CP v2

Tag: Ekologija

  • 15-metis sukūrė roboto vėžlį BURT: DI padeda aptikti povandenines grėsmes iki 96 proc. tikslumu

    Kanadoje 15-metis Evanas Budzas pristatė biologiškai įkvėptą povandeninį robotą-vėžlį BURT, skirtą jautrių vandens ekosistemų stebėsenai. Idėja gimė stebint vėžlius, kurie vandenyje juda tyliai ir taupiai, todėl jaunuolis siekė panašų principą pritaikyti technologijai.

    Skirtingai nei dauguma įprastų povandeninių dronų, kurie dažnai naudoja triukšmingus sraigtus, BURT kuriamas taip, kad vandenyje judėtų minkštais pelekais. Tokia konstrukcija turėtų sumažinti trikdymą vietos gyvūnijai ir leisti dirbti ten, kur koralų rifai ar augmenija yra ypač pažeidžiami.

    BURT remiasi kameromis, jutikliais ir duomenų apdorojimu, o grėsmių atpažinimui pasitelkiamas dirbtinis intelektas. Viešai skelbta, kad sistema gali identifikuoti tokius požymius kaip koralų blukimas, plastiko atliekos ar invazinės rūšys, o aptikimo tikslumas nurodomas iki 96 proc.

    Tokios užduotys paprastai reikalauja daug žmogaus darbo: surinktos povandeninės vaizdo medžiagos peržiūros, rūšių identifikavimo ir pokyčių fiksavimo laike. DI čia gali tapti praktiniu įrankiu, nes automatizuoja pasikartojančią analizę ir greičiau atkreipia dėmesį į galimus problemų židinius.

    Jūrų ir gėlavandenių ekosistemų monitoringas tampa vis aktualesnis dėl klimato kaitos, taršos ir biologinės įvairovės nykimo. Koralų rifų būklė dažnai vertinama pagal vizualius požymius, todėl patikimas ir mažai trikdantis stebėjimo būdas gali padėti laiku pastebėti pokyčius.

    Be to, biomimetika, kai technologijos kuriamos remiantis gamtos sprendimais, pastaraisiais metais vis plačiau taikoma robotikoje. Tylesnis judėjimas ir mažesnė mechaninė intervencija svarbūs ne tik gyvūnų gerovei, bet ir duomenų kokybei, nes mažiau išbaidyta fauna reiškia natūralesnį vaizdą kameroms.

    Jei tokio tipo robotas galėtų veikti ilgiau autonomiškai, mokslininkai realiu laiku gautų daugiau duomenų apie taršos židinius ar staigius ekosistemų pokyčius. Praktikoje tai reikštų greitesnį reagavimą, pavyzdžiui, aptikus plastiko sankaupas, invazinių rūšių plitimą ar staigų rifų būklės blogėjimą.

    Nors viešai pateikiama informacija labiau primena prototipo pristatymą, pats krypties pasirinkimas atitinka bendrą tendenciją: mažesni, pigiau surenkami ir DI įgalinti jutiklių tinklai pamažu papildo tradicines ekspedicijas ir mokslinius tyrimus. Tokie projektai taip pat rodo, kad prasmingos inovacijos gali gimti ne tik laboratorijose, bet ir iš asmeninės smalsumo bei praktiško poreikio spręsti realias problemas.

    „Skirtingai nei tradiciniai povandeniniai dronai su triukšmingais sraigtais, šis robotas imituoja gamtą ir juda tyliau, todėl gali dirbti jautriose vietose jų netrikdydamas“, – sakė projekto pristatyme cituojami šaltiniai.

  • Čornomorske rusų dronas sustabdė „ADM“ aliejaus gamyklą: fiksuotas nuotėkis ir žala rezervuarams

    Ukrainos Čornomorsko mieste po rusų drono smūgio sustabdyta amerikiečių bendrovei „ADM“ priklausančios aliejinių kultūrų perdirbimo įmonės veikla. Apie tai bendrovė informavo žiniasklaidą, pabrėždama, kad šiuo metu svarbiausias prioritetas yra darbuotojų saugumas.

    Skelbiama, kad ataka įvyko 2026 metų balandžio 26 dieną, o nuo tada gamykla darbo neatnaujino. Pranešimuose taip pat nurodoma, kad įmonė buvo laikinai pristabdžiusi žaliavos supirkimą, kol įvertins situaciją ir galimybes saugiai tęsti veiklą.

    „Įmonės Čornomorske veikla kol kas lieka sustabdyta po 2026 metų balandžio 26 dieną drono smūgiu padarytos žalos. Mūsų darbuotojų saugumas yra aukščiausias prioritetas, todėl toliau atidžiai stebime situaciją“, – teigiama „ADM“ komentare.

    Pasak vietos žemės ūkio rinką stebinčių šaltinių, buvo apgadintas vienas augalinio aliejaus rezervuaras, o keli kiti galėjo būti pažeisti drono nuolaužomis. Dėl to fiksuotas dalinis aliejaus nuotėkis, o teritorijoje tęsiami atstatymo ir remonto darbai.

    Rinkos analitikai vertina, kad vienos gamyklos sustabdymas nebūtinai turėtų sukelti staigų saulėgrąžų aliejaus kainų šuolį, nes pasaulinėje augalinių aliejų rinkoje kainas gali slopinti didesnė pasiūla ir vangstantis vartojimas. Vis dėlto trumpuoju laikotarpiu perdirbimo pajėgumų sumažėjimas jautriau atsiliepia saulėgrąžų supirkimo kainoms, nes krenta perdirbėjų aktyvumas ir silpnėja konkurencija dėl žaliavos.

    Pastaraisiais mėnesiais Ukrainos pramonės infrastruktūra, įskaitant žemės ūkio perdirbimo įmones ir logistikos mazgus, išlieka dažnu rusų atakų taikiniu. Ekspertai pabrėžia, kad tokie smūgiai didina veiklos rizikas, ilgina tiekimo grandines ir gali turėti netiesioginį poveikį tiek vidaus rinkai, tiek Ukrainos eksportui per Juodosios jūros regioną.

  • Prie Černobylio vėl įsiplieskė dideli gaisrai: Ukraina nurodo priežastį, radiacija nekyla

    Černobylio radiacinės ir ekologinės biosferos rezervato teritorijoje vėl fiksuojami stambūs miškų gaisrai. Ukrainos Valstybinė agentūra, atsakinga už Černobylio atskirties zonos valdymą, skelbia, kad nauji ugnies židiniai kilo po to, kai į teritoriją nukrito numuštų rusiškų dronų nuolaužos.

    Anot agentūros, dar visai neseniai ugniagesiams pavyko užgesinti kelias dienas trukusį gaisrą, tačiau situacija vėl komplikavosi. Nurodoma, kad gegužės 14 dieną užfiksuoti nauji gaisro židiniai Opachyčių gamtosauginėje mokslinių tyrimų teritorijoje.

    Gaisrų gesinime dalyvauja Černobylio rezervato padaliniai, Ukrainos gelbėtojai ir kelios valstybinės specializuotos įmonės, dirbančios radioaktyviųjų atliekų tvarkymo ir aplinkos stebėsenos srityse. Vietoje taip pat dirba išminuotojai, nes aptinkamos dronų liekanos ir galimos sprogmenų dalys.

    Agentūra pabrėžia, kad gesinimą apsunkina tiršti dūmai, išvartyti medžiai ir sunkiai pasiekiamas reljefas. Privažiavimui prie ugnies židinių naudojama sunkioji technika, įskaitant buldozerius, o dalis darbų atliekama benzininiais pjūklais valant kelią nuo nuvirtusių medžių.

    Nors pati vietovė išlieka jautri dėl 1986 metais įvykusios Černobylio katastrofos padarinių, institucijos skelbia, kad radiacijos fonas šiuo metu neviršija kontrolinių lygių. Automatinė radiacinės kontrolės sistema, anot Ukrainos pareigūnų, nefiksavo gama spinduliuotės dozės galios viršijimų.

    Taip pat teigiama, kad radiacinio fono rodikliai, lyginant su vidutinėmis mėnesio reikšmėmis, neperžengė matavimo paklaidos ribų. Tai reiškia, kad bent jau pagal operatyvius duomenis gaisrai kol kas nesukėlė papildomo radiologinio pavojaus.

    Černobylio atskirties zonoje gaisrai vertinami ne tik kaip įprastas miškų gaisrų incidentas. Dalis teritorijų dešimtmečius atsikūrinėjo po katastrofos, o ugnis gali naikinti buveines ir kelti riziką išjudinti radioaktyviomis dalelėmis užterštas miško paklotės nuosėdas.

    Ukrainos pareigūnai akcentuoja, kad karo metu papildomi pavojai kyla ir dėl smūgių bei nuolaužų, kurios gali sukelti naujus gaisrus sunkiai pasiekiamose vietose. Tokiais atvejais svarbiausia tampa greita židinių lokalizacija, kad ugnis neišplistų į didesnius miškų masyvus.

    „Rusijos atakos vėl kuria grėsmę unikaliai Černobylio zonos ekosistemai, kur kiekvienas naujas gaisras yra rizika miškams, gyvūnijai ir teritorijoms, kurios dešimtmečius atsikūrinėjo po 1986 metų katastrofos“, – teigiama Ukrainos Valstybinės agentūros pranešime.

  • Tyrimas: rūkas pilnas gyvybės ir gali mažinti oro taršą, bet jo vandens saugumas kelia klausimų

    Rūkas nėra vien sterili vandens lašelių dulksna ore – mokslininkų vertinimu, tai gali būti aktyvi mikroorganizmų terpė, kurioje bakterijos ne tik išlieka, bet ir auga. Nauji stebėjimai rodo, kad dalis rūko mikrobų gali prisidėti prie tam tikrų oro teršalų skaidymo.

    Tyrėjai, analizavę rūko lašelius ir oro mėginius prieš bei po rūko susidarymo, nustatė, kad nors bakterijų aptinkama ne kiekviename lašelyje, bendras jų kiekis visame rūko tūryje gali būti labai didelis. Skaičiuojama, kad viename rūko vandens lašelyje kartais gali būti apie 10 milijonų bakterijų.

    Didžiausią dėmesį tyrime patraukė metilobakterijos – mikroorganizmų grupė, galinti maitintis paprastais anglies junginiais. Tarp jų minimas ir formaldehidas – ore pasitaikantis teršalas, siejamas su fotocheminiu smogu ir prastesne oro kokybe.

    Mokslininkai pastebėjo, kad rūko aplinkoje bakterijos gali didėti ir dalytis, o formaldehidą naudoti kaip „kuro“ šaltinį augimui. Kai teršalo koncentracija tampa per didelė ir joms pačioms pavojinga, dalis bakterijų jį suskaido į anglies dioksidą, taip stabilizuodamos savo aplinką.

    Tokiu būdu mikroorganizmai veikia ne dėl „oro valymo“ tikslo, o dėl išlikimo: naudodamos teršalus kaip maisto šaltinį jos keičia cheminių medžiagų sudėtį ore. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad tai nereiškia, jog rūkas automatiškai panaikina taršą ar gali pakeisti emisijų mažinimo priemones.

    Ilgą laiką kai kuriose pasaulio vietovėse rūko vandens surinkimas buvo laikomas patraukliu būdu gauti geriamojo vandens regionuose, kur trūksta kritulių. Rūkas dažnai įsivaizduojamas kaip švarus, „natūraliai filtruotas“ vandens šaltinis.

    Tačiau nauji duomenys primena paprastą taisyklę: rūko vanduo nėra sterilus ir gali turėti tiek gyvų bakterijų, tiek ore esančių cheminių priemaišų. Dėl to prieš vartojimą tokį vandenį reikėtų tirti ir, jei planuojama gerti, atitinkamai apdoroti, nes sudėtis gali skirtis priklausomai nuo vietovės, taršos šaltinių ir meteorologinių sąlygų.

    Šie rezultatai stiprina kryptį, kuri vis dažniau akcentuojama atmosferos moksluose: biologiniai procesai ore ir debesų bei rūko lašeliuose gali turėti realų, nors ir ribotą, poveikį cheminių junginių apykaitai. Kitaip tariant, atmosferoje vyksta ne tik fizika ir chemija, bet ir biologija.

    Kartu mokslininkai pabrėžia neapibrėžtumą: dar nėra iki galo aišku, kokių rūšių mikroorganizmų rūke būna skirtinguose regionuose ir kokiomis koncentracijomis jie gali paveikti konkrečius teršalus. Dėl to tolimesni tyrimai sieks tiksliau įvertinti, kada ir kokiomis sąlygomis rūkas tampa reikšmingu „reaktoriumi“ ore vykstantiems procesams.

  • Kanados dugne aptiktas 9 000 metų stiklo kempinių rifas: kodėl jis unikalus ir trapus

    Kanados vakaruose, Britų Kolumbijos pakrantės vandenyse, driekiasi neįprastas „povandeninis kraštovaizdis“ – stiklo kempinių rifai. Mokslininkai nurodo, kad kai kurių šių rifų amžius gali siekti apie 9 000 metų, todėl jie susiformavo anksčiau nei garsusis Stounhendžas.

    Stiklo kempinės, dar vadinamos šešiakampėmis arba šešiabriaunėmis kempinėmis, priklauso senai gyvybės grupei. Jų „skeletas“ sudarytas iš silicio dioksido, todėl struktūros atrodo ažūrinės, primena nėrinius, tačiau yra trapios ir lengvai pažeidžiamos.

    Kaip atrasti rifai?

    Geologijos tarnybos Kanadoje mokslininkai praneša, kad rifai buvo identifikuoti 1987 metais Hekatės sąsiauryje ir Karalienės Šarlotės sąsiauryje. Ilgą laiką buvo manyta, kad tokio tipo rifai gamtoje išnyko prieš dešimtis milijonų metų, todėl šie radiniai tapo itin reikšmingi.

    Rifus formuoja kelios stiklo kempinių rūšys, galinčios suaugti tarpusavyje ir sudaryti bendrą, standų, bet trapių silicio struktūrų karkasą. Kai kempinės žūsta, ant jų „pastolių“ prisitvirtina naujos, taip rifas pamažu storėja ir plečiasi.

    Skaičiuojama, kad didžiausios sankaupos apima apie 700 kvadratinių kilometrų plotą. Dalis rifų yra 140–240 metrų gylyje, kur sąlygos palankios filtruojantiems organizmams: vanduo atneša maisto dalelių, o dugno aplinka išlieka palyginti stabili.

    Kodėl rifas toks trapus?

    Stiklo kempinės auga lėtai, o jų silicio karkasas gali sudužti nuo mechaninio poveikio. Mokslininkai pabrėžia, kad padaryta žala gali būti juntama labai ilgai, nes atsikūrimas užtrunka dešimtmečius ar net šimtmečius.

    Rifai jau buvo nukentėję nuo intensyvios žvejybos, ypač dugninio tralavimo, kuris fiziškai ardo dugno struktūras. Kanadoje daliai teritorijų buvo pritaikytos apsaugos priemonės, įskaitant ribojimus žvejybai, siekiant išsaugoti šias itin retas ekosistemas.

    Tokie rifai svarbūs ne tik kaip gamtos „reliktas“, bet ir kaip biologinės įvairovės židinys: sudėtinga struktūra suteikia prieglobstį įvairiems jūrų organizmams. Dėl to mokslininkai pabrėžia, kad jų apsauga yra ilgalaikė investicija į vandenynų ekosistemų atsparumą.

  • Mokslininkė surinko 10 tonų austrių kriauklių iš restoranų: kaip jos padeda atkurti rifus

    JAV jūrų mokslininkė Keisha Kenney per kelerius metus surinko daugiau nei 10 tonų panaudotų austrių kriauklių, kurias vietos restoranai ir žuvies turgūs būtų išmetę. Ši neįprasta „kolekcija“ tapo praktine priemone, padedančia atkurti pakrančių ekosistemas Pietų Kalifornijoje.

    K. Kenney dirba organizacijoje Orange County Coastkeeper ir vadovauja jūrų aplinkos atkūrimo projektams. Kartu su komanda ji bendradarbiauja su 15 vietos restoranų bei prekybos vietų, reguliariai surinkdama kriaukles ir nukreipdama jas ne į sąvartyną, o į atkūrimo darbus.

    Surinktos kriauklės gabenamos į specialias aikšteles, kur jos valomos, rūšiuojamos ir apdorojamos laikant saulėje. Taip sumažinama bakterijų ir patogenų rizika, o pačios kriauklės paruošiamos naudoti kaip pagrindas, prie kurio vėliau gali prisitvirtinti jaunos austrės.

    Kodėl austrių rifai svarbūs?

    Austrių rifai yra vienas efektyviausių natūralių vandens filtrų: austrės, maitindamosi, pašalina dalį perteklinių dalelių ir maistinių medžiagų, todėl vanduo gali skaidrėti. Be to, rifai slopina bangų energiją, taip mažindami pakrančių eroziją ir prisidėdami prie pakrančių atsparumo audroms.

    Ne mažiau svarbi ir biologinė įvairovė: rifai tampa buveinėmis daugeliui jūrų organizmų, o tai sustiprina visos ekosistemos stabilumą. Dėl šių priežasčių austrės dažnai vadinamos kertine rūšimi, nuo kurios priklauso platesnė pakrančių gyvybė.

    Pastaraisiais dešimtmečiais pasaulyje smarkiai sumažėjo natūralių austrių rifų plotai, o tai siejama su tarša, pakrančių infrastruktūros plėtra, ligomis ir pergaudymu. Todėl kriauklių perdirbimo programos ir rifų atkūrimas vis dažniau laikomi praktiška, vietos bendruomenes įtraukiančia aplinkosaugos priemone.

    Projektą išpopuliarino socialiniai tinklai

    Be mokslinio darbo, K. Kenney aktyviai pasakoja apie procesą socialiniuose tinkluose ir rodo kriauklių surinkimo bei paruošimo užkulisius. Vaizdai, kuriuose matyti didžiuliai kriauklių kiekiai ir jų kelias iki pakrančių atkūrimo, sulaukė milijonų peržiūrų ir padėjo temai pasiekti gerokai platesnę auditoriją.

    Pati mokslininkė yra sakiusi, kad tokio dėmesio nesitikėjo, tačiau jį vertina kaip galimybę aiškiau paaiškinti, kodėl nedideli, vietiniai sprendimai gali turėti apčiuopiamą poveikį vandenyno ir pakrančių būklei. Ji tikisi, kad pavyzdys paskatins ir kitas bendruomenes kurti panašias kriauklių surinkimo bei atkūrimo iniciatyvas.

  • Kijevo centre atidarytas naujas pažintinis takas vaikams: 1,5 km Mavkos žiedas Golosijivo miške

    Kijevo Golosijivo miške, esančiame netoli miesto centro, atidarytas naujas ekologinis pažintinis takas Mavkos žiedas. 1,5 kilometro maršrutas pritaikytas ramiam pasivaikščiojimui su vaikais, taip pat vyresnio amžiaus lankytojams.

    Takas įrengtas prie Akademiko Zabolotno gatvės, sankirtoje, iš kurios patogu pasiekti Ukrainos nacionalinės mokslų akademijos Pagrindinę astronomijos observatoriją ir Nacionalinį liaudies architektūros ir buities muziejų Pirohive. Maršrutas sužymėtas geltona ir žalia spalvomis, o jo forma primena kilpą, kai pradžia ir pabaiga sutampa.

    Vienu iš maršruto simbolių pasirinkta pirštūnė, retesnis augalas, aptinkamas parko teritorijoje. Viena iš stotelių skirta pirštūnių aikštelei, kur žydintys žiedai savo forma primena mažas varpeles.

    Tako stendai supažindina su vietos augalija ir gyvūnija, Golosijivo apylinkių istorija bei legendomis, o maršrutas organiškai įsilieja į platesnį kultūrinį kontekstą. Ši miško dalis patogi ir tiems, kurie planuoja pasivaikščiojimą derinti su netoliese esančiais istoriniais objektais ir lankytinomis vietomis.

    Prie tako įrengtos poilsio vietos, informaciniai stendai, suoleliai ir pavėsinė, o vaikams papildomos traukos suteikia gamtos pėdsakų instaliacijos bei nedidelės skulptūrėlės. Tokie elementai padeda išlaikyti dėmesį ir paverčia pasivaikščiojimą labiau pažintiniu, o ne vien sportiniu maršrutu.

    Netoli tako lankytojai taip pat gali pamatyti vadinamuosius mėlynuosius ąžuolus, kurių kamienų atspalvį sukuria šviesiai melsvi kerpių sluoksniai. Pavasarį prie miško pakraščio dažniau pastebimos ankstyvos miško gėlės, o toliau prasideda Golosijivui būdingas ąžuolų ir skroblų miškas.

    Pastaraisiais metais miestų parkai vis dažniau investuoja į aiškiai sužymėtus, edukaciją ir poilsį derinančius maršrutus, nes jie skatina vietinį turizmą ir padeda paskirstyti lankytojų srautus jautresnėse gamtinėse teritorijose. Golosijivo nacionalinis gamtos parkas Kijeve jau turi ir daugiau pėsčiųjų trasų, tačiau naujasis takas išsiskiria orientacija į šeimas ir lėtesnį, patogų tempą.

  • „Colossal Biosciences“ dirbtiniame kiaušinyje išperino moa jauniklius: ką tai reiškia gamtai

    JAV biotechnologijų bendrovė „Colossal Biosciences“ pranešė, kad jos sukurtoje dirbtinio kiaušinio sistemoje išsirito pirmieji moa jaunikliai. Moa buvo milžiniški, neskraidantys Naujosios Zelandijos paukščiai, išnykę maždaug prieš kelis šimtus metų, daugiausia dėl intensyvios medžioklės.

    Pasak bendrovės, iš dirbtinių kiaušinių išsirito 26 gyvybingi jaunikliai, o jų vystymasis stebimas nuo ankstyvų embriono stadijų iki išsiritimo. Šis etapas laikomas bandymu parodyti, kad inžinerinė inkubavimo sistema gali atkartoti natūralias kiaušinio sąlygas ir užtikrinti normalų paukščio vystymąsi.

    „Colossal Biosciences“ teigia sukūrusi platformą, kurioje embrioną supa bioinžinerinė silikoninė membrana, įmontuota į standžią išorinę struktūrą. Membrana turėtų imituoti kiaušinio lukšto dujų apykaitą, kai embrionas gauna deguonį ir tuo pačiu reguliuojamas drėgmės bei dujų judėjimas.

    Sistemoje taip pat palaikoma stabili temperatūra ir valdoma inkubacijos aplinka, kad ji kuo labiau atitiktų natūralų kiaušinį. Bendrovė pabrėžia, kad toks metodas ypač aktualus labai dideliems paukščiams, kurių kiaušinių dydžio ir lukšto savybių praktiškai neįmanoma patikimai atkartoti tradiciniais būdais.

    Moa buvo vieni didžiausių kada nors gyvenusių neskraidančių paukščių, kai kurių rūšių individai, kaip teigiama mokslinėje literatūroje, galėjo siekti apie 3,5 metro aukštį. Bendrovė nurodo, kad moa kiaušinis galėjo būti maždaug futbolo kamuolio dydžio, todėl natūrali „surogatinė“ inkubacija, pasitelkiant šiuolaikinius paukščius, yra itin komplikuota.

    Artimiausiais šiandien gyvenančiais giminaičiais dažnai minimi stambūs neskraidantys paukščiai, pavyzdžiui, emu, tačiau jų kiaušiniai yra gerokai mažesni. Dėl šios priežasties dirbtinio kiaušinio technologija pristatoma kaip būdas apeiti biologinius apribojimus, susijusius su kiaušinio dydžiu ir vystymosi aplinka.

    Bendrovė aiškina, kad technologija gali būti pritaikoma ne tik išnykusių, bet ir nykstančių paukščių rūšių apsaugai, kai natūrali reprodukcija tampa sudėtinga dėl ligų, buveinių nykimo ar per mažos populiacijos. Tokiu atveju dirbtinis inkubavimas teoriškai galėtų padėti padidinti jauniklių išgyvenamumą ir tiksliau kontroliuoti inkubacijos sąlygas.

    Vis dėlto tokie projektai neišvengiamai kelia diskusijų apie bioetiką, gyvūnų gerovę ir praktinę naudą. Gamtosaugos specialistai dažnai pabrėžia, kad net ir sėkmingai „grąžinta“ rūšis nebus tvari be tinkamos buveinės, o svarbiausios investicijos ilgainiui vis tiek tenka ekosistemų apsaugai ir invazinių rūšių kontrolei.

    „Mums išsirito 26 jaunikliai, ir mes stebime šiuos paukščius jiems augant“, – sakė „Colossal Biosciences“ vadovas ir vienas iš įkūrėjų Benas Lamm.

    „Dirbtinio kiaušinio technologija sukurta taip, kad tiksliai atkartotų natūralaus kiaušinio sąlygas ir leistų išauginti sveikus individus su normaliu vystymusi“, – sakė Benas Lamm.

    „Colossal Biosciences“ teigimu, kitas projekto etapas yra aukštos kokybės moa genomų rekonstrukcija, remiantis senovinės DNR duomenimis, ir tikslinių požymių perkėlimas į artimai giminingas šiandien gyvenančias rūšis. Bendrovė nurodo, kad dar vyksta darbas, skirtas surinkti ir sulyginti kelių moa rūšių genominius duomenis.

    Projektą, kaip skelbiama, remia ir Naujosios Zelandijos išnykusių paukščių istorija besidomintys privatūs rėmėjai, tarp jų minimas kino režisierius Peteris Jacksonas. Jo įsitraukimas suteikė projektui papildomo viešumo, tačiau galutinis vertinimas priklausys nuo to, ar technologija bus saugi, pakartojama ir turės aiškią gamtosauginę prasmę.

  • Černobylio rezervate užfiksuotas machaonas: viena įspūdingiausių dieninių drugių rūšių regione

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate pastebėtas machaonas, vienas didžiausių ir lengviausiai atpažįstamų dieninių drugių Europoje. Apie radinį pranešė rezervato atstovai, pasidaliję nuotraukomis ir trumpu paaiškinimu, kuo ši rūšis išsiskiria.

    Machaonas, moksliškai vadinamas Papilio machaon, garsėja ryškiu geltonai juodu sparnų raštu ir būdingomis „uodegėlėmis“ ant galinių sparnų. Dėl kontrastingos išvaizdos jis dažnai laikomas savotišku „vizitiniu“ pievų ir atvirų buveinių drugiu, kurį sunku supainioti su kita rūšimi.

    Šis drugys paplitęs plačiai: nuo vidutinio klimato Eurazijos iki Šiaurės Amerikos, o kai kur aptinkamas ir subtropikuose. Mokslinėje literatūroje pabrėžiama, kad machaonui ypač svarbios atviros, saulėtos teritorijos, kuriose gausu nektaringų augalų ir tinkamų žolinių augalų vikšrams.

    Suaugėlių sparnų plotis paprastai siekia kelis centimetrus ir gali priartėti prie 9–10 centimetrų ribos, todėl tai vienas stambiausių dieninių drugių daugelyje regionų. Specialistai atkreipia dėmesį, kad machaonų gausą dažnai lemia buveinių būklė: intensyvus žemės ūkis, pievų suarimas ar pernelyg dažnas šienavimas mažina maisto augalų įvairovę.

    Rezervato pranešime primenama, kad rūšies pavadinimą įtvirtino gamtininkas Karlas Linėjus, o „machaonas“ siejamas su senovės graikų mitologijos personažu Machaonu, Trojos karo dalyviu, laikytu gydytoju ir kariu. Dėl to šis drugys dažnai minimas ne tik gamtos, bet ir kultūros kontekste.

    Ukrainoje machaonas įvairiais laikotarpiais buvo vertinamas kaip saugotinas, o jo statusas kito priklausomai nuo populiacijos tendencijų ir apskaitų. Gamtininkai pabrėžia, kad tokios rūšys kaip machaonas yra jautrios aplinkos pokyčiams, todėl stebėjimai saugomose teritorijose leidžia geriau suprasti, kaip kinta biologinė įvairovė.

    Černobylio zona pastaraisiais metais dažnai minima kaip teritorija, kur dėl ribotos žmogaus ūkinės veiklos kai kurios laukinės gyvūnų ir augalų rūšys randa palankesnes sąlygas. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad tai nereiškia, jog radiacinė tarša „padeda“ gamtai: ekosistemų atsigavimą labiau sieja su mažesniu trikdymu ir didesniais natūralių buveinių plotais.

    Tokie pranešimai apie retkarčiais užfiksuojamus įspūdingus vabzdžius svarbūs ir visuomenės švietimui, ir moksliniams stebėjimams. Rezervato darbuotojų bei biologų fiksuojami radiniai prisideda prie duomenų apie rūšių paplitimą, sezoninę dinamiką ir buveinių būklę.

  • DI užklausos ir duomenų centrai sausina Potomaką: vandens stygiaus signalas Vašingtonui

    Ši upė tiekia geriamąjį vandenį Baltiesiems rūmams, Kapitolijui ir Pentagonui, todėl jos būklė tampa ne tik ekologine, bet ir nacionalinio saugumo bei infrastruktūros patikimumo tema.

    Šiaurės Virdžinijoje, netoli Vašingtono, susitelkė vienas didžiausių pasaulyje duomenų centrų klasterių, aptarnaujančių debesijos paslaugas ir DI skaičiavimus. Regionas dėl koncentracijos neretai vadinamas duomenų centrų alėja.

    Šie objektai naudoja vandenį serverių aušinimui, o didėjant DI užklausų apimtims auga ir infrastruktūros apkrova. Skaičiavimai rodo, kad vienas vidutinio dydžio duomenų centras per metus gali sunaudoti apie 380 mln. litrų vandens.

    Viešai skelbta, kad 2023 metais vien Šiaurės Virdžinijos duomenų centrai iš Potomako baseino paėmė beveik 7,6 mlrd. litrų vandens, tai yra apie 63 proc. daugiau nei prieš ketverius metus. Vasaros pikais jų dalis bendrame vandens paėmime gali siekti iki 12 proc.

    Prognozuojama, kad jei plėtra išliks tokia pati, iki 2035 metų duomenų centrų poreikiai gali sudaryti apie ketvirtadalį viso metropolinio regiono vandens suvartojimo. Tuo pat metu didelė Virdžinijos dalis patiria sausrą, o hidrologinės sąlygos tampa vis labiau nepastovios.

    Vandens trūkumas nėra vienintelė rizika. Duomenų centrai dažnai turi atsarginius dyzelinius generatorius, kurie įsijungia testams arba sutrikus elektros tiekimui, o tai reiškia papildomas azoto oksidų, kietųjų dalelių ir smalkių emisijas.

    2026 metų Virdžinijos Sandraugos universiteto analizėje nurodyta, kad vienas objektas Loudoun apygardoje gali sukelti reikšmingą žalą visuomenės sveikatai per ilgą laikotarpį, o neproporcinga taršos našta gali tekti mažiau apsaugotoms bendruomenėms.

    Gyventojų nepasitenkinimą didina ir nuolatinis žemo dažnio ūžesys. Triukšmo lygis šalia duomenų centrų dažnai fiksuojamas 40–59 decibelų ribose, tačiau ilgalaikis fonas, ypač naktimis, gali būti siejamas su miego kokybės prastėjimu ir didesne širdies bei kraujagyslių rizika.

    Aplinkosauginės organizacijos Potomako būklę vertina kaip aiškų signalą, kad infrastruktūros plėtra turi būti derinama su realiais vandens ištekliais. Potomakas 2026 metais įvardytas kaip labiausiai nykstanti JAV upė, o pagrindiniu veiksniu nurodoma vandeniui imli duomenų centrų plėtra.

    Ekspertai ragina pereiti nuo pavienių sprendimų prie sisteminio planavimo: griežtesnių leidimų dideliems objektams, skaidresnės vandens apskaitos ir paskatų diegti uždaro ciklo aušinimą. Praktikoje tai reikštų mažesnį gėlo vandens paėmimą ir didesnį pakartotinį vandens naudojimą.

    Augant DI paslaugoms, diskusija dėl to, kiek iš tikrųjų kainuoja skaitmeninė ekonomika, vis dažniau persikelia iš technologijų puslapių į vandentvarkos ir visuomenės sveikatos darbotvarkę. Potomako pavyzdys rodo, kad serverių galia turi labai apčiuopiamą kainą gamtai ir miestams.