CP v2

Tag: Energijos kainos

  • Euro zonoje infliacija smuko labiau nei tikėtasi: kur kainos vėso greičiausiai?

    Euro zonoje infliacija smuko labiau nei tikėtasi: kur kainos vėso greičiausiai?

    Euro zonoje birželio mėnesį infliacija netikėtai ryškiai sulėtėjo ir tai sustiprino lūkesčius, kad Europos Centrinis Bankas (ECB) gali neskubėti griežtinti pinigų politikos. Eurostato išankstiniu vertinimu, metinė infliacija sumažėjo iki 2,8 proc., kai gegužę siekė 3,2 proc.

    Rezultatas buvo geresnis nei prognozuota, o mėnesio pokytis apskritai tapo neigiamas: kainos per mėnesį smuko 0,1 proc. Tai pirmas mėnesinis kainų kritimas šiais metais po kelių mėnesių augimo.

    Kas labiausiai traukė infliaciją žemyn?

    Kartu gerėjo ir rodikliai, kuriuos ECB paprastai vertina kaip patikimesnį signalą apie ilgalaikes tendencijas. Vadinamoji bazinė infliacija, neįtraukianti energijos ir maisto, sumažėjo iki 2,4 proc., kai gegužę buvo 2,6 proc.

    Didžiausias infliacijos šaltinis išliko energija, tačiau jos brangimas pastebimai lėtėjo. Metinis energijos kainų augimas siekė 8,7 proc., kai mėnesiu anksčiau buvo 10,8 proc., o tai rodo, kad ankstesnis šokas pamažu blėsta.

    Švelnėjo ir kitos vartojimo krepšelio dalys: paslaugų infliacija sumažėjo iki 3,2 proc. nuo 3,5 proc., maisto, alkoholio ir tabako kainų augimas lėtėjo iki 1,6 proc. nuo 1,9 proc. Pramoninių prekių, neįskaitant energijos, kainų augimas išliko 0,9 proc.

    Kur kainos kilo lėčiausiai, o kur – sparčiausiai?

    Tarp euro zonos šalių mažiausia metinė infliacija fiksuota Maltoje – 1,9 proc. Prancūzijoje ir Estijoje ji siekė po 2,0 proc., o tai reiškia, kad šios ekonomikos judėjo aiškiai žemiau euro zonos vidurkio.

    Vokietijoje metinė infliacija sudarė 2,4 proc., Suomijoje – 2,7 proc. Tuo metu rytinėje euro zonos dalyje vaizdas buvo kitoks: Lietuvoje metinė infliacija siekė 5,5 proc., Bulgarijoje – 5,3 proc., Kroatijoje – 4,2 proc., Kipre – 4,0 proc.

    Mėnesio pjūvyje kai kuriose šalyse kainos mažėjo: Belgijoje, Bulgarijoje, Estijoje ir Liuksemburge jos krito po 0,4 proc. Prancūzijoje, Austrijoje ir Suomijoje kainos sumažėjo po 0,3 proc.

    Didžiausi mėnesiniai kainų šuoliai fiksuoti Maltoje, kur jos kilo 1,0 proc., ir Kipre – 0,8 proc. Ispanijoje ir Lietuvoje kainos per mėnesį augo po 0,6 proc., o tai rodo nevienodą kainų dinamiką visoje euro zonoje.

    Didžiosios ekonomikos vėso skirtingai

    Didžiosios euro zonos šalys birželį taip pat demonstravo lėtesnę infliaciją. Vokietijoje harmonizuotas rodiklis sumažėjo iki 2,4 proc. nuo 2,7 proc., o svarbiausias veiksnys buvo energijos kainų augimo sulėtėjimas.

    Prancūzijoje harmonizuota infliacija krito iki 2,0 proc. nuo 2,8 proc., o per mėnesį kainos sumažėjo 0,2 proc. Italijoje kritimas buvo kuklesnis: harmonizuota infliacija beveik nekito ir siekė 3,1 proc., nes namų ūkių energijos tarifai reagavo lėčiau nei didmeninės kainos.

    Rinkose šie skaičiai sustiprino prielaidą, kad ECB liepos posėdyje gali rinktis pauzę ir laukti daugiau duomenų. Mažėjanti bazinė infliacija bei vėstantys energijos rodikliai ECB suteikia daugiau erdvės neeskaluoti palūkanų kėlimo, ypač jei ekonomikos augimas išlieka vangus.

    Vis dėlto ekonomistai pabrėžia, kad energijos segmentas išlieka pagrindinis neapibrėžtumo šaltinis, o paslaugų kainos vis dar kyla greičiau nei bendras vidurkis. Tai reiškia, kad infliacijos kelias žemyn gali būti nelygus, o sprendimai dėl palūkanų ir toliau priklausys nuo ateinančių mėnesių duomenų.

  • Lenkijos pramonė atsigauna: 49 proc. įmonių tikisi pagerėjimo, labiausiai optimistiškos mažosios

    Lenkijos gamybos sektoriuje ryškėja atsargus optimizmas: beveik pusė pramonės įmonių tikisi, kad per artimiausius 18 mėnesių jų veiklos aplinka gerės. Tokias nuotaikas fiksuoja „ABB“ tyrimas ir „ABB Trends 2026/2027“ ataskaita, apžvelgianti pramonės lūkesčius 2026–2027 metų laikotarpiui.

    Apklausoje nurodoma, kad 49 proc. gamybos įmonių prognozuoja situacijos pagerėjimą savo šakoje, o 17 proc. tikisi blogėjimo. Dabartinę padėtį teigiamai vertina daugiau nei 43 proc. respondentų, todėl rinkoje matomas ne tik lūkestis, bet ir realus stabilizacijos pojūtis.

    Tyrimo autoriai šias nuotaikas sieja ir su pamažu kylančiais pramonės aktyvumo signalais, įskaitant PMI rodiklio judėjimą į viršų po ilgesnio laikotarpio žemiau 50 punktų ribos. Nors vienas rodiklis neapibrėžia visos ekonomikos, jis dažnai atspindi užsakymų, gamybos apimčių ir verslo lūkesčių kryptį.

    Dvi pramonės nuotaikų kryptys

    Didžiausias optimizmas fiksuojamas tarp mažųjų gamybos įmonių: 52 proc. jų savo šakos būklę vertina kaip gerą arba labai gerą. Recesijos požymius šioje grupėje įžvelgia tik 11 proc. apklaustųjų, todėl mažesnės organizacijos šiame cikle jaučiasi tvirčiau.

    Vidutinės ir didelės bendrovės dažniau išlieka atsargesnės, tačiau ir čia nemaža dalis situaciją vertina bent jau neblogai. „ABB“ teigimu, stambesnės įmonės labiau pajunta energijos sąnaudų šuolius, reguliacinį spaudimą, kvalifikuotų darbuotojų trūkumą ir pasaulinių tiekimo grandinių svyravimus.

    „Didžiausios organizacijos šiandien veikia vienu metu patirdamos daugelio veiksnių spaudimą, nuo energijos kaštų ir didelio masto technologinės transformacijos iki augančių reguliacinių reikalavimų. Tačiau platesnėje perspektyvoje dominuoja optimizmas, nepriklausomai nuo įmonių dydžio“, – sakė Krzysztofas Žurekas iš „ABB“ elektrifikacijos verslo Lenkijoje.

    Investicijų planai: prioritetas energijai

    Verslo planuose ryškėja noras investuoti: 35 proc. gamybos įmonių ketina didinti išlaidas plėtrai 2026–2027 metais, palyginti su 2025 metais. Maždaug trečdalis planuoja išlaikyti investicijas tame pačiame lygyje, o 20 proc. svarsto mažinimą.

    Pagrindinis investicijų motyvas išlieka energijos kaina ir jos nepastovumas. Net 68 proc. pramonės atstovų aukštas energijos kainas įvardija kaip grėsmę pelningumui, todėl dažniausiai minimas prioritetas yra energijos vartojimo efektyvumo didinimas ir energijos sąnaudų mažinimas, taip atsakė 40 proc. respondentų.

    Be energijos taupymo, įmonės ketina daugiau dėmesio skirti techninės komandos kompetencijų stiprinimui (38 proc.) ir elektros ūkio infrastruktūros modernizavimui (36 proc.). Toliau rikiuojasi gamybos procesų automatizavimas (24 proc.) ir OT infrastruktūros kibernetinis saugumas (23 proc.), o dekarbonizaciją kaip artimiausią prioritetą nurodė 9 proc. apklaustųjų.

    Tyrimo išvadose pabrėžiama, kad daugelis gamintojų pirmiausia siekia sustiprinti veiklos pagrindus: sumažinti energijos kaštus, užtikrinti patikimą infrastruktūrą ir turėti pakankamai kvalifikuotų specialistų. Tik po to dažniau planuojami sudėtingesni skaitmeniniai projektai, įskaitant automatizaciją ir DI sprendimus.

    „ABB Trends 2026/2027“ ataskaita taip pat rodo, kad 46 proc. įmonių mato teigiamą automatizacijos, skaitmenizacijos, elektrifikacijos ir DI poveikį verslui. Sektoriui svarbūs išlieka kaštų optimizavimas, produktų inovacijos, pokyčių valdymas, technologijų integracija ir investicijų finansavimo prieinamumas.

  • ES prekybos taršos leidimais sistema kelia įtampą: šešios šalys prašo švelninti ETS taisykles

    ES prekybos taršos leidimais sistema kelia įtampą: šešios šalys prašo švelninti ETS taisykles

    Šešios Europos Sąjungos valstybės įspėja, kad griežtinamos prekybos taršos leidimais sistemos ETS taisyklės gali didinti gamybos kaštus ir skatinti pramonės perkėlimą už ES ribų. Jų teigimu, didžiausią spaudimą jaučia energijai imlūs sektoriai, tokie kaip plieno, cemento, aliuminio ir chemijos pramonė.

    Susitikime Briuselyje Bulgarijos, Čekijos, Graikijos, Lenkijos, Rumunijos ir Slovakijos atstovai akcentavo, kad pramonę vienu metu veikia keli veiksniai. Tarp jų minimos išaugusios energijos kainos, geopolitinis nestabilumas ir sparčiau nei anksčiau griežtinami taršos reikalavimai.

    Kas labiausiai ginčijama?

    Diskusijų centre atsidūrė planuojami nemokamų taršos leidimų pokyčiai 2026–2030 metų laikotarpiui. Europos Komisija gegužės 11 dieną paskelbė ketinanti reikšmingai mažinti nemokamai skiriamų leidimų apimtis, kai kuriais atvejais iki maždaug 50 proc., palyginti su ankstesniu laikotarpiu.

    Ministrai teigia, kad toks tempas ne visada atitinka realias technologines galimybes. Pasak jų, dalis gamyklų vis dar priklausomos nuo iškastinio kuro generuojamos šilumos, o alternatyvos arba nėra pakankamai išvystytos, arba išlieka pernelyg brangios, kad būtų plačiai diegiamos.

    Italija ir Austrija remia pokyčius

    Šių šešių šalių parengtą poziciją palaikė ir Italija bei Austrija, pastaruoju metu raginusios iš esmės peržiūrėti ETS veikimą. Jų argumentas paprastas: kai energijos kainos kyla, papildoma anglies dioksido kainos dedamoji tampa vis labiau juntama galutiniuose produktuose ir mažina Europos gamintojų konkurencingumą.

    Italijos pramonės ministras Adolfo Urso teigė, kad pramonės situacija buvo įtempta dar iki naujausių geopolitinių sukrėtimų. Jo žodžiais, sprendimų reikėjo anksčiau, tačiau dabar jų reikia dar labiau.

    „Reikėjo imtis veiksmų dar prieš karą. Neaišku, kada jis baigsis. To reikėjo tada, o dabar to reikia dar labiau, kad suvaldytume situaciją“, – sakė A. Urso.

    Austrijos federalinis ekonomikos ir energetikos ministras Wolfgang Hattmannsdorfer taip pat pabrėžė, kad vien plieno gamintojams per artimiausius penkerius metus gali reikėti investuoti apie 1–2 mlrd. eurų į dekarbonizaciją. Jo teigimu, nemokamų leidimų mažinimas šiuo metu vis dažniau tampa konkurenciniu minusu Europos pramonei.

    „Nemokami ETS sertifikatai turėtų būti pratęsti, nes ši sistema vis labiau tampa konkurenciniu trūkumu Europos pramonei“, – sakė W. Hattmannsdorfer.

    Ką siūlo Europos Komisija?

    Šalys, keliančios klausimą, pabrėžia, kad jos nesiūlo atsisakyti klimato politikos, bet ragina pereiti prie pragmatiškesnio grafiko. Tarp siūlymų minimas laikinas etalonų įšaldymas dabartiniame lygyje ir metodikos koregavimas, kad ji geriau atspindėtų realius gamybos pajėgumus bei energijos struktūrą atskirose šakose.

    Europos Komisijos pramonės komisaras Stephane Séjourné leido suprasti, kad Komisija gali svarstyti lankstesnį požiūrį, pritaikant nemokamų leidimų skyrimą konkretiems sektoriams. Jis taip pat priminė, kad ES turi finansinių priemonių, skirtų pramonės dekarbonizacijos investicijoms skatinti, įskaitant maždaug 30 mlrd. eurų fondus, finansuojamus iš ETS kvotų.

    „Taip pat svarstysime pritaikytą metodiką, kuri būtų lankstesnė ir labiau atitiktų sektorių realybę, kad ateityje neatsidurtume tokioje pačioje situacijoje“, – sakė S. Séjourné.

  • Ar Europoje vėl brangs skolinimasis? Energijos kainų šuolis ir stagfliacijos rizika spaudžia ECB

    Energijos kainų brangimas Europoje, paaštrėjus įtampai Artimuosiuose Rytuose, vėl kelia klausimą, ar infliacija euro zonoje iš tiesų tvariai grįžta prie 2 proc. tikslo. Rinkos dalyviai vis dažniau vertina scenarijų, kad Europos Centrinis Bankas palūkanų mažinimą gali atidėti, o kraštutiniu atveju svarstyti ir griežtesnę poziciją.

    Pagrindinis rizikos taškas – galimi tiekimo trikdžiai viename svarbiausių pasaulio energetikos koridorių, per kurį keliauja reikšminga dalis naftos ir suskystintų dujų srautų. Net ir be faktinių sutrikimų, vien geopolitinė rizika paprastai išaugina žaliavų kainų priedą, kuris greitai atsispindi degalų, šildymo ir elektros sąskaitose.

    Kaip energija vėl kursto infliaciją

    Energijos kainų šokas euro zonoje dažniausiai veikia per kaštų kanalą: brangsta gamyba pramonėje, logistika, paslaugos, o vėliau tai persiduoda vartotojų kainoms. Dėl to, net jei ankstesniais mėnesiais matėsi dezinflacijos ženklų, bendras kainų augimas gali vėl paspartėti.

    ECB dilema ta, kad energijos brangimas ypač greitai išpučia bendrą infliaciją, o jei brangimas užsitęsia, ima kilti ir bazinės infliacijos rizikos. Tokiu atveju bankui sunkiau pagrįsti palūkanų mažinimą, nes tikslas – sugrąžinti kainų augimą prie 2 proc. – tolsta.

    ECB sprendimus gali stabdyti lūkesčiai

    Monetarinėje politikoje kritiškai svarbu, ar visuomenė ir verslas didesnes energijos kainas vertina kaip laikiną šoką, ar kaip naują normą. Jei įsitikinama, kad brangimas ilgalaikis, tai dažnai virsta antriniais efektais: darbuotojai prašo didesnių atlyginimų, įmonės drąsiau kelia kainas, o infliacijos lūkesčiai įsitvirtina.

    Tokiu scenarijumi ECB tenka rinktis tarp dviejų blogybių: per anksti atlaisvinta politika rizikuoja įtvirtinti kainų spaudimą, o griežtesnės palūkanos gali dar labiau slopinti jau ir taip trapų augimą. Dėl to bankas paprastai siunčia signalą, kad vertins duomenis ir energetikos šoko pobūdį, o sprendimai gali būti lėtesni, nei tikėjosi rinkos.

    Stagfliacija – rizikos scenarijus

    Ekonomistai vis dažniau primena stagfliacijos riziką, kai aukštesnė infliacija sutampa su silpnu augimu. Europai tai ypač jautru, nes energija yra reikšminga sąnaudų dalis, o dalis pramonės tebėra prisitaikymo prie brangesnių išteklių fazėje.

    Jei energijos kainų šuolis užsitęstų, namų ūkių perkamoji galia mažėtų, o verslui augtų sąnaudos, todėl investicijos ir vartojimas silpnėtų. Toks fonas didintų spaudimą ECB išlaikyti palūkanas aukštesnes ilgiau, net jei ekonomikos aktyvumas aiškiai lėtėja.

    Artimiausiais mėnesiais svarbiausiais indikatoriais taps energetikos kainų dinamika, infliacijos lūkesčiai ir darbo rinkos signalai. Nuo to priklausys, ar ECB galės grįžti prie nuosaikesnio palūkanų mažinimo kelio, ar Europos ekonomikai teks ilgiau gyventi su brangesniu skolinimusi.

  • Vokietijos verslas atsitiesia, bet perspėja: Irano karas gali vėl smogti per energijos kainas

    Vokietijos verslas atsitiesia, bet perspėja: Irano karas gali vėl smogti per energijos kainas

    Vokietijos verslo nuotaikos gegužę netikėtai pagerėjo, nors rinkos vis dar stebi Irano karo poveikį energijos kainoms ir tiekimo grandinėms. Naujausi Miunchene įsikūrusio ifo instituto duomenys rodo, kad Europos didžiausios ekonomikos įmonės atsargiai vertina ateitį, bet kol kas mato stabilizacijos ženklų.

    ifo verslo klimato indeksas gegužę pakilo iki 84,9 punkto, balandį siekė 84,5 punkto. Apklausa, paremta maždaug 9 000 įmonių atsakymais, laikoma vienu svarbiausių ankstyvųjų signalų apie ekonomikos kryptį Vokietijoje.

    Kas palaikė geresnį indeksą?

    Įmonės optimistiškiau įvertino dabartinę padėtį ir lūkesčius artimiausiems mėnesiams pramonėje, paslaugų sektoriuje ir prekyboje. Tuo metu statybų sektoriuje nuotaikos šiek tiek suprastėjo, o tai siejama su aukštomis finansavimo sąnaudomis ir vangiu naujų projektų srautu.

    „Vokietijos ekonomika kol kas stabilizuojasi, tačiau padėtis išlieka trapi“, – teigė ifo instituto vadovas Clemensas Fuestas.

    Ekonomistai atkreipia dėmesį, kad nuotaikoms palankesnį foną gali kurti planuojamas didesnis valstybės finansavimas gynybai ir infrastruktūrai. Tokios išlaidos paprastai tiesiogiai didina užsakymų apimtis daliai pramonės ir paslaugų įmonių, tačiau poveikis pasiskirsto netolygiai.

    Energija ir Hormuzo sąsiauris – didžiausia rizika

    Verslui didžiausią nerimą kelia energijos kainų šuoliai, kuriuos skatina įtampa dėl laivybos Hormuzo sąsiauryje – viename svarbiausių pasaulio naftos ir dujų tiekimo maršrutų. Vokietijos pramonė išlieka imli energijai, todėl staigūs kainų svyravimai greitai atsispindi gamybos sąnaudose ir konkurencingume.

    Rinkos analitikai pabrėžia, kad net ir pagerėję rodikliai nereiškia tvaraus atsigavimo: geopolitinė rizika, silpnesnė pasaulinė paklausa ir brangi energija gali greitai pakoreguoti planus. Dalis įmonių kol kas remiasi sukauptais užsakymų portfeliais, tačiau jų pakankamumas priklausys nuo eksporto ir išorės šoko stiprumo.

    Eksportas padėjo išvengti smukimo

    Vokietijos statistikos tarnyba taip pat patvirtino, kad 2026 metų pirmąjį ketvirtį ekonomika augo 0,3 proc., palyginti su ankstesniu ketvirčiu. Augimą daugiausia palaikė stipresnis eksportas, kuris iš dalies kompensavo silpnesnę vidaus paklausą.

    Vis dėlto ekonomistai perspėja, kad metams įsibėgėjant situacija gali keistis: jei energijos kainos išliks padidėjusios, o geopolitinė įtampa tęsis, pramonės atsigavimas gali vėl sustoti. Dėl to verslo apklausos ir energijos rinkų signalai artimiausiais mėnesiais išliks esminiais rodikliais vertinant Vokietijos ekonomikos atsparumą.

  • Europos Komisija mažina ES augimo prognozę: dėl karo Artimuosiuose Rytuose brangs energija

    Europos Komisija mažina ES augimo prognozę: dėl karo Artimuosiuose Rytuose brangs energija

    Europos Komisija atnaujintose ekonomikos prognozėse sumažino Europos Sąjungos augimo lūkesčius ir perspėjo, kad užsitęsęs karas Artimuosiuose Rytuose stiprina neapibrėžtumą. Pagrindinis kanalas, per kurį konfliktas veikia ekonomiką, yra energijos kainos, o kartu ir infliacijos bei viešųjų finansų perspektyvos.

    Komisijos vertinimu, ES ekonomika šiemet turėtų augti 1,1 proc., kai anksčiau buvo prognozuota 1,4 proc. Tuo pat metu infliacijos prognozė pakelta iki 3,1 proc., nes energijos brangimas didina įmonių kaštus ir spaudžia namų ūkių biudžetus.

    Ilgesnis konfliktas gali dar labiau smogti

    Už ekonomiką atsakingas eurokomisaras Valdis Dombrovskis pabrėžė, kad rizikos scenarijuje augimo prognozės galėtų mažėti dar ryškiau, jei konfliktas truktų ilgiau nei tikimasi. Tokiu atveju, pasak jo, šių ir kitų metų ekonomikos augimas galėtų būti maždaug perpus mažesnis nei dabartiniame baziniame scenarijuje.

    „Tai patvirtina neigiamas karo Artimuosiuose Rytuose pasekmes ekonomikai, kurios prisideda prie augimo lėtėjimo“, – sakė Valdis Dombrovskis.

    Energijos kainos ir logistikos rizikos

    Prognozės rengiamos remiantis tuo metu galiojančiais rinkos lūkesčiais dėl naftos ir kitų energijos išteklių kainų. Vis dėlto Komisija akcentuoja, kad energijos šoko mastas priklausys nuo tiekimo grandinių stabilumo ir geopolitinių sprendimų, ypač jei sutriktų svarbūs naftos transporto maršrutai.

    Toks neapibrėžtumas paprastai reiškia dvi kryptis: brangsta energija ir transportas, o tai per gamybos ir paslaugų kaštus persiduoda vartotojams. Dėl to monetarinės politikos aplinkai taip pat darosi sudėtingiau, nes infliacija gali užsitęsti ilgiau, nei tikėtasi.

    Silpnesnės didžiųjų ekonomikų perspektyvos

    Komisija išskiria, kad trys didžiausios ES ekonomikos šiemet turėtų augti lėčiau už bendrą ES vidurkį. Vokietijai prognozuojamas 0,6 proc. augimas, Prancūzijai 0,8 proc., o Italijai 0,5 proc.

    Komisijos vertinimu, energijos kainų šokas ir bendras neapibrėžtumas gali turėti ilgalaikių pasekmių, todėl dalis poveikio gali tęstis ir artimiausiais metais. Kartu prognozuojama, kad vidutiniai valdžios sektoriaus deficitai ES didės nuo 3,1 proc. bendrojo vidaus produkto 2025 metais iki 3,6 proc. 2027 metais.

    Atskirai pažymima, kad Vokietijos deficitas 2026 metais gali siekti 3,7 proc. bendrojo vidaus produkto ir viršyti ES nustatytą 3 proc. ribą. Tai didina tikimybę, kad Berlynui gali tekti susidurti su perviršinio deficito procedūra, jei rodikliai negerės.

    Šios prognozės skelbiamos po kelių metų iš eilės patirtų sukrėtimų Europoje, įskaitant Rusijos karą Ukrainoje ir pasaulinės prekybos įtampas. Komisija pabrėžia, kad dabartinė situacija reikalauja atidžiai vertinti rizikas ir ruoštis scenarijams, kuriuose energijos kainų svyravimai tampa pagrindiniu ekonomikos lėtėjimo veiksniu.

  • Meloni ragina EK dėl išimties energijai: Italija prašo lankstesnių ES taisyklių dėl deficito

    Meloni ragina EK dėl išimties energijai: Italija prašo lankstesnių ES taisyklių dėl deficito

    Italijos ministrė pirmininkė Giorgia Meloni kreipėsi į Europos Komisijos pirmininkę Ursulą von der Leyen prašydama laikinai sušvelninti ES biudžeto drausmės taisykles, kad su energijos krize susijusios išlaidos nebūtų įskaičiuojamos į deficitą. Roma argumentuoja, kad dėl karo Irane išaugusios energijos kainos ir tiekimo rizikos kelia išskirtinį ekonominį šoką.

    Prašymas susijęs su Stabilumo ir augimo paktu, kuris numato, kad valstybių narių biudžeto deficitas neturėtų viršyti 3 proc. bendrojo vidaus produkto. Italijos pozicija tokia, kad neeilinės investicijos ir priemonės energijos saugumui užtikrinti turėtų būti traktuojamos panašiai kaip gynybos išlaidos, kurioms tam tikrais atvejais taikomos išimtys.

    Energijos krizė ir biudžetų spaudimas

    Laiške Komisijai Italijos vadovė pabrėžė, kad įtampa Artimuosiuose Rytuose ir rizikos Hormūzo sąsiauryje prisideda prie jau anksčiau Europą paveikusių sukrėtimų, susijusių su Rusijos karu prieš Ukrainą. Dėl to, pasak Romos, energijos kainų šuoliai skirtingose šalyse gali turėti nevienodai didelį poveikį šeimų ir verslo sąnaudoms.

    Hormūzo sąsiauris laikomas vienu svarbiausių pasaulio energetikos „butelio kaklelių“, per kurį keliauja reikšminga pasaulinės naftos pasiūlos dalis. Bet kokie trikdžiai šiame regione paprastai greitai persiduoda į naftos ir dujų kainas, o Europai tai reiškia didesnį spaudimą pramonei, transportui ir namų ūkių išlaidoms.

    Ką konkrečiai siūlo Italija

    Italija siūlo laikinai išplėsti nacionalinės apsaugos sąlygos taikymą, kad jis apimtų ne tik gynybos, bet ir ekstremalias energijos priemones. Tokia logika remiasi argumentu, kad energijos saugumas tapo strateginiu prioritetu, o išlaidos jam užtikrinti turėtų būti vertinamos kaip investicijos į visos Europos atsparumą.

    G. Meloni taip pat leido suprasti, kad be lankstesnio požiūrio į energijos išlaidas Romai būtų politiškai sunkiau pagrįsti dalyvavimą bendrose ES finansavimo iniciatyvose, skirtose gynybai. Tai atspindi platesnę įtampą tarp poreikio sparčiai investuoti į saugumą ir energiją bei pareigos laikytis fiskalinės drausmės.

    Italijos prašymas pateiktas jautriu momentu: pagal naujausius patvirtintus duomenis šalies biudžeto deficitas viršijo ES taisyklėse numatytą ribą. Tai didina tikimybę, kad Italijos vyriausybei gali tekti riboti išlaidas ir ieškoti papildomų pajamų, ypač artėjant politiškai sudėtingam laikotarpiui.

    Briuselio atsakas: pirmiausia panaudokite turimas lėšas

    Europos Komisija kol kas laikosi atsargesnės pozicijos ir signalizuoja, kad nenori plėsti išimčių, kurios galėtų silpninti bendrą fiskalinės drausmės sistemą. Komisijos atstovai pabrėžia, kad valstybės narės jau turi įvairių priemonių krizės poveikiui mažinti, įskaitant lankstesnes valstybės pagalbos taisykles ir finansavimą energijos investicijoms.

    Komisija taip pat atkreipė dėmesį, kad reikšminga dalis jau numatytų ES lėšų energijos projektams vis dar nėra panaudota. Briuselio argumentas toks, kad prieš prašant naujų išimčių ar taisyklių pakeitimų, šalys turėtų maksimaliai išnaudoti esamus finansavimo instrumentus ir leidžiamas lankstumo ribas.

    Kol kas nėra aišku, ar Italijos siūlymas sulauks platesnio palaikymo tarp kitų valstybių narių, kurios taip pat susiduria su brangstančia energija. Vis dėlto diskusija rodo, kad energijos saugumo klausimas vis dažniau keliamas greta gynybos ir tampa tema, galinčia keisti ES ekonominės politikos prioritetus.

  • Pagrindiniai ekonomikos signalai šią savaitę: kas brangsta, kas pinga ir ką tai reiškia gyventojams

    Pastarosiomis savaitėmis ekonomikos naujienų srautas rodo aiškią kryptį: kainų pokyčiai ir palūkanų lygis tebėra pagrindiniai veiksniai, lemiantys gyventojų išlaidas ir verslo sprendimus. Nors dalies prekių ir paslaugų kainos stabilizuojasi, kai kuriose kategorijose brangimas išlieka juntamas.

    Didžiausią įtaką kasdieniam biudžetui dažniausiai daro maistas, būsto išlaikymas ir transportas. Energijos kainos Europoje išlieka nepastovios, o jų svyravimai per tiekimo grandines persiduoda ir kitoms prekėms bei paslaugoms, todėl kainų „grįžimas į senas vėžes“ vyksta netolygiai.

    Palūkanų tema išlieka itin aktuali paskolų turėtojams: Europos Centrinio Banko sprendimai tiesiogiai veikia tarpbankines palūkanas, o tai atsispindi būsto paskolų įmokose. Dėl to namų ūkių vartojimas tampa atsargesnis, o didesni pirkiniai dažniau atidedami.

    Tuo pat metu darbo rinka daugelyje Europos valstybių išlieka palyginti atspari, tačiau įmonės vis dažniau kalba apie produktyvumo didinimą ir kaštų kontrolę. Šioje vietoje spartėja investicijos į automatizavimą ir dirbtinis intelektas, ypač klientų aptarnavimo, analitikos ir procesų valdymo srityse.

    Analitikai pabrėžia, kad artimiausiu metu gyventojams svarbiausia stebėti infliacijos tempą, palūkanų kryptį ir energijos kainų dinamiką. Šie rodikliai labiausiai lemia, ar realios pajamos augs, ar šeimų biudžetuose ir toliau dominuos būtinosios išlaidos.

  • Po Irano krizės europiečiai sukruto: vienur elektra pigo, kitur dujos šoko 30 proc.

    Po Irano krizės europiečiai sukruto: vienur elektra pigo, kitur dujos šoko 30 proc.

    Įtampa Artimuosiuose Rytuose ir su ja siejamas tiekimo neapibrėžtumas šį pavasarį vėl sudrebino energijos rinkas Europoje. Nors degalų brangimas daugelyje šalių buvo greitas, buitinių vartotojų sąskaitose ryškiausiai išsiskyrė dujos, o elektros kainos dalyje sostinių net traukėsi.

    Pagal Household Energy Price Index (HEPI), kurį sudaro Energie-Control Austria, MEKH ir „VaasaETT“, nuo 2026 metų vasario 2 dienos iki 2026 metų balandžio 1 dienos vidutinė galutinė elektros kaina ES sostinėse sumažėjo 3,1 proc. Per tą patį laikotarpį dujų kainos vidutiniškai pakilo 6,8 proc.

    Elektros kainos: kritimas šiaurėje

    HEPI duomenys rodo, kad didžiausias elektros kainos kritimas fiksuotas Taline, kur ji sumažėjo 19 proc. Toliau rikiuojasi Kopenhaga su 15,9 proc., Stokholmas su 15,2 proc. ir Liubliana su 15 proc. mažėjimu.

    Ryškesnis nei 10 proc. atpigimas taip pat matytas Helsinkyje, Rygoje ir Madride. Analitikai tai sieja su sezoniškumu: pasibaigus šildymo sezonui paklausa krenta, o atsinaujinančios generacijos dalis pavasarį paprastai didėja.

    „Besitęsianti geopolitinė įtampa Artimuosiuose Rytuose iš esmės yra degalų pasiūlos šokas. Todėl tiesioginis poveikis Europos dujų tiekimui ir mažmeninėms dujų kainoms yra ryškesnis nei elektros rinkoms“, – sakė „VaasaETT“ vyresnysis energijos rinkų analitikas Ioannis Korras.

    Ne visur elektra pigo: didžiausias augimas fiksuotas Romoje, kur kaina kilo 7,9 proc. Didesnis nei 3 proc. padidėjimas matytas Dubline, Lisabonoje ir Atėnuose, o kai kuriose sostinėse pokyčiai buvo minimalūs.

    Dujos: šuoliai iki 30 proc.

    Skirtingai nei elektra, buitinių dujų kainos daugumoje ES sostinių didėjo. Per minėtą laikotarpį vidurkis pakilo nuo 10,67 euro cento už kilovatvalandę iki 11,40 euro cento už kilovatvalandę.

    Didžiausi šuoliai fiksuoti Briuselyje ir Berlyne, kur kainos augo beveik po 30 proc. Didesnis nei 20 proc. kilimas užfiksuotas Atėnuose, o dviženklis augimas matytas Vienoje, Amsterdame ir Romoje.

    Tuo pat metu išsiskyrė kelios sostinės, kur dujos pigo: didžiausias kritimas registruotas Madride, o mažėjimas matytas ir Liublianoje bei Varšuvoje. Šiuos skirtumus gali lemti tiek skirtinga tiekimo struktūra, tiek reguliavimo bei mokesčių sprendimai.

    „Skirtumai tarp elektros ir dujų kainų judėjimo rodo struktūrinį atsiejimą Europos rinkose, kurį lemia skirtingas kuro miksas ir valdžios intervencijos. Dujų kainas labiau veikia pasauliniai tiekimo ribojimai ir geopolitinė rizika, o elektros kainas – vietinė generacija ir politika“, – teigė I. Korras.

    Kur už energiją mokama daugiausia?

    Balandžio pradžioje nominalios buitinių vartotojų elektros kainos Europoje labai skyrėsi. Brangiausiai už kilovatvalandę mokėjo Berno, Briuselio, Dublino, Berlyno, Prahos ir Londono gyventojai, o kai kuriose kitose sostinėse kaina buvo kelis kartus mažesnė.

    Dujų kainų skirtumai dar ryškesni: nuo itin žemų kainų Kyjive iki aukščiausių rodiklių Stokholme. Į galutinę sąskaitą skirtingose šalyse reikšmingai įeina mokesčiai ir skirstymo bei tiekimo kaštai, o valdžios sprendimai dėl tarifų ar lengvatų gali greitai pakeisti vartotojų patiriamą naštą.

    Energetikos analitikai pabrėžia, kad artimiausiais mėnesiais kainų kryptį lems ne tik geopolitika ir pasaulinė dujų rinka, bet ir vietinės sąlygos: vėjo bei saulės generacija, hidroresursų situacija, tinklų mokesčiai bei valstybės taikomos kompensavimo priemonės. Dėl to vartotojams skirtingose šalyse tie patys įvykiai gali atsispindėti labai nevienodose sąskaitose.

  • JAV infliacija vėl paspartėjo: energijos kainų šuolis kelia nerimą, Trumpas siūlo mažinti mokesčius

    JAV infliacija vėl paspartėjo: energijos kainų šuolis kelia nerimą, Trumpas siūlo mažinti mokesčius

    BLS: kainos kyla sparčiau

    Jungtinių Valstijų Darbo statistikos biuro (BLS) paskelbti duomenys rodo, kad balandį vartotojų kainos kilo antrą mėnesį iš eilės. Per mėnesį infliacija siekė 0,6 proc., kai kovą buvo 0,9 proc.

    Metinis vartotojų kainų indeksas (CPI) padidėjo iki 3,8 proc., palyginti su 3,3 proc. kovą. Tokia dinamika reiškia, kad kainų spaudimas išlieka platesnis, nei tikėtasi, ir gali apsunkinti infliacijos grąžinimą prie ilgalaikio tikslo.

    Infliaciją labiausiai kurstė energija

    Kaip ir mėnesiu anksčiau, didžiausią įtaką kainų augimui turėjo energijos segmentas. BLS duomenimis, brango benzinas ir šildymui skirti degalai, o energijos kainų šuolis sudarė reikšmingą viso infliacijos padidėjimo dalį.

    Kartu didėjo ir kitos kasdienės išlaidos: nuomos įkainiai, maisto produktų ir drabužių kainos. Tai rodo, kad kainų augimas išlieka ne vien pavienėse kategorijose, o persiduoda į platesnį vartojimo krepšelį.

    Bazinis rodiklis mažiau aštrus, bet viršija lūkesčius

    Bazinis CPI, kuris neįtraukia energijos ir maisto kainų, augo lėčiau nei bendras indeksas, tačiau taip pat paspartėjo. Metinis bazinės infliacijos tempas balandį siekė 2,8 proc., kai kovą buvo 2,6 proc.

    Rinkos dalyviai ir ekonomistai dažnai bazinį rodiklį vertina kaip geresnį ilgalaikių kainų tendencijų signalą, nes jis mažiau priklauso nuo trumpalaikių šokų. Vis dėlto šįkart ir jis pasirodė kiek aukštesnis, nei buvo prognozuota.

    Reakcijos: degalų mokestis ir vartotojų nuotaikos

    Augant degalų kainoms, JAV prezidentas Donaldas Trumpas paragino laikinai sustabdyti federalinį degalų mokestį. Toks sprendimas reikalautų Kongreso pritarimo, o jo poveikis kainoms galėtų būti ribotas, nes mokestis sudaro palyginti nedidelę galutinės kainos dalį.

    Augančios pragyvenimo išlaidos didina spaudimą namų ūkiams, o vartotojų lūkesčiai dėl kainų ateityje tampa jautresni energijos ir būsto išlaidų pokyčiams. BLS duomenų kontekste investuotojai paprastai iš naujo vertina, kiek ilgai gali užsitęsti griežtesnė pinigų politika ir kokia bus palūkanų normų trajektorija.