Tag: Ekologija

  • 1905 metais į Havajus atgabenta žuvelė nuo uodų tapo invazine grėsme: smogia vietinėms rūšims

    1905 metais Havajuose, siekiant sumažinti uodų platinamų ligų riziką, į vietinius gėlavandenius telkinius buvo įvežta gambuziija, dar vadinama uodžiažuve. Tuo metu sprendimas atrodė praktiškas: maža, greitai besidauginanti žuvis turėjo maitintis uodų lervomis ir taip padėti žemės ūkiui bei gyvenvietėms.

    Tačiau ilgainiui paaiškėjo, kad gambuziija nėra siaurai specializuota. Ji ėmė medžioti ir kitus smulkius vandens organizmus, konkuruoti dėl maisto, o kai kuriose vietose tapo dominuojančia rūšimi, pakeitusia vietinių ekosistemų pusiausvyrą.

    Gamtosaugininkų vertinimu, gambuziija yra didelės ekologinės rizikos invazinė rūšis, nes lengvai prisitaiko prie skirtingos temperatūros ir prasto vandens kokybės. Ji taip pat gali ištverti mažą deguonies kiekį, todėl išgyvena ten, kur daliai vietinių rūšių sąlygos tampa per sudėtingos.

    Dar vienas svarbus veiksnys yra jos dauginimosi strategija: patelės atsiveda gyvus jauniklius. Tai reiškia, kad net viena apvaisinta žuvis, patekus į atskirtą telkinį, per palyginti trumpą laiką gali suformuoti naują populiaciją.

    Didžiausią žalą patyrė Havajų endeminės laumžirgių rūšys, kurių lervos vystosi gėlavandeniuose upeliuose ir užutekiuose. Kai kuriuose aukštumų ruožuose istoriškai beveik nebuvo žuvų plėšrūnų, todėl vietiniai vabzdžiai neturėjo pakankamai laiko evoliuciškai prisitaikyti prie naujos grėsmės.

    Gambuziijai išplintant į vidurupius ir žemupius, pažeidžiamiausios tapo laumžirgių lervos, gyvenančios ramesniame vandenyje prie krantų. Dėl to kai kurių retų rūšių arealas susitraukė, o atskirose salose jų populiacijos priartėjo prie išnykimo ribos.

    Žala neapsiriboja vien vabzdžiais. Gambuziija konkuruoja su vietinėmis žuvimis ir minta kitais smulkiais bestuburiais, įskaitant vietines gėlavandenių krevečių rūšis, kurios svarbios ekosistemoms, nes padeda reguliuoti dumblių augimą ir palaikyti natūralų telkinių „valymąsi“.

    Praktikoje išgaudyti gambuziiją sudėtinga dėl tarpusavyje susijusių upelių, drenažo kanalų ir vandens kelių tinklo. Kai invazinė rūšis įsitvirtina keliuose telkiniuose, jos plitimas gali vykti pakartotinai net ir po lokalių kontrolės priemonių.

    Cheminiai metodai dažnai vertinami kaip rizikingi, nes gali pakenkti ir vietinėms rūšims bei bendram vandens telkinių biologiniam stabilumui. Todėl taikomos priemonės dažniausiai orientuotos į prevenciją ir jautriausių buveinių apsaugą, pavyzdžiui, natūralių barjerų išnaudojimą ar dirbtinių užtvarų įrengimą, kad žuvys nepasiektų aukštupių.

    Ši istorija dažnai minima kaip pamoka, kad biologinės kontrolės sprendimai, nors ir patrauklūs dėl mažesnių kaštų, gali turėti ilgalaikių pasekmių. Šiandien invazinių rūšių valdymas vis dažniau remiasi griežtesniu rizikos vertinimu, nuolatine stebėsena ir taisykle, kad naujos rūšys į ekosistemas neturi būti įleidžiamos be aiškiai pagrįsto, moksliškai įvertinto plano.

  • Norveginiai klevai, pasodinti 1920 metais Vašingtone, per šimtmetį tapo invazine grėsme JAV miškams

    1920 metais Vašingtone palei atminimo alėją buvo pasodinti 507 norveginiai klevai. Tuomet jie atrodė idealus sprendimas miestui: greitai augantys, atsparūs taršai ir kuriantys tankų pavėsį, tinkantį reprezentacinėms gatvėms.

    Tačiau per šimtmetį ši istorija įgavo netikėtą tęsinį. Iš užsodintos alėjos sklindantys sėklų „sraigteliai“ palaipsniui pasiekė netoliese esantį Rok Kriko parką ir kitas žaliąsias zonas, kur medis ėmė plisti savarankiškai.

    Specialistai invaziškumą sieja su keliomis savybėmis: norveginis klevas dažnai sulapoja anksčiau pavasarį ir lapus išlaiko ilgiau rudenį. Tai suteikia jam pranašumą šviesoje, kai dalis vietinių rūšių dar tik bunda arba jau meta lapus.

    Tanki laja formuoja beveik vientisą pavėsį, todėl po medžiais sunkiau įsitvirtina vietiniai daigai ir miško žolinė danga. Ilgainiui tai gali keisti miško struktūrą: mažėja augalų įvairovė, o kartu nyksta ir vabzdžiams, paukščiams bei smulkiems žinduoliams svarbūs maisto ir slėptuvių ištekliai.

    Dar viena problema – šios rūšies gebėjimas sudaryti vienarūšius sąžalynus. Miško plotuose, kur dominuoja norveginiai klevai, vietiniai medžiai, tokie kaip ąžuolai ar kitos lapuočių rūšys, gali prasčiau atsinaujinti, nes jauniems augalams trūksta šviesos ir erdvės.

    Miesto želdynuose norveginis klevas ilgą laiką buvo vertinamas dėl atsparumo ir estetinio vaizdo. Vis dėlto šiandien vis dažniau pabrėžiama, kad rūšies pasirinkimas turi būti vertinamas ne vien pagal „išgyvenamumą“ gatvėje, bet ir pagal poveikį aplinkinėms ekosistemoms.

    Parkų ir miškų valdytojams invazinių medžių plitimas reiškia papildomas išlaidas ir sudėtingesnį planavimą. Pagrindinė kryptis – neleisti rūšiai plisti už želdinių ribų: stebėti savaiminius atžalynus, šalinti jaunuolyną ir teikti pirmenybę vietinėms rūšims, kurios geriau palaiko vietinę biologinę įvairovę.

    Atminimo alėja, sukurta pagerbti Pirmojo pasaulinio karo žuvusiuosius, netyčia tapo ilgalaikiu ekologiniu „eksperimentu“. Istorija primena, kad net gerų intencijų želdinimo projektai po dešimtmečių gali sukelti nenumatytų pasekmių, jei pasirenkamos ne vietinės ir agresyviai plintančios rūšys.

    Šiandien, kai miestai ieško sprendimų dėl karščio salų efekto ir klimato kaitos poveikio, medžių pasirinkimas tampa dar svarbesnis. Didesnis dėmesys vietinėms rūšims, įvairesniems želdynams ir rizikų vertinimui gali padėti išvengti situacijų, kai urbanistinis sprendimas virsta problema gamtoje.

  • Prie plūduriuojančios vėjo turbinos įrengė 32 žuvų prieglobstį: kodėl tai gali pakeisti jūrų ekosistemą

    Turbina stovi maždaug 15 kilometrų nuo kranto, o po vandeniu esanti jos platforma ir lynai greitai ėmė traukti jaunų žuvų būrius. Jaunikliai ieško vietų, kur galėtų pasislėpti nuo plėšrūnų, ypač ten, kur natūralių uolėtų rifų yra mažiau arba jie pažeisti.

    Biologų stebėjimai parodė, kad jau per kelias savaites po eksploatacijos pradžios aplink konstrukciją susiformuoja savotiškas „susibūrimo taškas“. Tačiau vien lygios plieninės sienelės nepadeda išgyventi: jaunos žuvys laikosi prie paviršių, o tai jas daro lengvu grobiu.

    Po vandeniu šalia tokių objektų dažnai patruliuoja plėšrios žuvys, todėl be papildomų slėptuvių dirbtinės konstrukcijos gali virsti intensyvaus maitinimosi zonomis. Dėl šios priežasties inžinieriai ir jūrų biologai ieško sprendimų, kaip paversti energetikos infrastruktūrą funkcionaliais „darželiais“ žuvų jaunikliams.

    Tyrėjų komanda prie turbinos pritvirtino 32 papildomus modulius, užpildytus austrių ir šukučių kriauklėmis. Tokie „žuvų viešbučiai“ sukuria daug siaurų tarpų ir mikroertmių, į kurias jaunikliai gali pasitraukti, o stambesni plėšrūnai paprasčiausiai neįlenda.

    Sprendimas turėjo atitikti kelis griežtus reikalavimus: konstrukcijos privalo atlaikyti bangavimą ir sroves, neturi reikšmingai didinti apkrovų turbinai ir negali trukdyti jos eksploatacijai. Dėl to pasirinkti lengvai pritaikomi moduliai, kuriuos galima montuoti ir stebėti, koreguojant jų išdėstymą pagal rezultatus.

    Vis dėlto mokslininkai įvardija ir ribojimus. Laikui bėgant moduliai gali apaugti kriauklėmis bei kitais organizmais ar užsinešti dumblu, todėl sumažėja laisvos erdvės slėptuvėms, o jų nauda gali silpnėti.

    Nepaisant to, toks metodas siejamas su platesne kryptimi, kai jūrinė energetika derinama su biologinės įvairovės apsauga. Jei „žuvų viešbučiai“ padeda jaunikliams išgyventi kritinį ankstyvą gyvenimo etapą, tai gali prisidėti prie didesnio žuvų gausumo konkrečiose vietovėse ir sustiprinti vietines ekosistemas.

    Panašūs principai taikomi ir kituose atkūrimo projektuose, kai jūrų gyvybei grąžinti kuriamas pagrindas iš natūralių medžiagų, pavyzdžiui, kriauklių. Tokie sprendimai dažnai vertinami kaip santykinai mažų kaštų būdas atkurti struktūrą, kurios reikia rifams ir su jais susijusioms rūšims, o kartu – didinti pakrančių atsparumą aplinkos pokyčiams.

    Ateityje tyrėjai tikisi tiksliau įvertinti, ar tokios buveinės realiai didina žuvų populiacijas, ar tik laikinai sutelkia jas vienoje vietoje. Atsakymas į šį klausimą gali nulemti, ar „ekologiškai praturtintos“ vėjo energetikos platformos taps nauju standartu, planuojant jūrinius vėjo parkus.

  • Anglijoje po karščio upė pradingo po žeme: aplinkosaugininkai skubiai gelbėjo tūkstančius žuvų

    Anglijos Sario grafystėje aplinkosaugininkams teko skubiai gelbėti tūkstančius žuvų, kai maždaug 5 kilometrų Moulo upės atkarpa staiga išdžiūvo. Vanduo, kaip skelbia vietos tarnybos, pradingo į karstinę įgriuvą, o upės vaga liko beveik sausa.

    Į įvykio vietą iškviesti Aplinkos agentūros specialistai taikė elektros žvejybos metodą: trumpais impulsais žuvys apsvaiginamos, sugaunamos tinklais ir perkeliamos į saugesnes, vandeningesnes vietas aukščiau upės. Toks būdas laikomas vienu efektyviausių, kai reikia greitai perkelti žuvis iš nykstančių vandens telkinių.

    Agentūros atstovai aiškina, kad Moulo upė teka per kreidos uolienas, todėl šio regiono upės yra jautrios sausroms ir požeminių ertmių poveikiui. Įprastai net ir vasarą žuvys kurį laiką gali išgyventi užsilikusiose balose, tačiau vandeniui traukiantis mažėja deguonies, o karštis situaciją dar labiau pasunkina.

    „Upė pratekėjo per kreidos sluoksnius ir dingo karstinėje įgriuvoje, palikdama vagą sausą. Įprastai vanduo čia siektų maždaug iki juosmens, tačiau ilgainiui deguonies mažėja, o karštis viską dar labiau pablogina“, – sakė Aplinkos agentūros atstovas Deivas Vebas.

    Tuo pat metu didelėje Anglijos dalyje paskelbtas retas oranžinis perspėjimas dėl ekstremalaus karščio. Prognozuojama, kad kai kuriose vietovėse temperatūra gali siekti iki 38 laipsnių, o tai didina riziką ne tik žmonių sveikatai, bet ir infrastruktūrai.

    Didžiausia rizika kyla mažiems vandens telkiniams ir upėms, kurių debitas vasarą natūraliai sumažėja: šiltesnis vanduo sukaupia mažiau ištirpusio deguonies, o papildomas organinės taršos ar dumblo poveikis gali dar labiau paspartinti žuvų žūtį. Aplinkosaugininkai pabrėžia, kad tokiose situacijose svarbiausia reaguoti greitai, nes kritinės sąlygos gali susidaryti per kelias valandas.

    Sinoptikai įspėja, kad ilgėjančios karščio bangos tampa vis dažnesnės, todėl panašūs incidentai gali kartotis. Specialistai ragina gyventojus pastebėjus staigiai nusekusius upelius, masiškai prie krantų besitelkiančias žuvis ar kitus akivaizdžius gyvūnijos streso požymius pranešti atsakingoms tarnyboms.

  • Biologas JAV aitvarams pastatė dirbtinius medžius: Haris-nek kolonija per 25 metus išaugo 27 kartus

    JAV Džordžijos valstijoje vieno biologo pasiūlytas sprendimas iš esmės pakeitė medinių gandrų kolonijos likimą. Haris-nek nacionaliniame laukinės gamtos rezervate paukščiams buvo sukurti dirbtiniai lizdaviečių pagrindai, kai natūrali aplinka ėmė nebeatlaikyti pasikeitusių sąlygų.

    Mediniai gandrai lizdus įprastai suka medžiuose, augančiuose giliai vandenyje, nes užlieta teritorija veikia kaip natūrali apsauga nuo plėšrūnų. Kai viename iš rezervato tvenkinių vandens lygis sumažėjo, meškėnai pradėjo lengviau pasiekti lizdus ir naikinti jauniklius.

    Siekdami sumažinti plėšrūnų daromą žalą, rezervato darbuotojai pakėlė vandens lygį maždaug 1,8 metro. Tačiau netrukus išryškėjo kita problema: dalis medžių dėl nuolatinio užliejimo ėmė džiūti ir nykti, todėl paukščiai neteko patikimų vietų perėjimui.

    Tuomet biologas Johnas Robinettas pasiūlė alternatyvą, kuri atrodė paprasta, bet pasiteisino praktiškai. 1990-ųjų pradžioje rezervate buvo pastatytos kelios dirbtinės konstrukcijos iš medienos, metalinių strypų ir tinklo, skirtos atstoti žūvančius medžius.

    Lygiagrečiai teritorijoje buvo sodinami jauni pelkiniai kiparisai, kurie geriau ištveria ilgalaikį buvimą vandenyje. Idėja buvo tokia, kad užaugę medžiai ateityje palaipsniui pakeistų dirbtines konstrukcijas, o paukščiai turėtų stabilų lizdaviečių „perėjimą“ nuo laikino sprendimo prie natūralaus.

    Gandrai laukti nepradėjo ir greitai ėmė naudotis naujomis platformomis. Rezultatai tapo matomi per kelerius metus: iki 2002 metais jauniklių išgyvenamumas Vudi tvenkinyje buvo apie 20 proc. didesnis nei gretimose kolonijose.

    Ilgalaikis efektas buvo dar ryškesnis. 2012 metais biologai suskaičiavo 484 lizdus, kai 1987 metais jų buvo tik 18, vadinasi, per 25 metus lizdų skaičius išaugo beveik 27 kartus.

    Tokie atvejai gamtosaugoje dažnai laikomi pavyzdžiu, kaip inžineriniai sprendimai gali padėti suvaldyti žmogaus ir klimato nulemtus buveinių pokyčius, kartu nekeičiant pačios rūšies elgsenos. Kai paukščiams paliekama tai, ko jiems labiausiai reikia, saugi vieta perėti, kolonijos atsikūrimas gali būti ne epizodinis, o ilgalaikis.

  • Kachovkos užtvankos ateitis: mokslininkas siūlo nebeatkurti milžiniško rezervuaro, o palikti Didįjį Lugą

    Po 2023 metais sunaikintos Kachovkos užtvankos Ukrainos institucijos yra ne kartą leidusios suprasti, kad po karo būtų siekiama atkurti Kachovkos hidroelektrinę ir vandens telkinį. Vis dėlto dalis mokslininkų ragina neskubėti grįžti prie buvusio modelio, nes pasikeitusi teritorija jau rodo netikėtą gamtos atsikūrimo potencialą.

    Chersono valstybinio universiteto profesorius, biologijos mokslų daktaras Ivanas Moisijenka teigia, kad buvusio rezervuaro vietoje formuojasi Europoje reta, didelio masto natūrali ekosistema. Jo vertinimu, tai galimybė atkurti Didįjį Lugą – istorinį Dnipro žemupio užliejamų pievų ir miškų kompleksą, kuris buvo smarkiai pakitęs dėl hidrotechnikos projektų.

    „Idealu būtų rasti sprendimą, kuris leistų atkurti energetikos infrastruktūrą, bet nebesukurti milžiniškos gėlo vandens jūros“, – sakė Ivanas Moisijenka.

    Pasak profesoriaus, pietų Ukrainai svarbūs vandens ir energijos poreikiai nebūtinai reiškia vieno didžiulio telkinio atkūrimą. Jo siūloma kryptis būtų vandens paskirstymas pagal natūralesnius Dnipro ir į jį įtekančių mažesnių upių bei slėnių ruožus, o prireikus – kelių mažesnių talpų sprendimai ne pagrindinėje upės vagoje.

    Mokslininkas pripažįsta, kad jis nėra hidrotechnikos ar hidroenergetikos specialistas, todėl negali pateikti išsamaus ekonominio ar techninio projekto. Tačiau jis pabrėžia ekologinę logiką: kai buvusio Kachovkos vandens telkinio plotas siekė apie 215 000 hektarų, pakartotinai užlieti, jo manymu, vertėtų tik nedidelę dalį – maždaug iki 15 000 hektarų.

    Likusį plotą jis siūlo palikti gamtos atkūrimui, kad iš susiformavusių želdynų ir užliejamų teritorijų ilgainiui susikurtų stabilesnė, įvairesnė biologinė erdvė. Tokie procesai, ekologų vertinimu, gali padėti sugrįžti paukščių, žuvų neršto vietoms svarbioms buveinėms ir sukurti natūralias vandens sulaikymo zonas, kurios aktualios dažnėjant ekstremaliems klimato reiškiniams.

    Anksčiau Ukrainos mokslininkai yra atkreipę dėmesį, kad buvusio rezervuaro teritorijoje sparčiai auga vienodo amžiaus užliejamas miškas, kurio mastas įvardijamas kaip išskirtinis Europoje. Tokia dinamika rodo, kad gamta, net ir po katastrofiškų įvykių, gali atkurti sudėtingas ekosistemas greičiau, nei dažnai tikimasi, tačiau tam būtina nuosekli apsauga ir aiški ilgalaikė politika.

    Klausimas dėl Kachovkos hidroelektrinės ir vandens telkinio ateities, tikėtina, taps viena didžiųjų pokario rekonstrukcijos dilemų. Sprendžiant teks derinti energetinį saugumą, žemės ūkio vandens poreikį, infrastruktūros atsparumą ir biologinės įvairovės apsaugą, o galutinis pasirinkimas lems, ar Dnipro žemupys grįš prie ankstesnės inžinerinės sistemos, ar bus ieškoma naujo, gamtai palankesnio kompromiso.

  • Odesos srityje nyksta reti rožiniai flamingai: mokslininkai sieja tai su karinių dronų keliamu triukšmu

    Kaip teigia parko mokslinių tyrimų skyriaus vadovas, biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusevas, pagrindinė priežastis siejama su karo sukelta triukšmo apkrova, ypač dėl Rusijos naudojamų dronų skrydžių.

    Pasak mokslininko, didelė flamingų banda, kuri dar liepos pradžioje buvo gerokai gausesnė, dabar suskilo į kelias mažas grupes. Šiuo metu parke esą liko kiek daugiau nei 100 šių paukščių.

    Ivanas Rusevas pabrėžia, kad praskrendant dronams paukščiai patiria stiprų stresą: išsigąsta ir pakyla nuo vandens ne tik flamingai, bet ir kitos rūšys, pavyzdžiui, kirai. Vis dėlto, anot jo, būtent flamingams toks trikdymas yra ypač žalingas, nes jie jautrūs nuolatiniam triukšmui ir staigiems sujudimams.

    Ornitologų vertinimu, nuolatinis trikdymas veisimosi ir maitinimosi teritorijose gali pakeisti paukščių elgseną: jie dažniau palieka saugias vietas, prasčiau maitinasi ir tampa labiau pažeidžiami plėšrūnų. Ilgainiui tai mažina tikimybę sėkmingai perėti jauniklius, o migracinėms rūšims gali lemti sprendimą apskritai nebegrįžti į anksčiau tinkamas buveines.

    Tokios tendencijos ypač aktualios kolonijiniams paukščiams, kuriems svarbus stabilumas ir ramybė. Flamingai dažnai peri didelėmis kolonijomis sekliose lagūnose ir limanuose, todėl pasikartojantys trikdžiai gali išsklaidyti būrį ir suardyti veisimosi ritmą.

    Tuzlų limanų nacionalinis gamtos parkas pastaraisiais metais tapo viena iš vietų, kur stebimi rožiniai flamingai. 2023 metais čia pirmą kartą fiksuotas sėkmingas jų perėjimas, kai išsirito apie 200 jauniklių.

    Vėlesniais metais veisimosi sezonai, kaip skelbta, buvo nesėkmingi: karo veiksmai ir su tuo susijęs trikdymas siejami su tuo, kad šimtai lizdų buvo suardyti, o paukščiai nerado saugios vietos kolonijai įsitvirtinti. 2026 metų pavasarį flamingų būrys į parką buvo sugrįžęs, tačiau, pasak mokslininko, ir šį sezoną jie neatrado tinkamų sąlygų perėti.

    Be to, teigiama, kad dalis paukščių laikosi sunkiau pasiekiamose parko vietose, todėl atsitiktiniams lankytojams juos pamatyti darosi vis sudėtingiau. Tai, pasak specialistų, gali būti susiję su bandymais ieškoti ramesnių zonų, kuriose mažesnė trikdymo rizika.

  • Odesos regione užfiksuotas juodakaktis smauglys: kodėl grobį jis „smeigia“ ant spyglių

    Ukrainos Odesos regione, Nacionaliniame gamtos parke Tuzlovskio limanai, pastebėtas juodakaktis smauglys, plėšrus paukštis, garsėjantis neįprastu „sandėliavimo“ būdu. Paukštis grobį neretai įsmeigia ant erškėčių ar aštrių šakelių, taip palengvindamas maitinimąsi.

    Apie užfiksuotą elgesį viešai pranešė parko mokslinių tyrimų padalinio vadovas, biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusevas, pasidalijęs vaizdo įrašu. Iš pirmo žvilgsnio šis paukštis primena įprastą nedidelį giesmininką, tačiau jo medžioklės įpročiai labiau būdingi tikriems plėšrūnams.

    Specialistų teigimu, į šakas ar spyglius „pritvirtintas“ grobis paukščiui tampa tarsi natūralus „stalas“. Taip smaugliui lengviau suplėšyti auką gabalais, nes jis neturi stiprių plėšriųjų paukščių nagų, kurie paprastai padeda laikyti grobį.

    Toks elgesys atlieka ir atsargų funkciją: dalis grobio paliekama vėlesniam laikui. Be to, perėjimo laikotarpiu sukauptos atsargos gali turėti reikšmės poravimuisi, nes patinai, gebantys reguliariai parnešti maisto, laikomi patikimesniais jauniklių augintojais.

    Juodakaktis smauglys yra žvirblinių būrio paukštis, Lietuvoje ir Ukrainoje sutinkamas kaip migruojanti, perinti rūšis. Jis kiek didesnis už žvirblį, užauga iki maždaug 20 centimetrų ilgio, o suaugęs paukštis atpažįstamas iš tamsios juostos per akis ir kontrastingo plunksnų rašto.

    Mitybos pagrindą sudaro vabzdžiai, ypač vabalai, tačiau smaugliai medžioja ir kitus bestuburius, o kartais lesina uogas bei kitą augalinį maistą. Rūšis minima tarptautiniuose gamtos apsaugos dokumentuose, todėl natūralių buveinių išsaugojimas išlieka svarbus.

    Odesos regiono pakrantės ir lagūnų teritorijos pastaraisiais metais sulaukia ypatingo dėmesio ir dėl karo poveikio laukinei gamtai. Vietos ekologai yra ne kartą atkreipę dėmesį, kad triukšmas ir nuolatinis pavojus, susijęs su dronais bei raketomis, gali trikdyti paukščių maitinimąsi, migraciją ir perėjimą.

    Pasak I. Rusevo, panašūs veiksniai siejami ir su kai kurių rūšių, pavyzdžiui, rožinių flamingų, sumažėjusiu skaičiumi parke. Specialistai pabrėžia, kad jautriose buveinėse net ir trumpalaikis trikdymas gali turėti ilgalaikių pasekmių.

  • Šernai vis dažniau pasirodo Prancūzijos Rivjeros paplūdimiuose: kodėl jų daugėja ir ką daryti turistams

    Prancūzijos Rivjeros kurortuose vis dažniau fiksuojami laukinių šernų pasirodymai paplūdimiuose, stovyklavietėse ir net prie restoranų. Vietos tarnybos turistus ragina laikytis atstumo ir neprovokuoti gyvūnų, nes maisto ieškantys šernai gali elgtis nenuspėjamai.

    Pagrindinis traukos taškas dažniausiai būna maisto likučiai ir perpildyti šiukšlių konteineriai. Net keli neatsakingai palikti užkandžiai ar išmestos atliekos gali greitai išmokyti gyvūnus, kad žmonių susibūrimo vietose maisto rasti lengviau nei miške.

    Prancūzijoje šernų populiacija daug metų kelia rūpesčių tiek ūkininkams, tiek savivaldybėms, o gyvūnai vis geriau prisitaiko prie miestų ir kurortų aplinkos. Šernai yra itin plastiški, greitai mokosi, aktyviai ieško maisto ir, pripratus prie žmonių, vis dažniau pasirodo dienos metu.

    Medžiotojų organizacijų pateikiami duomenys rodo, kad sumedžiojamų šernų skaičiai per kelis dešimtmečius smarkiai išaugo, tačiau populiacija kai kur auga greičiau nei spėjama ją suvaldyti. Prie to prisideda švelnesnės žiemos, gausesni maisto šaltiniai ir žmogaus kuriama infrastruktūra, kur lengva rasti atliekų.

    Kai kurie kurortai taiko priemones, skirtas atgrasyti žmones nuo šernų šėrimo ir mažinti atliekų prieinamumą. Pavyzdžiui, dalyje Prancūzijos miestų už šernų šėrimą numatytos piniginės baudos, o savivaldybės stiprina atliekų tvarkymą, keičia konteinerius į atsparesnius laukiniams gyvūnams.

    „Šernų šėrimas yra draudžiamas, nes tai didina riziką, kad gyvūnai priartės prie žmonių ir taps agresyvesni gindami maistą“, – sako vietos pareigūnai.

    Specialistai pataria šernų nešerti, nebandyti jų filmuoti iš arti ir jokiu būdu neprovokuoti, ypač jei šalia yra jauniklių. Jei gyvūnas priartėja, reikėtų ramiai pasitraukti, neblokuoti jam kelio ir pasirūpinti, kad maistas bei atliekos neliktų lengvai pasiekiamos.

    Nors apie mirtinus atvejus šiuo metu neskelbiama, incidentų, kai šernai įsibrauna į žmonių poilsio zonas, daugėja. Prancūzijoje problema turi ir ekonominę pusę: žemės ūkiui kasmet padaroma žala vertinama maždaug 90 000 000 eurų, o kompensacijos ūkininkams tampa vis didesne našta.

  • Patalinės blakės tampa atsparios insekticidams: kodėl įprastas purškimas vis dažniau nepadeda

    Patalinės blakės vis dažniau prisitaiko prie insekticidų, kurie dar visai neseniai buvo laikomi patikimu sprendimu. Specialistai pabrėžia, kad atsparumas atsirado ne staiga, o kaupėsi dešimtmečiais, kai cheminės priemonės buvo naudojamos nuolat.

    Viena iš istorinių priežasčių siejama su intensyviu pesticidų naudojimu praėjusio amžiaus viduryje, kai kai kurios populiacijos beveik išnyko, bet dalis išgyveno. Išlikę individai perdavė palankius genetinius bruožus, todėl vėlesnės kartos tapo atsparesnės ir greičiau prisitaikančios.

    Tyrimuose, analizuojančiuose įprastinės patalinės blakės Cimex lectularius populiacijas, nustatyta, kad skirtingos kolonijos nevienodai reaguoja į tas pačias veikliąsias medžiagas. Kitaip tariant, viename būste purškimas gali sumažinti užkrėtimą, o kitame rezultatas bus menkas, nors priemonė ta pati.

    Viena svarbiausių priežasčių yra natūrali atranka: jei atsitiktinė mutacija leidžia blakei išgyventi po apdorojimo, ji turi daugiau šansų daugintis ir perduoti atsparumo požymius. Ilgainiui tokių individų dalis populiacijoje auga, o veiksmingų cheminių sprendimų arsenalas siaurėja.

    Atsparumas dažnai siejamas ne tik su nervų sistemos pokyčiais, bet ir su fizinėmis bei biocheminėmis adaptacijomis. Mokslinėje literatūroje aprašomi atvejai, kai blakės turi storesnį išorinį sluoksnį, todėl toksinėms medžiagoms sunkiau prasiskverbti į organizmą, taip pat išaugusį fermentų aktyvumą, padedantį greičiau skaidyti nuodus.

    Dėl šių priežasčių vis daugiau žmonių kreipiasi pagalbos jau išbandę parduotuvėse įsigytus purškalus, tačiau nepasiekę rezultato. Praktikoje tai dažnai reiškia ne tik ilgiau trunkančią kovą, bet ir didesnę riziką, kad dalis populiacijos išliks ir atsikurs.

    Ekspertai akcentuoja, kad vis svarbesni tampa metodai, nepriklausantys nuo konkretaus insekticido veiksmingumo. Vienas efektyviausių sprendimų laikomas terminis apdorojimas, kai patalpos specialia įranga įkaitinamos iki temperatūros, pavojingos blakėms ir jų kiaušinėliams.

    Lygiagrečiai vis dažniau rekomenduojamas integruotas kenkėjų kontrolės principas, kai derinamos kelios priemonės ir nuosekli stebėsena, o ne vienkartinis purškimas. Tokia taktika padeda mažinti atsparumo riziką ir didina tikimybę užkrėtimą suvaldyti ilgesniam laikui.