CP v2

Tag: Energijos kaupimas

  • Uzbekistanas įjungė 5 600 MW žalią galią: į sceną žengia DI duomenų centrai ir milijardai

    Uzbekistanas įjungė 5 600 MW žalią galią: į sceną žengia DI duomenų centrai ir milijardai

    Uzbekistanas per tarptautines partnerystes į nacionalinį elektros tinklą jau integravo 5 600 megavatų saulės ir vėjo elektrinių galios. Valdžia tikina, kad atsinaujinančių šaltinių dalis elektros gamyboje priartėjo prie 30 proc., o iki 2030 metų siekiama ją padidinti iki 54 proc.

    Tokie planai siejami su augančiu elektros poreikiu ir siekiu stiprinti energetinį saugumą, mažinant priklausomybę nuo gamtinių dujų. Pastarasis aspektas Centrinėje Azijoje tampa ypač aktualus dėl svyruojančių kuro kainų, eksporto įsipareigojimų ir didėjančio vidaus vartojimo.

    „Per maždaug 29 milijardų eurų investicinius projektus elektros gamyba išaugo 1,5 karto ir pasiekė 87 milijardus kilovatvalandžių“, – sakė prezidentas Shavkatas Mirziyoyevas.

    Šis skaičius rodo ne tik naujų elektrinių plėtrą, bet ir bandymą modernizuoti visą sistemą, kad ji atlaikytų sparčiai augančias apkrovas. Regionui būdinga problema yra tinklų pralaidumas ir balansavimas, kai saulės bei vėjo gamyba kinta priklausomai nuo oro.

    Atsinaujinanti energetika ir tinklai

    Viena ryškiausių krypčių – didelės apimties saulės projektai, kuriuos remia tarptautinės finansų institucijos. Tarp jų minimas Samarkando regione vystomas projektas, kuriam paramą teikia Azijos plėtros bankas.

    „Kai bus baigta, ši Samarkando saulės elektrinė pagamins pusę gigavato atsinaujinančios energijos ir taps didžiausia Centrinėje Azijoje“, – sakė Azijos plėtros banko atstovė Kanokpan Lao-Araya.

    Kartu su nauja generacija valdžia pabrėžia būtinybę investuoti į perdavimo infrastruktūrą ir tinklo stabilumą. Praktikoje tai reiškia modernizuojamas pastotes, papildomas jungtis, skaitmenizuotą valdymą bei priemones, leidžiančias greičiau reaguoti į gamybos svyravimus.

    Kodėl svarbios energijos kaupimo sistemos?

    Didėjant saulės ir vėjo daliai, sistemai reikia lankstumo, todėl vis dažniau akcentuojamos energijos kaupimo technologijos. Kaupimo sistemos leidžia sugerti perteklių, kai gamyba didelė, ir jį grąžinti į tinklą piko metu, kai vartojimas auga.

    Tai ypač reikšminga šalims, kurios iki šiol rėmėsi šiluminėmis elektrinėmis ir gamtinėmis dujomis kaip balansavimo priemone. Kuo daugiau kaupimo ir tinklo valdymo sprendimų, tuo mažesnis poreikis laikyti brangius rezervinius pajėgumus.

    Energetikos posūkis susietas su DI

    Uzbekistanas atsinaujinančią energetiką sieja ne tik su pramone ar buitiniu vartojimu, bet ir su skaitmeninės ekonomikos ambicijomis. Valdžia kalba apie DI laboratorijas, didelio masto duomenų centrus ir jų energijos poreikį.

    Šioje kryptyje minima Saudo Arabijos bendrovė „ACWA“, dalyvaujanti keliuose projektuose. Planuojama, kad dalis duomenų centrų bus maitinami atsinaujinančia energija, o tai svarbu tiek patikimumui, tiek tarptautiniams tvarumo reikalavimams.

    „Dabar atvežame DI duomenų centrą. IT parke Taškente statomas šimtaprocentinis žalias duomenų centras“, – sakė „ACWA“ valdybos pirmininkas Muhammadas Abunayyanas.

    Duomenų centrai visame pasaulyje tampa vienu sparčiausiai augančių elektros vartotojų, todėl šalys, galinčios pasiūlyti stabilią ir konkurencingą energiją, įgyja papildomą pranašumą. Kartu tai kelia naujus iššūkius tinklams, nes dideli skaitmeniniai objektai reikalauja ir aukšto patikimumo, ir prognozuojamo tiekimo.

    Lygiagrečiai Uzbekistanas siekia pritraukti užsienio kapitalą ir diegti viešojo bei privataus sektoriaus partnerystės modelius. Šalies institucijos akcentuoja reformas, kurios, tikimasi, mažins reguliavimo rizikas ir spartins infrastruktūros projektų įgyvendinimą.

  • Po Ramiojo vandenyno dugnu ties Los Andželu testuos povandeninę hidroakumuliacinę elektrinę

    Povandeninė „baterija“ iš betono

    Prie Los Andželo krantų Ramiajame vandenyne planuojama įrengti neįprastą energijos kaupimo sistemą: tuščiavidurę betoninę sferą, kuri veiktų kaip hidroakumuliacinė elektrinė po vandeniu. Tai eksperimentinis projektas, kuriuo siekiama spręsti vieną didžiausių atsinaujinančios energetikos iššūkių – kaip patikimai sukaupti perteklinę elektrą ir grąžinti ją į tinklą tada, kai jos labiausiai reikia.

    Projektas vadinamas StEnSea (Stored Energy in the Sea) ir siejamas su Fraunhoferio instituto Energetikos ekonomikos ir energetikos sistemų tyrėjais. Bandomąjį įrenginį planuojama testuoti 2026 metų pabaigoje, o bandymai turėtų parodyti, ar technologija atlaikys ilgalaikį darbą atviroje jūroje.

    Kaip veikia StEnSea?

    Principas artimas klasikinei hidroakumuliacijai, kai vanduo pakeliamas į aukštesnį rezervuarą, o vėliau leidžiamas per turbinas gaminant elektrą. Tik šiuo atveju „aukštį“ pakeičia jūros slėgis, o rezervuaru tampa ant dugno pastatyta sfera.

    Kai elektros sistemai reikia papildomos galios, atidaromas vožtuvas ir jūros vanduo dėl didelio slėgio veržiasi į sferą, sukamdamas turbinos generatorių. Kai tinkle susidaro perteklinė elektra, siurbliai vandenį iš sferos išstumia atgal į jūrą, taip „įkraudami“ sistemą kitam ciklui.

    „Mes iš esmės perkeliame patikrintą hidroakumuliacijos logiką į vietą, kur gamtiniai apribojimai mažesni, o energijos kaupimui reikalingą slėgį suteikia pats vandenynas“, – sakė projekto komandos atstovas Bernhardas Ernstas.

    Kodėl tai svarbu tinklams?

    Energijos kaupimas tampa kritiškai svarbus augant vėjo ir saulės generacijai: jų gamyba priklauso nuo oro sąlygų, todėl tinklams reikia lankstumo. Tokios sistemos paprastai naudojamos valandoms ar kelioms dienoms subalansuoti paklausą ir pasiūlą, kai vakare didėja vartojimas, o dieną ar vėjuotomis valandomis atsiranda perteklius.

    Fraunhoferio instituto vertinimu, tinkamose pakrančių vietose pasauliniu mastu teorinė tokio kaupimo talpa galėtų siekti apie 817 000 gigavatvalandžių. Palyginimui, vien Vokietijoje veikiančių sausumos hidroakumuliacinių elektrinių bendra talpa yra mažesnė nei 40 gigavatvalandžių.

    Technologijos kūrėjai nurodo, kad vieno pilno įkrovimo ir iškrovimo ciklo naudingumo koeficientas siektų apie 75–80 proc. Tai kiek mažiau nei kai kurių tradicinių hidroakumuliacinių sprendimų, tačiau patenka į konkurencingą ilgiau trunkančio energijos kaupimo technologijų intervalą.

    Kokie iššūkiai laukia jūroje?

    Konceptas jau buvo išbandytas mažesniu mastu – ežere panaudojus maždaug 3 metrų skersmens sferą. Tačiau bandymai atvirame vandenyne turės atsakyti į esminius klausimus: ar įranga bus patikima didesniame gylyje, kaip elgsis ilguoju laikotarpiu, ir ar priežiūros bei infrastruktūros kaštai leis technologijai konkuruoti su kitais energijos kaupimo būdais.

    Kūrėjai kaip praktišką diegimo zoną mini maždaug 600–800 metrų gylį, kur slėgis pakankamai didelis efektyviam veikimui, o konstrukcijoms, kaip teigiama, gali pakakti įprasto konstrukcinio betono. Potencialių vietų pakrantėse ieškoma įvairiuose regionuose – nuo Europos iki abiejų JAV pakrančių, taip pat svarstomi ir gilių ežerų ar užlietų karjerų scenarijai.

  • Kopenhagos „Reel“ pritraukė 15 mln. eurų: žada verslui stabilesnes atsinaujinančios energijos kainas

    Kopenhagoje įsikūrusi elektros tiekėja ir prekybininkė „Reel“ pritraukė 15 mln. eurų A serijos investiciją. Bendrovė teigia, kad lėšos bus skirtos produktams tobulinti, portfeliui auginti ir komercinei komandai Vokietijoje suformuoti.

    Investicijų etapui vadovavo „Future Energy Ventures“, prie jo prisidėjo „UVC Partners“, „Transition“, „The Footprint Firm“ ir privatūs investuotojai. „Reel“ veikia elektros rinkoje, kur atsinaujinančios energijos gamyba plečiasi, tačiau kainų svyravimai ir rizikos valdymas vis dažniau tampa lemiamu klausimu tiek įmonėms, tiek elektrą gaminantiems projektams.

    Kodėl problema aštrėja dabar?

    Pastaraisiais metais Europoje išryškėjo paradoksas: atsinaujinančios energijos pajėgumai auga, bet verslui planuoti išlaidas trukdo didelis kainų nepastovumas, o daliai gamintojų sudėtingiau užsitikrinti prognozuojamas pajamas. Tai ypač aktualu, kai subsidijų schemos keičiasi, o finansuotojai vis griežčiau vertina ilgalaikių projektų pinigų srautus.

    „Reel“ akcentuoja, kad kai rizika tampa per didelė abiem pusėms, sulėtėja naujų projektų plėtra. Tokiu atveju nukenčia ir energijos nepriklausomybės tikslai, nes didėja poreikis importuojamiems iškastiniams energijos ištekliams.

    Kaip „Reel“ siūlo stabilumą?

    Bendrovė teigia jungianti įmonių elektros poreikį su atsinaujinančios energijos projektais per ilgalaikes sutartis, dažniausiai vadinamas elektros pirkimo sutartimis. Tokios sutartys leidžia įmonėms sumažinti kainų šuolių riziką, o gamintojams suteikia aiškesnį pajamų pagrindą, kuris svarbus finansuojant naujas elektrines.

    „Reel“ taip pat kalba apie duomenimis grįstus įrankius elektros rinkos optimizavimui, lankstumo sprendimus ir baterijų kaupimą. Praktikoje tai reiškia siekį geriau suderinti vartojimą ir gamybą, mažinti disbalanso sąnaudas ir didinti tinklo stabilumą, kai vėjas ar saulė generuoja nevienodai.

    „Atsinaujinanti energija yra Europos kelias į energetinę nepriklausomybę, bet tik tada, kai ekonomika veikia visiems. Didelis kainų nepastovumas ir mažėjančios projektų grąžos gali sulėtinti plėtrą pačiu netinkamiausiu metu“, – sakė „Reel“ vadovas Jonas Sigvert.

    Plėtra Vokietijoje ir ankstesnės investicijos

    „Reel“ plečiasi į Vokietiją, didžiausią Europos energijos rinką, kur jau teigia valdanti atsinaujinančios energijos projektų balansavimą ir dirbanti su tokiais rinkos dalyviais kaip „Blue Elephant Energy“ ir „greenwind“. Bendrovės vertinimu, „Future Energy Ventures“ patirtis ir ryšiai Vokietijos energetikos sektoriuje turėtų pagreitinti komercinę plėtrą.

    Anksčiau „Reel“ jau buvo pritraukusi kapitalo: 2024 metais bendrovė skelbė apie 5 mln. eurų investiciją, o 2022 metais – apie maždaug 2,1 mln. eurų etapą. Dabar gautas 15 mln. eurų finansavimas rodo, kad investuotojai vis aktyviau ieško sprendimų, galinčių sujungti žaliąją generaciją, rizikos valdymą ir prognozuojamas kainas verslui.

    „Reel“ modelis remiasi idėja, kad kai verslas gauna labiau prognozuojamas elektros sąnaudas, o gamintojai – tvirtesnę grąžą, lengviau priimami sprendimai dėl naujų atsinaujinančios energijos projektų. Tokie sprendimai tampa vis svarbesni, kai elektros rinkos volatilumas išlieka, o infrastruktūros modernizavimas ir kaupimo technologijos sparčiai plečiasi.

  • Seime siūlomas energetikos apskritojo stalo formatas: siekia ilgalaikės doktrinos ir stabilumo

    Lenkijoje vėl keliama idėja energetikos klausimus iškelti virš kasdienės politikos ir susitarti dėl ilgalaikės krypties. Europos ekonomikos kongreso diskusijose apie tai kalbėjo parlamento narys Ireneuszas Zyska, pabrėžęs, kad energetikos politikai trūksta aiškios doktrinos.

    Politiko teigimu, be nuoseklios krypties sprendimai svyruoja priklausomai nuo politinių ciklų ir tarptautinių įvykių, todėl nukenčia investicijų tęstinumas. Jis ragino ieškoti tarppartinio susitarimo, kuris leistų greičiau priimti sprendimus dėl elektros sektoriaus pertvarkos.

    Apskritasis stalas Seime

    Pasak I. Zyskos, apskritojo stalo formato susitarime turėtų dalyvauti visos Seime atstovaujamos politinės jėgos, o taip pat Prezidento kanceliarija. Argumentas paprastas: prezidentas pasirašo parlamento priimtus įstatymus, todėl ankstyvas įsitraukimas sumažintų riziką, kad reformos įstrigs.

    „Svarbiausia, kad neprarastume laiko ir energetikos sprendimų neišskaidytume į trumpalaikius politinius ginčus“, – sakė Ireneuszas Zyska.

    Tokio formato tikslas būtų susitarti dėl strateginių gairių keliems dešimtmečiams į priekį, kai paraleliai vyksta dekarbonizacija, tinklų modernizavimas ir pramonės elektrifikacija. Energetikos sektoriuje sprendimai dažnai turi ilgą investicinį ciklą, todėl stabilumas tampa kritiškai svarbus tiek vartotojams, tiek verslui.

    Pigūs šaltiniai ir patikimas balansas

    Politikas akcentavo poreikį plėtoti pigesnius energijos šaltinius, tačiau kartu užtikrinti sistemos stabilumą taip vadinamais dispečeriniais pajėgumais. Praktikoje tai reiškia, kad augant kintančiai gamybai, pavyzdžiui, iš vėjo ar saulės, būtini sprendimai, galintys greitai reaguoti į paklausos ir gamybos svyravimus.

    Čia svarbų vaidmenį įgyja energijos kaupimas, tinklų balansavimas ir lankstumo mechanizmai, leidžiantys vartotojams ir įmonėms prisidėti prie sistemos stabilumo. Vis dažniau minimas ir DI, kuris gali padėti prognozuoti gamybą bei paklausą, optimizuoti tinklų darbą ir mažinti disbalanso kaštus.

    Nuo krizės pamokų iki naujų įrankių

    I. Zyska priminė, kad po 2022 metais Rusijos agresijos prieš Ukrainą energetikos krizė paskatino valstybės intervencijas į rinką. Nors situacija nuo tada pakito, jis teigė, kad išlieka poreikis sisteminiams sprendimams, kurie apsaugotų vartotojus ir ekonomikos konkurencingumą, kartu negriaunant rinkos signalų.

    Energetikos ekspertai Europoje vis dažniau pabrėžia, kad šalia naujos generacijos būtina spartinti perdavimo ir skirstymo tinklų plėtrą, greitinti leidimų išdavimą ir kurti aiškias taisykles kaupikliams bei lankstumo paslaugoms. Tokios priemonės paprastai laikomos svarbia sąlyga, kad atsinaujinanti energetika realiai mažintų kainų svyravimus ir importo priklausomybę.

    Diskusija dėl apskritojo stalo Lenkijoje rodo siekį sumažinti politinę riziką sektoriuje, kuriame klaidos kainuoja brangiai, o sprendimų atidėliojimas tiesiogiai atsispindi sąskaitose už elektrą ir pramonės galimybėse konkuruoti. Ar pavyks sutarti dėl bendros doktrinos, priklausys nuo to, ar partijos sutiks energetiką traktuoti kaip ilgalaikį valstybės interesą.

  • Estijos „Skeleton Technologies“ pritraukė 33 mln. eurų: ruošiasi IPO JAV 2027 metais

    Estijos „Skeleton Technologies“ pritraukė 33 mln. eurų: ruošiasi IPO JAV 2027 metais

    Taline įsikūrusi energijos kaupimo ir didelės galios sprendimų bendrovė „Skeleton Technologies“ pranešė užbaigusi pirmąjį prieš IPO finansavimo etapo uždarymą, per kurį pritraukė 33 mln. eurų. Įmonė teigia, kad tai yra dalis didesnio raundo, kuris bus tęsiamas artimiausiu metu.

    Pasak bendrovės, naujas kapitalas didina investuotojų ratą ir stiprina pasirengimą planuojamam pirminiam viešam akcijų siūlymui JAV 2027 metais. „Skeleton Technologies“ skaičiuoja, kad bendra jos rizikos kapitalo investicijų suma po šio etapo siekia 392 mln. eurų.

    Kas investavo ir kam bus skiriamos lėšos

    Į bendrovės investuotojų gretas šiame etape prisijungė „Axon Partners Group“, „SmartCap“ ir „Taiwania Capital“. „Skeleton Technologies“ nurodo, kad vėlesniuose raundo etapuose planuoja paskelbti ir daugiau investuotojų.

    Įmonė pabrėžia, kad finansavimas bus nukreiptas į didelės galios energijos kaupimo sprendimų plėtrą ir gamybinių pajėgumų didinimą, siekiant patenkinti augančią dirbtinis intelektas duomenų centrų paklausą. Bendrovė taip pat mini planus ruoštis gamybos plėtrai Jungtinėse Valstijose.

    Duomenų centrų energijos „kamštis“

    „Skeleton Technologies“ vadovas ir vienas iš įkūrėjų Taavi Madiberk teigia, kad sparčiai plečiantis dirbtinis intelektas infrastruktūrai patikimi maitinimo sprendimai tampa kritiškai svarbūs. Pasak jo, rinkoje vis ryškiau matomas energijos tiekimo ir prisijungimo prie tinklų ribotumas.

    „Kai dirbtinis intelektas infrastruktūra sparčiai auga, patikimi ir didelės galios sprendimai tampa būtini. Šis finansavimas sustiprina mūsų galimybes kurti sprendimus, kurie gali mažinti duomenų centrų energijos sąnaudas iki 40 proc. ir didinti skaičiavimo pajėgumą iki 40 proc.“, – sakė T. Madiberk.

    Technologija, gamyba ir ambicijos

    Bendrovė įkurta 2009 metais ir skelbia esanti viena didžiausių superkondensatorių gamintojų pasaulyje, orientuota į kritinės infrastruktūros ir pramonės poreikius. „Skeleton Technologies“ nurodo, kad jos technologijos remiasi patentuotais sprendimais, o intelektinės nuosavybės apsaugą sudaro 70 patentų šeimų.

    Įmonė taip pat akcentuoja, kad jos sprendimai skirti ne tik duomenų centrams, bet ir elektros tinklų stabilumui, gynybos, kosmoso bei kitoms sritims, kur reikalingi greiti didelės galios impulsai. „Skeleton Technologies“ mini, kad turi masinės gamybos pajėgumus Vokietijoje ir plėtoja vieno gigavato galios „SuperBattery“ gamyklos projektą Suomijoje.

    „Taiwania Capital“ vadovas Davidas Wengas pabrėžė, kad Taivanas yra svarbus dirbtinis intelektas duomenų centrų tiekimo grandinės centras, o Europos giliosios technologijos sprendimai gali tapti esminiu konkurenciniu pranašumu. Jo teigimu, investicija siejama su strateginiu poreikiu stiprinti energetinį „stuburą“, reikalingą augančiai skaičiavimo paklausai.

    Rinkos kontekstas palankus tokioms investicijoms: didėjant dirbtinis intelektas skaičiavimo apimtims, energijos vartojimo efektyvumas ir galimybė greitai užtikrinti patikimą galią tampa vienu svarbiausių duomenų centrų konkurencingumo veiksnių. „Skeleton Technologies“ teigia, kad būtent šioje vietoje ir mato didžiausią savo sprendimų paklausą artimiausiais metais.

  • Turkija pastatė didžiausią Europoje saulės elektrinę: jos užtenka 2 mln. žmonių energijai

    Turkija per kelerius metus tapo viena ryškiausių atsinaujinančios energetikos plėtotojų Europoje, nors šalis dažniau siejama su turizmu nei technologijų lyderyste. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Kalyon Karapınar saulės elektrinių kompleksas, vadinamas didžiausiu Europoje pagal mastą ir gamybą.

    Kompleksas įrengtas Konijos provincijoje, Karapınar apylinkėse, geografiškai Azijos Turkijos dalyje. Vis dėlto energetikos rinkos kontekste Turkija yra glaudžiai integruota į Europos elektros ir atsinaujinančios energetikos ekosistemą, todėl projektas dažnai pristatomas kaip didžiausias Europoje.

    Kalyon Karapınar projekte įrengta apie 3,5 mln. saulės modulių, o užimamas plotas siekia maždaug 20 mln. kvadratinių metrų. Skelbiama, kad elektrinė per metus pagamina beveik 3 mlrd. kilovatvalandžių elektros, o tokio kiekio pakaktų aprūpinti energija miestą, kuriame gyvena apie 2 mln. žmonių.

    Elektrinė veikia nuo 2023 metais, o projektas tapo reikšmingu Turkijos energetikos strategijos akcentu. Greta generacijos, šalis sparčiai investuoja ir į energijos kaupimą, kuris leidžia stabiliau išnaudoti saulės ir vėjo elektrinių gamybą, kai oro sąlygos kinta.

    Energijos analitikos centro Ember duomenimis, Turkija per pastaruosius metus įgyvendino vieną didžiausių Europoje energijos kaupimo baterijose plėtros šuolių. Nuo 2022 metais šalyje taikomas reikalavimas naujus vėjo ir saulės projektus papildyti lygiaverte kaupimo galia, taip mažinant tinklo balansavimo iššūkius.

    Ember vertinimu, 2025 metais vėjo ir saulės energijos dalis Turkijos elektros gamyboje pasiekė 22 proc., o tai išskiria šalį platesniame regione. Toks rodiklis rodo ne tik augančią instaliuotą galią, bet ir tai, kad atsinaujinantys šaltiniai vis dažniau tampa realiu bazės ir piko poreikių dengimo įrankiu.

    Vis dėlto Turkijos energetikos miksas išlieka mišrus. Anglis tebėra vienas svarbiausių elektros gamybos šaltinių, o reikšminga dalis šio kuro yra importuojama, todėl kainų svyravimai tarptautinėse rinkose tiesiogiai veikia elektros savikainą ir energetinį saugumą.

    Turkija yra išsikėlusi ambicingą tikslą iki 2035 metų pasiekti 120 gigavatų atsinaujinančios energetikos galios. Tam, vertinant dabartinį plėtros tempą, šaliai reikėtų kelis kartus sparčiau didinti saulės ir vėjo elektrinių įrengimą, o kartu toliau plėsti kaupimo sprendimus ir elektros tinklo pralaidumą.

    Dideli projektai, tokie kaip Kalyon Karapınar, tampa savotišku rodikliu, kaip keičiasi atsinaujinančios energetikos ekonomika. Saulės generacija Europoje ir kaimyniniuose regionuose tampa vis labiau konkurencinga, o baterijų kaupimas iš priedo vis dažniau virsta būtina infrastruktūros dalimi, leidžiančia patikimai integruoti didelius saulės ir vėjo kiekius.

  • Indija stato milžinišką vandens bateriją Andhra Pradeše: 1,35 GW projektas turėtų stabilizuoti tinklą

    Indija stato milžinišką vandens bateriją Andhra Pradeše: 1,35 GW projektas turėtų stabilizuoti tinklą

    Indija saulės ir vėjo elektrinių pajėgumus didina vienu sparčiausių tempų pasaulyje, tačiau atsinaujinanti energija turi seną iššūkį: gamyba svyruoja, kai saulė nusileidžia arba nuslūgsta vėjas. Kad elektros tinklas išliktų stabilus, reikia kaupti perteklinę energiją ir ją atiduoti tada, kai paklausa auga.

    Būtent todėl Andhra Pradešo miškingose kalvose planuojamas vienas ambicingiausių Indijos energijos kaupimo projektų. Čia kuriama vadinamoji vandens baterija, iš esmės didžiulė hidroakumuliacinė elektrinė, galinti sugerti energijos perteklių ir greitai ją grąžinti į tinklą piko metu.

    Kas yra vandens baterija?

    Hidroakumuliacija pasaulyje laikoma didžiausia elektros energijos kaupimo technologija pagal įrengtą mastą. Principas paprastas: kai elektros per daug ir ji pigi, vanduo siurbiamas į aukščiau esantį rezervuarą, o kai elektros trūksta, vanduo leidžiamas žemyn per turbinas ir gaminama elektra.

    Toks sprendimas ypač naudingas tinklams, kuriuose sparčiai auga saulės ir vėjo dalis. Skirtingai nei dalis cheminių baterijų sistemų, hidroakumuliacinės elektrinės gali tarnauti dešimtmečius, o jų galimybė greitai pereiti nuo siurbimo prie gamybos padeda palaikyti tinklo dažnio stabilumą.

    Upper Sileru: planuojama 1,35 GW galia

    Projektas, žinomas kaip Upper Sileru, numatytas su 1,35 GW bendra galia. Skelbiama, kad elektrinėje turėtų veikti devyni reversiniai agregatai po 150 MW, galintys tiek siurbti vandenį į viršutinį baseiną, tiek gaminti elektrą, kai jos reikia.

    Viešai skelbiamuose projekto aprašymuose minimas tikslas jį užbaigti iki 2030 metais. Projekto mastas leidžia jį priskirti prie didžiausių hidroakumuliacinių iniciatyvų Indijoje, o planuojamas energijos kiekis siejamas su maždaug 3 000 000 namų ūkių metiniu poreikiu pagal vidutines sąnaudas.

    Kas tiekia įrangą ir kuo tai svarbu tinklui?

    Įrangos tiekimo sutartį šiam projektui yra gavusi „GE Vernova“, o darbai vykdomi kartu su Megha Engineering & Infrastructures Limited. Skelbiama, kad bus tiekiamos vertikalios reversinės Francis tipo turbinos, pritaikytos dažnam režimų keitimui ir dideliam efektyvumui.

    Šio tipo elektrinių vertė tinklui atsiskleidžia kasdienėje dinamikoje: dieną, kai saulės generacija didelė, vanduo siurbiamas aukštyn, o vakare, kai paklausa išauga ir saulės gamyba krenta, vanduo leidžiamas žemyn ir gaminama elektra. Greita reakcija leidžia ne tik tiekti galią, bet ir padėti reguliuoti tinklo stabilumą.

    „Hidroakumuliacija leidžia sukaupti perteklinę energiją tada, kai jos daugiausia, ir patikimai ją atiduoti piko valandomis, kai jos labiausiai reikia“, – sakė bendrovės atstovas.

    Praktinė tokios infrastruktūros stiprybė yra ilgaamžiškumas ir palyginti mažas našumo degradavimas per laiką, tačiau išlieka ir ribojimai. Tokiems projektams reikia tinkamos geografijos, vandens išteklių valdymo, ilgesnių statybos terminų ir sudėtingų leidimų bei poveikio aplinkai vertinimų.

    Indijai didinant atsinaujinančios energijos dalį, poreikis ilgos trukmės energijos kaupimui tik augs. Upper Sileru projektas yra signalas, kad šalis lygiagrečiai su naujomis saulės ir vėjo elektrinėmis stiprina ir tinklo atsparumą, nuo kurio priklauso realus energetikos perėjimo patikimumas.

  • Šveicarijoje statoma milžiniška redokso baterija: energija 210 000 namų ir 2,1 GWh atsarga

    Šveicarijos Laufenburge pradedamas vienas ambicingiausių energijos kaupimo projektų Europoje – čia statoma didelio masto redokso srauto baterija, skirta subalansuoti vėjo ir saulės elektrinių gamybą. Projekto tikslas – sukauptą energiją atiduoti į tinklą tada, kai gamyba krenta, o vartojimas išauga.

    Technologijos esmė skiriasi nuo įprastų ličio jonų baterijų: energija kaupiama ne kietuose elektroduose, o dviejuose skystuose, vandens pagrindo elektrolituose, laikomuose atskiruose rezervuaruose. Skysčiai per siurblius cirkuliuoja per centrinę membraną, o jonų judėjimas leidžia bateriją įkrauti arba iškrauti.

    Tokios sistemos dažnai laikomos patraukliomis dideliems energijos kiekiams saugoti dėl saugos ir ilgaamžiškumo: vandens pagrindo elektrolitai paprastai nėra lengvai užsiliepsnojantys, o pati schema geriau tinka daugkartiniams ciklams. Dėl to redokso srauto baterijos vis dažniau minimos kaip sprendimas tinklams, kuriuose sparčiai daugėja atsinaujinančios energijos.

    Numatoma, kad Laufenburge įrengta sistema turės apie 2,1 GWh talpą. Skaičiuojama, jog to pakaktų maždaug 210 000 namų ūkių elektrai užtikrinti 24 valandas, o didesniam vartotojų skaičiui – kelioms valandoms, kai tinkle prireikia papildomos galios.

    Statyboms planuojama iškasti apie 27 metrų gylio iškasą, kurioje ir būtų įrengta pagrindinė infrastruktūra. Projektą vystanti Šveicarijos bendrovė „FlexBase“ teigia, kad statybas ketinama užbaigti iki 2029 metų.

    Finansinė projekto apimtis taip pat įspūdinga: bendra vertė įvardijama 1,1–1,5 milijardo eurų. Tokios investicijos atspindi bendrą Europos kryptį – stiprinti energijos kaupimą, nes vien saulės ir vėjo generacijos augimo nepakanka patikimam tiekimui be papildomų balansavimo priemonių.

    Pastaraisiais metais energijos kaupimo tema tapo viena svarbiausių elektros sektoriaus darbotvarkėje: didelės talpos baterijos, hidroakumuliacinės elektrinės ir kitos technologijos vertinamos kaip būdas mažinti kainų šuolius bei priklausomybę nuo greitai įjungiamų iškastinių rezervų. Laufenburgo projektas rodo, kad nišinė anksčiau laikyta redokso srauto technologija grįžta į dėmesio centrą ten, kur svarbiausia – mastelis, sauga ir ilgas tarnavimo laikas.

  • Jordanija pritarė 930 mln. eurų žaliajam amoniako projektui Akaboje: ką tai pakeis eksportui

    Jordanija pritarė 930 mln. eurų žaliajam amoniako projektui Akaboje: ką tai pakeis eksportui

    Jordanijos Ministrų Taryba pritarė pirmajam šalies žaliajam vandenilio ir žaliojo amoniako projektui: Akabos uosto mieste planuojama maždaug 930 mln. eurų vertės gamykla. Projektą vysto bendra įmonė, kurioje dalyvauja su Japonija siejama „Hynfra Group“ ir regioninė pramonės bendrovė „Fidelity Group“.

    Numatoma, kad objektas veiks visiškai nepriklausomai nuo nacionalinio elektros tinklo, naudodamas nuosavą saulės elektrinių parką ir energijos kaupimą. Jordanijai, ilgą laiką priklausomai nuo energijos importo, tai reikšmingas signalas apie siekį kurti eksportui skirtą švarių energijos išteklių pramonę.

    Kaip veiks off-grid gamykla

    Pagal pristatytą koncepciją gamykla elektrą gamins iš maždaug 550 megavatų saulės elektrinių, o sistemos stabilumui numatytas apie 500 megavatvalandžių energijos kaupiklis. Vietoje elektros energija būtų naudojama vandens elektrolizei, taip gaminant žaliąjį vandenilį.

    Vėliau vandenilis būtų paverčiamas žaliuoju amoniaku, kurį lengviau sandėliuoti ir transportuoti nei vandenilį. Projektiniu pajėgumu planuojama pagaminti apie 100 000 tonų žaliojo amoniako per metus, o didžioji dalis produkcijos būtų skirta eksportui.

    Kodėl pasirinktas amoniakas

    Amoniakas pasaulyje laikomas vienu praktiškiausių būdų perkelti žaliąjį vandenilį į tarptautinę prekybą, nes jis turi išvystytą logistiką ir gali būti gabenamas jūrų keliais. Be to, amoniakas yra pagrindinė trąšų pramonės žaliava, todėl paklausa išlieka didelė net ekonomikai svyruojant.

    Kita kryptis, kuri pastaraisiais metais sparčiai auga, yra laivybos siekis mažinti taršą: amoniakas vertinamas kaip potencialus mažesnių emisijų kuras arba kurą pakeičianti žaliava. Būtent šie du sektoriai dažnai įvardijami kaip sritys, kuriose šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimas yra sudėtingas, o alternatyvų reikia kuo greičiau.

    Terminai ir svarbiausias testas

    Skelbiama, kad finansinį projekto užbaigimą tikimasi pasiekti 2027 metų rugsėjį, o komercinė veikla galėtų startuoti 2030 metų lapkritį. Praktikoje tai reiškia, kad artimiausiais metais svarbiausias rodiklis bus investuotojų ir kreditorių pasiryžimas finansuoti didelės apimties pramoninį objektą, kurio pajamos priklausys nuo būsimų ilgalaikių sutarčių.

    Projektas išsiskiria tuo, kad numato nuosavą energijos gamybą ir kaupimą, todėl kritiškai svarbu užtikrinti stabilų elektrolizės ir visos chemijos grandinės darbą. Jei deklaruojami terminai bus išlaikyti, Jordanija galėtų sustiprinti Akabos uosto vaidmenį kaip energijos produktų eksporto vartus ir papildyti tradicinį eksportą naujos kartos pramonine produkcija.

    „Šis sprendimas žymi naują etapą, kuriame Jordanija gali tapti reikšminga žaliojo vandenilio ir žaliojo amoniako tiekimo grandinės dalimi“, – sakė projekto atstovai, pristatydami vyriausybės pritarimą.

    Valstybės lygmens patvirtinimas dar nereiškia, kad gamykla bus pastatyta, tačiau jis sukuria aiškesnį teisinį ir institucinį kelią. Jei finansavimas bus užtikrintas, iki dešimtmečio pabaigos Jordanija galėtų pradėti eksportuoti žaliąjį amoniaką į tarptautines rinkas ir taip keisti šalies ekonominį profilį nuo energijos importuotojo link švarios pramonės eksportuotojo.

  • Lenkijoje daugėja didelių OZE projektų: ZE PAK ruošia 500 MW vėjo parką ir plečia planus

    Lenkijoje sparčiai daugėja didelės apimties atsinaujinančios energetikos projektų, o viena ryškiausių krypčių – buvusių iškastinio kuro gamintojų persiorientavimas. Energetikos grupė ZE PAK, ilgą laiką siejama su rudosios anglies elektrinėmis, pastaraisiais metais vis aktyviau dėlioja OZE portfelį.

    Bendrovė skelbia vystanti vėjo elektrinių parką Opolės regione, kurio planuojama galia siektų apie 500 MW. Tai reikštų maždaug 130 turbinų projektą, o jo įgyvendinimas būtų vienas didesnių sausumos vėjo iniciatyvų šalyje.

    500 MW vėjo parkas Opolėje

    Pasak ZE PAK valdybos vicepirmininko Maciejaus Końskio, artimiausias etapas – poveikio aplinkai ir leidimų procedūros. Bendrovė tikisi, kad reikiami aplinkosauginiai leidimai būtų gauti kitais metais, o tai leistų projektą iki statybų parengties atvesti 2028–2029 metais.

    Vėjo parko įjungimas į tinklą šiuo metu planuojamas 2031 metais. ZE PAK duomenimis, 2025 metais šiam projektui išleista apie 5 600 000 eurų, o visos sukauptos išlaidos nuo projekto pradžios iki 2025 metų pabaigos siekė apie 56 600 000 eurų, įskaitant įsigijimo kaštus.

    „2025 metais išlaidos buvo palyginti nedidelės, nes daugiausia dirbome su aplinkosaugine dokumentacija“, – sakė Maciejus Końskis.

    Dėl projekto masto ZE PAK nurodo svarstysianti pritraukti išorinį partnerį, kuris padėtų finansuoti ir įgyvendinti statybas. Tokia praktika Lenkijos rinkoje įprasta: dideliems OZE projektams dažnai ieškoma finansinių ar technologinių partnerių, kad būtų mažinama rizika ir spartinamas įgyvendinimas.

    Saulė, kaupimas ir dujos

    Be vėjo, ZE PAK portfelyje yra ir didelės saulės elektrinės projektas Przykonoje, kuriam suteiktas statyboms parengto projekto statusas. Bendrovė teigia turinti užtikrintas prijungimo sąlygas 287 MW galiai ir vertina, kaip projektą padaryti komerciškai patrauklesnį, įskaitant galimą energijos kaupimo sprendimų integravimą.

    Lygiagrečiai ZE PAK tęsia ir dujinės generacijos plėtrą – pažangiausias grupės projektas yra kombinuoto ciklo dujų bloko (CCGT) statyba Turke. Bendrovė nurodo, kad 2025 metų pabaigoje darbų įgyvendinimas siekė 83 proc., o komercinis paleidimas numatytas 2027 metų trečiąjį ketvirtį.

    Finansine prasme tai yra didžiausias ZE PAK vykdomas projektas: 2025 metais investicijos siekė apie 232 000 000 eurų, o sukauptos išlaidos iki 2025 metų pabaigos – apie 394 000 000 eurų. Bendra projekto vertė vertinama maždaug 765 000 000 eurų, iš kurių didžiausią dalį sudaro EPC rangos sutartis, siekianti apie 556 000 000 eurų.

    Tokie sprendimai atspindi platesnę regiono energetikos kryptį: sparčiau vystoma vėjo ir saulės generacija, o energijos kaupimas ir lanksti dujinė generacija vis dažniau pristatomi kaip priemonės stabilumui užtikrinti, kai OZE dalis sistemoje auga. ZE PAK atvejis rodo, kad net tradicinės energetikos grupės, spaudžiamos ekonomikos, reguliavimo ir rinkos kainų signalų, siekia užsitikrinti vietą naujoje energetikos struktūroje.