CP v2

Tag: EBPO

  • EBPO ekspertai Vilniaus rajone: kokius projektus pamatė ir ką savivaldybė nori parodyti Lietuvai

    EBPO ekspertai Vilniaus rajone: kokius projektus pamatė ir ką savivaldybė nori parodyti Lietuvai

    Birželio 5 dieną Vilniaus rajono savivaldybėje lankėsi Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ekspertų delegacija, rengianti naują ekonominę apžvalgą Lietuvai. Savivaldybė vizitą išnaudojo pristatyti savo viešojo valdymo praktiką ir įgyvendinamus projektus.

    Savivaldybėje susirinkusius mero vardu pasveikino vicemeras Algis Vaitkevičius, pabrėžęs, kad tokie susitikimai leidžia ne tik pristatyti pasiekimus, bet ir konstruktyviai įsivertinti tobulintinas sritis. Pasak jo, EBPO dėmesys yra galimybė parodyti, kaip savivaldos lygmeniu sprendžiami praktiniai gyventojams svarbūs klausimai.

    Susitikime savivaldybės administracijoje aptarti viešojo administravimo procesai, viešieji pirkimai, investicijų pritraukimas ir prisitaikymas prie klimato kaitos. Tokios temos EBPO apžvalgose paprastai siejamos su šalies konkurencingumu, paslaugų kokybe ir viešųjų finansų tvarumu, todėl savivaldybių patirtis čia tampa reikšminga bendrame Lietuvos vertinime.

    „EBPO vizitas Vilniaus rajone yra reikšmingas įvertinimas mūsų savivaldybės darbui. Tai proga parodyti, kad esame aktyvūs viešojo sektoriaus sprendimų kūrėjai, gebantys įgyvendinti projektus, spręsti iššūkius ir diegti pažangius sprendimus“, – sakė Algis Vaitkevičius.

    Nemenčinėje pristatyti konkretūs pavyzdžiai

    Po susitikimo delegacija, lydima mero patarėjos Vidos Montvydaite, vyko į Nemenčinę, kur susipažino su keliais savivaldybėje įgyvendintais ir vykdomais projektais. Tokia praktika leidžia ekspertams įvertinti ne tik planus, bet ir realų paslaugų organizavimą vietoje.

    Svečiai apsilankė Nemenčinės poliklinikoje ir jos padaliniuose, tarp jų Medicininės reabilitacijos centre bei Palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje. Įstaigos vadovas Rimgaudas Vincevičius pristatė paslaugų spektrą ir veiklos organizavimą, taip pat aptarti finansiniai aspektai, susiję su veiklos finansavimu ir darbuotojų darbo užmokesčio formavimo principais.

    Delegacija taip pat lankėsi bendrovėje „Nemenčinės komunalininkas“, kur įmonės vadovas Leonard Pavliun pristatė teikiamas paslaugas ir jų finansinius aspektus. Vizito metu aptarti vykdomi atsinaujinančios energijos projektai bei įmonės planai, kurie savivaldybėms dažnai tampa svarbia priemone mažinant sąnaudas ir didinant energetinį savarankiškumą.

    Nemenčinės Gedimino gimnazijoje svečiai susipažino su ugdymo aplinka ir tvarumo iniciatyvomis. Savivaldybė pabrėžė, kad mokykloje naudojamas pirmasis Vilniaus rajone elektrinis mokyklinis autobusas, siekiant tvaresnio mokinių pavėžėjimo.

    Kuo svarbus EBPO vizitas?

    EBPO rengiamos ekonominės apžvalgos yra vienas iš tarptautinių vertinimų, kuriuose nagrinėjami valstybės viešosios politikos sprendimai, produktyvumas, investicijų aplinka ir viešojo sektoriaus efektyvumas. Savivaldybių praktika tokiose diskusijose svarbi todėl, kad būtent vietos lygmeniu gyventojai dažniausiai tiesiogiai patiria viešųjų paslaugų kokybę.

    Pasak savivaldybės, vizitas suteikė galimybę pasidalyti patirtimi, įvardinti iššūkius ir pristatyti sprendimus, kurie jau veikia praktikoje. Tikimasi, kad tokie susitikimai padeda geriau įvertinti, kokių priemonių Lietuvai reikia stiprinant savivaldą, gerinant viešąjį administravimą ir didinant investicinį patrauklumą.

  • Pensija tik nuo 70? Danija jau apsisprendė, o EBPO rodo, kurios Europos šalys bus kitos

    Pensija tik nuo 70? Danija jau apsisprendė, o EBPO rodo, kurios Europos šalys bus kitos

    Europoje sparčiai daugėja vyresnio amžiaus gyventojų, o gyvenimo trukmė ilgėja, todėl vis daugiau valstybių kelia įstatyminį pensinį amžių. Danija jau yra nusprendusi, kad iki 2040 metų pensinis amžius kils iki 70 metų, o EBPO prognozuoja dar ryškesnį šuolį per kelis dešimtmečius.

    Remiantis EBPO ataskaita Pensions at a Glance, tendencija aiški: kuo ilgiau žmonės gyvena ir kuo daugiau metų praleidžia pensijoje, tuo didesnis spaudimas viešiesiems finansams. Dėl to kai kurios šalys pensinį amžių sieja su gyvenimo trukmės pokyčiais arba numato automatinį jo didinimą.

    Pagal 2022 metų duomenis, Europos Sąjungoje įstatyminis pensinis amžius vyrams svyravo maždaug nuo 62 iki 67 metų, o moterims nuo 60 iki 67 metų. EBPO skaičiuoja, kad ES vidurkis siekė 64,7 metų vyrams ir 63,8 metų moterims.

    Kur pensinis amžius didžiausias?

    Didžiausius rodiklius Europoje šiuo metu demonstruoja Šiaurės šalys. Danijoje, Norvegijoje ir Islandijoje įstatyminis pensinis amžius abiem lytims siekia 67 metus, o Nyderlanduose jis viršija 66 metus ir yra tarp aukščiausių žemyne.

    Daugelyje kitų valstybių pensinis amžius laikosi ties 65 metų riba, tačiau skirtumai tarp šalių išlieka. Kai kur jis žemesnis, ypač jei taikomos pereinamosios taisyklės arba numatytos išimtys tam tikroms grupėms.

    Ar dar yra lyčių skirtumų?

    Daugumoje Europos valstybių moterys ir vyrai į pensiją išeina tuo pačiu amžiumi, tačiau dalyje šalių lyčių skirtumas išlieka. EBPO nurodo, kad didžiausi skirtumai fiksuojami ten, kur moterims pensinis amžius vis dar mažesnis, o bendras ES skirtumas siekia apie 0,9 metų.

    Vis dėlto ilgalaikės prognozės rodo, kad iki 2060 metų lyčių skirtumai Europoje beveik išnyks. Tai siejama su suvienodinama pensijų politika ir darbo rinkos pokyčiais, kai vyrų ir moterų karjeros trajektorijos tampa panašesnės.

    Kokie skaičiai laukia iki 2060 metų?

    EBPO prognozuoja, kad iki 2060 metų ES vidutinis įprastas pensinis amžius gali artėti prie 67 metų. Kai kuriose valstybėse jis gali pasiekti 70 ar net daugiau, ypač jei pensinis amžius bus automatiškai indeksuojamas pagal gyvenimo trukmę.

    Ryškiausias pavyzdys pateikiamas Danijai: žmonėms, kurie į darbo rinką įžengė 2022 metais, įprastas pensinis amžius iki 2060 metų galėtų siekti 74 metus. Tarp šalių, kuriose prognozuojamas aukštas lygis, minimos ir Italija bei Estija, o dalyje valstybių numatomas priartėjimas prie 70 metų ribos.

    Šie skaičiai nereiškia, kad visi dirbs iki to paties amžiaus: daugelyje šalių išlieka ankstesnio išėjimo į pensiją galimybės, taip pat specialios taisyklės ilgo stažo ar specifinių profesijų darbuotojams. Tačiau bendra kryptis rodo, kad dirbančiųjų gyvenimo trukmės dalis, praleidžiama darbo rinkoje, ateityje didės.

    Ekonomistai pabrėžia, kad pensinio amžiaus didinimas dažnai lydimas kitų sprendimų: skatinama ilgiau likti darbo rinkoje, peržiūrimos įmokų ir išmokų formulės, o kai kur daugiau atsakomybės perkeliama į privačias ar kaupiamąsias sistemas. Europos Komisijos senėjimo tendencijų vertinimuose taip pat akcentuojama, kad be reformų didėtų viešųjų finansų našta ir rizika pensijų adekvatumui.

    Tuo pat metu visuomenėje aštrėja diskusija, ar ilgesnis darbas bus realistiškas visiems. Skirtingų profesijų žmonių sveikata, darbo sąlygos ir galimybės persikvalifikuoti labai nevienodos, todėl pensijų reformos vis dažniau siejamos su aktyvaus senėjimo politika, sveikatos prevencija ir darbo vietų pritaikymu vyresniems darbuotojams.

  • Europos atlyginimų žemėlapis: kur per metus uždirba virš 100 000 eurų, o kur – mažiau nei 30 000

    Europos atlyginimų žemėlapis: kur per metus uždirba virš 100 000 eurų, o kur – mažiau nei 30 000

    Vidutiniai atlyginimai Europoje 2025 metais išsiskyrė itin ryškiai: nuo mažiau nei 20 000 eurų per metus iki daugiau nei 100 000 eurų. Tačiau įvertinus perkamąją galią skirtumai sumažėja, nors atotrūkis tarp turtingiausių ir skurdžiausių šalių išlieka didelis.

    Tokias išvadas pateikia EBPO ataskaita „Taxing Wages 2026“, kurioje lyginami metiniai bruto vidutiniai darbo užmokesčiai 27 Europos valstybėse. Į šį sąrašą patenka 22 Europos Sąjungos šalys, o skaičiai atspindi atrinktus ekonomikos sektorius ir viso etato darbuotojus.

    Kas Europoje moka daugiausia?

    Didžiausią metinį bruto vidutinį atlyginimą, pagal EBPO pateiktus duomenis, fiksuoja Šveicarija – 107 487 eurai. Tai vienintelė šalis Europoje, kur vidutinis metinis atlygis peržengia 100 000 eurų ribą.

    Antroje vietoje rikiuojasi Islandija su 85 950 eurų, o tarp Europos Sąjungos valstybių pirmauja Liuksemburgas – 77 844 eurai. Į pirmąjį penketą taip pat patenka Danija (71 961 euras) ir Nyderlandai (69 028 eurai), netoli jų – Norvegija (68 420 eurų).

    Tarp penkių didžiausių Europos ekonomikų lyderiauja Vokietija, kur vidutinis metinis bruto atlyginimas siekia 66 700 eurų, o Jungtinėje Karalystėje – 65 340 eurų. Prancūzijoje rodiklis sudaro 45 964 eurus, Italijoje – 36 594 eurus, Ispanijoje – 32 678 eurus.

    Kur ES atlyginimai mažiausi?

    Mažiausias metinis bruto vidutinis atlyginimas Europos Sąjungoje fiksuojamas Slovakijoje – 19 590 eurų. Iš viso devynios ES šalys EBPO lentelėje nesiekia 30 000 eurų metinės ribos.

    Žemiau 25 000 eurų taip pat patenka Vengrija (21 257 eurai), Latvija (21 321 euras), Čekija (23 685 eurai), Portugalija (24 254 eurai) ir Lenkija (24 490 eurų). Estija (25 603 eurai), Graikija (26 563 eurai) ir Lietuva (28 474 eurai) viršija 25 000 eurų, bet lieka žemiau 30 000 eurų.

    Nominaliais skaičiais lentelės viršuje dominuoja Šiaurės ir Vakarų Europa, o Pietų ir Rytų Europos valstybės dažniau telkiasi žemiau. Vis dėlto vien tik nominalūs atlyginimai neatskleidžia, kiek realiai galima įpirkti vietos rinkoje.

    Ką pakeičia perkamoji galia?

    Vertinant perkamąją galią, atlyginimų skirtumai tarp šalių sumažėja, nes atsižvelgiama į kainų lygio skirtumus. Tam naudojamas perkamosios galios paritetas, padedantis palyginti realią atlygio vertę skirtingose ekonomikose.

    Pagal perkamosios galios paritetą Šveicarija išlieka pirmoje vietoje, o Vokietija šokteli gerokai aukščiau nei nominalioje rikiuotėje. Tuo metu Islandijos pozicija silpnėja, nes aukštas kainų lygis sumažina realią atlyginimų perkamąją galią.

    Ekspertai akcentuoja, kad atlyginimų skirtumus Europoje paprastai lemia produktyvumo lygis ir ekonomikos struktūra, darbo rinkos institucijos bei kolektyvinės derybos, taip pat pragyvenimo kaštai. Dėl to net panašius nominalius atlyginimus turinčiose šalyse realus gyvenimo lygis gali skirtis.

    Svarbu ir tai, kad EBPO pateikiami skaičiai yra bruto, todėl „į rankas“ gaunama suma gali smarkiai kisti dėl skirtingų gyventojų pajamų mokesčių ir socialinių įmokų. Dėl šios priežasties net ir aukštą vidutinį bruto atlyginimą turinčiose valstybėse neto pajamos nebūtinai auga tokiu pačiu tempu.

  • Naftos atsargos tirpsta rekordiniu tempu: IEA perspėja apie naują kainų sūpynę

    Naftos atsargos tirpsta rekordiniu tempu: IEA perspėja apie naują kainų sūpynę

    Pasaulinės naftos atsargos pastaraisiais mėnesiais mažėja rekordiniu tempu, o tiekimo sutrikimai Hormūzo sąsiauryje didina riziką, kad kainos vėl smarkiai svyruos. Tarptautinė energetikos agentūra (IEA) teigia, kad rinkoje išlieka įtampa, o situacija gali paaštrėti artėjant vasaros paklausos pikui.

    Remiantis preliminariais IEA duomenimis, pasaulinės naftos atsargos kovo mėnesį sumenko 129 mln. barelių, o balandžio mėnesį – dar 117 mln. barelių. Agentūra šį kritimą sieja su karo regione sukeltais trikdžiais ir ribotomis eksporto galimybėmis Persijos įlankoje.

    Didžiausi nuosmukiai fiksuoti EBPO valstybėse, kur sausumoje laikomos atsargos sumažėjo 146 mln. barelių. Tuo metu ne EBPO ekonomikose vadinamosios matomos atsargos traukėsi 24 mln. barelių, rodydamos, kad spaudimas jaučiamas ne tik Vakarų rinkose.

    IEA skaičiuoja, kad dėl Persijos įlankos gamintojų tiekimo netekčių bendra prarastos pasiūlos apimtis jau viršijo 1 mlrd. barelių. Agentūra taip pat nurodo, kad daugiau kaip 14 mln. barelių per dieną negalėjo palikti regiono, todėl šokas įvardijamas kaip precedento neturintis.

    Siekiant stabilizuoti rinką, IEA anksčiau buvo pranešusi apie planą iš narių avarinių rezervų į rinką išleisti 400 mln. barelių, o dalis šios apimties jau panaudota. Toks mechanizmas paprastai taikomas išskirtinėse situacijose, kai sutrinka pasiūla arba kyla grėsmė energijos tiekimo saugumui.

    Tiekimo aplinkkeliai ir nauji srautai

    Naftos kainos pastaruoju metu šokinėja dėl neapibrėžtumo, ar pavyks diplomatinėmis priemonėmis sumažinti įtampą ir atkurti įprastą laivybą. Šiaurės jūros etaloninės fizinių pristatymų naftos kaina buvo kritusi nuo maždaug 127 eurų už barelį iki mažiau nei 88 eurų, bet vėliau vėl pakilo.

    Gamintojai bando švelninti poveikį: Saudo Arabija ir Jungtiniai Arabų Emyratai dalį krovinių perorientuoja į terminalus už sąsiaurio ribų. Tuo pat metu Atlanto baseino tiekėjai, įskaitant JAV, didina siuntas į Aziją, taip iš dalies kompensuodami Persijos įlankos srautų netektis.

    IEA atkreipia dėmesį ir į Rusijos eksporto augimą, kuris siejamas su išpuoliais prieš perdirbimo infrastruktūrą ir dėl to sumažėjusia vidaus paklausa. Papildomą poveikį tarptautiniams srautams darė ir laikinos sankcijų išimtys, leidusios daliai krovinių lengviau pasiekti pasaulio rinką.

    Paklausa silpnėja, svyravimai didėja

    Lygiagrečiai tiekimo rizikoms matomas ir paklausos vėsimas: silpnesnė ekonominė veikla bei aukštos degalų kainos mažina vartojimą. IEA teigia, kad galutiniai vartotojai taupo, o perdirbėjai mažina apdorojimo apimtis ir atsargiau importuoja žaliavą.

    Agentūra prognozuoja, kad 2026 metais pasaulinė naftos paklausa gali sumažėti 420 000 barelių per dieną iki 104 mln. barelių per dieną. Tai yra 1,3 mln. barelių per dieną prastesnė prognozė, palyginti su vertinimais, kurie buvo daromi iki konflikto paaštrėjimo Irano kryptimi.

    Pasak IEA, labiausiai nukenčia naftochemijos ir aviacijos sektoriai, o taupymo priemonės ir aukštos kainos gali dar labiau riboti vartojimą artimiausiais mėnesiais. Jei susitarimas dėl laivybos ir srautų atnaujinimo būtų pasiektas, paklausa metų pabaigoje galėtų atsigauti.

    Vis dėlto IEA perspėja, kad pasiūla greičiausiai atsistatys lėčiau, todėl rinka gali išlikti deficitinė iki paskutinio metų ketvirčio. Agentūra pažymi, kad sparčiai tirpstant atsargoms, artėjant vasaros paklausos pikui kainų svyravimų rizika išlieka padidėjusi.

    „Kai pasaulinės naftos atsargos mažėja rekordiniu tempu, artėjant vasaros paklausos pikui tikėtinas didesnis kainų nepastovumas“, – teigiama IEA vertinime.

  • Mokesčių žemėlapis Europoje: kas sumoka daugiausia, o šeimos su vaikais kai kur net atgauna

    Mokesčių žemėlapis Europoje: kas sumoka daugiausia, o šeimos su vaikais kai kur net atgauna

    Dideli skirtumai net tarp kaimynų

    Gyventojų pajamų mokesčio našta Europoje smarkiai skiriasi priklausomai nuo šalies, pajamų lygio ir šeimos padėties. Naujausioje EBPO ataskaitoje apie darbo apmokestinimą lyginamos 2025 metų taisyklės ir jų poveikis „vidutinį atlyginimą“ gaunantiems darbuotojams.

    Svarbu tai, kad čia kalbama apie gyventojų pajamų mokestį, o ne visą darbo apmokestinimą. Socialinio draudimo įmokos, kurias moka darbuotojas ir darbdavys, į šiuos procentus neįtrauktos, todėl bendras mokesčių spaudimas gali atrodyti kitaip.

    Vienišas darbuotojas: nuo 6,6 iki 35,3 proc.

    Vertinant vienišą žmogų be vaikų, uždirbantį 100 proc. vidutinio atlyginimo, 2025 metais gyventojų pajamų mokestis tirtose Europos šalyse svyravo nuo 6,6 proc. Lenkijoje iki 35,3 proc. Danijoje. ES 22 šalių vidurkis siekė 17,2 proc., o EBPO vidurkis buvo 15,5 proc.

    Virš 25 proc. ribos pateko Islandija ir Belgija, o per 20 proc. ribą peržengė, be kita ko, Estija, Suomija, Airija ir Norvegija. Tarp didžiųjų Europos ekonomikų Italijos rodiklis buvo aukštesnis nei ES vidurkis, Vokietija jam prilygo, o Prancūzija ir Ispanija buvo šiek tiek žemiau.

    Šeimos su vaikais: mokesčiai mažėja, kartais tampa neigiami

    Antruoju scenarijumi vertinama šeima, kurioje dirba vienas žmogus ir auginami du vaikai, o pajamos taip pat sudaro 100 proc. vidutinio atlyginimo. Tokiu atveju ES 22 šalių vidurkis sumažėja iki 11 proc., panašus yra ir EBPO vidurkis.

    Kai kur mokesčio tarifas tampa net neigiamas, tai reiškia, kad per mokesčių sistemą šeima gauna grąžą ar išmokas, kurios viršija mokėtiną pajamų mokestį. EBPO duomenimis, tokiu atveju Slovakijoje fiksuotas minus 6,5 proc. tarifas, o Vokietijoje jis siekė vos 0,7 proc.

    Mažiau nei 5 proc. mokėjo ir kai kurios kitos šalys, tarp jų Lenkija, Čekija, Portugalija ir Slovėnija. Vis dėlto net ir šeimoms su vaikais kai kuriose šalyse pajamų mokesčio našta liko didesnė nei 20 proc., pavyzdžiui, Estijoje, Suomijoje, Islandijoje ir Norvegijoje.

    Kodėl vienur mokama daugiau, kitur mažiau?

    Ekonomistai pabrėžia, kad šalių skirtumus lemia ne tik tarifai, bet ir visas mokesčių modelis, įskaitant pridėtinės vertės mokestį, kapitalo bei pelno apmokestinimą ir tai, kiek valstybė remiasi darbo apmokestinimu. Todėl aukštas gyventojų pajamų mokestis nebūtinai reiškia, kad bendra našta darbuotojui yra didžiausia.

    „Šalys skirtingai dėlioja savo mokesčių krepšelį, priklausomai nuo pajamų poreikių, ekonomikos struktūros ir istoriškai susiformavusių fiskalinių institucijų“, – sakė EBPO analitikas Edoardo Magalini.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad bendra darbo pajamų našta labai priklauso nuo socialinio draudimo įmokų. Pavyzdžiui, Danija išsiskiria itin aukštu pajamų mokesčiu, tačiau darbuotojai ten paprastai moka palyginti mažas socialinio draudimo įmokas, o kai kuriose kitose šalyse situacija priešinga.

    Vertinant skirtumą tarp vienišo darbuotojo ir šeimos su dviem vaikais, didžiausi mokesčio sumažėjimai fiksuojami ten, kur vaiko išmokos ir lengvatos stipriai integruotos į pajamų mokesčio sistemą. EBPO duomenimis, ryškiausi atotrūkiai matyti Slovakijoje, Vokietijoje, Liuksemburge ir Belgijoje.

    Kai kur, tarp jų Lietuvoje, mokesčio tarifas šiuose dviejuose scenarijuose išlieka toks pats, nes parama šeimoms gali būti teikiama kitais kanalais. Tai gali būti tiesioginės išmokos, paslaugos ar kitos priemonės, kurios neatsispindi pajamų mokesčio tarife.