CP v2

Tag: Ekologija

  • Himalajų duobagalvė angis ne viena: genetika parodė penkias rūšis ir tris naujus atradimus

    Daugiau kaip 160 metų mokslininkai manė, kad Himalajų duobagalvė angis yra viena plačiai paplitusi rūšis. Nauja tarptautinės tyrėjų grupės analizė parodė, kad po tuo pačiu pavadinimu iš tiesų slėpėsi penkios atskiros rūšys.

    Tyrimo išvada remiasi genetiniais duomenimis ir muziejuose saugomų egzempliorių palyginimu su šiuolaikiniais mėginiais. Tokia prieiga pastaraisiais metais vis dažniau keičia gyvūnų klasifikaciją, ypač kalnuotuose regionuose, kur populiacijos ilgai būna izoliuotos.

    Pagal tyrėjų siūlomą atnaujintą klasifikaciją, pavadinimas Gloydius himalayanus dabar taikomas tik populiacijoms šiaurės vakarų Indijoje. Tai reiškia, kad ankstesnis „plačios arealo“ vaizdas, apėmęs Pakistaną, Indiją ir Nepalą, buvo per daug supaprastintas.

    Mokslininkai taip pat patvirtino rūšies Gloydius chambensis statusą, kuri buvo aprašyta 2022 metais. Be to, identifikuotos trys naujos rūšys: Gloydius hazarensis šiaurės rytų Pakistane, Gloydius hindukushensis Hindukušo priekalnėse ir Gloydius nepalensis vakarų Nepale.

    Tyrėjai pabrėžia, kad Himalajų ir Hindukušo reljefas veikia kaip natūrali izoliavimo sistema. Aukšti kalnagūbriai, gilūs upių slėniai ir fragmentuotos buveinės tūkstantmečius ribojo genų mainus, todėl populiacijos galėjo evoliuciškai išsiskirti į atskiras rūšis.

    Tokie atvejai biologijoje vadinami kriptinėmis rūšimis, kai išoriškai panašūs gyvūnai iš tiesų skiriasi genetika ir evoliucine istorija. Šiuolaikiniai DNR metodai leidžia tai aptikti tiksliau, o muziejų kolekcijos suteikia galimybę palyginti skirtingų laikotarpių ir vietovių pavyzdžius.

    Patikslinta klasifikacija svarbi ne vien taksonomijai. Jei anksčiau manyta, kad angis yra plačiai paplitusi, dabar paaiškėjo, jog kiekviena rūšis gali užimti siaurą, ribotą teritoriją, todėl būti jautresnė buveinių nykimui ir klimato kaitai.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad tikslesnis rūšių atskyrimas gali turėti reikšmės ir medicinai. Skirtingų rūšių nuodų sudėtis gali skirtis, o tai svarbu vertinant įkandimų riziką ir gerinant priešnuodžių kūrimo kryptis regionuose, kur šios angys aptinkamos.

    Tyrimas primena, kad net seniai aprašyti gyvūnai gali slėpti netikėtumų, kai atsiranda nauji analizės įrankiai. Tyrėjai pabrėžia, kad bioįvairovės „inventorizacija“ pasaulyje dar toli gražu nebaigta, o muziejuose saugomi rinkiniai išlieka reikšmingu naujų atradimų šaltiniu.

  • Plaukiojantys saulės moduliai Nyderlandų ežere: kas po jais pakeitė žuvų ir bestuburių gyvenimą

    Nyderlanduose, netoli Zvolės, įrengta plaukiojančių saulės modulių elektrinė netikėtai tapo papildoma buveine vandens organizmams. Ekologinio monitoringo duomenys rodo, kad po moduliais aptinkama daugiau žuvų ir kitų vandens gyvūnų nei anksčiau.

    Svarbiausias pokytis siejamas ne vien su pačiais moduliais, o su papildomomis žmogaus sukurtomis struktūromis po vandeniu. Po elektrine buvo įrengtos vadinamosios biobuveinės, kurios imituoja natūralius slėptuvių ir maitinimosi plotus.

    Nuo 2020 metų pavasario po plaukiojančia elektrine pradėjo veikti apie 20 dirbtinių povandeninių buveinių iš natūralių medžiagų. Tokios konstrukcijos suteikia prieglobstį žuvų mailiui ir smulkiai faunai, taip pat sudaro paviršius, prie kurių gali prisitvirtinti bestuburiai.

    Stebėjimuose fiksuota, kad laikui bėgant didėjo biologinė įvairovė: daugiau mikroorganizmų ir bestuburių reiškė daugiau maisto grandinės pradžioje, o tai pritraukė ir stambesnes rūšis. Iki 2023 metais atliktų vertinimų buvo nurodoma šimtai žuvų rūšių stebėjimų ir beveik 2 000 bestuburių rūšių, įskaitant moliuskus ir gėlavandenius organizmus.

    Ekologai pabrėžia, kad tokios biobuveinės gali kompensuoti dalį prarastų natūralių slėptuvių, kurios nyksta dėl krantų tvarkymo, dugno darbų ar intensyvesnės rekreacijos. Vis dėlto tai nėra automatinis sprendimas kiekvienam vandens telkiniui.

    Ankstesni tyrimai, atlikti šiame projekte, nurodė, kad ryškaus neigiamo poveikio vandens kokybei nepastebėta, o fiksuoti pokyčiai buvo nedideli. Tačiau mokslininkai atkreipia dėmesį, kad plaukiojančios saulės elektrinės teoriškai gali keisti šviesos patekimą į vandenį, vandens temperatūrą ir deguonies pasiskirstymą.

    Praktinis poveikis gali smarkiai skirtis priklausomai nuo gylio, telkinio dydžio, uždengto ploto, vietinės floros ir faunos bei vandens apykaitos. Dėl to ekologinis monitoringas laikomas būtina sąlyga, ypač jei planuojama uždengti didesnę ežero ar tvenkinio dalį.

    Tarptautinė energetikos agentūra yra akcentavusi, kad plaukiojančios saulės elektrinės leidžia gaminti daugiau atsinaujinančios energijos neišnaudojant papildomų žemės plotų. Jos dažniausiai diegiamos karjerų vandens telkiniuose, tvenkiniuose, vandens saugyklose ar kituose dirbtiniuose telkiniuose.

    Vanduo taip pat natūraliai vėsina modulius, todėl karštuoju sezonu jų efektyvumas gali būti didesnis nei ant žemės įrengtų sistemų. Vis dėlto ekspertai ragina vertinti kiekvieną projektą atskirai, nes ekologinės pasekmės priklauso nuo konkrečių vietos sąlygų ir pasirinkto įrengimo sprendimo.

  • Lapė ir ore skriejantis krabas: unikalus kadras iš Norvegijos nakties, kai šviesu 24 valandas

    Norvegijos Finnmarke, kai vasarą dėl vidurnakčio saulės šviesu visą parą, fotografei pavyko užfiksuoti akimirką, kuri dabar keliauja per tarptautinius konkursus. Kadre – ryža lapė, ore „pamėtėjusi“ krabą ir akimirksniu bandanti jį sučiupti ant dumbliais apaugusio kranto.

    Nuotrauką sukūrė gamtos fotografė Cecilie Bergan Stuedal. Pasak jos, kadras gimė maždaug 2 valandą nakties, tačiau apšvietimas priminė dieną – būtent tai ir yra vienas ryškiausių šiaurės vasaros bruožų, kai saulė nenusileidžia už horizonto.

    Fotografė pasakojo kelias naktis praleidusi stebėdama nedidelę lapių šeimą, kol jaunikliai pamažu virto vis drąsesniais medžiotojais. Vienas jų, anot autorės, buvo ypač smalsus ir prie žmonių priartėdavo arčiausiai, todėl leido ilgiau sekti jo judesius.

    Šįkart lapė buvo aptikusi krabą ir jį graužė, o vėliau vėl grįžo ieškoti grobio tarp jūros dumblių. Netikėtai ji krabą švystelėjo į viršų, šis nusileido atgal, tačiau gyvūnas jį akimirksniu vėl susirado ir tęsė „medžioklę“.

    „Praėjusiais metais Finnmarke vidurnakčio saulėje praleidau kelias naktis su maža lapių šeima, ir tai buvo vieni šilčiausių vasaros prisiminimų“, – sakė Cecilie Bergan Stuedal.

    Techniškai tai buvo itin trumpa scena, todėl svarbus tapo ir fotografės pasirengimas: ji naudojo profesionalią veidrodinę kamerą „Nikon D6“ bei 70–200 milimetrų židinio nuotolio objektyvą. Nurodomi parametrai – 1/1 000 sekundės išlaikymas, f/2.8 diafragma ir ISO 3 200 – rodo, kad fotografuota siekiant „užšaldyti“ staigią, chaotišką gyvūno judesio fazę.

    Nuotrauka, pavadinta „Aerodinaminis krabas“, sulaukė jau kelių įvertinimų tarptautinėje gamtos fotografijos bendruomenėje. Konkursų komisijos dažnai vertina ne vien estetiką: svarbu istorija kadre, natūrali gyvūno elgsena ir gebėjimas vienu vaizdu perteikti veiksmą.

    Gamtos fotografijos ekspertai pabrėžia, kad tokie apdovanojimus renkantys darbai dažniausiai gimsta iš ilgo stebėjimo ir kantrybės, o ne iš vieno sėkmingo bandymo. Šiaurės regionuose tam palankios ir sąlygos – vasarą ilgos šviesios valandos leidžia dirbti tada, kai gyvūnai aktyviausi, o žmogaus buvimas mažiau trikdo įprastą jų ritmą.

  • Šylant Viduržemio jūrai, Graikiją užplūdo nuodinga fugu: už sugautą kilogramą žada atlygį

    Graikija pradėjo bandomąją programą, kuria žvejams žadama mokėti už invazinės ir nuodingos sidabraskruostės fugu (Lagocephalus sceleratus) sugavimą. Ši rūšis sparčiai plinta Viduržemio jūroje, o valdžia tikisi taip pristabdyti jos populiacijos augimą ir sumažinti žalą žvejybai.

    Pagal programą už kiekvieną sugautos žuvies kilogramą numatomas 5,33 euro atlygis. Graikijos institucijos tam skyrė 1 500 000 eurų fondą, o prioritetas teikiamas Kretos apylinkėms ir pietinei Egėjo jūros daliai, kur problema pastaruoju metu tapo aštriausia.

    Sidabraskruostė fugu į Viduržemio jūrą pateko iš tropinių Indijos vandenyno regionų, o vienu pagrindinių „vartų“ laikomas Sueco kanalas. Šis procesas siejamas su vadinamąja lessepsine migracija, kai svetimžemės rūšys įsitvirtina naujose ekosistemose.

    Graikijos vandenyse ši žuvis fiksuojama nuo 2005 metais, tačiau pastaraisiais metais jos gausa šoktelėjo. Žvejai skundžiasi, kad ji aktyviai konkuruoja dėl maisto, naikina kitų rūšių jauniklius ir daro tiesioginę žalą įrankiams.

    Ši fugu rūšis turi ypač tvirtą, „snapą“ primenantį dantų darinį, kuriuo gali perkąsti įprastus žvejybos tinklus. Dėl to didėja žvejybos sąnaudos, o dalis laimikių prarandama dar jūroje.

    Ne mažiau svarbus ir saugumo aspektas: žuvies audiniuose gali būti tetrodotoksino, sukeliančio raumenų silpnumą, paralyžių ir kvėpavimo sutrikimus. Europos Sąjungoje tokių žuvų prekyba ir vartojimas paprastai ribojami dėl apsinuodijimo rizikos.

    Mokslininkai invazinių rūšių plitimą sieja su sparčiai šylančiu Viduržemio jūros regionu. Šiltesnis vanduo sudaro palankesnes sąlygas tropinės kilmės rūšims, kurios anksčiau čia neišgyvendavo arba neįsitvirtindavo.

    Pastaraisiais metais vis dažniau fiksuojami ir kiti atšilimo sukelti pokyčiai: kai kuriose vietovėse daugėja naujų plėšrių rūšių, o tradiciniai žvejybos objektai traukiasi į vėsesnius vandenis. Tai didina spaudimą tiek biologinei įvairovei, tiek pakrančių ekonomikai.

    Vasarą socialiniuose tinkluose Graikijoje pasirodžius pranešimų apie tariamus fugu išpuolius, specialistai ragino nepervertinti rizikos. Pabrėžiama, kad šios žuvys dažniausiai vengia žmonių, o patvirtintų incidentų skaičius yra labai mažas.

    Vis dėlto poilsiautojams patariama nebandyti liesti nepažįstamų žuvų, o radus įtartiną laimikį ar sužeistą gyvūną pakrantėje informuoti vietos tarnybas. Graikija tikisi, kad finansinis paskatinimas žvejams padės suvaldyti situaciją, tačiau dalis ekspertų pripažįsta, kad rūšis regione greičiausiai jau įsitvirtino ilgam.

  • Įkaitęs Ramusis vandenynas keičia orus: ką tai reiškia audroms, karščiams ir potvyniams

    Ramusis vandenynas pastarosiomis savaitėmis išgyvena neįprastai stiprią jūrinę karščio bangą, o klimato mokslininkai perspėja: jos poveikis gali persikelti į atmosferą ir pakoreguoti orus daugelyje pasaulio regionų. Šiltesnis vanduo reiškia daugiau energijos ir drėgmės, todėl didėja ekstremalių reiškinių tikimybė.

    Anomalija apima didžiulę teritoriją per tropinę ir šiaurinę Ramiojo vandenyno dalį, susiformavusią susiliejus keliems šilto vandens plotams. Toks šilumos „rezervuaras“ gali keisti vėjų ir slėgio laukus, o tai daro įtaką audrų maršrutams ir kritulių pasiskirstymui.

    „Mėnesiai užsitęsusios šilumos gali turėti rimtų pasekmių šią žiemą ir kitą pavasarį“, – sakė klimatologas Dillonas Amaya.

    Viena tiesioginių pasekmių – palankesnės sąlygos tropinėms audroms stiprėti. Kai paviršinis vanduo ilgiau išlieka labai šiltas, ciklonai gali greičiau „pasipildyti“ energijos, o tai didina riziką, kad audros pasieks sausumą stipresnės, atneš daugiau kritulių ir sukels didesnių potvynių.

    Kita grėsmė – intensyvesnės karščio bangos sausumoje. Šiltesnis vandenynas gali prisidėti prie atmosferos cirkuliacijos blokavimo situacijų, kai virš regiono susiformuoja ilgiau išsilaikantis aukšto slėgio laukas ir karštis užsilaiko dienomis ar savaitėmis, didindamas miškų gaisrų riziką.

    Šiltesnis vanduo taip pat plečiasi, todėl vietomis gali kilti jūros lygis, ypač pakrantėse, kur vėjai ir srovės „sustumia“ vandenį į krantą. Jei tuo pat metu užklumpa žiemos audros, bangavimas ir pakilęs vandens lygis gali stiprinti pakrančių užliejimą bei krantų ardymą.

    Mokslininkai pabrėžia, kad ilgalaikė tendencija aiški: jūrinės karščio bangos pasaulio vandenynuose fiksuojamos dažniau ir didesniuose plotuose nei prieš kelis dešimtmečius. Šylant vandenynams didėja garavimas, o vandens garai atmosferoje tampa „kuru“ smarkioms liūtims, todėl ekstremalūs krituliai daugelyje regionų gali dažnėti.

    Artimiausiais mėnesiais didžiausias dėmesys bus skiriamas tam, kaip Ramiojo vandenyno šilumos perteklius sąveikaus su natūraliais svyravimais, įskaitant El Ninjo ir La Ninja ciklus. Nuo to priklausys, ar rizika išaugs tam tikriems sezoniniams reiškiniams, pavyzdžiui, tropinių audrų aktyvumui, žiemos liūtims ar užsitęsusiam sausros ir karščio epizodui kai kuriuose regionuose.

  • Etna vėl suaktyvėjo Sicilijoje: pelenų debesis sutrikdė skrydžius, įvestas raudonas pavojus

    Italijos Sicilijoje esantis Etna 2026 metų liepos 5 dieną vėl suaktyvėjo ir į atmosferą išmetė tankų vulkaninių pelenų šleifą. Pelenų debesis, vietos žiniasklaidos teigimu, pradėjo kilti ryte ir per maždaug valandą išsiplėtė, o vėjas jį nunešė į pietus.

    Dėl pelenų keliamo pavojaus aviacijai laikinai sutriko darbas Katnijos-Fontanarosos oro uoste. Pelenai ypač pavojingi reaktyviniams varikliams ir matomumui, todėl net ir trumpalaikės vulkaninės emisijos gali lemti skrydžių atšaukimus ar maršrutų korekcijas.

    Oro uostai ir oro eismo valdymo tarnybos, gavusios pranešimus apie pelenų debesį, paprastai taiko atsargumo principą: uždaromos atskiros oro erdvės zonos, ribojamas nusileidimų skaičius per valandą arba laikinai stabdomas atvykstančių reisų priėmimas. Tokios priemonės leidžia sumažinti riziką, kol patikslinamos pelenų sklaidos prognozės ir stebėjimų duomenys.

    Vietos pranešimais, dalis reisų buvo nukreipti į Palermą, o keleiviams rekomenduota sekti oro bendrovių informaciją dėl vėlavimų ir perkeliamų skrydžių. Italijos vežėjai socialiniuose tinkluose informavo, kad atvykstantys ir išvykstantys reisai gali būti atšaukiami arba perplanuojami.

    Specialistai aktyvumą apibūdina kaip strombolinį: trumpi, ritmiški dujų ir vulkaninių medžiagų pliūpsniai, trunkantys kelias sekundes. Tokia veikla gali greitai sustiprėti arba susilpnėti, tačiau net ir vidutinio intensyvumo pelenų emisijos yra pakankamos, kad paveiktų oro susisiekimą.

    Skelbta, kad ankstesnis lavos srautas, kuris pastarosiomis savaitėmis tekėjo iš plyšio netoli Šiaurės Rytų kraterio, buvo nuslūgęs, tačiau viršūnėje vis dar fiksuojami nedideli sprogimai. Situacija paprastai vertinama pagal seismologinius duomenis, dujų emisijas ir palydovinius stebėjimus.

    Etna laikomas vienu aktyviausių Europos stratovulkanų, o jo aukštis siekia apie 3 350 metrų. Dėl dažnų išsiveržimų ir tankiai apgyvendintų teritorijų aplink kalną, kiekvienas aktyvesnis epizodas atidžiai stebimas civilinės saugos ir vulkanologijos tarnybų.

    Keliaujantiems Sicilijoje svarbiausia sekti oficialius pranešimus, oro uostų atnaujinimus ir oro bendrovių taisykles dėl bilietų keitimo. Esant pelenų krituliams, sveikatos specialistai paprastai rekomenduoja riboti buvimą lauke, ypač turintiems kvėpavimo sutrikimų, ir saugoti akis bei kvėpavimo takus.

  • Kyjivo srityje blogėja oro kokybė: Višnevėje po smūgių fiksuojamas padidėjęs CO2 ir kietųjų dalelių lygis

    Kyjivo srityje, Višnevės bendruomenėje, po rusų smūgių ir kilusių gaisrų fiksuojamas padidėjęs oro užterštumas. Vietos administracija skelbia, kad ore išaugo anglies dioksido (CO2) ir smulkiųjų kietųjų dalelių koncentracija.

    Padidėję rodikliai siejami su degimo produktais, kurie į atmosferą patenka gaisrų metu. Dūmai ir smulkios dalelės gali pabloginti savijautą, ypač jautresnėms gyventojų grupėms.

    „Gaisrų metu į orą patenka degimo produktai ir smulkios kietosios dalelės, kurios gali neigiamai veikti savijautą“, – teigiama Kyjivo srities karinės administracijos pranešime.

    Specialistai rekomenduoja kuo ilgiau nelaikyti atvirų langų ir riboti buvimą lauke, kol užterštumo lygis mažės. Taip pat patariama gerti daugiau vandens, o turint oro valytuvą jį naudoti didžiausiu režimu.

    Didžiausią riziką paprastai patiria žmonės, sergantys kvėpavimo takų ar širdies ir kraujagyslių ligomis, taip pat vaikai, senjorai ir nėščiosios. Jei atsiranda dusulys, akių perštėjimas ar stiprus kosulys, patariama likti patalpose ir prireikus kreiptis į medikus.

    Administracija nurodo, kad kituose Kyjivo srities miestuose ir gyvenvietėse, kur vykdoma stebėsena, leistinų cheminių ir biologinių medžiagų normų viršijimų kol kas nefiksuota. Taip pat pažymima, kad gama spinduliuotės fonas regione atitinka įprastą natūralų lygį.

    Oro būklė Kyjivo srityje stebima 16-oje stebėjimo postų, įrengtų skirtingose gyvenvietėse. Tarp jų minima ir Višnevė, kur šiuo metu situacija vertinama kaip jautresnė dėl gaisrų poveikio.

    Šis pranešimas pasirodė po masinės kombinuotos atakos, kurią rusų pajėgos surengė liepos 6 dienos naktį, atakuodamos Ukrainą raketomis ir dronais. Dėl sprogmenų detonavimo rizikos Višnevėje ir Kriukovščinoje buvo paskelbta evakuacija norintiems išvykti.

    Vėliau pranešta, kad pavojingų objektų detonavimas Višnevėje buvo sustabdytas, iš teritorijos evakuota daugiau nei 600 žmonių. Per smūgį Višnevėje žuvo trys žmonės, dar 26 sužeisti, tarp jų du vaikai.

  • Mokslininkai kavos tirščius per 90 sekundžių paverčia biokuru: energinė vertė artėja prie antracito

    Kasmet pasaulyje išgeriama apie 400 mlrd. kavos puodelių, o kartu susidaro maždaug 18 mln. tonų drėgnų kavos tirščių. Didelė jų dalis vis dar atsiduria mišrių atliekų sraute, nors šio likučio energinis potencialas seniai laikomas perspektyviu.

    Problemą iki šiol kėlė tirščių drėgmė: norint juos naudoti kaip kurą, žaliavą tekdavo ilgai ir brangiai džiovinti. Dėl to perdirbimas dažnai nebūdavo ekonomiškai patrauklus, ypač kai energijos kainos ir logistikos sąnaudos išauga.

    Korėjos geologijos ir mineralinių išteklių instituto KIGAM mokslininkai pristatė metodą, kuris leidžia apeiti džiovinimo etapą ir drėgmę paversti proceso pranašumu. Tyrime aprašoma technologija, kai dar drėgni tirščiai apdorojami plazmos liepsna maždaug 800–900 laipsnių temperatūroje.

    Staigus įkaitinimas per kelias dešimtis sekundžių išgarina vandenį ir sukuria vadinamąjį spragėsių efektą: žaliava išsipučia, tampa porėta ir virsta biokokso tipo biokuru. Mokslininkų teigimu, viso proceso trukmė gali siekti apie 90 sekundžių, o galutinis produktas savo savybėmis priartėja prie antracito tipo anglies.

    Publikuotuose rezultatuose nurodoma, kad gauto biokuro šilumingumas siekia 29 megadžaulius kilogramui. Palyginimui, įprasta mediena dažnai vertinama maždaug 15–20 megadžaulių kilogramui, tad skirtumas gali būti reikšmingas kalbant apie energijos tankį ir transportavimo efektyvumą.

    Kitas svarbus aspektas yra emisijos: apdorojimo metu, kaip skelbiama, pašalinami sieros junginiai, todėl mažėja sieros oksidų, siejamų su oro tarša ir rūgščiaisiais lietumis, susidarymo rizika. Tai ypač aktualu regionams, kur kietojo kuro deginimas vis dar sudaro didelę šildymo ar pramonės energijos dalį.

    Technologija potencialiai naudinga ne vien kaip kuro gamybos būdas. Po apdorojimo medžiagos paviršiaus plotas, tyrėjų duomenimis, išauga nuo 1,5 iki 115,4 kvadratinio metro gramui, todėl atsiranda panašumų su aktyvintos anglies sorbcinėmis savybėmis.

    Tai atveria kelią platesniam pritaikymui, pavyzdžiui, vandens valymui, oro filtravimui ar pramoninei adsorbcijai, kur reikalingos porėtos medžiagos. Praktikoje tokie sprendimai gali tapti dalimi žiedinės ekonomikos, kai atliekos tampa žaliava aukštesnės vertės produktams.

    Vis dėlto didžiausia žinia energetikai yra tai, kad procesui tinka drėgna žaliava, o džiovinimo atsisakymas gali sumažinti tiek energijos sąnaudas, tiek galutinę kainą. Tyrėjai pabrėžia, kad panašus principas teoriškai galėtų būti taikomas ir kitiems didelės drėgmės organinių atliekų srautams, įskaitant maisto atliekas, žemės ūkio likučius ar nuotekų dumblą.

    Kol kas tai laboratoriniais ir pilotiniais duomenimis grindžiama kryptis, tačiau ji atspindi platesnę tendenciją: ieškoma technologijų, kurios energiją ir pramonines žaliavas leistų gauti ne iš iškastinio kuro, o iš vietinių atliekų srautų. Tokie sprendimai svarbūs ir dėl tiekimo saugumo, ir dėl emisijų mažinimo tikslų.

  • Tasmanijoje išgarsėjęs jūrinis dramblys Neilas blokuoja kelius ir apgadina automobilius: valdžia prašo laikytis atstumo

    Tasmanijos pietinėje pakrantėje dėmesio centre atsidūrė penkerių metų jūrinis dramblys Neilas, kurio pasirodymai sausumoje vis dažniau trikdo nedidelių pakrančių miestelių kasdienybę. Gyvūnas ne tik išgula keliuose ir sustabdo eismą, bet ir yra apgadinęs kelio stulpelius, informacinį ženklą, tvorą bei bandęs „aiškintis santykius“ su stovinčiais automobiliais.

    Vietos institucijos ragina žmones nepersekioti Neilo ir gerbti jo erdvę, nes socialinių tinklų sukurta šlovė pradėjo kelti riziką ir pačiam gyvūnui, ir gyventojams. Pasak Tasmanijos gamtos išteklių ir aplinkos institucijų atstovų, didžiausia problema tampa ne Neilo elgesys, o žmonių noras bet kokia kaina prieiti arčiau dėl įspūdingos nuotraukos.

    „Jau matėme gana neatsakingų situacijų, kai žmonės prineša mažus vaikus visai prie pat gyvūno vien tam, kad padarytų kadrą socialiniams tinklams“, – sakė Tasmanijos gamtos išteklių ir aplinkos departamento atstovas Chrisas Carlyonas.

    Valdžia taip pat prašo internete neskelbti tikslios gyvūno buvimo vietos, kad prie jo nepradėtų masiškai rinktis smalsuolių minios. Tokios situacijos, pareigūnų teigimu, gali priversti reindžerius imtis rizikingo gyvūno iškeldinimo, o tai stresuotų Neilą ir didintų nelaimingų atsitikimų tikimybę.

    Tasmanijos universiteto mokslininkė Sophia Volzke aiškina, kad agresyvesni jauno patino „išsišokimai“ yra natūrali elgsena. Jauni jūriniai drambliai taip treniruojasi būsimiems susirėmimams dėl dominavimo, o kai aplink nėra kitų panašaus amžiaus patinų, „taikiniais“ kartais tampa kelio infrastruktūra ar žmonių palikti daiktai.

    Specialistai primena, kad jūrinių dramblių išėjimai į krantą yra įprasta jų gyvenimo ciklo dalis. Kelis kartus per metus jie palieka vandenyną pailsėti, badauti ir šerti, todėl Neilas į gimtąsias vietas sugrįžta ne pirmą kartą, tačiau šįkart išskirtinį dėmesį dar labiau sustiprino socialiniai tinklai ir tūkstantinės auditorijos.

  • Tarakanuose aptiko tūkstančius bakterijų DNR fragmentų: ką tai sako apie jų ištvermę ir evoliuciją

    Naujas tarakonų genomų tyrimas atskleidė netikėtą detalę: kai kurių rūšių DNR slepia tūkstančius mažų fragmentų, kilusių iš su tarakonais seniai susijusios bakterijos Blattabacterium cuenoti. Mokslininkai pabrėžia, kad tai nereiškia, jog tarakonai yra „iš dalies bakterijos“, tačiau rodo daug glaudesnius ryšius su mikrobų pasauliu, nei manyta.

    Tyrimo rezultatai publikuoti Proceedings of the National Academy of Sciences. Autorių teigimu, tai gali būti vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip gyvūnų genomuose ilgainiui gali kauptis iš kitų organizmų perimtos genetinės „nuotrupos“.

    Genų „šokinėjimas“ tarp nesusijusių rūšių vadinamas horizontaliu genų pernašumu. Bakterijoms tai įprastas reiškinys, nes jos lengvai apsikeičia genetine medžiaga, ypač gyvendamos arti viena kitos, o tai, pavyzdžiui, padeda greičiau plisti atsparumui antibiotikams.

    Sudėtingesniems organizmams, tokiems kaip vabzdžiai, toks procesas laikomas retesniu, nes jų DNR saugoma ląstelės branduolyje, o paveldimi pokyčiai turi patekti į lytines ląsteles. Būtent todėl tarakonų atvejis patraukė ypatingą tyrėjų dėmesį.

    Blattabacterium bakterijos tarakonuose gyvena labai glaudžiai: jos įsikuria specialiose ląstelėse ir perduodamos iš kartos į kartą per kiaušinėlius. Toks ilgalaikis „bendras gyvenimas“ sukuria daug progų bakterijų genetinei medžiagai patekti šalia šeimininko DNR ir, retais atvejais, į ją įsiterpti.

    Tyrėjai, lygindami tarakonų ir termitų genomus, ieškojo atitikmenų, būdingų Blattabacterium. Daugiausia įterpų aptikta Australijos tarakonų grupėse Panesthiinae ir Geoscapheinae, kur jų skaičius viršijo 3 000.

    Nors tarakonai garsėja ištverme, mokslininkai ragina nepervertinti šių rezultatų: dauguma aptiktų fragmentų yra labai trumpi, neretai net ne primenantys pilnaverčių genų. Tai labiau panašu į genetinius „pėdsakus“, o ne į veikiančias instrukcijas, kurios iškart suteikia naujų savybių.

    Vis dėlto intriguoja tai, kad dalis fragmentų, sprendžiant iš jų pasiskirstymo skirtingose grupėse, gali būti labai seni ir išsilaikyti dešimtis milijonų metų. Tokie ilgaamžiai įrašai kelia klausimą, ar bent kai kurie jų kartais galėjo įgyti funkciją, tačiau šiuo metu tai dar nėra patvirtinta.

    Tyrimo autoriai pabrėžia: atradimas labiau plečia supratimą apie evoliuciją ir simbiozę, nei pateikia paprastą atsakymą, kodėl tarakonus taip sunku išnaikinti. Genomai gali būti kur kas sudėtingesni, o ryšiai su mikroorganizmais – gilesni, nei ilgą laiką rodė klasikiniai modeliai.