Tag: Elektroninė kova

  • Lenkų „WB Electronics“ plečiasi Vokietijoje: „Warmate“ bandymuose – 100 proc. pataikymų

    Lenkijos gynybos sektoriaus bendrovė „WB Electronics“ Vokietijoje oficialiai pradėjo savo dukterinės įmonės veiklą ir pristatė technologijas, tarp jų – „Warmate“ šeimos klajojančią amuniciją, kuri bandymuose pasiekė 100 proc. pataikymų tikslumą.

    Apie plėtrą pranešta antradienį, lapkričio 10 dieną: startavo „WB Germany“ Berlyne, taip pat įkurta nauja technologijų įmonė Bavarijoje.

    Bendrovė pabrėžia, kad Vokietiją vertina ne tik kaip pardavimų rinką – siekiama plėtoti bendradarbiavimą su vietos įmonėmis ir dalyvauti europiniuose projektuose, susijusiuose su palydovine ryšio infrastruktūra ir saugumu.

    Vokietijos žiniasklaidoje atkreipiamas dėmesys, kad biuras įkurtas priešais Federalinę gynybos ministeriją, o vienas tikslų – būti pastebėtiems Bundesvero ir dalyvauti jo pirkimuose, kuriems svarbi sąlyga gali būti gamyba Vokietijos teritorijoje.

    „Warmate“ demonstracija Bundesverui

    Tekste primenama, kad 2026 metų rugsėjį, per Bundesvero vykdytus bandymus, buvo demonstruoti „WB“ grupės sprendimai.

    Tarp jų – „Warmate“ šeimos klajojanti amunicija, kuri, kaip nurodoma, tuomet pasiekė 100 proc. pataikymų rezultatus ir parodė atsparumą elektroninės kovos priemonėms.

    Technologijos, tikrintos karo sąlygomis

    Nurodoma, kad tai vienas sprendimų, kuris buvo išbandytas realiomis karo sąlygomis, įskaitant kovinius veiksmus Ukrainoje.

    Pasak publikacijoje cituojamų vertinimų, po 2022 metų ir Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą „WB“ sprendimų vertė išaugo, o jų naudojimas tapo platesnis.

  • NATO keičia strategiją: svarstoma galimybė smogti Rusijos Karaliaučiaus sričiai

    Karaliaučiaus sritis, Rusijos eksklavas Baltijos regione, NATO rytiniame flange laikoma vienu iš didžiausių karinių rizikos židinių – grėsmė siejama ne tik su Lenkijos ir Lietuvos, bet ir su platesniu Europos saugumu.

    Kaip skelbia portalas WNP, pastaraisiais metais Aljansas peržiūrėjo požiūrį į šį regioną ir planavime vis aiškiau numato scenarijų, kuriame konflikto atveju galėtų būti vykdomi intensyvūs konvenciniai smūgiai į Karaliaučiaus srityje esančius taikinius.

    Tekste pabrėžiama, kad įtampa didėja ne vien dėl pačios militarizacijos: aptariami ir galimi sabotažo bei diversijų pavojai prie sienos, taip pat elektroninės kovos priemonių keliamas poveikis regione.

    Karaliaučiaus sritis vadinama itin stipriai įtvirtintu Rusijos kariniu placdarmu, iš kurio, pasitelkiant oro gynybą, raketines sistemas ir Baltijos laivyną, būtų siekiama riboti NATO veiksmus Baltijos jūros regione.

    Įtampa prie sienos ir pranešimai apie galimas provokacijas

    Publikacijoje rašoma, kad Lenkijos ir sąjungininkų tarnybos yra perspėjusios apie galimus sabotažo, diversijų ir atakų prieš kritinę infrastruktūrą scenarijus, siejamus su veikėjais iš Karaliaučiaus srities.

    Tarp minimų pastarųjų savaičių epizodų – situacijos prie sienos, kai fiksuoti įtartini asmenys, tačiau jie sienos nekirto ir niekas nebuvo sulaikytas. Tai pristatoma kaip vienas iš signalų, kodėl pasienis tapo sustiprintos stebėsenos zona.

    Lenkijos pusė, anot teksto, į pasienį siuntė papildomas pajėgas – policijos pareigūnus, kontrteroristinius vienetus ir specialiųjų operacijų karius. Operacijų tikslas įvardijamas kaip grėsmių identifikavimas ir prevencija.

    Radarai, elektroninė kova ir GPS trikdžiai Baltijoje

    Vienu iš labiausiai nerimą keliančių faktorių įvardijami Karaliaučiaus srityje dislokuojami radarai ir radioelektroninės kovos infrastruktūra. Tekste minima, kad netoli Lenkijos sienos įrengtos didelės antenų sistemos, skirtos aptikti taikinius dideliais atstumais.

    Taip pat teigiama, jog regiono elektroninės kovos priemonės ne kartą buvo siejamos su GPS signalų trikdymu Baltijos jūros erdvėje ir aplinkinėse šalyse, įskaitant Baltijos valstybes ir Lenkiją.

    Be to, aprašomos priemonės, skirtos žvalgybai ir ryšių trikdymui – jos, anot straipsnio, sudaro svarbią platesnės Rusijos karinės sistemos dalį šiame eksclave.

    Raketos, oro gynyba ir Baltijos laivynas

    Karaliaučiaus sritis pristatoma kaip vienas labiausiai militarizuotų Rusijos regionų. Jo oro gynybos branduolį, kaip nurodoma tekste, sudaro kelių sluoksnių sistema su S-400 ir „Pancyr-S1“ kompleksais, taip pat tolimojo nuotolio radarais.

    Publikacijoje rašoma, kad čia dislokuoti ir raketiniai pajėgumai, įskaitant „Iskander“ sistemas, kurios, priklausomai nuo versijos, gali turėti skirtingą nuotolį ir būti pritaikytos branduolinėms galvutėms gabenti.

    Taip pat minimas Baltijos laivynas: pagrindinė jūrų bazė yra Baltijske, o vadovybė – Karaliaučiuje. Tarp pajėgumų įvardijami laivai su sparnuotosiomis raketomis „Kalibr“.

    NATO strategijos posūkis: smūgiai į agresoriaus gilumą

    Esminiu pokyčiu tekste įvardijama NATO viešai pristatyta „pergalės teorija“, kuri numato ne tik priešo puolimo stabdymą, bet ir galimybę, prireikus, smogti į taikinius, kurie palaiko, valdo ar užtikrina agresoriaus veiksmus.

    Tai reiškia, kad Rusijos atakos prieš NATO šalį atveju Karaliaučiaus srityje esantys raketiniai daliniai, oro gynyba ir karinis jūrų komponentas galėtų tapti vienais pirmųjų konvencinių smūgių taikinių.

    Kartu primenama ir Maskvos reakcija: tekste cituojama, kad Kremlius šią koncepciją traktuoja kaip grėsmę, o Rusijos vadovas yra pareiškęs, kad esą puolimo prieš Karaliaučiaus sritį atveju būtų atsakyta visomis turimomis priemonėmis, įskaitant branduolines.

    Straipsnyje pažymima, kad kai kurios idėjos, pavyzdžiui, leidimas smogti pirmiems, NATO lygiu nėra priimtos, tačiau bendra kryptis apibūdinama kaip tolstanti nuo vien tik gynybinės logikos: konflikto atveju siekiama greitai perkelti spaudimą į agresoriaus pajėgumus ir jų užnugarį.

    Teksto pabaigoje akcentuojama, kad Karaliaučiaus klausimas neapsiriboja vien Suvalkų koridoriumi – regionas vertinamas kaip platforma, galinti projektuoti grėsmę gerokai toliau į Europą, o tai didina spaudimą ieškoti priemonių rizikai mažinti.

  • Karai kosmose artėja: Lenkijos Ares Shield DI žada per 3–4 metus parengti orbitos gynybos sistemas

    Karinė konkurencija kosmose vis dažniau vadinama viena artimiausių saugumo realijų, o palydovai tampa ir taikiniu, ir kritinės infrastruktūros dalimi. Lenkijos bendrovė „Ares Shield AI“, dirbanti kosmoso gynybos srityje, teigia jau derinanti pirmąją misiją į orbitą ir per 3–4 metus siekianti turėti operacines sistemas.

    Bendrovė pristato save kaip sprendimų kūrėją, jungiantį pažangią analitiką ir didelės galios mikrobangų technologijas, skirtas palydovų apsaugai. Tokie sprendimai priskiriami dvejopos paskirties technologijoms, nes gali būti naudojami tiek civiliniams, tiek gynybos tikslams.

    Kodėl palydovų saugumas auga?

    Kosmosas tapo būtinas ryšiui, navigacijai ir žvalgybai, todėl bet koks sutrikdymas gali turėti tiesioginį poveikį valstybių ir kariuomenių veiksmams. Didėjant palydovų skaičiui, daugėja ir incidentų, kai aparatai priartėja vieni prie kitų, bandoma trikdyti signalą ar rinkti informaciją.

    Tokio pobūdžio veiksmai paprastai siejami su elektronine kova ir vadinamosiomis priešpalydovinėmis priemonėmis. Praktikoje tai gali reikšti ryšio slopinimą, navigacijos klaidinimą, bandymus paveikti palydovo valdymą ar jo jutiklius, o kai kuriais atvejais ir fizinį priartėjimą prie kito objekto orbitoje.

    „Matome vis daugiau atvejų, kai palydovai priartėja prie NATO sistemų labai mažu atstumu, daromas spaudimas, trikdomas signalas ar bandoma klausytis perdavimo“, – sakė bendrovės vadovas Grzegorzas Zwolińskis.

    Ką kuria „Ares Shield AI“

    „Ares Shield AI“ nurodo kurianti sprendimų grandinę nuo ankstyvo grėsmių aptikimo iki atsako priemonių. Bendrovės logika paprasta: pirmiausia fiksuoti rizikingą elgesį orbitoje, tuomet vertinti grėsmės lygį, o prireikus taikyti eskalacines priemones.

    Kaip vieną krypčių ji mini didelės galios mikrobangų technologiją, galinčią paveikti elektroniką per elektromagnetinį impulsą. Tokios priemonės dažniausiai aptariamos kaip nekinetinės, nes jos orientuotos į sistemų veikimo sutrikdymą, o ne fizinį sunaikinimą, tačiau jų taikymas kelia sudėtingų teisinių ir politinių klausimų.

    „Tai eskalacijos laiptai: galime atlikti vengimo manevrus, tačiau galime ir sukelti priešiško palydovo elektronikos sutrikimus, o galiausiai jį neutralizuoti bekontakčiu būdu“, – sakė Grzegorzas Zwolińskis.

    Kapitalo pritraukimas ir planai biržoje

    Bendrovė ruošiasi žengti į alternatyvią Lenkijos kapitalo rinką „NewConnect“. Skelbiama, kad vyksta akcijų pasirašymas, o debiutas planuojamas 2027 metų pradžioje.

    Numatoma, kad pritrauktos lėšos bus skirtos tolesniam technologijos demonstratoriaus vystymui, komandos plėtrai ir kasdienei veiklai. Pasak bendrovės, tikslas artimiausiais metais pereiti nuo prototipo bandymų prie sprendimų, kuriuos būtų galima realiai eksploatuoti orbitoje.

    Ekspertai pabrėžia, kad kosmoso gynybos projektams didžiausi iššūkiai paprastai yra bandymų kaina, patikimumo įrodymas ir suderinamumas su tarptautinėmis taisyklėmis. Todėl pažadai greitai pereiti į operacinę fazę investuotojams gali skambėti patraukliai, bet galutinis tempas priklausys nuo technologinių bandymų ir klientų, dažniausiai valstybinių institucijų, sprendimų.

  • Ukrainiečiai numušė rusų droną „motiną“: „Molnija“ gabeno dar du FPV aparatus

    Ukrainiečiai numušė rusų droną „motiną“: „Molnija“ gabeno dar du FPV aparatus

    Ukrainos Nacionalinės gvardijos 25-osios brigados kariai pranešė sunaikinę rusų droną „Molnija“, kuris fronte veikė kaip vadinamoji drono motina. Paviešintame įraše matyti, kaip į taikinį pataikoma ore, o kartu netenkama ir jo gabentų mažesnių bepiločių.

    Ukrainos kariškių teigimu, „Molnija“ atliko transporto platformos vaidmenį dviem FPV tipo dronams. Vienas jų, kaip nurodoma, buvo skirtas žvalgybai, kitas – smūgiams į taikinius, todėl numušus nešiklį vienu metu eliminuotos kelios grėsmės.

    „Molnija“ yra fiksuotų sparnų rusiškas bepiločio orlaivio modelis, naudojamas įvairioms užduotims. Tokie aparatai gali nešti kovinį užtaisą ir atakuoti patys, tačiau jų konstrukcija leidžia pritaikyti platformą ir mažesnių dronų pernešimui.

    Drono motinos taktika leidžia FPV aparatams pasiekti kovos zoną nešiklio pagalba ir būti paleistiems jau arčiau tikslo. Taip padidinamas praktinis veikimo nuotolis ir sumažinamas atstumas, kurį mažasis dronas turi įveikti savarankiškai, ypač kai trukdoma ryšiui ar veikia oro gynyba.

    Kartu tai didina riziką pačiai atakai: aptikus ir sunaikinus nešiklį dar iki paleidimo, priešininkas vienu smūgiu sužlugdo kelias planuotas užduotis. Vis dėlto toks sprendimas rodo, kaip Rusijos ir Ukrainos kare greitai evoliucionuoja bepiločių naudojimas, ieškant būdų apeiti trukdymą, išplėsti nuotolį ir smogti netikėtai.

    Pastaruoju metu vis daugiau dėmesio skiriama sudėtiniams bepiločių sprendimams, kai vienas aparatas tampa kitų platforma, ryšio retransliatoriumi ar klaidinimo priemone. Šią tendenciją skatina ir technologijų prieinamumas, ir nuolatinės varžybos tarp elektroninės kovos priemonių bei vis tobulesnių dronų valdymo sistemų.

  • Sunkiai sužeistiems nebuvo šansų: Ukrainoje į pagalbą atskrido „skraidantis medtaxi“ StarGate

    Sunkiai sužeistiems nebuvo šansų: Ukrainoje į pagalbą atskrido „skraidantis medtaxi“ StarGate

    Ukrainos kariuomenė mūšio lauke vis dažniau remiasi bepiločiais ne tik žvalgybai ar smūgiams, bet ir gyvybiškai svarbai užduočiai – sužeistųjų evakuacijai. Apie vieną tokių operacijų pranešė padalinys CODE 9.2, pasitelkęs droną „StarGate“, pritaikytą gabenti sužeistuosius ten, kur sausumos kelias tampa pernelyg pavojingas.

    Anot padalinio, du kariai buvo sunkiai sužeisti vadinamojoje pilkojoje zonoje, maždaug 5 kilometrų ruože netoli sienos su Rusija. Sužeidimai buvo tokie, kad delsiant rizika gyvybei augo, tačiau tradicinė evakuacija šarvuota technika ar automobiliais buvo praktiškai neįmanoma.

    Sausumos maršrutą blokavo sudėtingas reljefas, vandens kliūtys ir nuolatinė grėsmė iš Rusijos FPV dronų. Tokiose situacijose, kai kiekvienas judėjimas atviroje vietovėje gali būti greitai pastebėtas ir apšaudytas, oro transportas tampa vienintele realia galimybe pasiekti sužeistąjį.

    Operacijų metu, siekiant sumažinti riziką evakuacijos komandai, buvo pasitelkti ir sunkieji smogiamieji dronai „Wampir“, kurie turėjo dengti veiksmus ir atakuoti priešo pozicijas. Papildomu iššūkiu tapo elektroninės kovos priemonės, kuriomis Rusijos pajėgos bandė slopinti palydovinę navigaciją ir ryšį.

    CODE 9.2 teigimu, „StarGate“ misiją pavyko tęsti dėl operatorių patirties ir borto navigacijos sprendimų, kuriems naudojamas dirbtinis intelektas. Vieno skrydžio metu dronas įveikė beveik 30 kilometrų iki sužeistojo vietos ir panašų atstumą atgal, jau gabendamas kariškį į saugesnę teritoriją.

    Padalinys nurodė, kad abi evakuacijos baigėsi sėkmingai. Ruošiant ir vykdant operacijas dalyvavo ir „SkyFall“ komanda, kuri kūrė bei gamina „StarGate“ platformą.

    Kas yra „StarGate“ ir kuo jis išsiskiria

    „StarGate“ – Ukrainoje sukurta bepiločio orlaivio platforma, nuo pradžių projektuota sužeistųjų evakuacijai iš kovos zonos. Tokios sistemos orientuotos į scenarijus, kai sausumos kelias nepasiekiamas arba evakuacija ratuotomis priemonėmis reikštų per didelę riziką gelbėtojams.

    Skelbiama, kad platforma gali gabenti iki 150 kilogramų krovinį ir pasiekti iki 105 kilometrų per valandą greitį. Evakuacijos modulis pritaikytas medicininiams neštuvams, o ryšio ir navigacijos sprendimai projektuojami taip, kad dronas galėtų tęsti užduotį net esant GPS trikdymui ar nutrūkus ryšiui.

    Kodėl dronų evakuacija tampa nauja norma

    Pastaraisiais metais kare Ukrainoje ryškėja tendencija, kad fronto linijoje didžiausią pavojų kelia greitai reaguojančios dronų sistemos ir artilerija, o judėjimas atvirose vietovėse tampa itin rizikingas. Dėl to vis dažniau kuriami sprendimai, leidžiantys sužeistuosius pasiekti be tiesioginio ekipažo pavojaus.

    CODE 9.2 vadas Oleksandras Nastenka yra sakęs, kad padalinys nori sukauptą patirtį panaudoti mokant daugiau įgulų ir paversti evakuaciją oru reguliaria praktika. Tai reikštų ne pavienes gelbėjimo misijas, o sistemingai veikiančią taktinę grandį, kuri galėtų sumažinti laiką iki pagalbos ir padidinti išgyvenamumą.

  • Ukraina rado būdą „Shahed“ dronams: Mi-8 su raketų blokais žaibiškai keičia žaidimą

    Ukraina rado būdą „Shahed“ dronams: Mi-8 su raketų blokais žaibiškai keičia žaidimą

    Ukrainos oro gynyba vis dažniau susiduria su masiniais „Shahed“ tipo smogiamųjų dronų antskrydžiais, kuriais Rusija atakuoja miestus ir energetikos infrastruktūrą. Kadangi tokie taikiniai dažnai skrenda palyginti lėtai, bet jų būna daug, Ukraina ieško sprendimų, kurie būtų greitesni diegti ir pigesni už tradicinius raketinius kompleksus.

    Pastaruoju metu viešumoje pasirodė vaizdai, rodantys naują praktinį sprendimą: modernizuotą Mi-8 sraigtasparnį, pritaikytą dronų perėmimui. Ant abiejų fiuzeliažo pusių sumontuoti raketų blokai, o tokia konfigūracija leidžia įgulai veikti iš didesnio nuotolio ir aprėpti platesnį oro erdvės plotą.

    Iki šiol sraigtasparnių įguloms dažnai tekdavo remtis kulkosvaidžiais ar greitašaudėmis sistemomis, kurios reikalauja priartėti prie taikinio. Raketų salvinis panaudojimas, nors ir nėra preciziškas, gali padidinti tikimybę pataikyti į mažus, žemai skrendančius objektus, ypač kai jų atskrenda keliolika ar daugiau vienu metu.

    Toks metodas atspindi platesnę Ukrainos taktiką: maksimaliai išnaudoti turimas platformas ir jas sparčiai pritaikyti besikeičiančiai grėsmei. Ekspertai pabrėžia, kad dronų medžioklei pritaikyti sraigtasparniai gali sumažinti spaudimą brangiai priešlėktuvinei amunicijai ir padėti užpildyti spragas regionuose, kur klasikinė oro gynyba nespėja sureaguoti.

    „Masyvūs dronų antskrydžiai verčia ieškoti sprendimų, kurie leistų greitai didinti perėmimų skaičių ir nešvaistyti ribotų raketų atsargų“, – sako karinės aviacijos analitikai, vertinantys Ukrainos improvizacijas fronte.

    Ši patirtis svarbi ne tik Ukrainai. „Shahed“ tipo dronų keliamą riziką jaučia ir platesnis regionas, nes incidentai prie kaimyninių valstybių sienų parodė, kad nuklydę taikiniai gali tapti tarpvalstybiniu saugumo iššūkiu.

    Analitikai atkreipia dėmesį, kad artimiausiais metais oro gynyboje vis labiau derės skirtingi sluoksniai: elektroninės kovos priemonės, artilerija, mobilios ugnies grupės, perėmėjai ore ir DI paremti aptikimo sprendimai. Ukrainos pavyzdys rodo, kad net seni orlaiviai gali tapti efektyvia nišine priemone, kai grėsmė yra masinė ir nuolat kintanti.

  • Odrzutowe dronai prie rytinės sienos: ką rodo Ukrainos pamokos ir ko dar trūksta Lenkijos gynybai

    Turbojėtiniais varikliais varomi smogiamieji dronai tampa vienu greičiausiai augančių pavojų oro gynybai, o karo Ukrainoje patirtys rodo, kad vien įprastų sprendimų nebeužtenka. Rusija vis dažniau naudoja greitesnius „Geraň“ šeimos dronus, galinčius įveikti šimtus kilometrų, o jų greitis ir skrydis mažame aukštyje sutrumpina reakcijos laiką iki kelių minučių.

    Ukrainos pareigūnai viešai pripažino, kad pasikeitus atakų profiliui krenta perėmimo rezultatai: lėtesnius, propelerinius taikinius naikinti buvo gerokai lengviau nei naują greitų dronų kartą. Tai svarbu ir Lenkijai, kuri stiprina oro gynybą bei rytinės sienos stebėseną, tačiau susiduria su klausimu, ar dabartinis pajėgumų komplektas yra pakankamai vientisas.

    Laikas reakcijai trumpėja

    Pagrindinis turbojėtinio drono pranašumas nėra vien greitis, o tai, kaip jis suspaudžia visą sprendimų grandinę. Jei taikinys skrenda apie 600 kilometrų per valandą greičiu, per minutę jis įveikia maždaug 10 kilometrų, todėl nuo aptikimo iki sprendimo atidaryti ugnį gali likti vos kelios minutės.

    Žemo aukščio skrydis papildomai riboja antžeminių radarų matomumą dėl Žemės kreivumo ir vietovės reljefo, todėl kritiškai svarbūs tampa ankstyvo perspėjimo jutikliai, duomenų perdavimas ir automatinis taikinio paskirstymas tam efektoriui, kuris realiai spės sureaguoti.

    Ne visada reikia greitesnio perėmėjo

    Ukrainos praktika rodo, kad perėmimo dronas nebūtinai turi būti greitesnis už taikinį. Efektyviausia taktika dažnai remiasi ne vijimusi iš paskos, o išankstiniu trajektorijos numatymu ir perėmimu susidūrimo kurse, kai perėmėjas atsiduria „reikiamoje vietoje reikiamu metu“.

    „Oro gynyboje beveik niekada nesivaikoma taikinio iš galo, svarbiausia laiku užimti susidūrimo kursą“, – sakė Ukrainos oro pajėgų atstovas, komentuodamas perėmimo dronų vaidmens augimą.

    Tačiau toks metodas kelia aukštus reikalavimus aptikimo sistemoms ir valdymui: būtina greitai gauti patikimus taikinio parametrus, atnaujinti juos manevruojant dronui ir be delsos perduoti perėmėjui ar ugnies priemonei. Jei procedūros, ryšys ar programinė įranga pritaikyta lėtesniems taikiniams, langas perimti greitą droną gali tapti pernelyg siauras.

    Kuo gali remtis Lenkija

    Lenkijos gynybos architektūroje jau yra keli elementai, kurie teoriškai tinka kovai su greitesniais dronais. Tai ir vietos pramonės kuriami radarai, ir trumpojo nuotolio oro gynybos priemonės, ir vis plečiama žvalgybos grandis, kuri turėtų suteikti daugiau laiko sprendimams.

    Tarp aptariamų sprendimų dažnai minimi ir perėmimo dronai, kuriuos Lenkija sieja su kuriama antidronine kryptimi. Tokie aparatai, net jei jų maksimalus greitis mažesnis už taikinio, gali būti naudingi, jei paleidžiami iškart po aptikimo ir dirba pagal susidūrimo kursą, o operatorius gauna pakankamai laiko patvirtinti sunaikinimą.

    Kita svarbi kryptis yra artilerinės sistemos ir programinė įranga, leidžianti skaičiuoti šaudymo sprendinius realiu laiku. Modernizuotos 23, 30 ar 35 milimetrų klasės zenitinės patrankos, turinčios balistinius kompiuterius ir DI pagalbą, gali efektyviai kurti skeveldrų lauką prieš taikinį, o ne „šaudyti į patį droną“.

    Lenkija taip pat turi nešiojamų priešlėktuvinių raketų, tokių kaip Grom ir Piorun, kurios yra pakankamai greitos naikinti oro taikinius, įskaitant greitesnius dronus. Vis dėlto masinių atakų scenarijuose lemiamas tampa ne vien turimų raketų tipas, o jų kiekis, logistinė parengtis ir gebėjimas greitai paskirstyti taikinius tarp skirtingų efektorių.

    Didžiausias iššūkis išlieka sistemos vientisumas. Net ir geriausi ginklai nebus maksimaliai efektyvūs be tankios jutiklių tinklo, elektroninės kovos priemonių, patikimo ryšio bei automatizuoto valdymo, kuris per sekundes suformuoja sprendimą ir parenka tinkamiausią ugnies priemonę. Karo Ukrainoje tendencijos rodo, kad kova su dronais vis dažniau virsta kova dėl sekundžių ir duomenų kokybės, o ne tik dėl ugnies galios.

  • Atsparūs GPS trikdymui ginklai: Čekijos „LPP Holding“ siūlo NATO ir Lenkijai naują kryptį

    Čekijos kariuomenės delegacijos vizitas Varšuvoje išryškino temą, kuri pastaraisiais metais tapo viena svarbiausių NATO planuotojams: kaip užtikrinti, kad dronai ir kitos platformos veiktų, kai GPS signalas slopinamas, o ryšys trikdomas. Susitikimuose buvo aptartos bepilotės ir antidroninės technologijos, taip pat mobilumas, logistika, priedinė gamyba ir kibernetinis saugumas.

    Fone vis dažniau minima Čekijos bendrovė „LPP Holding“, kuri specializuojasi autonominiuose bepilotėse sistemose, pažangioje navigacijoje ir sprendimuose kovai su bepilotėmis skraidyklėmis. Bendrovė akcentuoja technologijas, gimusias iš karo Ukrainoje patirties, kur elektroninės kovos priemonės nuosekliai demaskavo priklausomybę nuo palydovinės navigacijos ir nuolatinio radijo ryšio.

    Vienas pagrindinių „LPP Holding“ siūlomų elementų yra vizualinė navigacija, kai padėties nustatymas ir skrydis remiasi jutiklių duomenimis bei vaizdo analizės algoritmais, o ne vien GNSS signalais. Praktinis tikslas paprastas: išlaikyti misijos tęstinumą net tuomet, kai priešininkas sistemingai slopina GPS ir trikdo duomenų perdavimą.

    NATO ieško sprendimų masiškai

    „LPP Holding“ skelbia laimėjusi NATO inovacijų konkursą NATO Innovation Challenge 2026, kurį organizavo NATO Transformacijos vadavietė kartu su NATO ir Ukrainos jungtiniu analizės, mokymo ir švietimo centru JATEC. Konkurso užduotis buvo orientuota į priemones, galinčias ilgesnį laiką trikdyti priešininko aviacijos bazės veiklą, o ne sukelti vienkartinį efektą.

    Tokio tipo užduotys atspindi platesnę NATO kryptį: ieškoma sprendimų, veikiančių prieš visą bazės ekosistemą, įskaitant kilimo ir tūpimo takus, degalų bei amunicijos sandėlius, logistiką, infrastruktūrą ir valdymo grandis. Karo Ukrainoje eiga parodė, kad infrastruktūra gali būti atstatoma, todėl vienkartiniai smūgiai ne visada duoda ilgalaikį rezultatą.

    „Iš Ukrainos pamoka aiški: vien technologinio pažangumo neužtenka. Autonominės sistemos turi išlikti veiksmingos trikdymo sąlygomis, bet jos taip pat turi būti prieinamos dideliu kiekiu ir už priimtiną kainą“, – sakė „LPP Holding“ vyriausybinių ir strateginių ryšių vadovė Martina Tauberová.

    Pasak jos, GNSS naudojimas turėtų būti galimybė, o ne būtina sąlyga, o Europa turi greičiau paversti inovacijas realiai diegiamais kariniais pajėgumais. Ši logika vis dažniau girdima ir NATO dokumentuose, nes elektroninės kovos intensyvumas sparčiai auga, o pigios priemonės gali neutralizuoti brangias platformas.

    Ko tikisi gauti Lenkija ir NATO

    „LPP Holding“ teigia siekianti tapti europiniu pažangių autonominių gynybos technologijų tiekėju ir spartina plėtrą Europos rinkose. Bendrovė pabrėžia ne tik technologinį lygį, bet ir gamybos mastelio didinimą, kad sprendimus būtų galima tiekti didesniais kiekiais.

    Įvardijamos kelios kryptys: didesnio nuotolio autonominės bepilotės platformos, perėmimo tipo sprendimai kovai su priešo dronais, taip pat kitos sistemos, kurioms reikalingas patikimas veikimas be stabilaus ryšio ar GNSS. Šiuolaikiniame kare tai tampa praktiniu reikalavimu, o ne papildoma funkcija.

    Lenkijai svarbi ir pramoninė dimensija: bendradarbiavimas galėtų reikšti technologijų perdavimą, vietinę gamybą ar sistemų integraciją su nacionaliniais sprendimais. Tai ypač aktualu valstybėms, kurios siekia kartu stiprinti rytinio NATO flango atgrasymą ir mažinti priklausomybę nuo importo kritinėse srityse.

    Regiono konkurencija dėl kontraktų

    Kartu tai reiškia ir konkurenciją: Lenkijos įmonės taip pat vysto navigacijos, pozicionavimo ir laiko sinchronizavimo technologijas, kurios gali būti naudojamos bepilotuose ir kituose ginkluotės sprendimuose. Pavyzdžiu dažnai minima „Hertz Systems“, kurios sprendimai integruoti į tarptautines platformas, įskaitant Turkijos bepilotes sistemas.

    Ši dinamika rodo platesnę tendenciją Europoje: šalys, turinčios panašių kompetencijų autonomijos, navigacijos ir bepilotuose sistemose, vienu metu gali būti ir partnerės, ir varžovės siekdamos NATO užsakymų. Praktinis klausimas gynybos planuotojams išlieka tas pats: kaip greitai įsigyti patikimų, trikdymui atsparių sprendimų, kuriuos įmanoma gaminti ir diegti dideliu mastu.

  • DI mūšio lauke: „IDEAS“ įvardijo 8 artimiausios ateities pokyčius nuo dronų iki NATO sprendimų

    Autonomiškesni dronai, DI sprendimai vadovavimo grandinėse ir didėjantis automatizavimas kibernetinėje erdvėje gali iš esmės keisti karo veiksmų tempą bei pobūdį. Tokias išvadas pateikė Mokslinių tyrimų institutas „IDEAS“, parengęs ataskaitą apie DI reikšmę šiuolaikiniame mūšio lauke.

    Ekspertai pabrėžia, kad pranašumą vis dažniau lemia ne vien kartą įsigyta technologija, o gebėjimas nuolat adaptuotis ir sparčiai diegti sprendimus. Ukrainos karo patirtis rodo, kad ciklai, kuriais testuojami ir koreguojami sprendimai, trumpėja iki savaičių, o ne mėnesių ar metų.

    „Pranašumą suteikia gebėjimas nuolat prisitaikyti, o ne nusipirkti vieną technologiją ir jos laikytis“, – sakė prof. Tomasz Trzciński.

    Kaip DI keičia karo veiksmus

    Ataskaitoje DI poveikis mūšio laukui aiškinamas keliais mechanizmais. Vienas svarbiausių yra informacijos apdorojimas ir analizė, kai algoritmai atrenka, klasifikuoja ir sujungia duomenis iš daugelio šaltinių, o tai žmogui dažnai per lėta dabartiniam karo tempui.

    Kitas mechanizmas yra autonomizacija, kai atskiros funkcijos, anksčiau reikalavusios operatoriaus, perduodamos sistemoms. Tai apima navigaciją, judėjimo planavimą, kliūčių vengimą ar objektų atpažinimą, ypač aplinkoje, kur trukdomas ryšys ir palydovinė navigacija.

    Ekspertai išskiria ir didelės sudėtingumo veiksmų valdymą, kai reikia sinchronizuoti daugybę platformų, jutiklių ir poveikio priemonių. Tokiomis sąlygomis DI gali padėti koordinuoti keliolika ar keliasdešimt vienu metu veikiančių dronų, neauginant operatorių skaičiaus tokiu pačiu tempu.

    Ketvirtas aspektas yra sprendimų priėmimo palaikymas taktiniame, operaciniame ir strateginiame lygmenyse. Ataskaitos autoriai papildomai pabrėžia ir netiesioginį, bet svarbų efektą: DI gali spartinti mokslinių tyrimų, kūrimo ir diegimo procesus, kurie gynybos sektoriuje tampa kritiškai svarbūs.

    Ukrainos karo pamokos

    Ataskaitoje teigiama, kad Ukrainos fronte matomas informacijos apdorojimas realiu laiku visai fronto linijai, masinis bepiločių naudojimas ir pastangos mažinti operatorių apkrovą. Viena iš krypčių yra algoritmai, skirti valdyti dronų grupes, kai operatorius nebevaldo kiekvieno aparato atskirai, o prižiūri užduoties vykdymą.

    Ekspertai išskiria ryškiai išaugusį mūšio lauko stebimumą. Dėl plačiai paplitusių žvalgybos priemonių didėja tikimybė būti aptiktam, o DI automatizuoja duomenų analizę ir sutrumpina laiką iki identifikavimo, todėl mažėja erdvė slaptam pajėgų sutelkimui.

    Antras matomas pokytis yra sprendimų priėmimo ciklo trumpėjimas. DI vis dažniau neapsiriboja žvalgyba ar taikinių atpažinimu, o įtraukiamas į planavimą, galimų veiksmų variantų palyginimą, resursų paskirstymo rekomendacijas ir logistikos planavimą.

    Trečias trendas yra santykinai pigių, bet tikslių smūgių priemonių plitimas. Nors kiekybiškai tebedominuoja paprasti FPV dronai, autonominio nutaikymo paskutinėje atakos fazėje ir navigacijos trukdymo sąlygomis sprendimai didina pataikymo tikimybę bei keičia kaštų ir efekto santykį.

    Kartu perspėjama, kad rinkodariškai vadinami autonominiai dronai dažnai tėra iš dalies automatizuoti sprendimai, skirti konkrečioms funkcijoms. Autoriai taip pat pabrėžia, kad Ukrainos fronto situacija nėra galutinis ateities karo modelis, nes lygiagrečiai sparčiai vystomos antidroninės priemonės, elektroninė kova ir technikos apsauga.

    Prognozės artimiausiam laikotarpiui

    „IDEAS“ ataskaitoje pateikiamos aštuonios prognozės, kurios, ekspertų vertinimu, artimiausiu metu taps vis labiau pastebimos. Pirmiausia numatomas spartesnis autonomiškesnių bepiločių platformų plitimas, kai dalis užduočių atliekama su ribotu operatoriaus įsikišimu, ypač ryšio trikdymo sąlygomis.

    Kita kryptis yra DI integravimas į mūšio valdymo ir kitas vadovavimo sistemas, kurios padeda priimti sprendimus skirtinguose lygmenyse. Tikimasi, kad DI funkcijos palaipsniui plėsis nuo informacijos suvedimo iki veiksmų variantų generavimo, palyginimo ir vertinimo.

    Ataskaita taip pat prognozuoja skaitmeninių dvynių plėtrą, įskaitant vietovės skaitmeninius dvynius, kurie gali padėti simuliacijoms, maršrutų parinkimui, logistikos optimizavimui ir galimų priešo veiksmų numatymui. Kartu pabrėžiama, kad tokie sprendimai kelia didelius informacijos saugumo reikalavimus ir turi būti griežtai apsaugoti.

    Dar viena prognozė yra DI asistentų plitimas karių kasdienėse užduotyse, pavyzdžiui, įrangos aptarnavime ar informacijos paieškoje. Ekspertai mano, kad tai bus papildomas sąveikos būdas, o ne visiškas iki šiol naudotų sąsajų pakaitalas.

    Kibernetinėje erdvėje tikimasi didesnės automatizacijos tiek puolime, tiek gynyboje, nes trumpės laikas nuo pažeidžiamumo aptikimo iki jo išnaudojimo. Tai didina rizikas kritinei infrastruktūrai, ypač įtampų eskalacijos laikotarpiu, todėl DI pagrįstos gynybos sistemos turės apdoroti srautus ir kodą greičiu, kurio nepasiekia analitikų komandos.

    Informacinėse operacijose, ekspertų vertinimu, generatyvinis DI taps baziniu įrankiu, leidžiančiu pigiai ir greitai kurti įtikinamą dezinformaciją įvairiomis kalbomis. Kartu DI bus vis plačiau naudojamas ir tokių kampanijų aptikimui, grupavimui bei analizei, kad analitikai gautų vaizdą per minutes, o ne dienas.

    Dar vienas numatomas pokytis yra karių ir padalinių sąveikos su dronų grupėmis plėtra. Esmė, pasak ataskaitos autorių, yra perėjimas nuo vienos platformos valdymo prie užduočių skyrimo bendradarbiaujančiai sistemų grupei ir jų vykdymo priežiūros.

    Galiausiai akcentuojama, kad DI gali tapti svarbiu veiksniu didinant NATO pajėgų sąveikumą, mažinant skirtingų informacinių sistemų barjerus ir gerinant bendrų operacijų koordinavimą. Tačiau tam būtini bendri standartai, duomenų saugumas ir patikima diegiamų sprendimų verifikacija.

    Ataskaitos išvada gynybos planavimui aiški: ilgalaikėje perspektyvoje kritiška tampa ne vien įsigyti technologiją, o sukurti sisteminę gebą ją sparčiai vystyti, testuoti ir diegti. Ekspertai pabrėžia, kad DI karo kontekste veikia kaip horizontali technologija, keičianti daugelio priemonių panaudojimą, o pranašumą vis dažniau lems greitis ir adaptacija.

  • NATO perka GPS slopintuvus: pratybose kurs zonas be navigacijos, paaiškėjo ir kontrakto suma

    NATO perka GPS slopintuvus: pratybose kurs zonas be navigacijos, paaiškėjo ir kontrakto suma

    NATO rengiasi scenarijams, kai mūšio lauke dingsta patikima navigacija ir tikslus laikas. Aljansas planuoja įsigyti nešiojamus įrenginius, galinčius valdomai slopinti palydovinės navigacijos ir dronų radijo ryšio signalus, kad pratybose būtų sukurta realistiška aplinka.

    Viešuose pirkimo dokumentuose nurodoma, kad numatoma įsigyti šešis komplektus, skirtus treniruotėms ir mokymams. Instruktoriai galėtų tikrinti, kaip įgulų ir operatorių veiksmai keičiasi praradus navigaciją, sutrikus ryšiui ar nutrūkus vaizdo perdavimui iš bepiločių.

    Kodėl GNSS trikdymas tapo kritinis

    GNSS sistemos naudojamos ne vien geografinei padėčiai nustatyti. Jos užtikrina laiko sinchronizaciją, kuri būtina ryšių tinklams, jutiklių ir duomenų perdavimo grandinėms, logistikai, autonominėms funkcijoms bei preciziniams ginklams.

    Silpnoji vieta ta, kad palydoviniai signalai yra palyginti silpni ir pažeidžiami: juos galima slopinti arba klastoti. Dėl to orlaiviai, laivai ir sausumos technika gali gauti klaidingus orientyrus, o operacijos tampa lėtesnės ir rizikingesnės.

    „Pratybose turime galėti saugiai atkartoti situacijas, kai navigacija ir ryšys staiga tampa nepatikimi, nes realiuose konfliktuose tai vyksta vis dažniau“, – sakė NATO atstovas, apibendrindamas pirkimo logiką.

    Numatytos zonos be navigacijos

    Reikalavimuose numatyta, kad įranga galėtų slopinti keturių pagrindinių palydovinės navigacijos sistemų signalus: GPS, GLONASS, „Galileo“ ir „BeiDou“. Taip pat keliama sąlyga vienu metu veikti keliuose dažnių ruožuose, kiekvieną jų parenkant nepriklausomai.

    Vienas svarbiausių kriterijų – reguliuojamas slopinimo spindulys. Numatoma, kad „zonos be navigacijos“ galėtų siekti nuo 500 metrų iki 11 kilometrų, o reguliavimo žingsnis neturėtų viršyti 500 metrų.

    Tiekėjai turėtų pateikti prognozuojamą poveikį skirtinguose aukščiuose iki maždaug 3 050 metrų. Tai reikalinga planuojant pratybas taip, kad būtų sumažinta rizika paveikti civilinę aviaciją ir kitus teisėtus radijo ryšio naudotojus.

    Slopins ir dronų ryšį

    Dokumentuose taip pat numatyta galimybė slopinti bepiločių vaizdo perdavimo ryšius 5–6 GHz ruože ir valdymo ryšius 400–500 MHz bei 2–3 GHz ruožuose. Minimi ir kiti radijo dažniai, įskaitant naudojamus mobiliojo ryšio tinkluose, todėl pratybų koordinavimas turėtų būti ypač griežtas.

    NATO nurodo, kad dronams tokie trikdžiai gali turėti tiesiogines pasekmes: pasikeičia kursas, aparatas priverstinai pakimba, leidžiasi arba grįžta į starto vietą, o operatorius gali netekti vaizdo. Dėl to treniruotėse siekiama lavinti tiek puolamąsias, tiek gynybines priemones ir procedūras.

    Komplektai turėtų būti pakankamai lengvi, kad juos neštų vienas arba du žmonės, o paruošimas darbui truktų iki 30 minučių. Įranga turėtų tikti montuoti ant laivų, standžių pripučiamų valčių, transporto priemonių, trikojų ar stacionarių antžeminių pozicijų.

    Valdymas numatytas per nešiojamąjį kompiuterį, su sąsaja, pritaikyta ir ne itin siaurai parengtiems naudotojams. Akumuliatorinis maitinimas turėtų užtikrinti bent keturių valandų nepertraukiamą darbą, o komplekte būtų kryptinės ir visakryptės antenos.

    Dar vienas akcentas – galimybė sistemą valdyti nuotoliniu būdu per palydovinį ryšį iš bet kurios pasaulio vietos. Tokia komunikacija turėtų būti autentifikuojama ir šifruojama, o pačioje sistemoje privalėtų būti vietinio perėmimo ir nuotolinio išjungimo funkcijos.

    Numatoma, kad tiekėjas perduotų šešis pilnus komplektus, pateiktų demonstravimo planą, parengtų instrukcijas su saugos ir trikdymo koordinavimo dalimi bei apmokytų pirmuosius naudotojus NATO padalinyje Europoje arba Jungtinėje Karalystėje. Preliminari viso kontrakto vertė dokumentuose įvardijama 1,1 mln. eurų, o pirkimas planuojamas fiksuotos kainos sutarties principu.