Tag: Elektros kainos

  • Lenkijos pramonė moka brangiausiai ES: elektra „suvalgo“ konkurencingumą, reikia sprendimų dabar

    Brangiausia elektra ES pramonei

    Lenkija 2025 metais išsiskyrė kaip šalis, kurioje energijai imli pramonė už elektrą mokėjo daugiausiai visoje Europos Sąjungoje. Tai tampa realiu konkurencingumo klausimu plieno, cemento, chemijos ir trąšų gamintojams, kurių sąnaudos sparčiai auga.

    Pagal Eurostato skelbiamus duomenis, 2025 metų antrąjį pusmetį vidutinė elektros kaina energijai imlioms įmonėms Lenkijoje siekė apie 172 eurus už megavatvalandę. Palyginimui, Vokietijoje tuo pačiu laikotarpiu ji buvo apie 131 eurą, Ispanijoje apie 93 eurus, Prancūzijoje apie 61 eurą.

    Kodėl kainos tokios aukštos?

    Aukštas kainas lemia keli veiksniai, tačiau esminis yra energetikos struktūra ir reguliacinė našta. Lenkijos elektros gamyboje ilgą laiką dominavo iškastinis kuras, todėl didelę galutinės kainos dalį sudaro CO2 taršos kaštai ir kuro kainų svyravimai.

    Prie to prisideda augantys tinklų, balansavimo ir kiti reguliuojami mokesčiai, kurie pramonei tiesiogiai didina kilovatvalandės kainą. Toks derinys ypač skausmingas sektoriams, kur energija sudaro reikšmingą savikainos dalį, o produkcija konkuruoja bendroje ES rinkoje.

    Rizika: gamybos perkėlimas ir darbo vietos

    Didelės elektros kainos verčia įmones perskaičiuoti investicijų planus ir svarstyti gamybos perkėlimą į šalis, kur energija pigesnė. Tai reiškia ne tik galimą pajėgumų mažėjimą, bet ir darbo vietų, mokesčių bei tiekimo grandinių trauką iš regionų, kuriuose pramonė yra svarbiausias darbdavys.

    Problema tampa ir strateginė, nes energijai imlios šakos siejasi su infrastruktūros, statybų ir gynybos pramonės grandinėmis. Jei vietinė gamyba trauksis, didės priklausomybė nuo importo, o tai jautru tiek kainų, tiek tiekimo saugumo požiūriu.

    „Turime rinktis: greitai įgyvendinti sisteminį paramos paketą, kuris išlygintų sąlygas bendroje rinkoje, arba susitaikyti su metalurgijos, chemijos ir cemento pramonės nutekėjimu“, – cituojama Lenkijos spaudoje aptariama dilema.

    Viešojoje erdvėje jau anksčiau skambėjo pažadai dėl sprendimų, kurie stabilizuotų elektros kainą energijai imlioms įmonėms, tačiau rinka ir pramonės atstovai akcentuoja, kad laikas čia yra kritinis. Kuo ilgiau sprendimai atidėliojami, tuo daugiau investicijų ir užsakymų gali iškeliauti į kitas ES valstybes ar už Europos ribų.

  • Ar Lenkija gali pasitraukti iš ETS: teoriškai įmanoma, bet kaina energetikai būtų didelė

    Lenkijoje vėl įsiplieskė diskusija, ar šalis galėtų pasitraukti iš ES apyvartinių taršos leidimų sistemos ETS, kuri daro įtaką elektros kainai ir pramonės konkurencingumui. Energetikos sektoriaus atstovai pabrėžia, kad reali išeitis dažniau slypi ne pasitraukime, o sistemos reformoje ir aiškesnėse taisyklėse.

    ETS yra Europos Sąjungos mechanizmas, kuriuo nustatoma bendra emisijų „riba“, o įmonės privalo turėti leidimus išmesti tam tikrą kiekį anglies dioksido. Šių leidimų kaina veikia elektros gamybos savikainą, ypač ten, kur energijos miksas labiau priklausomas nuo anglies ar dujų.

    Kaip ETS veikia elektros kainą?

    Europos Komisijos duomenimis, ETS dalis elektros kainoje skirtingose ES šalyse sudaro maždaug 11–24 proc., tačiau Lenkijoje įvardijama net iki 50 proc. Tokį skirtumą lemia tai, kad taršesniems gamybos pajėgumams reikia daugiau leidimų, o jų įsigijimo sąnaudos persiduoda galutinei kainai.

    Energetikos asociacija PKEE, vienijanti Lenkijos energetikos įmones, tikisi, kad Europos Komisija artimiausiu metu pateiks ETS pokyčių paketą. Sektorius ragina reformas sieti ne tik su ilgalaikiais 2040 metų klimato tikslais, bet ir su saugumo bei konkurencingumo realijomis.

    „Norime ne kosmetinių pataisų, o rimtos, gilesnės ETS reformos, kuri atsižvelgtų į naujas geopolitines ir ekonomines aplinkybes“, – sakė Ryszardas Pawlikas iš PKEE atstovybės Briuselyje.

    Kokios reformos siūlomos?

    Viena pagrindinių žinučių Briuseliui – mažinti kainų spaudimą didinant rinkoje prieinamų taršos leidimų pasiūlą. Energetikos atstovai įspėja, kad pagal dabartinę trajektoriją apie 2038 metus naujų leidimų pasiūla gali smarkiai sumažėti, o tai, jų vertinimu, didintų kainų šuolių riziką.

    Kitas akcentas – stipresni „antišokiniai“ mechanizmai, kurie suteiktų daugiau kainų stabilumo ir prognozuojamumo. Tai svarbu tiek investicijoms į naujus pajėgumus, tiek pramonės planavimui, nes staigūs leidimų kainų svyravimai didina neapibrėžtumą.

    Taip pat siūloma ilginti Modernizavimo fondo veikimą po 2030 metų. Šis fondas finansuojamas iš ETS pajamų ir skirtas investicijoms, mažinančioms emisijas, įskaitant atsinaujinančią energetiką ir efektyvumo priemones, todėl Lenkijai, kaip vienai didžiausių gavėjų, tęstinumas būtų strategiškai svarbus.

    Ar pasitraukimas iš ETS išspręstų problemą?

    Ekspertų vertinimu, pasitraukimas iš ETS praktiškai neatsiejamas nuo pasitraukimo iš Europos Sąjungos, todėl toks scenarijus laikomas politiškai ir teisiškai labai sudėtingu. Be to, net ir už ES ribų veiktų anglies dioksido korekcinis mechanizmas CBAM, pagal kurį į ES importuojančios įmonės turėtų kompensuoti konkurencinį pranašumą, jei gamyba vyko be analogiškų anglies kaštų.

    Tai reiškia, kad neperėjus prie mažesnio emisijų intensyvumo energetikos, vien formalus pasitraukimas nuo dalies taisyklių nebūtinai panaikintų ekonominį spaudimą. Energetikos atstovai todėl ragina dėmesį telkti į realistiškas derybines pozicijas Briuselyje, o ne į politiškai sunkiai įgyvendinamas deklaracijas.

    „Tai nėra rimtai svarstomas scenarijus Briuselyje, todėl susitelkiame į konkrečius pasiūlymus, kad ETS veiktų skatindama transformaciją, bet nepakenktų ekonomikos konkurencingumui“, – sakė Ryszardas Pawlikas.

  • Meloni siekia grąžinti branduolinę energetiką Italijoje, bet ją vis dar persekioja Černobylio šešėlis

    Meloni siekia grąžinti branduolinę energetiką Italijoje, bet ją vis dar persekioja Černobylio šešėlis

    Italijos premjerė Giorgia Meloni kelia tikslą atgaivinti branduolinę energetiką šalyje, kur ši tema nuo Černobylio katastrofos ilgus dešimtmečius buvo politiškai nuodinga. Vyriausybė argumentuoja, kad didesnis energetinis saugumas ir aukštos elektros kainos keičia visuomenės nuotaikas, tačiau kelias iki realių projektų bus ilgas.

    Meloni Italijos Senate pareiškė, kad vasarą planuojama patvirtinti teisinį pagrindą, kuris atvertų galimybę grįžti prie branduolinės elektros gamybos. Tai būtų ryškiausias probranduolinis posūkis per daug metų, bet jis kol kas reikštų ne elektrinių statybų startą, o taisyklių ir institucinių procedūrų parengimą.

    Kas iš tiesų siūloma?

    Italijos planas daugiausia siejamas su mažais modulinių reaktorių projektais, dažnai vadinamais SMR. Šie įrenginiai kuriami kaip mažesnės galios reaktoriai, kurie teoriškai galėtų būti greičiau įgyvendinami ir lengviau pritaikomi pramonės poreikiams, tačiau pasaulyje jie dar tik ankstyvos diegimo stadijos.

    Ekspertai pabrėžia, kad net priėmus įstatymus, iki konkrečių sprendimų dėl vietų, technologijų ir rangovų gali praeiti ne vieni metai. Praktikoje tai reikštų, kad dabartinės politinės kadencijos metu greičiausiai būtų kuriamas rėmas, o ne matomi statybų rezultatai.

    Italijos branduolinė istorija ir referendumų rizika

    Italija nuo branduolinės energetikos pasitraukė po 1987 metais įvykusio referendumo, kurį stipriai paveikė Černobylio avarija. Antrasis bandymas grįžti prie branduolinės energetikos žlugo po 2011 metais įvykusios Fukušimos katastrofos, kai dar vienas referendumas sustabdė ankstesnės valdžios planus.

    Politologai ir energetikos analitikai atkreipia dėmesį, kad Italijoje referendumuose klausimai neretai virsta balsavimu už ar prieš tuo metu valdžioje esančią vyriausybę. Todėl bet kokia nauja kampanija gali tapti ne techniniu ginču apie energetikos miksą, o platesniu politiniu pasitikėjimo testu.

    „Šis įstatymas dar negrąžina branduolinės energetikos į Italiją, jis tik nustato taisykles, kaip ją būtų galima sugrąžinti“, – sakė branduolinės energetikos komentatorius Luca Romano.

    Ką rodo nuomonės pokytis ir kodėl jis trapus?

    Naujesnės apklausos rodo, kad italų požiūris į branduolinę energetiką nebėra vienareikšmiškai neigiamas, o parama kai kuriais atvejais artėja prie pusės visuomenės. Nuotaikas pakeitė Rusijos karas Ukrainoje, energetinių išteklių kainų šuoliai ir pramonės konkurencingumo klausimas.

    Vis dėlto Italija išlieka tarp skeptiškesnių Europos valstybių, o parama dažnai apibūdinama kaip paviršinė ir lengvai politizuojama. Ypač jautri tema būtų konkrečių vietų parinkimas, nes vietos bendruomenių pasipriešinimas ir teisminiai ginčai Italijoje dažnai užtempia strateginius infrastruktūros projektus.

    Analitikai taip pat primena vadinamąjį Italijos paradoksą: šalis pati branduolinės energijos negamina, tačiau dalį elektros importuoja, o reikšminga importo dalis Europoje siejama su branduoliniais pajėgumais, ypač Prancūzijoje. Vyriausybė teigia, kad vietinė gamyba mažintų priklausomybę ir didintų atsparumą kainų svyravimams, tačiau kritikai ginčija realius terminus ir kaštus.

    Net optimistiškiausi politiniai pažadai dėl veikiančių reaktorių per šį dešimtmetį ekspertų vertinami atsargiai. Branduolinės programos atnaujinimas nuo beveik nulio reiškia reguliavimo institucijų stiprinimą, tiekimo grandinių kūrimą, specialistų rengimą ir ilgas leidimų procedūras, todėl reali gamyba dažnai siejama su 12–15 metų laikotarpiu.

    Europos mastu branduolinė energetika pastaraisiais metais grįžta į politinę darbotvarkę: kai kurios valstybės pratęsia elektrinių darbą, kitos svarsto naujus projektus ar peržiūri senus draudimus. Tačiau Italijos atveju sprendimą lems ne vien ekonominė logika, bet ir tai, ar vyriausybei pavyks išvengti senų baimių sugrįžimo ir užtikrinti stabilumą ilgesniam nei vienos kadencijos laikotarpiui.

  • Atsinaujinančių išteklių elektrinės Lenkijoje vis dažniau stabdomos: kompensacijos nepadengia pajamų

    Atsinaujinančių energijos išteklių (AEI) elektrinių priverstinio ribojimo mastas Lenkijos elektros sistemoje auga, o išmokamos kompensacijos gamintojams neatsveria realiai prarastų pajamų. Apie tai, pristatydamas 2026 metų pirmojo ketvirčio elektros rinkos situaciją, kalbėjo „Tauron Polska Energia“ prekybos viceprezidentas Krzysztofas Zavadzkis.

    Jo teigimu, vis dažnesnis vadinamasis nerynkinis dispečerio sprendimas, kai tinklo operatorius nurodo riboti gamybą dėl sistemos saugumo ar tinklo pralaidumo, tampa sistemine problema. Augant saulės ir vėjo parkų galiai, tokie ribojimai dažniau pasitaiko periodais, kai pasiūla viršija momentinę paklausą, o perdavimo tinklas nespėja perkelti energijos į vartojimo centrus.

    Kainų šuoliai ir neigiamos kainos

    2026 metų pradžia Lenkijos rinkai pasižymėjo ypač dideliu kainų nepastovumu tiek „spot“, tiek balansavimo rinkoje. Pasak K. Zavadzkio, fiksuotas platus kainų diapazonas, o dideli paros skirtumai rodo, kad sistema vis stipriau reaguoja į momentinius generacijos ir vartojimo pokyčius.

    Neigiamos elektros kainos 2026 metų pirmąjį ketvirtį pasitaikė rečiau nei prieš metus, tačiau prognozuojama, kad per visus metus jų gali daugėti. Praktikoje neigiamos kainos dažniausiai signalizuoja, kad gamybos perteklius rinkoje susidaro greičiau, nei jį galima absorbuoti vartojimu, kaupimu ar eksportu, todėl dalis gamybos tampa ekonomiškai ir techniškai perteklinė.

    AEI ribojimas didėja, o kompensacijos stringa

    K. Zavadzkio pateiktais duomenimis, 2026 metų pirmąjį ketvirtį nerynkinio AEI ribojimo apimtys šalyje pasiekė 295,5 gigavatvalandės ir, lyginant su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus, išaugo 83 proc. Tai reiškia, kad vis didesnė pagamintos žaliosios energijos dalis realiai nepasiekia rinkos, nors jos gamybos pajėgumai yra įrengti ir pasirengę dirbti.

    „AEI ribojimo mastas nacionalinėje energetikos sistemoje, deja, auga. Neigiama tai, kad operatoriaus mokamos kompensacijos AEI gamintojams nepadengia prarastų pajamų“, – sakė K. Zavadzkis.

    Jo aiškinimu, vienas esminių ginčytinų aspektų yra kompensacijų skaičiavimo logika: prarastos pajamos apskaičiuojamos pagal balansavimo rinkos kainas, kurios ne visada atspindi faktines prekybines sutartis ir realias gamintojų pajamas. Dėl to gamintojai gali patirti finansinį skirtumą tarp to, ką būtų uždirbę pagal sudarytus sandorius, ir to, kas kompensuojama po ribojimo.

    „Tauron“ skaičiai: daugiau dispečerinio ribojimo

    „Tauron“ grupėje 2026 metų pirmąjį ketvirtį AEI gamybos ribojimai siekė beveik 13 gigavatvalandžių ir buvo 48 proc. didesni nei prieš metus. Bendrovė pabrėžė, kad pasikeitė ir ribojimų struktūra: ženkliai išaugo dispečerinio ribojimo dalis, o savanoriškas ar ekonominis saviribojimas sumažėjo.

    Tokia tendencija rodo, kad vis dažniau ribojimai įvyksta ne dėl pačių gamintojų sprendimų ar rinkos signalų, bet dėl sistemos apribojimų. Ilgainiui tai didina investuotojų riziką ir kelia klausimų, ar tinklų plėtra, lankstumo priemonės ir rinkos taisyklės spėja su AEI plėtra.

    Ekspertų vertinimu, sprendimų ašis čia yra kelių priemonių derinys: spartesnė perdavimo ir skirstymo tinklų plėtra, energijos kaupimo įrenginių diegimas, vartojimo lankstumo skatinimas ir aiškesni, su realiais kontraktais suderinami kompensavimo mechanizmai. Priešingu atveju AEI plėtra gali vis dažniau atsiremti ne į leidimus ar technologijas, o į paprastą fizinę tinklo ribą.

  • „Bloom Energy“ ir „Nebius“ sandoris už 2,3 mlrd. eurų: DI centrams žada greitesnę elektrą Europoje

    „Bloom Energy“ ir „Nebius“ sandoris už 2,3 mlrd. eurų: DI centrams žada greitesnę elektrą Europoje

    JAV kuro elementų technologijų bendrovės „Bloom Energy“ akcijos kilo po žinios apie partnerystę su Europoje veikiančia DI debesijos paslaugų bendrove „Nebius“. Įmonės paskelbė susitarimą, kuriuo siekiama greičiau užtikrinti elektros tiekimą augantiems duomenų centrams Europoje.

    Pagal SEC pateiktą informaciją „Nebius“ per visą sutarties laikotarpį gali sumokėti iki maždaug 2,3 mlrd. eurų paslaugų mokesčių, tačiau galutinės sumos priklausys nuo sąlygų ir įgyvendinimo apimties. Sutartyje numatytas kelių etapų diegimas per 10 metų laikotarpius.

    Kaip veiks partnerystė?

    „Nebius“ planuoja pirkti elektrą, kurią generuos „Bloom Energy“ vietoje įrengiamos kuro elementų sistemos, o pati „Bloom Energy“ turėtų įrangą sumontuoti ir prižiūrėti. Tokia schema leidžia duomenų centrams greičiau gauti reikalingą galią, nelaukiant ilgo prisijungimo prie tinklo ar jo stiprinimo.

    Skelbiama, kad projektas numato apie 250 megavatų garantuotos galios ir 328 megavatus įdiegtos galios. Šie skaičiai reikšmingi, nes DI užduotys, ypač modelių mokymas ir didelės apimties skaičiavimai, reikalauja stabilaus, nuolatinio elektros tiekimo.

    „Elektra išlieka vienu pagrindinių DI infrastruktūros plėtros ribojimų, todėl pasirinkome sprendimą, kuris gali būti įdiegtas vietoje ir per klientams reikalingus terminus“, – sakė „Nebius“ produktų ir infrastruktūros vadovas Andrejus Korolenka.

    Kodėl Europoje tai tampa kritiška?

    Europos duomenų centrų rinka plečiasi, tačiau projektams vis dažniau kliūva tinklo pajėgumų stoka, ilgi prijungimo terminai ir aukštesnės elektros kainos nei JAV. Dėl to didieji skaičiavimo pajėgumų planai neretai susiduria su realybe: vien serverių nepakanka, jei nėra aiškaus ir greito kelio iki patikimos energijos.

    Šiame kontekste vietoje diegiami energijos šaltiniai tampa alternatyva, leidžiančia bent dalį galios užsitikrinti greičiau. Kuro elementų technologija dažnai pristatoma kaip sprendimas, galintis sumažinti lokalią taršą, tačiau jos poveikis klimatui priklauso ir nuo naudojamo kuro, tiekimo grandinės bei veikimo režimo.

    „Nebius“ ambicijos ir platesnis fonas

    „Nebius“ pastaruoju metu stiprina pozicijas kaip skaičiavimo pajėgumų tiekėja Europoje ir skelbia apie didelės apimties projektus. Bendrovė taip pat yra pranešusi apie planus Suomijoje statyti didelio masto DI duomenų centrą, kurio galia siektų 310 megavatų, o veiklos startas numatomas 2027 metais.

    Tokie projektai rodo, kad konkurencija dėl DI infrastruktūros Europoje pereina į etapą, kuriame lemiamu veiksniu tampa ne tik lustai ar serveriai, bet ir energijos prieinamumas. Rinka vis dažniau ieško modelių, kurie sutrumpintų kelią nuo projekto paskelbimo iki realiai veikiančių skaičiavimo pajėgumų.

  • Europa nori aplenkti JAV ir Kiniją DI lenktynėse, bet energijos kainos gali viską sugriauti

    Europa nori aplenkti JAV ir Kiniją DI lenktynėse, bet energijos kainos gali viską sugriauti

    Europa siekia tapti viena pagrindinių DI lyderių ir konkuruoti su JAV bei Kinija, tačiau šias ambicijas gali pristabdyti brangstanti elektra. Dėl išaugusios įtampos Artimuosiuose Rytuose energijos kainos regione šoktelėjo, o tai ypač skaudžiai smogia didžiausiems DI „varikliams“ – duomenų centrams.

    Duomenų centrai sunaudoja milžiniškus elektros kiekius, todėl net nedidelis kainų pokytis tiesiogiai veikia investicijų atsiperkamumą. Ekspertai pabrėžia, kad tokie projektai tampa itin jautrūs energijos sąnaudoms, o rinkdamiesi vietą plėtrai investuotojai pirmiausia žiūri į stabilų ir pigų elektros tiekimą.

    Duomenų centrai kelia įtampą

    HEC Paris mokslininkas Olivier Darmouni atkreipia dėmesį, kad sparčiai augantis duomenų centrų skaičius karštuosiuose taškuose gali didinti elektros kainas 20–40 proc. Tokios teritorijos jau formuojasi ne tik JAV, bet ir Europoje, kur infrastruktūros plėtra dažnai atsilieka nuo paklausos.

    Tarptautinė energetikos agentūra skaičiuoja, kad Europos energijai imlių pramonės šakų mokama elektros kaina pastaraisiais metais vidutiniškai buvo maždaug dukart didesnė nei JAV. Tai mažina regiono konkurencingumą ir didina riziką, kad dalis DI infrastruktūros investicijų bus nukreiptos kitur.

    Kas laimės, o kas pralaimės?

    „Wood Mackenzie“ atstovas Chris Seiple nurodo tris pagrindines priežastis, kodėl Europa atsilieka nuo JAV duomenų centrų plėtroje: energijos kaina, plėtotojų geografinis pasiskirstymas ir projekto įgyvendinimo greitis. Kuo ilgiau užtrunka prijungimas prie tinklų ir leidimų gavimas, tuo brangiau kainuoja kapitalas ir tuo labiau nukenčia planai.

    „Nvidia“ atstovas Vladimiras Prodanovicius yra pareiškęs, kad dalis Vidurio Europos jau praranda konkurenciją, kaip pavyzdžius įvardydamas dideles elektros kainas Vokietijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Tai reiškia, kad nauji objektai dažniau gali būti planuojami ten, kur elektros kaina mažesnė, o tinklai – lengviau plečiami.

    Šiaurės šalys ir Prancūzija kyla

    Dažniausiai kaip potencialūs laimėtojai įvardijamos Šiaurės šalys ir Prancūzija, kur elektros kainos istoriškai žemesnės, o energijos šaltinių miksas įvairesnis. Šiaurės regione reikšmingą vaidmenį atlieka hidroenergetika ir vėjas, o Prancūzijoje – didelė branduolinės energetikos dalis, kuri paprastai suteikia daugiau kainų stabilumo.

    Praktikoje tai jau atsispindi investicijose: „Microsoft“ kartu su partneriais vysto didelio masto DI infrastruktūros projektus Norvegijoje, taip pat planuoja plėtrą Švedijoje ir Danijoje. Tokie sprendimai rodo aiškią rinkos kryptį – DI pajėgumai keliasi arčiau pigesnės ir patikimesnės elektros.

    Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad vien žema kaina nepakanka. Kad Europa išliktų konkurencinga, būtina greičiau plėsti elektros gamybą, tinklų pralaidumą, kaupimo sprendimus ir didinti tarpvalstybinę integraciją, kad energijos kaina būtų stabilesnė visame regione.

  • Energetikos naujienos: kas brangsta, kur atsiranda rizikų ir ką artimiausiu metu keis rinka

    Energetikos sektorius šiuo metu išlieka vienas jautriausių ekonomikos temperatūrai: kainas ir tiekimo saugumą vienu metu veikia geopolitika, infrastruktūros ribojimai ir sparčiai auganti atsinaujinančių išteklių dalis. Rinka vis dažniau juda trumpais šuoliais, todėl vartotojams ir verslui svarbu sekti ne tik tarifus, bet ir priežastis, kurios juos keičia.

    Pastaraisiais metais Europa sistemingai mažino priklausomybę nuo rusiškų energijos išteklių, tačiau tai nereiškia, kad kainų rizika dingo. Dujų ir elektros kainos vis dažniau priklauso nuo orų, saugyklų užpildymo, pasaulinės suskystintų gamtinių dujų pasiūlos ir tinklų pralaidumo, ypač kai atsiranda remontų ar sutrikimų.

    Didėjant vėjo ir saulės generacijai, elektros kainos dažniau krenta, kai gamyba didelė, ir šauna aukštyn, kai vėjas nurimsta ar sutemsta, o paklausa lieka aukšta. Dėl to vis svarbesni tampa balansavimo pajėgumai, energijos kaupimas ir lankstūs vartojimo sprendimai, leidžiantys perkelti dalį suvartojimo į pigesnes valandas.

    Ką stebėti artimiausiu metu

    Artimiausiu laikotarpiu rinką labiausiai veiks keli praktiški veiksniai: dujų atsargų lygis ir jų pildymo tempas, elektros jungčių pralaidumas bei planiniai tinklų remontai. Taip pat reikšmingos bus šiltesnės ar šaltesnės nei įprasta savaitės, nes jos tiesiogiai veikia šildymo ir elektros paklausą.

    Verslui aktualu įvertinti, ar dabartiniai fiksavimo pasiūlymai iš tiesų mažina riziką, ar tik perkelia ją į ilgesnį laikotarpį. Namų ūkiams verta pasitikrinti, kaip jų planas reaguoja į biržos svyravimus, ir ar yra galimybių optimizuoti vartojimą, pavyzdžiui, šilumos siurblio, elektromobilio ar boilerio darbą derinant prie pigesnių valandų.

    Atsinaujinanti energetika ir tinklai

    Atsinaujinančių išteklių plėtra Europoje ir Lietuvoje sparčiai didina generacijos apimtis, bet kartu kelia tinklų plėtros poreikį. Kai kuriose vietovėse projektai stringa ne dėl technologijų, o dėl prijungimo sąlygų, leidimų ir riboto tinklo pralaidumo, todėl investicijos į perdavimą ir skirstymą tampa kritiniu klausimu.

    Ne mažiau svarbi ir kainodaros logika: kai saulės ir vėjo perteklius sukuria itin žemas kainas, pelningumas vis labiau priklauso nuo lankstumo, kaupimo ir ilgalaikių sutarčių. Tai reiškia, kad rinkoje daugės sprendimų, kurie jungia gamybą, kaupimą ir vartojimą į vieną valdomą sistemą.

    DI vaidmuo energetikoje

    Energetikos įmonės vis aktyviau taiko DI prognozuodamos paklausą, optimizuodamos generacijos valdymą ir mažindamos avarijų riziką. Praktikoje tai reiškia tikslesnes vėjo ir saulės gamybos prognozes, greitesnį gedimų aptikimą tinkle ir geresnį balansavimo planavimą, kas ilgainiui gali mažinti sistemos kaštus.

    Vartotojų pusėje DI padeda automatizuoti vartojimo perkėlimą į pigesnes valandas, tačiau tam reikia aiškių planų sąlygų, patikimų skaitiklių duomenų ir patogaus valdymo. Kuo labiau rinka tampa nepastovi, tuo didesnę vertę įgauna sprendimai, kurie kainų svyravimus paverčia sutaupymu, o ne netikėta sąskaita.

    Šioje aplinkoje energijos naujienos tampa ne tik apie tarifus, bet ir apie rizikos valdymą: ką reiškia jungčių remontai, kaip keičiasi dujų saugyklų situacija ir kokią realią naudą duoda tinklų modernizavimas. Stebint šiuos signalus, lengviau suprasti, kodėl kainos kinta, ir kokių sprendimų verta imtis dabar.

  • Lenkijoje rekordiniai OZE ribojimai: per 4 mėnesius atjungta 642,5 GWh, 50,9 proc. daugiau nei pernai

    Lenkijoje atsinaujinančių išteklių energetikos ribojimai nemažėja: balandžio mėnesį užfiksuotas rekordinis nierynkinis vėjo ir saulės elektrinių redysponavimas, kai gamyba mažinama perdavimo sistemos operatoriaus nurodymu dėl sistemos balansavimo poreikių. Kaip mėnesinėje apžvalgoje skelbia Forum Energii, vien balandį apribota 344 GWh elektros gamybos.

    Palyginti su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus, balandžio ribojimai buvo 30,1 proc. didesni. O per pirmuosius keturis 2026 metų mėnesius bendra ribojimų apimtis pasiekė 642,5 GWh, tai yra 50,9 proc. daugiau nei pernai tuo pačiu laikotarpiu.

    Kodėl ribojama žalioji energija?

    Nierynkinis redysponavimas dažniausiai taikomas tuomet, kai tinklas fiziškai nebesugeba priimti visos tuo metu pagaminamos energijos arba kai dėl didelės generacijos ir mažesnio vartojimo tampa sudėtinga išlaikyti sistemos balansą. Tokiais atvejais, net ir esant techninei galimybei gaminti, dalis elektrinių laikinai atjungiamos.

    Forum Energii nurodo, kad balandžio ribojimai daugiausia palietė didelio masto saulės elektrines: jų gamyba sumažinta 211,7 GWh, o tai sudarė 17,2 proc. potencialios gamybos. Vėjo elektrinėms ribojimai siekė 132,3 GWh, arba 6,3 proc. potencialios gamybos, ir tai, anot apžvalgos, yra rekordas šiam šaltiniui.

    Neigiamos kainos ir mišinio pokyčiai

    Apžvalgoje taip pat akcentuojama, kad 2026 metų balandį atsinaujinantys energijos ištekliai sudarė 34,4 proc. Lenkijos elektros gamybos mišinio. Didžiausią dalį žaliosios gamybos sudarė saulės ir vėjo elektrinės: saulė pagamino 2,2 TWh ir sudarė 15,1 proc. visos gamybos, vėjas pagamino 2,0 TWh ir sudarė 13,6 proc.

    Kita mišinio dalis buvo padengta iškastiniu kuru, kuris, Forum Energii vertinimu, sudarė 65,6 proc. visos gamybos. Toks derinys, kai greitai auganti saulės generacija sutampa su mažesniu vartojimu, didina tikimybę, kad rinkoje atsiras neigiamos kainos.

    Forum Energii duomenimis, balandį fiksuotas didžiausias istorijoje neigiamų kainų valandų skaičius Rinkos dienos iš anksto segmente: jų buvo 100. Ankstesnis rekordas siekė 92 valandas ir buvo užfiksuotas 2025 metų birželį.

    Ką tai signalizuoja rinkai?

    Didėjantys ribojimai rodo, kad vien generacijos plėtra be lygiagrečių investicijų į tinklus, lankstumą ir vartojimo valdymą ima kelti vis daugiau praktinių iššūkių. Rinkai tai reiškia didesnę riziką projektų pajamoms, ypač tada, kai ribojimai tampa reguliaria praktika, o ne pavieniais atvejais.

    Tarp priemonių, kurios paprastai mažina ribojimų mastą, minima tinklų pralaidumo didinimas, energijos kaupiklių diegimas, hibridiniai projektai, taip pat paklausos lankstumas pramonėje ir buitiniame sektoriuje. Tokie sprendimai padeda sugerti generacijos pikus ir sumažina poreikį atjungti veikiančias elektrines.

    Forum Energii taip pat skaičiuoja, kad Lenkijos elektros energetikos emisijų intensyvumas 2026 metų balandį siekė apie 494,8 kg CO2 vienai MWh. Tai buvo 5,1 proc. daugiau nei prieš metus, tačiau 10,2 proc. mažiau nei 2026 metų kovą.

    Apžvalgoje pažymima ir tai, kad ribojimai tęsėsi ir 2026 metų gegužės pradžioje: per gegužės 1–3 dienas papildomai apribota 61,8 GWh atsinaujinančios energijos gamybos. Tai sustiprina signalą, kad pavasario laikotarpiu, kai saulės generacija auga sparčiausiai, sistemos lankstumas tampa kritiniu veiksniu.

  • Įmonės gali sumažinti energijos sąnaudas bent 15 proc.: nuo ko pradėti ir ką rodo „Schneider Electric“ duomenys

    Energetika daugeliui – tik sąskaita

    Beveik pusė įmonių energijos vartojimo realiai nestebi ir jo aktyviai nevaldo, todėl vienintelis atskaitos taškas lieka mėnesinė sąskaita. Tokią situaciją fiksuoja „Schneider Electric“ atlikta įmonių praktikos apžvalga apie energijos vartojimo valdymą.

    Duomenys rodo, kad dažniausiai pasirenkami paprasčiausi sprendimai, pavyzdžiui, LED apšvietimas ar pastatų šiltinimas. Tuo metu pažangesnės energijos valdymo sistemos ir nuoseklus vartojimo optimizavimas vis dar yra mažumos įmonių darbotvarkėje.

    Kur dingsta pinigai už elektrą?

    „Schneider Electric“ duomenimis, LED apšvietimą diegia apie 38 proc. įmonių, o pastatų šiltinimą renkasi apie 30 proc. Tačiau tik maždaug 10–12 proc. įmonių investuoja į labiau pažangius sprendimus, kurie leidžia automatizuotai stebėti ir reguliuoti vartojimą.

    Praktikoje tai reiškia, kad daugelyje organizacijų nėra tikslaus vaizdo, kas, kada ir kiek energijos sunaudoja, todėl sunku rasti prioritetines taupymo vietas. Be matavimo ir aiškių rodiklių energijos efektyvumas dažnai lieka vienkartinių iniciatyvų lygyje.

    „Neturime technologijų trūkumo, jos yra prieinamos. Didžiausias iššūkis yra sąmoningumo ir žinių didinimas“, – sakė „Schneider Electric“ atstovė Anna Nowak-Jaworska.

    Trys pagrindinės kliūtys verslui

    Ataskaitoje išskiriamos trys priežastys, dėl kurių įmonės dažniau delsia investuoti į energijos efektyvumą: per ilgas investicijų atsipirkimo laikotarpis, finansavimo stoka arba didelė kaina, taip pat reguliacinis neapibrėžtumas dėl dažnų teisės aktų pokyčių.

    Prie to prisideda ir žinių trūkumas: dalis įmonių neseka energijos rinkos ir prasčiau orientuojasi energetinės transformacijos sąvokose. Tai mažina motyvaciją diegti sprendimus, kurie leidžia lanksčiau reaguoti į kainų svyravimus ir geriau planuoti vartojimą.

    Mikroverslas atsilieka, pramonė – aktyvesnė

    Skirtumai ryškūs pagal įmonių dydį ir veiklos pobūdį. Energijai imlioms įmonėms, kur energija sudaro daugiau nei 20 proc. veiklos sąnaudų, vartojimo optimizavimas dažniau tampa kasdiene praktika.

    Tuo metu mikroįmonės dažniau lieka nuošalyje: dvi iš trijų, kaip nurodoma „Schneider Electric“ apžvalgoje, apskritai nesiima investicijų į energijos vartojimo valdymą. Pramonėje rinką reguliariau seka apie 32 proc. įmonių, o prekybos ir paslaugų sektoriuje šis rodiklis siekia tik apie 9–12 proc.

    Kodėl auditas tampa geriausiu startu

    Vienas dažniausiai minimų pirmų žingsnių yra energijos auditas ir vartojimo apskaita, nes be jų neįmanoma tiksliai nustatyti, kur realiai prarandama daugiausia energijos. Auditas padeda susidėlioti prioritetus ir pasirinkti sprendimus pagal didžiausią poveikį, o ne pagal nuojautą.

    „Schneider Electric“ atstovų teigimu, vien auditas ir vartojimo matavimas gali sudaryti prielaidas sumažinti energijos suvartojimą bent 15 proc. Tolimesni veiksmai paprastai priklauso nuo audito rezultatų: nuo greitų eksploatacinių pakeitimų iki automatizuoto energijos valdymo ir investicijų į vietinę generaciją.

    „Energijos valdymo pamatas yra auditas ir suvartojimo apskaita. Ši investicija leidžia sumažinti bent penkiolika procentų suvartojamos energijos, o ką daryti toliau, parodo audito rezultatai“, – sakė Anna Nowak-Jaworska.

    Finansines kliūtis daliai įmonių gali mažinti paslaugų modeliai, kai energijos valdymo technologijos diegiamos be didelių pradinių investicijų, o mokama periodinė įmoka. Tokie sprendimai paprastai siejami su įsipareigojimais pasiekti sutartą taupymo rezultatą ir dalį rizikos perkelia paslaugos teikėjui.

  • PGE planuoja įsigyti kvantinį kompiuterį: kaip jis padės tiksliau prognozuoti elektros kainas

    Lenkijos energetikos grupė PGE planuoja įsigyti kvantinį kompiuterį ir jį pasitelkti elektros sistemos valdymo uždaviniams, pirmiausia – tiksliau prognozuoti paklausos lankstumą ir geriau išnaudoti tinklo resursus. Bendrovės atstovai apie tai kalbėjo Europos ekonomikos kongrese Katovicuose, aptardami, kaip keičiasi energetikos investicijų logika ir technologijų vaidmuo.

    Pagrindinė mintis, kurią pabrėžė diskusijos dalyviai, yra energijos sistemos decentralizacija: nuo kelių didelių gamintojų modelio ji juda link situacijos, kai elektrą gali gaminti ir kaupti verslas, savivaldybės ar net namų ūkiai. Kartu daugėja duomenų, o sprendimai turi būti priimami greičiau, nes kainas vis labiau veikia trumpalaikiai svyravimai ir balansavimo poreikiai.

    Kas yra paklausos lankstumas?

    Paklausos lankstumas – tai vartotojų (ar jų agregatorių) galimybė trumpam sumažinti, perkelti ar padidinti elektros vartojimą pagal sistemos poreikius. Tokie sprendimai padeda išvengti brangių pikinių pajėgumų įjungimo, mažina avarinių režimų riziką ir leidžia efektyviau integruoti nepastovius atsinaujinančius išteklius.

    Kuo tiksliau prognozuojama, kada ir kiek vartotojai gali reaguoti į kainų signalus ar tinklo apkrovas, tuo lengviau planuoti tinklo darbą ir investicijas. Praktikoje tam reikia pažangių modelių, kurie apjungia meteorologinius duomenis, vartojimo istoriją, pramonės ciklus, baterijų ir elektromobilių įkrovimo elgseną.

    Kvantinis skaičiavimas energetikoje

    Kvantiniai kompiuteriai dažniausiai minimi tada, kai reikia spręsti labai sudėtingus optimizavimo uždavinius, kuriuose yra milžiniškas galimų kombinacijų skaičius. Energetikoje tai gali būti tinklo režimų optimizavimas, gamybos ir vartojimo balansavimas, apkrovų valdymas, kaupiklių darbo grafikai ar sudėtingas logistikos planavimas.

    Vis dėlto kvantinis skaičiavimas daugeliu atvejų dar yra ankstyvoje stadijoje: reali nauda priklauso nuo konkretaus uždavinio, algoritmo ir to, ar sprendimas gali būti efektyviai suformuluotas kvantiniam įrenginiui. Dėl to energetikos įmonės dažnai renkasi hibridinį kelią, kai kvantiniai metodai bandomi kartu su įprastais superkompiuteriniais ir DI modeliais.

    „Priėmėme sprendimą pasitelkti kvantinį kompiuterį, kad galėtume prognozuoti paklausos lankstumą“, – sakė PGE Dystrybucja strategijos viceprezidentas Tomasz Małecki.

    Transformacijos kaina ir praktiniai iššūkiai

    Diskusijoje akcentuota, kad Lenkijos energetikos pertvarka reikalauja milžiniškų investicijų per artimiausią dešimtmetį – nuo tinklų modernizavimo iki naujų generacijos šaltinių, kaupimo ir skaitmenizavimo. Kuo labiau sistema remiasi atsinaujinančiais ištekliais, tuo svarbesni tampa lankstumo sprendimai: baterijos, balansavimo paslaugos, išmanieji skaitikliai ir vartojimo valdymas.

    Kalbėta ir apie tai, kad projektų įgyvendinimo modeliai keičiasi: dalis didelių projektų skaidomi į mažesnes dalis, kad atsirastų daugiau konkurencijos ir būtų lengviau įsitraukti specializuotoms įmonėms. Tuo pat metu statybų ir energetikos sektorius susiduria su inžinerinių kompetencijų trūkumu, o tai gali tapti vienu didžiausių „butelio kaklelių“ didelio masto modernizacijoje.

    Atskirai paminėta, kad dujos dažnai įvardijamos kaip pereinamasis kuras, tačiau technologijų tiekimo terminai ir ribota tiekėjų pasiūla apsunkina greitą naujų projektų startą. Todėl energetikos įmonės vis dažniau ieško alternatyvų – nuo kaupimo iki paklausos valdymo – kurios gali duoti efektą greičiau nei stambūs generacijos projektai.

    Ekspertai taip pat atkreipė dėmesį į vartotojų edukaciją: kai kainos rinkoje smarkiai svyruoja, finansinė nauda atsiranda ne tik gamyboje, bet ir vartojimo elgsenoje. Vartotojui tai reiškia paprastą dalyką – daugiau informacijos realiu laiku ir galimybę automatizuotai perkelti dalį vartojimo į pigesnes valandas.

    Jei PGE kvantinio kompiuterio projektas pasiteisins, jis galėtų tapti vienu iš įrankių, padedančių tiksliau „nuspėti“ sistemos elgesį ir sumažinti brangiausius balansavimo kaštus. Galutinis poveikis kainoms priklausys nuo to, kiek plačiai lankstumo paslaugos bus įdiegtos ir kaip greitai modernizuosis tinklai bei rinkos taisyklės.