CP v2

Tag: Energetinis saugumas

  • Lenkijos anglies argumentas: buvęs „Kopex“ vadovas aiškina, kodėl savas kuras krizei – pranašumas

    Diskusijos dėl anglies ateities Lenkijoje vėl aštrėja: augant geopolitinei įtampai ir svyruojant energijos kainoms, dalis pramonės atstovų ragina neatsisakyti vietinio kuro per greitai. Buvęs „Kopex“ vadovas Marian Kostempski sako, kad turimos anglies atsargos ir gebėjimas jas išgauti krizėse tampa strateginiu privalumu.

    Anot jo, problema esą ne vien ekonominė, bet ir politinė: trūksta nuoseklumo ir sprendimų, kurie leistų sektoriui planuoti investicijas bei restruktūrizaciją. Pašnekovas kritikuoja pernelyg didelį pasikliovimą Europos žaliojo kurso kryptimi, teigdamas, kad tai gali turėti neigiamų pasekmių konkurencingumui, ypač energijai imliose pramonės šakose.

    Anglis kaip saugumo draudimas

    Kostempski pabrėžia, kad anglis kai kuriose rinkose vėl stiprina pozicijas ir dalinai pakeičia dujas, kai šios brangsta ar tampa politiškai rizikingos. Jo vertinimu, turėti savo kuro bazę reiškia mažesnę priklausomybę nuo importo, logistikos sutrikimų ir tiekimo grandinių šokų.

    „Įvairiose krizėse savas kuras yra didžiulis pranašumas. Tai pagaliau verta suprasti ir įvertinti“, – sakė Marian Kostempski.

    Energetikos ekspertai pastaraisiais metais akcentuoja, kad energijos saugumas Europoje tapo lygiaverčiu tikslu greta klimato politikos. Dėl to vis dažniau ieškoma pereinamojo laikotarpio sprendimų, kai dalis anglies pajėgumų laikomi kaip rezervas, kol sparčiau plečiasi atsinaujinantys ištekliai, tinklai ir energijos kaupimas.

    Naujos kasyklos ar geresnis išnaudojimas?

    Kalbėdamas apie idėjas statyti naujas anglies kasyklas Liublino anglies baseine, buvęs „Kopex“ vadovas ragina vertinti atsargiai. Jo teigimu, kasyklos statyba reiškia didžiules investicijas į infrastruktūrą, o atsiperkamumas tampa vis labiau priklausomas nuo reguliavimo, taršos kainodaros ir rinkos paklausos.

    Alternatyva, anot jo, galėtų būti efektyvesnis esamų kasybos teritorijų Silezijoje panaudojimas, jei ten galima valdyti mažesnes rizikas ir išnaudoti jau veikiančią pramoninę bazę. Tokia kryptis, jo vertinimu, teoriškai leistų išvengti dalies pradinių kaštų, tačiau vis tiek reikalautų modernizacijos ir našumo didinimo.

    Restruktūrizacija – būtina, bet ne vien popieriuje

    Kostempski atvirai sako, kad be restruktūrizacijos sektorius neišsilaikys: būtina mažinti sąnaudas, kelti produktyvumą ir išgryninti ilgalaikius tikslus. Jis akcentuoja, kad vadovams reikia daugiau operacinės laisvės, bet kartu ir aiškių atskaitomybės kriterijų, vertinant pažangą per apibrėžtus laikotarpius.

    Pašnekovas kaip pavyzdį mini Jastrzębską Spółkę Węglową, kurios veikla orientuota į koksuojamąją anglį, svarbią plieno pramonei. Jo teigimu, būtent kaštų kontrolė ir efektyvumo didinimas šiame sektoriuje tampa lemiamu veiksniu, kai kainos svyruoja, o konkurencija tarptautinėje rinkoje stiprėja.

    Tuo pat metu anglies pramonė susiduria su struktūriniu spaudimu: Europos Sąjungoje griežtėja taršos reguliavimas, o investuotojai vis dažniau reikalauja aiškaus perėjimo plano. Tai reiškia, kad politinis sprendimas „palikti anglį“ be aiškaus modernizacijos, socialinės pertvarkos ir alternatyvių investicijų plano gali baigtis didesniais kaštais vėliau.

    „Kasybą reikia restruktūrizuoti. Tai nėra naujiena. Reikia nuoseklumo ir valdžios palaikymo“, – sakė Marian Kostempski.

    Kalbėdamas apie galimą lenkiško kasybos know-how eksportą, jis vertina atsargiai: pavienės įmonės galėtų rasti nišų, tačiau masinės plėtros tikėtis sunku. Jis primena, kad tokios šalys kaip Kinija turi didelį mastą, sparčiai kelia kokybės standartus ir pačios stato kasyklas, todėl konkurencija tarptautiniuose projektuose būtų itin kieta.

    Vis dėlto pagrindinė Kostempskio žinutė išlieka aiški: energetikos politikoje, jo manymu, būtina suderinti klimato tikslus su realiais saugumo scenarijais. Tai reiškia ne grįžimą prie senos priklausomybės nuo anglies, o pragmatišką pereinamojo laikotarpio valdymą, kai vietiniai ištekliai gali tapti atsarginiu sprendimu krizės atvejui.

  • Energetinio saugumo baimės keičia politiką: Europoje ir Azijoje vėl auga anglies paklausa

    Artimųjų Rytų konflikto sukelti naftos ir dujų tiekimo trikdžiai vėl perbraižo energetikos planus, o anglis, kurią daugelis laikė nykstančiu kuru, grįžta į centrą. Pastaraisiais mėnesiais ryškėja spartesnis anglies importas ir sprendimai atidėti kai kurių anglimi kūrenamų elektrinių uždarymą.

    Rinkos dalyviai šį pokytį sieja su energetinio saugumo rizikomis ir siekiu greitai rasti pakaitalus dujoms. Kai dujų tiekimas tampa neprognozuojamas, dalis šalių renkasi tai, kas pasiekiama greičiau, net jei tai kertasi su ankstesnėmis dekarbonizacijos kryptimis.

    Kas stumia anglį į viršų

    Laivybos ir žaliavų duomenys rodo, kad 2026 metų kovą ir balandį anglies srautai į pagrindines rinkas augo, o importuotojai aktyviau pildė atsargas. Prie to prisidėjo tiek kainų, tiek logistikos veiksniai, kai dalis energijos išteklių grandinių susidūrė su papildoma rizika.

    Remiantis BIMCO skelbiamais rodikliais, anglies pristatymai į Pietų Korėją, Japoniją ir Europos Sąjungą balandį buvo maždaug 27 proc. didesni nei tuo pačiu laikotarpiu prieš metus. Toks šuolis atspindi ne vien sezoninius svyravimus, bet ir platesnį persiorientavimą į stabilesnį, nors ir taršesnį, kurą.

    Situaciją paaštrino trikdžiai Persijos įlankos regione, kurie paveikė suskystintų gamtinių dujų tiekimą jūra. Dėl to Europa, konkuruodama su Azija dėl spot SGD krovinių, susiduria su papildomu spaudimu tuo metu, kai reikia pildyti dujų saugyklas prieš kitą žiemą.

    Europa ir Azija: skirtingi sprendimai, ta pati priežastis

    Azijos šalys, turinčios didelę pramonės ir elektros paklausą, ieško greitų alternatyvų dujoms, todėl anglis tampa trumpalaikiu „draudimu“ nuo kainų šuolių ir tiekimo spragų. Kai kur tai reiškia ir politinius sprendimus nukelti planuotus anglimi kūrenamų jėgainių uždarymus.

    Europoje spaudimas kyla iš kelių pusių vienu metu: reikia užsitikrinti tiekimą, suvaldyti kainas ir laikytis klimato politikos krypčių. Praktikoje, kai trūksta lanksčių dujinių pajėgumų ar atsargų, anglis laikinai sugrįžta kaip greičiausiai įjungiamas rezervas.

    „Jeigu konfliktas Artimuosiuose Rytuose užsitęs dar mėnesį ar du, Europa gali susidurti su dideliu dujų trūkumu“, – sakė profesinių sąjungų lyderis Boguslavas Zientekas.

    Ką tai reiškia energetikos politikai

    Anot „Wood Mackenzie“ analitikų, didžiausiose Azijos rinkose ir Europoje matomas anglies vartojimo spartėjimas ir vėluojantis anglimi kūrenamų elektrinių uždarymas rodo, kad energetinio saugumo argumentas trumpuoju laikotarpiu ima viršų. Toks poslinkis labiausiai tikėtinas ten, kur alternatyvų infrastruktūra dar nepakankama.

    Vis dėlto šis sugrįžimas nebūtinai reiškia ilgalaikį krypties pasikeitimą: daugeliu atvejų tai krizinis sprendimas, skirtas užtikrinti sistemos stabilumą. Kuo ilgiau išliks dujų tiekimo rizika ir konkurencija dėl SGD, tuo didesnė tikimybė, kad anglis dar kurį laiką išliks energetinio balanso dalimi.

  • COP31 ruošia kryptį: pasaulio elektrifikacija tampa centrine tema siekiant mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro

    COP31 ruošia kryptį: pasaulio elektrifikacija tampa centrine tema siekiant mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro

    Šių metų Jungtinių Tautų klimato konferencijoje COP31 pagrindiniu akcentu gali tapti pasaulio elektrifikacija, siekiant sparčiau mažinti priklausomybę nuo naftos ir dujų. Tokį signalą po ministrų susitikimo Kopenhagoje pasiuntė Turkija ir Australija, kurios organizuoja lapkritį Antalijoje vyksiantį viršūnių susitikimą.

    Turkijos aplinkos ministras Muratas Kurumas, kuris eis COP31 pirmininko pareigas, teigė, kad elektrifikacija yra prioritetas, o jos stiprinimas leistų pereiti nuo iškastinio kuro ne tik deklaracijose, bet ir praktikoje. Australijos klimato ir energetikos ministras Chrisas Bowenas pabrėžė, kad atsinaujinančia elektra pagrįsta sistema valstybėms suteikia patikimesnį ir labiau savarankišką energijos pasirinkimą.

    Kas slepiasi už elektrifikacijos

    Elektrifikacija šiame kontekste reiškia platesnį elektros naudojimą ten, kur iki šiol dominavo iškastinis kuras: transporte, pastatų šildyme ir pramonėje. Tai apima elektromobilių plėtrą, šilumos siurblių diegimą, dalies pramonės procesų perkėlimą į elektrą ir elektros tinklų stiprinimą.

    Šios krypties argumentas paprastas: kai energija vis labiau gaminama iš atsinaujinančių šaltinių, iškastinio kuro pakeitimas elektra mažina emisijas ir didina atsparumą kainų šuoliams. Kopenhagoje aptartas ir geopolitinis fonas: rinkos sukrėtimai dėl tiekimo rizikų vėl iškėlė energetinio saugumo klausimą.

    Skaičiai, kuriuos siūlo IRENA

    Tarptautinė atsinaujinančios energijos agentūra IRENA susitikime pristatė rekomendaciją dėl aiškesnių tikslų: elektros dalis pasauliniame energijos vartojime turėtų augti nuo maždaug 20 proc. dabar iki 35 proc. 2035 metais ir 50 proc. 2050 metais. Pasak agentūros, toks tempas būtų svarbus siekiant išlaikyti galimybę riboti atšilimą iki 1,5 laipsnio pagal Paryžiaus susitarimo tikslą.

    IRENA vadovas Francesco La Camera šią idėją prilygino ankstesniems COP28 susitarimo kryptiniams tikslams, kai valstybės įsipareigojo iki 2030 metų patrigubinti atsinaujinančios energijos gamybą ir padvigubinti energijos efektyvumo pastangas. Vis dėlto kol kas nėra aišku, ar COP31 organizatoriai sieks formalaus pasaulinio elektrifikacijos tikslo.

    Kurios temos gali konkuruoti

    Ne visi derybininkai nori, kad elektrifikacija užgožtų kitas darbotvarkės dalis. Mažųjų salų valstybių aljanso derybininkė Anne Rasmussen pabrėžė, kad tai gera iniciatyva, bet ją reikia derinti su kitais prioritetais, įskaitant finansavimą prisitaikymui prie klimato nelaimių ir klimato mokslo apsaugą.

    Klimato kampanijų atstovai elektrifikaciją vertina kaip būtina žingsnį, tačiau ragina ją sieti su aiškesniais sprendimais dėl iškastinio kuro atsisakymo. Jų argumentas, kad vien elektros vartojimo augimas be konkrečių pasitraukimo nuo iškastinio kuro planų gali neužtikrinti nei emisijų mažinimo tempo, nei ilgalaikio kainų stabilumo.

    Europos Komisijos vaidmuo

    Elektrifikacijos tema gali sutapti ir su Europos Komisijos planuojamais žingsniais, nes artimiausiu metu Briuselis ketina pristatyti elektrifikacijos tikslą Europos Sąjungai. Europos Komisijos pranešime apie susitikimą teigiama, kad Chrisas Bowenas ir už energetiką atsakingas eurokomisaras Danas Jørgensenas sutarė bendradarbiauti dėl naujos pasaulinės elektrifikacijos iniciatyvos.

    Artėjant COP31, diskusijų ašis, tikėtina, suksis apie tai, kaip elektrifikaciją paversti įgyvendinamais įsipareigojimais: nuo tinklų plėtros ir investicijų iki atsinaujinančios energijos integracijos bei pramonės transformacijos. Tai bus testas, ar politinė kryptis virs konkrečiais skaičiais, terminais ir finansavimo mechanizmais.

  • ES metano taisyklės nuo 2027-ųjų: kodėl Europa rizikuoja dujų ir naftos tiekimu bei kainomis

    ES metano taisyklės nuo 2027-ųjų: kodėl Europa rizikuoja dujų ir naftos tiekimu bei kainomis

    Europos Sąjungoje artėjant diskusijoms dėl konkurencingumo ir energetinio saugumo, vis dažniau keliama rizika, kad naujos metano emisijų taisyklės gali turėti netikėtų pasekmių energijos tiekimui. Didžiausias nerimas siejamas su 2027 metais įsigaliosiančiais reikalavimais importuojamai naftai ir dujoms, kurie gali sumažinti tiekėjų ratą.

    Pagal tarptautinės energetikos konsultacijų bendrovės „Wood Mackenzie“ vertinimą, griežti stebėsenos, ataskaitų teikimo ir nepriklausomo patikrinimo reikalavimai gali lemti, kad dalis tiekėjų tiesiog nespės prisitaikyti. Tokiu atveju Europa rizikuotų prarasti reikšmingą dalį dujų ir naftos pasiūlos, nes ne visi tiekėjai turės reikiamas sertifikavimo ir verifikavimo sistemas.

    Kur slypi pagrindinė problema?

    Esminė kritika nukreipta ne į pačią metano mažinimo kryptį, o į tai, kad iki 2027 metų reikalavimai labiau orientuoti į matavimo ir atskaitomybės standartus, o ne į faktinį metano mažinimą. Metano mažinimo tikslai pagal šią logiką tampa įgyvendinami vėliau, tačiau prekybos ir importo apribojimai gali atsirasti anksčiau.

    Energetikos rinkoje tai svarbu dėl paprastos priežasties: jei dalis žaliavos tampa „neatitinkanti“ dėl dokumentacijos ir patikros grandinės, reali pasiūla sumažėja net ir tuo atveju, kai fizinių išteklių pasaulyje netrūksta. Mažesnė pasiūla paprastai didina kainas, o tai tiesiogiai atsiliepia tiek namų ūkiams, tiek pramonei.

    Kainų ir konkurencingumo rizika

    „Wood Mackenzie“ analizėje nurodoma, kad degalų kainos teoriškai galėtų augti dviženkliu tempu, jei rinka susidurtų su tiekimo apribojimais ir papildomomis atitikties sąnaudomis. Konkrečios kainų prognozės priklausytų nuo alternatyvių tiekimo maršrutų, pasaulinės paklausos ir atsargų lygio, tačiau pati kryptis aiški: didesnės reguliavimo sąnaudos dažnai persiduoda vartotojui.

    Didelę įtampą tai keltų energijai imlioms šakoms, tokioms kaip chemijos pramonė, metalo gamyba ar didelės apimties gamyba. Aukštos energijos kainos šiuose sektoriuose mažina konkurencingumą pasaulinėje rinkoje, o investicijos ir gamyba lengviau persikelia ten, kur sąnaudos mažesnės ir reguliacinė aplinka aiškesnė.

    Ar įmanoma išvengti tiekimo šoko?

    Įmonės, dirbančios su energijos ištekliais, argumentuoja, kad didžiausias iššūkis yra laikas ir vienodų taisyklių taikymas. Jei importuotojams numatomos didelės baudos už neatitiktį, dalis jų gali iš anksto atsitraukti nuo rizikingų tiekimo grandinių, net jei vėliau taisyklės būtų sušvelnintos ar paaiškintos.

    „ExxonMobil“ viešai pabrėžia, kad remia metano mažinimo tikslus ir diegia nuolatinės stebėsenos sprendimus, įskaitant jutiklius, kameras, aviacinius ir palydovinius stebėjimo būdus bei DI taikymą nuotėkių aptikimui. Bendrovė kartu įspėja, kad praktinis įgyvendinimas, ypač sertifikavimo ir patikros grandinėje, daugelyje šalių gali nespėti subręsti iki 2027 metų.

    „Mes remiame ES siekį mažinti metaną, tačiau įgyvendinimo terminai ir reikalavimų apimtis šiuo metu atrodo sunkiai suderinami su realiomis tiekimo grandinėmis“, – sakė bendrovės atstovai, komentuodami reguliavimo poveikį importui.

    Europos Komisijai ir valstybėms narėms artimiausiais mėnesiais teks atsakyti į pagrindinį klausimą: kaip suderinti ambiciją mažinti metano emisijas su realistišku, aiškiu ir visiems tiekėjams įgyvendinamu atitikties mechanizmu. Priešingu atveju rizika, kad metano taisyklės taps papildomu energijos kainų spaudimu, išliks didelė.

  • Meloni siekia grąžinti branduolinę energetiką Italijoje, bet ją vis dar persekioja Černobylio šešėlis

    Meloni siekia grąžinti branduolinę energetiką Italijoje, bet ją vis dar persekioja Černobylio šešėlis

    Italijos premjerė Giorgia Meloni kelia tikslą atgaivinti branduolinę energetiką šalyje, kur ši tema nuo Černobylio katastrofos ilgus dešimtmečius buvo politiškai nuodinga. Vyriausybė argumentuoja, kad didesnis energetinis saugumas ir aukštos elektros kainos keičia visuomenės nuotaikas, tačiau kelias iki realių projektų bus ilgas.

    Meloni Italijos Senate pareiškė, kad vasarą planuojama patvirtinti teisinį pagrindą, kuris atvertų galimybę grįžti prie branduolinės elektros gamybos. Tai būtų ryškiausias probranduolinis posūkis per daug metų, bet jis kol kas reikštų ne elektrinių statybų startą, o taisyklių ir institucinių procedūrų parengimą.

    Kas iš tiesų siūloma?

    Italijos planas daugiausia siejamas su mažais modulinių reaktorių projektais, dažnai vadinamais SMR. Šie įrenginiai kuriami kaip mažesnės galios reaktoriai, kurie teoriškai galėtų būti greičiau įgyvendinami ir lengviau pritaikomi pramonės poreikiams, tačiau pasaulyje jie dar tik ankstyvos diegimo stadijos.

    Ekspertai pabrėžia, kad net priėmus įstatymus, iki konkrečių sprendimų dėl vietų, technologijų ir rangovų gali praeiti ne vieni metai. Praktikoje tai reikštų, kad dabartinės politinės kadencijos metu greičiausiai būtų kuriamas rėmas, o ne matomi statybų rezultatai.

    Italijos branduolinė istorija ir referendumų rizika

    Italija nuo branduolinės energetikos pasitraukė po 1987 metais įvykusio referendumo, kurį stipriai paveikė Černobylio avarija. Antrasis bandymas grįžti prie branduolinės energetikos žlugo po 2011 metais įvykusios Fukušimos katastrofos, kai dar vienas referendumas sustabdė ankstesnės valdžios planus.

    Politologai ir energetikos analitikai atkreipia dėmesį, kad Italijoje referendumuose klausimai neretai virsta balsavimu už ar prieš tuo metu valdžioje esančią vyriausybę. Todėl bet kokia nauja kampanija gali tapti ne techniniu ginču apie energetikos miksą, o platesniu politiniu pasitikėjimo testu.

    „Šis įstatymas dar negrąžina branduolinės energetikos į Italiją, jis tik nustato taisykles, kaip ją būtų galima sugrąžinti“, – sakė branduolinės energetikos komentatorius Luca Romano.

    Ką rodo nuomonės pokytis ir kodėl jis trapus?

    Naujesnės apklausos rodo, kad italų požiūris į branduolinę energetiką nebėra vienareikšmiškai neigiamas, o parama kai kuriais atvejais artėja prie pusės visuomenės. Nuotaikas pakeitė Rusijos karas Ukrainoje, energetinių išteklių kainų šuoliai ir pramonės konkurencingumo klausimas.

    Vis dėlto Italija išlieka tarp skeptiškesnių Europos valstybių, o parama dažnai apibūdinama kaip paviršinė ir lengvai politizuojama. Ypač jautri tema būtų konkrečių vietų parinkimas, nes vietos bendruomenių pasipriešinimas ir teisminiai ginčai Italijoje dažnai užtempia strateginius infrastruktūros projektus.

    Analitikai taip pat primena vadinamąjį Italijos paradoksą: šalis pati branduolinės energijos negamina, tačiau dalį elektros importuoja, o reikšminga importo dalis Europoje siejama su branduoliniais pajėgumais, ypač Prancūzijoje. Vyriausybė teigia, kad vietinė gamyba mažintų priklausomybę ir didintų atsparumą kainų svyravimams, tačiau kritikai ginčija realius terminus ir kaštus.

    Net optimistiškiausi politiniai pažadai dėl veikiančių reaktorių per šį dešimtmetį ekspertų vertinami atsargiai. Branduolinės programos atnaujinimas nuo beveik nulio reiškia reguliavimo institucijų stiprinimą, tiekimo grandinių kūrimą, specialistų rengimą ir ilgas leidimų procedūras, todėl reali gamyba dažnai siejama su 12–15 metų laikotarpiu.

    Europos mastu branduolinė energetika pastaraisiais metais grįžta į politinę darbotvarkę: kai kurios valstybės pratęsia elektrinių darbą, kitos svarsto naujus projektus ar peržiūri senus draudimus. Tačiau Italijos atveju sprendimą lems ne vien ekonominė logika, bet ir tai, ar vyriausybei pavyks išvengti senų baimių sugrįžimo ir užtikrinti stabilumą ilgesniam nei vienos kadencijos laikotarpiui.

  • Lenkijos „GAZ-SYSTEM“ FSRU nuleistas į vandenį: žingsnis link SGD terminalo Gdansko įlankoje

    Pirmas Lenkijos plaukiojantis SGD terminalas

    Lenkijos dujų perdavimo sistemos operatorės „GAZ-SYSTEM“ užsakytas plaukiojantis saugojimo ir dujinimo laivas FSRU nuleistas į vandenį Pietų Korėjos laivų statykloje „HD Hyundai Heavy Industries“.

    Šis etapas reiškia, kad pagrindiniai korpuso ir konstrukcijų darbai baigti, o projektas pereina į įrengimo, technologinių sistemų integravimo ir bandymų fazę.

    FSRU bus maždaug 295 metrų ilgio ir 46 metrų pločio, o jo talpyklos galės saugoti apie 170 000 kubinių metrų suskystintų gamtinių dujų.

    Pradėjus veiklą, terminalas turėtų per metus dujinti daugiau kaip 6 mlrd. kubinių metrų gamtinių dujų, taip didindamas tiekimo lankstumą ir regiono energetinį saugumą.

    Kas dar laukia iki starto?

    Nors laivas jau primena beveik baigtą objektą, rangovams dar liko daug darbų: įrangos sumontavimas, technologinių sistemų sujungimas ir pilnas energetinių grandinių suderinimas.

    Vienas svarbiausių etapų bus membraninės sistemos įrengimas SGD talpyklose, kuri užtikrina saugų žemos temperatūros kuro saugojimą, taip pat dujinimo modulio montavimas.

    Artimiausiais mėnesiais planuojamas laivo sistemų paleidimas ir integracija, įskaitant prijungimą prie kranto elektros tiekimo, generatorių ir katilų paleidimą bei energinių sistemų bandymus.

    Vėliau numatyti jūriniai ir dujų bandymai, kurie turi patvirtinti, kad varomoji, saugos ir dujinimo įranga patikimai veikia realiomis eksploatavimo sąlygomis.

    Grafikas ir krantinė Gdansko įlankoje

    Užbaigtas FSRU į Gdansko įlanką turėtų atplaukti 2027 metų pabaigoje, o dujinimo paslaugų pradžia planuojama 2028 metų pirmąjį ketvirtį.

    Lygiagrečiai juda ir sausumos darbai. Netoli Gdansko, Górki Zachodnie vietovėje, į statybvietę pristatyta tuneliavimo įranga, skirta išgręžti daugiau kaip 1 kilometro ilgio mikrotunelį būsimam jūriniam dujotiekiui.

    Tunelis drieksis po pakrantės mišku, kopomis, paplūdimiu ir Gdansko įlankos dugnu, kad terminalas būtų prijungtas prie perdavimo sistemos ir galėtų patikimai tiekti dujas į šalies tinklą.

    Artimiausiais mėnesiais turėtų prasidėti ir pagrindiniai terminalo krantinės statybos darbai Gdansko įlankoje, o sausumos dujotiekio Gdanskas–Gustorzyn atkarpoje darbai jau yra pažengę.

  • ERRA 2026 konferencija: kaip keisis energetikos reguliavimas, kai elektrifikacija ardo senas taisykles

    ERRA 2026 konferencija: kaip keisis energetikos reguliavimas, kai elektrifikacija ardo senas taisykles

    Energetika vis labiau tampa geopolitikos įrankiu

    Energetikai tampant vienu svarbiausių geopolitikos veiksnių, reguliuotojų vaidmuo keičiasi iš techninių taisyklių prižiūrėtojų į stabilumo architektus. Apie tai ERRA metinėje konferencijoje Slovakijoje kalbėjo Slovakijos Tinklo industrijų reguliavimo biuro (ÚRSO) vadovas Jozef Holjenčík.

    Diskusijose dalyvavo nacionaliniai energetikos reguliuotojai, energetikos įmonių vadovai ir akademikai, daugiausia dėmesio skirdami elektros, dujų ir branduolinės energetikos rinkų transformacijai. Pagrindinė žinutė kartojosi per skirtingas sesijas: taisyklės, kurtos stabiliai paklausai, nebeveikia, kai sistemą iš esmės keičia elektrifikacija ir saugumo rizikos.

    „Energija šiandien yra galios instrumentas, todėl reguliuotojai turi kurti ilgalaikį stabilumą, o ne tik prižiūrėti infrastruktūrą“, – sakė Jozef Holjenčík.

    Elektros paklausa: nuo prognozuojamos prie sunkiai valdoma

    Elektros reguliavimo sesijoje akcentuota, kad istoriškai paklausa buvo gana pasyvi ir lengvai prognozuojama, o reguliavimo modeliai rėmėsi tuo stabilumu. Tačiau spartėjanti transporto ir šildymo elektrifikacija, augantis elektromobilių ir šilumos siurblių vaidmuo keičia vartojimo profilį ir didina apkrovų svyravimus tinkluose.

    Konferencijoje pabrėžta, kad dėl šių pokyčių tradicinis požiūris į paskirstymo tinklus turi evoliucionuoti: jie vis dažniau tampa aktyvia platforma, kurioje veikia gaminantys vartotojai, baterijų kaupikliai, išmanieji prietaisai ir vietinės energijos bendruomenės. Tokiai decentralizuotai sistemai reikia ne tik naujų tarifų ir rinkos taisyklių, bet ir aiškių duomenų bei sąveikumo reikalavimų.

    „Jei pradėsime nuo tradicinės elektros reguliavimo sistemos logikos, labai tikėtina, kad suklysime“, – sakė Jorge Vasconcelos.

    Dujų rinka: saugumas, kainų svyravimai ir investicijų dilema

    Dujų rinkai skirtose diskusijose akcentuota, kad Europa išlieka vienu jautriausių pasaulinės energetinio saugumo krizės taškų, nes per kelerius metus teko persitvarkyti dėl rusiškų vamzdyninių dujų sumažėjimo. Dėl to išaugo priklausomybė nuo suskystintų gamtinių dujų, o rinkoje sustiprėjo finansinis kainų nepastovumas.

    Ekspertai aptarė įtampą tarp politinių intervencijų ir rinkos veikimo: kriziniu laikotarpiu taikytos priemonės, tokios kaip privalomi atsargų pildymo tikslai ar koordinuotas pirkimas, gali slopinti kainų signalus ir mažinti komercinį likvidumą. Kartu pabrėžta, kad reguliuotojams tenka sudėtinga užduotis: apsaugoti vartotojus nuo staigių kainų šuolių, bet nepakenkti ilgalaikėms investicijoms į infrastruktūrą.

    Dar viena dilema siejama su elektrifikacija: mažėjant dujų vartojimui, didelė dalis fiksuotų tinklo kaštų tenka vis mažesniam vartotojų skaičiui. Tai kelia klausimą, kaip reformuoti tarifus ir finansavimo modelius, kad dujų tinklai išliktų patikimu saugumo elementu pereinamuoju laikotarpiu.

    Branduolinė energetika: nauji projektai, ilginamas eksploatavimas ir platesnės funkcijos

    Branduolinei energetikai skirtoje sesijoje daug dėmesio skirta reguliavimo ir finansavimo kliūtims, kurios lemia naujų reaktorių statybų tempą ir esamų elektrinių eksploatacijos pratęsimą. Pabrėžta, kad branduolinė energija daugelyje išsivysčiusių ekonomikų išlieka svarbi mažai anglies dioksido išskiriančios elektros dalis, o pasaulyje tęsiami naujų blokų projektai.

    Konferencijoje aptarta ir praktinė kryptis, kurią vis dažniau kelia rinkos dalyviai: modernios branduolinės elektrinės turėtų būti vertinamos ne vien kaip bazinės generacijos šaltinis. Jos gali prisidėti prie centralizuoto šilumos tiekimo, stabilaus sistemos darbo ir vandenilio gamybos, o tai keičia ir reguliavimo, ir investicijų vertinimo kriterijus.

    Taip pat akcentuota, kad naujų projektų atveju riziką dažnai tenka dalintis su valstybe, nes ilgas statybų ciklas ir kapitalo kaštai reikšmingai veikia galutinę elektros savikainą. Dėl to svarstomi modeliai, kurie mažina kapitalo kainą ir leidžia patikimiau planuoti didelės apimties energetikos infrastruktūrą.

    „Vertinant energetikos sprendimus reikia skaičiuoti visos sistemos kaštus, o ne tik trumpalaikes rinkos kainas“, – teigė diskusijos dalyviai.

    ERRA 2026 konferencijos išvada buvo aiški: energetikos reguliavimas turi greitėti ir tapti labiau orientuotas į sisteminę riziką, technologijų proveržius ir investicijų stabilumą. Kitu atveju rinkos taisyklės gali ne padėti, o trukdyti prisitaikyti prie elektrifikacijos, naujų tiekimo grandinių ir ilgalaikių saugumo prioritetų.

  • „Orlen“ svarsto plėtrą Norvegijoje: naujos naftos ir dujų licencijos bei žinutė dėl energetinio saugumo

    Lenkija siekia ir ateinančiais metais užsitikrinti žaliavų tiekimą iš Norvegijos kontinentinio šelfo, tai pristatydama kaip vieną energetinio saugumo ramsčių. Apie tai vizito Norvegijoje metu kalbėjo Lenkijos energetikos ministras Miłoszas Motyka, pabrėžęs, kad „Orlen“ turi didžiausias kompetencijas gavybos veikloje.

    Ministras taip pat užsiminė, jog Varšuva norėtų aktyviau įtraukti ir kitas energetikos įmones į bendradarbiavimą su Norvegija. Tokia kryptis atspindi platesnę Europos tendenciją po 2022 metais išaugusios priklausomybės rizikų peržiūros, kai dujų ir naftos tiekimo diversifikavimas tapo strateginiu tikslu.

    Naujos licencijos Norvegijos šelfe

    Norvegijos vyriausybė gegužės pradžioje paskelbė kasmetinį TFO 2026 licencijų etapą, skirtą paieškai ir gavybai jau anksčiau ištirtose šelfo teritorijose. Skelbiama, kad leidimai apims 70 naujų blokų Šiaurės jūroje, Norvegijos jūroje ir Barenco jūroje.

    Paraiškas planuojama priimti iki rugsėjo 1 dienos, o licencijų suteikimas numatomas 2027 metų pirmąjį ketvirtį. Tokie terminai įprasti Norvegijos licencijavimo ciklui, o sprendimai paprastai priklauso ir nuo valstybės siekio palaikyti stabilų gavybos lygį, biudžeto pajamas bei darbo vietas.

    „Orlen“ priklausanti bendrovė „Orlen Upstream Norway“ Norvegijos šelfe vykdo gavybą iš 21 telkinio ir turi apie 100 gavybos bei paieškos koncesijų. Ankstesniame licencijų etape bendrovė gavo dalis šešiose naujose paieškos ir gavybos licencijose, todėl rinkoje vertinama, kad ir TFO 2026 gali tapti dar viena proga sustiprinti portfelį.

    „Norvegijos energetikos ministras Terje Aaslandas pabrėžė, kad „Orlen“ buvimas Norvegijos šelfe yra svarbus, ir pridūrė, jog šį buvimą būtų galima dar labiau sustiprinti“, – sakė vizite dalyvavę Lenkijos pusės atstovai.

    Norvegija ir Lenkijos energijos tiekimas

    Norvegijos vaidmenį Lenkijos energetikoje išryškino ir dujų infrastruktūros pokyčiai: nuo 2022 metų norvegiškos dujos į Lenkiją tiekiamos „Baltic Pipe“ dujotiekiu. Skelbiama, kad importas siekia apie 8 mlrd. kubinių metrų per metus ir sudaro maždaug 40 proc. dabartinio šalies suvartojimo.

    Lenkijos energetikos ministerija nurodo, kad Norvegija išlieka viena svarbiausių partnerių: 2025 metais naftos tiekimas iš Norvegijos, ministerijos vertinimu, pasiekė 8,3 mln. tonų ir sudarė apie 33 proc. viso importo. Taip pat teigiama, kad norvegiškų suskystintų gamtinių dujų importas viršijo 3 mln. tonų, arba apie 13 proc. visų SGD tiekimų.

    Praktikoje tai reiškia, kad sprendimai dėl naujų gavybos licencijų Norvegijos šelfe Lenkijai svarbūs ne tik kaip verslo plėtros galimybė „Orlen“, bet ir kaip platesnės tiekimo grandinės dalis. Kuo daugiau stabilios gavybos ir ilgalaikių sutarčių, tuo mažesnė rizika kainų šuoliams bei geopolitiniams trikdžiams, ypač žiemos sezonais.

  • Slovakija derasi dėl 10 metų dujų tiekimo su Azerbaidžanu: kaip dujos pasiektų Vidurio Europą?

    Slovakija derasi dėl 10 metų dujų tiekimo su Azerbaidžanu: kaip dujos pasiektų Vidurio Europą?

    CEENERGYNEWSCEENERGYNEWSPRO
    CEENERGYNEWSCEENERGYNEWSPRO

    Search

    CEENERGYNEWSCEENERGYNEWS
    CEENERGYNEWSCEENERGYNEWS
    HomeOil & GasSlovakia seeks decade-long gas supply deal with Azerbaijan

    Slovakia seeks decade-long gas supply deal with Azerbaijan

    Bálint Szalai

    By Bálint Szalai

    Slovakia

    Slovakia aims to secure a long-term natural gas supply contract with Azerbaijan for a minimum of ten years, Slovakian Deputy Prime Minister Tomas Taraba announced. The initiative aligns with European Union regulations that mandate a phased termination of Russian natural gas imports. Taraba noted that Slovakai views Baku as a highly reliable partner, particularly after Azerbaijan provided vital supply assistance during a recent transit crisis in Ukraine.

    Martin Huska, CEO of Slovakian state energy firm SPP, confirmed in March that early-stage negotiations continue with the State Oil Company of the Azerbaijani Republic (SOCAR), according to Trend Azerbaijani news agency. SPP previously executed a short-term pilot contract with SOCAR, which successfully initiated gas deliveries in December 2024.

    Azerbaijan currently exports gas to 16 nations, including 13 European destinations such as: Bulgaria, Romania, Hungary, Serbia, Slovenia, Croatia, Slovakia, North Macedonia, Azerbaijan has contracts to supply gas to 16 countries, 13 of them in Europe, namely Italy, Greece, Bulgaria, Romania, Hungary, Serbia, Slovenia, Croatia, Slovakia, North Macedonia, Germany, Ukraine and Austria. Serbia and Azerbaijan have also recently signed an agreement to construct a large gas-fired power plant near Niš.

    Azerbaijani President Ilham Aliyev previously affirmed Baku’s readiness to sustain deliveries to Central Europe. Total annual export volumes from Azerbaijan to its partners are projected to scale up to 15 terawatt-hours, which equals approximately 1.5 billion cubic metres, according to Interfax.

    “We are discussing the conclusion of a long-term contract with Azerbaijan, for at least 10 years,” said Tomas Taraba to Report.az. “Slovakia wants to diversify its energy supplies, and Azerbaijan is a very reliable partner for us. The only question is how to deliver energy resources to Central Europe. So it is not about whether we want to receive your energy resources, but how to get them delivered to Central Europe. We are currently discussing which pipelines can be used and in what volumes.”

    Previous article

    Hungarian Gas Storage advances hydrogen initiative
    Next article

    Slovenia introduces a new electricity sharing system for prosumers
    CEENERGYNEWSCEENERGYNEWS
  • Vengrija atidaro degalų atsargas: į rinką leis 575 mln. litrų benzino ir dyzelino už ribotas kainas

    Vengrija atidaro degalų atsargas: į rinką leis 575 mln. litrų benzino ir dyzelino už ribotas kainas

    Kas nuspręsta ir kodėl

    Vengrijos ekonomikos ir energetikos ministras István Kapitány nurodė atlaisvinti dalį šalies strateginių degalų atsargų. Sprendimas paskelbtas Vengrijos oficialiajame leidinyje ir siejamas su tarptautinės rinkos situacija, kuri, institucijų vertinimu, gali sutrikdyti tiekimą šalies viduje.

    Pagal įsakymą į vidaus rinką bus išleidžiama 150 mln. litrų 95 oktaninio benzino ir 425 mln. litrų dyzelino. Iš viso tai sudaro 575 mln. litrų degalų, kurie turi padėti stabilizuoti tiekimą ir sumažinti riziką, kad degalinėse pradės trūkti produktų.

    Kainų lubos ir pardavimo tvarka

    Įsakyme numatyta, kad atlaisvintos atsargos gali būti parduodamos tik taikant oficialiai nustatytas kainų lubas. Tokia sąlyga pasirinkta tam, kad degalai realiai pasiektų vietos vartotojus, o ne būtų panaudoti spekuliatyviai ar iškraipant rinką, kai didėja regioniniai kainų svyravimai.

    Nustatytos grynosios kainos prieš mokesčius siekia apie 0,75 euro už litrą benzino ir apie 0,83 euro už litrą dyzelino. Šie dydžiai taikomi kaip orientyras pardavimui iš strateginių rezervų, o galutinę kainą vartotojams įprastai lemia mokesčių dalis ir mažmeninės prekybos kaštai.

    Kas galės įsigyti ir kokie terminai

    Degalų įsigijimas numatytas per Vengrijos angliavandenilių atsargų kaupimo asociacijos narius, kurie turi teisę pasinaudoti atlaisvinamomis apimtimis iki 2026 metų birželio 30 dienos. Degalai bus skiriami Vengrijos mažmeninės prekybos tinklui ir galutiniams vartotojams šalies viduje.

    Kartu įpareigota nedelsiant pradėti strateginių atsargų atkūrimą, kad laikinas sumažinimas netaptų ilgalaikiu pažeidžiamumu. Galutinis terminas sugrąžinti atsargas iki pilnos apimties numatytas 2027 metų birželio 30 dieną, o pajamos iš dabartinio pardavimo turi būti naudojamos būsimam atsargų atpirkimui.

    Ką signalizuoja toks žingsnis

    Strateginių atsargų atlaisvinimas paprastai yra ne kasdienė priemonė, kurią valstybės taiko tada, kai tiekimo grandinėje atsiranda papildomų rizikų arba kai norima greitai sumažinti vidinį spaudimą rinkai. Tokie sprendimai dažnai siunčia žinutę tiekėjams ir prekybininkams, kad valstybė pasirengusi įsikišti, jei sutriktų tiekimas.

    Vis dėlto ilgesnėje perspektyvoje svarbiausia lieka atsargų atkūrimo disciplina ir aiški tvarka, kaip bus užtikrinamas strateginis saugumas, jei tarptautinės naftos produktų rinkos įtampa užsitęstų. Vengrijos sprendimas rodo, kad energetinio saugumo klausimas regione išlieka prioritetas, o kainų lubos tampa vienu iš įrankių vidaus rinkai apsaugoti.