CP v2

Tag: Ekologija

  • Karas keičia Černobylį: dėl minų ir dronų zona praranda laukinės gamtos rezervato statusą

    Černobylio atskirties zona po 1986 metų katastrofos ilgainiui tapo unikalia erdve, kur gamta atsitiesė be nuolatinės žmogaus veiklos. Tačiau Rusijos pradėtas karas Ukrainoje šį trapų balansą ardo, o mokslininkai vis dažniau kalba, kad teritorija praranda saugios prieglobstinės reikšmę laukiniams gyvūnams.

    Tyrėjų analizė, paremta fotospąstų duomenimis, rodė, kad Černobylio apylinkėse per pastaruosius metus fiksuota gausi stambiųjų žinduolių įvairovė. Tarp dažniau minimų rūšių – Eurazijos lūšys, briedžiai, šernai, vilkai, taip pat plėšrūnai ir kanopiniai, kuriems svarbiausi veiksniai buvo maisto ir vandens prieinamumas bei žmonių nebuvimas.

    Situacija ryškiai pasikeitė po 2022 metų vasario 24 dienos, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą, o Černobylio zona tapo karinių veiksmų ir okupacijos scena. Po tokių įvykių teritorijose, kur anksčiau dominavo gamtiniai procesai, atsirado nauji pavojai: užminuotos vietos, sprogmenų likučiai, intensyvesnis technikos judėjimas ir dronų aktyvumas.

    Ekologai ir gamtosaugininkai fiksuoja atvejus, kai nuo minų žūsta gyvūnai, o tai keičia migracijos kelius ir elgseną. Skelbiama apie tris patvirtintus Prževalskio arklių žūties atvejus nuo minų, o tai laikoma ypač jautriu signalu, nes ši rūšis yra vienas svarbiausių Černobylio zonos atsigavimo simbolių.

    Karas padidina ir gaisrų tikimybę, nes degimus gali sukelti sprogimai, nukritę dronai ar sunkiai pasiekiamose vietose uždelsti užsiliepsnojimai. Černobylio atskirties zonoje gaisrai kelia papildomą grėsmę ir dėl to, kad ugnis gali pakelti radioaktyviomis dalelėmis užterštas dulkes ir pernešti jas į kitas teritorijas.

    Prževalskio arkliai pasaulyje priskiriami prie retų laukinių arklių, o jų globalus skaičius vertinamas maždaug nuo 2 000 iki 2 500 individų. Černobylio atskirties zona ilgą laiką buvo laikoma viena iš vietų, kur ši rūšis galėjo plėstis dėl mažos žmonių trikdžių rizikos.

    Istoriškai ši populiacija buvo formuojama kaip atkūrimo eksperimentas: XX amžiaus pabaigoje į zoną perkelta nedidelė grupė gyvūnų, o vėliau jų skaičius augo. Iki 2021 metų minėta, kad iš kelių dešimčių perkeltų individų populiacija išaugo iki maždaug 120, todėl bet kokie nauji žūties veiksniai šioje teritorijoje tampa reikšmingi visam apsaugos planavimui.

    Specialistai pabrėžia, kad fotospąstų duomenys anksčiau nerodė aiškaus ryšio tarp taršos pobūdžio ir to, kur gyvūnai renkasi gyventi. Vis dėlto karo sukelti trikdžiai, įskaitant sprogimus, triukšmą, judėjimą ir užminavimą, gali tapti daug stipresniu elgsenos veiksniu nei įprasti aplinkos skirtumai.

    Gamtosaugininkai pastebi pirmuosius požymius, kad kai kurios gyvūnų grupės gali keisti įprastas buveines. Pranešama, jog fotospąstai užfiksavo Prževalskio arklius vietose pietuose ir pietryčiuose, kur anksčiau jie buvo stebimi rečiau, o tai gali reikšti bandymą apeiti pavojingas, užminuotas zonas.

    Tokie pokyčiai didina tikimybę, kad gyvūnai priartės prie gyvenviečių pakraščių, kelių ar kitų žmonių naudojamų teritorijų. Tai kelia ir papildomą riziką patiems gyvūnams, ir žmonėms, nes didėja konfliktinių situacijų tikimybė, o sužeistų gyvūnų gelbėjimas užminuotose vietovėse tampa itin sudėtingas.

    „Deja, ši Černobylio kaip laukinės gamtos rezervato istorijos dalis baigiasi“, – sakė ekologė Svetlana Kudrenko.

    Ekspertai akcentuoja, kad ilgalaikė gamtos apsauga Černobylyje priklausys nuo kelių veiksnių: teritorijų išminavimo, gaisrų prevencijos, nuoseklaus biologinės įvairovės monitoringo ir galimybės saugiai dirbti mokslininkams. Kol tęsiasi karo grėsmės, zona iš unikalios gamtinės laboratorijos vis labiau virsta vieta, kur laukinei gamtai tenka prisitaikyti prie naujos, žmogaus sukelto pavojaus realybės.

  • Europa masiškai šalina upių užtvaras: 2025 metais nugriauta per 600 senų užtvankų ir šliuzų

    Europa 2025 metais pasiekė naują rekordą šalindama upėse esančias užtvaras, kurios trukdo natūraliam vandens tekėjimui ir gyvūnų migracijai. Remiantis Dam Removal Europe metine apžvalga, per metus demontuotos mažiausiai 603 užtvankos, šliuzai ir kitos kliūtys.

    Po šių darbų atkurta daugiau kaip 3 740 kilometrų upių atkarpų, kuriose vanduo vėl gali tekėti laisvai. Skaičiuojama, kad tai buvo 11 proc. daugiau pašalintų barjerų nei 2024 metais.

    Didelė dalis nugriautų statinių buvo seni, mažos ar vidutinės apimties objektai, dažnai nebevykdantys pradinės funkcijos. Nors tokios konstrukcijos kartais atrodo nereikšmingos, jos gali blokuoti žuvų migraciją, keisti vandens temperatūrą ir deguonies režimą, sulaikyti sąnašas.

    Ekologai pabrėžia, kad upių fragmentacija siejama su staigiu migruojančių gėlavandenių žuvų populiacijų mažėjimu Europoje. Kaip viena pagrindinių priežasčių įvardijama būtent tūkstančiai barjerų, suskaidančių upių tinklą į atskiras, tarpusavyje menkai susijusias atkarpas.

    Daugiausia kliūčių 2025 metais pašalinta Švedijoje, kur fiksuotas 173 statinių demontavimas. Toliau rikiuojasi Suomija su 143 atvejais ir Ispanija, kur pašalinti 109 barjerai.

    Jungtinėje Karalystėje tais pačiais metais demontuotos 35 užtvaros. Šie skaičiai rodo, kad procesas apima tiek Šiaurės, tiek Pietų Europą, o prioritetas dažnai teikiamas seniai nenaudojamiems objektams.

    Papildomą impulsą suteikia Europos Sąjungos gamtos atkūrimo kryptis, pagal kurią iki 2030 metų valstybės turi atkurti 25 000 kilometrų laisvai tekančių upių. Praktikoje tai reiškia ne tik naujus aplinkosauginius planus, bet ir konkrečius sprendimus dėl pasenusių hidrotechninių statinių likimo.

    Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad ne kiekviena užtvanka gali būti šalinama automatiškai. Kai kurios konstrukcijos gali riboti invazinių rūšių plitimą, todėl prieš demontavimą paprastai atliekami poveikio aplinkai vertinimai, hidrologinės analizės ir derinami vietos bendruomenių interesai.

    Vienas simbolinių pavyzdžių 2025 metais užfiksuotas Islandijoje, kur demontuota sena užtvanka Melsos upėje. Ji anksčiau buvo susijusi su energijos tiekimu ūkiui, tačiau ilgą laiką nebeveikė, o upėje liko kaip kliūtis žuvų migracijai.

    „Ji negamino elektros, o senoje elektrinėje gyveno avys“, – sakė inžinierius Hamishas Muiras.

    Dam Removal Europe vertinimu, Europoje gali būti daugiau nei 1 000 000 įvairių barjerų, o dešimtys tūkstančių laikomi pasenusiais arba nereikalingais. Dėl to užtvarų šalinimas artimiausiais metais greičiausiai išliks viena sparčiausiai augančių upių atkūrimo priemonių.

  • Retas vaizdas Odesos stepėse: vienu metu medžiojo apie 50 mažųjų sakalų – kuo jie minta?

    Odesos srityje, nacionalinio parko Tuzlovskije limany teritorijoje, mokslininkai užfiksavo neįprastą reiškinį: virš stepių vienu metu medžiojo maždaug pusšimtis mažųjų sakalų. Toks būriavimasis laikomas retu, nes plėšrieji paukščiai dažniau medžioja pavieniui arba mažesnėmis grupėmis.

    Stebėjimą aprašė parko mokslinio skyriaus vadovas, biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusevas. Jo teigimu, mažasis sakalas yra vienas mažiausių ir grakščiausių sakalų, Ukrainoje perintis šiltuoju metų laiku, o žiemai migruojantis į Afriką.

    Pasak tyrėjo, paukščiai skraidė maždaug 50–70 metrų aukštyje ir intensyviai ieškojo grobio virš natūralių stepių plotų. Jų racioną šiuo metu daugiausia sudaro vabzdžiai, taip pat smulkūs stuburiniai, pavyzdžiui, driežai ar pelėnai, kurių stepių ekosistemose netrūksta.

    Aktyviausias medžioklės laikas, kaip nurodo mokslininkai, dažniausiai būna ankstyvą rytą ir vėlėjant popietei, artėjant saulėlydžiui. Būtent tada grobis yra lengviau pastebimas, o oro sąlygos skrydžiui palankios.

    Stebėtas būrys maitinosi maždaug 50 hektarų ploto stepių atkarpoje, kurią parko darbuotojai vadina Tuzlovska Amazonija. Tokios natūralios teritorijos su įvairiais augalais ir gyvūnais sukuria stabilų maisto šaltinį, todėl plėšrūnai gali telktis vienoje vietoje.

    Tuo pat metu greta esančiuose intensyviai dirbamuose žemės ūkio plotuose sakalų, anot I. Rusevo, beveik nematyti. Vienarūšiai pasėliai ir mažesnė bestuburių bei smulkių žinduolių įvairovė reiškia ir gerokai skurdesnę mitybinę bazę plėšriesiems paukščiams.

    Mokslininkai pabrėžia, kad natūralios stepės yra svarbios ne tik atskiroms rūšims, bet ir visai biologinei įvairovei. Jos veikia kaip buferis tarp laukinės gamtos ir intensyviai naudojamų žemdirbystės teritorijų, mažindamos neigiamą žmogaus veiklos poveikį aplinkinėms buveinėms.

    „Jei nebeliktų laukinių stepių, sakalams neliktų kur maitintis ir jie imtų nykti kaip rūšis“, – sakė Ivanas Rusevas.

    Jis atkreipė dėmesį, kad dideli Ukrainos pirmykščių stepių plotai yra itin pažeidžiami: dalis jų patiria karo ir okupacijos pasekmes, o kitur jau daugelį metų keliama idėja steigti naujas saugomas teritorijas. Mažojo sakalo būrio stebėjimas, pasak mokslininkų, tampa dar vienu argumentu, kodėl natūralias stepes būtina išsaugoti.

  • Hunga Tonga išsiveržimas parodė netikėtą „savaiminį valymąsi“: kaip dulkės mažino metaną

    2022 metais įvykęs povandeninio ugnikalnio Hunga Tonga–Hunga Haʻapai išsiveržimas laikomas vienu galingiausių šiame amžiuje. Naujų tyrimų duomenys rodo, kad jo atmosferinis šleifas suaktyvino iki šiol taip aiškiai nefiksuotą savaiminio „apsivalymo“ procesą, kuris dalį metano pavertė kitais junginiais.

    Vulkanų poveikis klimatui nėra vienareikšmis: į atmosferą patekę pelenai ir aerozoliai trumpam sumažina Saulės spinduliuotės patekimą ir gali vėsinti, o šiltnamio efektą sukeliančios dujos prisideda prie šiltėjimo. Įprastai kietosios dalelės iškrinta greičiau, o dujos išlieka ilgiau, todėl bendras efektas laikui bėgant keičiasi.

    Tyrėjai skaičiuoja, kad išsiveržimo metu į atmosferą galėjo patekti apie 330 000 tonų metano. Vis dėlto, stebint procesus palydovais, dėmesį patraukė ne tiek pats metano „pėdsakas“, kiek neįprastai didelė formaldehido koncentracija, kuri leido spręsti apie spartesnį metano virtimą kitomis medžiagomis.

    „Analizuodami palydovinius duomenis nustebome pamatę rekordines formaldehido koncentracijas. Kadangi formaldehidas atmosferoje išsilaiko tik trumpai, tai rodė, jog metanas turėjo būti nuolat skaidomas ilgiau nei savaitę“, – sakė „Acacia Impact Innovation“ atstovas Maartenas van Herpenas.

    Hunga Tonga–Hunga Haʻapai išsiveržimas įvyko po vandeniu, todėl į šleifą pateko ne tik vulkaniniai pelenai, bet ir dideli kiekiai sūraus vandens dalelių. Toks derinys, mokslininkų vertinimu, sukūrė palankias sąlygas cheminėms reakcijoms, kurios gali išlaisvinti reaktyvius chloro junginius.

    Chloras atmosferoje gali reaguoti su metanu ir pradėti reakcijų grandinę, kurios metu susidaro formaldehidas, o vėliau anglies dioksidas ir vanduo. Paprastai metanas atmosferoje išlieka apie dešimtmetį, todėl net dalinis jo suardymo pagreitinimas trumpuoju laikotarpiu yra reikšmingas klimato požiūriu.

    Pastaraisiais metais mokslinėje literatūroje daugėja įrodymų, kad aerozoliai, dulkės ir jūros druskos dalelės gali daryti įtaką metano balansui. Šis atvejis svarbus tuo, kad procesas, panašus į anksčiau sietą su dulkėmis ir jūrų purslais, galėjo vykti gerokai aukščiau, stratosferoje, kur sąlygos kitokios nei prie paviršiaus.

    Mokslininkai pabrėžia, kad atmosferos dalelės, įskaitant vulkanines dulkes, gali būti reikšmingesnės metano ciklui, nei manyta iki šiol. Jei tokie procesai neįtraukiami į skaičiavimus, gali būti netiksliai įvertinamas tiek natūralus metano šalinimas, tiek žmonių pastangų mažinti emisijas efektyvumas.

    Praktinėje stebėsenoje iškyla ir matavimų problema: palydoviniai metano matavimai ne visur vienodai tikslūs, ypač virš vandenynų, kur mažiau atspindėtos šviesos. Todėl formaldehidas siūlomas kaip papildomas „indikatorius“, padedantis spręsti, ar metanas konkrečiomis sąlygomis buvo aktyviai skaidomas.

    Nors atradimas kelia klausimų apie galimas technologines idėjas, tyrėjai akcentuoja, kad tai pirmiausia yra natūralaus eksperimento pamoka. Ji padeda geriau suprasti, kaip ekstremalūs reiškiniai gali trumpam pakeisti atmosferos chemiją ir kodėl metano biudžeto skaičiavimuose svarbu įvertinti ne tik emisijas, bet ir šalinimo mechanizmus.

  • Sacharos dulkės kasmet maitina Amazoniją fosforu: kodėl šis ryšys svarbus visam klimatui

    Kasmet didžiuliai Sacharos dykumos dulkių debesys pasiekia kitą Atlanto vandenyno pusę ir nusėda Amazonės baseine. Mokslininkų skaičiavimais, per metus iki Amazonijos atkeliauja apie 27,7 mln. tonų dulkių, o kartu atgabenama ir maždaug 22 000 tonų fosforo.

    Šis fosforas Amazonijos atogrąžų miškams yra itin svarbus, nes vietinės dirvos yra senos, stipriai išplautos ir natūraliai skurdžios fosforo. Gausūs tropikų lietūs maistines medžiagas nuolat išplauna, todėl be išorinio papildymo miško produktyvumas ilgainiui mažėtų.

    Fosforas yra vienas pagrindinių elementų, be kurio augalai negali normaliai augti: jis reikalingas energijos apykaitai, šaknų sistemai, sėkloms ir fotosintezės procesams. Amazonijos dirvose šio elemento atsargos menkos, todėl net palyginti nedidelis, bet pastovus fosforo „pristatymas“ iš Afrikos tampa reikšmingas.

    Didžioji dalis Sacharos dulkių sudaryta iš silicio junginių ir molio mineralų, kurie patys savaime miškui nėra maistinga „trąša“. Tačiau mažesnė dalis dulkių neša būtent fosforo turinčias daleles, kurios ir padeda palaikyti pusiausvyrą tarp to, ką miškas praranda su nuotėkiu, ir to, ką gauna iš atmosferos.

    Anksčiau dažnai buvo manoma, kad itin reikšmingas fosforo šaltinis yra Bodėlės įduba šiaurės Čade, kur kadaise tyvuliavo didelis ežeras, o jam išdžiūvus liko fosforu turtingos nuosėdos. Tokios teritorijos gali būti ypač „dulkėtos“, nes vėjai lengvai pakelia smulkias daleles į atmosferą.

    Vis dėlto vėlesni tyrimai parodė, kad didelė dalis dulkių, kurios pasiekia Amazoniją, kyla ir iš kitų Sacharos regionų. Pavyzdžiui, reikšmingu šaltiniu įvardijamas El Džiufo dykumų plotas, besidriekiantis per Mauritaniją, Malį ir šiaurinį Alžyrą.

    Šis transatlantinis ryšys primena, kad Amazonija nėra visiškai uždara, savarankiškai besilaikanti sistema: jos „maistinių medžiagų biudžetas“ priklauso ir nuo procesų, vykstančių už tūkstančių kilometrų. Dulkių pernašą lemia pasatai, audros, sausros, dirvos būklė ir kiti atmosferos veiksniai.

    Didžiausias neatsakytas klausimas yra tai, kaip dulkių srautai keisis šylant klimatui ir kintant kritulių režimui Afrikoje bei virš Atlanto. Modeliai dar ne visada leidžia užtikrintai pasakyti, ar per artimiausią šimtmetį fosforo „tiltas“ tarp Sacharos ir Amazonijos išliks toks pat stabilus.

  • Atsitiktinis radinys Airijos miške: doktorantas aptiko naują itin nuodingą augalų rūšį

    2024 metų vasarą Kornelio universiteto doktorantas Džastinas Šoltenas, tyrinėdamas Summerhill miško augmeniją Airijoje, miško paklotėje pastebėjo neįprastą augalą su smulkiais rausvais, karoliukus primenančiais vaisiais. Iš pradžių jis manė radęs retą banebrio atmainą, tačiau vėliau paaiškėjo, kad tai gali būti kur kas daugiau nei įprastas gamtos „kaprizas“.

    Augalas auga labai žemai, o po žydėjimo subrandina mažus rausvus vaisius. Nors išvaizda patraukli, mokslininkai pabrėžia, kad visos augalo dalys yra nuodingos, o vaisiai žmogui gali būti mirtinai pavojingi net ir palyginti nedidelėmis dozėmis.

    Patyręs lauko tyrėjas iš pradžių įtarė, kad tai natūralus hibridas, susidaręs susikryžminus dviem artimoms rūšims. Tokios hibridizacijos gamtoje pasitaiko, kai skirtingos rūšys dauginasi tarpusavyje ir atsiranda genetiškai išskirtinių palikuonių.

    Vis dėlto vien iš vaisių nepakanka tiksliai identifikacijai, todėl Šoltenas planavo sugrįžti į vietą žydėjimo metu. Šiame regione žydėjimas paprastai prasideda gegužės pradžioje, o būtent žiedų sandara dažnai padeda patikimiausiai atskirti artimas rūšis.

    Po beveik metų mokslininkas sugrįžo stebėti augalo žiedų ir pastebėjo svarbių požymių, kurie nebeatitiko hibrido versijos. Reprodukciniai organai skyrėsi nuo tų rūšių, kurios laikytos galimais „tėvais“.

    Vienas aiškiausių skirtumų buvo žiedo dalies, susijusios su apdulkinimu, spalvinė ypatybė: naujai aptikto augalo ji buvo raudona, kai tuo metu artimų rūšių ji apibūdinama kaip balta. Tokie morfologiniai skirtumai kartu su lauko stebėjimais sustiprino prielaidą, kad kalbama ne apie hibridą.

    „Pagalvojau, kad verta prieiti arčiau ir įsižiūrėti“, – sakė Džastinas Šoltenas.

    Šoltenas augalą įvardijo kaip naują rūšį ir suteikė pavadinimą Actaea rhodostigma. Tokie atradimai rodo, kad net ir gerai tyrinėtose Europos teritorijose vis dar aptinkama neaprašytų rūšių, ypač kai jos painiojamos su panašiais augalais arba yra retos ir auga nedidelėmis populiacijomis.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad nuodingi dekoratyviai atrodantys vaisiai neretai klaidina žmones, ypač gamtoje, todėl ragina ne ragauti ir neliesti nepažįstamų uogų. Tyrimams tęsti paprastai reikia nustatyti daugiau populiacijų, stebėti jų žydėjimą, apdulkinimą ir įvertinti, kokie veiksniai palaiko rūšies atskirtį gamtoje.

  • Juodojoje jūroje prie Odesos masiškai žūsta medūzos: ekologai įvardija, kas nutiko

    Juodojoje jūroje Odesos srityje, netoli Tuzlovo limanų nacionalinio gamtos parko, užfiksuota masinė medūzų žūtis. Parko tyrėjai pakrantėje rado daugybę ausytųjų medūzų Aurelia aurita ir didžiųjų medūzų Rhizostoma pulmo, išmestų į krantą užterštose seklumose.

    Anot vietos specialistų, situacija siejama su į jūrą patekusiais dideliais aliejaus kiekiais, kurie vandenyje sudaro plėvelę ir emulsiją. Tokia plėvelė mažina deguonies patekimą į vandenį ir riboja šviesą, todėl nukenčia tiek planktonas, tiek bestuburiai, o pasekmės greitai persiduoda visai maisto grandinei.

    „Per pakrantės apžiūras medūzos buvo aptiktos tarsi aliejaus emulsijoje, o žuvusių individų kiekis leidžia kalbėti apie labai didelius nuostolius“, – sakė Tuzlovo limanų nacionalinio parko atstovai.

    Remiantis Odesos srities pranešimais, taršą galėjo lemti apgadinta infrastruktūra uoste Čornomorske, po kurios į aplinką pateko dideli augalinio aliejaus kiekiai. Tokiais atvejais dalis teršalų pasiekia atvirą jūrą, o kita dalis, priklausomai nuo vėjų ir srovių, nusėda pakrantėse ir uždarose įlankose.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad augalinis aliejus nėra toks pats kaip nafta, tačiau masiškai patekęs į vandenį vis tiek sukelia rimtą ekologinį poveikį. Plėvelė vandens paviršiuje trikdo dujų apykaitą, o pakrantėse užteršia dumblius, moliuskus ir kitus organizmus, kuriuos vėliau išmeta į krantą.

    Medūzos dažnai laikomos atspariais organizmais, tačiau staigus deguonies sumažėjimas ir kontaktas su teršalų emulsija gali būti pražūtingas, ypač seklumose, kur vanduo greitai įšyla. Tokiose zonose deguonies stygius vystosi greičiau, o užterštumas tampa labiau koncentruotas.

    Ekologai pabrėžia, kad masinė medūzų žūtis yra ir indikatorius, jog problema gali būti platesnė nei vien pakrantės ruožas. Jei tarša išplinta, ji gali paveikti žuvis, paukščius ir saugomų teritorijų biologinę įvairovę, todėl būtini nuoseklūs vandens ir pakrantės tyrimai.

    Parko ir regiono aplinkosaugininkai tęsia pakrančių stebėseną ir fiksuoja taršos mastą, įskaitant užterštas juostas smėlio nerijose bei limanų prieigose. Tolimesni veiksmai paprastai apima taršos šaltinio patikrinimą, laboratorinius mėginių tyrimus ir sprendimus dėl valymo darbų, jei tarša pasiekia jautrias buveines.

    Pasak ekologų, tokios situacijos Juodojoje jūroje tampa ypač pavojingos tuomet, kai sutampa keli veiksniai: tarša, šiltasis sezonas ir ilgesnis vandens užsistovėjimas pakrantės seklumose. Dėl to net ir palyginti greitai iš pažiūros išsisklaidantys teršalai gali palikti ilgalaikį pėdsaką ekosistemoms.

  • Rekordinė kuprotojo banginio migracija: perplaukė daugiau nei 15 000 km ir nustebino mokslininkus

    Mokslininkai užfiksavo neįprastai tolimą kuprotojo banginio migraciją: vienas gyvūnas perplaukė daugiau nei 15 000 km ir taip, kaip teigiama, pagerino iki šiol žinomą rekordą. Kelionė identifikuota lyginant skirtingais metais darytas nuotraukas iš Australijos pakrantės ir Pietų Amerikos.

    Tokie atvejai ypač svarbūs, nes kuprotieji banginiai paprastai būna prisirišę prie konkrečių veisimosi ir jauniklių auginimo rajonų, į kuriuos sugrįžta kasmet. Nauji duomenys rodo, kad bent dalis individų gali keisti įprastus maršrutus ir net „apsikeisti“ skirtingų vandenynų populiacijoms būdingomis teritorijomis.

    Kaip banginiai atpažįstami?

    Kelionė nustatyta naudojant fotoidentifikaciją: mokslininkai lygina banginių uodegos peleko apatinės dalies raštus, kurie yra unikalūs kiekvienam individui. Šis juodai baltas pigmento raštas per gyvenimą kinta minimaliai, todėl veikia tarsi piršto atspaudas.

    Analizuojant archyvą, kuriame sukauptos nuotraukos nuo 1984 iki 2025 metų, aptikti mažiausiai du banginiai, užfiksuoti tiek Australijos vandenyse, tiek prie Brazilijos. Toks sutapimas dideliu atstumu laikomas reta sėkme, nes tam reikia ne tik, kad banginis iš tiesų nukeliautų, bet ir kad jis būtų nufotografuotas abiejose vietose.

    „Žinojome, kad kuprotieji banginiai geba įveikti įspūdingus atstumus, bet tokio masto sutapimas pagal fotoidentifikaciją buvo tai, ko tikrai nesitikėjau“, – sakė kuprotųjų banginių tyrėja Stephanie Stack.

    Maršrutai per du vandenynus

    Vienas banginis buvo pastebėtas Hervey Bay regione Australijoje 2007 ir 2013 metais, o vėliau užfiksuotas prie San Paulo pakrantės Brazilijoje 2019 metais. Tiesia linija toks atstumas siektų apie 14 200 km, tačiau realus kelias vandenyne paprastai būna dar ilgesnis.

    Kitas atvejis laikomas dar įspūdingesniu: banginis pirmą kartą užfiksuotas 2003 metais Brazilijoje, o po daugiau nei dviejų dešimtmečių, 2025 metais, nufotografuotas jau Australijoje. Skaičiuojama, kad atstumas tarp stebėjimų vietų siekė apie 15 100 km.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokios migracijos verčia iš naujo vertinti kuprotųjų banginių populiacijų ryšius ir judėjimą tarp regionų. Tai taip pat gali turėti reikšmės apsaugos planams, nes tarptautiniai migruojančių rūšių maršrutai priklauso nuo daugelio valstybių sprendimų, žvejybos reguliavimo ir laivybos intensyvumo.

  • Piryatino nacionaliniame parke išsirito ketvirtas Odarkos ir Griciko gandriukas: jam išrinktas vardas

    Piryatino nacionaliniame gamtos parke Ukrainos Poltavos srityje stebėtojų pamėta gandrų pora Odarka ir Gricikas sulaukė dar vieno jauniklio. Vėlų gegužės 20 dienos vakarą jų lizde išsirito ketvirtasis gandriukas, apie tai pranešė tyrėja Iryna Saržynska.

    Pasak jos, jauniklis išsirito apie 21.26 valandą, kai lizde jauniklius šildė patelė Odarka. Tuo metu patinas Gricikas nakčiai buvo įsitaisęs ant netoliese esančio stulpo ir, kaip teigiama, apie šeimos pagausėjimą dar nežinojo.

    Ketvirtojo jauniklio vardas buvo renkamas tiesioginės transliacijos metu, kurioje lizdą stebi tūkstančiai žmonių. Žiūrovai, aukodami paramą Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms, siūlė ir balsavo už vardus, o galiausiai pasirinktas vardas Nika.

    Tyrėja paaiškino, kad Nika siejama su senovės graikų mitologija ir reiškia sparnuotą pergalės deivę, simbolizuojančią triumfą. Šis pavadinimas, anot stebėtojų, ypač prasmingas karo metu, kai parama ir vieningumas įgauna papildomą emocinį krūvį.

    Šį sezoną Odarka ir Gricikas sudėjo penkis kiaušinius, todėl lizdo stebėtojai nuo pat balandžio vidurio laukė kelių jauniklių. Skelbiama, kad pirmasis kiaušinis pasirodė balandžio 13 dieną, vėliau dar keturi kiaušiniai buvo padėti kas kelias dienas iki balandžio 21 dienos.

    Pirmieji jaunikliai pradėjo ristis gegužės viduryje: gegužės 18 dieną pasirodė du pirmieji, gegužės 19 dieną išsirito trečiasis, o dabar šeimą papildė ketvirtasis. Stebėtojai toliau seka, ar išsirita ir penktasis jauniklis, nes ne visais atvejais visi kiaušiniai baigiasi sėkmingu išsiritimu.

    Tiesioginės laukinių paukščių lizdų transliacijos pastaraisiais metais tapo vienu populiariausių gamtos turinio formatų Europoje: jos leidžia realiu laiku stebėti perėjimą, jauniklių maitinimą ir tėvų elgseną. Tokios transliacijos taip pat padeda šviesti visuomenę apie rūšių apsaugą ir suteikia mokslininkams papildomos stebėsenos medžiagos.

    Ekspertai pabrėžia, kad baltieji gandrai dažnai peri šalia žmonių, todėl jų gyvenimas lengvai pastebimas, o jauniklių išsiritimas kasmet tampa savotišku sezono įvykiu. Šiuo atveju dėmesį dar labiau sustiprina ir bendruomeniškumas, kai žiūrovai ne tik stebi, bet ir prisideda parama bei simboliniais sprendimais, pavyzdžiui, renkant vardus.

  • Alpės ir Pirėnai gali slėpti natūralaus vandenilio telkinius: ką rodo naujas tyrimas

    Tarptautinė tyrėjų komanda naujame darbe teigia, kad Europos kalnų juostose, ypač Alpėse ir Pirėnuose, gali būti sąlygų kauptis natūraliam vandeniliui. Tokie telkiniai, jei būtų patvirtinti gręžiniais, galėtų papildyti Europos pastangas mažinti iškastinio kuro naudojimą.

    Tyrimas remiasi geologiniu mechanizmu, kai į paviršių arčiau priartėja geležies turtingos mantijos uolienos. Joms kontaktuojant su vandeniu ir esant tinkamai temperatūrai vyksta serpentinėjimas, kurio metu išsiskiria vandenilis.

    Šis vandenilis gali migruoti ir kauptis poringose uolienose, jei susiklosto „naftos sistemos“ analogą primenančios sąlygos. Reikia ne tik šaltinio, bet ir talpyklos, sandarinančių sluoksnių bei tinkamo laiko, kad dujos nespėtų išsisklaidyti.

    Autoriai pabrėžia erozijos vaidmenį: vidutinė erozija gali padėti atidengti ir pakelti mantijos uolienas, sudarydama palankesnes sąlygas vandenilio gamybai. Tačiau pernelyg intensyvus uolienų ardymas gali sugriauti „kolektorius“ ir pakeisti temperatūrines sąlygas, dėl ko potencialus kaupimasis silpnėja.

    Modeliavimas rodo, kad skirtinguose kalnynuose rezultatai gali skirtis ne tik dėl dabartinių procesų, bet ir dėl senesnės tektoninės istorijos. Pavyzdžiui, kiek truko plokščių tempimo fazės dar iki kalnų formavimosi, gali lemti, kiek mantijos uolienų pasiekiama ir kokiomis sąlygomis jos reaguoja su vandeniu.

    Natūralus vandenilis dažnai minimas kaip galimybė sumažinti sąnaudas ir taršą, susijusią su dabar plačiausiai aptariama vandenilio gamyba iš gamtinių dujų ar elektrolizės būdu. Jei dujos būtų išgaunamos iš požeminių sankaupų, teoriškai galėtų mažėti energijos sąnaudos visai grandinei.

    Vis dėlto mokslininkai akcentuoja, kad iki praktinio pritaikymo dar toli: reikalinga žvalgyba, gręžiniai, dujų sudėties ir srautų matavimai, taip pat aiškus reguliavimas ir aplinkosauginiai kriterijai. Be to, vandenilio nuotėkio rizika ir poveikis aplinkai turėtų būti vertinami taip pat rimtai kaip ir tradicinių angliavandenilių žvalgyboje.

    Vandenilio ištekliai Žemėje nėra teorija: kai kuriose šalyse jau fiksuoti natūralūs vandenilio srautai ir ribota vietinė gavyba. Naujas tyrimas siūlo, kad Europos kalnų juostos gali būti viena perspektyviausių krypčių, kur ieškoti didesnio masto telkinių.

    „Žinome, kad Žemė gamina didelius vandenilio kiekius, tačiau esminis klausimas yra, ar pavyks aptikti didelius telkinius, nes tam turi sutapti labai specifinės sąlygos“, – sakė vienas iš tyrimo autorių Frankas Zwaanas.