CP v2

Tag: Duona

  • Duonos triukas iš dietologės: užšaldykite ir ji ilgiau bus šviežia, o glikemija gali kristi

    Jei duonos nusiperkate daugiau ir matote, kad per artimiausias 3 dienas jos nesuvalgysite, verta ją užšaldyti. Toks laikymo būdas padeda ilgiau išlaikyti skonį, kvapą ir tekstūrą, o kartu gali turėti įtakos ir cukraus kiekiui kraujyje.

    „Po atitirpinimo duona atrodo tarsi šviežia, o kvapas primena ką tik iškeptą“, – sako mitybos specialistė, aiškindama, kodėl šaldiklis gali būti paprastas sprendimas kasdienėje virtuvėje.

    Kodėl šaldymas gali būti naudingas?

    Dietologų aiškinimu, užšaldžius ir vėliau atitirpinus duoną gali sumažėti jos glikeminis indeksas. Pavyzdžiui, kai kurių vertinimų duomenimis, baltos duonos glikeminis indeksas prieš šaldymą gali siekti apie 85, o po atitirpinimo mažėti iki maždaug 65.

    Toks pokytis siejamas su krakmolo struktūros kaita: dalis krakmolo tampa atsparesnė virškinimui ir organizmas gliukozę iš jo pasisavina lėčiau. Tai gali būti aktualu žmonėms, kurie stengiasi valdyti gliukozės šuolius, taip pat turintiems prediabetą ar cukrinį diabetą.

    Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad tai nėra gydymo būdas, o tik vienas iš praktinių įpročių, galinčių prisidėti prie palankesnio mitybos režimo. Reakcija į tą patį produktą gali skirtis priklausomai nuo porcijos dydžio, bendro raciono ir individualios sveikatos būklės.

    Kaip teisingai užšaldyti duoną?

    Pirmiausia leiskite duonai visiškai atvėsti. Įdėjus dar šiltą kepinį į šaldiklį, pakuotės viduje susidaro kondensatas, kuris vėliau užšąla ir gali suprastinti tekstūrą bei skonį.

    Prieš šaldant patogu duoną supjaustyti riekelėmis. Taip galėsite išsiimti tik tiek, kiek reikia, ir nereikės kaskart atitirpinti viso kepalo, o tai padeda išlaikyti geresnę kokybę.

    Duoną svarbu sandariai supakuoti ir kiek įmanoma sumažinti oro kiekį, kad ji neišdžiūtų ir neapšaltų. Tam tinka šaldymo maišeliai, maistinė plėvelė ar sandarus indas, o ant pakuotės verta užrašyti užšaldymo datą.

    Dažniausiai duona geriausiai išlaiko skonį ir struktūrą apie 1–3 mėnesius. Atitirpinant riekeles galima dėti tiesiai į skrudintuvą ar pašildyti sausoje keptuvėje, o didesnę kepalo dalį geriau atitirpinti kambario temperatūroje, laikant pakuotėje.

  • Dietologas atskleidė, koks duonos pasirinkimas geriausias: daugelis vis dar perka prastesnę

    Dietologas atskleidė, koks duonos pasirinkimas geriausias: daugelis vis dar perka prastesnę

    Geriausias pasirinkimas kasdienai

    Duona daugeliui yra kasdienis produktas, tačiau skirtingų rūšių sudėtis ir maistinė vertė gali smarkiai skirtis. Mitybos specialistai pabrėžia, kad sotumas ir cukraus kiekio kraujyje svyravimai dažnai priklauso ne nuo porcijos dydžio, o nuo to, kokią duoną renkamės.

    Dietologai dažnai išskiria pilno grūdo ruginę ar kvietinę duoną, ypač brandintą raugu. Toks pasirinkimas paprastai reiškia daugiau skaidulų, daugiau natūraliai grūduose esančių mikroelementų ir lėtesnį energijos išsiskyrimą.

    „Pilno grūdo duona, ypač rauginta, dažniau suteikia ilgesnį sotumą ir padeda išvengti staigių cukraus šuolių“, – sakė dietologas.

    Kodėl raugo duona dažnai pranašesnė

    Raugo fermentacija keičia tešlos savybes: ji gali sumažinti kai kurių medžiagų, trukdančių įsisavinti mineralus, poveikį ir pagerinti duonos struktūrą. Praktikoje tai dažnai reiškia ir ryškesnį skonį, ir tankesnį minkštimą, dėl kurio suvalgoma mažiau, bet sotumas išlieka ilgiau.

    Ne mažiau svarbu ir tai, kad pilno grūdo duona paprastai turi mažesnį glikeminį poveikį nei balta, pagaminta iš rafinuotų miltų. Žmonėms, kurie stebi svorį ar turi polinkį į gliukozės svyravimus, tai gali būti ypač aktualu.

    Ką riboti ir ką tikrinti etiketėje

    Balta duona, bandelės ar skrudinimui skirti gaminiai dažnai yra labiau perdirbti ir turi mažiau skaidulų. Dėl to sotumas paprastai trunka trumpiau, o po tokio valgio greičiau norisi užkandžiauti.

    Specialistai pataria atkreipti dėmesį į sudėtį: kuo ji trumpesnė ir aiškesnė, tuo dažniau tai būna geresnis pasirinkimas kasdienai. Kai kuriuose gaminiuose pasitaiko pridėtinių saldiklių ar įvairių gerintojų, todėl verta palyginti panašius produktus ir rinktis paprastesnę sudėtį.

    Naminė duona: kontrolė ir paprastumas

    Augant susidomėjimui sudėtimi, dalis žmonių renkasi kepti duoną namuose. Namuose lengviau kontroliuoti druskos kiekį, priedus ir miltų tipą, o raugo duona neretai ilgiau išlieka šviežia.

    Vis dėlto dietologai primena, kad net ir geriausia duona yra tik viena raciono dalis. Subalansuotai mitybai svarbu pakankamai daržovių, baltymų šaltinių ir skysčių, o duoną vertėtų derinti su maistingais priedais, pavyzdžiui, ankštiniais ar liesais pieno produktais.

  • Pamirškite keptuvę: prancūzišką skrebutį gruzdintuvėje iškepsite greičiau ir skaniau

    Prancūziškas skrebutis daugeliui vis dar siejasi su keptuve, sviestu ir nuolatine rizika, kad viena pusė apskrus, o vidus liks drėgnas. Tačiau vis dažniau namų virtuvėse šį pusryčių klasiką pakeičia karšto oro gruzdintuvė, leidžianti pasiekti tolygesnį rezultatą ir sutaupyti laiko. Ekspertai pastebi, kad karšto oro cirkuliacija ypač tinka patiekalams, kuriuose svarbus traškus paviršius ir minkštas vidus.

    Kepant keptuvėje daug kas priklauso nuo kaitros ir riebalų kiekio: per įkaitusi danga greitai pridegina kiaušinio mišinį, o vartant dalis jo neretai lieka ant paviršiaus. Dėl to vienos riekės būna riebesnės, kitos sausos, o storiau pjaustyta duona ne visada spėja iškepti per vidurį. Karšto oro gruzdintuvė šią problemą sprendžia paprasčiau, nes karštis maistą apgaubia iš visų pusių.

    Kaip kepti karšto oro gruzdintuvėje

    Dažniausiai rekomenduojama temperatūra yra apie 200 laipsnių, o riekes verta dėti ant kepimo popieriaus arba specialaus įdėklo. Svarbu, kad gabalėliai nesiliestų tarpusavyje, nes oro srautui reikia erdvės, kad paviršius apskrustų tolygiai. Kepimo laikas priklauso nuo duonos storio ir gruzdintuvės galios, tačiau praktikoje dažnai pakanka kelių minučių kiekvienai pusei.

    Rezultatas paprastai būna purus ir auksinės spalvos, o vidus iškepa tolygiau nei keptuvėje, ypač naudojant brioche ar kitą minkštą, gerai įgeriančią duoną. Kad skrebutis neištižtų, svarbu rinktis riekes, kurios atlaiko mirkymą kiaušinio plakinyje, o patį mišinį galima praturtinti pienu ar grietinėle. Mažesnis riebalų kiekis reiškia lengvesnę tekstūrą, bet skonis išlieka sodrus.

    Mažiau netvarkos ir daugiau stabilumo

    Vienas didžiausių šio metodo privalumų yra švara: kepimo popierius ar įdėklas padeda išvengti pridegusių likučių, o plakinio sluoksnis neprarandamas vartant. Be to, karšto oro gruzdintuvė sumažina poreikį nuolat stovėti prie viryklės ir reguliuoti kaitrą. Tai ypač patogu ruošiant pusryčius keliems žmonėms, kai norisi vienodesnės kokybės kiekvienoje porcijoje.

    Vis dėlto keptuvės gerbėjai taip pat turi išeitį: dalis namų virėjų skrebutį trumpai apskrudina keptuvėje dėl sviestinio aromato, o tada baigia kepti gruzdintuvėje, kad vidus tikrai iškeptų. Toks derinys leidžia išlaikyti tradicinį skonį ir kartu pasinaudoti tolygaus kepimo privalumais. Virtuvės tendencijos rodo, kad būtent hibridiniai metodai vis dažniau tampa kasdieniu pasirinkimu.

  • 5 vaikystės patiekalai iš tuščios spintelės: skonis paprastas, bet šiandien nustebina labiausiai

    5 vaikystės patiekalai iš tuščios spintelės: skonis paprastas, bet šiandien nustebina labiausiai

    Kai virtuvės spintelėse likdavo tik keli produktai, atsirasdavo patiekalų, kurie iki šiol daugeliui kelia nostalgiją. Tokie valgiai gimė iš paprastumo: miltų, kiaušinių, pieno, ryžių ar kelių riekelių duonos, tačiau jų skonis dažnai pranoksta lūkesčius ir šiandien.

    Pastaraisiais metais naminis, taupus gaminimas vėl madingas ne tik dėl kainų, bet ir dėl noro mažinti maisto švaistymą. Europos Sąjungoje akcentuojama, kad dalis išmetamo maisto susidaro namų ūkiuose, todėl kūrybiškas gaminimas iš likučių tampa praktišku įpročiu, o ne vien sentimentu.

    Liesti virtinukai ir kiti greitieji gelbėtojai

    Vienas paprasčiausių variantų, kai norisi šilto maisto čia ir dabar, yra liesti virtinukai, dar vadinami mažais kukuliukais ar kleckais. Užtenka miltų, kiaušinio ir šlakelio pieno ar vandens, o tešla į verdantį skystį leidžiama mažais gabalėliais.

    Tradicijoje jie dažnai verdami piene ir valgomi su sviestu, tačiau tinka ir kaip sotus priedas prie sultinio. Toks patiekalas gerai iliustruoja, kaip minimalus produktų krepšelis gali virsti pilnaverčiu, šildančiu maistu.

    Duona kiaušinyje ir kiaušinių kremas

    Kai duona pradeda džiūti, ją nesunku prikelti antram gyvenimui: mirkyti plaktame kiaušinyje ir trumpai apskrudinti keptuvėje. Tai artimas prancūziškų skrebučių giminaitis, tik dažniau valgomas su sūriais priedais, pavyzdžiui, padažu ar daržovėmis.

    Kitas vaikystę primenantis saldus variantas yra kiaušinių trynių ir cukraus kremas, kai masė ilgai trinama, kol tampa šviesi ir puri. Šiandien dažniau primenama, kad žali kiaušiniai gali kelti mikrobiologinę riziką, todėl namuose verta rinktis tik patikimos kilmės kiaušinius ir laikytis higienos.

    Saldus makaronų ir ryžių su obuoliais sugrįžimas

    Makaronai su grietine, varške ir cukrumi daugeliui skamba netikėtai, tačiau tai buvo greitas būdas pasigaminti saldų, sotų pietų patiekalą. Karšti makaronai sumaišomi su grietine, pabarstomi varške ir pasaldinami, o sezono metu dažnai keičiami uogomis.

    Ne mažiau populiarus ryžių apkepas ar ryžiai su obuoliais, gardinami cinamonu ir saldžiu pieno produktu. Šiandien tokie patiekalai neretai interpretuojami lengviau, mažinant cukraus kiekį ir pridedant daugiau vaisių, tačiau esmė išlieka ta pati: paprasti produktai sukuria namų skonį.

    Nostalgiški receptai grįžta ir kaip atsakas į nuovargį nuo sudėtingų mitybos madų. Daugelis vėl renkasi aiškius ingredientus, trumpą gaminimo laiką ir patiekalus, kurie padeda planuoti pirkinius bei sunaudoti turimus likučius.

  • Mokslininkus sukrėtė 8 000 metų atradimas Gruzijoje: tai keičia duonos kviečių kilmės istoriją

    Mokslininkus sukrėtė 8 000 metų atradimas Gruzijoje: tai keičia duonos kviečių kilmės istoriją

    Įspaudas molyje, kuris keičia istoriją

    Pietų Kaukaze, Gruzijoje, aptiktas nedidelis kviečių varpos įspaudas neolito laikotarpio molinėje plytoje verčia iš naujo peržiūrėti, kur ir kaip galėjo atsirasti duoniniai kviečiai. Tyrėjai teigia, kad radinys siekia maždaug 8 000 metų ir rodo ankstyvą, kryptingą žemdirbystės raidą regione.

    Radinys aptiktas tiriant dvi ankstyvųjų žemdirbių gyvenvietes – Gadachrili Gora ir Shulaveris Gora. Abi jos priskiriamos Šulaveri–Šomutepe kultūrinei tradicijai, gyvavusiai maždaug prieš 8 000–7 300 metų dabartinės pietryčių Gruzijos teritorijoje ir gretimuose regionuose.

    Ką rodo naujas tyrimas?

    Moksliniame straipsnyje, publikuotame Proceedings of the National Academy of Sciences, teigiama, kad duoniniai kviečiai tikėtina susiformavo per natūralią hibridizaciją. Ji galėjo įvykti susikryžminus jau prijaukintiems kviečiams su laukine žole, žinoma kaip Aegilops tauschii, kuri laikoma svarbiu duoninių kviečių genetiniu „donoru“.

    Archeologinių kasinėjimų metu rasta ne tik įspaudų statybinėje medžiagoje, bet ir suanglėjusių augalų liekanų, leidžiančių atsekti, kokie javai buvo auginami ir kaip jie galėjo būti apdorojami. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie botaniniai pėdsakai ypač vertingi, nes padeda susieti kasdienę buitį su žemdirbystės inovacijomis.

    Gruzijos nacionalinio muziejaus vadovas Davidas Lordkipanidzė sako, kad atradimai papildo ankstesnius duomenis apie itin ankstyvas žemdirbystės ir maisto gamybos tradicijas šiame regione.

    „Čia turime 8 000 metų senumo duoninių kviečių pėdsakų, o anksčiau šiame regione buvome radę ir 8 000 metų senumo vyno gamybos pėdsakų“, – sakė D. Lordkipanidzė.

    Kodėl Pietų Kaukazas svarbus šiandien?

    Ilgą laiką ankstyvosios žemdirbystės ištakos dažniausiai siejamos su vadinamuoju Derlinguoju pusmėnuliu – plačiu regionu nuo Egipto iki Mesopotamijos. Tačiau vis daugiau archeologinių ir genetinių tyrimų rodo, kad žemdirbystė plito ne vienu keliu, o kai kuriose vietose vyko vietiniai prisitaikymai ir naujų augalų formų atsiradimas.

    Tyrime pažymima, kad Pietų Kaukazo bendruomenės palaikė ryšius su kaimyniniais regionais, perimdavo žinias, bet jas pritaikydavo savo aplinkai ir klimatui. Tai svarbu aiškinantis, kodėl vieni augalai tapo pagrindiniais maisto šaltiniais, o kiti liko vietinės reikšmės.

    Smithsonian Nacionalinio gamtos istorijos muziejaus archeologė Melinda Zeder teigia, kad naujieji duomenys padeda geriau suprasti, kaip realiai vyko prijaukinimo procesai, kurie nebūtinai buvo vienkartiniai ar suplanuoti iki smulkmenų.

    „Šis tyrimas rodo vietinių Pietų Kaukazo žmonių išradingumą ir inovacijas, kai jie rėmėsi turimomis technologijomis, bet kūrė sprendimus pagal savo aplinkos sąlygas“, – sakė M. Zeder.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokie radiniai leidžia tikslinti pasaulinę žemdirbystės istoriją ir geriau suprasti šiuolaikinių kultūrinių augalų genetines šaknis. Tai aktualu ir šiandien, kai, dėl klimato kaitos ir ligų plitimo, žemės ūkiui vis svarbesnė tampa augalų genetinė įvairovė ir jų prisitaikymo galimybės.

  • Daugelis pjauna šviežią duoną klaidingai: paprastas triukas sumažina trupinius ir nesuspaudžia

    Daugelis pjauna šviežią duoną klaidingai: paprastas triukas sumažina trupinius ir nesuspaudžia

    Šviežia duona vilioja minkštumu ir aromatu, tačiau pjaunant ji dažnai susispaudžia, pradeda trupėti, o riekės išeina nelygios. Taip nutinka ne tik dėl peilio aštrumo, bet ir dėl to, kad dar šilta ar labai minkšta minkštimo struktūra lengvai deformuojasi.

    Dažnas sprendimas yra dantytas duonos peilis, nes jis leidžia pjauti „pjaunančiu“ judesiu, nespaudžiant kepinio. Vis dėlto, jei tokio peilio namuose nėra, yra paprastas būdas, kuris padeda tvarkingiau supjaustyti ir minkštą batoną, ir šviežią kepalą.

    Kaip paruošti peilį?

    Prieš pjaustant peilį siūloma kelioms minutėms panardinti į labai karštą vandenį. Praktikoje dažniausiai pakanka 2–3 minučių, kad ašmenys sušiltų, o pjūvis taptų lygesnis.

    Ištraukus peilį svarbu jį greitai ir kruopščiai nusausinti, kad ant ašmenų neliktų vandens. Tuomet duoną reikėtų pjauti iš karto, kol peilis dar šiltas, stengiantis daryti tolygų judesį ir kuo mažiau spausti kepinį.

    Kodėl tai gali veikti?

    Šiltas peilis lengviau slysta per minkštą minkštimą ir mažiau „kabina“ plutą, todėl riekės rečiau plyšta, o trupinių susidaro mažiau. Tai ypač pastebima pjaunant labai šviežią duoną, kurios vidus dar elastingas ir linkęs lipti prie ašmenų.

    Tiesa, rezultatas priklauso ir nuo pačios duonos: kuo ji šviežesnė ir minkštesnė, tuo didesnė tikimybė, kad pjaustant ji deformuosis. Jei yra galimybė, verta palaukti, kol kepinys šiek tiek atvės, nes vėsesnė duona paprastai pjaustosi stabiliau.

    Norint išvengti trupinių, taip pat padeda tinkamas pjovimo paviršius ir ramus tempas. Jei duona labai minkšta, geriau rinktis ilgą, tolygų pjūvį per visą riekės plotį, o ne trumpus spaudžiančius judesius.