CP v2

Tag: Emmanuelis Macronas

  • Mirė prancūzų mąstytojas Edgaras Morinas (104): nuo Pasipriešinimo iki kino ir „sudėtingumo“ idėjų

    Mirė prancūzų mąstytojas Edgaras Morinas (104): nuo Pasipriešinimo iki kino ir „sudėtingumo“ idėjų

    Mirė vienas ryškiausių Prancūzijos intelektualų

    Prancūzijos filosofas ir sociologas Edgaras Morinas mirė sulaukęs 104 metų, apie jo mirtį šeštadienį pranešė sutuoktinė. Morinas Prancūzijoje buvo laikomas viešuoju intelektualu, kuris visą gyvenimą ragino mąstyti kritiškai ir priešintis netolerancijai.

    Jo vardas neatsiejamas nuo bandymo sujungti skirtingas disciplinas į vieną visumą – nuo filosofijos ir psichologijos iki biologijos bei etnografijos. Ši kryptis vėliau tapo viena atpažįstamiausių jo idėjų ašių, dažnai įvardijama kaip sudėtingumo mąstymas.

    „Iki pat paskutinių dienų Edgaras Morinas išliko dėmesingas pasauliui, kitiems ir didiesiems žmogiškiems klausimams“, – sakė Sabah Abouessalam Morin.

    Užuojautą reiškė ir Prancūzijos politinio gyvenimo atstovai: pabrėžtas Morino intelektinis universalumas, gebėjimas koreguoti savo pozicijas ir išlaikyti minties laisvę. Reakcijos buvo juntamos plačiame spektre – nuo centro iki kairės, o jo įtaka dažnai apibūdinama kaip peržengianti partines ribas.

    Kelias nuo Pasipriešinimo iki CNRS

    Morinas gimė 1921 metų liepos 8 dieną Paryžiuje, jo pavardė gimimo liudijime buvo Nahoum. Antrojo pasaulinio karo metais jis prisidėjo prie Prancūzijos Pasipriešinimo, o slapyvardis Morin tapo jo viešuoju vardu visam gyvenimui.

    Vėliau jis dirbo žurnalistu, o mokslinį kelią tęsė Prancūzijos Nacionaliniame mokslinių tyrimų centre (CNRS), kuriame ilgainiui tapo tyrimų vadovu. Ši institucija jam suteikė platformą plėtoti tarpdisciplininius tyrimus, kurių jis nuosekliai laikėsi dešimtmečius.

    Morino biografijoje ryškus ir konfliktas su ideologiniu uždarumu: kadaise priklausęs Prancūzijos komunistų partijai, jis buvo iš jos pašalintas. Šis lūžis sustiprino jo nepasitikėjimą indoktrinacija ir paskatino nuolat akcentuoti savikritikos būtinybę.

    Kino istorijoje – „cinéma vérité“ kryptis

    Už Prancūzijos ribų Morinas plačiai žinomas ir kaip vienas „cinéma vérité“ kūrėjų. 1961 metais kartu su režisieriumi Jeanu Rouchu jis sukūrė dokumentinį filmą Chronique d’un été, kuriame per paprastus, spontaniškus pokalbius buvo atveriamos tuometės visuomenės įtampos.

    Filmas sekė jaunų paryžiečių kasdienybę ir skatino kalbėti apie socialinius skirtumus, rasę, kolonializmo šešėlius ir kitas temas, kurios tuometiniame viešajame diskurse dažnai būdavo nutylimos. Dokumentikos žanrui tai tapo lūžio tašku, parodžiusiu, kad kamera gali fiksuoti ne tik įvykius, bet ir mąstymą.

    Vėlesniais metais Morinas liko aktyvus ir viešojoje erdvėje: komentavo aktualijas, reagavo į klimato krizes ir karus, kalbėjo apie globalizacijos poveikį. Jo tekstuose kartojosi mintis, kad šiuolaikines problemas neįmanoma suprasti vienu „vienos srities“ žvilgsniu, todėl būtina jungti išsibarsčiusias žinias.

    Morinas buvo itin produktyvus autorius – išleido dešimtis knygų, o nauji leidiniai pasirodė ir pastaraisiais metais. Jo palikimas, pasak kolegų ir institucijų, išlieka kaip metodas mąstyti apie ateitį, kai sprendimai vis dažniau reikalauja kompleksinio požiūrio.

  • Sviatlana Cichanouskaja atvyko į Kyjivą po didžiausios metų Rusijos atakos: ką tai reiškia?

    Sviatlana Cichanouskaja atvyko į Kyjivą po didžiausios metų Rusijos atakos: ką tai reiškia?

    Baltarusių opozicijos lyderė Sviatlana Cichanouskaja pirmą kartą atvyko į Kyjivą tuo metu, kai Ukrainos sostinė dar tvarkėsi po, kaip skelbta, didžiausios šiemet Rusijos surengtos raketų atakos. Vizitas laikomas reikšmingu signalu, nes Kyjivas ir jo partneriai atidžiai stebi, kiek Minskas pasirengęs toliau remti Maskvos karą prieš Ukrainą.

    Cichanouskaja, po 2020 metais Baltarusijoje vykusių prezidento rinkimų tarptautinėje erdvėje dažnai įvardijama kaip demokratinės opozicijos lyderė, vizitą pradėjo pagerbdama Ukrainoje kovojusią baltarusių disidentę Marią Zaitsevą. Pastaraisiais metais Ukrainos ginkluotosiose pajėgose tarnauja ir daugiau baltarusių savanorių, teigiančių, kad Ukrainos gynyba tiesiogiai susijusi su Baltarusijos ateitimi.

    „Man Maria yra naujos baltarusių kartos simbolis“, – sakė Sviatlana Cichanouskaja.

    „Žmonių, kurie supranta, kad Baltarusijos ir Ukrainos laisvė yra neatskiriamos“, – pridūrė ji.

    Įtampa dėl Minsko vaidmens

    Vizitas Kyjive sutapo su augančiu nerimu dėl Baltarusijos ir Rusijos karinio bei politinio bendradarbiavimo. Baltarusija nuo plataus masto invazijos pradžios leido Rusijai naudotis savo teritorija kariniams veiksmams, o Vakarų sostinės ne kartą pabrėžė, kad bet koks gilesnis Minsko įsitraukimas galėtų dar labiau išplėsti grėsmes visam regionui.

    Tuo pat metu Maskva yra įspėjusi, kad smūgiai Kyjivui gali kartotis, o oro gynybos apkrova didėja dėl intensyvių atakų bangų. Ukrainai tai reiškia nuolatinį poreikį papildyti oro gynybos sistemas ir amuniciją, o sąjungininkams – spręsti, kaip užtikrinti tvarią paramą ilgesnėje perspektyvoje.

    Macrono skambutis Lukašenkai ir Vakarų žinutė

    Cichanouskajos vizitas įvyko netrukus po to, kai Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas telefonu kalbėjosi su Aliaksandru Lukašenka. Tai buvo pirmasis toks jų kontaktas nuo plataus masto invazijos pradžios, todėl pokalbis sulaukė didelio dėmesio tiek dėl galimų diplomatinių signalų, tiek dėl bandymo įvertinti Minsko pasirinkimus.

    Pasak Cichanouskajos, Vakarų tikslas šiuo metu yra aiškiai parodyti, kad santykių gerinimas su Europos Sąjunga nėra įmanomas be realių pokyčių. Ji pabrėžė, kad vietoje deeskalacijos regione toliau matomi hibridiniai veiksmai ir spaudimo taktika, didinanti įtampą pasienyje.

    „Lukašenkos režimas gerai žino, ką reikia padaryti, kad santykiai su Europos Sąjunga gerėtų, bet to nevyksta“, – sakė Sviatlana Cichanouskaja.

    „Vietoje to tęsiasi hibridinės atakos, branduolinis šantažas ir grasinimai visam regionui“, – pridūrė ji.

    Priklausomybė nuo Kremliaus ir sankcijų dinamika

    Aliaksandras Lukašenka, valdantis Baltarusiją daugiau nei tris dešimtmečius, išlieka glaudžiai priklausomas nuo Kremliaus paramos, įskaitant energetiką ir finansinius svertus. Vakarų šalys Baltarusijai taikė sankcijas tiek dėl represijų prieš pilietinę visuomenę, tiek dėl Minsko vaidmens leidžiant Rusijai naudoti Baltarusijos teritoriją karui prieš Ukrainą.

    Pastaraisiais mėnesiais Minskas siekė pragmatiškesnio dialogo su Vakarais, o dalis sprendimų buvo siejami su politinių kalinių paleidimu. Vis dėlto ekspertai pažymi, kad sankcijų švelninimas paprastai vertinamas atsargiai, nes pagrindinis klausimas išlieka ne pavieniai gestai, o sisteminės permainos ir realus Baltarusijos atsiribojimas nuo agresijos prieš Ukrainą.

    Kyjive Cichanouskajos vizitas pristatomas kaip politinė ir moralinė parama Ukrainai, kartu primenant, kad Baltarusijos visuomenėje egzistuoja aiški antikarinė ir demokratiška kryptis. Ukrainos pusėje tokie vizitai taip pat padeda išlaikyti tarptautinį dėmesį ir pabrėžti, kad Rusijos karas turi platesnį regioninį matmenį, kuriame Baltarusijos pasirinkimai gali tapti vienu iš lemiančių veiksnių.

  • Prancūzijos Senatas atmetė pagalbos mirti įstatymą: kas toliau laukia balsavimo parlamente?

    Prancūzijos Senatas atmetė pagalbos mirti įstatymą: kas toliau laukia balsavimo parlamente?

    Senatas sustabdė įstatymą

    Prancūzijos Senatas 2026 metų sausio 29 dieną atmetė įstatymo projektą, kuriuo siekta reglamentuoti pagalbą mirti. Sprendimas reiškia, kad iniciatyva grįžta į Nacionalinę Asamblėją, kur procesas gali tęstis antruoju svarstymu.

    Senate projektas nebuvo patvirtintas, kai už jį balsavo 122 senatoriai, o prieš buvo 181. Tai atspindi ryškią politinę ir visuomeninę takoskyrą dėl sprendimų gyvenimo pabaigoje.

    Ką siūlė projektas?

    Projektu buvo siūloma leisti suaugusiems žmonėms, sergantiems nepagydomomis ligomis, gauti mirtinų vaistų, jei liga yra pažengusioje ar terminalinėje stadijoje. Numatyta, kad pagalba iš medikų būtų galima tik tais atvejais, kai žmogaus fizinė būklė neleidžia vaisto suvartoti pačiam.

    Teisę kreiptis būtų turėję asmenys nuo 18 metų, Prancūzijos piliečiai arba šalyje nuolat gyvenantys žmonės. Taip pat buvo numatyta, kad kelių sveikatos priežiūros specialistų komanda turėtų patvirtinti diagnozę, kančių nepakeliamumą ir tai, jog sprendimas priimtas laisva valia.

    Projektas nenumatė galimybės pasinaudoti procedūra žmonėms, turintiems sunkių psichikos sutrikimų, bei sergantiems neurodegeneracinėmis ligomis, tokiomis kaip Alzheimerio liga. Taip pat buvo įtvirtinama sąžinės išlyga medikams, atsisakantiems dalyvauti procedūroje.

    Kas vyks toliau?

    Nacionalinės Asamblėjos pirmininkė Yaël Braun-Pivet teigė apgailestaujanti dėl Senato sprendimo ir paskelbė, kad antrasis svarstymas Asamblėjoje planuojamas 2026 metų vasario 16 dienos savaitę. Ji pabrėžė, kad diskusija tęsis, nes tema, anot jos, yra svarbi didelei visuomenės daliai.

    „Kadangi pagalba mirti atliepia giliai įsišaknijusį Prancūzijos žmonių lūkestį, apgailestauju, kad Senatas šiandien atmetė šį įstatymo projektą“, – sakė Yaël Braun-Pivet.

    Jeigu Nacionalinė Asamblėja projektą patvirtintų dar kartą, jis vėl keliautų į Senatą antrajam svarstymui, kur galėtų būti keičiamas arba vėl atmetamas. Vis dėlto pagal Prancūzijos parlamentinę tvarką galutinį žodį tokiais atvejais dažniausiai turi Nacionalinė Asamblėja, todėl procesas dar nėra baigtas.

    To paties posėdžio metu Senatas beveik vienbalsiai pritarė atskiram paliatyviosios pagalbos įstatymui, kuriuo siekiama plėsti ir struktūruoti paslaugų prieinamumą visoje šalyje. Tai tapo vienu svarbiausių argumentų kritikams, teigiantiems, kad pirmiausia reikia stiprinti pagalbą gyvenimo pabaigoje, o ne kurti naują pagalbos mirti reguliavimą.

    Europos kontekstas ir tendencijos

    Pagalbos mirti ir eutanazijos reguliavimas Europoje išlieka nevienodas. Kai kurios šalys, tokios kaip Belgija, Nyderlandai, Liuksemburgas ir Ispanija, yra įteisinusios eutanaziją, kai ją gali atlikti sveikatos priežiūros specialistas, laikantis aiškių sąlygų.

    Kitos valstybės, tarp jų Austrija, Vokietija ir Italija, leidžia gydytojams padėti nusižudyti tam tikrais atvejais, tačiau modeliai skiriasi pagal reikalavimus, procedūras ir kontrolę. Prancūzijoje diskusija pastaraisiais metais suintensyvėjo ir tapo vienu jautriausių politinės darbotvarkės klausimų.

  • Makronas apie hantavirusą Prancūzijoje: padėtis valdoma, bet reikia vienodų ES protokolų

    Makronas apie hantavirusą Prancūzijoje: padėtis valdoma, bet reikia vienodų ES protokolų

    Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pareiškė, kad hantaviruso situacija šalyje yra valdoma, tačiau kartu paragino Europos Sąjungos valstybes sutarti dėl bendrų, griežtų veiksmų. Jo teigimu, be suderintų taisyklių skirtingos nacionalinės priemonės gali apsunkinti rizikos vertinimą ir keleivių srautų kontrolę.

    Pasak E. Macrono, Prancūzija jau taiko vieną griežčiausių protokolų, remdamasi ekspertų rekomendacijomis ir ankstesnių protrūkių patirtimi. Prezidentas pabrėžė, kad koordinuojant atsaką svarbus ir Pasaulio sveikatos organizacijos vaidmuo, ypač tada, kai atvejai susiję su tarptautinėmis kelionėmis.

    „Vyriausybė priėmė teisingus sprendimus. Padėtis yra valdoma, ir už tai esame dėkingi sveikatos apsaugos darbuotojams“, – sakė Emmanuelis Macronas.

    Prancūzijos sveikatos ministrė Stéphanie Rist Nacionalinei Asamblėjai nurodė, kad kol kas nėra įrodymų apie plačiai šalyje cirkuliuojančią Andes atmainą ir nėra požymių, jog virusas būtų mutuavęs. Ministrės teigimu, iki šiol nustatyti teigiami atvejai siejami tik su kruizinio laivo keleiviais.

    Valdžios institucijos skelbia, kad visi nustatyti artimo kontakto asmenys yra surasti ir ištirti, o dalis jų hospitalizuoti arba ruošiami hospitalizacijai. Viena iš užsikrėtusiųjų Prancūzijoje gydoma kritinės būklės, jai taikoma gyvybę palaikanti terapija su dirbtinės plaučių funkcijos palaikymo įranga.

    Infekcinių ligų specialistas dr. Xavier Lescure aiškino, kad pacientės būklę apsunkino itin sunki ligos forma, sukėlusi grėsmingus plaučių ir širdies veiklos sutrikimus. Tokiais atvejais, medikų teigimu, svarbiausia yra laiku atpažinti būklės blogėjimą ir užtikrinti intensyvią pagalbą, nes specifinio plataus taikymo gydymo nuo hantavirusų nėra.

    Epidemiologas Antoine Flahault situaciją apibūdino kaip neįprastą, todėl, jo vertinimu, institucijos imasi ypač griežtų priemonių dėl vis dar išliekančio neapibrėžtumo. Ekspertai atkreipia dėmesį, kad tokio tipo protrūkiai, kai atvejus galima susieti su aiškiai identifikuojama kelionės aplinka, paprastai leidžia greičiau vykdyti atsekimą, tačiau rizika išlieka dėl judėjimo per valstybių sienas.

    Hantavirusai dažniausiai plinta per kontaktą su graužikais arba jų išskyromis, o žmogus nuo žmogaus užsikrečia retai ir priklauso nuo konkrečios atmainos. Dėl to sveikatos institucijos, vertindamos tokias situacijas, paprastai daug dėmesio skiria atmainos nustatymui, kontaktų paieškai ir infekcijų kontrolės taisyklėms sveikatos priežiūros įstaigose.

  • Prancūzija stabdo ES biudžeto derybų skubinimą: svarbiau kokybė nei terminas iki 2026 metų

    Prancūzija stabdo ES biudžeto derybų skubinimą: svarbiau kokybė nei terminas iki 2026 metų

    Prancūzija nepritaria spaudimui iki 2026 metų pabaigos užbaigti derybas dėl naujo Europos Sąjungos daugiametės finansinės programos. Šalies Europos reikalų ministras Benjaminas Haddadas teigia, kad dirbtinai sutrumpinti terminai gali pakenkti galutinio susitarimo kokybei.

    Pasak ministro, pagrindinis Paryžiaus tikslas yra „geras biudžetas“, o ne greitas susitarimas bet kokia kaina. Jo teigimu, derybose neturėtų dominuoti politiniai kalendoriai ar baimė dėl galimų pokyčių atskirose valstybėse.

    Kas siūloma naujame ES biudžete

    Europos Komisija yra pateikusi siūlymą 2028–2034 metų laikotarpiui numatyti apie 1 800 000 000 000 eurų ES prioritetams. Greta to planuojama apie 166 000 000 000 eurų skirti bendros po pandemijos susidariusios skolos grąžinimui.

    Šios lėšos apimtų tradicines sritis, tokias kaip žemės ūkis ir sanglauda, bet taip pat didesnį dėmesį saugumui, gynybai ir ekonominiam atsparumui. Derybose vienu jautriausių klausimų išlieka, kiek pinigų turėtų keliauti į ūkininkų subsidijas ir kokiu mastu ES galėtų remtis naujais bendrais pajamų šaltiniais.

    Terminus spaudžia rinkimai ir politinė rizika

    Dalis ES lyderių ragina susitarti iki 2026 metų pabaigos, kad liktų pakankamai laiko techniniam planavimui ir deryboms su Europos Parlamentu. Papildomą įtampą kelia tai, kad 2027 metais Prancūzijoje vyks prezidento rinkimai, o kai kurios sostinės baiminasi, jog politiniai pokyčiai galėtų sulėtinti arba perorientuoti derybas.

    Prancūzijoje vienas iš rizikos veiksnių siejamas su Nacionalinio sambūrio pozicijomis dėl ES biudžeto ir bendrų įsipareigojimų. Tokios nuotaikos, Paryžiaus vertinimu, neturėtų tapti priežastimi skubėti ir priimti Prancūzijai nepalankius sprendimus.

    „Mūsų vienintelis prioritetas yra geras biudžetas. Nesikeliame dirbtinių terminų vien tam, kad paspartintume procesą“, – sakė Benjaminas Haddadas.

    Ar susitarimas vis tiek įmanomas 2027 metais

    Prancūzija pabrėžia, kad realu susitarti ir 2027 metų antroje pusėje, svarbiausia užsitikrinti stabilų ir ilgalaikį sprendimą. Galutinis terminas Europos Parlamento balsavimui siejamas su 2027 metų pabaiga, nes naujasis biudžeto laikotarpis turėtų startuoti 2028 metų pradžioje.

    Tuo metu kitos šalys argumentuoja, kad greitesnis susitarimas leistų anksčiau pasirengti konkrečioms programoms ir išvengti vėlavimų, kai finansavimas turėtų pradėti veikti. Diskusija dėl tempo tampa platesnės įtampos dalimi: kaip subalansuoti naujus saugumo poreikius, tradicines išlaidas ir valstybių narių įnašų ribas.

    Artimiausiais mėnesiais derybas gali pagreitinti Tarybai pirmininkaujančios šalies siūlomi tarpiniai skaičiai ir kompromisiniai scenarijai. Vis dėlto Prancūzijos pozicija rodo, kad ES biudžeto derybose greitis nėra vienintelis kriterijus, o kova dėl prioritetų, įmokų ir taisyklių tik intensyvės.

  • Didžiausias Europos lėktuvnešis Charles de Gaulle plaukia į Ormūzą: ką tai reiškia?

    Didžiausias Europos lėktuvnešis Charles de Gaulle plaukia į Ormūzą: ką tai reiškia?

    Prancūzijos karinis jūrų laivynas į Artimųjų Rytų prieigas nukreipė lėktuvnešį Charles de Gaulle – didžiausią Europoje. Laivas po kelionės per Sueco kanalą juda į pietinę Raudonosios jūros dalį, o jo maršrutas siejamas su Ormūzo sąsiauriu.

    Ormūzas laikomas vienu svarbiausių pasaulio prekybos „butelio kakliukų“, nes per jį keliauja reikšminga dalis tarptautinių energijos išteklių srautų. Dėl įtampos regione bet kokie trikdžiai šiame sąsiauryje paprastai greitai atsiliepia tiekimo grandinėms ir naftos kainų svyravimams.

    Prancūzijos sprendimas siejamas su tarptautinėmis pastangomis sustiprinti laivybos saugumą ir atgrasymą regione. Paryžius pabrėžia, kad tikslas yra prisidėti prie jūrinių komunikacijų apsaugos ir reagavimo pasirengimo, o ne tiesiogiai įsitraukti į karinius veiksmus.

    „Tai aiškus signalas, kad esame pasirengę prisidėti prie saugumo Ormūzo sąsiauryje, tačiau neketiname kištis į patį konfliktą“, – sakė Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono patarėjas.

    Charles de Gaulle į tarnybą įvestas 1990-aisiais ir yra varomas branduoline energetika, todėl gali ilgai veikti toli nuo savo uostų. Lėktuvnešis yra daugiau nei 260 metrų ilgio, o jo pilnutinė vandentalpa viršija 40 000 tonų.

    Laivas gali gabenti iki 40 orlaivių, o šiuo metu jo aviacijos grupę sudaro ir naikintuvai „Rafale“ bei sraigtasparniai. Toks junginys leidžia vykdyti oro erdvės stebėseną, eskortuoti laivus, rinkti žvalgybinę informaciją ir, esant poreikiui, užtikrinti oro gynybą jūroje.

    Kariniai analitikai atkreipia dėmesį, kad lėktuvnešio buvimas regione veikia ir kaip politinis bei strateginis signalas, mažinantis riziką, kad atskiri incidentai jūroje peraugs į didesnę eskalaciją. Kartu tai priminimas, kad Europa, nors ir turi mažiau lėktuvnešių nei Jungtinės Valstijos, gali greitai mobilizuoti pajėgas svarbiausioms prekybos arterijoms apsaugoti.

    Tuo pat metu Prancūzija tęsia planus dėl naujos kartos lėktuvnešio, kuris būtų dar didesnis už Charles de Gaulle. Skelbiama, kad projektas siejamas su daugiau nei 300 metrų ilgio laivu, kurio statyba galėtų kainuoti apie 10 milijardų eurų, o į tarnybą jis realistiškai patektų ne anksčiau kaip 2038 metais.

  • Prancūzų lėktuvnešis „Charles de Gaulle“ perplaukė Suecą: Paryžius žvalgosi Hormūzo misijos

    Prancūzų lėktuvnešis „Charles de Gaulle“ perplaukė Suecą: Paryžius žvalgosi Hormūzo misijos

    Prancūzijos pagrindinis lėktuvnešis „Charles de Gaulle“ perplaukė Sueco kanalą ir įplaukė į Raudonąją jūrą, taip priartėdamas prie Hormūzo sąsiaurio. Paryžius šį judėjimą sieja su augančiu poreikiu atkurti saugią laivybą viename svarbiausių pasaulio jūrinių „butelio kaklelių“.

    Prancūzija siekia paspartinti balandį pradėtą Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės iniciatyvą, prie kurios, Prancūzijos vertinimu, prisijungė 51 valstybė. Iniciatyvos tikslas – sudaryti sąlygas atnaujinti navigaciją Hormūzo sąsiauryje, per kurį įprastai keliauja reikšminga pasaulinės naftos prekybos dalis.

    Prancūzijos gynybos ministerija nurodė, kad lėktuvnešio ir jį lydinčių laivų dislokavimas skirtas įvertinti padėtį regione ir nuraminti jūrų prekybos dalyvius. Tuo pačiu Paryžius pabrėžia, kad nenori įsitraukti į platesnio masto karinius veiksmus ir ieško „gynybinio“ formato.

    Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas anksčiau viešai kalbėjo apie gynybinę tarptautinę misiją, kuri galėtų lydėti komercinius laivus. Europos valstybės šią kryptį vertina atsargiai, nes eskalacijos rizika didelė, tačiau laivybos sutrikimai daro tiesioginį poveikį tiekimo grandinėms, draudimo kaštams ir energijos kainų lūkesčiams.

    Jungtinėse Valstijose pastarosiomis dienomis taip pat skambėjo pareiškimai dėl galimų palydos operacijų Hormūzo sąsiauryje, tačiau signalai buvo nevienareikšmiai. Toks kintantis fonas sustiprina spaudimą europiečiams aiškiau apsibrėžti, ką jie pasirengę daryti, kad būtų atkurta laivybos laisvė, neperžengiant tiesioginio karo įsitraukimo ribos.

    Tuo metu regione fiksuojami incidentai pabrėžia rizikos lygį: pranešta apie ataką prieš su Prancūzija siejamą konteinerinį laivą, per kurią nukentėjo įgulos nariai. Prancūzijos pareigūnai akcentavo, kad laivas neplaukė su Prancūzijos vėliava, tačiau incidentas, jų vertinimu, rodo, jog grėsmė jūrinei prekybai išlieka reali.

    Prancūzijos pozicija viešai įvardijama kaip bandymas atskirti laivybos laisvės klausimą nuo kitų geopolitinių nesutarimų ir ieškoti kelio, kuris leistų atnaujinti tranzitą. Praktikoje tai reiškia diplomatijos ir karinio atgrasymo derinimą, kurio sėkmė priklausys nuo regiono veikėjų sprendimų ir tarptautinės koalicijos susitelkimo.

    „Mūsų tikslas šiandien labai paprastas: atskirti laivybos laisvės Hormūzo sąsiauryje klausimą nuo visų kitų dalykų“, – sakė Prancūzijos prezidentūros pareigūnas.

  • Trumpo 200 proc. muito grasinimai prancūziškam vynui: Europa perspėja dėl didesnės krizės

    Trumpo 200 proc. muito grasinimai prancūziškam vynui: Europa perspėja dėl didesnės krizės

    Europos vyno ir stipriųjų gėrimų sektorius ragina reaguoti ramiai po JAV prezidento Donaldo Trumpo pareiškimo, kad Prancūzijos vynui ir šampanui gali būti įvestas 200 proc. muitas. Pramonės atstovai pabrėžia, kad tokie signalai yra ne vien apie gėrimus, o apie platesnę geopolitiką ir ES bei JAV prekybos santykius.

    Grasinimas nuskambėjo tęsiantis transatlantinei įtampai, kuri paaštrėjo po D. Trumpo sugrįžimo į valdžią 2025 metais. JAV išlieka didžiausia Europos vyno ir stipriųjų gėrimų eksporto rinka, todėl net ir retoriniai muitų pažadai kelia riziką tiek užsakymams, tiek kainoms, tiek investicijoms į sektorių.

    Prancūzijos vyno ir stipriųjų gėrimų eksportuotojų federacija (FEVS) pareiškė, kad situacija turi būti sprendžiama Europos lygiu, vieningai ir koordinuotai. Organizacija priminė, kad prekybos politika yra išimtinė Europos Sąjungos kompetencija, todėl dvišaliai spaudimo signalai iš esmės paliečia visos ES interesus.

    „Tai geopolitiniai klausimai, kurie peržengia vyno ir stipriųjų gėrimų sektoriaus ribas“, – sakė FEVS atstovai.

    Įtampą sustiprino ir tai, kad pagal praėjusią vasarą pasiektą ES ir JAV prekybos susitarimą vynui ir stipriesiems gėrimams nebuvo suteikta išimtis nuo 15 proc. JAV muitų. Europos Komisija siekė palankesnio režimo, tačiau derybos dėl specifinių lengvatų užsitęsė, o politinis fonas, kaip rodo pastarųjų mėnesių pareiškimai, tapo dar labiau nenuspėjamas.

    Europos vyno bendrovių komiteto generalinis sekretorius Ignacio Sánchez Recarte aiškino, kad vynas dažnai tampa taikiniu dėl savo simbolinės reikšmės ir žinomų prekių ženklų. Pasak jo, būtent todėl sektorius ne kartą atsidūrė kaip šalutinė žala platesniuose ES ir JAV ginčuose.

    „Kai kalbame apie vyną, kalbame apie terroir produktus, gerai žinomus prekės ženklus; tai ikoniškas produktas Prancūzijoje ir Europoje“, – sakė Ignacio Sánchez Recarte.

    Pramonės atstovai viliasi, kad šią savaitę Davose vykstantys aukšto lygio politiniai susitikimai padės sumažinti įtampą ir sugrąžinti derybas į pragmatišką kelią. Vis dėlto sektorius pripažįsta, kad rizika išlieka, nes net ir laikini muitų signalai gali paskatinti JAV importuotojus keisti pirkimo planus arba atidėti užsakymus.

    Duomenys rodo, kad tarifų grėsmė jau daro apčiuopiamą įtaką prekybai. Eurostato skaičiavimais, ES stipriųjų gėrimų eksporto apimtys 2025 metų rugpjūčio–lapkričio laikotarpiu buvo 25 proc. mažesnės nei tuo pačiu laikotarpiu 2024 metais, o tai siejama su paklausos svyravimais ir rinkos prisitaikymu prie naujų muitų.

    Ekspertai taip pat atkreipia dėmesį į vadinamąjį išankstinį apsirūpinimą atsargomis, kai importuotojai prieš galimus tarifų pokyčius padidina pirkimus, o vėliau seka ryškesnis nuosmukis. Dėl šios priežasties trumpalaikiai eksporto šuoliai gali klaidinti, o tikrieji padariniai dažniau matomi vėlesniais mėnesiais, kai sandėliai jau užpildyti ir nauji užsakymai pristabdomi.

    Rinkai svarbus ir kainų aspektas: 200 proc. muitas JAV vartotojams reikštų radikalų europietiško vyno ir šampano pabrangimą, o daliai produktų tai praktiškai užvertų kelią į lentynas. Europos gamintojams tai reikštų spaudimą ieškoti alternatyvių rinkų, didinti pardavimus ES viduje arba peržiūrėti kainodarą, tačiau tokie pokyčiai paprastai užtrunka ir reikalauja papildomų kaštų.

  • Euroobligacijos grįžta į darbotvarkę: Macronas spaudžia, Vokietija priešinasi – kas mokės?

    Euroobligacijos grįžta į darbotvarkę: Macronas spaudžia, Vokietija priešinasi – kas mokės?

    Kas yra euroobligacijos?

    Euroobligacijos ES kontekste reiškia bendrą ES institucijų leidžiamą skolą, už kurią atsakomybę solidariai prisiimtų visos valstybės narės. Tokia schema leistų riziką ir palūkanų naštą išskaidyti per visą bloką, o ne palikti ją pavienėms šalims.

    Šalininkai euroobligacijas pristato kaip saugų finansinį instrumentą, galintį pritraukti kapitalo dideliems projektams, kai reikia greitai mobilizuoti lėšas. Kritikai įspėja, kad bendra skola gali silpninti biudžeto drausmę ir sukurti neteisingą paskatų sistemą.

    Diskusija vėl suaktyvėjo po Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono pasisakymų, raginančių didinti bendrą ES skolinimąsi. Jo teigimu, Europa turi investuoti daugiau, kad atlaikytų konkurenciją su Jungtinėmis Valstijomis ir Kinija bei greičiau stiprintų gynybą ir pažangias technologijas.

    Kodėl tema vėl įkaito?

    Pastaraisiais metais ES jau pasinaudojo bendro skolinimosi modeliu, kai 2020 metais patvirtino ekonomikos gaivinimo programą NextGenerationEU. Pagal ją rinkose buvo numatyta pritraukti apie 750 mlrd. eurų, o tai tapo precedentu, kurį dalis šalių norėtų paversti nuolatine priemone.

    Kitas argumentų šaltinis yra 2024 metais paskelbta Mario Draghi ataskaita apie Europos konkurencingumą, kurioje akcentuojama investicijų spraga. Joje teigiama, kad norint išlaikyti globalų konkurencingumą, Europai gali reikėti apie 800 mlrd. eurų papildomų investicijų kasmet, dalį jų pritraukiant iš privataus sektoriaus, bet neišvengiant ir viešųjų lėšų.

    Macrono stovykla pabrėžia, kad nė viena valstybė narė viena pati nepatemps visų iššūkių, todėl racionaliau skolintis bendrai. Tuo metu oponentai tvirtina, kad svarbiausia problema yra ne finansavimo trūkumas, o produktyvumo stagnacija ir lėtos reformos.

    Kas palaiko ir kas priešinasi?

    Euroobligacijų klausimas ES skelia jau dešimtmečius, dar nuo euro zonos skolos krizės laikų. Fiskaliai konservatyvios šalys, tarp jų Vokietija, Nyderlandai, Austrija, Suomija ir Švedija, tradiciškai laikosi pozicijos, kad bendra skola didina moralinę riziką ir gali užkrauti atsakomybę tiems, kurie tvarkosi griežčiau.

    Priešingoje barikadų pusėje dažniau atsiduria pietinės valstybės, taip pat Prancūzija, kurios euroobligacijas mato kaip būdą pigiau finansuoti bendras investicijas ir sumažinti spaudimą nacionaliniams biudžetams. Kai kurios šalys signalizuoja, kad gynybos finansavimo poreikis gali būti išimtis, dėl kurios įmanomi kompromisai.

    Vokietijos pozicija išlieka viena griežčiausių, o naujausi pareiškimai rodo, kad Berlynas nenori euroobligacijų paversti nuolatiniu instrumentu. Tai reikšmingai riboja politinį pagreitį, nes be Vokietijos pritarimo tokiai iniciatyvai ES sudėtinga rasti vieningą kelią.

    Kas galiausiai mokėtų?

    Euroobligacijos reikštų, kad skola būtų grąžinama bendrai, proporcingai pagal sutartas ES biudžeto taisykles ir įsipareigojimus. Praktikoje tai reikštų ir bendrą atsakomybę už palūkanų mokėjimus, todėl diskusija neišvengiamai paliečia jautrų klausimą, kiek vienos šalys netiesiogiai garantuotų kitų finansinį stabilumą.

    Gaivinimo fondo NextGenerationEU atveju numatyta, kad grąžinimas prasidės 2028 metais ir bus integruotas į naujus ES daugiametio biudžeto sprendimus. Galutinis terminas, kurį ES yra įvardijusi šiam įsipareigojimui užbaigti, yra 2058 metai.

    Prancūzija ir dalis partnerių kelia idėją grąžinimą atidėti arba dalį įsipareigojimų refinansuoti nauju bendru skolinimusi, argumentuodami, kad per greitas grąžinimas gali sumažinti ES galimybes investuoti. Kritikai atsako, kad tai taptų nuolatinio skolos pervyniojimo schema, kurią politiškai ir ekonomiškai sunku pagrįsti.

    Kas bus toliau?

    Kol kas Briuselyje euroobligacijos nėra tapusios pagrindiniu artimiausių posėdžių klausimu, o reali pažanga priklauso nuo didžiųjų valstybių kompromiso. Diplomatiniai signalai rodo, kad diskusiją nustelbia kiti neatidėliotini prioritetai, įskaitant energetikos kainų rizikas ir konkurencingumo darbotvarkę.

    Vis dėlto tema greičiausiai niekur nedings, nes investicijų ir gynybos finansavimo poreikis tik auga, o bendros skolos instrumentas daliai sprendimų atrodo greičiausias. Artimiausi viršūnių susitikimai parodys, ar euroobligacijos liks politiniu tabu, ar taps naujo kompromiso pagrindu.

  • ES lyderiai sureagavo į išpuolį prieš Trumpą: ką tai keičia NATO ir karo Artimuosiuose Rytuose fone

    ES lyderiai sureagavo į išpuolį prieš Trumpą: ką tai keičia NATO ir karo Artimuosiuose Rytuose fone

    Po šaudymo incidento Vašingtone, įvykusio prie Baltųjų rūmų žurnalistų asociacijos (WHCA) metinės vakarienės, Europos Sąjungos lyderiai skubiai išreiškė paramą JAV prezidentui Donaldui Trumpui. JAV pareigūnai pranešė, kad sulaikytas 31 metų įtariamasis, o aukų išvengta.

    Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen socialiniame tinkle „X“ teigė kalbėjusi su JAV prezidentu ir pabrėžė, kad politiniam smurtui demokratijose nėra vietos. Prie pasmerkimo prisidėjo ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas bei Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas.

    „Politiniam smurtui nėra vietos mūsų demokratijose“, – sakė Ursula von der Leyen.

    Incidentas trumpam užgožė įtampas tarp Vašingtono ir kai kurių Europos sostinių, tačiau platesnis fonas išlieka sudėtingas. JAV užsienio politikoje dominuoja karas Artimuosiuose Rytuose ir derybų dėl regiono saugumo paieškos, o Europoje šie procesai vertinami per energetikos, migracijos ir saugumo rizikų prizmę.

    Tuo pat metu viešojoje erdvėje eskaluojamos diskusijos dėl NATO vienybės ir sąjungininkų įsipareigojimų, įskaitant ginčus dėl gynybos finansavimo ir paramos įvairioms karinėms operacijoms. Diplomatai pripažįsta, kad tokie incidentai JAV viduje gali paveikti politinį klimatą, tačiau formali transatlantinė darbotvarkė dėl to nesustoja.

    JAV prezidentas atmetė prielaidas, kad ginkluotas išpuolis galėtų būti tiesiogiai susijęs su Artimųjų Rytų karu, ir pareiškė, kad tai nepakeis jo kurso. Saugumo ekspertai pabrėžia, kad aukščiausių pareigūnų apsauga JAV yra daugiasluoksnė, tačiau rizikos vertinimai po kiekvieno tokio įvykio paprastai peržiūrimi.

    Kitoje Europos darbotvarkės pusėje išliko ir Rusijos karas prieš Ukrainą. Minint 40-ąsias Černobylio katastrofos metines, Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis apkaltino Rusiją keliančia branduolinio saugumo grėsmes, teigdamas, kad virš zonos fiksuojami dronai ir išpuoliai tęsiasi.

    „Pasaulis neturi leisti, kad toks branduolinis terorizmas tęstųsi“, – sakė Volodymyras Zelenskis.

    Vokietijoje tuo pat metu stiprėja susirūpinimas dėl kibernetinių ir informacinių atakų: šalies institucijos aiškinasi incidentus, susijusius su bandymais apgauti politikus per susirašinėjimo programėlę „Signal“. Kibernetinio saugumo specialistai įspėja, kad socialinė inžinerija ir prisijungimų perėmimas išlieka viena dažniausių taktikų, o politikų ir valstybės tarnautojų paskyros yra ypač patrauklus taikinys.

    Tuo metu Briuselis ruošiasi naujam etapui santykiuose su Budapeštu po politinių pokyčių Vengrijoje. Į Briuselį atvykti turintis opozicijos lyderis Péteras Magyaras žada pradėti derybas dėl įšaldytų ES lėšų atlaisvinimo, o jo komanda signalizuoja apie griežtesnį požiūrį į galimą lėšų nutekinimą ir pinigų plovimo rizikas.

    Bendra kryptis Europoje išlieka aiški: didėjant geopolitiniam neapibrėžtumui, lyderiai siekia demonstruoti stabilumą ir institucijų atsparumą, kartu stiprindami saugumo priemones tiek fizinėje, tiek skaitmeninėje erdvėje. Vašingtono incidentas tapo dar vienu priminimu, kad politinis smurtas ir hibridinės grėsmės šiandien veikia paraleliai.