Tag: Energetinis saugumas

  • G20 energijos ministrų susitikimas Hiustone: vienoje salėje – Lenkijos ir Rusijos delegacijos

    JAV Hiustone kitą savaitę turėtų vykti G20 energijos ministrų susitikimas, kuriame, kaip skelbiama, dalyvaus ir Rusijos atstovai. Rusijos delegaciją, anot viešai pateiktos informacijos, sudarys energetikos, užsienio reikalų bei gamtos išteklių sričių pareigūnai.

    Ši žinia sulaukė dėmesio dėl to, kad tai vienas aukščiausio lygio tarptautinių formatų, kuriame Rusijos atstovai po plataus masto karo prieš Ukrainą pradžios siekia išlaikyti kontaktus su Vakarų šalimis. Energetikos darbotvarkėje numatomos diskusijos apie tiekimo saugumą, perėjimą prie mažiau taršios ekonomikos ir žaliavų prieinamumą.

    Susitikimas Hiustone vyksta JAV pirmininkaujant G20, o pati grupė vienija didžiausias pasaulio ekonomikas ir svarbiausius energijos vartotojus. Dėl to net ir techninio pobūdžio derybos dažnai turi politinį krūvį, ypač kai kalbama apie sankcijų, prekybos apribojimų ir energijos kainų svyravimų paveiktas rinkas.

    Kontekstą kaitina ir ankstesni G20 susitikimai, kuriuose Rusijos atstovų dalyvavimas sukėlė dalies Europos delegacijų kritiką. Diskusijose nuolat susiduria du požiūriai: vieni akcentuoja būtinybę palaikyti dialogo kanalus, kiti pabrėžia, kad įprastų formatų „normalizavimas“ gali būti interpretuojamas kaip politinė nuolaida.

    Į Hiustono susitikimą taip pat planuoja vykti Lenkijos atstovai: energetikos ministras Miłosz Motyka ir klimato bei aplinkos ministrė Paulina Hennig-Kloska. Lenkija G20 formate šiemet dalyvauja JAV kvietimu, todėl Varšuvai tai kartu yra proga kelti regioninio energetinio saugumo klausimus bei aptarti investicijų kryptis pereinant prie mažiau taršios energetikos.

    Platesniame fone aptariama ir galimybė, kad G20 lyderių susitikimo metu Majamyje gruodžio mėnesį galėtų įvykti Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio ir Rusijos vadovo Vladimiro Putino susitikimas. V. Zelenskis yra viešai sakęs, kad sprendimus lems ne pareiškimai, o konkretūs rezultatai, tačiau kol kas nėra aišku, ar toks formatas būtų realus ir kokios sąlygos jam būtų keliamos.

    Ekspertai pabrėžia, kad energetikos tema šiandien yra glaudžiai susijusi su geopolitika: nuo suskystintų gamtinių dujų ir naftos tiekimo maršrutų iki elektros tinklų stabilumo bei kritinės infrastruktūros apsaugos. Todėl G20 susitikimas Hiustone gali tapti ne tik techninių sprendimų, bet ir platesnių politinių signalų erdve.

  • ZAE žada 40 mlrd. eurų investicijų Vokietijoje: kodėl DI, energetika ir gynyba tapo prioritetu

    Jungtiniai Arabų Emyratai (ZAE) paskelbė apie ketinimą Vokietijoje investuoti 40 mlrd. eurų. Pinigai būtų nukreipti į dirbtinio intelekto, energetikos ir gynybos projektus, o dalis planuojama Bavarijoje.

    ZAE užsienio prekybos ministras Thani Al Zeyoudi viešnagės Berlyne metu pabrėžė, kad pagrindinis tikslas yra ekonominių ryšių diversifikavimas ir prieiga prie naujų rinkų. Pasak jo, tai tik pradinis įsipareigojimas, o vėlesnė investicijų suma gali augti.

    „Mums svarbu, kad ekonomika, prekyba ir investicijos būtų susietos su pagrindiniais pasaulio ekonomikos centrais. Žinutė paprasta: diversifikavimas ir alternatyvų paieška“, – sakė Thani Al Zeyoudi.

    Kas stumia emyratus į Europą?

    Pastaraisiais metais turtingos Persijos įlankos valstybės aktyviai plečia partnerystes Europoje, siekdamos sumažinti priklausomybę nuo vieno geopolitinio poliaus. Prie to prisideda ir sugriežtėjusi konkurencija dėl technologijų tiekimo grandinių, ir didėjantis neapibrėžtumas pasaulio saugumo aplinkoje.

    Vokietijai šios lėšos būtų reikšmingos dėl kelių priežasčių. Pirma, šaliai reikia naujų kapitalo šaltinių skaitmenizacijai, pramonės transformacijai ir energetikos perėjimui, antra, didėja spaudimas spartinti gynybos pramonės pajėgumus.

    Ministro teigimu, ZAE interesas gynybos srityje neapsiriboja vien įsigijimais. Akcentuojama ir technologijų partnerystė, įskaitant sprendimus, kurie galėtų būti pritaikomi tiek gamyboje, tiek modernių sistemų vystymui.

    DI ir duomenų centrai – investicijų ašis

    DI ir duomenų centrų infrastruktūra tampa kertiniu ZAE ekonomikos diversifikavimo elementu. Šalis siekia mažinti priklausomybę nuo naftos pajamų ir stiprinti pozicijas aukštųjų technologijų sektoriuose, kur konkurencija tarp JAV, Europos ir Azijos tik aštrėja.

    Planuojamos investicijos Vokietijoje natūraliai siejasi ir su Europos poreikiu plėsti didelio našumo skaičiavimo pajėgumus. Sparčiai augant DI modelių apimtims ir energijos poreikiui, duomenų centrų plėtra vis dažniau vertinama kaip strateginis klausimas, apimantis ir energetinį saugumą.

    Be skaitmenizacijos, ZAE akcentuoja logistiką ir pramonės plėtrą, kur Vokietija išlieka viena stipriausių Europos gamybos ekosistemų. Tokia kryptis leidžia emyratams investuoti ne tik į finansinę grąžą, bet ir į ilgalaikius technologinius bei tiekimo grandinių ryšius.

    Regiono įtampa ir energetikos rizikos

    Persijos įlankos regione tvyranti įtampa išryškina energijos eksporto ir logistikos pažeidžiamumą, ypač kai sutrinka prekyba strategiškai svarbiais maršrutais. Tokios rizikos tiesiogiai veikia tiek energijos tiekimo stabilumą, tiek pasaulines tiekimo grandines.

    Šiame kontekste ZAE investicijos Europoje taip pat vertinamos kaip bandymas užsitikrinti platesnį partnerių ratą ir didesnį atsparumą galimiems eksporto ribojimams. Vokietija, didinanti gynybos ambicijas ir ieškanti technologinių sprendimų, emyratams tampa patraukliu, politiškai svarbiu tašku.

    Pranešama, kad ZAE atstovai šiemet lankėsi ir Lenkijoje, kur aptarti saugumo ir energetikos klausimai. Tai rodo platesnę strategiją stiprinti ryšius su Europos valstybėmis ne vien per prekybą, bet ir per saugumo bei infrastruktūros projektus.

  • Lenkijos kasykloms ima stigti specialistų: pramonei gresia patyrusių kadrų spraga

    Lenkijos anglies gavybos sektorius artimiausiais dešimtmečiais dar išliks svarbus energetiniam saugumui, tačiau vis dažniau įvardijama kita rizika – kvalifikuotų žmonių trūkumas. Apie tai diskutuota Katovicuose vykusioje Future Mining Forum & Expo sesijoje, skirtoje saugai ir operacinei kultūrai kasyklose.

    Debatų dalyviai pabrėžė, kad gavyba nebus sustabdyta per vieną dieną, tačiau sistemai vis sunkiau užtikrinti specialistų kaitą. Dalis patyrusių darbuotojų traukiasi pasinaudodami socialinėmis išmokomis, o naujų žmonių parengimas užtrunka ir reikalauja ilgalaikės praktikos.

    Kodėl mažėja studentų?

    Pramonės atstovai akcentavo, kad vis mažiau jaunimo renkasi su kasyba susijusias studijas, o kai kurios programos universitetuose vos surenka minimalias grupes. Pasak jų, prie to prisideda neapibrėžta vieša diskusija dėl anglies ateities ir bendras įspūdis, kad sektorius neturi perspektyvos.

    Kartu pabrėžiama, kad kvalifikacijos kėlimas jau dirbantiems žmonėms vyksta, tačiau tai neišsprendžia naujos kartos inžinierių ir technologų stokos. Kasybos profesijose ypač svarbi praktinė patirtis, todėl be nuoseklios „sukcesijos“ susidaro spraga, kurios greitai užpildyti nepavyksta.

    Rizika saugai ir žinioms

    Diskusijoje atkreiptas dėmesys, kad darbo rinkos trūkumai gali tiesiogiai paveikti saugą, nes kasybai reikalingi specifiniai įgūdžiai, kurių neįmanoma įgyti per kelis mėnesius. Patyrę darbuotojai dažnai yra tie, kurie užtikrina procesų kontrolę, incidentų prevenciją ir mokymą darbo vietoje.

    Taip pat priminta, kad Europos Sąjunga siekia didinti kritinių žaliavų tiekimo savarankiškumą, o tai reiškia papildomą spaudimą turėti kompetentingą gavybos sektorių. Be inžinerinių kompetencijų ir žmonių, gebančių dirbti sudėtingomis sąlygomis, tokie tikslai tampa sunkiau pasiekiami.

    Gelbėjimo tarnybos – atskira grandis

    Aptariant saugą, pabrėžta ir kalnakasybos gelbėjimo sistemos svarba: kadrų kaita verčia dažniau organizuoti bazinius mokymus ir planuoti papildomus kursus. Tačiau patys gelbėjimo standartai, pasak diskusijos dalyvių, neturi keistis net tada, kai kasyklų skaičius mažėja ar vyksta restruktūrizacija.

    Specialistai pabrėžė, kad kasybos darbuotojų parengimas yra ilgas procesas, o patirties sukaupimas trunka metų metus. Todėl, jei patyrę žmonės išeina greičiau nei paruošiami nauji, sektorius susiduria ne tik su darbo rinkos problema, bet ir su žinių praradimu, kuris tiesiogiai veikia saugą bei veiklos efektyvumą.

  • PGG restruktūrizacija: atsisako rangovų ir mažina išorės paslaugų sąnaudas, dėmesį skiria darbuotojams

    Restruktūrizacijos procesą tęsianti Lenkijos kasybos bendrovė Polska Grupa Górnicza (PGG) pastaruosius dvejus metus kryptingai mažina darbų perdavimą išorės rangovams ir daugiau užduočių perkelia į vidinius pajėgumus. Bendrovės vadovybė teigia, kad toks sprendimas pirmiausia skirtas išlaikyti užimtumą ir užtikrinti darbą saviems darbuotojams.

    PGG generalinis direktorius Łukasz Deja kalbėdamas pramonės renginyje Katovicuose pabrėžė, kad dabartinė pertvarka, jo vertinimu, skiriasi nuo ankstesnių bangų. Pasak jo, darbo rinka yra lankstesnė, o mažesnis nedarbas suteikia daugiau galimybių darbuotojų perkvalifikavimui ir perėjimui į kitas veiklas.

    Mažiau rangovų, mažesnės sąnaudos

    PGG pateiktais duomenimis, per šį laikotarpį išorinių paslaugų kaštai sumažėjo maždaug dviem trečdaliais. Ypač ryškus pokytis matomas kasybinių darbų outsourcinge: jei 2024 metais išorinės įmonės įrengė daugiau kaip 10,5 kilometro kasybos iškasų, tai 2026 metais šis skaičius sumažėjo iki 0,5 kilometro.

    Bendrovė nurodo, kad su kasybos paslaugomis susijusios išlaidos, apimančios tunelių kasimą, pertvarkymo darbus, šachtų paslaugas ar metano šalinimą, 2023–2024 metais viršijo 70 000 000 eurų. 2026 metais jos, bendrovės vertinimu, sumažėjo iki mažiau nei 24 000 000 eurų.

    „PGG pirmiausia remiasi savais darbuotojais ir darome viską, kad jiems rastume darbo“, – sakė Łukasz Deja.

    „Jau dvejus metus komunikuojame, kad atsisakome bendradarbiavimo su išorinėmis įmonėmis. Tai skausminga, bet neišvengiama ir daroma mūsų darbuotojų labui“, – pridūrė jis.

    Anglis, miksas ir paklausa 2026 metais

    PGG vadovas taip pat akcentavo anglies vaidmenį Lenkijos energetiniame saugume, pažymėdamas, kad akmens anglis sudaro reikšmingą elektros gamybos struktūros dalį. Jo teigimu, būtent dėl paklausos svyravimų ir gamybos planavimo svarbu išlaikyti vidaus gavybos pajėgumus, kol sistema vis dar priklausoma nuo šio kuro.

    PGG skaičiuoja, kad 2026 metais gavyba, palyginti su metų pradžioje numatytais planais, turėtų išaugti 1 000 000 tonų, o pardavimai – 3 000 000 tonų. Bendrovė teigia, kad tai leistų praktiškai panaikinti anglies atsargų sankaupas sandėliuose.

    Įmonės vadovo vertinimu, tolesnis gavybos mažinimas priklausys nuo energetikos mišinio pokyčių, įskaitant dujų elektrinių plėtrą ir dujų kainų dinamiką. Jis pabrėžė, kad paklausą anglį dažnai sustiprina situacijos, kai alternatyvūs energijos šaltiniai tampa brangesni ar mažiau konkurencingi.

    PGG teigia, kad efektyvinimo priemonės ir sąnaudų mažinimas prisideda prie mažesnio poreikio kompensacijoms už gavybos pajėgumų mažinimą. Bendrovė pabrėžia, jog restruktūrizacijos tikslas yra suderinti darbo vietų apsaugą, finansinį stabilumą ir prisitaikymą prie kintančios energetikos paklausos.

  • Auditoriai perspėja: ES energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos planą stabdo tinklai ir lėšos

    Auditoriai perspėja: ES energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos planą stabdo tinklai ir lėšos

    Auditoriai: planas atsilieka

    Praėjus ketveriems metams nuo Europos Sąjungos sprendimo sparčiau atsisakyti rusiškos naftos ir dujų, Europos Audito Rūmai (EAR) įspėja, kad energetinės nepriklausomybės tikslai įgyvendinami lėčiau, nei buvo žadėta. Auditoriai pabrėžia, jog didžiausios kliūtys yra ne tik geopolitika, bet ir labai konkretūs dalykai: elektros tinklų infrastruktūra, jungtys tarp valstybių ir finansavimas.

    Ataskaita vertina „REPowerEU“ kryptį, kurią Europos Komisija pristatė 2022 metais, siekdama mažinti priklausomybę nuo Maskvos energijos išteklių ir kartu paspartinti švarios energetikos plėtrą. EAR teigimu, pati kryptis iš esmės teisinga, tačiau įgyvendinimas stringa, o pažanga ne visada tiesiogiai susijusi su šiuo planu.

    „Mūsų vertinimu, mažesnį dujų vartojimą ir importą lėmė ir kiti veiksniai, nesusiję priežastiniu ryšiu su REPowerEU: švelnios žiemos, taip pat namų ūkių ir verslo vartojimo mažėjimas dėl aukštų kainų“, – teigiama EAR išvadose.

    Kiek sumažėjo rusiškų dujų

    Europos Komisija, reaguodama į auditorių kritiką, akcentuoja, kad rusiškų gamtinių dujų importas per keletą metų smuko labai ryškiai. Pasak Komisijos atstovo, importas nuo 152 mlrd. kubinių metrų 2021 metais sumažėjo iki 36 mlrd. kubinių metrų 2025 metais, o rusiškų dujų dalis bendrame importe krito nuo 45 proc. iki 12 proc.

    Tačiau auditoriai ragina atsargiai vertinti, kiek šį pokytį nulėmė vien „REPowerEU“ priemonės. Jie primena, kad vartojimą ir importo apimtis smarkiai veikė kainų šuoliai, taupymo kampanijos, pramonės apimčių kritimas kai kuriose šakose ir palankesnės oro sąlygos.

    Silpnoji grandis – tinklai

    EAR ataskaitoje ryškiausiai išskiriama elektros perdavimo tinklų problema, ypač tarpvalstybinės jungtys, be kurių neįmanoma pilnai integruota Europos energijos rinka. Auditoriai pažymi, kad be tinklų modernizavimo ir pajėgumų didinimo atsinaujinančios energetikos plėtra gali susidurti su paradoksu: elektrą pagaminti bus galima, bet jos nepavyks efektyviai perkelti ten, kur tuo metu jos labiausiai reikia.

    Kita įvardijama rizika – pakeisti vieną priklausomybę kita. Atsitraukus nuo rusiškų iškastinių išteklių, bet nespėjant plėsti vietinės švarios gamybos ir tinklų, didėja priklausomybė nuo importuojamų energijos žaliavų, technologijų ar komponentų, o energetinio saugumo klausimai neišnyksta.

    Finansavimo spraga ir neaiškūs planai

    Auditoriai taip pat nurodo, kad realus finansavimas atsilieka nuo reikalingo masto. Šalys narės, pasak EAR, yra įsipareigojusios apie 54,3 mlrd. eurų iš maždaug 300 mlrd. eurų papildomo finansavimo, numatyto per ES ekonomikos gaivinimo priemones, tai yra mažiau nei penktadalis sumos, kuri pradžioje buvo laikyta būtina tikslams pasiekti.

    EAR kritikuoja ir nacionalinių energetikos ir klimato planų turinį: juose, auditorių vertinimu, neretai trūksta konkrečių priemonių, aiškių terminų ar išmatuojamų tikslų, kurie parodytų, kaip „REPowerEU“ nuostatos virs realiais projektais. Komisija tuo metu tvirtina, kad finansavimas suvaidino svarbų vaidmenį spartinant prioritetų įgyvendinimą, tačiau pripažįstama, kad tolesni sprendimai priklausys nuo valstybių narių politinės valios ir gebėjimo investuoti.

    Pasak auditorių, artimiausiu metu didžiausia politinė kova vyks dėl elektros tinklų ateities: Europos Parlamentas ir Taryba sieks iki metų pabaigos susitarti dėl derybų krypties, kuri nulems, kiek greitai bus įmanoma paspartinti leidimų išdavimą, tinklų plėtrą ir jungčių statybas. Nuo šių sprendimų priklausys, ar energetinės nepriklausomybės tikslai taps infrastruktūros realybe, o ne tik strateginiais dokumentais.

  • Ukrainos dujų saugyklos stovi tuščios: kaip 31 mlrd. kub. m galėtų sustiprinti Europos saugumą

    Tarptautinė energetikos agentūra (TEA) naujoje analizėje apie dujų atsargų mechanizmus pabrėžia, kad požeminės dujų saugyklos išlieka vienu svarbiausių sistemos lankstumo įrankių. Jos leidžia sukaupti dujas vasarą ir jas išleisti žiemą, kai paklausa šokteli, taip mažinant kainų svyravimus ir tiekimo sutrikimų riziką.

    Europos Sąjungoje saugyklos dažniausiai užpildomos beveik iki maksimumo dar prieš šildymo sezoną, todėl „laisvos vietos“ rinkai būna nedaug. Tuo metu Ukraina, turinti vieną didžiausių požeminio saugojimo sistemų Europoje, pastaraisiais metais ją naudojo gerokai mažiau, nei leidžia techninės galimybės.

    Didelė talpa, mažas panaudojimas

    TEA duomenimis, Ukrainos požeminių dujų saugyklų darbinė talpa siekia apie 31 mlrd. kubinių metrų, todėl ji ilgą laiką buvo tarp pasaulio lyderių pagal šį rodiklį. Ši infrastruktūra susiformavo dar sovietmečiu, kai šalies vidaus vartojimas buvo didesnis, o Ukraina atliko svarbų rusiškų dujų tranzito į Europos Sąjungą koridoriaus vaidmenį.

    Pasikeitus srautams ir sumažėjus poreikiui, 2022–2025 metais Ukrainos saugyklų maksimalus užpildymas vidutiniškai siekė apie 32 proc. Tai reiškia, kad kasmet vidutiniškai likdavo apie 21 mlrd. kubinių metrų nepanaudotos darbinės talpos, kuri teoriškai galėtų tapti papildomu rezervu regionui.

    Didžioji dalis pajėgumų yra šalies vakaruose, arčiau Europos Sąjungos sienos, kur infrastruktūrą paprasčiau integruoti į regioninę prekybą. Kita dalis pajėgumų yra arčiau rytinių įėjimo taškų, o dalis objektų atsidūrė didesnės karinės rizikos zonoje, kas tiesiogiai veikia komercinius sprendimus.

    Reformos atvėrė duris, bet karas jas prilaikė

    Ukraina dar 2020 metais pradėjo reguliavimo pakeitimus, derindama dalį taisyklių su Europos Sąjungos praktika ir mažindama kaštus užsienio rinkos dalyviams. Buvo koreguoti transportavimo tarifai, o laikinai saugomoms dujoms pritaikyta muitų lengvata, kuri supaprastino sandėliavimą Europos prekybininkams.

    Šie sprendimai leido Ukrainos saugyklas naudoti kaip perteklinės pasiūlos „buferį“: 2020 metais, kai Europos saugyklos sparčiai pildėsi, dalis atsargų buvo perkelta į Ukrainą. Pagal galiojančias taisykles dujas galima laikyti muitų lengvatos režimu iki trejų metų, todėl tai teoriškai tinka ir kelių metų atsargų kaupimui, kai kainos palankios.

    Vis dėlto nuo plataus masto karo pradžios pagrindiniu stabdžiu tapo saugumo rizika: infrastruktūros apgadinimo grėsmė ir neapibrėžtumas dėl atskirų objektų kontrolės sumažino rinkos dalyvių norą laikyti dujas Ukrainoje. TEA nurodo, kad užsienio valdomos atsargos 2023 metais buvo pasiekusios mažiau nei 3 mlrd. kubinių metrų, o 2024 ir 2025 metais jos praktiškai išnyko.

    Idėja Europai: bendra strateginė atsarga

    2025 metų spalį Ukrainos valstybinė naftos ir dujų grupė Naftogaz viešai siūlė dalį nepanaudojamos požeminių saugyklų talpos skirti visos Europos strateginei gamtinių dujų atsargai. Tokia schema teoriškai galėtų sustiprinti tiekimo saugumą, ypač Centrinėje ir Rytų Europoje, kai rinkoje pritrūksta lankstumo arba kyla rizika tiekimo maršrutams.

    TEA vertinimu, vien techninės talpos neužtenka: reikėtų aiškios valdymo struktūros, apibrėžtų nuosavybės teisių, prieigos taisyklių ir sąlygų, kada atsargos būtų atlaisvinamos rinkai. Taip pat būtinas viešojo sektoriaus vaidmuo finansuojant dujų pirkimą ir kuriant rizikos pasidalijimo mechanizmus, nes vien komerciniais motyvais tokio masto „draudimas“ dažnai neatsiperka.

    Kitas kritinis aspektas yra fizinė logistika: bendras rezervas Ukrainoje būtų naudingiausias, jei tarpvalstybiniai pajėgumai, tarifai ir regioninė prekyba leistų dujas greitai nukreipti ten, kur jų labiausiai reikia. Platesnis poveikis, pavyzdžiui, netiesioginė nauda suskystintų gamtinių dujų importuotojams Azijoje per pasaulinę kainodarą, priklausytų nuo to, kaip efektyviai veiktų apsikeitimai ir prekybos grandinės Europoje.

    Trumpuoju laikotarpiu karas riboja tokio modelio realumą, tačiau po konflikto Ukrainos saugyklos galėtų tapti svarbia regioninės dujų saugumo architektūros dalimi. Tam reikėtų tvirtų institucinių sprendimų, politinių garantijų ir aiškaus mechanizmo, kuris leistų suderinti rinkos logiką su strateginio saugumo poreikiais.

  • Vokietijos dujų saugyklos pildosi lėčiausiai per istoriją: iki šildymo sezono prognozuoja tik 77 proc.

    Dujos prieš žiemą: signalas iš Berlyno

    Vokietija artėjant šildymo sezonui susiduria su neįprastai žemu dujų saugyklų užpildymu. Žurnalas „Der Spiegel“, remdamasis saugyklų operatorių asociacijos Ines duomenimis, skelbia, kad šiuo metu saugyklos užpildytos maždaug 53 proc.

    Asociacijos prognozė rodo, kad iki sezono pradžios užpildymas geriausiu atveju galėtų pasiekti 77 proc. Tai būtų vienas žemiausių lygių per ilgametę stebėseną ir gerokai mažesnis nei įprastas atsargų rezervas prieš žiemą.

    Kodėl 77 proc. kelia nerimą?

    Istoriškai Vokietija į žiemos laikotarpį dažniausiai įžengdavo turėdama apie 95 proc. užpildytas saugyklas, o 80 proc. riba paprastai būdavo viršijama. Dėl to 77 proc. laikoma rizikos signalu, ypač jei rinka susidurtų su papildomais trikdžiais.

    „Der Spiegel“ atkreipia dėmesį, kad jei pastarųjų savaičių pildymo tempas nesikeistų, sezono pradžioje užpildymas galėtų siekti tik apie 63 proc. Tokiu atveju Vokietijos sistema turėtų mažiau „pagalvės“ netikėtam šalčiui ar tiekimo sutrikimams.

    Kas būtų saugomi pirmiausia?

    Galimo trūkumo scenarijuje prioritetas būtų teikiamas gyventojams ir šilumos tiekimui, nes tai laikoma kritiškai svarbiomis, apsaugotomis vartotojų grupėmis. Vis dėlto didžiausia rizika kristų pramonei, kuriai dujų tiekimas galėtų būti ribojamas, jei atsargų neužtektų.

    Kontekstas svarbus ir dėl to, kad dujų saugyklos naudojamos ne tik ekstremaliam šalčiui, bet ir nenumatytiems tiekimo sutrikimams amortizuoti. Leidinys pabrėžia, jog esant žiemai, artimai daugiametei temperatūrų normai, 77 proc. teoriškai galėtų būti pakankama, tačiau tai reikštų mažesnę saugumo maržą nei įprastai.

  • Dujų „Vertical Corridor“ plečiasi į Vakarų Balkanus: prisijungė Šiaurės Makedonija ir Serbija

    Dujų „Vertical Corridor“ plečiasi į Vakarų Balkanus: prisijungė Šiaurės Makedonija ir Serbija

    Dujų perdavimo sistemų operatorių iniciatyva „Vertical Corridor“ plečiasi į Vakarų Balkanus: pasirašytas papildytas bendradarbiavimo memorandumas, prie kurio oficialiai prisijungė Šiaurės Makedonijos NOMAGAS ir Transportgas Serbia.

    Šis žingsnis reiškia, kad projektas apims platesnį regioną ir į bendrą planavimą įtrauks dar dvi dujų perdavimo grandies svarbias valstybes, kurios jungia Vidurio Europą su Pietryčių Europa.

    Kas keičiasi prisijungus naujoms šalims

    Atnaujintu memorandumu operatoriai susitarė toliau koordinuoti tarpusavyje sujungtų perdavimo sistemų vystymą ir eksploatavimą. Pagrindinis tikslas – efektyviau išnaudoti jau turimą infrastruktūrą ir geriau suvaldyti apkrovas skirtingais sezonais.

    Numatyta daugiau dėmesio skirti dvikrypčių srautų galimybėms, kad dujos galėtų judėti abiem kryptimis pagal rinkos poreikį. Taip pat bus vertinami papildomų investicijų poreikiai ir didinama tarpvalstybinė pralaida.

    Regioninė reikšmė ir energetinis saugumas

    „Vertical Corridor“ kontekste svarbiausia – alternatyvių tiekimo maršrutų ir fizinių jungčių stiprinimas, ypač po to, kai Europa pastaraisiais metais sistemingai mažino priklausomybę nuo rusiškų dujų. Didesnė pralaida ir lankstesnės srautų kryptys padeda greičiau reaguoti į sutrikimus ar kainų šuolius.

    Operatoriai taip pat sutaria tęsti darbą reguliaciniu, techniniu ir komerciniu lygmenimis, kad koridorius taptų konkurencingesnis ir patrauklesnis rinkos dalyviams. Praktikoje tai dažniausiai reiškia geresnį pajėgumų paskirstymo suderinamumą, aiškesnes taisykles ir sklandesnį tarpvalstybinį koordinavimą.

    Kas dalyvauja iniciatyvoje

    Iniciatyvoje dalyvauja Graikijos DESFA ir Gastrade, Bulgarijos ICGB ir Bulgartransgaz, Rumunijos Transgaz, Vengrijos FGSZ, Slovakijos Eustream, Ukrainos GTSOU, Moldovos Vestmoldtransgaz, taip pat naujai prisijungę Šiaurės Makedonijos NOMAGAS ir Transportgas Serbia.

    Platesnis dalyvių ratas didina projekto svorį, tačiau kartu kelia ir daugiau koordinavimo iššūkių: infrastruktūros modernizavimo tempai, reguliacinės nuostatos ir rinkos brandos lygis regione nevienodi. Vis dėlto būtent suderinti sprendimai lemia, ar koridorius taps realiu papildomu „stuburu“ dujų srautams Europoje.

  • Lenkiškai pilnos dujų saugyklos: Lenkija pirmauja Europoje, bet tai turi ir nemalonią kainą

    Europos dujų saugyklų pildymo tempai šių metų pradžios rudeniui išsiskiria iš ankstesnių sezonų. Kontinentiniu mastu atsargų lygis yra pastebimai mažesnis nei įprasta, o tai kelia papildomą įtampą prieš šildymo sezoną.

    Pagal Europos dujų infrastruktūros operatorius vienijančios organizacijos Gas Infrastructure Europe duomenis, Europos Sąjungos saugyklos buvo pripildytos apie 65,85 proc. Tai reiškia maždaug 72 mlrd. kubinių metrų sukauptų dujų, o atotrūkis nuo daugiametės normos išlieka reikšmingas.

    Lenkija tarp lyderių

    Bendrame Europos kontekste Lenkija atrodo kaip viena ryškiausių išimčių. Šalies dujų saugyklų užpildymas siekė apie 94,25 proc., todėl ji atsidūrė Europos viršūnėje pagal užpildymo procentą.

    Tarp aukščiausių rodiklių minimos ir Portugalija bei Italija, tačiau skirtumai tarp valstybių yra dideli. Kai kuriose šalyse, įskaitant Latviją, Nyderlandus ir Vokietiją, užpildymo lygis buvo gerokai mažesnis, o tai reiškia didesnį jautrumą kainų šuoliams ir tiekimo trikdžiams.

    Kodėl aukštas rodiklis ne visada geras?

    Lenkijos „pirmavimas“ turi ir kitą pusę: saugyklų talpa palyginti nedidelė. Bendra jų talpa siekia apie 3,3 mlrd. kubinių metrų, todėl procentiškai jas užpildyti lengviau nei valstybėms, turinčioms didžiules saugojimo apimtis.

    Pavyzdžiui, Vokietijos dujų saugyklos laikomos didžiausiomis Europos Sąjungoje ir jų talpa siekia apie 24 mlrd. kubinių metrų. Dėl to net ir esant vidutiniam užpildymo procentui realus sukauptų dujų kiekis gali būti kelis kartus didesnis nei šalyse, kurios „laimi“ procentais.

    Kainos, rizika ir pasikeitusi rinka

    Dujų atsargų kaupimas įmonėms kainuoja: svarbios ne tik dujų įsigijimo išlaidos, bet ir jų laikymo bei finansavimo kaštai. Be to, rinkoje veikia kainų rizika, nes įsigytos dujos vėliau gali būti parduotos pigiau nei buvo nupirktos.

    Po Rusijos plataus masto karo prieš Ukrainą Europos dujų rinka pasikeitė iš esmės: daug šalių sumažino priklausomybę nuo rusiškų srautų, o tiekimas tapo labiau diversifikuotas. Didėjo suskystintų gamtinių dujų vaidmuo, daugiau dėmesio skiriama alternatyviems maršrutams ir tiekėjams, todėl dalis valstybių persvarsto, kokio dydžio atsargos iš tikrųjų būtinos.

    Vis dėlto žemesnis nei įprasta Europos saugyklų užpildymas reiškia, kad kainos artėjant žiemai gali išlikti jautrios bet kokiems sutrikimams. Tokiose sąlygose aukštas užpildymo procentas atrodo kaip privalumas, bet jis neatsako į klausimą, kiek realiai dujų šalis gali sukaupti ir kaip brangiai tai kainuoja.

  • Islandijos geoterminės energijos pamokos Europai: ekspertas apie svarbiausią pranašumą ir kliūtis

    Geotermija be ugnikalnių

    Islandijos patirtis geoterminėje energetikoje dažnai siejama su vulkanine geografija, tačiau geoterminės šilumos ir elektros gamyba nėra vien ugnikalnių šalių privilegija. Geoterminės energijos ekspertas Árni Magnússon pabrėžia, kad svarbiausia Islandijos „eksporto“ dalis Europai yra ne geologija, o sukauptos žinios ir praktika.

    Pasak jo, Europoje jau yra sėkmingų pavyzdžių, kai geoterminiai projektai vystomi ne vulkaninėse teritorijose. Vienas dažniausiai minimas regionas yra Panonijos baseinas Vidurio Europoje, kur geoterminė šiluma taikoma centralizuotam šildymui, žemės ūkiui, SPA infrastruktūrai ir pramonei.

    „Vertingiausias dalykas, kuriuo Islandija gali pasidalyti su Europa, yra ne jos geologija, o žinios“, – sakė Árni Magnússon.

    Ką Europa gali perimti

    Eksperto teigimu, Islandijos modelis remiasi dešimtmečiais kaupta kompetencija: nuo išteklių žvalgybos, gręžinių planavimo ir gręžybos iki telkinių vertinimo, jų tvaraus naudojimo ir praktinių panaudojimo scenarijų. Šias kompetencijas galima pritaikyti šalims, turinčioms žemos ar vidutinės temperatūros geoterminius išteklius.

    Toks potencialas ypač svarbus šilumos sektoriui, kuriame daugelyje Europos valstybių išlieka didelė priklausomybė nuo iškastinio kuro. Geoterminė šiluma gali tapti patikimu baziniu šaltiniu centralizuotame šildyme, šiltnamiuose, akvakultūroje ar pramoniniuose procesuose, jei sudaromos tinkamos sąlygos investicijoms ir projektų įgyvendinimui.

    Leidimai ir rizika investuotojams

    Magnússon akcentuoja, kad didžiausia kliūtis plėtrai dažnai yra ne technologijos, o reguliacinė aplinka. Jo vertinimu, greitesnės ir labiau prognozuojamos leidimų išdavimo procedūros ženkliai pagerintų investicinį klimatą ir padėtų spartinti geoterminių projektų plėtrą visame regione.

    „Greitesnės ir labiau prognozuojamos leidimų išdavimo procedūros reikšmingai pagerintų investicinę aplinką ir padėtų paspartinti geotermijos plėtrą“, – sakė Árni Magnússon.

    Kita esminė tema yra ankstyvosios stadijos rizika, ypač žvalgybos ir gręžybos etapuose, kai projektai reikalauja didelių investicijų, o rezultatas nėra garantuotas. Ekspertas teigia, kad riziką galima mažinti etapiniu principu, aiškiai apibrėžiant sprendimų taškus ir pradedant nuo santykinai mažesnių sąnaudų tyrimų, o tik tada pereinant prie brangiausio gręžimo etapo.

    Jo nuomone, tam padeda ir viešojo sektoriaus instrumentai: garantijos, rizikos pasidalijimo mechanizmai ar kitos finansavimo priemonės, kurios sumažina barjerą privačiam kapitalui. Ilgalaikės šilumos ar elektros supirkimo sutartys taip pat gali suteikti daugiau pajamų aiškumo ir palengvinti finansavimą.

    Partnerystės ir geotermijos taškai regione

    Kalbėdamas apie bendradarbiavimą, Magnússon išskiria partnerystes tarp Šiaurės šalių technologijų tiekėjų, konsultantų, inžinerinių įmonių ir vietos vystytojų bei institucijų. Jo teigimu, derinant geologines ir technines kompetencijas galima greičiau identifikuoti perspektyvius telkinius ir sumažinti klaidų kainą ankstyvuose etapuose.

    Vertindamas Vidurio ir Rytų Europos potencialą, ekspertas akcentuoja, kad galimybių yra daug ir jos nėra sutelktos viename taške. Perspektyvos minimos įvairiose šalyse, o didelė dalis išteklių vis dar menkai ištirta arba nepakankamai naudojama, ypač geoterminės šilumos tiesioginiam panaudojimui.

    Pasak jo, geoterminiai ištekliai yra vietiniai, gali užtikrinti stabilų bazinį energijos tiekimą, prisidėti prie energetinio saugumo ir paprastai pasižymi palyginti mažu poveikiu aplinkai. Tinkamai suplanuoti ir suvaldyti projektai gali būti konkurencingi vartotojui ir patrauklūs ekonomiškai.