CP v2

Tag: ES plėtra

  • ES plėtrai – 20 metų: kaip 2004 metais prisijungusios šalys užaugino naujus verslo lyderius

    ES plėtrai – 20 metų: kaip 2004 metais prisijungusios šalys užaugino naujus verslo lyderius

    2004 metų lūžis Europoje

    2004 metais į Europos Sąjungą įstojo dešimt valstybių, o Bendrija išsiplėtė iki 25 narių. Daugeliui jų tai reiškė ne tik politinį grįžimą į Vakarų erdvę, bet ir labai praktišką pokytį verslui: atviresnes rinkas, aiškesnes taisykles ir lengvesnę prekybą.

    Įstojimas suteikė prieigą prie bendrosios rinkos, kurioje veikia vienodi standartai ir laisvas prekių judėjimas. Įmonėms tai sumažino administracinę naštą ir leido greičiau plėstis į kitas šalis, o tiekimo grandinės tapo labiau integruotos.

    Kaip bendroji rinka augina įmones

    Latvijoje įsikūrusi „MADARA Cosmetics“ yra vienas pavyzdžių, kaip po įstojimo atsiradęs pasitikėjimas ir platesnė rinka padėjo galvoti tarptautiniu mastu. Įmonė pradėjo nuo nedidelės komandos ir vietinių žaliavų, o vėliau išsiplėtė į didžiąsias Europos rinkas.

    Verslui itin svarbu tai, kad kosmetikos sektoriuje galioja vienodesnis reguliavimas visoje ES. Tai reiškia mažiau skirtingų reikalavimų etiketėms, sudėčiai ir atitikčiai, todėl eksportas tampa paprastesnis, o įmonės gali daugiau investuoti į produktų kūrimą ir plėtrą.

    „Būdami ES dalimi nuo pirmos dienos, mes nuo pat pradžių kūrėme įmonę su globaliu mąstymu“, – sakė „MADARA Cosmetics“ vadovė Gunta Šulte.

    Prie augimo prisidėjo ir elektroninė prekyba, leidžianti mažesnėms įmonėms pasiekti pirkėjus be brangios fizinės plėtros. Pastaraisiais metais Vakarų Europoje ryškėja didesnė paklausa vadinamajai švariai kosmetikai, tačiau kartu vartotojai tikisi ir aiškiai pagrįsto veiksmingumo.

    Žalioji transformacija atvėrė naują nišą

    Čekijoje veikianti saulės energetikos produktų didmenininkė „Raylyst Solar“ rodo kitą tendenciją: augimą skatina žalioji ekonomika ir spartėjanti energetikos transformacija. Atsinaujinančios energetikos plėtra Europoje didina saulės modulių ir susijusios įrangos poreikį, o bendroji rinka palengvina prekių judėjimą.

    Įmonė pabrėžia, kad laisvas prekių judėjimas ir procedūrų supaprastinimas leidžia greičiau aptarnauti klientus skirtingose šalyse. Be to, bendra rinka didina darbo jėgos mobilumą, todėl įmonėms paprasčiau samdyti specialistus iš kitų ES valstybių.

    Praėjus 20 metų po didžiausios ES plėtros, matyti ilgalaikė kryptis: sumažėję prekybos kaštai, labiau susietos tiekimo grandinės ir didesnės galimybės mažesnėms šalims auginti tarptautinius prekės ženklus. Tuo pačiu ES plėtra tęsėsi ir vėliau, o diskusijos dėl naujų narių rodo, kad bendrosios rinkos patrauklumas išlieka didelis.

  • ES vėl pasirinko tylą: Islandija referendume pasakė ne narystei – ir skamba Brexit aidas

    ES vėl pasirinko tylą: Islandija referendume pasakė ne narystei – ir skamba Brexit aidas

    Europos Sąjunga dar kartą pasirinko itin santūrų toną, kai Islandijos rinkėjai referendume nusprendė neatnaujinti derybų dėl narystės ES. Balsai pasiskirstė beveik perpus: 52,8 proc. pasisakė prieš, 47,2 proc. – už, o kampanija šalyje paliko ryškų susiskaldymo pėdsaką.

    Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen viešai rezultato nekomentavo, o institucijos poziciją iš esmės apsiribojo formuluote, kad Briuselis „atsižvelgė“ į balsavimą. Tuo tarpu Europos Vadovų Tarybos pirmininko António Costa atstovas pabrėžė, jog ES gerbia demokratinį islandų pasirinkimą ir laiko Islandiją artima partnere.

    Tokia laikysena atgaivino seną diskusiją: ar institucinis neutralumas referendumuose, kurie tiesiogiai paliečia pačią ES, nėra politiškai žalingas. Kritikai teigia, kad tyla suteikia daugiau erdvės emociniams argumentams ir dezinformacijai, o šalininkai primena, jog aktyvi Briuselio kampanija lengvai gali būti išnaudota kaip spaudimo įrodymas.

    Vyriausybės prašymas nesikišti

    Islandijos valdžia Briuseliui aiškiai signalizavo, kad referendumas yra vidaus politikos klausimas. Premjerė Kristrún Frostadóttir dar prieš balsavimą pabrėžė, jog sprendimas pradėti derybas ar jų nepradėti priklauso tik islandams, todėl nereikalingas „neprotingas kišimasis“.

    Kartu ji pripažino, kad gyventojams kylant klausimų apie ES, natūralu tikėtis atsakymų iš pačių europinių institucijų. Ši taktika sutapo su proeuropietiškos stovyklos siekiu sumažinti įtampą ir akcentuoti, kad kalbama tik apie derybų atnaujinimą, o ne apie galutinę narystę.

    „Tai nėra balsavimas dėl narystės, nes jei derybos būtų atnaujintos ir pasiektas susitarimas, vėliau vis tiek vyktų atskiras referendumas“, – sakė Kristrún Frostadóttir.

    Žvejyba, ekonomika ir tapatybė

    Didžioji kampanijos dalis sukosi apie ekonomiką. Derybų šalininkai argumentavo, kad narystė galėtų sumažinti skolinimosi kainą, stabilizuoti valiutos svyravimus ir priartinti šalį prie euro įvedimo, kas, jų teigimu, sustiprintų finansinį saugumą.

    Priešininkai labiausiai akcentavo suverenumą ir praktines pasekmes žvejybai bei žemės ūkiui – sektoriams, kurie Islandijoje turi ne tik ekonominę, bet ir politinę reikšmę, ypač regionuose. Jie įspėjo, kad ES taisyklės galėtų pakeisti kvotų ir išteklių valdymo principus, o tai rinkėjams tapo vienu jautriausių klausimų.

    „Tai buvo ne vien apie ekonominius interesus. Argumentai prieš derybas daugeliui pasirodė artimesni Islandijos tapatybei“, – sakė Huldа Þórisdóttir.

    Brexit šešėlis ir Briuselio pamokos

    ES atsargumas Islandijoje dažnai lyginamas su 2016 metų Jungtinės Karalystės referendumu dėl pasitraukimo iš ES. Tuomet Londonas taip pat ragino Bendrijos institucijas nesikišti, o Briuselis, vengdamas tiesioginės politinės konfrontacijos, iš esmės laikėsi atokiau nuo kampanijos.

    Kritikai primena, kad po Brexit ne kartą buvo pripažinta: melagingiems teiginiams ir manipuliacijoms viešojoje erdvėje dažnai nebuvo atsakyta laiku. Kita vertus, dalis ekspertų pabrėžia, kad bet kokia aktyvesnė ES pozicija galėjo sukelti priešingą efektą ir tapti papildomu argumentu euroskeptikams.

    Islandijos atvejis parodė, kaip greitai klausimas dėl derybų formato gali virsti principiniu ginču apie suverenumą. Šalies nepriklausomybė, įtvirtinta 1944 metais po atsiskyrimo nuo Danijos, ir šiandien išlieka stiprus politinis motyvas, kurį kampanijoje sėkmingai išnaudojo „ne“ stovykla.

  • Islandijos referendumas smogė Briuseliui: rinkėjai atkirto ES narystei, nugalėjo ekonomika

    Islandijos referendumas smogė Briuseliui: rinkėjai atkirto ES narystei, nugalėjo ekonomika

    Islandijos rinkėjai referendume atmetė siūlymą atnaujinti derybas dėl narystės Europos Sąjungoje. „Ne“ stovyklai atiteko 52,8 proc. balsų, o tai tapo nemaloniu signalu Briuseliui, kuris pastaraisiais metais vis dažniau pabrėžia ES kaip saugumo ir gynybos ramsčio vaidmenį.

    Europos Komisijos ir dalies ES politikų akyse Islandija buvo laikoma pavyzdžiu, kaip auganti įtampa Europoje ir Arktyje galėtų priartinti turtingas Šiaurės valstybes prie Bendrijos. Tačiau balsavimas parodė, kad net ir permainingame geopolitiniame fone rinkėjams svarbiausios išlieka kasdienės ekonominės dilemos.

    Kas nulėmė balsavimą?

    Referendumo kampanijoje dominuojančia tema tapo ne gynyba, o ekonomika: valiuta, palūkanos, infliacija ir jautriausias klausimas Islandijai – žvejybos kontrolė. Pritariantys derybų atnaujinimui argumentavo, kad artimesnė integracija, įskaitant galimą prisijungimą prie euro zonos, ilgainiui galėtų sumažinti skolinimosi kainą ir stabilizuoti kainas.

    Priešininkai akcentavo suverenitetą ir sektorius, kurie šalies tapatybei yra esminiai: žuvininkystę ir žemės ūkį. Islandijoje žvejybos politika tradiciškai vertinama kaip viena kertinių valstybės ekonominio savarankiškumo atramų, todėl bet kokie pokyčiai, susiję su ES bendromis taisyklėmis, kampanijoje tapo lengvai mobilizuojamu argumentu.

    „Saugumo argumentas galėjo sustiprinti jau turėtas nuostatas, bet jis nebuvo lemiamas – kampanijoje jis skambėjo daug tyliau, nei tikėtasi“, – sakė Islandijos universiteto profesorė Hulda Þórisdóttir.

    Saugumas: ES ar NATO?

    Briuselis pastaruoju metu vis aktyviau siekia įrodyti, kad ES gali būti ne tik rinka, bet ir politinė bei saugumo sąjunga. Tačiau Islandijos sprendimas išryškino ribą: valstybė yra NATO narė, neturi nuolatinės kariuomenės, o jos visuomenėje gyvas įsitikinimas, kad esama saugumo architektūra jau dabar suteikia pakankamas garantijas.

    Diskusijose atsispindėjo ir platesnė Šiaurės regiono logika. Po Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą Švedija ir Suomija pasirinko NATO, bet tai automatiškai nesukėlė panašaus impulso dėl ES Islandijoje ar Norvegijoje. Abi šalys yra giliai įsitraukusios į Europos saugumo bendradarbiavimą, tačiau rinkėjų akimis pilna narystė ES dažnai vertinama kaip brangi kaina už ribotą papildomą naudą.

    „ES narystė nesiūlo išskirtinės teritorinės saugumo garantijos, todėl sprendimą nulėmė ekonominis sandoris – ypač žvejyba, valiuta ir suverenitetas“, – sakė Europos politikos centro patarėjas Chrisas Kremidasas-Courtney.

    Ką tai reiškia Briuseliui?

    Islandijos balsavimas Briuseliui yra perspėjimas, kad vien saugumo retorika nebūtinai įtikins net artimus, turtingus ir demokratiškai stabiliais laikomus partnerius. ES institucijoms tai gali reikšti poreikį aiškiau apibrėžti, kokią realią pridėtinę vertę kandidačių visuomenėms suteikia bendros gynybos iniciatyvos, o ne vien deklaracijos.

    Tuo pačiu rezultatas nereiškia santykių lūžio: Islandija ir toliau išlieka glaudžiai susieta su Europa per NATO, bendradarbiavimą Arkties klausimais ir ekonominius ryšius. Vis dėlto referendumas parodė, kad kalbant apie narystę ES lemiamas veiksnys dažniausiai yra ne tarptautinės grėsmės, o nacionalinio ūkio ir suvereniteto kaina.

    „Galų gale islandai ES pirmiausia mato kaip rinką, į kurią galima stoti – arba ne“, – sakė Chrisas Kremidasas-Courtney.

  • Islandija referendume atmetė stojimo derybas: ką Briuselis sako apie „artimą partnerę“?

    Islandija referendume atmetė stojimo derybas: ką Briuselis sako apie „artimą partnerę“?

    Europos Komisija santūriai sureagavo į Islandijos referendumo rezultatą, kuriuo rinkėjai nepritarė stojimo į Europos Sąjungą derybų atnaujinimui. Briuselis pabrėžė gerbiantis demokratinį sprendimą ir patikino, kad Islandija išlieka artima ES partnerė.

    Galutiniai balsavimo skaičiai parodė, kad sprendimas buvo itin apylygus: 52,8 proc. pasisakė prieš derybų atnaujinimą, 47,2 proc. pritarė. Toks nedidelis skirtumas rodo, kad visuomenėje išlieka ryški nuomonių takoskyra dėl šalies santykio su ES.

    „Europos Komisija atsižvelgia į Islandijos referendumo baigtį ir gerbia Islandijos žmonių pasirinkimą. Islandija išlieka artima Europos Sąjungos partnerė“, – sakė Europos Komisijos atstovas spaudai.

    Europos Vadovų Tarybos pirmininkas António Costa taip pat akcentavo ryšio tęstinumą, po apsikeitimo žinutėmis su Islandijos ministre pirmininke Kristrún Frostadóttir. Pasak jo atstovo, abu lyderiai išreiškė norą toliau stiprinti ES ir Islandijos bendradarbiavimą, nepaisant referendumo baigties.

    „Prezidentas Costa pabrėžė, kad ES visiškai gerbia demokratinį Islandijos žmonių pasirinkimą. Islandija išlieka viena artimiausių ir patikimiausių ES partnerių“, – teigiama Europos Vadovų Tarybos atstovo komentare.

    Pati Frostadóttir dar iki balsavimo buvo pareiškusi, kad jei rinkėjai pasakys „ne“, ji šį klausimą atidės bent iki kadencijos pabaigos. Visgi po rezultatų ji pripažino, kad beveik pusė visuomenės tikėjosi kito sprendimo, todėl politinis ir visuomeninis dialogas dėl Europos krypties neišnyks.

    Islandija daugelį metų yra glaudžiai integruota į Europos ekonominę erdvę ir turi plačią prieigą prie bendrosios rinkos, nors nėra ES narė. Tokia padėtis leidžia šaliai dalyvauti didelėje dalyje ES vidaus rinkos taisyklių sistemos, tačiau kartu išlaikyti daugiau nacionalinio savarankiškumo jautriausiose srityse.

    Būtent žuvininkystė ir žemės ūkis ilgą laiką laikomi sudėtingiausiais klausimais, kai kalbama apie galimą stojimą. Islandija nėra įtraukta į ES bendrą žuvininkystės ir bendrą žemės ūkio politiką, o šios sritys tradiciškai kelia daugiausia politinių aistrų ir derybinių rizikų.

    Istoriškai stojimo procesas buvo sustabdytas 2013 metais, kai derybos faktiškai įšalo, o vėliau politinė valia grįžti prie jų šalyje ne kartą keitėsi. Šį kartą referendumas turėjo atsakyti, ar verta iš naujo atverti duris deryboms, tačiau dauguma pasirinko status quo.

    Sprendimas svarbus ir platesniame ES plėtros kontekste, kuris po Rusijos karo prieš Ukrainą vėl tapo vienu ryškiausių Europos darbotvarkės klausimų. Briuselis siekia išlaikyti patikimą plėtros perspektyvą valstybėms kandidatėms ir kartu ieško būdų, kaip suteikti joms apčiuopiamų naudų dar iki formalaus įstojimo.

    Šiuo metu pažangiausiai iš kandidatų į priekį juda Juodkalnija, kuri jau laikinai uždarė 18 iš 33 derybinių skyrių. ES viduje vis dažniau diskutuojama apie etapinės integracijos modelį, kai kai kurios programos ar priemonės kandidatėms atsiveria anksčiau, kad plėtros pažadai nevirstų vien politiniais pareiškimais.

    Islandijos referendumo baigtis gali sumažinti argumentų tiems, kurie tikėjosi matyti greitą ir „lengvesnį“ plėtros pavyzdį, galintį sustiprinti visuomenės pasitikėjimą plėtra. Tačiau Briuselis kol kas siunčia aiškų signalą: net ir be narystės derybų Islandija ES akyse išlieka strategiškai svarbi ir itin artima partnerė.

  • Islandija referendume pasakė ne ES: 4 svarbiausios priežastys – viena nustebins daugelį

    Islandija referendume pasakė ne ES: 4 svarbiausios priežastys – viena nustebins daugelį

    Referendumas baigėsi ne ES

    Islandijoje įvykęs referendumas dėl stojimo derybų su Europos Sąjunga atnaujinimo baigėsi „ne“ stovyklos pergale. Už derybų atnaujinimą balsavo 47,2 proc. rinkėjų, prieš – 52,8 proc., tad šalis faktiškai uždarė duris narystės scenarijui artimiausiu metu.

    Balsavimas buvo itin aktyvus: dalyvavo 82,5 proc. rinkėjų. Iš viso suskaičiuota 225 031 balsų, iš jų 1 652 buvo negaliojantys arba tušti.

    Žuvininkystė tapo lemiamu faktoriumi

    Nors iš šalies referendumas galėjo atrodyti kaip geopolitinis sprendimas, Islandijoje svarstyklės daugiausia krypo dėl žuvininkystės. Šis sektorius šaliai yra ypač jautrus: jis sudaro apie 8 proc. bendrojo vidaus produkto ir beveik 40 proc. eksporto.

    ES narystė reikštų įsitraukimą į Bendrą žuvininkystės politiką, kuri nustato kvotas, žvejybos taisykles ir leidimų režimus. Apklausos rodė, kad apie 90 proc. su žuvininkyste susijusių Islandijos įmonių nepritarė stojimui į ES.

    Ryškus sostinės ir regionų skilimas

    Rezultatai parodė aiškią takoskyrą tarp Reikjaviko ir regionų. Iš šešių apygardų tik dvi, abi sostinėje, pasisakė už derybų atnaujinimą: Reikjaviko pietuose „taip“ rinkosi 54,5 proc., o Reikjaviko šiaurėje – 57,5 proc. rinkėjų.

    Tuo metu šiaurės vakarų, šiaurės rytų ir pietų apygardose „ne“ viršijo 60 proc. Tokiose vietovėse žuvininkystė dažniau yra tiesioginis pragyvenimo šaltinis, todėl jautrumas galimiems pokyčiams didesnis.

    Status quo pasirodė patogus ir saugus

    Islandija jau turi plačią prieigą prie ES bendrosios rinkos per Europos ekonominės erdvės susitarimą kartu su Norvegija ir Lichtenšteinu, nors žuvininkystė ir žemės ūkis į šią schemą neįtraukiami. Šalis taip pat priklauso Šengeno erdvei, dalyvauja ES apyvartinių taršos leidimų sistemoje ir tokiose programose kaip „Erasmus“ bei „Horizon“.

    Šis modelis reiškia reikšmingą ES teisės aktų perėmimą be balsavimo teisės Briuselyje, tačiau daugeliui rinkėjų jis pasirodė pakankamas. Kampanijos metu premjerė Kristrún Frostadóttir pabrėžė, kad žmonės jaučiasi patenkinti dabartiniu susitarimų paketu su ES.

    Klausimas ES plėtrai: ar ji patraukli turtingoms šalims?

    Jei Islandija būtų atnaujinusi stojimo procesą, Briuselyje ji greičiausiai būtų tapusi viena realiausių kandidačių dėl aukštų ekonominių rodiklių ir labai didelės atsinaujinančios elektros dalies. Tačiau kartu tai būtų sukėlę politinių nepatogumų, nes kitos kandidatės, ypač Vakarų Balkanų šalys, narystės siekia jau daugiau nei dešimtmetį.

    Referendumo baigtis sustiprino platesnę diskusiją, ar ES plėtra gali pritraukti turtingas, aukštą gyvenimo lygį turinčias valstybes. Panašus modelis jau matytas Europoje: Norvegija į ES stoti atsisakė du kartus, o Jungtinė Karalystė 2016 metais nubalsavo už pasitraukimą.

    Islandijos rezultatas savo balsų santykiu primena „Brexit“ – tuomet už pasitraukimą balsavo 51,89 proc., o už pasilikimą – 48,11 proc. Islandijos referendumas parodė, kad net labai glaudžiai su ES integruota valstybė gali rinktis ribotą bendradarbiavimą, jei bijo prarasti strateginę kontrolę jautriausiose srityse.

  • Islandijos referendumas dėl ES: Rekjavike iki vidurdienio balsavo daugiau, apklausos rodo lygią kovą

    Islandijos referendumas dėl ES: Rekjavike iki vidurdienio balsavo daugiau, apklausos rodo lygią kovą

    Islandijoje šeštadienį vyksta referendumas, kuris spręs, ar šalis turėtų atnaujinti derybas dėl stojimo į Europos Sąjungą. Pirmieji duomenys rodo didesnį rinkėjų aktyvumą sostinėje Rekjavike, o galutinė baigtis, remiantis naujausiomis apklausomis, žadama itin įtempta.

    Iki vidurdienio Rekjaviko šiaurės apygardoje balsavo 13,7 proc. rinkėjų, kai per 2024 metais vykusius parlamento rinkimus tuo pačiu metu jų buvo kiek daugiau nei 10 proc. Rekjaviko pietų apygardoje aktyvumas siekė kiek daugiau nei 14 proc., palyginti su kiek daugiau nei 11 proc. per 2024 metų balsavimą.

    Dar prieš pagrindinę balsavimo dieną išankstiniuose balsavimuose dalyvavo daugiau nei 20 proc. rinkėjų. Tokie skaičiai paprastai laikomi signalu, kad visuomenė klausimą vertina kaip strategiškai svarbų ir tikisi aiškaus politinio mandato, nes sprendimas apimtų ne tik užsienio politiką, bet ir ekonomikos bei saugumo kryptį.

    Paskutinė prieš referendumą skelbta apklausa rodė minimalų persvaros pranašumą stovyklai, remiančiai derybų atnaujinimą: už tai ketino balsuoti 50,4 proc., prieš buvo nusiteikę 49,6 proc. Tai reiškia, kad rezultatą gali nulemti keli tūkstančiai balsų ir tai, kuri pusė sėkmingiau mobilizuos svyruojančius rinkėjus.

    Kas būtų po teigiamo balsavimo

    Jei dauguma pasisakytų už, Islandija grįžtų prie stojimo proceso, kuris reikštų derybas su Europos Komisija dėl 35 politikos sričių. Jos apima ekonomikos reguliavimą, teisingumą, žmogaus teises, vidaus rinką, taip pat aplinkosaugą ir klimato politiką, kurioje ES pastaraisiais metais kelia vis griežtesnius tikslus.

    Viena jautriausių temų išliktų žuvininkystė, laikoma vienu svarbiausių Islandijos ekonomikos ramščių. Rekjavikas siekia išlaikyti išskirtinę kontrolę šioje srityje, o ankstesniais etapais būtent žvejybos kvotų ir prieigos klausimai buvo vieni didžiausių politinių barjerų kelyje į narystę.

    Argumentai už ir prieš

    ES šalininkai teigia, kad glaudesnė integracija suteiktų daugiau politinio svorio sprendžiant tarpvalstybines problemas, tokias kaip klimato kaita, migracija ar energetinis saugumas. Jie taip pat pabrėžia valiutos stabilumo argumentą ir tvirtina, kad euras būtų atsparesnis svyravimams nei Islandijos krona.

    Priešininkai sako, kad dabartinis modelis esą jau suteikia daug integracijos privalumų, tačiau leidžia išlaikyti daugiau suvereniteto. Jie akcentuoja, kad šalis gali savarankiškiau derėtis dėl prekybos susitarimų, o stojimas, jų vertinimu, neišvengiamai reikštų kompromisus dėl vidaus politikos ir strateginių ekonomikos sektorių.

    „Manau, turėtume būti didesnės bendrijos dalis. Verta į tai rimtai pasižiūrėti“, – sakė 71 metų pensininkė Unnur Jokulsdottir.

    „Anksčiau man patiko Europos Sąjunga, kai tai buvo geras dalykas. Dabar ji tapo savotišku dideliu ekonominiu kalėjimu“, – sakė 53 metų žuvų prekybininkas Olafur Thorsson.

    Kodėl šis balsavimas svarbus Europai

    Islandija, kurioje gyvena kiek mažiau nei 400 000 žmonių, dėl stojimo į ES kreipėsi po 2009 metais šalį smarkiai sukrėtusios finansų krizės. Derybos vėliau buvo sustabdytos 2013 metais, kai į valdžią atėjo euroskeptiškesnė politinė dauguma, o nuo tada klausimas periodiškai grįždavo į viešą darbotvarkę.

    Pastaraisiais metais Europoje pasikeitęs saugumo kontekstas, įskaitant Rusijos karą Ukrainoje, iš naujo iškėlė mažų valstybių atsparumo ir partnerystės klausimus. Islandija neturi savo kariuomenės, o gynyba remiasi NATO ir 1951 metais sudarytu dvišaliu susitarimu su Jungtinėmis Valstijomis, todėl visuomenės diskusijoje dažnai susipina ekonominiai ir saugumo argumentai.

    Referendumo rezultatą atidžiai stebi ir ES, nes ji seniai nėra priėmusi naujos turtingos valstybės, kuri potencialiai būtų grynoji įmokų į bendrą biudžetą mokėtoja. Balsavimas Islandijoje gali tapti svarbiu signalu tiek apie ES plėtros perspektyvas, tiek apie tai, kaip keičiasi visuomenių požiūris į integraciją geopolitinio neapibrėžtumo laikotarpiu.

  • Maia Sandu siūlo verslininką Vasile Tofan į Moldovos premjerus: ar tai paspartins kelią į ES?

    Maia Sandu siūlo verslininką Vasile Tofan į Moldovos premjerus: ar tai paspartins kelią į ES?

    Moldovos prezidentė Maia Sandu šeštadienį pateikė parlamento svarstymui kandidatą į ministrus pirmininkus – proeuropietiškai nusiteikusį verslininką Vasile Tofan. Jis turėtų pakeisti Alexandru Munteanu, kuris liepos pradžioje atsistatydino po nesutarimų su valdančiąja dauguma.

    Prezidentė socialiniuose tinkluose paskelbtame vaizdo įraše teigė, kad pagrindinė būsimo premjero užduotis būtų stumti šalį toliau europinės integracijos kryptimi. Kartu ji akcentavo poreikį stiprinti valstybės institucijų ir visuomenės atsparumą bei gaivinti ekonomiką.

    „Pagrindinis naujos Vyriausybės uždavinys – priartinti Moldovą prie Europos Sąjungos ir sustiprinti mūsų institucijų atsparumą“, – sakė Maia Sandu.

    Kas laukia kandidato parlamente

    Pagal Moldovos procedūras V. Tofan turi ribotą laiką suburti politinę paramą ir pateikti parlamento daugumai savo Vyriausybės programą bei ministrų kandidatūras. Jei Seimo dauguma jo nepalaikytų, politinis procesas gali užsitęsti, o tai didintų neapibrėžtumą šaliai jautriu laikotarpiu.

    V. Tofanas viešojoje erdvėje kaip galimas premjeras minėtas dar pernai, dar prieš A. Munteanu paskyrimą. Valdančiosios Veiksmų ir solidarumo partijos lyderis Igor Grosu penktadienį patvirtino, kad pasirinko jį kandidatu, pabrėždamas sutampančius tikslus dėl narystės ES, institucinių reformų ir ekonomikos augimo.

    Verslo patirtis ir reformų lūkesčiai

    44-erių V. Tofanas yra baigęs „Harvard Business School“, taip pat studijavęs viešąjį valdymą Nyderlanduose. Jis dirba vadovaujančiu partneriu „Horizon Capital“ – privataus kapitalo fonde, kurio investicijos daugiausia susijusios su Ukraina ir Moldova.

    Jis taip pat yra vadovavęs Moldovos vyno gamintojos „Purcari“ valdybai – įmonei, dažnai įvardijamai kaip vienai svarbiausių šalies vyno sektoriaus eksporto istorijų. Tokia biografija leidžia tikėtis akcento ekonominei politikai, investicijų pritraukimui ir viešojo sektoriaus efektyvinimui, tačiau politinė realybė priklausys nuo koalicinių susitarimų parlamente.

    ES derybos ir politinė turbulencija

    A. Munteanu, taip pat verslo atstovas, buvo pasirinktas siekiant sustiprinti ekonomikos kryptį ir priartinti šalį prie Europos Sąjungos, tačiau jo Vyriausybė išsilaikė trumpiau nei metus. Atsistatydindamas liepos 3 dieną jis teigė nebegalįs vykdyti mandato pagal savo principus ir įsitikinimus.

    Ši kaita vyksta Moldovai pradėjus naują etapą santykiuose su ES: Europos Sąjunga neseniai oficialiai pradėjo pirmąjį stojimo derybų etapą su Ukraina ir Moldova. Abi šalys oficialiomis kandidatėmis tapo 2022 metais birželio 23 dieną, o derybų progresas glaudžiai siejamas su teismų, antikorupcinėmis ir viešojo administravimo reformomis.

  • ES žengė dar vieną žingsnį: Ukrainai ir Moldovai atveriamas naujas stojimo derybų blokas

    ES žengė dar vieną žingsnį: Ukrainai ir Moldovai atveriamas naujas stojimo derybų blokas

    Vienbalsis sprendimas dėl naujo bloko

    Visos 27 Europos Sąjungos valstybės narės vienbalsiai sutarė atverti naują stojimo derybų bloką Ukrainai ir Moldovai. Tai dar vienas etapas sudėtingame kelyje į narystę, kuriame lemiamą vaidmenį dažnai vaidina ne techniniai, o politiniai sprendimai.

    Sprendimą patvirtino ES šalių ambasadoriai, susitikę Briuselyje. Skelbiama, kad šį kartą atblokuotas šeštasis derybų klasteris, apimantis išorės santykius, o formalus jo atidarymas numatytas liepos 14 dieną.

    Kas yra klasteriai ir kodėl jie svarbūs?

    Stojimo į ES derybos vyksta pagal teminius paketus, vadinamus klasteriais, kurie apima konkrečias politikos sritis ir jų teisės aktų suderinimą su ES teise. Atidarius klasterį, kandidatuojanti šalis gali pradėti detalias derybas dėl atskirų skyrių, o pažanga vertinama pagal konkrečius įsipareigojimus ir reformų įgyvendinimą.

    Šeštasis klasteris laikomas vienu paprastesnių, nes jo apimtis siauresnė nei, pavyzdžiui, vidaus rinkos ar žemės ūkio taisyklių suderinimas. Vis dėlto ir čia taikomi aiškūs reikalavimai dėl užsienio politikos nuoseklumo, sankcijų režimų laikymosi ir institucinių gebėjimų.

    Kas dar blokuojama ir ko tikėtis toliau?

    Po šio sprendimo Ukrainai ir Moldovai dar lieka neatverti keturi klasteriai: vidaus rinka, konkurencingumas ir įtraukus augimas, žalioji darbotvarkė bei tvarus susisiekimas, taip pat ištekliai, žemės ūkis ir sanglauda. Europos Komisija yra nurodžiusi, kad abi šalys techniniu požiūriu yra pasirengusios judėti plačiau, tačiau galutiniai žingsniai priklauso nuo valstybių narių politinės valios.

    Kijevas viešai siekė, kad svarbiausi sprendimai būtų priimti iki vasaros pertraukos, tokį tempą palaikė ir Europos Komisija bei dalis valstybių narių. Tačiau ES viduje išlieka jautrumas dėl derybų tempo, nes kai kurios šalys akcentuoja, kad plėtra turi išlaikyti vienodus kriterijus ir nepakenkti jau seniai laukiančių Vakarų Balkanų valstybių procesui.

    „Svarbu išlaikyti pagreitį“, – sakė diplomatas.

    Pranešama, kad tikėtina, jog likę klasteriai bus sprendžiami palaipsniui nuo rudens, po vieną, ieškant plataus sutarimo tarp visų ES narių. Tai reiškia, kad artimiausiais mėnesiais pagrindinė kova vyks ne dėl procedūrų, o dėl politinių kompromisų, nuo kurių priklauso derybų grafikas.

  • Europos Komisija vėl spaudžia dėl Serbijos narystės: kodėl derybų 3 klasteris stringa iki šiol

    Europos Komisija vėl spaudžia dėl Serbijos narystės: kodėl derybų 3 klasteris stringa iki šiol

    Komisija ragina judėti pirmyn

    Europos Komisija atnaujino pastangas įtikinti ES valstybes nares pritarti Serbijos stojimo derybose naujam žingsniui ir atverti vadinamąjį 3 klasterį. Briuselis teigia, kad Belgradas pastaruoju metu padarė pakankamai pažangos, kad procesas galėtų pajudėti iš vietos.

    Šis klausimas vėl keliamas prieš ES ambasadorių diskusijas, kuriose Komisija pateikė argumentus, kodėl sprendimą būtų galima priimti 2026 metų liepą. Vis dėlto realus proveržis priklausys ne nuo Komisijos, o nuo vieningo visų valstybių narių pritarimo.

    Kodėl 3 klasteris buvo įšaldytas?

    Komisijos siūlymas atverti 3 klasterį pirmą kartą nuskambėjo dar 2021 metais, tačiau nuo tada jis įstrigęs dėl nuolat kartojamų abejonių. Tarp pagrindinių priežasčių nurodomi teisės viršenybės, žiniasklaidos laisvės, teismų nepriklausomumo ir demokratinių standartų klausimai.

    Prie jų prisideda ir Serbijos užsienio bei saugumo politikos suderinamumas su ES, taip pat santykių su Kosovu normalizavimo tema, kuri daugelio sostinių akimis išlieka kertine. Dėl to net ir fiksuojant pavienius patobulinimus, kai kurios šalys nenori skubėti.

    Kokius pokyčius akcentuoja Briuselis?

    Komisijos vertinime pabrėžiama, kad Serbija atsisakė dalies prieštaringai vertintų teismų sistemos pakeitimų ir ėmėsi žingsnių, kurie, Briuselio vertinimu, mažina ankstesnį nuosmukį šioje srityje. Taip pat išskiriami tam tikri judesiai dėl rinkimų teisės aktų ir žiniasklaidos reguliavimo.

    Dokumente nurodoma, kad Serbija esą įgyvendino reikšmingą dalį įsipareigojimų, kuriais siekta atsakyti į valstybių narių keliamas pastabas. Kartu pabrėžiama, kad dar reikalingas papildomas darbas tiek teismų reformos, tiek prokuratūros sistemos stiprinimo srityse.

    „Komisijos vertinimu, 2026 metų liepą 3 klasteris turėtų būti atvertas, nes šiuo metu užtikrinama bendra pusiausvyra, būtina šiam žingsniui“, – teigiama Komisijos informaciniame dokumente.

    Rusijos sankcijos ir politiniai signalai

    Vienas jautriausių klausimų išlieka Serbijos pozicija Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste. Komisija pažymi, kad Serbija iki šiol nėra suderinusi savo politikos su ES sankcijomis Rusijai, tačiau akcentuoja bendradarbiavimą užkardant sankcijų apėjimą ir tam tikrą paramą Ukrainai.

    Ši tema daugeliui ES šalių yra lakmuso popierėlis, rodantis, kiek kandidatė realiai artėja prie Bendrijos užsienio ir saugumo politikos. Papildomų klausimų kelia ir Belgrado ryšiai su Kinija, kuriuos Serbijos vadovybė viešai gynė aukšto lygio vizitų metu.

    Sprendimas priklausys nuo vienybės

    Nors Komisija bando suteikti politinį postūmį, ji negali apeiti taisyklės, kad stojimo derybų etapams reikalingas vieningas valstybių narių sprendimas. Dalis sostinių skeptiškai vertina, ar paskutiniai Serbijos žingsniai iš tiesų atsveria platesnes pastabas dėl demokratijos ir teisės viršenybės.

    Komisija signalizuoja, kad ir toliau aktyviai spaustų dėl reformų įgyvendinimo, tačiau kartu pripažįsta, kad nebaigtų darbų sąrašas išlieka. Tai reiškia, kad 3 klasterio atvėrimas gali tapti ne tik techniniu, bet ir aiškiu politiniu testu ES viduje.

  • ES galimybių langas iki Prancūzijos rinkimų: ar Airija per pusmetį pajėgs pastumėti plėtrą ir biudžetą?

    ES galimybių langas iki Prancūzijos rinkimų: ar Airija per pusmetį pajėgs pastumėti plėtrą ir biudžetą?

    Airija nuo liepos 1 dienos perima rotacinį ES Tarybos pirmininkavimą tuo metu, kai Briuselyje juntamas retas politinis pagreitis, bet laiko itin mažai. Dublinas siekia per šešis mėnesius pajudinti įstrigusius klausimus, tačiau Prancūzijos prezidento rinkimų kampanijai įsibėgėjant sprendimų erdvė gali greitai susiaurėti.

    Airijos tikslas ambicingas: derinti kompromisus dėl ES plėtros, Ukrainos integracijos tempo ir būsimo ilgalaikio biudžeto, kuris turėtų įsigalioti nuo 2028 metų. Diplomatų vertinimu, būtent artėjantys rinkimai Prancūzijoje gali tapti riba, po kurios Paryžius taps atsargesnis dėl politiškai jautrių sprendimų.

    „Matome, kaip veikia rinkimų ciklai, todėl aiškiai suprantame, kad šis laikas yra ribotas“, – sakė Airijos Europos reikalų ministras Thomas Byrne.

    Plėtra grįžta į darbotvarkę

    Airija pirmininkavimą pradeda tuo metu, kai ES institucijose vėl stiprėja noras judėti į priekį su plėtros darbotvarke. Po ilgesnės pauzės, kai naujų narių priėmimas strigo dėl politinių veto ir reformų reikalavimų, Dublinas siekia išnaudoti momentą ir sutelkti valstybes nares į konkrečius žingsnius.

    Tarp pažangiausių kandidačių dažniausiai minima Juodkalnija, kuri dėl dydžio ir derybų pažangos laikoma realiausia artimiausių metų sėkmės istorija. Tuo pat metu daug daugiau politinio ir finansinio svorio turintis Ukrainos kelias kelia sudėtingesnių klausimų dėl vieningo pritarimo, ES biudžeto perskirstymo ir karo sąlygų.

    „Dabar yra momentas, ir mes tikimės, kad pirmininkaujanti Airija darys viską, kad stojimas išliktų darbotvarkės viršuje“, – sakė Ukrainos ambasadorius ES Vsevolod Chentsov.

    Kyjivas nori kuo greičiau atverti likusius derybų teminius blokus, nes derybų tempas tiesiogiai veikia ir vidaus reformų motyvaciją. Ukrainos argumentas paprastas: jei procesas stringa, politinis kapitalas reformoms Radoje senka, o tai ilgainiui silpnina ir ES reikalaujamų pokyčių įgyvendinimą.

    Biudžetas: ambicijos prieš taupumą

    Ne mažiau svarbi Airijos užduotis bus tarpininkauti diskusijose dėl naujo daugiamečio ES biudžeto. Briuselis vis garsiau kalba, kad vienu metu teks finansuoti gynybos stiprinimą, konkurencingumo programas, paramą Ukrainai ir pasirengimą plėtrai, tačiau tarp valstybių narių auga įtampa dėl to, kas už tai mokės.

    Šioje diskusijoje išryškėja dvi stovyklos: šalys, siekiančios didesnio bendro finansavimo, ir vadinamosios taupiosios valstybės, kurios nori riboti išlaidas. Airija mėgina išlaikyti neutralumo reputaciją ir veikti kaip sąžiningas tarpininkas, kad pirmininkavimo metu nebūtų įsprausta į vienos stovyklos rėmus.

    Diplomatai įspėja, kad Prancūzijos vidaus politika gali tapti lemiamu veiksniu: kuo arčiau rinkimų, tuo sunkiau Paryžiui remti sprendimus, kuriuos oponentai galėtų pateikti kaip per didelį Briuselio įtakos ar išlaidų augimą. Dėl to Airijai teks suderinti du tikslus: palaikyti ambiciją ir kartu neperžengti ribos, kuri išprovokuotų politinę reakciją svarbiausiose sostinėse.

    Airijos pirmininkavimas taip tampa lenktynėmis su laiku: jei kompromisai nebus pasiekti greitai, sprendimų priėmimas ES gali pereiti į atsargumo režimą. Tai ypač aktualu plėtrai ir biudžetui, kuriems reikalingas valstybių narių vieningumas ir jautrus politinis balansas.