CP v2

Tag: Europos ekonomika

  • Lenkija ir Portugalija šovė į viršų: kur Europoje 2025 metais realiai augo pajamos?

    Lenkija ir Portugalija šovė į viršų: kur Europoje 2025 metais realiai augo pajamos?

    Europos ekonomikos augimą dažnai apibūdina bendrasis vidaus produktas, tačiau šis rodiklis ne visada parodo, kaip keičiasi žmonių kasdienė finansinė padėtis. Dėl to vis daugiau dėmesio skiriama realioms namų ūkių pajamoms, įvertintoms atsižvelgiant į infliaciją.

    OECD skelbiami duomenys rodo, kad 2025 metais 14 iš 16 analizuotų Europos šalių realios namų ūkių pajamos vienam gyventojui augo, o dviejose valstybėse mažėjo. Šis rodiklis vertinamas kaip artimesnis gyvenimo lygio pokyčiams, nes atspindi, kiek lėšų namų ūkiai realiai turi vartojimui arba taupymui.

    Kur pajamos augo sparčiausiai?

    Didžiausią metinį realių namų ūkių pajamų vienam gyventojui augimą 2025 metais fiksavo Lenkija, kur jis siekė 4,1 proc. OECD aiškino, kad augimą palaikė didėjęs darbuotojų atlygis, kuris kompensavo mažėjusias socialines išmokas.

    Tarp lyderių taip pat atsidūrė Nyderlandai, kur realios pajamos augo 2,3 proc., ir Portugalija su 2 proc. augimu. Toliau rikiavosi Danija (1,9 proc.), Graikija (1,8 proc.) ir Ispanija (1,5 proc.).

    Graikijos atveju OECD pabrėžė, kad svarbų vaidmenį atliko didėjusios darbuotojų pajamos ir grynosios turto pajamos, o nedarbo lygis pasiekė žemiausią tašką nuo 2009 metų. Virš 1 proc. augimą dar fiksavo Belgija (1,4 proc.), Vengrija (1,2 proc.) ir Švedija (1,2 proc.).

    Didžiosios ekonomikos: Ispanija pirmauja, Prancūzija atsilieka

    Vertinant didžiąsias Europos ekonomikas, geriausiai 2025 metais atrodė Ispanija, kur realios pajamos vienam gyventojui didėjo 1,5 proc. Tuo metu Italija atitiko OECD vidurkį su 0,8 proc. augimu, tačiau metų pabaigoje rodikliai suprastėjo dėl išaugusios infliacijos ir sumažėjusių turto pajamų.

    Čekija ir Jungtinė Karalystė fiksavo po 0,7 proc. augimą, Vokietija 0,6 proc. Jungtinėje Karalystėje metų pabaigoje matytas atsigavimas, kurį OECD siejo su augusiu darbuotojų atlygiu, socialinėmis išmokomis ir mažesniais mokesčiais pajamoms bei turtui.

    Prancūzijoje realios namų ūkių pajamos vienam gyventojui 2025 metais augo vos 0,2 proc. Tai reiškia, kad net ir esant bendram ekonomikos stabilumui, gyventojų perkamoji galia galėjo didėti labai nežymiai.

    Kodėl kai kur pajamos krito?

    Vienintelės dvi šalys, kuriose 2025 metais realios namų ūkių pajamos vienam gyventojui smuko, buvo Suomija ir Austrija. Suomijoje metinis kritimas siekė 0,7 proc., Austrijoje 1,8 proc.

    VATT Ekonomikos tyrimų instituto atstovas Tuomas Matikka situaciją Suomijoje siejo su lėtu ekonomikos augimu pastaraisiais metais, augusiu nedarbu ir socialinių išmokų bei viešųjų išlaidų karpymais, skirtais mažinti biudžeto deficitą.

    OECD papildomai nurodė, kad Suomijoje reikšmingą neigiamą įtaką darė ir didesni mokesčiai pajamoms bei turtui. Austrijos atvejis išsiskyrė tuo, kad po 3,6 proc. augimo 2024 metais 2025 metais fiksuotas ryškus apsisukimas į minusą.

    OECD vertinimu, visoje organizacijoje realių namų ūkių pajamų augimas 2025 metais sulėtėjo iki 0,8 proc., kai 2024 metais jis siekė 2,1 proc. Tai rodo, kad infliacijos, mokesčių, darbo rinkos ir socialinės politikos pokyčių derinys ėmė stipriau riboti realų gyventojų pajamų augimą Europoje.

  • Euroobligacijos grįžta į darbotvarkę: Macronas spaudžia, Vokietija priešinasi – kas mokės?

    Euroobligacijos grįžta į darbotvarkę: Macronas spaudžia, Vokietija priešinasi – kas mokės?

    Kas yra euroobligacijos?

    Euroobligacijos ES kontekste reiškia bendrą ES institucijų leidžiamą skolą, už kurią atsakomybę solidariai prisiimtų visos valstybės narės. Tokia schema leistų riziką ir palūkanų naštą išskaidyti per visą bloką, o ne palikti ją pavienėms šalims.

    Šalininkai euroobligacijas pristato kaip saugų finansinį instrumentą, galintį pritraukti kapitalo dideliems projektams, kai reikia greitai mobilizuoti lėšas. Kritikai įspėja, kad bendra skola gali silpninti biudžeto drausmę ir sukurti neteisingą paskatų sistemą.

    Diskusija vėl suaktyvėjo po Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono pasisakymų, raginančių didinti bendrą ES skolinimąsi. Jo teigimu, Europa turi investuoti daugiau, kad atlaikytų konkurenciją su Jungtinėmis Valstijomis ir Kinija bei greičiau stiprintų gynybą ir pažangias technologijas.

    Kodėl tema vėl įkaito?

    Pastaraisiais metais ES jau pasinaudojo bendro skolinimosi modeliu, kai 2020 metais patvirtino ekonomikos gaivinimo programą NextGenerationEU. Pagal ją rinkose buvo numatyta pritraukti apie 750 mlrd. eurų, o tai tapo precedentu, kurį dalis šalių norėtų paversti nuolatine priemone.

    Kitas argumentų šaltinis yra 2024 metais paskelbta Mario Draghi ataskaita apie Europos konkurencingumą, kurioje akcentuojama investicijų spraga. Joje teigiama, kad norint išlaikyti globalų konkurencingumą, Europai gali reikėti apie 800 mlrd. eurų papildomų investicijų kasmet, dalį jų pritraukiant iš privataus sektoriaus, bet neišvengiant ir viešųjų lėšų.

    Macrono stovykla pabrėžia, kad nė viena valstybė narė viena pati nepatemps visų iššūkių, todėl racionaliau skolintis bendrai. Tuo metu oponentai tvirtina, kad svarbiausia problema yra ne finansavimo trūkumas, o produktyvumo stagnacija ir lėtos reformos.

    Kas palaiko ir kas priešinasi?

    Euroobligacijų klausimas ES skelia jau dešimtmečius, dar nuo euro zonos skolos krizės laikų. Fiskaliai konservatyvios šalys, tarp jų Vokietija, Nyderlandai, Austrija, Suomija ir Švedija, tradiciškai laikosi pozicijos, kad bendra skola didina moralinę riziką ir gali užkrauti atsakomybę tiems, kurie tvarkosi griežčiau.

    Priešingoje barikadų pusėje dažniau atsiduria pietinės valstybės, taip pat Prancūzija, kurios euroobligacijas mato kaip būdą pigiau finansuoti bendras investicijas ir sumažinti spaudimą nacionaliniams biudžetams. Kai kurios šalys signalizuoja, kad gynybos finansavimo poreikis gali būti išimtis, dėl kurios įmanomi kompromisai.

    Vokietijos pozicija išlieka viena griežčiausių, o naujausi pareiškimai rodo, kad Berlynas nenori euroobligacijų paversti nuolatiniu instrumentu. Tai reikšmingai riboja politinį pagreitį, nes be Vokietijos pritarimo tokiai iniciatyvai ES sudėtinga rasti vieningą kelią.

    Kas galiausiai mokėtų?

    Euroobligacijos reikštų, kad skola būtų grąžinama bendrai, proporcingai pagal sutartas ES biudžeto taisykles ir įsipareigojimus. Praktikoje tai reikštų ir bendrą atsakomybę už palūkanų mokėjimus, todėl diskusija neišvengiamai paliečia jautrų klausimą, kiek vienos šalys netiesiogiai garantuotų kitų finansinį stabilumą.

    Gaivinimo fondo NextGenerationEU atveju numatyta, kad grąžinimas prasidės 2028 metais ir bus integruotas į naujus ES daugiametio biudžeto sprendimus. Galutinis terminas, kurį ES yra įvardijusi šiam įsipareigojimui užbaigti, yra 2058 metai.

    Prancūzija ir dalis partnerių kelia idėją grąžinimą atidėti arba dalį įsipareigojimų refinansuoti nauju bendru skolinimusi, argumentuodami, kad per greitas grąžinimas gali sumažinti ES galimybes investuoti. Kritikai atsako, kad tai taptų nuolatinio skolos pervyniojimo schema, kurią politiškai ir ekonomiškai sunku pagrįsti.

    Kas bus toliau?

    Kol kas Briuselyje euroobligacijos nėra tapusios pagrindiniu artimiausių posėdžių klausimu, o reali pažanga priklauso nuo didžiųjų valstybių kompromiso. Diplomatiniai signalai rodo, kad diskusiją nustelbia kiti neatidėliotini prioritetai, įskaitant energetikos kainų rizikas ir konkurencingumo darbotvarkę.

    Vis dėlto tema greičiausiai niekur nedings, nes investicijų ir gynybos finansavimo poreikis tik auga, o bendros skolos instrumentas daliai sprendimų atrodo greičiausias. Artimiausi viršūnių susitikimai parodys, ar euroobligacijos liks politiniu tabu, ar taps naujo kompromiso pagrindu.

  • DI tampa ekonominiu ginklu: jei Europa nesiims veiksmų, priklausomybė nuo kitų tik didės

    Diskusijos XVIII Europos ekonomikos kongrese Katovicuose dalyviai sutaria: dirbtinis intelektas (DI) jau tapo vienu svarbiausių konkurencinio pranašumo šaltinių. Tačiau kartu jis vis labiau siejamas su skaitmeniniu suverenitetu ir priklausomybės nuo už Europos ribų kuriamų sprendimų rizika.

    Kalbėta, kad Europa pernelyg dažnai susitelkia į DI rizikų valdymą, bet per lėtai pereina prie investicijų ir praktinio diegimo. Dėl to ekonominė nauda, talentai ir infrastruktūra koncentruojasi ten, kur sprendimai priimami greičiau.

    Skaitmeninis suverenitetas prasideda nuo investicijų

    Lenkijos skaitmeninimo viceministras Dariusz Standerski pabrėžė, kad vien reguliavimas skaitmeninio suvereniteto nesukurs. Jo teigimu, esminiai veiksniai yra kapitalo mobilizavimas, parama vietos verslui ir infrastruktūros projektai, kurie leistų kurti bei diegti DI Europoje.

    „Skaitmeninį suverenitetą atneš investicijos ir Europos įmonių stiprinimas, o ne vien taisyklės“, – sakė Dariusz Standerski.

    Kaip pavyzdį jis minėjo viešosios paramos schemas: net ir nedidelės programos, skirtos DI diegimui įmonėse, gali įstrigti ilgam dėl sudėtingų procedūrų. Tokiose situacijose, pasak jo, valstybės priverstos rinktis alternatyvas, pavyzdžiui, lengvatines paskolas, nors jos ne visada prilygsta greitai veikiančioms dotacijoms.

    Gigafabrikos, energija ir vanduo: DI turi realią kainą

    Viena svarbiausių temų buvo didelės galios skaičiavimo infrastruktūra, reikalinga DI modeliams kurti ir treniruoti. Aptarta, kad Europos Komisija inicijuoja didelio masto skaičiavimo centrų kryptį, o dalis valstybių, tarp jų ir Lenkija, siekia pritraukti tokio tipo projektus.

    Tokios infrastruktūros kaina vertinama apie 3 000 000 000 eurų, o reikšminga dalis finansavimo dažniausiai remiasi viešojo ir privataus sektoriaus partneryste. Kongrese akcentuota, kad spartai čia kritiškai svarbūs sprendimų terminai, nes technologijų ciklai trumpėja, o delsimas mažina investicijų grąžą.

    DI plėtra susiduria ir su fiziniais apribojimais. Strateginė patarėja ir DI etikos ekspertė Katrin Gülden Le Maire atkreipė dėmesį, kad duomenų centrai reikalauja tiek patikimų elektros tinklų, tiek didelių vandens kiekių aušinimui, o tai gali tapti socialinių ir politinių pasirinkimų klausimu.

    „Ieškome stebuklingo vaisto daugeliui trūkumų, o jį matome DI, bet tiesa ta, kad daliai šalių dar trūksta energetikos pajėgumų šiai plėtrai išlaikyti“, – sakė Katrin Gülden Le Maire.

    Ar Europa gali konkuruoti galia? Reikia bendro masto

    Verslo atstovai taip pat kėlė klausimą, kiek skaitmeninis suverenitetas turi kainuoti ir ar visada verta viską kurti nuo nulio. mBank atstovas Krzysztof Gerlach įspėjo, kad absoliutus užsidarymas ir bandymas bet kokia kaina pasiekti pilną savarankiškumą gali brangiai kainuoti ir didinti atotrūkį.

    „Jei suverenitetą ginsime bet kokia kaina, to kaina gali būti atskirtis, kurios vėliau nebepasivysime“, – sakė Krzysztof Gerlach.

    Jo mintį papildė instituto Łukasiewicz-AI vadovas Jan Kozak, siūlęs ieškoti nišų, kuriose regionas galėtų turėti aiškų pranašumą, o kartu protingai perimti jau sukurtas technologijas. Akcentuota ir švietimo svarba, nes be kompetencijų DI nauda lieka neišnaudota net turint prieigą prie įrankių.

    EY atstovas Bartosz Pacuszka diskusijoje grįžo prie masto temos ir pabrėžė, kad konkurencija DI srityje vis labiau matuojama skaičiavimo galia. Jo vertinimu, sprendimai turi būti paneuropiniai, nes pavienėms valstybėms sunku pasiekti reikiamą finansinį ir infrastruktūrinį mastą.

    Atvirumas ir kasdienis pritaikymas: kodėl DI dar nenaudojamas plačiau

    „Meta“ atstovas Jakub Turowski kalbėjo apie atvirų modelių ir įrankių reikšmę, nes būtent prieinamumas gali leisti mažoms įmonėms ir kūrėjams kurti produktus be milžiniškų pradinių investicijų. Kartu pabrėžta, kad etika ir saugumas turi būti integruoti į DI sprendimus nuo pat pradžių.

    „Mums reikia subalansuoto reguliavimo, kad DI būtų etiškas ir saugus, bet taip pat turime įvertinti riziką, kai DI neturime“, – sakė Jakub Turowski.

    Diskusijos dalyviai akcentavo dar vieną problemą: net paprasčiausi DI įrankiai Europoje vis dar naudojami per retai, ypač smulkiajame versle ir kasdienėse veiklose. Todėl šalia infrastruktūros ir kapitalo vis dažniau įvardijamas praktinis diegimas organizacijose ir visuomenės skaitmeninių įgūdžių stiprinimas.

    Bendra išvada skambėjo aiškiai: DI gali tapti ekonominės galios svertu, tačiau be investicijų į skaičiavimo infrastruktūrą, energetiką, talentų ugdymą ir greitesnius sprendimus Europa rizikuoja likti technologijų vartotoja, o ne jų kūrėja.