CP v2

Tag: Elektroninė kova

  • Ukraina paviešino slaptą kovinį droną „Morrigan“: juo taikosi į Rusijos logistikos arteriją

    Ukraina paviešino slaptą kovinį droną „Morrigan“: juo taikosi į Rusijos logistikos arteriją

    Karas Ukrainoje vis ryškiau persikelia į priešo operacinį užnugarį, o vienu svarbiausių įrankių tampa bepiločiai smogiamieji aparatai. Ukrainos ginkluotosios pajėgos paviešino iki šiol slaptą kovinį droną „Morrigan“, kuris, Ukrainos teigimu, jau naudojamas smūgiams prieš Rusijos logistiką pietuose.

    Droną pristatė 412-oji bepiločių sistemų brigada „Nemesis“, taip užbaigdama kelias savaites trukusias spekuliacijas apie neatpažintą aparatą, veikiantį toli už fronto linijos. Ukrainos pusė akcentuoja, kad tai yra vietinių inžinierių ir fronto operatorių kurtas sprendimas, pritaikytas operacijoms gilesniame užnugaryje.

    Smūgiai į logistiką, ne į apkasus

    Ukraina pastaraisiais mėnesiais vis daugiau dėmesio skiria tam, kas lemia karo tempą: šaudmenų, degalų, atsarginių dalių ir karių judėjimui. Tokia strategija remiasi paprasta logika: sutrikdžius tiekimo grandines, fronto atkarpose mažėja priešo pajėgumai vykdyti puolimą ir išlaikyti užimtą teritoriją.

    Ukrainiečių teigimu, „Morrigan“ paskirtis yra sistemingai varginti užnugario infrastruktūrą: sandėlius, transportą, remonto ir aprūpinimo mazgus, taip pat oro gynybos elementus. Būtent tokie taikiniai dažnai tampa prioritetu, nes jų praradimas sukelia grandininį efektą visoje operacinėje zonoje.

    Kas yra R-280 koridorius

    Vienu pagrindinių veikimo krypčių įvardijamas pietų transporto koridorius, kuris jungia Mariupolį su Krymu ir yra svarbus Rusijos pajėgų aprūpinimui. Ukrainos vertinimu, šis kelias yra tarsi regiono logistikos stuburas: juo juda technika, amunicija ir personalas.

    Ukrainiečiai taip pat nurodo, kad „Morrigan“ ne kartą buvo panaudotas Kryme prieš didelės vertės taikinius. Vis dėlto tokie pareiškimai dažnai pateikiami ribotai, nes atskleidus detales galima palengvinti priešo prisitaikymą, todėl operacinė informacija paprastai dozuojama.

    Kodėl techniniai duomenys slepiami

    Nors pats dronas dabar paviešintas, dauguma techninių charakteristikų lieka neatskleistos: nėra patvirtintų duomenų apie tikslų nuotolį, greitį ar naudingąją apkrovą. Tai įprasta praktika, kai kalbama apie sistemas, nuo kurių efektyvumo priklauso gebėjimas prasiskverbti pro elektroninės kovos ir oro gynybos priemones.

    Ukraina pripažįsta, kad vidutinio nuotolio bepiločiai šiuo metu vystomi kaip atskira karo priemonių kryptis, papildanti raketinius ir artilerijos smūgius. Tokių aparatų svarba auga dėl jų kainos ir efektyvumo santykio, taip pat dėl to, kad juos galima greičiau adaptuoti prie nuolat besikeičiančių fronto sąlygų, įskaitant radijo ryšio slopinimą.

    Pastarųjų metų tendencijos rodo, kad karą vis labiau formuoja technologijų lenktynės: nuo masinių FPV dronų iki ilgesnio nuotolio smogiamųjų sistemų ir DI sprendimų taikinių paieškai bei navigacijai. „Morrigan“ paviešinimas signalizuoja, kad Ukraina siekia stiprinti būtent operacinį spaudimą užnugaryje, kur kiekvienas sutrikdytas konvojus ar sandėlis gali turėti tiesioginę įtaką fronto dinamikai.

  • Mitas griūva: kodėl JAS-39 „Gripen“ nėra geresnis už F-35 ir kuo iš tiesų skiriasi šie naikintuvai

    Mitas griūva: kodėl JAS-39 „Gripen“ nėra geresnis už F-35 ir kuo iš tiesų skiriasi šie naikintuvai

    Pastaraisiais mėnesiais viešojoje erdvėje vis dažniau kartojamas teiginys, kad švediškas JAS-39 „Gripen“ kai kuriais aspektais esą pranoksta F-35. Tačiau toks palyginimas dažnai remiasi pavienėmis savybėmis, neįvertinant visos šiuolaikinės oro kovos logikos ir platformų paskirties.

    JAS-39 „Gripen“, kurį gamina „Saab“, yra lengvesnės klasės daugiafunkcis naikintuvas, sukurtas veikti iš išsklaidytų bazių ir būti palyginti nebrangus eksploatacijoje. F-35, kurį gamina „Lockheed Martin“, yra penktosios kartos orlaivis, kurio esmė – mažas pastebimumas, jutiklių sintezė ir darbas tinkle su kitomis pajėgomis.

    Ką reiškia skirtinga filosofija

    „Gripen“ dažnai pristatomas kaip itin praktiškas pasirinkimas šalims, kurios nori lankstaus orlaivio ir paprastesnės logistikos. Tai stiprybė, ypač regionuose, kur svarbus išsklaidymas, greitas aptarnavimas ir galimybė palaikyti parengtį mažesniais resursais.

    Tačiau F-35 kuriamas kitai užduočiai: išgyventi tankioje priešlėktuvinėje aplinkoje, pirmam aptikti taikinius ir perduoti duomenis visai grupei. Šiame modelyje svarbiausia ne vien atskiras manevringumas ar kilimo takas, o informacijos pranašumas ir mažesnė aptikimo tikimybė.

    Keli garsūs argumentai – ir jų ribos

    Vienas populiariausių teiginių – kad „Gripen“ gali kilti ir leistis nuo trumpų ar improvizuotų ruožų, todėl būtų unikalus. Iš tiesų švediška doktrina rėmėsi išsklaidytų bazių sistema, tačiau panašūs bandymai ir pratybinės procedūros Vakarų šalyse taikytos ir kitoms platformoms, tik su aiškiomis sąlygomis.

    Tokio tipo operacijos paprastai reikalauja palankių oro sąlygų, dienos meto, kruopštaus tako paruošimo ir riboto svorio, kad būtų užtikrintas saugus kilimas. Todėl pati galimybė teoriškai naudoti kelių ruožus nereiškia, kad tai automatiškai suteikia esminį pranašumą prieš kitus NATO naikintuvus.

    Kitas dažnai kartojamas argumentas – greitas aptarnavimas ir vadinamasis hot refuel, kai pildant degalus varikliai gali likti įjungti. Tai skamba įspūdingai, tačiau moderniame kare svarbiausia ne vien atskira procedūra, o visa bazės ekosistema: apsauga, ryšiai, oro erdvės valdymas, ginkluotės ir degalų tiekimas, meteorologija.

    Net ir išsklaidytos bazės realybėje remiasi reikšmingu personalu ir logistika. Todėl pasakojimai, kad keli šauktiniai gali užtikrinti pilną kovinį ciklą lauko sąlygomis, dažnai supaprastina tai, kas praktikoje reikalauja gerokai didesnės infrastruktūros.

    Elektroninė kova ir mažas pastebimumas

    Naujesnės „Gripen“ E/F versijos stipriai akcentuoja elektroninės kovos priemones, įskaitant trukdymą, apgaulingų taikinių formavimą ir pažangius signalų apdorojimo sprendimus. Tai realiai didina išgyvenamumą ir gali būti svarbus pranašumas prieš senesnių kartų platformas, ypač jei jos modernizuotos tik iš dalies.

    Vis dėlto šiuo aspektu esminis skirtumas tas, kad F-35 sujungia elektroninę kovą su konstrukciniu mažo pastebimumo sprendimu ir jutiklių sinteze vienoje sistemoje. Tai nėra vien papildomos trukdymo priemonės: mažesnis aptikimo nuotolis ir tikslesnis situacijos vaizdas gali pakeisti visą susidūrimo dinamiką dar iki realaus kontakto.

    „Kalbėti, kad elektroninės priemonės pačios savaime paverčia naikintuvą nematomu, yra klaidinantis supaprastinimas“, – sako buvę Vakarų gynybos sektoriaus konsultantai, vertinantys modernių naikintuvų pajėgumus ir jų integraciją į bendrą oro gynybos sistemą.

    Galiausiai, penktosios kartos platformos vertė dažnai atsiskleidžia ne pavienėje dvikovoje, o jungtinėse operacijose. F-35 buvo projektuotas kaip tinklo mazgas, kuris renka, filtruoja ir dalijasi duomenimis, o tai suteikia pranašumą visai grupei, ne tik vienam pilotui.

    Kainos argumentas taip pat dažnai pateikiamas be konteksto, nes į sutartis paprastai įeina skirtingi paketai: apmokymai, atsarginės dalys, amunicija, logistika, simuliatoriai ir priežiūros infrastruktūra. Vien tik vieneto kaina, ištraukta iš bendros sutarties, ne visada leidžia sąžiningai palyginti, kas iš tiesų perkama.

    „Gripen“ išlieka stiprus pasirinkimas šalims, kurioms reikia universalaus ir palyginti kompaktiško naikintuvo, ypač jei prioritetas – greitas parengimas ir veikimas regioninėse užduotyse. Tačiau teiginiai, kad jis apskritai yra geresnis už F-35, dažniausiai ignoruoja tai, kad šie orlaiviai sukurti skirtingoms grėsmėms ir skirtingai karo logikai.

  • F-35 ir Kinijos J-20: kuo skiriasi greitis, nematomumas ir kas realiai lemia pranašumą ore

    JAV penktos kartos naikintuvas F-35 ir Kinijos J-20 vis dažniau lyginami ne tik pagal maksimalų greitį, bet ir pagal tai, kas šiuolaikiniame mūšyje iš tiesų lemia pergalę. Nors skaičiai apie Mach gali atrodyti įspūdingai, karinėje aviacijoje vien greitis retai būna lemiamas rodiklis.

    Viešai skelbiami duomenys dažniausiai nurodo, kad J-20 maksimalus greitis siekia apie Mach 2,0, o F-35 dažniausiai minimas apie Mach 1,6. Tačiau maksimalus greitis paprastai pasiekiamas tik tam tikromis sąlygomis ir trumpą laiką, o realiose operacijose svarbesni tampa aptikimo nuotoliai, situacijos suvokimas ir ginkluotės panaudojimo grandinė.

    F-35 nuo pat kūrimo buvo projektuojamas kaip tinklaveikos platforma, kurioje pagrindinis pranašumas yra sensorių sintezė, duomenų perdavimas ir taikinių aptikimas dar iki artimos kovos. Tokį pranašumą sustiprina integruotos sistemos, leidžiančios pilotui matyti bendrą vaizdą iš kelių jutiklių ir keistis informacija su kitais orlaiviais bei oro gynybos elementais.

    Tuo metu J-20 dažniau apibūdinamas kaip didesnis, didesnio nuotolio perėmėjas, pritaikytas veikti dideliuose Ramiojo vandenyno atstumuose. Tokio tipo platformai svarbu greitai patruliuoti, perimti tikslus ir turėti pakankamą veikimo nuotolį, tačiau tai nereiškia automatinio pranašumo prieš labiau į tinklą integruotą varžovą.

    Diskusijose daug dėmesio skiriama varikliams ir galimybei skristi viršgarsiniu greičiu be forsavimo, vadinamajam superkruizui. Kai kuriuose vertinimuose teigiama, kad naujesnės J-20 versijos su WS-15 varikliais galėtų artėti prie tokios galimybės, o tai teoriškai didintų efektyvumą ir mažintų priklausomybę nuo forsavimo.

    F-35 atveju dažniausiai pabrėžiama, kad jo koncepcija nėra orientuota į ilgalaikį viršgarsinį skrydį be forsavimo. Praktikoje tai reiškia, kad F-35 stiprybė labiau siejama su mažesniu pastebimumu, jutikliais ir ginklų panaudojimu iš palankesnės padėties, o ne su bandymu „perskristi“ varžovą tiesiojoje.

    Vertinant naikintuvų „pavojingumą“, svarbus ne tik radarinis, bet ir infraraudonųjų spindulių matomumas. Dažnai akcentuojama, kad skrendant maksimaliais režimais didėja variklių išmetimo šiluminis pėdsakas, todėl orlaivis gali tapti lengviau aptinkamas pasyvioms infraraudonųjų spindulių paieškos sistemoms.

    Tokie kompromisai yra bendri daugumai naikintuvų: didesnis greitis ir forsavimas gali duoti taktinį momentą, bet kartu didina aptikimo riziką. Dėl to realiose misijose sprendimai paprastai priimami vertinant visą situaciją, o ne vien maksimalų greitį.

    Šiuolaikinėje oro kovoje dažnai laimi tas, kas pirmas aptinka, pirmas priima sprendimą ir pirmas panaudoja ginkluotę iš saugesnės distancijos. Dėl to F-35 šalininkai pabrėžia radarų, elektroninės kovos, ryšių ir duomenų mainų tinklų svarbą, ypač kai veikiama kartu su kitomis platformomis.

    J-20 vertinimas priklauso nuo to, kiek pažengusios jo jutiklių, ryšio ir elektroninės kovos sistemos realiai yra praktikoje, nes dalis informacijos apie Kinijos programas išlieka ribota. Todėl lyginant šiuos naikintuvus verta atsargiai vertinti vien iš antraščių kylančias išvadas ir žiūrėti į visą „aptikimo–sprendimo–smūgio“ grandinę.

    Galiausiai klausimas, kuris naikintuvas „greitesnis“, yra tik viena dėlionės dalis. Jei vienas orlaivis greitesnis, bet kitas anksčiau jį aptinka, geriau koordinuoja veiksmus ir pirmas paleidžia ginkluotę, realus pranašumas gali būti visai kitoje pusėje.

  • Kaip Ukraina klaidina Rusijos raketas: „Lima“ elektroninė kova verčia smūgius nukrypti nuo taikinių

    Kaip Ukraina klaidina Rusijos raketas: „Lima“ elektroninė kova verčia smūgius nukrypti nuo taikinių

    Ukraina, taupydama ribotas oro gynybos raketų atsargas, vis daugiau remiasi vietoje sukurta elektroninės kovos sistema „Lima“, kuri gali sutrikdyti ir nukreipti Rusijos dronus bei raketas. Vietoj numušimo ore ši sistema veikia kitaip: ji silpnina arba apgauna ginkluotės navigaciją, todėl smūgiai dažniau prasilenkia su numatytais taikiniais.

    „Lima“ principas paremtas trukdymu ir vadinamuoju spoofing, kai palydovinės navigacijos signalams sukuriamas klaidinantis fonas. Tada atskrendantis ginklas, pasikliaujantis palydovine navigacija, gali gauti neteisingą informaciją apie savo padėtį ir pataikyti ne ten, kur planuota.

    Sistemą sukūrė Ukrainos gynybos technologijų startuolis „Cascade Systems“. Kūrėjų teigimu, „Lima“ generuoja stiprius trukdžių laukus, kurie slopina palydovinę navigaciją, o tam tikrais atvejais gali „pakeisti“ koordinates keliais kilometrais, priversdami ginklus kristi atvirose vietose, o ne miestuose ar infrastruktūros objektuose.

    Jei palydoviniai signalai užblokuojami, kai kurie ilgo nuotolio ginklai gali tęsti skrydį pasitelkdami inercinę navigaciją, tačiau tikslumas tuomet prastėja didėjant atstumui. Ukrainos pareigūnai aiškina, kad kuo didesnė paklaida, tuo mažesnė tikimybė pataikyti į kritinį taikinį, ypač kai smūgiai planuojami pagal tikslias koordinates.

    „Kai „Lima“ įjungta, mes didiname raketų nukrypimą. Ne tik slopiname navigaciją, bet ir pakeičiame koordinates keliais kilometrais, kad jos kristų laukuose, o ne pasiektų taikinius“, – sakė vienas „Lima“ kūrėjų ir Ukrainos elektroninės kovos padalinio vadas, pristatytas šaukiniu Alchemikas.

    Vienas argumentų, kodėl „Lima“ tampa svarbia oro gynybos dalimi, yra mastas ir kaina. Įrenginys gali dengti dideles teritorijas ir papildyti kinetinę oro gynybą, kuri naikina taikinius raketomis. „Cascade Systems“ nurodo, kad vienas „Lima“ vienetas, priklausomai nuo versijos, kainuoja iki maždaug 58 000 eurų, o didesnio miesto apsaugai gali prireikti 30–100 vienetų, tai yra apie 5 000 000 eurų.

    Ukrainos kariuomenė „Lima“ pradėjo naudoti 2024 metų liepą, o vėliau panaudojimas išplėstas ir civilinės infrastruktūros gynybai. Gamintojo teigimu, per pastaruosius 18 mėnesių sistemos prisidėjo prie tūkstančių „Shahed“ tipo dronų trikdymo ir dešimčių sparnuotųjų bei balistinių raketų nukreipimo.

    Vis dėlto elektroninė kova nėra stebuklingas skydas. Net ir suklaidinta raketa ar dronas kažkur nukrenta, todėl visiškos žalos rizikos tai nepanaikina. Kinetinė oro gynyba dažniau sunaikina taikinį ore, o į žemę krentantys fragmentai paprastai padaro mažiau žalos nei beveik nepažeistas, tik nukreiptas ginklas.

    Elektroninė kova taip pat yra nuolatinės varžybos, kuriose abi pusės prisitaiko. 2025 metų pradžioje Rusija ėmė diegti atnaujintas nuo trukdžių apsaugančias antenas, kurios kurį laiką mažino ankstesnių Ukrainos sprendimų efektyvumą. Ukrainos inžinieriai tvirtina, kad vėliau buvo sukurta atnaujinta „Lima“ versija, skirta geriau klaidinti šias antenas ir atkurti sistemos veiksmingumą.

    Ukrainos strategija aiški: brangias perėmimo raketas naudoti tada, kai to tikrai reikia, o kitais atvejais didinti priešo ginklų paklaidą elektroninėmis priemonėmis. Augant Rusijos tolimųjų smūgių mastui, tokie sprendimai tampa vis svarbesniu oro gynybos „antruoju sluoksniu“, ypač saugant energetikos ir ryšių infrastruktūrą.

  • Antidronų technologija, kuri būtų „numušusi dronus kaip muses“: Lenkijoje programa sustabdyta 2020 metais

    Lenkijoje vėl atsinaujino diskusija, kodėl šalis iki šiol neturi plačiai veikiančių energijos nukreipimo sprendimų, galinčių greitai neutralizuoti bepiločius. Europos ekonomikos kongrese Katovicuose Nacionalinio tyrimų ir plėtros centro vadovas prof. Jerzy Małachowskis teigė, kad tokia programa buvo arti finišo, tačiau 2020 metais sustabdyta politiniu sprendimu.

    Pasak jo, kalbama apie energijos nukreipimo technologijas, kurios apimtų ir elektroninę kovą, ir elektromagnetinį poveikį. Idėja paprasta: dronui patekus į elektromagnetinį lauką, jis praranda valdymą ar patiria elektronikos gedimų ir nukrenta.

    Kas yra energijos nukreipimo ginklai?

    Energijos nukreipimo sprendimai paprastai siejami su dviem kryptimis: didelės galios mikrobangomis ir lazeriais. Mikrobangos gali trikdyti ar „perdeginti“ jautrią dronų elektroniką, o lazeriai teoriškai leidžia fiziškai pažeisti taikinį labai tiksliai, kai tik užtikrinamas pakankamas spindulio stabilumas ir energija.

    Tuo pat metu plačiai naudojami ir kiti antidronų metodai: radijo ryšio slopinimas, navigacijos signalų trikdymas, dronų perėmimas specialiais gaudykliais ar tinklais, taip pat klasikinė oro gynyba. Praktikoje valstybės dažniausiai siekia mišraus modelio, nes vieno universalaus sprendimo kol kas nėra.

    Kodėl dronai tapo tokie svarbūs?

    Diskusijoje ne kartą akcentuota, kad nuo 2022 metų dronų panaudojimas kare tapo masinis, o jų vaidmuo išsiplėtė nuo žvalgybos iki tiesioginių smūgių. Bepiločiai leidžia pigiau ir greičiau pasiekti taikinius, o kartu verčia keisti gynybos planavimą, nes pigių platformų galima naudoti dideliais kiekiais.

    Buvęs NATO aukšto rango vadas, prancūzų generolas Philippe Lavigne pabrėžė, kad grįžo aukšto intensyvumo karo logika, kur „kiekis taip pat yra kokybė“. Jo vertinimu, vien technika karo nelaimi, nes lemiamas tampa visuomenės atsparumas ir gebėjimas ilgai išlaikyti gamybos, atsargų bei prisitaikymo tempą.

    „Ginkluotosios pajėgos gali laimėti mūšius, bet galiausiai karus laimi žmonės, tautos, o tai reiškia ir atsparumą, kurį turime stiprinti savo visuomenėse“, – sakė Philippe Lavigne.

    Pramonė laukia „universalaus“ antidronų atsakymo

    Rizikos kapitalo fondo „Expeditions“ bendraįkūrėjas Stanisławas Kastorys teigė, kad dronų tendencija neabejotina, tačiau ateityje gali atsirasti technologija, kuri leistų juos neutralizuoti labai masteliškai. Vis dėlto, jo vertinimu, tokio universalaus mechanizmo kol kas nėra, todėl dronai artimiausiu metu išliks dominuojančiu veiksniu mūšio lauke.

    Lenkijos gynybos pramonės atstovai diskusijoje akcentavo, kad „skydo ir kardo“ varžybos nesibaigs: atsiradus naujoms neutralizavimo priemonėms, netrukus atsiras ir atsparesni dronų modeliai. Dėl to, jų teigimu, svarbiausia yra ne vienas „stebuklingas“ ginklas, o suderinta sistema, apjungianti žvalgybą, aptikimą, trikdymą ir kinetinį perėmimą.

    „Galiu įsivaizduoti universalią antidronų technologiją, kuri realiai leistų naikinti dronus dideliu mastu, tačiau jos dar nėra“, – sakė Stanisławas Kastorys.

    Prof. Jerzy Małachowskis tvirtino, kad be 2020 metais sustabdyto projekto šiandien Lenkijai nereikėtų brangių naikintuvų misijų prieš įskrendančius bepiločius. Jis taip pat minėjo, kad buvo vystomi ir lazeriniai sprendimai, o programos sustabdymas, jo vertinimu, kainavo kelerius metus prarasto laiko.

    „Technologijos buvo beveik parengtos. Politiniu sprendimu programa buvo sustabdyta“, – sakė prof. Jerzy Małachowskis.

    Nacionalinis tyrimų ir plėtros centras skelbė šiuo metu vykdantis kelias dešimtis su dronais ir antidronų sprendimais susijusių projektų. Tuo pat metu diskusijoje kelti klausimai dėl mokslinių tyrimų koordinavimo ir finansavimo masto, nes gynybos modernizacija reikalauja greitų sprendimų, tačiau ilgalaikės technologinės persvaros be nuoseklių investicijų pasiekti sunku.

  • „Rafael“ plečia laivų savisaugos kontraktą: aktyvūs ir pasyvūs jūriniai viliokliai stiprina gynybą

    Izraelio gynybos technologijų bendrovė „Rafael Advanced Defense Systems“ gavo papildomą užsakymą pažangiems jūrinės elektroninės kovos sprendimams, skirtiems karo laivų savisaugai. Tai ankstesnio kontrakto plėtra, apimanti aktyvius ir pasyvius jūrinius vilioklius, kurie padeda didinti laivų išgyvenamumą didelės elektromagnetinės grėsmės aplinkoje.

    Pagrindinė naujiena – aukštos galios aktyvus už borto išmetamas radijo dažnių vilioklis C-GEM ir keli pasyvių priemonių tipai, integruojami į laivų apsaugos architektūrą. Tokie sprendimai paprastai diegiami kaip „sluoksniuota“ gynyba, kai vienu metu derinamas ankstyvas grėsmės aptikimas, klaidinimas ir taikinių nukreipimas nuo laivo.

    Užsakymas papildo „Rafael“ jūrinių vilioklių valdymo ir paleidimo sistemą (DCLS), skirtą koordinuoti skirtingų tipų priemonių naudojimą realiuoju laiku. Toks integruotas valdymas ypač svarbus, kai laivo kovos valdymo ir elektroninės kovos sistemos turi greitai įvertinti situaciją ir parinkti tinkamiausią atsaką prieš modernias priešlaivines raketas.

    Kas keičiasi jūrų gynyboje?

    Pastaraisiais metais jūrų aplinka tapo dar sudėtingesnė: daugėja pažangių radarais valdomų ginklų, o jų taikinių paieška ir atsparumas trikdymui nuosekliai tobulinami. Dėl to didėja poreikis ne tik tradiciniams pasyviems atšvaitams ar infraraudonųjų spindulių priemonėms, bet ir aktyviems radijo dažnių viliokliams, galintiems dinamiškai imituoti taikinį ir „ištraukti“ grėsmę nuo laivo.

    Elektroninės kovos koncepcijoje tokios priemonės priskiriamos „soft-kill“ grupei, kai siekiama ne fiziškai sunaikinti atskrendantį objektą, o sutrikdyti jo taikymą ir nukreipti. Praktikoje tai leidžia išplėsti laivo apsaugos galimybes, papildant „hard-kill“ sprendimus, pavyzdžiui, artimosios gynybos ar priešraketinius kompleksus.

    „Rafael“ akcentuoja investicijas

    „Dar vienas užsakymas pabrėžia pasitikėjimą „Rafael“ sprendimais ir atspindi partnerystę, kurią taikome remdami jūrų pajėgas visame pasaulyje. „Rafael“ nuolat investuoja į naujos kartos elektroninės kovos ir išgyvenamumo jūroje bei ore technologijas, tiekdama patikrintus, ateičiai parengtus sprendimus“, – sakė „Rafael“ viceprezidentas ir jūrinių kovos sistemų padalinio vadovas Ran Tavor.

    Bendrovė pabrėžia, kad jos sprendimai skirti veikti aukštos grėsmės elektromagnetinėje aplinkoje, kur svarbus suderinamumas su laivų kovos valdymo sistemomis ir greitas reagavimas. Tokia kryptis atitinka platesnę tendenciją, kai modernizuojant laivynus vis dažniau prioritetas teikiamas integruotai savisaugai ir elektroninės kovos priemonėms, galinčioms prisitaikyti prie kintančių grėsmių.

    Be jūrinės srities, „Rafael“ taip pat siūlo sprendimų aviacijai, įskaitant tempiamą aktyvų vilioklį X-GUARD ir kitas savisaugos priemones, skirtas platformoms, veikiančioms prieš pažangias radarais valdomas grėsmes. Gamintojo teigimu, tokios sistemos plečia apsaugą, kai vien techninių manevrų ar standartinių priemonių nepakanka.

  • Izraelio „Rafael“ pristatė Storm Shield: miniatiūrinė elektroninė gynyba dronams prieš radarus

    Izraelio gynybos pramonės bendrovė „Rafael Advanced Defense Systems“ pristatė Storm Shield – miniatiūrinę elektroninės kovos sistemą, skirtą bepilotėms skraidyklėms apsisaugoti ir klaidinti priešo jutiklius. Tarptautinė naujovės premjera surengta Helsinkyje vykusioje AOC Electronic Warfare konferencijoje, kur daug dėmesio skiriama sparčiai kintančioms grėsmėms ore.

    Storm Shield kuriamas kaip lengvas, kompaktiškas sprendimas, galintis sustiprinti dronų išgyvenamumą aplinkoje, kurioje veikia modernios oro gynybos sistemos. Tokiose zonose, dažnai apibūdinamose kaip A2/AD, bepilotėms platformoms ypač svarbu turėti ne tik ryšį ir navigaciją, bet ir aktyvias savisaugos priemones.

    Kas yra DRFM technologija

    Gamintojas akcentuoja, kad sistemos pagrindas – DRFM technologija, leidžianti perimti radaro signalą, jį skaitmeniškai įrašyti, modifikuoti ir grąžinti atgal taip, kad būtų sukurtas klaidinantis, realistiškai atrodantis aidas. Praktikoje tai gali reikšti, kad radarui pateikiama iškraipyta informacija apie taikinio padėtį, greitį ar net jo „kopijas“.

    Toks principas laikomas viena pažangiausių elektroninės kovos krypčių, nes jis orientuotas ne į pasyvų slėpimąsi, o į aktyvų situacijos keitimą elektromagnetiniame lauke. Dronams tai ypač aktualu dėl ribotų dydžio, svorio ir energijos resursų, kuriuos tradicinės orlaivių savisaugos sistemos dažnai viršija.

    Kaip veikia Storm Shield

    „Rafael Advanced Defense Systems“ teigia, kad Storm Shield nuolat stebi elektromagnetinį spektrą, aptinka grėsmes, jas analizuoja ir autonomiškai generuoja bei transliuoja atsakomąjį signalą. Tokia logika leidžia greičiau reaguoti į kintančius scenarijus, kai sprendimo laikas skaičiuojamas sekundėmis.

    Sistemos aprėptis deklaruojama kaip 360 laipsnių, tad apsauga neturėtų priklausyti nuo drono orientacijos ar manevro. Architektūroje minimas AESA tipo siųstuvas su puslaidininkiniais R/T moduliais, sujungtas su DRFM signalų generavimu ir skaitmenine radijo dažnių atmintimi.

    Gamintojas pabrėžia ir programinį lankstumą: sistema esą pilnai programuojama, todėl jos konfigūraciją galima pritaikyti konkrečiai misijai. Modulinė sandara turėtų supaprastinti integraciją į skirtingų klasių bepilotes skraidykles ir palengvinti atnaujinimus ar techninę priežiūrą.

    Kodėl tai svarbu dronų karui

    Pastarųjų metų konfliktai rodo, kad dronai tapo masiškai naudojama žvalgybos ir smūgių priemone, tačiau kartu išryškėjo jų pažeidžiamumas elektroninės kovos bei oro gynybos sistemoms. Dėl to auga poreikis sprendimams, kurie ne tik slopintų ryšį ar GPS trikdymą, bet ir aktyviai gintų platformą nuo radarais valdomų grėsmių.

    Storm Shield pristatomas kaip atsakas į rinkoje juntamą spragą – kovinėmis sąlygomis patikrintų aktyvių elektroninės kovos savisaugos sprendimų dronams trūkumą. Jei miniatiūrinė sistema iš tiesų bus lengvai pritaikoma ir pakankamai efektyvi, ji gali pakeisti tai, kaip planuojamos bepilotes misijos teritorijose, kuriose veikia modernios oro gynybos priemonės.

  • Latviją supurtė dronų incidentai: atsistatydino gynybos ministras, premjerė kalba apie spragas

    Latviją supurtė dronų incidentai: atsistatydino gynybos ministras, premjerė kalba apie spragas

    Latvijoje kilusi įtampa dėl į šalies oro erdvę įskridusių dronų peraugo į politinę krizę: po viešų priekaištų dėl reagavimo ir perspėjimų sistemos atsistatydino gynybos ministras Andris Sprūds, o netrukus postą paliko ir ministrė pirmininkė Evika Siliņa.

    Incidentai fiksuoti rytinėje Latgalos dalyje, netoli Balvių ir Ludzos savivaldybių, prie Rusijos sienos. Keli dronai nukrito, o vienas pataikė į naftos produktų saugyklą ir sukėlė nedidelį gaisrą, žmonės per incidentą nenukentėjo.

    Vis dėlto vietos gyventojai ir opozicija klausė, kodėl pavojaus pranešimai pasiekė telefonus gerokai pavėlavę, o pirmosios tarnybų reakcijos buvo nevienodos. Šie klausimai ypač jautrūs Baltijos valstybėms, kur saugumo darbotvarkę formuoja karas Ukrainoje ir nuolatiniai Rusijos keliami rizikos scenarijai.

    Sprūds: vieno sprendimo nėra

    Buvęs gynybos ministras Euronews teigė prisiimantis politinę atsakomybę, tačiau pabrėžė, kad nuo dronų grėsmės nėra vieno universalaus sprendimo. Pasak jo, ypač sudėtinga suvaldyti dronus, kurie praranda kryptį ar yra nukreipiami elektroninėmis priemonėmis.

    „Visada sakiau, kad su dronais, kurie prarado trajektoriją, susidoroti yra sunku“, – sakė Andris Sprūds.

    Ministras tvirtino, kad Latvijai būtina didinti atsparumą ir gerinti pasirengimą panašioms krizėms, nes jos, jo vertinimu, kartosis. Kartu jis akcentavo, kad oro gynybos stiprinimas jau vyksta, tačiau tai reikalauja laiko, investicijų ir aiškios politinės krypties.

    Kaip dronai paveikė politiką

    Latvijos vadovybė viešai kėlė versiją, kad į Baltijos šalių oro erdvę patenkantys dronai gali būti Ukrainos dronai, kuriuos Rusija nukreipia elektronine kova. Ukrainos užsienio reikalų ministras Andrijus Sybiha taip pat teigė, kad tokie atvejai gali būti sąmoningų Rusijos veiksmų pasekmė, ir pasiūlė pagalbą Latvijai bei regionui.

    Politinis spaudimas Rygoje augo dėl to, kad incidentai sutapo su didesniu visuomenės jautrumu oro erdvės saugumui, ankstyvo perspėjimo sistemoms ir kritinės infrastruktūros apsaugai. NATO ir nacionalinės institucijos pastaraisiais metais pabrėžia, kad mažų dronų keliamą grėsmę sunku suvaldyti vien tradicinėmis priemonėmis, todėl reikia derinti radarus, ryšio žvalgybą, elektronines priemones ir aiškias procedūras civilinei saugai.

    NATO Strateginės komunikacijos kompetencijos centro vadovas Jānis Sārts socialiniuose tinkluose perspėjo, kad politinis nestabilumas gali didinti šalies pažeidžiamumą. Sprūds savo ruožtu įspėjo, kad priešiški veikėjai gali bandyti išnaudoti sumaištį prieš rinkimus ir didinti visuomenės įtampą.

    Pinigai oro gynybai ir praktiniai sprendimai

    Latvija derina Europos Sąjungos gynybos paskolą pagal SAFE schemą, kurios vertė siekia apie 3,49 mlrd. eurų. Pasak Latvijos gynybos ministerijos atstovų, šis paketas turėtų būti skirtas, be kita ko, oro gynybos pajėgumams didinti.

    Ekspertai pabrėžia, kad efektyvi apsauga nuo dronų remiasi ne vien ginkluote, bet ir aiškia komandų grandine, greitu informacijos perdavimu bei visuomenei suprantama perspėjimo tvarka. Po Latgalos incidentų būtent šios grandys atsidūrė viešos kritikos centre, o politinės atsakomybės klausimas tapo pagrindiniu krizės katalizatoriumi.

    Artimiausiu metu Rygoje teks spręsti dvi užduotis vienu metu: atkurti politinį stabilumą ir parodyti, kad oro erdvės pažeidimai bus valdomi greičiau bei skaidriau. Kuo ilgiau bus neatsakyta į klausimus dėl reagavimo, tuo lengviau bus kelti abejones ir šalies pasirengimu, ir valstybės institucijų patikimumu.

  • Ukraina meta iššūkį Rusijos dronams: DI bokšteliai fronte jau medžioja net šviesolaidinius

    Ukraina meta iššūkį Rusijos dronams: DI bokšteliai fronte jau medžioja net šviesolaidinius

    Ukrainos gynybos sektorius spartina kovą su Rusijos naudojamais pigiais ir masiniais FPV dronais, kurie tapo viena pagrindinių grėsmių fronto linijoje. Atsakydama į šią taktiką, Ukraina plečia vadinamosios žemesniojo lygmens oro gynybos sprendimus ir į pirmą planą kelia autonomines antidronų sistemas.

    Naujausias sprendimas – autonominiai bokšteliai, kurių „akys“ ir taikinių atpažinimas paremti dirbtinis intelektas algoritmais. Sistema realiu laiku aptinka, identifikuoja ir seka mažus žemai skrendančius taikinius, o programinė įranga apskaičiuoja šaudymo sprendimą per itin trumpą laiką.

    Kaip veikia žmogus grandinėje

    Ukrainos pristatomas veikimo modelis remiasi principu, kai operatoriaus vaidmuo sumažinamas iki sprendimo patvirtinimo. Tai vadinamasis žmogus grandinėje metodas, kai automatika pagreitina reakciją, bet galutinį leidimą panaudoti jėgą suteikia žmogus.

    Toks derinys laikomas kompromisu tarp greičio ir kontrolės, ypač kai kalbama apie taikinius, kurie pasirodo netikėtai ir veikia labai trumpais langais. Praktikoje tai gali reikšti kelias papildomas sekundes, kurios kovoje su FPV dronais dažnai yra lemiamos.

    Kodėl svarbūs šviesolaidiniai dronai

    Ypatingas dėmesys skiriamas šviesolaidiniams dronams, kuriuos vis dažniau naudoja Rusijos pajėgos. Tokie dronai valdomi ne radijo ryšiu, o kabeliu, todėl įprastos elektroninės kovos priemonės, skirtos trikdyti signalą, tampa menkai veiksmingos.

    Dėl to vienu patikimiausių neutralizavimo būdų lieka fizinis taikinio sunaikinimas. Būtent čia automatizuoti bokšteliai matomi kaip priemonė užpildyti spragą, kai elektroninė kova nepadeda, o brangesni oro gynybos kompleksai nėra racionalūs prieš pigius taikinius.

    Brave1 ir greitas diegimas

    Šie sprendimai vystomi per Ukrainos iniciatyvą Brave1, skirtą greitai atrinkti, finansuoti ir testuoti karui aktualias technologijas. Modelis paremtas glaudžiu inžinierių, valstybės institucijų ir karių bendradarbiavimu, kad prototipai kuo greičiau pasiektų realias sąlygas.

    Ukrainos teigimu, tokie bokšteliai jau įdiegti daugiau nei dešimtyje padalinių svarbiuose fronto ruožuose, o pirmieji panaudojimo atvejai fiksuoti konkrečių brigadų veiksmuose. Tai atspindi platesnę tendenciją, kai karo technologijų ciklas trumpėja nuo metų iki mėnesių ar net savaičių.

    Ekspertai pabrėžia, kad masinė dronų grėsmė keičia oro gynybos logiką: reikalingi ne tik dideli kompleksai, bet ir išsklaidyti, palyginti pigūs bei greitai pritaikomi sprendimai. Ukraina, investuodama į automatizuotas antidronų priemones, siekia padidinti išgyvenamumą fronte ir apsaugoti kritinę infrastruktūrą bei priefrontės gyvenvietes.

  • Lietuviška „RSI Europe“ pasirinko ne dronų lenktynes: kaip niša atnešė pelną nuo pirmų metų

    Lietuviška „RSI Europe“ pasirinko ne dronų lenktynes: kaip niša atnešė pelną nuo pirmų metų

    Šiuolaikiniuose kariniuose konfliktuose vis dažniau laimi ne vien didesnės pajėgos, o greitis: sprendimai, kuriems anksčiau prireikdavo metų, dabar turi pasiekti frontą per kelis mėnesius. To reikalauja greitai besikeičianti situacija mūšio lauke, kur naujos elektroninės kovos priemonės ir taktika gali akimirksniu „pasendinti“ įrangą.

    Lietuvoje įsikūrusi gynybos technologijų bendrovė „RSI Europe“ kuria nuotoliniu būdu valdomas sprogstamąsias sistemas ir dronų technologijas, pritaikytas greitam diegimui aktyvaus konflikto sąlygomis. Įmonės vadovas Tomas Milašauskas pasakoja, kad svarbiausia buvo pasirinkti kryptį, leidžiančią produktą paversti realiai naudojamu per mėnesius, o ne per kelerius metus.

    Nuo energetikos prie gynybos technologijų

    T. Milašausko karjera prasidėjo viešajame sektoriuje energetikos reguliavime: jis dirbo su elektros kainų nustatymu Lietuvoje ir dalyvavo europiniuose infrastruktūros projektuose, įskaitant jungtis su kaimyninėmis valstybėmis. Vėliau jis perėjo į konsultacijas, o tuomet dirbo atsinaujinančios energetikos investicijų srityje Rytų Europoje.

    Pasak vadovo, posūkį į gynybos technologijas paspartino Rusijos plataus masto karas prieš Ukrainą, pakeitęs tiek regiono saugumo situaciją, tiek pramonės prioritetus. Jo teigimu, sprendimas kurti produktus, galinčius padėti Ukrainai, buvo paremtas ne tik verslo logika, bet ir suvokimu, kad grėsmė tapo labai arti.

    „Kurdami tokias sistemas suprantame, kad jos galiausiai gali saugoti ir mūsų šalį, mūsų šeimas. Ta atsakomybė suteikia darbui prasmę“, – sakė Tomas Milašauskas.

    Greitis svarbiau už tobulumą

    Įmonė pradėjo nuo nuotolinio inicijavimo sistemų: tai sprendimai, leidžiantys operatoriui saugiu atstumu aktyvuoti sprogstamuosius užtaisus ar vykdyti kitas užduotis, kai tiesioginis priėjimas pavojingas. Vadovo teigimu, būtent tokia kryptis leido išvengti ilgo produktų derinimo ciklo, būdingo sudėtingoms ginkluotės platformoms.

    Per kelis mėnesius, dirbant nedidelei komandai, buvo parengti pirmieji prototipai, išbandyti su Lietuvos kariuomene, o po patobulinimų sprendimai pasiekė Ukrainą. Toks tempas, pasak T. Milašausko, atitinka realybę, kur sprendimas, kuriamas dvejus ar trejus metus, rizikuoja nebeatitikti fronto poreikių.

    „Jei nori parduoti Ukrainai, laiko langas dažniausiai yra du ar trys mėnesiai, daugiausia. Mūšio laukas nuolat keičiasi, todėl turi reaguoti greitai“, – sakė Tomas Milašauskas.

    Niša vietoje perpildytos dronų rinkos

    Vadovas teigia, kad starto metu buvo dvi akivaizdžios kryptys: kurti dronus arba fokusuotis į nuotolinio inicijavimo sprendimus. Dronų segmentas jau buvo sparčiai pildomas gamintojais ir reikalavo didesnio kapitalo, tuo metu nišinėse srityse konkurencija buvo mažesnė, o poreikis aiškus.

    Šiandien įmonės sprendimai naudojami, be kita ko, nesprogusių šaudmenų neutralizavimo darbuose. Tokiose situacijose itin svarbus operatoriaus saugumas ir ryšio patikimumas, nes darbai dažnai vyksta užminuotose teritorijose ir aplinkoje, kur signalai gali būti slopinami.

    Įmonė taip pat vysto radijo ryšio sprendimus, paremtus mažos energijos, ilgo nuotolio technologijomis, ir dirba su autonominiais bei pusiau autonominiais dronais, pritaikytais veikti esant intensyviai elektroninei kovai. Tokiose sąlygose išryškėja ne vien pačios platformos, bet ir ryšio, atsparumo trikdymui bei greito atnaujinimo svarba.

    Pelningumas nuo pirmų metų ir augimo kliūtys

    Anot T. Milašausko, bendrovė startavo nuo maždaug 40 000 eurų asmeninės paskolos ir pasirinko augti be didelio išorinio kapitalo spaudimo. Pirmaisiais veiklos metais įmonė sugeneravo apie 170 000 eurų pajamų ir, pasak vadovo, dirbo pelningai nuo pat pradžių.

    Vis dėlto augant išryškėja logistikos ir diegimo iššūkiai: eksportuojant įrangą, pristatymas ir koordinavimas gali užtrukti ilgiau nei vietiniams Ukrainos tiekėjams. Dėl to įmonė palaiko vietines komandas Ukrainoje, kad greičiau gautų grįžtamąjį ryšį ir galėtų adaptuoti sprendimus realioms sąlygoms.

    Žvelgdamas į platesnes tendencijas, vadovas pabrėžia, kad gynybos pirkimai dronų ir susijusių sistemų srityje vis labiau krypsta ne į vieną standartizuotą platformą, o į skirtingų sprendimų derinius. Tai skatina rinkos fragmentaciją, bet kartu ir konsolidaciją, kai stipresni žaidėjai perka mažesnius arba kuria uždaras ekosistemas.