Tag: Energijos kaupimas

  • Anglies elektrinės gali atgimti: siūloma vietoj anglių deginti geležies miltelius ir kaupti energiją

    Nors anglimi kūrenamos elektrinės daug kur Europoje traukiasi, mokslininkai siūlo joms netikėtą „antrą gyvenimą“ – vietoj anglių deginti geležies miltelius ir taip veikti kaip didžiulė energijos kaupimo sistema.

    Principas primena įprastą šiluminę elektrinę: degant smulkioms geležies dalelėms išsiskiria šiluma, ji kaitina vandenį ir suka jau esamas turbinas bei generatorius. Skirtumas tas, kad kietoji liekana daugiausia yra geležies oksidas – kitaip tariant, rūdys.

    Karlsrūhės technologijos instituto (KIT) tyrėjai skaičiuoja, kad toks sprendimas galėtų padėti spręsti vieną didžiausių atsinaujinančios energetikos problemų – ką daryti, kai nepučia vėjas ir nešviečia saulė, bet elektros vis tiek reikia.

    Vis dėlto tai nėra „nemokama“ energija: rūdis paversti atgal į geležies kurą reikia energijos. Dėl to idėja labiau panaši į elektrinės dydžio bateriją, kuri perteklinę atsinaujinančią elektrą „sukaupia“ geležies pavidalu ir vėliau ją grąžina į tinklą šilumos gamybos forma.

    Baterija, kuri atrodo kaip rūdys

    Degant geležies milteliams, geležis reaguoja su deguonimi, išsiskiria šiluma, o produktas – geležies oksidas. Modifikuota anglies elektrinė šią šilumą galėtų panaudoti garui gaminti ir elektros generavimui, išlaikant dalį esamos infrastruktūros.

    Kad ciklas būtų uždaras, oksidą reikėtų surinkti ir „įkrauti“ – atimti deguonį, kad vėl gautume geležį. Tam siūloma naudoti vandenilį, pagamintą iš atsinaujinančios elektros elektrolizės būdu, skaidant vandenį.

    Tyrėjai akcentuoja praktišką skirtumą nuo vandenilio kaupimo: vandeniliui reikia specialių talpų ir infrastruktūros, o geležies miltelius teoriškai galima laikyti įprastuose silosuose ir gabenti esama krovinių logistika.

    Pati koncepcija jau bandyta praktikoje: 2020 metais Eindhoveno technologijos universiteto mokslininkai pademonstravo 100 kilovatų galios geležies degiklį vietos alaus darykloje, kur šiluma buvo panaudota gamybai. Kitame, 2026 metais publikuotame to paties universiteto tyrime aprašyta, kad geležies miltelius pavyko deginti ir vėl atkurti kurą per dešimt ciklų.

    Kur Europoje tai galėtų būti naudinga

    KIT komanda modeliuodama Europos energetikos sistemą iki 2050 metų vertino, kur geležies deginimas galėtų būti ekonomiškai prasmingesnis nei didelio masto baterijų parkai, vandenilio jėgainės ar kiti rezervinės galios sprendimai.

    Skaičiavimuose pabrėžta, kad baterijos gerai tinka kelioms valandoms, tačiau ilgoms „sausroms“, kai atsinaujinančių šaltinių mažai, reikiami mastai tampa brangūs. Vandenilis gali būti kaupiamas ilgiau, ypač požeminėse druskų ertmėse, bet ne visos šalys turi tam tinkamas geologines sąlygas.

    Modelyje geležies kuras atrodė patrauklesnis tokioms šalims kaip Airija, Suomija ar Čekija – ten mažiau galimybių dideliems požeminio vandenilio kaupimo sprendimams ir mažiau hidroenergijos, kuri galėtų „užkamšyti“ trūkumus.

    Pagrindiniame scenarijuje iki 2050 metų Europoje susidarytų apie 17 gigavatų geležimi kūrenamos galios, iš kurių maždaug 13,6 gigavato – konvertuojant esamas anglies elektrines. Likusi dalis būtų nauji objektai, daugiausia Airijoje ir Suomijoje. Taip pat skaičiuota, kad geležies sprendimai sumažintų vandeniliu kūrenamų elektrinių poreikį apie 9 proc.

    Rezultatai skirtingose šalyse išsiskyrė: Danija, Prancūzija ir Nyderlandai modelyje konvertavo visą tinkamą anglies elektrinių galią, o Vokietija – tik apie 19 proc. Lenkijoje ir Ispanijoje geležies elektrinių šiame modelyje apskritai neatsirado – ten palankesnės vandenilio kaupimo alternatyvos.

    Dar viena svarbi detalė – tokios jėgainės, pagal skaičiavimus, dirbtų tik apie 2–14 proc. metų laiko. Kitaip tariant, tai būtų atsarginis „draudimo polisas“, o ne kasdienė bazinės generacijos elektrinė.

    Didžiausia kliūtis – „įkrovimas“

    Tyrėjai pabrėžia, kad anglies elektrinės neįmanoma tiesiog rytoj perjungti į geležies kurą. Reikėtų naujų degiklių, miltelių tvarkymo įrangos, filtravimo sistemų, o svarbiausia – ekonomiškai veikiančios technologijos geležies oksidui paversti atgal į geležį pramoniniu mastu.

    Modeliuose idėja tapo gerokai patrauklesnė, kai buvo daromos prielaidos apie efektyvesnį „rūdžių“ regeneravimą – tokiu atveju geležimi kūrenama galia išaugtų iki 38,4 gigavato. Tačiau padidinus modernizavimo kaštus, plėtra smarkiai traukėsi.

    Be ekonomikos, yra ir technologinių neapibrėžtumų: skaičiavimuose naudotos penkios reprezentatyvios meteorologinės savaitės per metus, todėl ekstremaliai ilgi silpno vėjo ar menkos saulės laikotarpiai gali būti ne iki galo įvertinti.

    Nors geležies deginimas nereiškia anglies dioksido emisijų iš paties kuro, procesas nėra visiškai „sterilus“ – eksperimentuose fiksuota azoto oksidų ir smulkiųjų dalelių.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tai nėra paprastas anglies „gelbėjimo planas“, o potenciali atsarginė priemonė, kuri priklausys nuo pigesnio regeneravimo, inžinerinių sprendimų ir realaus mastelio bandymų. Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale „Chem Circularity“.

  • 250 gyventojų kaime Lenkijoje iškils 212 m bokštai: statomas žaliajam vandeniliui skirtas kompleksas

    Nedideliame Gaj Oławskio kaime Žemutinėje Silezijoje (Lenkija), kuriame gyvena apie 250 žmonių, planuojama išskirtinė energetikos investicija – čia turėtų iškilti iki 212 metrų aukščio bokštai.

    Kaip skelbia portalas „WNP“, Gaj Oławskyje projektuojamas energetinis kompleksas, kuris sujungs atsinaujinančius energijos šaltinius, žaliojo vandenilio gamybą ir didelio masto elektros kaupimą.

    Numatoma, kad projektas naudos vėjo ir saulės energiją, o viena pagrindinių jo dalių bus žaliojo vandenilio (RFNBO) gamybos įrenginiai. Bendra investicijų vertė įvardijama kaip beveik 447 mln. zlotų, darbų pabaiga planuojama 2027 metais.

    Ypatingo dėmesio sulaukia ne tik pati vandenilio gamyba, bet ir suplanuota infrastruktūra: projekte numatytas gravitacinis energijos kaupiklis, o pastatų fasaduose turėtų atsirasti integruotos fotovoltinės plokštės.

    Kas numatyta komplekse

    Projekte numatyta 21 MW galios vandenilio gamybos įranga. Investuotojų skaičiavimu, gamykla per metus galėtų pagaminti daugiau kaip 1,7 mln. kilogramų labai aukšto grynumo vandenilio.

    Taip pat planuojamas gravitacinis energijos kaupiklis, kurio talpa turėtų siekti 35 MWh. Būtent jam reikalingos ir įspūdingo aukščio konstrukcijos – apie 212 metrų bokštai.

    Tokio aukščio statiniai būtų panašūs į Vroclavo dangoraižio „Sky Tower“ aukštį, skaičiuojant kartu su smaile. Kaimo masteliui tai būtų itin ryškus architektūrinis ir infrastruktūrinis pokytis.

    Kaip veiktų gravitacinis energijos kaupiklis

    Projekto aprašyme nurodoma, kad kaupiklio veikimas paremtas paprasta fizika: kai elektros pagaminama daugiau (pavyzdžiui, kai saulėta ar vėjuota), energija būtų naudojama sunkiems blokams pakelti į didelį aukštį.

    Vėliau, kai elektros poreikis išaugtų arba atsinaujinančių šaltinių generacija sumažėtų, blokai būtų leidžiami žemyn, o jų judėjimas suktų generatorius ir taip gamintų elektrą.

    Kur yra Gaj Oławskis

    Gaj Oławskis yra netoli Olavos miesto, maždaug 20 kilometrų nuo Vroclavo. Tai nedidelė gyvenvietė, kurioje, kaip nurodoma, gyvena apie 250 žmonių.

    Jei projektas bus įgyvendintas pagal planą, ši vietovė taps vienu iš ryškesnių pavyzdžių, kaip mažos gyvenvietės įtraukiamos į didelės apimties energetikos pertvarką, siejamą su atsinaujinančiais ištekliais ir žaliuoju vandeniliu.

  • „Return“ pritraukė 835 mln. eurų ir nuo 2027-ųjų Vokietijoje kasmet diegs bent 1 GW baterijų

    Amsterdame įsikūręs energijos kaupimo startuolis „Return“ užsitikrino 835 mln. eurų portfelinį finansavimą, skirtą didelės apimties baterijų saugykloms ir energijos lankstumo paslaugoms plėtoti.

    Kaip skelbia „EU-Startups“, finansavimą užtikrino „Deutsche Bank“ ir „Rabobank“, o jis bus nukreiptas į įmonės plėtrą Vokietijoje – vienoje didžiausių Europos elektros rinkų.

    Įmonė planuoja nuo 2027 metų Vokietijoje kasmet įrengti mažiausiai 1 GW baterijų energijos kaupimo pajėgumų. Tai turėtų padėti subalansuoti vėjo ir saulės elektrinių gamybos svyravimus ir palaikyti tinklo stabilumą.

    „Return“ pabrėžia, kad augant lankstumo poreikiui svarbu didinti ne tik fizinę baterijų infrastruktūrą, bet ir gebėjimą tokius projektus finansuoti mastu – todėl kartu vystomas ir vadinamasis virtualus lankstumo modelis.

    Planai Vokietijoje: investicijos ir pirmieji projektai

    „Return“ teigimu, nauja finansavimo struktūra turėtų sudaryti sąlygas nuo 2027 metų kasmet į Vokietijos baterijų saugyklų projektus investuoti nuo 750 mln. iki 1,2 mlrd. eurų – priklausomai nuo rinkos sąlygų.

    Pradinis finansavimo paketas apima tris projektus Vokietijoje, kurių bendra galia siekia 117 MW. Įmonė nurodo, kad darant prielaidą apie keturių valandų trukmės baterijas ir du pilnus įkrovimo-iškrovimo ciklus per dieną, šie objektai galėtų per metus atiduoti apie 341 640 MWh elektros.

    Toks kiekis, kaip teigiama, būtų prilyginamas maždaug 100 000 Vokietijos namų ūkių metiniam elektros suvartojimui.

    Įmonės finansavimas seka po ankstesnio, 2025 metais įvardyto 300 mln. eurų augimo kapitalo pritraukimo.

    Partnerystės su didžiosiomis energetikos bendrovėmis

    „Return“ pozicijas Vokietijos rinkoje sustiprino ir komerciniai susitarimai. Nurodoma, kad „ENGIE“ išplėtė partnerystę iki 400 MW sutartinės baterijų „lankstumo“ apimties, o „Centrica Energy“ pasirašė atskirą susitarimą, apimantį 100 MW.

    Už Vokietijos ribų bendrovė taip pat bendradarbiauja su tokiomis energetikos įmonėmis kaip „Vattenfall“, „Essent“ ir „Eneco“ kituose Europos rinkose.

    Pasak finansuotojų atstovų, baterijų saugyklos tampa svarbia energetikos transformacijos dalimi, nes padeda išnaudoti nepastovios atsinaujinančios generacijos pajamų potencialą ir užtikrinti elektros tinklo stabilumą.

    Virtualus lankstumo portfelis ir ilgalaikė plėtra

    „Return“ buvo įkurta 2021 metais, jos būstinė yra Amsterdame, o veikla apima kelias Europos energetikos rinkas. Įmonė vysto, valdo ir eksploatuoja didelio masto baterijų saugyklų infrastruktūrą.

    Bendrovė teigia turinti daugiau nei 8 GW aktyvų plėtros portfelį ir siekianti iki 2030 metų įgyvendinti daugiau nei 5 GW baterijų energijos kaupimo pajėgumų.

    Finansavimas taip pat siejamas su „Return“ kuriamu Virtualiu lankstumo portfeliu (VFP) – platforma, kuri sujungia kelių objektų baterijų pajėgumus į vieną virtualų portfelį. Toks modelis, pasak įmonės, leidžia energetikos bendrovėms naudotis lankstumo paslaugomis nevaldant atskirų baterijų objektų.

  • OZE Lenkijoje nestabdo, bet keičia žaidimo taisykles: daugiau kaupimo, naujos vėjo ir aukcionų sąlygos

    Lenkijos atsinaujinančios energetikos plėtra nemažėja, tačiau rinka įžengė į brandesnį etapą, kuriame svarbiausi tampa ne vien nauji saulės ir vėjo parkai. Vis daugiau dėmesio skiriama elektros tinklų pralaidumui, energijos kaupimui ir sistemos lankstumui, be kurių sparčiai auganti generacija ima kelti iššūkių operatoriams ir investuotojams.

    Šias tendencijas akcentavo Katovicuose vykusioje konferencijoje Energy Days surengta diskusija apie OZE rinką po ankstesnio investicijų šuolio. Dalyviai pabrėžė, kad finansų institucijų ir investuotojų dėmesys išlieka, tačiau projektų pelningumą vis dažniau lemia ne vien pagaminamos kilovatvalandės, o gebėjimas patikimai tiekti elektrą tada, kai jos labiausiai reikia.

    Nuo plėtros prie balansavimo

    Pastaraisiais metais Lenkija sparčiai didino saulės elektrinių pajėgumus, tačiau dabar fotovoltikos augimas, tikėtina, bus nuosaikesnis. Rinkos dalyviai vis dažniau sutaria, kad naujiems projektams vien gamybos nebeužtenka, o papildomos investicijos į baterijų sistemas tampa beveik privalomu elementu.

    Vėjo energetikoje vis daugiau kalbama apie repoweringą, kai senesnės, dažnai apie 1 MW galios turbinos keičiamos kelis kartus galingesniais įrenginiais, galinčiais siekti maždaug 4 MW. Tai leidžia didinti gamybą neplečiant tiek daug teritorijų, tačiau kartu kelia didesnius reikalavimus tinklams ir balansavimo priemonėms.

    „Rinka pasikeitė greičiau nei daugelio OZE projektų verslo modeliai: šiandien svarbu ne tik kiek pagamini, bet ir kiek kainuoja pagaminta energija konkrečiu momentu“, – sakė „Sunly Polska“ vadovas Marekas Motylis.

    Akcentas – kaupimas ir biometanas

    Diskusijoje daugiausia dėmesio sulaukė energijos kaupimo projektai, kurie laikomi vienu svarbiausių trūkstamų elektros sistemos elementų. Didelė saulės generacija dienomis ir ribotos galimybės perkelti energiją į vakaro piką didina poreikį baterijoms bei kitoms lankstumo priemonėms.

    „PGE“ grupės atstovai nurodė, kad energijos kaupimas tapo vienu pagrindinių investicinių prioritetų, nes be jo atsinaujinančių šaltinių gamyba dažniau susiduria su ribojimais. Kartu priminta, kad svarbų vaidmenį Lenkijoje jau atlieka hidroakumuliacinės elektrinės, tačiau lygiagrečiai plečiami ir baterijų parkai.

    Valstybės institucijos taip pat siekia paskatinti biogazo ir biometano plėtrą, kuri gali tapti papildomu lankstumo šaltiniu, ypač šildymo ir pramonės sektoriuose. Įvardyta, kad naujesni teisės aktų pakeitimai sudaro sąlygas aukcioniniu būdu remti didesnės galios biometano projektus, suteikiant rinkai aiškesnį investicinį signalą.

    Aukcionai ir dideli skaičiai iki 2026 metų

    Urząd Regulacji Energetyki (URE) atstovai informavo, kad OZE aukcionai planuojami 2026 metų lapkričio 2–10 dienomis, o jų taisyklės iš esmės išliks paremtos kainos kriterijumi. Akcentuota, kad paramos galėtų siekti bendra daugiau nei 76 TWh žaliosios energijos apimtis.

    Didžiausia aukcionų dalis numatyta didesniems nei 1 MW saulės ir sausumos vėjo projektams, kurių konkurencija dėl paramos tradiciškai yra aktyviausia. Tuo pačiu rinkoje daugėja diskusijų, ar vien kainos kriterijus dar atitinka sistemos poreikius, kai vis svarbesnės tampa kaupimo ir lankstumo paslaugos.

    „Neturėtume skatinti didelių fotovoltikos parkų be energijos kaupimo, nes sistemoje vis dažniau tenka riboti gamybą“, – sakė politikas Ireneuszas Zyska.

    Rinkos dalyviai taip pat atkreipia dėmesį į visuomenės pasipriešinimą daliai investicijų ir į tai, kad didelių, mažos rizikos sausumos vėjo projektų, esančių arti statybos pradžios, rinkoje kol kas trūksta. Prognozuojama, kad didesnė tokių projektų banga gali pasirodyti apie 2027–2029 metus, kai investuotojai priims daugiau galutinių sprendimų.

    Bendras diskusijos tonas išliko aiškus: OZE plėtra Lenkijoje nesibaigia, tačiau ji vis labiau priklausys nuo to, kaip greitai bus vystomi tinklai, kaupimas ir reguliavimas, leidžiantis mažinti priverstinius gamybos ribojimus ir geriau išnaudoti jau pastatytus pajėgumus.

  • „Iberdrola“ svarsto pasitraukimą iš Lenkijos: parduodami vėjo parkai, sandoris iki 400 mln. eurų

    Ispanijos energetikos grupė „Iberdrola“ svarsto galimybę parduoti savo veiklą Lenkijoje ir atsisakyti šalyje turimų atsinaujinančios energetikos aktyvų. Apie tai skelbia „Bloomberg“, remdamasi su situacija susipažinusiais šaltiniais, pabrėžiančiais, kad sprendimas dar nėra galutinis.

    Pasak šaltinių, „Iberdrola“ dirba su patarėjais, kurie padėtų įvertinti ir organizuoti galimą pardavimą. Nurodoma, kad bendra sandorio vertė galėtų siekti iki 400 mln. eurų, tačiau derybos yra ankstyvoje stadijoje ir įmonė gali jų atsisakyti.

    Kas parduodama ir kokia apimtis?

    „Iberdrola“ Lenkijoje valdo penkis sausumos vėjo parkus, kurių bendra įrengtoji galia siekia 213 megavatų. Tai reiškia, kad potencialus pirkėjas įsigytų jau veikiančius projektus su generacijos istorija, prijungimu prie tinklo ir įprastai ilgesnio laikotarpio priežiūros sutartimis.

    Bendrovė taip pat yra deklaravusi ambicijas plėsti energijos kaupimo sprendimus baterijose. Skelbta, kad vystomas portfelis, susijęs su baterijų kaupimo sistemomis, galėtų siekti iki 1 gigavato, tačiau šio portfelio struktūra gali apimti skirtingų brandos stadijų projektus.

    Kodėl „Iberdrola“ gali trauktis?

    Galimas pasitraukimas siejamas su platesne „Iberdrola“ strategija atsisakyti nesvarbiausių, mažiau strategiškai reikšmingų aktyvų. Pastaraisiais metais didelė dalis grupės investicijų krypsta į reguliuojamus elektros tinklus, kur paprastai užtikrinamas stabilesnis, reguliuotojo nustatomas grąžos modelis.

    Tokie sprendimai atspindi ir bendrą Europos energetikos sektoriaus tendenciją: didieji koncernai peržiūri portfelius, o kapitalą koncentruoja ten, kur gali greičiausiai didinti mastą arba kur reguliacinė aplinka yra labiau nuspėjama. Atnaujinant investicinius planus vis dažniau perskaičiuojama rizika, susijusi su palūkanų normomis, įrangos kainomis ir tinklų pralaidumu.

    Kontekstas: vėjo energetika Lenkijoje

    Lenkija pastaraisiais metais didina atsinaujinančių išteklių dalį, tačiau rinka išlieka jautri reguliaciniams pokyčiams ir tinklų plėtros tempui. Sausumos vėjo parkai čia turi aiškią ekonominę logiką, bet projektų plėtra priklauso nuo leidimų, vietos planavimo ir prijungimo sąlygų.

    Jei „Iberdrola“ vis dėlto nuspręstų parduoti aktyvus, sandoris galėtų sudominti tiek infrastruktūros fondus, tiek energetikos įmones, siekiančias greitai didinti atsinaujinančios generacijos portfelį. Ankstyva derybų stadija reiškia, kad artimiausiu metu labiausiai tikėtini scenarijai yra kainos ir parduodamų aktyvų sudėties tikslinimas.

  • Gamyklos savo energiją ima į savo rankas, bet vėliau prasideda brangiausia dalis: taisyklės keičiasi greičiau

    Energija pramonei tapo strategija

    Dar prieš keliolika metų didelėms įmonėms energijos pirkimas dažnai reiškė paprastą konkursą ir mažiausios kainos pasirinkimą. Dabar vieno kontrakto ir vienos kainos nebeužtenka, nes svyravimai rinkoje tapo gerokai ryškesni, o rizikas reikia valdyti aktyviai.

    Vis dažniau pramonė jungia kelis sprendimus iš karto: ilgalaikius elektros pirkimo susitarimus, pirkimą dalimis, momentinę rinką, nuosavą generaciją ir vartojimo lankstumą. Dalis gamyklų kuria kompetencijas, kurios anksčiau buvo būdingos energetikos bendrovėms.

    „Pasikeitė praktiškai viskas“, – sakė Krzysztofas Czajka, „Tauron Sprzedaż“ viceprezidentas.

    Pasak jo, anksčiau rinkoje dominavo keli paprasti produktai, o kainų amplitudės buvo santykinai nedidelės. Šiandien vien per parą kainų skirtumai gali būti dideli, o kai kuriais laikotarpiais pasitaiko ir neigiamos kainos, kai gamybos perteklius spaudžia rinką žemyn.

    Didelėse įmonėse energijos pirkimas tapo itin specializuota sritimi, kur reikalinga patirtis, duomenų analizė ir rizikų valdymas. Tai ypač aktualu, kai įmonė turi suderinti gamybos grafiką su kintančiomis elektros kainomis.

    Vieno sprendimo nebepakanka

    Augantis sudėtingumas jau nebėra tik stambiausių koncernų tema. Energijos tiekėjai ir prekybos įmonės pastebi, kad panašias pirkimo strategijas vis dažniau taiko ir mažesni pramonės vartotojai.

    Praktikoje tai reiškia, kad įmonė vieną dalį poreikio fiksuoja ilgesniam laikui, kitą įsigyja etapais, o likusią dalį palieka priklausomą nuo rinkos kainos. Tokia schema gali sumažinti šuolių riziką, bet reikalauja daugiau kompetencijų ir nuolatinės stebėsenos.

    „Dar visai neseniai tokios strategijos buvo didžiausių įmonių sritis. Dabar jų vis dažniau imasi ir mažesni pramonės vartotojai“, – sakė Ireneuszas Sawickis, „Polenergia Obrót“ viceprezidentas.

    Šį poslinkį sustiprino pastarųjų metų kainų nepastovumas Europoje, kai dalis įmonių, iš anksto fiksavusių bent dalį kainos, jautėsi gerokai ramiau. Tačiau kainos fiksavimas šiandien dažnai yra tik pirmas žingsnis.

    Augant nuosavos generacijos daliai, atsiranda papildomas uždavinys: kaip užtikrinti elektrą tomis valandomis, kai saulės ar vėjo gamyba yra maža. Tuomet svarbūs tampa balansavimo sprendimai, saugyklos, lankstaus vartojimo valdymas ir tikslesnės prognozės.

    Kai investicijos skaičiuojamos dešimtmečiais

    Daugelis įmonių pripažįsta, kad lengviausi energijos transformacijos projektai jau įgyvendinti. Toliau prasideda sprendimai, kurių atsipirkimas gali trukti 15 ar 20 metų, o tai kelia kitokio masto riziką.

    Ryškus pavyzdys yra pramonės šakos, kurioms reikia ne tik elektros, bet ir šilumos bei technologinių garų. Tokiose įmonėse sprendimai dažnai apima kelias technologijas ir priklauso nuo vietinės infrastruktūros.

    „Didžiąja dalimi jau įgyvendinome investicijas, kurias buvo palyginti lengva pagrįsti ekonomiškai. Dabar pereiname prie gerokai sudėtingesnių projektų, kurių atsipirkimas siekia 15 ar 20 metų“, – sakė Łukaszas Mówińskis iš „Pfeifer & Langen Polska“.

    Ilgas atsipirkimo horizontas išryškina vieną jautriausių problemų: reguliavimo taisyklės gali keistis greičiau nei spėja atsipirkti investicijos. Tai ypač svarbu tada, kai įmonė planuoja kurą keičiančius ar emisijas mažinančius projektus, o po kelerių metų ekonominiai signalai ir reikalavimai pasisuka kita kryptimi.

    Dėl to įmonėms svarbi tampa ne tik technologijų prieiga ar finansavimas, bet ir aiškumas, kokiomis sąlygomis jos dirbs po penkerių ar dešimties metų. Be tokios perspektyvos sudėtinga priimti sprendimus, kurie turėtų veikti kelis dešimtmečius.

    „Mums labiausiai reikia stabilių taisyklių ir perspektyvos, kad galėtume suplanuoti investiciją ir ją realiai įgyvendinti“, – sakė Łukaszas Mówińskis.

    Ekspertai pabrėžia, kad vieno universalaus modelio visai pramonei nėra. Skirtingos šakos turi skirtingą vartojimo profilį, skiriasi ir galimybės pritaikyti nuosavą generaciją ar lankstumą, todėl kiekviena gamykla kuria savitą sprendinių derinį.

    Pramonė rodo, kad geba profesionaliai valdyti energiją, tačiau sudėtingiausia dalis prasideda vėliau. Kai investicijos suplanuotos 15 ar 20 metų, o taisyklės ir mokesčiai keičiasi dažniau, svarbiausiu veiksniu tampa prognozuojamumas.

  • Lenkijos elektros kainos šokinėja: neigiamos dieną, brangios vakare, o PPA įgauna pagreitį

    Lenkijos elektros rinkoje kainų svyravimai tapo tokie ryškūs, kad vienos paros eigoje pasitaiko ir neigiamos kainos, ir staigūs šuoliai vakare ar naktį. Tokia dinamika verčia didžiąsias įmones keisti pirkimo strategijas ir atsisakyti įpročio energiją vienu sandoriu fiksuoti visiems metams.

    Vietoj to vis dažniau pasirenkamas pirkimų išskaidymas į kelias dalis ir ilgesnis planavimo horizontas, derinant skirtingus rinkos segmentus. Praktikoje tai reiškia daugiau pirkimų biržoje, balansavimo mechanizmuose ir etapais fiksuojamuose kontraktuose, kad rizika būtų paskirstyta laike.

    Kodėl kainos tampa tokios nepastovios?

    Pagrindinė priežastis – sparčiai auganti atsinaujinančios energijos gamyba, ypač saulės elektrinių, kurių generacija koncentruojasi dienos metu. Kai saulės gamyba viršija paklausą, didmeninės kainos gali kristi iki nulio ar net tapti neigiamos, o vėliau, gamybai mažėjant ir paklausai persikeliant į vakarą, kainos šokteli.

    Tokį kainų profilį stiprina ribotos elektros kaupimo galimybės ir tinklo pralaidumo apribojimai. Dėl to rinkoje daugėja situacijų, kai pigios valandos trunka trumpai, o brangiausios – susitelkia kelių valandų lange, kai verslas ir gyventojai dar aktyviai vartoja elektrą, bet saulės gamyba jau krenta.

    PPA kontraktai: kodėl jų daugėja?

    Augant nepastovumui, vis didesnio dėmesio sulaukia PPA tipo sutartys, kai elektros vartotojas ilgesniam laikui susitaria tiesiogiai su atsinaujinančios energijos gamintoju dėl kainos ar kainodaros taisyklių. Tokie susitarimai tampa būdu stabilizuoti dalį energijos portfelio ir lengviau planuoti sąnaudas.

    PPA populiarumą didina ir tvarumo reikalavimai: įmonės siekia aiškiau pagrįsti, kokia jų vartojamos energijos dalis yra iš atsinaujinančių šaltinių. Daugeliui bendrovių tai tampa svarbu tiek tiekimo grandinėse, tiek finansavimo sąlygose, tiek viešųjų pirkimų ar partnerystės kriterijuose.

    Gamintojams PPA dažnai padeda užsitikrinti prognozuojamas pajamas ir palengvina naujų atsinaujinančios energetikos projektų finansavimą. Dėl to rinkoje ryškėja tendencija, kad didieji elektros tiekėjai kuria ar plečia sprendimus, skirtus tokioms sutartims administruoti ir rizikai valdyti.

    Artėjanti energijos kaupimo banga

    Rinkos dalyviai vis dažniau kalba, kad kita didžioji permaina bus susijusi su energijos kaupimu, pirmiausia baterijų sistemomis. Jų plėtra leidžia pigesnę elektrą „perkelti“ iš dienos į vakaro valandas, tačiau kartu keičia kainodaros logiką ir gali dar labiau perbraižyti dienos kainų kreivę.

    „Prieš mus – pokytis, panašus į tą, kurį anksčiau sukėlė saulės ir vėjo parkų plėtra: energijos kaupimas pakeis rinką ir kontraktavimo modelius“, – sakė Tauron Sprzedaż viceprezidentas Krzysztofas Czajka.

    Didelėms įmonėms tai reiškia vieną aiškią kryptį: energijos pirkimo strategijos bus vis labiau diversifikuojamos, o fiksuotos apimtys dažniau derinamos su lankstesniais sprendimais. Tokia aplinka didina kompetencijų poreikį valdant kainų riziką ir parenkant tinkamiausią kontraktų derinį.

  • Uzbekistanas pasirašė 4,19 mlrd. eurų energetikos sandorius ir ruošiasi dar dviem AE projektams

    Uzbekistanas pasirašė 4,19 mlrd. eurų energetikos sandorius ir ruošiasi dar dviem AE projektams

    Uzbekistanas pasirašė šešis energetikos susitarimus, kurių bendra vertė siekia apie 4,19 mlrd. eurų, ir tuo pat metu paskelbė apie planus šalyje statyti dar dvi atomines elektrines. Apie tai pranešta po prezidento Šavkato Mirzijojevo susitikimų Taškente, kuriuose daug dėmesio skirta užsienio kapitalo pritraukimui ir augančiai elektros paklausai.

    Pagal prezidentūros pateiktą informaciją, susitarimai apima 3 000 megavatų naujų elektros gamybos pajėgumų ir 400 megavatų energijos kaupimo projektus. Tokia kryptis siejama su spartėjančia pramonės plėtra ir didėjančiu elektros poreikiu, kurį vis dažniau kelia ir duomenų centrai.

    Projektais, apie kuriuos skelbta viešai, domisi ir juose dalyvauja įvairių šalių bendrovės, tarp jų Saudo Arabijos ACWA Power ir Tabreed, Jungtinių Arabų Emyratų AMEA Power, Japonijos Toyota Tsusho ir Sojitz, Prancūzijos EDF, Kataro Nebras Power bei kiti partneriai. Uzbekistanas taip siekia išskaidyti finansavimo ir technologijų šaltinius, kartu didindamas konkurenciją dėl projektų.

    Energetikos modelio perstatymas

    Prezidentas teigė, kad per pastarąjį dešimtmetį į energetiką šalyje pritraukta apie 31,2 mlrd. eurų investicijų. Vis dėlto pripažinta, kad ankstesnė praktika, kai vystytojai galėjo patys rinktis elektrinių vietas, kai kur sukūrė generacijos koncentraciją ir padidino elektros perdavimo kaštus kitose teritorijose.

    „Mums reikia integruotos energetikos sistemos, o ne atskirų elektrinių“, – sakė Šavkatas Mirzijojevas.

    Skelbiama, kad ateities projektams numatomi konkurencingi konkursai, o iš anksto būtų aiškiai pateikiamos prijungimo prie tinklo sąlygos bei elektros supirkimo parametrai. Atskirai planuojama konkursais siūlyti ir šešis saulės bei vėjo projektus, kurių bendra galia siektų 2 200 megavatų.

    Uzbekistanas taip pat rengia pirmąjį nacionalinį energetikos pagrindinį planą iki 2050 metų, kurį ketinama užbaigti iki 2027 metų liepos. Kartu žadamas ir tinklo prijungimo galimybių žemėlapis, turintis sumažinti investuotojų rizikas ir padėti planuoti projektus realiomis techninėmis sąlygomis.

    Planai iki 2030 metų

    Iki 2030 metų Uzbekistanas siekia papildomai įrengti 22 gigavatus generacijos, nutiesti 5 000 kilometrų elektros linijų ir pastatyti 16 pastočių. Taip pat numatyta energijos kaupimo pajėgumus išplėsti iki 4,5 gigavato, kas svarbu didinant vėjo ir saulės dalį sistemoje.

    Metinė elektros gamyba, valdžios vertinimu, turėtų viršyti 129 mlrd. kilovatvalandžių. Atnaujinančių išteklių energija, įskaitant hidroenergiją, iki dešimtmečio pabaigos galėtų sudaryti 54 proc. gamybos, kai šiuo metu, kaip nurodoma, siekia apie 31 proc.

    Papildomai pasiūlyta 12 gamybos projektų, kurių vertė apie 758 mln. eurų, siekiant didinti vietinę energetikos įrangos gamybą. Tai atspindi regionui būdingą tendenciją mažinti priklausomybę nuo importo, ypač kai įgyvendinami didelės apimties tinklų modernizavimo projektai.

    Branduolinės energetikos plėtra ir investuotojų lūkesčiai

    Prezidentas paskelbė, kad šalis planuoja antrą ir trečią branduolinės energetikos projektą. Pirmoji atominė elektrinė, vystoma kartu su Rusijos Rosatom Džizako regione, pradėta statyti 2026 metų birželį.

    Skelbiama, kad pirmojo projekto struktūroje numatyti du didesni ir du mažesni reaktoriai, o bendra galia siektų 2 110 megavatų. Projekto kaina vertinama iki maždaug 8,48 mlrd. eurų, o pirmieji techniniai paleidimo darbai planuojami 2029 metais, užbaigimas – 2034–2035 metais.

    „Mainais mums reikia nuspėjamumo, aiškumo ir stabilumo politikoje, reguliavime ir susitarimuose, kurie pagrindžia mūsų investicijas“, – sakė Masdar vadovas Mohamedas Jameelis Al Ramahi.

    Valdžia pripažįsta, kad investicinę aplinką vis dar apsunkina biurokratija ir korupcijos rizikos, todėl kuriama Energetikos investuotojų taryba, kuri spręstų praktines kliūtis, tokias kaip žemės suteikimas ar prijungimas prie tinklo. Šie klausimai Centrinėje Azijoje dažnai tampa esminiais, nes spartus naujų pajėgumų įrengimas be tinklo plėtros gali sukurti „butelio kaklelius“ ir riboti realią projektų grąžą.

    Lygiagrečiai Uzbekistanas teigia rengiantis 128 naftos ir dujų žvalgybos blokus užsienio investuotojams ir svarstantis eksporto kryptis atsinaujinančiai elektrai link Europos per Kazachstaną ir Azerbaidžaną. Kol kas tai išlieka galimybių vertinimo stadijoje, tačiau kryptis signalizuoja ambiciją tapti ne tik energijos vartotoju, bet ir regioniniu tiekėju.

  • Graikijos sala per 10 mėnesių apsivertė: 91 proc. elektros iš saulės ir vėjo

    Graikijos sala per 10 mėnesių apsivertė: 91 proc. elektros iš saulės ir vėjo

    Agios Efstratios, dar vadinama Ai Stratis, per maždaug 10 mėnesių iš esmės pakeitė elektros tiekimą: sala, anksčiau visiškai priklausiusi nuo iškastinio kuro, dabar apie 91 proc. elektros pasigamina iš atsinaujinančių šaltinių. Nedidelėje ugnikalninės kilmės saloje šiaurės rytų Egėjo jūroje gyvena apie 250 žmonių.

    Projektas įgyvendintas pagal Europos Sąjungos finansuotą programą Ai Stratis – Green Island. Skaičiuojama, kad dėl perėjimo prie žaliosios energijos kasmet į atmosferą nepatenka apie 1 000 tonų anglies dioksido, o elektros gamybos savikaina tapo stabilesnė ir lengviau prognozuojama.

    „Dabar elektros gamybos kaina yra stabili ir prognozuojama. Agios Efstratios žmonėms neberūpi naftos rinkos, nes tai jų nebeveikia“, – sakė Dimitrios Kardomateas.

    Pasak jo, sala pasirinkta kaip bandomoji bendruomenė dėl nedidelio masto ir izoliacijos nuo nacionalinio elektros tinklo. Pagrindinis tikslas buvo pasiekti beveik nulinį balansą, kai daugiau nei 90 proc. energijos poreikio padengiama atsinaujinančia energija.

    „Tai ideali maža bendruomenė pilotiniam projektui. Sala nėra prijungta prie tinklo, todėl tikslas buvo padengti daugiau nei 90 proc. gyventojų energijos poreikio atsinaujinančiais šaltiniais“, – sakė Dimitrios Kardomateas.

    Kaip veikia hibridinė sistema

    Energijos ūkio pagrindas – hibridinė schema: 900 kilovatų vėjo turbina, 225 kilovatų saulės elektrinė ir baterijų sistema energijai kaupti. Visa tai sujungta su automatizuotu realaus laiko energijos valdymu, kuris subalansuoja gamybą, vartojimą ir kaupimą.

    Pagamintos energijos perteklius pirmiausia kaupiamas baterijose, o kai gamyba sumažėja, sukaupta elektra grąžinama į tinklą. Toks sprendimas ypač svarbus saloms, kur tiekimo patikimumas anksčiau priklausė nuo dyzelinių generatorių ir kuro logistikos.

    Šiluma be mazuto

    Žiemos laikotarpiu dalis perteklinės atsinaujinančios energijos panaudojama šilumai gaminti. Ji sukaupiama keturiuose karšto vandens rezervuaruose, kurių bendra talpa siekia 500 kubinių metrų, taip mažinant priklausomybę nuo šildymui skirto kuro.

    Vietos gyventojai pastebi kasdienę naudą: šildymas tapo tylesnis ir ekonomiškesnis, o namuose nebereikia eksploatuoti katilų. Tai svarbu ne tik nuolatiniams gyventojams, bet ir apgyvendinimo paslaugas teikiantiems verslams, kurių sąnaudas anksčiau smarkiai veikdavo kuro kainų svyravimai.

    Kiek kainavo projektas

    Bendra Ai Stratis – Green Island biudžeto vertė siekė 7,23 milijono eurų. Iš jų 85 proc. finansuota Europos Sąjungos sanglaudos politikos lėšomis, o likę 15 proc. – Graikijos nacionaliniu finansavimu.

    Įgyvendinant projektą teko spręsti sudėtingus logistikos klausimus, įskaitant 77 metrų aukščio, beveik 30 tonų svorio vėjo turbinos transportavimą ir montavimą aukščiausiame salos taške. Projekto vadovai pabrėžė, kad ne mažesnis iššūkis buvo pritaikyti reguliavimą sistemai, kuri iš esmės skirta izoliuotai salai ir kombinuoja kelias technologijas.

    Agios Efstratios pavyzdys vis dažniau minimas kaip modelis kitoms saloms, siekiančioms mažinti priklausomybę nuo importuojamo kuro ir didinti energetinį saugumą. Graikijoje panašios krypties sprendimai jau taikomi ir kitose salose, o Europoje plačiai testuojami mikro tinklai bei baterijų kaupimas, kad atsinaujinančios energijos dalis augtų neaukojant patikimumo.

  • Azerbaidžano energetikos milžinė „SOCAR“ meta iššūkį naftai: rengia 1,5 GW šuolį į žaliąją energetiką

    Azerbaidžano energetikos milžinė „SOCAR“ meta iššūkį naftai: rengia 1,5 GW šuolį į žaliąją energetiką

    Azerbaidžanas, ilgą laiką siejamas su naftos ir dujų eksportu, vis aktyviau perbraižo savo energetikos strategiją. Šalies energetikos sektoriaus lyderė „SOCAR“ viešai deklaruoja, kad nori ne tik išlaikyti pozicijas tradiciniuose ištekliuose, bet ir sparčiai plėsti atsinaujinančių išteklių portfelį.

    Įmonės „SOCAR Green“ generalinis direktorius Elmyras Musajevas pristatė planus, pagal kuriuos vystoma daugiau kaip 1,5 gigavato atsinaujinančios generacijos. Portfelyje minimi saulės ir vėjo parkai, baterijų energijos kaupimo sprendimai ir naujos jungtys, galinčios atverti kelią prekybai elektra su regiono bei Europos rinkomis.

    Nuo vietinių parkų iki jungčių

    Vienu iš praktinių pavyzdžių įvardijamos investicijos į elektrą gaminančią infrastruktūrą, kuri tiesiogiai prijungiama prie nacionalinio tinklo. Azerbaidžano atsinaujinančios energetikos agentūros atstovas Faganas Abdurahmanovas aiškino, kad Gobustano saulės elektrinė saulės spinduliuotę verčia elektra ir ją perduoda į bendrą sistemą.

    Azerbaidžano kryptis atitinka platesnę Europos tendenciją: po energetinių sukrėtimų didėja dėmesys tiekimo diversifikacijai, naujiems elektros srautams ir infrastruktūrai. Tokie projektai dažnai siejami su strateginiu tikslu sujungti skirtingus regionus ir mažinti priklausomybę nuo vieno energijos šaltinio.

    Kodėl tai svarbu Europai

    Europai aktualus tampa ne tik naftos ar dujų klausimas, bet ir nauji elektros bei žaliosios energijos maršrutai. Viena iš dažniausiai aptariamų krypčių regione – technologinės ir fizinės jungtys, įskaitant povandeninius kabelius, kurie potencialiai galėtų didinti importo galimybes ir stabilizuoti kainas.

    Vis dėlto atsinaujinančios energetikos plėtra remiasi ne vien ambicijomis. Svarbiausiais iššūkiais tampa elektros tinklų pralaidumas, energijos kaupimo pajėgumai, leidimų procedūros, projektų finansavimas ir ilgalaikės sutartys, kurios užtikrina investicijų grąžą.

    Žaliosios energetikos lenktynės regione

    Azerbaidžano sprendimas intensyvinti atsinaujinančios energetikos projektus vertinamas ir kaip konkurencinis žingsnis regione. Kaukazo ir Kaspijos baseino šalys siekia pritraukti kapitalą bei technologijas, o tai reiškia didesnę konkurenciją dėl partnerystės su tarptautiniais investuotojais.

    „Mūsų tikslas – per atsinaujinančią energetiką stiprinti tiekimo saugumą ir kurti naujus ryšius su tarptautinėmis rinkomis“, – sakė Elmyras Musajevas.

    Artimiausiais metais pagrindinis klausimas bus, kaip greitai planuojami projektai virs realiai veikiančia generacija ir kaupimo pajėgumais. Nuo to priklausys, ar Azerbaidžanui pavyks iš naftos eksporto valstybės tapti reikšmingu žaliosios energetikos žaidėju regione.