CP v2

Tag: Elektros tinklai

  • Energetikoje baigiasi sena tvarka: kodėl lankstumas tampa būtinybe ir kas už jį sumokės?

    Tradicinis elektros sistemos veikimo modelis, kai gamyba nuolat prisitaiko prie vartojimo, sparčiai traukiasi į praeitį. Augant atsinaujinančių išteklių daliai ir daugėjant atvejų, kai naujiems projektams neleidžiama prisijungti prie tinklo, vis daugiau diskusijų sukasi apie vieną žodį – lankstumą.

    Ši tema pastaruoju metu vis dažniau keliama ir pramonės, ir tinklų operatorių, ir elektros biržų atstovų. Esminis klausimas paprastas: kokiomis priemonėmis bus užtikrintas sistemos balansas ir kas padengs lankstumo kainą.

    Kas yra lankstumas ir kodėl jo reikia

    Lankstumas energetikoje reiškia gebėjimą greitai reaguoti į gamybos ir vartojimo svyravimus: didinti ar mažinti generaciją, kaupti energiją, perkelti vartojimą į kitas valandas. Kai saulės ar vėjo elektrinių gamyba staigiai kinta, tinklui reikia priemonių, kurios kompensuotų šiuos šuolius.

    Ilgą laiką tokį stabilumą daugelyje šalių užtikrindavo keli dideli konvenciniai blokai, tačiau jie palaipsniui išjungiami arba dirba rečiau. Dėl to rinkai tenka iš naujo „susikurti“ balansavimo resursus: baterijų parkus, vartojimo valdymą, greitesnę prekybą trumpalaikėse rinkose ir išmanesnes prognozes.

    Pramonė: ne viską įmanoma sustabdyti

    Didžiajai pramonei lankstumo tema turi aiškias ribas, nes daugelio procesų negalima tiesiog sustabdyti valandai ar dviem. Chemijos pramonėje kai kurias linijas išjungus ir vėl paleidus, procesai gali užtrukti kelias dienas, o nuostoliai gali būti ypač dideli.

    Tokiose situacijose verslas dažniau renkasi kitus sprendimus: dalyvauja vartojimo mažinimo programose, kai tinklui kritišku metu laikinai sumažina apkrovas, arba optimizuoja savo vidinę generaciją ir garo bei šilumos poreikius. Tai leidžia prisidėti prie sistemos stabilumo negriaunant gamybos ciklų.

    „Anksčiau lankstumą garantuodavo keli centriniai blokai, dabar jį turime susikurti iš naujo“, – sakė vienos energijos kaupimo ir valdymo įmonės atstovas.

    Baterijos, dinaminiai tarifai ir reali lankstumo kaina

    Vis daugiau dėmesio skiriama didelio masto energijos kaupimui. Baterijų parkai gali sugerti perteklinę saulės ar vėjo gamybą, o vėliau ją grąžinti į sistemą tada, kai elektros trūksta, taip mažinant priverstinį atsinaujinančių elektrinių ribojimą ir brangių rezervų poreikį.

    Tačiau lankstumas reikalingas ne vien „didiesiems“ žaidėjams. Namų ūkiams ir smulkesniems vartotojams svarbus instrumentas tampa dinaminiai tarifai, kai elektros kaina kinta pagal rinkos situaciją. Tokiu atveju vartotojas gali sutaupyti, jei energijai imlius veiksmus, pavyzdžiui, elektromobilio krovimą, perkelia į valandas, kai elektra pigi.

    Kita medalio pusė – kas už tai moka. Lankstumas nėra vien technologija, tai ir rinkos produktas: kažkas turi finansuoti rezervų palaikymą, kaupimo įrenginių atsiperkamumą, vartojimo valdymo paslaugas, o taip pat sistemas, kurios leidžia greitai ir patikimai atsiskaityti už suteiktą paslaugą.

    „Lankstumas vartotojui turi būti paprastas ir duoti apčiuopiamą finansinę naudą“, – sakė energijos biržos atstovas.

    Kur stringa rinkos logika

    Viena opiausių temų – reguliavimo ir tarifų sistema. Kai kuriuose modeliuose tinklų operatoriams finansiškai patraukliau investuoti į naują infrastruktūrą, o ne pirkti lankstumo paslaugą rinkoje, nes grąža dažnai siejama su fiziniu turtu, o ne su paslaugomis.

    Dėl to rinkoje kyla klausimas, kaip sukurti aiškias taisykles, kad lankstumo paslaugos būtų perkamos skaidriai ir jas būtų galima įtraukti į pagrįstas sąnaudas. Būtent nuo šių sprendimų priklausys, ar vartojimo valdymas, baterijos ir kiti ištekliai taps masiniu reiškiniu, ar liks pavieniais projektais.

    Energetikos sektoriui pereinant prie vis labiau nepastovios generacijos, lankstumas iš papildomos opcijos virsta būtinybe. O galutinis atsakymas, kas už tai sumokės, dažniausiai vis tiek susives į vieną grandį: rinkos dalyvius ir vartotojus, kuriems reikės aiškiai suprasti, už ką mokama ir kokią naudą tai sukuria.

  • Duomenų centrai kelia vis didesnį pasipriešinimą: bendruomenės nerimauja dėl vandens ir elektros

    DI bumas didina įtampą

    Spartėjantis dirbtinio intelekto diegimas augina duomenų centrų paklausą, tačiau kartu stiprina ir vietos gyventojų pasipriešinimą. Įtampa kyla tarp nacionalinių ambicijų pritraukti investicijas ir bendruomenių, kurios susiduria su praktiniais projekto padariniais.

    Pastaraisiais mėnesiais diskusijos dėl duomenų centrų intensyvėja ne tik JAV, bet ir Europoje bei Azijoje. Kuo tankiau apgyvendinta teritorija ir kuo brangesnė elektra, tuo jautresnės tampa tokios investicijos.

    Kas labiausiai kelia nerimą?

    Dažniausiai įvardijamos problemos yra didelis elektros poreikis, vandens sunaudojimas aušinimui ir poveikis vietos infrastruktūrai. Gyventojai baiminasi, kad nauji objektai gali kilstelėti elektros kainas, o tinklo apkrova taps argumentu riboti kitų vartotojų plėtrą.

    Kita konfliktų ašis – žemės naudojimas ir urbanistiniai sprendimai. Dalis projektų planuojami šalia gyvenamųjų rajonų, todėl kyla triukšmo, transporto srautų ir vizualinės taršos klausimai.

    „Reikia rimtai įvertinti, kokią realią naudą duoda DI ir duomenų centrų plėtra vietos ekonomikai, ypač darbo vietų prasme“, – sakė Przemysławas Sztuczkowskis.

    Griežtėjantys ribojimai ir vėlavimai

    Augantis pasipriešinimas vis dažniau baigiasi teisiniais ginčais, papildomais reikalavimais ar išduodamų leidimų stabdymu. Dėl to dalis projektų vėluoja, mažinamas jų mastas, o kai kur investuotojai ieško alternatyvių vietų.

    Europoje vis dažniau keliami reikalavimai aiškiai pagrįsti energijos šaltinius ir efektyvumą, o kai kur svarstoma, ar didelio vartojimo objektai apskritai turėtų gauti prioritetą jungiantis prie tinklo. Tai didina riziką vystytojams ir investuotojams, nes keičiasi finansiniai modeliai ir terminai.

    Kur link gali pasisukti rinka?

    Tikėtina, kad dalis duomenų centrų plėtros persikels į regionus, kur lengviau gauti elektros galią, daugiau galimybių naudoti atsinaujinančią energiją ir mažiau konfliktų dėl žemės. Kartu auga spaudimas technologijų bendrovėms diegti efektyvesnes aušinimo sistemas ir skaidriau komunikuoti apie vandens bei elektros poreikius.

    DI bumas kol kas nerodo lėtėjimo ženklų, todėl duomenų centrų klausimas vis dažniau tampa ne tik verslo, bet ir viešosios politikos tema. Vietos bendruomenėms svarbiausia, kad investicijų nauda būtų apčiuopiama, o sąnaudos – aiškiai valdomos.

  • Centrų duomenų bumas dėl DI kelia įtampą: vietos bendruomenės vis dažniau blokuoja projektus

    Duomenų centrų plėtra, kurią skatina auganti DI paklausa, vis dažniau susiduria su vietos bendruomenių pasipriešinimu. Dalis projektų stringa dėl baimių, kad dideli kompleksai išaugins elektros poreikį, apkraus vandens išteklius ir užims daug žemės.

    Ši įtampa ryškėja ne tik Jungtinėse Valstijose: panašios diskusijos ir protestai vis dažniau kyla Europoje ir Azijoje. Savivaldybės, teismai bei reguliuotojai griežčiau vertina leidimus, o investuotojams tai reiškia ilgesnius terminus ir didesnę finansinę riziką.

    Kas labiausiai neramina gyventojus?

    Vietos gyventojai ir bendruomenės organizacijos dažniausiai akcentuoja tris dalykus: elektros tinklų apkrovą, vandens sunaudojimą aušinimui ir poveikį aplinkai. Šalia to kyla klausimas, ar nauji objektai realiai atneša apčiuopiamos naudos regionui, jei darbo vietų sukuriama palyginti nedaug.

    Energetikos aspektas ypač jautrus tankiai apgyvendintose teritorijose, kur elektros kainos ir tinklo pralaidumas jau dabar kelia iššūkių. Dėl to dalis politikų ir reguliuotojų ima svarstyti, kaip nustatyti aiškesnes prijungimo prie tinklo taisykles, prioritetus ir papildomus reikalavimus.

    Europoje daugėja ribojimų

    Europoje pastaruoju metu vis dažniau fiksuojami atvejai, kai projektai atmetami, mažinami arba atidedami. Kai kuriose šalyse diskusijos pasiekia nacionalinį lygmenį, o taisyklių griežtinimas tampa atsaku į augančią konkurenciją dėl elektros ir žemės.

    Valstybės taip pat svarsto, kaip duomenų centrus labiau susieti su atsinaujinančia energetika, efektyvesniu energijos vartojimu ir šilumos panaudojimu. Praktikoje tai gali reikšti aukštesnius energijos efektyvumo standartus, griežtesnes poveikio aplinkai sąlygas ir įpareigojimus dėl žalesnės elektros dalies.

    Kodėl DI tik didins spaudimą?

    DI modelių mokymas ir jų paslaugų teikimas reikalauja vis daugiau skaičiavimo galios, todėl duomenų centrų paklausa artimiausiais metais, tikėtina, nemažės. Kartu didės ir visuomenės dėmesys tam, kiek energijos ir vandens sunaudojama, bei kaip tokie objektai įsilieja į vietos infrastruktūrą.

    Ekspertai vis dažniau pabrėžia, kad vien leidimų išdavimas nebėra vien techninis klausimas: reikės aiškiai įvardyti naudą regionams, numatyti investicijas į tinklus ir skaidriai komunikuoti apie poveikį aplinkai. Priešingu atveju duomenų centrų plėtra ir toliau susidurs su brangiai kainuojančiais vėlavimais.

  • Lenkijos energetikos sistema spaudžiama: brangsta ne tik elektra, tinklai nebespėja su atsinaujinančia energetika

    Sistemos saugumas tampa iššūkiu

    Lenkijoje spartėjanti energetikos transformacija kelia vis daugiau išbandymų nacionaliniam elektros tinklui. Augant vėjo ir saulės elektrinių daliai, sistema turi veikti lankščiau, tačiau vis dažniau susiduriama su tinklų perkrovomis, prijungimo ribojimais ir mažėjančiu patikimų galių rezervu.

    Apie tai, kaip tokiomis sąlygomis išlaikyti patikimą elektros tiekimą, diskutavo energetikos sektoriaus atstovai renginyje Energy Days. Ekspertai sutaria, kad vien kainų tema yra tik dalis bendro paveikslo, o svarbiausi sprendimai slypi tinklų modernizacijoje ir naujuose lankstumo šaltiniuose.

    Kainos ir reguliavimas: kur riba?

    Diskusijoje skambėjo kritika dėl elektros skirstymo bendrovių kapitalo grąžos ir jos įtakos galutinėms sąskaitoms. Prezidento patarėja Wanda Buk atkreipė dėmesį, kad skirstymo veikloje investuoto kapitalo grąža, jos teigimu, siekia 9–13 proc., todėl kyla klausimas, ar reguliuojamoje monopolio aplinkoje tokia grąža yra pagrįsta.

    „Skirstymo bendrovės pasiekia 9–13 proc. investuoto kapitalo grąžą. Tai itin patrauklu natūralaus monopolio sąlygomis, kai investicijų rizika minimali“, – sakė Wanda Buk.

    Kita pusė priminė, kad skirstymo tarifai sudaro tik dalį galutinės namų ūkių sąskaitos, o investicijų poreikis didžiulis. Energa-Operator vadovas Robertas Świerzyńskis pabrėžė, kad skirstymo dedamoji dažnai siekia apie 20 proc., o likusią dalį lemia elektros energijos kaina ir įvairūs mokesčiai.

    Lygiagrečiai aptartas ir planas nuo 2027 metų didinti pelno mokesčio tarifą energetikos įmonėms iki 30 proc. Diskusijoje nuskambėjo vertinimas, kad tai gali mažinti tinklų operatorių investicines galimybes ir taip dar labiau apsunkinti būtinas pertvarkas.

    Atsinaujinanti energetika auga, bet tinklai tampa siaurąja vieta

    Didėjant atsinaujinančios energetikos gamybai, elektros tinklams tenka vis didesnė našta, nes gamyba priklauso nuo oro sąlygų ir ne visada sutampa su vartojimu. Ekspertai atkreipė dėmesį, kad po teisinių pakeitimų buvo „pravalyta“ prijungimo paraiškų eilė ir iš jos dingo dalis projektų, kurie rezervavo pajėgumus, bet realiai nebuvo pasirengę įgyvendinimui.

    Vis dėlto verslas įspėja apie šalutinį efektą: mažesniems projektams, ypač jungiamiems prie vidutinės įtampos tinklų, gali būti sunkiau atitikti reikalavimus ir suvaldyti kaštus. Electrum atstovas Adamas Szulcas teigė, kad po pokyčių jų projektų eilė, susijusi su tokiais prijungimais, sumažėjo maždaug 80 proc.

    „Mažesni projektai, ypač jungiami prie vidutinės įtampos tinklų, nukentės labiausiai dėl atsiperkamumo ir žemės rezervavimo reikalavimų. Mūsų atveju eilė po kovo pokyčių sumažėjo apie 80 proc.“, – sakė Adamas Szulcas.

    Jo vertinimu, pati tvarka padėjo sumažinti „popierinių“ projektų skaičių, tačiau būtina užtikrinti, kad rinkoje neliktų tik didieji žaidėjai. Kitu atveju mažėtų konkurencija, o regioniniai projektai, svarbūs vietos vartojimui ir tinklų balansui, būtų pristabdyti.

    Kodėl vien baterijų nepakaks

    Augant vėjo ir saulės generacijai, energijos kaupikliai vis dažniau įvardijami kaip būtina sistemos dalis. Jie gali padėti sugerti perteklinę gamybą, sušvelninti šuolius tinkle ir prisidėti prie dažnio reguliavimo, ypač jei įrengiami tiek tinkle, tiek pramoninėse mikrosistemose.

    Tačiau diskusijoje pabrėžta, kad kaupikliai neišsprendžia visų problemų, ypač kai kalbama apie ilgalaikį energijos saugojimą. Pasak A. Szulco, didesnį efektą gali duoti kaupiklių derinimas su pažangiais duomenų valdymo sprendimais ir DI, nes tai leidžia tiksliau prognozuoti gamybą ir vartojimą bei efektyviau balansuoti sistemą.

    Akmens anglis dar lieka, bet brangsta rezervas

    Energetikos pertvarkos fone Lenkija vis dar remiasi akmens anglimi, o diskusijoje nuskambėjo mintis, kad ji sistemoje liks tol, kol atsiras pakankama alternatyva iš branduolinės energetikos, energijos kaupiklių ir kitų lankstumo priemonių. Tuo pat metu vis garsiau keliama problema, kad anglies blokai, dirbdami ne pilnu pajėgumu, tampa brangūs, nes fiksuoti kaštai pasidalija mažesniam pagamintos energijos kiekiui.

    Konfederacijos parlamentaras Grzegorzas Płaczekas akcentavo, kad jei anglies blokai dirba 30–60 proc. apkrova, energijos savikaina kyla, o tai ilgainiui gali didinti sistemos išlaikymo naštą. Kiti dalyviai pabrėžė, kad per greitas atsisakymas be patikimų pakaitalų didintų tiekimo rizikas ir sistemos kaštus.

    Kas po 2028 metų?

    Vienas svarbiausių klausimų – kaip užtikrinti pakankamus rezervinius pajėgumus, kai baigs galioti dabartinės galios rinkos taisyklės. Polskie Sieci Elektroenergetyczne vadovybės atstovas Konradas Purchała teigė, kad vyksta derybos su Europos Komisija dėl naujo mechanizmo, kuris galėtų veikti po 2030 metų ir užtikrintų investicijų tęstinumą.

    „Vyksta pokalbiai su Europos Komisija dėl naujos galios rinkos, kuri veiktų po 2030 metų. Bus konsultacijos ir teisėkūros darbai, kad būtų užtikrintas energetinis saugumas“, – sakė Konradas Purchała.

    Diskusijoje priminta, kad galios rinka vartotojams kainuoja, tačiau šalininkai ją vertina kaip mokestį už patikimą tiekimą ir sistemos stabilumą. Lenkijai siekiant mažinti išmetimus ir didinti atsinaujinančios energetikos dalį, tinklų plėtra, lankstumo sprendimai ir aiškus reguliavimas tampa ne mažiau svarbūs nei pati elektros kaina.

  • Saulės elektrinė ant stogo, o rozetėje vis tiek ne iškart: kur dingsta fotovoltikos elektra?

    Saulės elektrinė ant stogo, o rozetėje vis tiek ne iškart: kur dingsta fotovoltikos elektra?

    Fotovoltika daugeliui atrodo paprasta: saulė šviečia, o elektra iš karto maitina namus. Tačiau didžiojoje dalyje ant stogų įrengtų saulės elektrinių pagaminta energija į rozetes nepatenka tiesiogiai.

    Pagrindinė priežastis yra techniniai elektros tinklo reikalavimai. Saulės moduliai natūraliai gamina nuolatinę srovę, o buitiniai prietaisai ir viešasis tinklas naudoja kintamąją srovę, todėl energija turi būti paversta ir sinchronizuota.

    Kas vyksta nuo stogo iki rozetės

    Saulės moduliai, veikiami šviesos, generuoja nuolatinę srovę, kuri tinkama baterijoms krauti, bet ne standartinei 230 voltų ir 50 hercų namų elektros sistemai. Dėl to tarp modulių ir namų elektros instaliacijos būtinas tarpinis įrenginys.

    Tą darbą atlieka inverteris, dar vadinamas keitikliu: jis nuolatinę srovę paverčia kintamąja ir priderina jos parametrus prie tinklo. Tik po šio etapo elektra gali saugiai maitinti namų prietaisus ir patekti į rozetes.

    Modernūs inverteriai taip pat stebi įtampą, dažnį ir kitus rodiklius, kad sistema atitiktų saugos reikalavimus. Jei tinkle atsiranda sutrikimų, įranga gali automatiškai riboti generaciją arba laikinai sustabdyti tiekimą.

    Ką daryti, kai pagaminama per daug

    Saulėtą dieną elektrinė gali pagaminti daugiau, nei tuo metu sunaudoja namų ūkis. Tuomet perteklius paprastai perduodamas į elektros tinklą, o atsiskaitymas vyksta pagal galiojančią tvarką.

    Tokiose sistemose svarbu suprasti, kad didžiausia finansinė nauda dažniausiai pasiekiama didinant savąjį suvartojimą, tai yra naudojant elektrą tada, kai ji gaminama. Dėl to populiarėja sprendimai, leidžiantys automatizuoti prietaisų darbą ir planuoti vartojimą dienos metu.

    Magistralė į taupymą: baterijos ir išmanus valdymas

    Kitas kelias yra namų energijos kaupikliai, dar vadinami energijos saugyklomis. Jie leidžia dalį dieną pagamintos energijos sukaupti ir panaudoti vakare, naktį ar apniukusiomis valandomis, kai gamyba krenta.

    Praktikoje tai reiškia didesnį savąjį suvartojimą ir mažesnį poreikį pirkti elektrą tada, kai jos kaina didesnė. Vis dažniau diegiami ir energijos valdymo sprendimai, kurie stebi gamybą, vartojimą bei automatiškai parenka palankiausią režimą.

    Rinkoje egzistuoja ir mažos galios sprendimai, vadinami plug and play, kai nedideli moduliai su mikroinverteriais jungiami į rozetę. Vis dėlto prieš renkantis tokį variantą būtina įsitikinti, kad sprendimas atitinka techninius ir saugos reikalavimus bei vietos taisykles.

  • Lenkija išbandė pasirengimą blackout: PSE su Čekijos ČEPS testavo elektros sistemos atkūrimą

    Testas su kaimynų pagalba

    Lenkijos perdavimo sistemos operatorė Polskie Sieci Elektroenergetyczne (PSE) pranešė kartu su Čekijos operatoriumi ČEPS atlikusi sėkmingą elektros sistemos atkūrimo po blackout bandymą. Testas vyko rugsėjo 22 dieną ir buvo skirtas patikrinti, kaip greitai būtų galima grąžinti elektros tiekimą po plataus masto avarijos.

    Bandymo metu buvo taikoma Top-Down strategija, kai sistemos atkūrimas pradedamas nuo perdavimo tinklo, pasitelkiant kaimyninės šalies operatoriaus paramą. PSE nurodė, kad taip realiomis sąlygomis buvo treniruojamos tiek nacionalinės, tiek regioninės dispečerinės grandys.

    Kaip vyko elektros sistemos atkūrimas

    PSE tinkle buvo suformuotas paleidimo koridorius iki vienos iš sisteminių elektrinių, kuri vėliau buvo užvesta ir sinchronizuota su suformuotu koridoriumi. Po to elektrinė vėl buvo prijungta prie žemyninės Europos sinchroninės sistemos, taip patikrinant svarbiausius veiksmus, kurie prireiktų po didelio masto sutrikimo.

    „Bandymas baigėsi sėkmingai, o visi veiksmai buvo atlikti pagal iš anksto parengtus programinius sprendimus ir analizes“, – teigė PSE.

    Operatorė pridūrė, kad išvados bus panaudotos atnaujinant dvišales sutartis bei tarpusavio pagalbos procedūras, kurios įsijungtų esant grėsmei ar realiam elektros tiekimo nutrūkimui.

    Kodėl tai svarbu energetiniam saugumui

    PSE primena, kad bendradarbiavimas su kaimyninių valstybių perdavimo sistemų operatoriais yra vienas kertinių sujungtų elektros sistemų saugaus darbo elementų. Tam pasitelkiamos dvišalės sutartys, kurios apibrėžia, kokiomis sąlygomis ir kokiu mastu teikiama tarpusavio pagalba.

    PSE yra Lenkijos elektros perdavimo sistemos operatorė, valdanti aukščiausios įtampos 400 kV ir 220 kV tinklą. Bendras šių linijų ilgis viršija 16 500 kilometrų, o infrastruktūrą papildo 112 elektros pastočių.

    Be tinklo eksploatacijos, PSE atsako ir už sistemos balansavimą, kai realiu laiku derinama elektros gamyba su vartojimu. Būtent šioje grandyje blackout scenarijai vertinami kaip kritiniai, nes atstatymas reikalauja tikslaus koordinavimo ir aiškių veiksmų sekos.

  • Atsinaujinančių išteklių plėtra spaudžia vidutinės įtampos tinklus: PGE Dystrybucja ieško sprendimų

    Atsinaujinančių energijos išteklių plėtra vis dažniau didžiausius iššūkius kelia ne aukštos, o vidutinės įtampos skirstomiesiems tinklams. Apie tai renginyje Energy Days kalbėjo „PGE Dystrybucja“ tinklo infrastruktūros viceprezidentas Mariusz Podkański, pabrėždamas, kad sparčiai daugėja tiek naujų vartotojų, tiek decentralizuotos generacijos.

    Pasak jo, tradicinis vienkryptis elektros srautas, kai energija teka iš perdavimo sistemos link vartotojų, vis dažniau nebeatitinka realybės. Vidutinės įtampos tinkluose daugėja situacijų, kai energija dieną „kyla“ iš apačios į viršų, o vakare kryptis apsiverčia.

    Energijos srautai per parą apsiverčia

    Didėjant saulės elektrinių daliai, srautai gali pasikeisti net kelis kartus per tą pačią parą, priklausomai nuo to, ar šviečia saulė. Tai operatoriui reiškia ne tik poreikį didinti tinklo pralaidumą, bet ir pereiti prie aktyvesnio, labiau valdomo tinklo darbo.

    „Per vieną parą šie srautai gali smarkiai pasikeisti: kai šviečia saulė, energija teka iš apačios į viršų, o kai nebešviečia, grįžta pas vartotojus“, – sakė Mariusz Podkański.

    Lankstumas atsilieka nuo generacijos

    Problemos mastą, anot jo, gerai iliustruoja skirtumas tarp prijungtų atsinaujinančių šaltinių ir energijos kaupimo pajėgumų. „PGE Dystrybucja“ tinkle veikia apie 9 000 megavatų atsinaujinančių šaltinių, o prijungtų kaupiklių galia siekia apie 300 megavatų.

    Toks disbalansas didina poreikį greitai išplėsti balansavimo priemones, nes vien tinklo rekonstrukcijos ne visada leidžia efektyviai suvaldyti momentinius generacijos šuolius. Praktikoje tai reiškia daugiau situacijų, kai ribojamas gamybos atidavimas į tinklą arba brangsta sistemos stabilumo užtikrinimas.

    „Reikia balansavimo įrankių: ar tai būtų baterijos, ar hidroakumuliacinės elektrinės, ar net lankstesnis požiūris į vartotojus su lanksčiais tarifais. Turime žiūrėti plačiau, kad tas lankstumas spėtų paskui sezoną ir paros ritmą“, – sakė Mariusz Podkański.

    Modernizacija: kabeliai ir galingesni transformatoriai

    Operatorius teigia lygiagrečiai vykdantis infrastruktūros modernizaciją: didina laidų skerspjūvius, dalį oro linijų keičia kabeliais ir keičia transformatorius į didesnės galios įrenginius. Tokie sprendimai didina tinklo pralaidumą, tačiau vien jų nepakanka, kai energijos srautas tampa dvikryptis.

    Taip pat numatoma diegti transformatorius su apkrovos metu reguliuojamais atšakų perjungikliais, kurie leistų automatiškai arba nuotoliniu būdu reaguoti į įtampos ir galios srautų pokyčius. Tai vienas iš elementų, reikalingų pereinant prie modernesnio, skaitmenizuoto tinklo valdymo.

  • Lenkijos energetikos transformacijos kaina iki 2050 metų: PSE žada patikimus skaičiuotuvus

    Kiek kainuos permainos energetikoje?

    Lenkijos perdavimo sistemos operatorė PSE rengia prielaidas šalies energetikos strategijai iki 2050 metų ir žada viešai pateikti patikimus skaičiuotuvus, kurie leistų įvertinti pasirinkto energetikos scenarijaus bendrą kainą. Apie tai Energy Days 2026 diskusijoje apie energetikos dezinformaciją kalbėjo PSE vadovas Grzegorzas Onichimowskis.

    PSE tikslas – sujungti skirtingus planuojamus sprendimus į vieną aiškią skaičiavimo logiką: nuo tinklo plėtros ir balansavimo iki naujų gamybos pajėgumų bei sisteminių rezervų. Tokie skaičiuotuvai turėtų padėti politikams, verslui ir vartotojams palyginti alternatyvas, o ne remtis fragmentiškais skaičiais.

    „Pateiksime patikimus energetikos skaičiuotuvus ir rodysime bendras pasirinktų sprendimų sąnaudas“, – sakė G. Onichimowskis.

    Atsinaujinanti energetika ir visuomenės požiūris

    Diskusijose Lenkijoje ypatingas dėmesys tenka ne tik investicijų apimčiai, bet ir visuomenės pasitikėjimui pačia transformacija. PSE vadovas pabrėžė, kad dalį permainų visuomenė priima palankiai, tačiau kita dalis projektų tampa dezinformacijos taikiniu, ypač sausumoje planuojami vėjo parkai.

    Tuo metu fotovoltinės elektrinės vertinamos gerokai šilčiau, nes jų nauda daugeliui gyventojų tapo tiesiogiai apčiuopiama mažesnėse sąskaitose už elektrą. Pasak PSE, būtent asmeninė patirtis ir ekonominė nauda yra viena priežasčių, kodėl šioje srityje skeptiškų naratyvų mažiau.

    „Fotovoltika nepatiria tokio spaudimo, nes apie 1 500 000 lenkų turi saulės modulius ir mato, kiek tai leidžia sutaupyti“, – sakė G. Onichimowskis.

    Dezinformacija ir sprendimų paaiškinamumas

    PSE akcentuoja, kad energetikos transformacijos diskusijose svarbu ne tik skelbti tikslus, bet ir aiškiai parodyti, kaip jie pasiekiami, kokių investicijų reikės ir kokią įtaką tai turės kainoms bei sistemos patikimumui. Skaičiuotuvai būtų vienas būdų sumažinti manipuliacijų erdvę, nes leistų tikrinti prielaidas ir matyti, kas lemia galutinį rezultatą.

    PSE vadovas taip pat atkreipė dėmesį į mokslo bendruomenės vaidmenį: ji galėtų prisidėti prie viešosios komunikacijos, tačiau, jo teigimu, turėtų atsižvelgti į greitai besikeičiančią klimato ir energetikos politiką. Tai ypač aktualu, kai sprendimai priklauso nuo technologijų kainų pokyčių, tinklų pralaidumo ir reguliavimo korekcijų.

  • Kinai paleido didžiausią jūrinį vėjo parką: 131 turbina ir 2 GW galia muša rekordus

    Kinai paleido didžiausią jūrinį vėjo parką: 131 turbina ir 2 GW galia muša rekordus

    Pietų Kinijos jūroje pradėjo veikti, kaip skelbiama, didžiausias pasaulyje jūrinės vėjo energetikos kompleksas „Fanshi“. Jį vystė „China General Nuclear Power Group“ (CGN), o bendra įrengtoji galia siekia 2 gigavatus.

    Parką sudaro 131 vėjo turbina, iš kurių 33 yra ypač didelės, po 18 megavatų kiekviena. Likusios 98 turbinos yra mažesnės galios, tačiau kartu sudaro visą projektinį pajėgumą, skirtą energiją tiekti į regiono tinklą.

    Turbinos mastas kelia naują kartelę

    18 megavatų turbinų rotoriaus skersmuo siekia apie 292 metrus, o menčių šluojamas plotas sudaro maždaug 66 000 kvadratinių metrų. Tokie matmenys laikomi vienu svarbiausių pastarųjų metų šuolių jūrinio vėjo technologijose.

    Skelbiama, kad esant pilnai apkrovai vienas menčių apsisukimas gali pagaminti apie 43 kilovatvalandes elektros. Per metus viena tokia turbina gali pagaminti iki 56 mln. kilovatvalandžių, priklausomai nuo vėjo sąlygų ir tinklo darbo režimo.

    Kodėl statyti didesnes turbinas apsimoka?

    Didesnės galios turbinos leidžia pasiekti tą patį pajėgumą su mažesniu įrenginių skaičiumi. Tai paprastai reiškia mažiau pamatų, trumpesnius povandeninių kabelių maršrutus ir paprastesnį infrastruktūros išdėstymą jūroje.

    Praktikoje tai gali mažinti dalį statybos ir prijungimo kaštų, taip pat sumažinti užimamą jūrinę teritoriją vienam gigavatui. Tuo pat metu dideli įrenginiai kelia aukštesnius reikalavimus logistikai, uostams, kranams ir specializuotiems montavimo laivams.

    Sudėtinga statyba toli nuo kranto

    Komplekso statyba vyko sudėtingomis sąlygomis: dalis infrastruktūros įrengta iki 81 kilometro nuo kranto, o vandens gylis kai kur siekė iki 53 metrų. Tokiose vietose ypač svarbus tampa tikslus komponentų transportavimas ir montavimas atviroje jūroje.

    Projektui prireikė itin sunkių konstrukcijų: jūrinės elektros stoties „Fanshi-1“ masė siekia 6 168 tonas, o vienos 18 megavatų turbinos bendras svoris viršija 1 500 tonų. Skelbiama, kad montavimo metu buvo pasiektas milimetrinis pozicionavimo tikslumas.

    Komplekse taip pat įrengta 500 kilovoltų tarpinė reaktyviosios galios kompensavimo stotis, skirta mažinti įtampos ir perdavimo nuostolius tiekiant elektrą didesniais atstumais. Tokie sprendimai yra ypač aktualūs, kai jūriniai parkai statomi toliau nuo kranto.

    Teigiama, kad „Fanshi“ per metus turėtų pagaminti daugiau nei 6,6 mlrd. kilovatvalandžių elektros energijos, kuri bus perduodama į Guangdongo–Honkongo–Makao Didžiosios įlankos regiono tinklą. Kartu nurodoma, kad tai gali padėti sumažinti anglies naudojimą ir su tuo susijusias emisijas.

    Projektas siejamas su Kinijos ilgalaikiais klimato tikslais: šalis yra deklaravusi siekį pasiekti anglies dioksido emisijų piką iki 2030 metų ir anglies neutralumą iki 2060 metų. Jūrinė vėjo energetika Kinijoje sparčiai plečiasi ir tampa vienu svarbiausių energetinės nepriklausomybės ramščių.

  • Italijoje prasidėjo baterijų aukso karštinė: paraiškų 300 GW, o tinkle – spūstys ir spekuliacija

    Italijoje prasidėjo baterijų aukso karštinė: paraiškų 300 GW, o tinkle – spūstys ir spekuliacija

    Kodėl baterijos staiga tapo auksu?

    Italijoje sparčiai augant saulės ir vėjo elektrinių gamybai, elektros sistema vis dažniau susiduria su paradoksu: gyventojų sąskaitos išlieka didelės, tačiau didmeninėje rinkoje kai kada atsiranda valandų, kai elektra atpinga iki itin žemų kainų ar net tampa neigiama.

    Tai lemia atsinaujinančių išteklių specifika: energija pagaminama tada, kai šviečia saulė ar pučia vėjas, o ne tada, kai jos labiausiai reikia tinklui. Tokiose situacijose vis didesnę vertę įgauna energijos kaupimas.

    Didelės baterijų sistemos, vadinamos BESS, leidžia sugerti perteklinę elektrą ir ją grąžinti į tinklą vėliau, kai kainos aukštesnės arba kai sistemoje trūksta galios. Dėl to baterijos tapo strateginiu infrastruktūros elementu, o investuotojų dėmesys joms primena aukso karštinę.

    Italija šiame procese išsiskiria itin didelėmis ambicijomis, tačiau kartu ryškėja ir kita medalio pusė: projektų paraiškų apimtys gerokai lenkia realias galimybes prisijungti prie tinklo.

    Italija: 300 GW paraiškų ir ribota pažanga

    Italijos perdavimo sistemos operatorė Terna iki 2025 metų pabaigos buvo gavusi apie 300 GW prašymų prijungti aukštos ir ypač aukštos įtampos kaupimo projektus. Vis dėlto leidimus buvo gavusi tik dalis projektų, o realiai statyboms pasirengusių baterijų apimtys buvo dar kuklesnės.

    Tuo pat metu šalyje jau įdiegti kaupimo pajėgumai augo, tačiau Terna vertinimu iki 2030 metų Italijai gali reikėti apie 72 GWh kaupimo talpos. Ilgesnėje perspektyvoje, ruošiantis 2040 metų scenarijams, šis poreikis gali dar didėti.

    Dideli paraiškų skaičiai nebūtinai reiškia, kad visi projektai bus pastatyti. Energetikos rinkoje vis dažniau kalbama apie išankstinę vietų tinkle rezervaciją, kai teisė prisijungti prie tinklo pati savaime tampa verte, kurią galima parduoti ar perleisti.

    Europos Komisija pastaraisiais metais ne kartą pabrėžė, kad prie tinklo laukimo eilės didėja visoje Europoje, o spartesnis atsinaujinančios energetikos diegimas be lygiagretaus tinklų ir kaupimo plėtros didina sistemos įtampas.

    Vokietija rodo dar didesnį mastą

    Panašios tendencijos ryškėja ir Vokietijoje, kur paraiškų mastas tapo dar įspūdingesnis. Tinklo operatoriai 2025 metais sulaukė dešimčių tūkstančių paraiškų didelėms baterijų sistemoms, tačiau realiai veikiančių projektų apimtys išliko palyginti nedidelės.

    Vokietijos reguliuotojai taip pat perspėjo, kad dalis paraiškų gali dubliuotis, kai tas pats vystytojas tą patį projektą registruoja skirtinguose tinklo taškuose ir tik vėliau apsisprendžia, kur statyti.

    Tokioje aplinkoje rinkoje atsiranda naujas reiškinys: prekiaujama ne pačiomis baterijomis, o galimybe ateityje turėti prijungimą. Tai leidžia anksti sukurti projekto vertę, net jei statybos dar neprasidėjo.

    Dėl to energijos kaupimas vis dažniau traktuojamas kaip atskira turto klasė, kurią aktyviai vertina fondai ir bankai, ieškantys ilgalaikių, prognozuojamų pajamų srautų.

    Kai atkeliauja bankai, keičiasi taisyklės

    Didėjantis finansuotojų aktyvumas siejamas su tuo, kad baterijų projektams lengviau pritaikyti struktūrizuotus pajamų modelius. Vienas dažniausių instrumentų yra tolling tipo sutartys, kai baterijos savininkas išnuomoja dalį pajėgumų už fiksuotą mokestį ir taip sumažina priklausomybę nuo rinkos svyravimų.

    Energetikos sandorių praktikoje tai reiškia, kad dalis pajamų tampa kontraktuota, o pinigų srautai labiau prognozuojami. Tokia struktūra paprastai padidina projektų patrauklumą skoliniam finansavimui.

    Vis dėlto rinkos dalyviai atkreipia dėmesį, kad šis augimas turi ir šešėlinę pusę. Kadangi parengti projektą dokumentuose kainuoja gerokai mažiau nei jį pastatyti, vertė gali būti sukuriama dar iki realių investicijų į įrangą.

    „Tai didelis arbitražas: perki, kai pigiau, parduodi, kai brangiau. Net nekaldamas nė vienos vinies, viską išvystai popieriuje ir sukuri vertę“, – sakė finansų sandorių konsultantas Stefano Endrizzi.

    Italija pradeda stabdyti tariamus projektus

    Europos Komisija savo rekomendacijose dėl prijungimo prie tinklo yra pripažinusi spekuliacinių paraiškų problemą, kuri ilgina eiles ir mažina sistemos efektyvumą. Tarp minimų priežasčių įvardijamas tinklo pajėgumų kaupimas, kelios paraiškos tam pačiam projektui ir atvejai, kai prisijungimas blokuojamas siekiant vėliau parduoti teises.

    Kaip galimos priemonės minimi brandos kriterijai, terminai, sankcijos ir finansiniai užstatai, kurių netenkama, jei projektas neįgyvendinamas.

    Italija 2026 metais ėmėsi koreguoti taisykles, siekdama mažinti vadinamąjį virtualų tinklo užimtumą. Reformos logika paprasta: pajėgumai turi atitekti realiai pažengusiems ir leidimus turintiems projektams, o ankstyvose stadijose esantys planai gali prarasti rezervaciją.

    Tačiau rinkos dalyviai įspėja, kad griežtesnės garantijos gali netiesiogiai didinti rinkos koncentraciją, nes smulkesniems vystytojams tampa sunkiau ilgai išlaikyti projektą be didelio kapitalo.

    Brangsta žemė ir auga konkurencija

    Didėjant susidomėjimui baterijomis, saulės ir vėjo energetika, auga konkurencija dėl žemės ir tinklo prijungimų. Italijos žemės ūkio rinkos vertinimai rodo, kad atsinaujinančių projektų plėtra kai kuriose vietovėse pastebimai kelia žemės kainas.

    Energetikos projektų konsultantai teigia matantys atvejus, kai žemės vertė šiaurinėje Italijoje reikšmingai išauga vien dėl to, kad sklypas tampa patrauklus energijos infrastruktūrai.

    Šiandienos rinkoje žemės vertė vis dažniau priklauso ne vien nuo to, ką galima joje užauginti. Ji priklauso ir nuo to, ar šalia yra pajėgūs tinklai, ar įmanoma užsitikrinti prijungimą ir vietą ateities elektros sistemoje.

    Energetikos ekspertai pabrėžia, kad tolesnė atsinaujinančių išteklių plėtra Europoje vis labiau remsis dviem dalykais: tinklų modernizavimu ir kaupimo plėtra, nes be jų didelio masto žaliosios generacijos integracija tampa brangi ir neefektyvi.