CP v2

Tag: Elektros kainos

  • Fotovoltika vėl sumušė rekordą, bet 2026 metais laukia retas lūžis: kas jį lems ir kas toliau

    2025 metais pasaulyje įrengta rekordinė 664 GW saulės elektrinių (PV) galia, tačiau augimo tempas sulėtėjo. Kaip nurodoma SolarPower Europe apžvalgoje, metinis rinkos augimas siekė 12 proc., kai metais anksčiau buvo 32 proc.

    Prognozuojama, kad 2026 metais, pagal labiausiai tikėtiną scenarijų, naujai įrengiamų PV pajėgumų apimtis sumažės iki maždaug 612 GW. Tai būtų apie 8 proc. mažiau nei 2025 metais ir pirmas toks pasaulinis metinių įrengimų kritimas per daugiau nei 20 metų.

    Rinka itin priklauso nuo kelių šalių

    Ataskaitoje pabrėžiama, kad pasaulinė saulės energetikos plėtra išlieka stipriai koncentruota. Skaičiuojama, jog 10 šalių 2025 metais sudarė apie 82 proc. visų naujai įrengtų PV pajėgumų.

    Didžiausia rinka išliko Kinija, kur įrengta 382 GW, tai sudarė apie 57 proc. pasaulio įrengimų. Antroje vietoje buvo Indija su 45,7 GW, o trečioje – Jungtinės Valstijos su 43,2 GW, nors jų rezultatas buvo mažesnis nei metais anksčiau.

    Kodėl prognozuojamas kritimas 2026 metais?

    Pagrindinė numatomo lėtėjimo priežastis siejama su pokyčiais Kinijoje, kur politikos ir rinkos reguliavimo korekcijos gali reikšmingai sumažinti naujų projektų apimtis. Kadangi Kinija sudaro daugiau nei pusę pasaulinės paklausos, jos svyravimai greitai persiduoda visai rinkai.

    Kita tendencija, kurią akcentuoja analitikai, yra vis dažniau pasitaikančios neigiamos elektros kainos brandesnėse rinkose. Tokie epizodai signalizuoja, kad vien tik naujų saulės elektrinių statyba ne visada reiškia didesnes pajamas, todėl investuotojai labiau vertina tinklų pralaidumą, kaupimo sprendimus ir vartojimo lankstumą.

    „Saulės energetikos mastelio didinimas nebėra vien tik įrengiamos galios didinimas. Esminis klausimas yra tai, kaip gerai šią galią integruojame į energetikos sistemą“, – sakė SolarPower Europe vadovė Walburga Hemetsberger.

    Ką prognozuoja po 2026 metų?

    Nors 2026 metais gali būti fiksuojamas atsitraukimas, prognozėse numatomas sugrįžimas į augimo kelią 2027 metais. Vidutinis scenarijus rodo, kad rinka galėtų atsigauti iki 689 GW 2027 metais ir toliau augti iki 864 GW 2030 metais.

    Šis perėjimas rodo platesnį saulės energetikos brandos etapą, kai lemiamais veiksniais tampa ne vien modulių kaina ar projektų skaičius, bet ir prisijungimo prie tinklo sąlygos, balansavimo kaštai bei investicijos į kaupimą. Kitaip tariant, 2026 metų „pauzė“ gali tapti signalu, kad sektorius pereina nuo kiekybės prie kokybiškesnės integracijos.

  • Vokietija dalį pajamų iš ETS nukreips į biudžetą ir pensijas: ką tai reiškia energetikai?

    ETS lėšos – į biudžetą

    Nuo 2027 metų Vokietija dalį pajamų iš ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos (ETS 1) planuoja įskaityti į federalinį biudžetą. Tokį planą numato biudžeto projektas, apie kurį pranešė „Euractiv“.

    Iki šiol didelė dalis šių įplaukų Vokietijoje buvo siejama su Klimato ir transformacijos fondu, iš kurio finansuojamos priemonės, skirtos energetikos ir pramonės pertvarkai. Dabar kryptis keičiasi, o tai kelia klausimų dėl ilgalaikio finansavimo stabilumo.

    Kiek pinigų ir kam?

    Skelbiama, kad 2025 metais Vokietija iš ETS 1 gavo apie 5,4 mlrd. eurų pajamų. Finansų ministerija siekia maždaug pusę šios sumos perkelti į bendrą valstybės biudžetą, o dalis lėšų galėtų būti nukreipta ir pensijų sistemos finansavimui.

    Konkrečios sumos vėlesniems metams kol kas aiškiai neįvardijamos, tačiau biudžeto dokumentuose minima galimybė ateityje nustatyti metinę fiksuotą įmoką. Tai reikštų, kad ETS pajamos nebebūtų automatiškai siejamos su klimato politikos priemonėmis.

    Pramonė įspėja dėl pasekmių

    Toks perskirstymas sulaukė kritikos iš dalies pramonės organizacijų, kurios akcentuoja konkurencingumo ir investicijų rizikas. Ypač jautriai į tai reaguoja energijai imlūs sektoriai, kuriems transformacija reiškia dideles išlaidas elektrifikacijai, vandenilio sprendimams ir naujoms technologijoms.

    „Pajamos iš taršos leidimų prekybos, kurias sumoka pramonės įmonės, turi būti visiškai grąžinamos pramonei, kad būtų stiprinamas konkurencingumas ir remiama klimato neutralumo transformacija“, – sakė Vokietijos plieno pramonės asociacijos WV Stahl vadovė Kerstin Maria Rippel.

    Laukiama Europos Komisijos ETS reformos

    Platesnė diskusija vyksta visos Europos mastu, nes Europos Komisija artimiausiu metu turi pristatyti laukiamos ETS reformos kryptis. Tarp tikslų įvardijamas siekis mažinti naštą pramonei ir geriau suderinti klimato tikslus su konkurencingumo iššūkiais.

    Reformos ypač laukia šalys, kurių pramonė ir energetika labiau priklausomos nuo iškastinio kuro, o elektros kainų jautrumas ETS signalui yra didesnis. Diskusijose dažnai keliami klausimai dėl nemokamų taršos leidimų apimties, Modernizavimo fondo vaidmens ir to, kaip ETS kaštai persiduoda vartotojų mokamai energijos kainai.

    Europos Komisijos vertinimu, ETS dedamoji elektros energijos kainoje skirtingose ES šalyse gali sudaryti reikšmingą dalį. Todėl bet kokie pokyčiai, susiję tiek su sistemos dizainu, tiek su pajamų panaudojimu nacionaliniu lygmeniu, gali turėti apčiuopiamą poveikį ir investicijoms į energetiką, ir energijos kainų dinamikai.

  • Elektros kainos Europoje vėl kyla: birželį 17 šalių vidurkis viršijo 100 eurų už MWh

    Europos elektros rinka birželį vėl patyrė spaudimą: vidutinės „spot“ kainos kilo antrą mėnesį iš eilės, o kai kuriose šalyse perkopė psichologiškai svarbią 100 eurų už MWh ribą. Analitikų vertinimu, kainas labiausiai stūmė karščio banga, padidinusi vartojimą dėl vėsinimo, ir dėl to išaugusi apkrova elektros sistemoms.

    Remiantis „Energy Solution“ analize, visoje jų aprašomoje Europos zonoje vidutinė kaina birželį siekė 98,81 euro už MWh. Tai yra 8,4 proc. daugiau nei gegužę, todėl „spot“ segmente padėtis prastėjo jau antrą mėnesį iš eilės.

    Kas kėlė kainas birželį

    Rinkos dalyviai birželį susidūrė su keliomis vienu metu veikusiomis rizikomis. Karšti orai ypač išryškėjo Šiaurės Vakarų Europoje ir padidino elektros poreikį vėsinimui, o didesnis vartojimas paprastai kelia „spot“ kainas net ir trumpais laikotarpiais.

    Prie kainų svyravimų prisidėjo ir techniniai veiksniai: kai kuriose šalyse fiksuoti tinklų sutrikimai bei generacijos ribojimai. Analitikų vertinimu, tokios situacijos ypač jautrios vasarą, kai paklausa šokteli, o dalis elektrinių dėl temperatūrų ar planinių darbų gali dirbti ne maksimalia galia.

    „Aukštesnėms birželio kainoms didžiausią įtaką turėjo sudėtingos oro sąlygos antroje mėnesio pusėje“, – teigiama „Energy Solution“ komentare.

    Lenkijoje augimas buvo ryškesnis

    „Energy Solution“ duomenimis, Lenkijos „spot“ rinkoje kainos birželį kilo 15,8 proc., arba 15,58 euro už MWh. Tai beveik dvigubai spartesnis šuolis nei vidutiniškai Europoje, ir, pasak analitikų, jį sustiprino vietinės sąlygos.

    Vienas svarbiausių veiksnių buvo silpnesnis vėjas: nurodoma, kad vėjuotumas buvo daugiau nei 50 proc. mažesnis nei prieš metus. Dėl to didesnė dalis gamybos teko konvenciniams šaltiniams, kurių kintami kaštai paprastai aukštesni, o tai greitai persiduoda į biržos kainas.

    Analitikai pabrėžia, kad virš 100 eurų už MWh ribos birželį atsidūrė ne viena ar dvi rinkos: tokią kainų kartelę peržengė 17 šalių. Tai rodo, kad kainų spaudimas nebuvo vien lokali anomalija, o platesnio masto reiškinys, susijęs su paklausos šuoliais ir pasiūlos jautrumu.

    Ilgesnio laikotarpio kontraktai beveik nejudėjo

    Nors „spot“ kainos kilo, išankstinėje rinkoje vaizdas buvo ramesnis. „Energy Solution“ nurodo, kad metinis bazinis kontraktas su tiekimu 2027 metais aprašomoje zonoje vidutiniškai kainavo 88 eurus už MWh, t. y. buvo tik 0,5 proc. aukščiau nei gegužę.

    Anot analitikų, ši dinamika rodo, kad trumpalaikė įtampa „spot“ rinkoje dar nevirto tvariu lūkesčiu dėl ilgalaikio kainų šuolio. Kita vertus, net ir nedidelis išankstinių kontraktų brangimas, kai dalis energetinių žaliavų pigo, gali signalizuoti, jog rinkoje išlieka atsargumas dėl vasaros ir rudens rizikų.

    Birželį palyginti stabiliai judėjo ir taršos leidimų rinka: „Energy Solution“ vertinimu, kainos svyravo šoniniame intervale apie 79–82 eurus už toną. Tuo metu anglies rinkoje metinis ARA API2 kontraktas birželį krito apie 10 proc., o mėnesio pabaigoje pasiekė žemiausią lygį nuo vasario vidurio.

    Rinkų stebėtojai atkreipia dėmesį, kad vasaros laikotarpis Europoje vis dažniau tampa kainų nepastovumo testu: karščio bangos didina vartojimą, o vėjo ir hidro generacijos svyravimai gali greitai pakeisti pasiūlos ir paklausos balansą. Tokiose sąlygose net trumpi sutrikimai tinkle ar elektrinėse turi didesnį kainų efektą nei įprastai.

  • Vokietijos plieno pramonė perspėja: lėšų perstumdymas gali pristabdyti dekarbonizaciją

    Vokietijos plieno pramonę vienijanti asociacija WV Stahl perspėja, kad planuojami 2027 metų biudžeto pakeitimai gali susilpninti paramą sektoriaus pertvarkai į klimatui neutralią gamybą. Asociacijos teigimu, signalas ypač neramina dėl didelių investicijų, kurios artimiausiais metais būtinos pereinant prie mažiau taršių technologijų.

    Kalbama apie Vokietijos vyriausybės planą dalį lėšų perkelti iš Klimato ir transformacijos fondo į bendrą valstybės biudžetą. Vokietijos žiniasklaida ir institucijos viešai minėjo daugiau kaip 100 mlrd. eurų biudžeto spragą, kuri siejama su lėtesniu ekonomikos augimu ir mažesnėmis mokestinėmis įplaukomis.

    WV Stahl akcentuoja, kad vienas jautriausių klausimų plieno pramonei yra energijos kaina, nuo kurios priklauso konkurencingumas Europoje ir pasaulyje. Asociacija teigia, kad bet koks finansavimo sumažinimas gali paveikti priemones, kurios turėtų amortizuoti aukštas elektros sąnaudas energijai imlioms įmonėms.

    Kas yra Klimato ir transformacijos fondas?

    Klimato ir transformacijos fondas yra viena pagrindinių Vokietijos priemonių finansuoti klimato politikos ir pramonės modernizavimo projektus. Fondas pildomas, be kita ko, pajamomis iš ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos, o šios lėšos tradiciškai laikomos svarbiu svertu mažinant pramonės dekarbonizacijos kaštus.

    Pramonės atstovų argumentas paprastas: jei įmonės moka už taršą per ES sistemą, dalis surinktų pinigų turi grįžti atgal į technologinę transformaciją. Tai ypač aktualu plieno gamyboje, kur pereinant nuo anglies technologijų prie vandeniliu ar elektra grįstų sprendimų investicijos siekia milijardus.

    „Lėšos iš taršos leidimų prekybos, kurias generuoja pramonės įmonės, turi visiškai sugrįžti atgal į pramonę ir remti transformaciją“, – sakė WV Stahl vadovė Kerstin Maria Rippel.

    Kodėl energijos kaina tampa lemiama?

    Vokietijos plieno sektorius pabrėžia, kad dekarbonizacija be konkurencingos elektros kainos sunkiai įmanoma. Modernios, mažiau taršios technologijos dažnai reiškia didesnį elektros poreikį, todėl elektros kainų svyravimai ir tinklo mokesčiai tampa viena iš svarbiausių rizikų.

    WV Stahl primena tikslą, apie kurį viešai diskutuojama Vokietijoje, užtikrinti pramonei maždaug 50 eurų už megavatvalandę elektros kainos lygį. Asociacijos teigimu, būtent toks kainos orientyras gali padėti pritraukti investicijas ir išlaikyti gamybą Vokietijoje, o ne perkelti ją į regionus su pigesne energija.

    Fone vyksta platesnės diskusijos apie viešųjų finansų prioritetus, įskaitant didesnes išlaidas gynybai ir taupymo priemones kituose sektoriuose. Pramonė baiminasi, kad trumpalaikis biudžeto „lopymas“ gali turėti ilgalaikę kainą, jei dėl to sulėtėtų plieno gamybos pertvarka ir išaugtų priklausomybė nuo importo.

  • Lenkija švaisto pigią saulės ir vėjo energiją: galios mokestis įmonėms brangina vartojimą dieną

    Lenkijoje daugėjant saulės ir vėjo elektrinių, rinkoje vis dažniau atsiranda valandų, kai elektros pasiūla viršija paklausą. Tačiau dalis pigios žaliosios energijos taip ir nepasiekia vartotojų, nes sistema turi ją riboti, o pramonei ne visada apsimoka didinti vartojimą tada, kai gamyba didžiausia.

    Problemą išryškino analitinio centro „Instytut Reform“ vertinimas: galios mokesčio (mokėjimo už pajėgumų užtikrinimą) skaičiavimo tvarka kai kuriais atvejais veikia kaip atgrasantis signalas įmonėms. Rezultatas paradoksalus – valandomis, kai saulė generuoja daugiausia, verslui vartoti daugiau gali būti brangiau.

    Kaip galios mokestis iškreipia signalus?

    Galios mokestis Lenkijoje pramonės vartotojams taikomas už kiekvieną suvartotą megavatvalandę nustatytomis darbo dienų valandomis, kurios apima didžiąją dienos dalį. Būtent tuo metu fotovoltinės elektrinės paprastai ir pagamina daugiausia elektros.

    „Instytut Reform“ teigimu, esamas modelis skatina kuo lygesnį paros vartojimo profilį, nes daliai įmonių taikomos reikšmingos nuolaidos. Tuo pat metu bandymas lanksčiau reaguoti į sistemos poreikius ir didinti vartojimą saulėtomis valandomis gali lemti kelis kartus didesnę galios mokesčio naštą.

    „Skutek yra paradoksalus: įmonės, kurios norėtų sugerti fotovoltikos perteklių, patiria didesnius kaštus nei tos, kurios to nedaro“, – teigiama „Instytut Reform“ analizėje.

    Ribojimai auga, kai OZE plečiasi

    Didėjant atsinaujinančių išteklių generacijai, vis aktualesnis tampa taip vadinamas gamybos ribojimas, kai dėl tinklo balansavimo ar pralaidumo apribojimų dalis saulės ar vėjo elektrinių gamybos laikinai mažinama. Tai reiškia, kad pagaminta energija prarandama, nors galėtų pakeisti brangesnę generaciją ar būti panaudota pramonėje.

    Forum Energii skaičiavimais, 2025 metais dėl ribojimų į tinklą nepateko apie 1,4 teravatvalandės atsinaujinančios energijos, beveik dvigubai daugiau nei ankstesniais metais. Organizacija taip pat atkreipė dėmesį, kad didelė ribojimų dalis tenka toms valandoms, kurios sutampa su galios mokesčio taikymo laikotarpiu.

    Siūlomos reformos: valandos, nuolaidos ir pereinamasis laikotarpis

    „Instytut Reform“ vertino kelis alternatyvius galios mokesčio modelius ir jų poveikį skirtingiems pramonės vartojimo profiliams. Išvada – reformos galėtų padėti didinti sistemos lankstumą: skatinti vartojimą per atsinaujinančios generacijos pikus ir kartu mažinti apkrovą tikrais pajėgumų trūkumo momentais.

    Vienas aptariamų principų – aiškiau atskirti tikras metines piko valandas nuo likusio laikotarpio, kad mokestis būtų labiau siejamas su realia pajėgumų stygiaus rizika. Tarp pasiūlymų minimas ir dabartinių nuolaidų lygaus profilio vartotojams peržiūrėjimas, kartu numatant apsaugą energijai imlioms įmonėms pereinamuoju laikotarpiu, jei jų galimybės greitai pakeisti vartojimą yra ribotos.

    Diskusija dėl galios mokesčio dizaino tampa platesnės energetikos transformacijos dalimi: kuo daugiau nepastovios generacijos į sistemą ateina, tuo svarbesni tampa kainų signalai, skatinantys vartojimo lankstumą, kaupimą ir paklausos valdymą, kad pigi žalia energija nebūtų prarandama.

  • Karščiai kelia elektros kainas Europoje: Prancūzijos atominių ribojimai ir šuoliai iki 566 eurų už MWh

    Europos energetikos rinkose karščio bangos vis dažniau tampa veiksniu, kuris per kelias valandas pakelia didmenines elektros kainas ir didina sistemos balansavimo kaštus. Kai temperatūra kai kuriose šalyse artėja prie 40 laipsnių, auga elektros paklausa dėl vėsinimo, o dalies elektrinių bei tinklų darbas tampa sudėtingesnis.

    Didžiausią spaudimą šiuo metu patiria Prancūzija, kurios elektros gamyboje svarbią vietą užima atominės elektrinės. Reaktoriams reikia didelių vandens kiekių aušinimui, tačiau per karščius upės įšyla, o aplinkosauginiai ribojimai neleidžia papildomai šildyto vandens išleisti, kai natūrali vandens temperatūra jau per aukšta.

    Prancūzijoje mažinama reaktorių galia

    Dėl aušinimo apribojimų valstybės valdoma bendrovė „EDF“ kai kuriuose reaktoriuose yra priversta mažinti galią. Tai reiškia, kad rinkoje atsiranda mažiau pigesnės bazinės generacijos, o trūkumas dengiamos brangesniais šaltiniais arba importu.

    Rinkos dalyviai šią riziką įkainoja iš karto, todėl net trumpalaikės žinios apie ribojimus ar gedimus gali sukelti staigius kainų šuolius. Esant įtemptam balansui, kainas papildomai stumia ir brangiai kainuojantys rezervai, kuriuos operatoriai turi įjungti stabilumui užtikrinti.

    Šuoliai fiksuojami ir kitose šalyse

    Karščiai paveikia ne vien Prancūziją, nes didelė paklausa sutampa su nepastovia atsinaujinančių išteklių gamyba. Šiaurės Europoje silpnesnis vėjas sumažina vėjo elektrinių generaciją, todėl trūkstamą kiekį tenka kompensuoti kitomis priemonėmis, o tai kelia didmenines kainas.

    Vokietijoje vieną kritiškiausių dienų kainos per parą smarkiai svyravo: dieną jos siekė apie 86 eurus už megavatvalandę, o vakare šoktelėjo iki 566 eurų už megavatvalandę. Tokie šuoliai rodo, kaip greitai rinka reaguoja į sistemos balansavimo poreikį, kai paklausa išauga, o pasiūla tampa ribota.

    Didžiojoje Britanijoje operatoriams tenka aktyvuoti tiekimo perspėjimus, kad būtų užtikrinta pakankama galia tinkle. Tokiose situacijose balansavimo energija gali kainuoti ypač brangiai, nes už skubiai į sistemą įtraukiamus pajėgumus mokama gerokai daugiau nei įprastomis sąlygomis.

    Kodėl karščiai taip brangiai kainuoja?

    Ekstremalios temperatūros vienu metu smogia kelioms grandims: didina vartojimą, mažina dalies elektrinių efektyvumą ir apsunkina aušinimą, o kartu kelia gedimų tikimybę skirstomuosiuose tinkluose. Dėl įkaitusių linijų ir įrangos didėja techninių trikdžių rizika, o jų šalinimas taip pat kainuoja.

    Italijoje analitikai perspėja apie didesnę vietinių elektros tiekimo sutrikimų tikimybę karščio pikais, o prognozėse minimas maždaug 36 proc. didmeninių kainų augimas trečiąjį metų ketvirtį. Tai iliustruoja bendrą tendenciją: klimato ekstremumai tampa struktūriniu rinkos rizikos veiksniu, o ne pavienėmis išimtimis.

    Energetikos sektoriuje vis daugiau dėmesio skiriama tinklų atsparumui, lankstesniems balansavimo sprendimams ir vartojimo valdymui. Tačiau kol kas karščio bangos išlieka scenarijus, kai net ir pažangi infrastruktūra turi veikti avariniu režimu, o tai tiesiogiai matyti didmeninėse elektros kainose.

  • DI ir duomenų centrai Europoje gali kelti elektros kainas: tinklams teks nespėti su paklausa

    Europoje sparčiai augantis dirbtinio intelekto ir duomenų centrų sektorius didina elektros poreikį, o energetikos bendrovės perspėja: tai gali atsispindėti sąskaitose vartotojams. Didžiausia rizika siejama ne vien su papildomomis gamybos galiomis, bet ir su tinklų pralaidumu bei prijungimo terminais.

    Energetikos asociacija Eurelectric, vienijanti Europos elektros sektoriaus įmones, skelbia sieksianti iki 2026 metų pabaigos parengti bendras gaires, kaip derinti energetikos investicijas su DI ir duomenų centrų plėtra. Toks koordinavimas, pasak sektoriaus, reikalingas tam, kad nauji dideli vartotojai būtų prijungiami sparčiau ir nuspėjamiau.

    Paklausa auga greičiau nei tinklai

    Eurelectric vertinimu, iki 2030 metų duomenų centrai gali sudaryti reikšmingą dalį augančio elektros poreikio Europoje. Asociacijos analizėje minimas scenarijų intervalas siekia nuo 149 iki 287 TWh per metus, o tai prilygsta didelės valstybės metiniam suvartojimui.

    Problema ta, kad tinklų projektai juda lėčiau nei duomenų centrų statybos. Europos šalyse prijungimo ar tinklo modernizavimo laukimas kai kur gali trukti 7–10 metų, kai patys duomenų centrai įprastai pastatomi per 18–24 mėnesius.

    Kainų rizika ir kas už tai mokės

    Dideli, stabiliai elektrą vartojantys objektai energetikai yra patrauklūs, nes didina investicijų į generaciją ir tinklus atsiperkamumą. Savivaldybėms tai dažnai reiškia ir didesnes įplaukas iš nekilnojamojo turto mokesčių bei naujas investicijas regione.

    Tačiau sektorius atkreipia dėmesį į kitą pusę: tinklų plėtra, naujos pastotės, prijungimo sprendimai ir sistemos patikimumo užtikrinimas kainuoja, o šios sąnaudos gali būti perkeltos į tarifus. Dėl to augant duomenų centrų koncentracijai tam tikruose regionuose gali didėti spaudimas galutinėms elektros kainoms.

    „Tai nėra nauja religija, tai verslo sprendimas“, – sakė energetikos sektoriaus atstovas, aiškindamas, kodėl įmonės DI plėtrą vertina kaip naują paklausos variklį.

    Eurelectric pabrėžia, kad aiškios taisyklės, kas ir kokia apimtimi finansuoja prijungimą bei tinklo stiprinimą, tampa kritiškai svarbios. Priešingu atveju, vartotojų interesų apsauga gali reikalauti aktyvesnio reguliuotojų ir viešojo sektoriaus įsitraukimo.

    Ko tikisi Europa ir verslas

    Diskusijos dėl energetikos ir DI sąveikos stiprėja ir dėl Europos Komisijos iniciatyvų, orientuotų į technologinį konkurencingumą, debesijos infrastruktūrą bei DI. Nors politiniuose dokumentuose daug dėmesio skiriama DI pritaikymui pačiuose elektros tinkluose, verslas pasigenda lygiagrečiai apibrėžtų principų, kaip praktiškai planuoti duomenų centrų plėtrą kartu su energetika.

    Energetikos įmonės tikisi, kad suderintos rekomendacijos padės sudaryti „matomumo“ principą: duomenų centrų vystytojai anksčiau atskleis planuojamas apkrovas, o tinklų operatoriai ir gamintojai galės tiksliau planuoti investicijas. Tai, sektoriaus vertinimu, būtų viena realiausių priemonių sumažinti kainų šuolių riziką ir trumpinti prijungimo eiles.

  • Keturių ES šalių spaudimas Komisijai: prašoma švelninti ETS pakeitimus, kad nesmuktų pramonė

    Keturių ES šalių spaudimas Komisijai: prašoma švelninti ETS pakeitimus, kad nesmuktų pramonė

    Keturios Europos Sąjungos šalys ragina Europos Komisiją peržiūrėti dalį planuojamų anglies dioksido rinkos reformų, teigdamos, kad griežtesnės taisyklės 2026–2030 metų laikotarpiu gali sukelti rimtą spaudimą pramonei. Dokumente akcentuojama, kad numatomi pokyčiai gali pabloginti Europos gamintojų konkurencingumą pasaulinėje rinkoje.

    Diskusijų centre – ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema (ETS), laikoma pagrindiniu Bendrijos klimato politikos įrankiu. Ji įpareigoja taršias pramonės šakas mokėti už išmetamą anglies dioksidą, o daliai sektorių iki šiol taikomas nemokamų leidimų mechanizmas, skirtas mažinti vadinamąjį anglies dioksido nutekėjimą, kai gamyba perkeliama į šalis su silpnesniais aplinkosaugos reikalavimais.

    Kas kelia didžiausią nerimą?

    Estija, Prancūzija, Vokietija ir Ispanija perspėja, kad Komisijos siūlomas naujas nemokamų taršos leidimų skyrimo metodas gali priversti įmones mažinti emisijas greičiau, nei realiai leidžia technologinės galimybės. Pasak šalių, kai kuriuose sektoriuose mažai anglies dioksido išmetančios alternatyvos vis dar yra per brangios arba nepasiekiamos komerciniu mastu.

    Ypatingas dėmesys kreipiamas į pramonę, kuriai būtina aukštos temperatūros šiluma ir intensyvus kuro naudojimas, pavyzdžiui, chemijos, metalo ar kitus energijai imlius procesus. Šių šakų įmonėms net ir nedidelis papildomas kaštų šuolis gali nulemti investicijų atidėjimą ar gamybos mažinimą Europoje.

    Prancūzija įspėja dėl mokesčių šuolio

    Prancūzijos pramonės ministras Sébastienas Martinas Briuselyje vykusiame pramonės ministrų susitikime pareiškė, kad pokyčiai gali paspartinti pramonės iškėlimą iš ES. Jis pabrėžė, kad vien chemijos sektoriui numatomas papildomų kaštų augimas būtų sunkiai pakeliamas.

    „Nematau, kaip chemijos pramonė gali sugerti maždaug 3 000 000 000 eurų mokesčių padidėjimą dėl šių orientyrų“, – sakė Sébastienas Martinas.

    Europos Komisija savo ruožtu teigia, kad ETS generuojamos pajamos turėtų grįžti į ekonomiką per investicijas į pramonės dekarbonizaciją. Tačiau Prancūzijos ministras kritikavo, jog trūksta aiškaus grafiko ir teisinio pagrindimo, kaip ir kada šios lėšos realiai pasieks labiausiai paveiktas įmones.

    „Negalime tiesiog priimti pažadų. Reikia kažko konkretaus“, – sakė Sébastienas Martinas.

    Estijos akcentas – mažų ekonomikų interesai

    Estijos pramonės ministras Erkki Keldo pabrėžė, kad ES finansavimas pramonės dekarbonizacijai turėtų atsižvelgti į geografinę pusiausvyrą ir mažų ekonomikų poreikius. Pasak jo, vienodai pritaikomos taisyklės gali neproporcingai paveikti šalis, kurių pramonės bazė siauresnė, o investicijų pritraukimas sudėtingesnis.

    Keturių šalių dokumente taip pat prašoma skubiai paaiškinti, kaip konkrečiai bus skaičiuojami naujieji nemokamų leidimų kiekiai ir ar metodika galėtų skirtis priklausomai nuo skirtingų sektorių patiriamų iššūkių. Šalys siekia daugiau aiškumo prieš priimant sprendimus, kurie gali turėti ilgalaikį poveikį gamybos kaštams ir investicijų planams.

    Valstybės taip pat ragina Europos Komisiją pateikti atskirą teisėkūros pasiūlymą dėl numatytųjų skaičiavimo reikšmių tais atvejais, kai nėra pakankamai duomenų, ir tai padaryti iki 2027 metų sausio, nelaukiant platesnės ETS peržiūros. Be to, prašoma teisinio įvertinimo, ar naujoji metodika galėtų būti taikoma atgaline data nuo 2026 metų sausio.

    Šis koordinuotas žingsnis didina politinį spaudimą Europos Komisijai prieš artėjantį aukšto lygio susitikimą, kuriame dalyvaus ES valstybės ir kuriame tikimasi balsavimo dėl nemokamų taršos leidimų taisyklių. Nors nė viena iš šalių nesiūlo atsisakyti ETS, diskusija parodo įtampą tarp klimato ambicijų ir siekio išlaikyti Europoje konkurencingą sunkiosios pramonės pagrindą.

  • Lenkijos pramonė moka brangiausiai ES: elektra „suvalgo“ konkurencingumą, reikia sprendimų dabar

    Brangiausia elektra ES pramonei

    Lenkija 2025 metais išsiskyrė kaip šalis, kurioje energijai imli pramonė už elektrą mokėjo daugiausiai visoje Europos Sąjungoje. Tai tampa realiu konkurencingumo klausimu plieno, cemento, chemijos ir trąšų gamintojams, kurių sąnaudos sparčiai auga.

    Pagal Eurostato skelbiamus duomenis, 2025 metų antrąjį pusmetį vidutinė elektros kaina energijai imlioms įmonėms Lenkijoje siekė apie 172 eurus už megavatvalandę. Palyginimui, Vokietijoje tuo pačiu laikotarpiu ji buvo apie 131 eurą, Ispanijoje apie 93 eurus, Prancūzijoje apie 61 eurą.

    Kodėl kainos tokios aukštos?

    Aukštas kainas lemia keli veiksniai, tačiau esminis yra energetikos struktūra ir reguliacinė našta. Lenkijos elektros gamyboje ilgą laiką dominavo iškastinis kuras, todėl didelę galutinės kainos dalį sudaro CO2 taršos kaštai ir kuro kainų svyravimai.

    Prie to prisideda augantys tinklų, balansavimo ir kiti reguliuojami mokesčiai, kurie pramonei tiesiogiai didina kilovatvalandės kainą. Toks derinys ypač skausmingas sektoriams, kur energija sudaro reikšmingą savikainos dalį, o produkcija konkuruoja bendroje ES rinkoje.

    Rizika: gamybos perkėlimas ir darbo vietos

    Didelės elektros kainos verčia įmones perskaičiuoti investicijų planus ir svarstyti gamybos perkėlimą į šalis, kur energija pigesnė. Tai reiškia ne tik galimą pajėgumų mažėjimą, bet ir darbo vietų, mokesčių bei tiekimo grandinių trauką iš regionų, kuriuose pramonė yra svarbiausias darbdavys.

    Problema tampa ir strateginė, nes energijai imlios šakos siejasi su infrastruktūros, statybų ir gynybos pramonės grandinėmis. Jei vietinė gamyba trauksis, didės priklausomybė nuo importo, o tai jautru tiek kainų, tiek tiekimo saugumo požiūriu.

    „Turime rinktis: greitai įgyvendinti sisteminį paramos paketą, kuris išlygintų sąlygas bendroje rinkoje, arba susitaikyti su metalurgijos, chemijos ir cemento pramonės nutekėjimu“, – cituojama Lenkijos spaudoje aptariama dilema.

    Viešojoje erdvėje jau anksčiau skambėjo pažadai dėl sprendimų, kurie stabilizuotų elektros kainą energijai imlioms įmonėms, tačiau rinka ir pramonės atstovai akcentuoja, kad laikas čia yra kritinis. Kuo ilgiau sprendimai atidėliojami, tuo daugiau investicijų ir užsakymų gali iškeliauti į kitas ES valstybes ar už Europos ribų.

  • Ar Lenkija gali pasitraukti iš ETS: teoriškai įmanoma, bet kaina energetikai būtų didelė

    Lenkijoje vėl įsiplieskė diskusija, ar šalis galėtų pasitraukti iš ES apyvartinių taršos leidimų sistemos ETS, kuri daro įtaką elektros kainai ir pramonės konkurencingumui. Energetikos sektoriaus atstovai pabrėžia, kad reali išeitis dažniau slypi ne pasitraukime, o sistemos reformoje ir aiškesnėse taisyklėse.

    ETS yra Europos Sąjungos mechanizmas, kuriuo nustatoma bendra emisijų „riba“, o įmonės privalo turėti leidimus išmesti tam tikrą kiekį anglies dioksido. Šių leidimų kaina veikia elektros gamybos savikainą, ypač ten, kur energijos miksas labiau priklausomas nuo anglies ar dujų.

    Kaip ETS veikia elektros kainą?

    Europos Komisijos duomenimis, ETS dalis elektros kainoje skirtingose ES šalyse sudaro maždaug 11–24 proc., tačiau Lenkijoje įvardijama net iki 50 proc. Tokį skirtumą lemia tai, kad taršesniems gamybos pajėgumams reikia daugiau leidimų, o jų įsigijimo sąnaudos persiduoda galutinei kainai.

    Energetikos asociacija PKEE, vienijanti Lenkijos energetikos įmones, tikisi, kad Europos Komisija artimiausiu metu pateiks ETS pokyčių paketą. Sektorius ragina reformas sieti ne tik su ilgalaikiais 2040 metų klimato tikslais, bet ir su saugumo bei konkurencingumo realijomis.

    „Norime ne kosmetinių pataisų, o rimtos, gilesnės ETS reformos, kuri atsižvelgtų į naujas geopolitines ir ekonomines aplinkybes“, – sakė Ryszardas Pawlikas iš PKEE atstovybės Briuselyje.

    Kokios reformos siūlomos?

    Viena pagrindinių žinučių Briuseliui – mažinti kainų spaudimą didinant rinkoje prieinamų taršos leidimų pasiūlą. Energetikos atstovai įspėja, kad pagal dabartinę trajektoriją apie 2038 metus naujų leidimų pasiūla gali smarkiai sumažėti, o tai, jų vertinimu, didintų kainų šuolių riziką.

    Kitas akcentas – stipresni „antišokiniai“ mechanizmai, kurie suteiktų daugiau kainų stabilumo ir prognozuojamumo. Tai svarbu tiek investicijoms į naujus pajėgumus, tiek pramonės planavimui, nes staigūs leidimų kainų svyravimai didina neapibrėžtumą.

    Taip pat siūloma ilginti Modernizavimo fondo veikimą po 2030 metų. Šis fondas finansuojamas iš ETS pajamų ir skirtas investicijoms, mažinančioms emisijas, įskaitant atsinaujinančią energetiką ir efektyvumo priemones, todėl Lenkijai, kaip vienai didžiausių gavėjų, tęstinumas būtų strategiškai svarbus.

    Ar pasitraukimas iš ETS išspręstų problemą?

    Ekspertų vertinimu, pasitraukimas iš ETS praktiškai neatsiejamas nuo pasitraukimo iš Europos Sąjungos, todėl toks scenarijus laikomas politiškai ir teisiškai labai sudėtingu. Be to, net ir už ES ribų veiktų anglies dioksido korekcinis mechanizmas CBAM, pagal kurį į ES importuojančios įmonės turėtų kompensuoti konkurencinį pranašumą, jei gamyba vyko be analogiškų anglies kaštų.

    Tai reiškia, kad neperėjus prie mažesnio emisijų intensyvumo energetikos, vien formalus pasitraukimas nuo dalies taisyklių nebūtinai panaikintų ekonominį spaudimą. Energetikos atstovai todėl ragina dėmesį telkti į realistiškas derybines pozicijas Briuselyje, o ne į politiškai sunkiai įgyvendinamas deklaracijas.

    „Tai nėra rimtai svarstomas scenarijus Briuselyje, todėl susitelkiame į konkrečius pasiūlymus, kad ETS veiktų skatindama transformaciją, bet nepakenktų ekonomikos konkurencingumui“, – sakė Ryszardas Pawlikas.