CP v2

Tag: Elektroninė kova

  • Ukrainoje pristatytas robotas šnipas fronte: „Temerland“ žada nepastebimą ryšį ir ugnies galią

    Ukrainos Zaporižios regione veikianti bendrovė „Temerland“ pristatė naują žvalgybinį antžeminį robotą, skirtą Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms. Į frontą planuojama perduoti roboto „Gnom“ linijos skauto versiją, kuri turėtų padėti saugiau žvalgyti priešo pozicijas ir sumažinti karių riziką.

    Pasak įmonės vadovo Eduardo Trocenkos, „Gnom“ sukurtas taip, kad būtų sunkiau aptinkamas, sunaikinamas ar perimamas. Skauto versija sveria apie 50 kilogramų, važiuoja keturiais ratais, turi elektrinę pavarą ir navigacijos sistemą, o pagrindinis akcentas – ryšio sprendimas, leidžiantis valdyti robotą ne per radijo kanalą.

    Ryšys užtikrinamas ilgu optiniu kabeliu, kuris suteikia plačiajuostį sujungimą ir mažina tikimybę, kad valdymo kanalas bus aptiktas ar nuslopintas elektroninės kovos priemonėmis. Tokia architektūra laikoma vienu patikimiausių būdų veikti aplinkoje, kur intensyviai trikdomi radijo signalai, o bepiločiai dažnai praranda ryšį.

    „Šis sprendimas kurtas taip, kad ryšys būtų kuo mažiau pažeidžiamas, o robotas galėtų vykdyti užduotis ten, kur žmogui pernelyg pavojinga“, – sakė Eduardo Trocenka.

    Viešai skelbiamoje informacijoje nurodoma, kad konkreti „Gnom“ skauto modifikacija gali būti komplektuojama su vaizdo stebėjimo įranga, o kai kurios šeimos versijos turi ir ginkluotės integraciją. Tarp minimų sprendimų – 7,62 milimetro kalibro kulkosvaidis, taip pat kitos specializuotos komplektacijos, orientuotos į ugnies paramą ar diversines užduotis.

    „Temerland“ teigia kurianti visą „Gnom“ platformų šeimą skirtingiems scenarijams: nuo žvalgybos ir ryšio retransliavimo iki logistikos, išminavimo ar kombinuotos žvalgybos, kai informacija renkama ir nuo žemės, ir pasitelkiant ore veikiančius dronus. Tokia modulinių platformų kryptis šiuo metu laikoma viena ryškiausių tendencijų, nes leidžia greičiau adaptuoti techniką kintančioms fronto sąlygoms.

    Antžeminiai bepiločiai kompleksai kare Ukrainoje vis plačiau naudojami dėl kelių priežasčių: jie padeda gabenti amuniciją ir atsargas, evakuoti sužeistuosius, atlikti žvalgybą siaurose ar apšaudomose vietose. Kartu tai atsakas į elektroninės kovos aplinką, kurioje radijo ryšiu valdomi įrenginiai susiduria su slopinimu ir perėmimo rizika.

    Pranešimuose taip pat primenama, kad Rusijos pajėgos kare naudoja įvairius karinės paskirties robotus, įskaitant išminavimo techniką. Dėl to abi pusės investuoja į sprendimus, kurie leistų veikti patikimiau, išlaikyti ryšį ir sumažinti operatorių bei pėstininkų pažeidžiamumą.

  • Irano „Paskutinio teismo“ radijas su skaičių kodais: kas jį paleido ir ką tai gali reikšti?

    Trumpųjų bangų eteryje po JAV ir Izraelio smūgių taikiniams Irane pasirodė mįslinga persų kalba transliuojama programa, kurią stebėtojai jau praminė „Paskutinio teismo“ radiju. Vietoje įprastų laidų joje girdimos lėtai skaitomos skaičių sekos, primenančios Šaltojo karo laikų šnipų ryšio metodus.

    Stebėtojai fiksuoja, kad transliacijos tęsiasi maždaug dvi valandas, vėliau nutyla ir po kelių valandų grįžta, kartais kartojasi kelis kartus per parą. Pirmiausia jos pastebėtos 7 910 kilohercų dažnyje, o vėliau užfiksuotas persijungimas į kitą dažnį, kas trumpųjų bangų pasaulyje dažnai siejama su bandymais trukdyti signalą.

    Kas žinoma apie signalo kilmę?

    Tarptautinė radijo stebėtojų bendruomenė „Priyom“, tirianti vadinamąsias skaičių stotis, bandė nustatyti signalo šaltinį taikydama trianaguliaciją ir daugtaškę lokalizaciją. Remiantis jų viešai skelbta analize, signalas galėjo būti siunčiamas iš Vokietijos, netoli Štutgarto esančios karinės infrastruktūros zonų, tačiau patys tyrėjai pabrėžia, kad tai dar neįrodo operatoriaus tapatybės.

    Tokio tipo transliacijos gali būti maskuojamos arba retransliuojamos per tarpinę įrangą, todėl geografinė kilmė nebūtinai sutampa su tuo, kas valdo turinį ar yra galutinis gavėjas. Dėl šios priežasties viešojoje erdvėje atsirandantys teiginiai apie vieną konkretų kaltininką dažniausiai lieka spėlionėmis.

    Ką reiškia skaičių stotys?

    Skaičių stotimis vadinamos radijo transliacijos, kuriose skaitomos skaičių grupės, kartais įterpiami atpažinimo žodžiai ar trumpi signalai. Istoriškai jos siejamos su šifruotomis žinutėmis, kurias galima perduoti plačiai, o iššifruoti gali tik tas, kas turi atitinkamą raktą, pavyzdžiui, vienkartinę kodų knygelę.

    Tokios sistemos patrauklios tuo, kad gavėjui nereikia siųsti atgal jokio patvirtinimo, o transliuotojas gali likti anonimiškas. Šiandien, kai daug komunikacijos persikėlė į skaitmeninę erdvę, trumpųjų bangų transliacijos vis dar vertinamos kaip atsparios daliai kibernetinių trikdžių ir galinčios veikti net esant ryšio infrastruktūros sutrikimams.

    Kodėl tai vėl iškilo dabar?

    Laidos atsiradimas sutapo su nauja įtampos banga Artimuosiuose Rytuose, todėl natūralu, kad ji greitai apaugo interpretacijomis. Vis dėlto ekspertai ragina atskirti sutapimus nuo įrodymų: pats skaičių transliacijos faktas dar nepatvirtina nei konkretaus karinio scenarijaus, nei to, kad tai yra tiesioginis signalas apie eskalaciją.

    Kol nėra oficialių patvirtinimų, tikėtina, kad šis „Paskutinio teismo“ radiju vadinamas signalas ir toliau bus stebimas radijo mėgėjų bei analitikų, vertinančių dažnių kaitą, pasikartojimo ritmą ir turinio struktūrą. Būtent tokios detalės dažniausiai padeda atskirti atsitiktinius eterio reiškinius nuo kryptingai veikiančios ryšio sistemos.

  • Rusijos dronai „Boomerang“ tapo sunkiau aptinkami: triukas su dažniais kelia galvos skausmą

    Rusijos dronai „Boomerang“ tapo sunkiau aptinkami: triukas su dažniais kelia galvos skausmą

    Kas pasikeitė „Boomerang“ dronuose

    Ukrainos radijo technologijų specialistas Serhijus Flašas paviešino nuotraukas, kuriose matyti atnaujinta rusiško FPV tipo drono „Boomerang“ versija. Jo vertinimu, pakeitimai orientuoti į ryšio patikimumą ir galimybę greitai prisitaikyti prie skirtingų darbo sąlygų fronte.

    Vienas svarbiausių atnaujinimų siejamas su vadinamuoju diversity signalo priėmimu, kai ryšio kokybė gerinama naudojant kelis priėmimo kanalus. Tai leidžia operatoriui išlaikyti stabilesnį valdymą sudėtingesnėje aplinkoje, kur signalą slopina reljefas ar trukdžiai.

    Dažnių keitimas ir detektorių spraga

    Pasak analizės, „Boomerang“ antenų konstrukcija pritaikyta greitesniam naudojamo dažnių ruožo keitimui. Tam naudojamos telemetrinės antenos su specialiai paruoštomis vietomis trumpinimui, todėl lauko sąlygomis galima koreguoti antenos ilgį ir ją priderinti prie reikiamo dažnio.

    Didžiausią nerimą kelia vaizdo perdavimo kanalo pokytis: naujausia versija vaizdą, kaip nurodoma, perduoda 6–7,2 GHz ruože. Dalis nešiojamų FPV dronų detektorių, ypač senesnių kartų, dažnai stebi tik iki maždaug 6 GHz, todėl tokio signalo gali tiesiog neužfiksuoti.

    Vis dėlto tai nėra garantuotas nematomumas. Į frontą patenkantys naujesni detektoriai vis dažniau komplektuojami su papildomais kanalais, apimančiais 7,2 GHz ir aukštesnius dažnius, todėl technologinis varžymasis tarp dronų kūrėjų ir aptikimo bei trukdymo sistemų gamintojų tęsiasi.

    Ką rodo „Boomerang“ raida

    „Boomerang“ nėra naujas sprendimas: Rusijos gynybos ministerija šį kvadrokopterį viešai pademonstravo 2023 metais kovą, o po kelių savaičių vienas egzempliorius, kaip skelbta, pateko ukrainiečiams. Ankstyvosios versijos buvo palyginti paprastos, su stiklo pluošto rėmu ir plačiai prieinamais komerciniais, įskaitant kiniškus, komponentais.

    Vėliau konstrukcija buvo sistemingai tobulinama. Remiantis viešojoje erdvėje aptariamais rusiškais dokumentais, „Boomerang-10“ maksimalus svoris gali siekti 6,5 kilogramo, o naudingoji apkrova iki 3 kilogramų; taip pat minimi iki 150 kilometrų per valandą greičiai ir apie 20 minučių skrydžio trukmė.

    Pranešimuose iš Rusijos šaltinių taip pat minimas efektyvus nuotolis iki 17 kilometrų, tačiau realios ribos paprastai priklauso nuo ryšio sąlygų ir elektroninės kovos poveikio. Pastaraisiais metais būtent ryšio atsparumas ir gebėjimas išlikti valdomam trukdymo sąlygomis tapo vienu svarbiausių FPV dronų efektyvumo veiksnių.

    Skelbiama, kad nuo 2025 metų pradžios „Boomerang“ dronuose pradėtas fiksuoti ir terminalinio nutaikymo sprendimas. Tokia funkcija galėtų leisti dronui paskutinėje atakos fazėje labiau pasikliauti vidiniais algoritmais ir taip sumažinti kai kurių nešiojamų radioelektroninės kovos priemonių, naudojamų transporto priemonių apsaugai, efektyvumą.

    Be to, „Boomerang“ šeima, kaip teigiama, išsiplėtė ir apima ne tik kamikadzės tipo aparatus, bet ir lengvus bombinius dronus, žvalgybines versijas bei perėmimo paskirties platformas. Tyrimuose šios gamybos gijos siejamos su Rusijos verslininku Aleksandru Atamanovu ir įmone Intellekt Maszin.

  • Ukrainos fronte – nauja dronų taktika: bombonešis atgabena antžeminį robotą ir smogia rusams

    Ukrainos fronte – nauja dronų taktika: bombonešis atgabena antžeminį robotą ir smogia rusams

    Naujas būdas apeiti gynybą

    Ukrainos kare vis didesnį vaidmenį atlieka ne tik skraidantys, bet ir antžeminiai bepilotiai robotai. Pastarosiomis savaitėmis viešojoje erdvėje pasirodė vaizdai, rodantys naują taktiką, kai sunkus dronas ore perneša mažą antžeminį robotą arčiau taikinio.

    Tokiu būdu antžeminis bepilotis aparatas gali būti pristatomas į vietas, kuriose jam būtų sunku pasiekti tikslą važiuojant savarankiškai. Tai ypač aktualu dėl išrausto reljefo, minų laukų ir nuolatinės žvalgybos priemonių grėsmės priekinėje linijoje.

    Kaip veikia dronas motina

    Įrašuose matyti didelis heksakopteris, ant lyno gabenantis kompaktišką ratinį robotą, kuris numetamas arba nuleidžiamas numatytoje vietoje. Tuomet antžeminis aparatas savarankiškai juda link pozicijų ir vykdo užduotį, kuri gali būti žvalgybinė, logistinės paramos ar smogiamoji.

    Ši taktika siejama su vadinamąja dronų motinų koncepcija, kai didesnė platforma perneša mažesnį bepilotį įrenginį, taip padidindama jo veikimo nuotolį ir sumažindama riziką būti sunaikintam pakeliui. Praktikoje tai leidžia pasiekti taikinius giliau už fronto linijos ir suduoti smūgį iš netikėtos krypties.

    Kas žinoma apie ARK-1

    Rusijos šaltiniai teigia, kad vaizduose galėjo būti užfiksuotas ukrainietiškas antžeminis robotas ARK-1, anksčiau pristatytas kaip daugiafunkcė platforma. Tokie UGV tipo sprendimai paprastai naudojami amunicijai, medicinos priemonėms ir atsargoms gabenti, tačiau gali būti pritaikomi ir smogiamajai paskirčiai.

    Viešai skelbta, kad ARK-1 yra kompaktiškas, palyginti tylus, visais ratais varomas aparatas, galintis judėti didesniu greičiu ir įveikti sudėtingesnį reljefą. Tokia platforma gali būti valdoma nuotoliniu būdu, o kai kuriais atvejais naudojama kaip vienkartinė priemonė, priartėjanti prie taikinio ir jį sunaikinanti.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad derinant oro ir žemės bepilotes sistemas išplečiamos taktinės galimybės, tačiau kartu didėja ir technologinė konkurencija. Abi pusės sparčiai tobulina elektroninės kovos priemones, ryšio slopinimą ir aptikimo metodus, todėl kova dėl iniciatyvos dronų srityje tampa viena svarbiausių šio karo dimensijų.

  • Rusijos dronų triukas prieš trikdymą: prie kameros prisuko kompasą už kelis eurus

    Rusijos dronų triukas prieš trikdymą: prie kameros prisuko kompasą už kelis eurus

    Pigi išeitis elektroninės kovos fone

    Ukrainos gynybos ministro patarėjas ir rusų technikos analizės specialistas Serhijus Beskrestnovas, žinomas „Flash“ slapyvardžiu, paviešino nuotraukas, kuriose matyti neįprastas sprendimas: prie FPV tipo drono korpuso, po kamera, pritvirtintas paprastas magnetinis kompasas.

    Idėja itin paprasta. Jei dėl trikdymo dronas praranda orientaciją, kamera gali būti nukreipta žemyn ir operatorius ekrane mato kompaso rodyklę, taip atkurdamas bent apytikrę skrydžio kryptį.

    Kodėl GPS ir GLONASS ne visada padeda

    Dauguma šiuolaikinių dronų orientuojasi pagal palydovinę navigaciją, dažniausiai GPS arba rusišką GLONASS. Tačiau Ukrainos karo zonoje šie signalai nuolat slopinami arba klastojami, todėl bepilotės platformos gali nuklysti nuo maršruto, prarasti ryšį ar net praskristi pro taikinį.

    Elektroninė kova tapo vienu svarbiausių veiksnių fronte: abi pusės investuoja į priemones, kurios ne tik nutraukia valdymą, bet ir klaidina navigaciją. Dėl to net nebrangūs dronai dažnai priversti veikti sąlygomis, kai įprasti jutikliai tampa mažai patikimi.

    Kompaso privalumas ir ribos

    Magnetinis kompasas neveikia radijo ryšio principu, jis remiasi Žemės magnetiniu lauku, todėl klasikinėmis elektroninės kovos priemonėmis jo tiesiogiai „užgesinti“ neįmanoma. Kartu su telemetrija toks sprendimas gali padėti operatoriui susiorientuoti, kai palydovinė navigacija neveikia.

    Vis dėlto kompasas nėra stebuklingas ginklas. Jį gali veikti vietiniai magnetiniai trikdžiai, o tikslumas išlieka apytikris, tačiau pigiam FPV dronui, kuriam svarbiausia kryptis ir vizualus taikinio radimas, to gali pakakti.

    Lauko modifikacija ir „Molnija“ logika

    Pasak S. Beskrestnovo, nuotraukos leidžia spėti, kad tai ne gamyklinė komplektacija: kompasas pritvirtintas varžtais, tarsi improvizuojant lauko sąlygomis ir siekiant minimalių kaštų. Tokia praktika atitinka bendrą tendenciją kare, kai sprendimai gimsta greičiau nei spėjama juos formalizuoti gamyboje.

    Minimas dronas „Molnija“ kuriamas kaip pigesnė, masinei gamybai pritaikyta platforma. Skelbiama, kad jis naudoja atvirojo kodo valdymo sprendimus, pavyzdžiui, „ExpressLRS“, o teoriškai ryšio nuotolis gali siekti iki 100 kilometrų, nors realiame fronte tai priklauso nuo reljefo, antenų ir trikdymo intensyvumo.

    Įvairiuose pranešimuose taip pat minėta, kad dalis dronų bandė pasitelkti „Starlink“ ryšį, siekiant sumažinti trikdymo poveikį, tačiau tokie sprendimai nėra universalūs ir jų pritaikymas priklauso nuo prieinamumo bei reguliavimo. Kitas kelias – valdymas šviesolaidžiu, kai fizinis kabelis praktiškai panaikina radijo ryšio slopinimo riziką, bet apriboja nuotolį ir manevringumą.

    S. Beskrestnovas taip pat yra užsiminęs apie fronte pasirodančius bandymus mažinti priklausomybę nuo operatoriaus ryšio, kai dronai gali neturėti įprastų valdymo antenų ir daugiau remtis borto kamera bei kompiuteriniu apdorojimu. Tokios krypties tikslas būtų kuo pigesnėms platformoms suteikti daugiau autonomijos, įskaitant taikinio paiešką, tačiau tai kelia ir patikimumo, ir atsakomybės klausimų.

    Ekspertas atkreipia dėmesį, kad masinės, pigios platformos logika dažnai nugali inžinerinį rafinuotumą: už vieno brangesnio žvalgybinio drono kainą galima pagaminti kelias ar keliolika paprastesnių smogiamųjų. Todėl net ir komiškai atrodantis kompasas gali tapti racionaliu sprendimu, jei jis padidina tikimybę pasiekti taikinį bent dalyje skrydžių.

  • Uostų nebereikia? Sąjungininkai pademonstravo INLS, leidžiantį iškrauti 300 tonų techniką

    Uostų nebereikia? Sąjungininkai pademonstravo INLS, leidžiantį iškrauti 300 tonų techniką

    Pietų Korėjoje vykusių pratybų metu sąjungininkų kariai pademonstravo, kaip amerikietiškas sunkusis logistinis sunkvežimis „Oshkosh“ LVSR gali būti iškrautas į krantą be uosto infrastruktūros. Tam buvo panaudota modulinė sistema INLS, skirta išlaikyti tiekimą net tada, kai uostai sunaikinti, užblokuoti ar atsiduria priešo apšaudymo zonoje.

    INLS nėra klasikinis desantinis laivas. Tai iš plūduriuojančių modulių sudarytas komplektas, kurį galima sujungti pagal užduotį: suformuoti perkrovimo platformą prie transporto laivo, keltą sunkioms mašinoms gabenti ar net laikiną prieigą nuo vandens iki paplūdimio.

    Pratybų scenarijus pabrėžė, kad tokios priemonės reikalingos ne tik desanto operacijoms, bet ir logistikai, kai tradiciniai mazgai tampa pažeidžiami. Šiuolaikiniuose konfliktuose uostai, sandėliai ir tiekimo maršrutai dažnai laikomi prioritetiniais taikiniais, todėl kariuomenės ieško būdų išskaidyti riziką ir išlaikyti tiekimą.

    Kaip veikia modulinis keltas

    Pasak sistemos aprašymų, INLS keltas gali gabenti maždaug iki 300 tonų krovinį. Vandens čiurkšlių tipo varikliai leidžia veikti sekliuose vandenyse, o rampa suteikia galimybę sunkias transporto priemones išvažiuoti į krantą savarankiškai, be kranų ar krantinių.

    Tokia schema ypač svarbi, kai reikia greitai perkelti inžinerinę techniką, šarvuotas ar logistines mašinas į vietas, kur uostai neprieinami. Kartu tai leidžia lanksčiau pasirinkti iškrovimo taškus ir mažinti spūsčių riziką viename objekte.

    Nauja grėsmė – dronai

    Vienas labiausiai pastebimų pratybų elementų buvo žalias tinklas, ištemptas virš kelto denio. Oficialiai jo paskirtis nebuvo paaiškinta, tačiau pratybose akcentuota logistinės grandies apsauga nuo bepiločių orlaivių, o toks tinklas gali būti pasyvi priemonė, apsunkinanti smulkių dronų ataką iš viršaus.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad tokia apsauga nėra lygiavertė oro gynybai ir ne visada padėtų prieš didesnius smogiamuosius dronus ar iš oro numetamą amuniciją. Vis dėlto, sparčiai plintant FPV ir komercinių dronų panaudojimui, pasyvios priemonės kartu su elektroninės kovos sprendimais tampa vis dažnesne praktika.

    Pratybos atskleidė ir silpnesniąją tokios logistikos pusę. Keltas pasiekia apie 10 mazgų greitį, todėl kurį laiką juda nuspėjama kryptimi ir išlieka pažeidžiamas, o jo saugumas priklauso nuo žvalgybos, elektroninės kovos, oro priedangos ir pakrantės ruožo kontrolės.

  • Nutekinti Kinijos ir Rusijos planai: taikinyje „Starlink“, minimi kibernetiniai smūgiai

    Nutekinti Kinijos ir Rusijos planai: taikinyje „Starlink“, minimi kibernetiniai smūgiai

    Žurnalistinis tyrimas atskleidė kelis dokumentus, parengtus Kinijos ir Rusijos karinio-techninio bendradarbiavimo renginiams bei deryboms 2023 metais. Juose aprašoma, kaip abi šalys svarstė priemones, galinčias sumažinti palydovinio ryšio sistemos „Starlink“ efektyvumą.

    Nutekintuose pristatymuose minima kelių etapų strategija, apimanti diplomatinį spaudimą ir kovą dėl radijo dažnių bei orbitinių pozicijų. Dokumentuose taip pat įvardijamos technologinės priemonės, tokios kaip ryšio trikdymas, kibernetinės atakos ir, ilgesnėje perspektyvoje, galimybė fiziškai taikytis į palydovus.

    Tyrime pažymima, kad „Starlink“ konstelacijos mastas laikomas iššūkiu konkurentams ir didina susidūrimų riziką žemojoje Žemės orbitoje. Autorių teigimu, siūlomos suderintos priemonės būtų nukreiptos į tolesnės konstelacijos plėtros apsunkinimą ir jos operacinių galimybių ribojimą.

    Kas dokumentuose minima apie trikdymą

    Vienas iš aprašytų sumanymų siejamas su bendru Rusijos ir Kinijos elektroninės kovos sprendimų vystymu. Tokia sistema, kaip teigiama, galėtų leisti selektyviai slopinti ryšį konkrečiose teritorijose, pritaikant trikdymo intensyvumą pagal situaciją.

    Dokumentuose taip pat keliama idėja apie pigesnių priešpalydovinių priemonių kūrimą, kurios teoriškai leistų greičiau naikinti palydovus, nei būtų papildoma jų grupuotė orbitoje. Ekspertai Vakarų šalyse ne kartą pabrėžė, kad kosmoso infrastruktūros militarizacija didina eskalacijos ir klaidų riziką.

    Platesnis bendradarbiavimo mastas

    Nutekinta medžiaga, kaip teigiama tyrime, apima ne vien ryšio temą. Joje minimi planai vystyti integruotą oro ir priešraketinės gynybos sistemą, skirtą kovai su moderniomis grėsmėmis, įskaitant hipergarsines raketas.

    Taip pat aptariami autonominių dronų spiečių sprendimai, kuriuose galėtų būti naudojamas dirbtinis intelektas, ir kitos modernizavimo kryptys. Dokumentuose šis bendradarbiavimas siejamas su Rusijos karo Ukrainoje patirtimi ir Kinijos technologinėmis bei gamybinėmis galimybėmis.

    Vakarų politikai ir saugumo bendruomenė panašius signalus vertina kaip riziką Europos ir transatlantiniam saugumui. „Tai kelia didžiulį nerimą ir verčia rimtai vertinti Kinijos vaidmenį, nes tai kertasi su esminiais Europos saugumo interesais“, – sakė Johann Wadephul.

    Pasak tyrime cituojamų buvusių JAV žvalgybos pareigūnų, tokie dokumentai turėtų būti vertinami kaip įspėjimas dėl didėjančios technologinės ir karinės sinergijos. „Tai pavojaus signalas, į kurį būtina reaguoti, o ne ignoruoti“, – sakė Edas Boganas.

    Pastaraisiais metais palydovinis internetas tapo kritine infrastruktūra, ypač krizėse ir karo zonose, todėl jo pažeidžiamumas tampa strateginiu klausimu. Dėl to auga dėmesys ryšio atsparumui, atsarginėms sistemoms ir kosmoso saugumo taisyklėms, kurias tarptautinė bendruomenė vis dažniau svarsto kaip prioritetą.

  • Pagaliau paaiškėjo: Ukrainoje dirba per 100 JAV robotų – jų misijos pavojingiausios fronte

    Pagaliau paaiškėjo: Ukrainoje dirba per 100 JAV robotų – jų misijos pavojingiausios fronte

    Ukrainoje jau naudojama daugiau nei 100 JAV pagamintų bepilotės antžeminės technikos vienetų, kurie į frontą pateko per JAV finansuojamas paramos programas. Nors viešojoje erdvėje jie dažnai vadinami koviniais robotais, pagrindinė jų paskirtis – pavojingiausios logistinės užduotys ten, kur žmogui rizika tampa per didelė.

    Tokios mašinos gabena šaudmenis, maistą ir įrangą į pirmąsias linijas, o prireikus padeda evakuoti sužeistuosius. Praktikoje tai reiškia, kad dalis maršrutų, kurie anksčiau reikalavo vairuotojų ir palydos, dabar gali būti vykdomi nuotoliniu būdu, mažinant karių netektis.

    Kodėl logistika tapo mirtinai pavojinga

    Pastaraisiais metais sparčiai išaugęs žvalgybinių ir smogiamųjų dronų skaičius pakeitė karo logiką: judėjimas atvirose vietovėse tapo lengvai pastebimas iš oro. Net trumpas važiavimas į pozicijas gali būti aptiktas ir apšaudytas FPV dronais, artilerija ar minosvaidžiais.

    Dėl to kariuomenės vis dažniau investuoja į bepilotes antžemines platformas, kurios gali perimti dalį tiekimo ir evakuacijos grandinės. Idėja paprasta: kai kelią dengia nuolatinė žvalgyba, geriau prarasti techniką nei žmones.

    Amerikietiški UGV ir jų rezultatai fronte

    Vienas ryškiau minimų sprendimų – „Forterra“ kuriami antžeminiai robotai, tarp jų ir „Lancer“, kurių bazė siejama su „Polaris“ visureigių platformomis. Skirtingai nei dalis Ukrainoje kuriamų akumuliatorinių sprendimų, šie UGV naudoja vidaus degimo variklį ir gali gabenti iki 750 kilogramų krovinį.

    Skelbiama, kad nuo įdiegimo pradžios šios mašinos nuvažiavo daugiau nei 4 000 kilometrų, atliko per 1 100 misijų ir pervežė apie 353 tonas atsargų. Taip pat fiksuota 52 sužeistųjų evakuacijos, tačiau dalis technikos fronte prarasta – įstrigusi purve ar sudėtingame reljefe ji tampa lengvu taikiniu.

    Autonomija dar ribota, bet kryptis aiški

    Patirtis Ukrainoje rodo, kad visiškai autonominiai sprendimai dar nėra pasirengę savarankiškai veikti dinamiškoje mūšio aplinkoje. Nors mašinos geba važiuoti maršrutu ir apvažiuoti kliūtis, realiomis sąlygomis jos dažniausiai valdomos nuotoliniu būdu, nes situacija keičiasi per greitai.

    Tokia technika turi spręsti ir elektroninės kovos iššūkius: ryšio trikdymą, navigacijos klaidinimą, staigius maršruto pokyčius. Gamintojai akcentuoja atsparumą trikdžiams, nuotolinius programinės įrangos atnaujinimus ir patikimumą ekstremaliomis sąlygomis kaip kritinius reikalavimus.

    „Forterra“ nurodo dirbanti su naujos kartos programine įranga, kuri tradicinę autonominę navigaciją jungtų su DI sprendimais, kad platformos geriau reaguotų į netikėtumus. Vis dėlto karių vertinimu, didžiausia tokių robotų problema išlieka kaina: prarasti antžeminę platformą fronte paprastai brangiau nei netekti daugumos oro dronų.

  • Rusija tobulina pigius „Gerbera“ dronus: du pakeitimai gali padidinti jų nuotolį ir grėsmę

    Rusija tobulina pigius „Gerbera“ dronus: du pakeitimai gali padidinti jų nuotolį ir grėsmę

    Rusija tęsia pigių „Gerbera“ tipo dronų modernizavimą, o naujausi pastebėti pakeitimai rodo siekį didinti šių aparatų efektyvumą per atakas prieš Ukrainą. Tokie dronai dažnai gaminami iš lengvai gaunamų medžiagų ir naudojami tiek smūgiams, tiek kaip masalas, apkraunantis oro gynybą.

    Apie naujas modifikacijas pranešė Ukrainos savanorių iniciatyva Sternenko Community, kuri analizuoja nuolaužas ir viešai fiksuoja pokyčius mūšio lauke. Nors Maskva techninių detalių neatskleidžia, konstrukcijos kryptis leidžia daryti išvadą, kad dronų galimybės didinamos nuosekliai.

    Wingletai: mažesnis pasipriešinimas, didesnis nuotolis

    Ryškiausias pokytis – ant sparnų galų atsiradę vertikalūs elementai, vadinami wingletais. Aviacijoje jie naudojami dešimtmečius, nes mažina sūkurius sparnų galuose ir taip sumažina aerodinaminį pasipriešinimą.

    Praktinė nauda paprasta: tam pačiam atstumui įveikti reikia mažiau energijos, o tai gali reikšti ilgesnį skrydžio laiką arba didesnį nuotolį nekeičiant sparnų mojų. Tokie patobulinimai ypač svarbūs pigiems dronams, kurių efektyvumą riboja paprasta aerodinamika ir ribotas kuro kiekis.

    Išoriniai kuro bakai: daugiau degalų ir daugiau vietos viduje

    Antras pastebėtas pakeitimas – prie fiuzeliažo tvirtinami išoriniai kuro bakai, montuojami viršutinėje drono dalyje. Papildomas kuras tiesiogiai didina skrydžio trukmę ir veikimo nuotolį, o tai gali išplėsti taikinių pasirinkimą.

    Kartu toks sprendimas gali atlaisvinti vietos korpuso viduje: daugiau erdvės gali būti skiriama didesnei kovinei galvutei, papildomai elektronikai ar ryšio įrangai. Tai ypač aktualu, kai siekiama išlaikyti mažą gamybos kainą, bet didinti smūgio ar apgaulės efektyvumą.

    Ką tai reiškia Ukrainos oro gynybai

    „Gerbera“ tipo dronai vertinami kaip viena iš priemonių, leidžiančių agresoriui masiškai kelti grėsmę ir kartu sekti bei varginti oro gynybos sistemų darbą. Net ir pigūs aparatai tampa pavojingesni, jei jų nuotolis auga, o skrydžio profilis tampa stabilesnis ir ekonomiškesnis.

    „Rusijos dronų raida verčia taip pat greitai stiprinti jų aptikimo ir numušimo pajėgumus“, – sakė Sternenko Community atstovai.

    Analitikai pabrėžia, kad tokių dronų evoliucija paprastai vyksta trumpais ciklais: greitai išbandomi konstrukciniai sprendimai, o sėkmingi pakeitimai diegiami į naujas partijas. Dėl to Ukrainai svarbūs ne tik priešlėktuviniai ginklai, bet ir žvalgyba, elektroninė kova, ankstyvojo perspėjimo tinklai bei priemonės, leidžiančios ekonomiškai neutralizuoti masines atakas.

  • „War Thunder“ atnaujinimas „Heavy Cavalry“: radarų medžioklė, nauji tankai ir laivai

    „War Thunder“ atnaujinimas „Heavy Cavalry“: radarų medžioklė, nauji tankai ir laivai

    „Gaijin Entertainment“ paskelbė apie „War Thunder“ turinio atnaujinimą „Heavy Cavalry“, kuriuo žaidimas žengia į intensyvesnę elektroninės kovos erą. Papildymas orientuotas į aukštesnių erų mišrias kovas, kuriose ypač svarbūs radarai, oro gynyba ir tikslioji ginkluotė.

    Vienas ryškiausių pokyčių – įdiegtos priešradarinės raketos ir elektroninės paramos priemonės, leidžiančios pilotams specializuotai kovoti su radarais paremta oro gynyba. Tokia ginkluotė realiame kare naudojama slopinti priešo oro gynybą, nes reaguoja į radarų spinduliuotę ir padeda tiksliau nustatyti grėsmės šaltinį.

    Atnaujinime taip pat atsiranda dešimtys naujų technikos vienetų: sausumos, oro ir jūrų. Tarp akcentuojamų naujokų minimi pagrindiniai kovos tankai M1A2 SEP v3 ir T-90M Arena-M, kurie papildo aukštų erų šarvuotosios technikos pasirinkimą.

    Žaidėjams paruoštos ir kitų šalių naujienos, tarp jų Indonezijos „Leopard 2RI“, Argentinos IA 58A „Pucará“ bei Serbijos J-22M1A „Orao“. Kūrėjai pabrėžia, kad „Pucará“ – kompaktiškas dviejų variklių turbopropelerinis atakos lėktuvas, orientuotas į artimą oro paramą sausumos mūšiuose.

    Jūrų kovose flotilę papildo Vokietijos karo laivas „Admiral Scheer“. Kartu tai signalizuoja, kad „War Thunder“ ir toliau lygiagrečiai plečia visas tris šakas, skatindamas žaidėjus derinti sausumos, aviacijos ir laivyno vaidmenis bendroje mūšio ekosistemoje.

    Elektroninės kovos elementų stiprinimas žaidime atspindi ir platesnę šiuolaikinių konfliktų tendenciją, kur svarbūs ne vien šarvai ar greitis, bet ir sensorių, radarų bei trukdymo priemonių pranašumas. Dėl to aukštesnių erų mūšiuose didėja „katės ir pelės“ dinamika tarp oro gynybos sistemų ir jas medžiojančių platformų.