CP v2

Tag: Europos Komisija

  • MiCA peržiūra: „Circle“ siekia švelninti stabilkoinų rezervų taisykles, HPC ragina perps perkelti į MiFID II

    MiCA peržiūra: „Circle“ siekia švelninti stabilkoinų rezervų taisykles, HPC ragina perps perkelti į MiFID II

    Europos Komisijai peržiūrint Kriptoturto rinkų reglamentą (MiCA), kriptoturto rinkos dalyviai siekia korekcijų dviejose jautriausiose vietose: kaip reguliuoti kriptovaliutų neterminuotus ateities sandorius ir kokių rezervų turi laikytis stabilkoinų leidėjai. Pastarosiomis dienomis viešai išsiskyrė dvi kryptys: „Hyperliquid“ finansuojamas „Hyperliquid Policy Center“ (HPC) ragina „perps“ prilyginti išvestinėms finansinėms priemonėms, o stabilkoino USDC leidėja „Circle“ kritikuoja MiCA rezervų struktūrą.

    HPC savo pozicijoje teigia, kad neterminuoti ateities sandoriai, nepaisant to, jog dažnai vykdomi viešose blokų grandinėse, pagal ekonomines savybes iš esmės atitinka išvestines finansines priemones. Organizacijos argumentas paprastas: finansinės priemonės klasifikacija turėtų priklausyti nuo produkto turinio, o ne nuo to, kokioje apskaitos ar technologinėje sistemoje jis įrašomas.

    HPC ragina Europos Komisiją „perps“ reguliuoti pagal MiFID II, o ne įtraukti juos į MiCA taikymo lauką. Pasak organizacijos, MiFID II jau turi išvestinių priemonių kategorijas, kurios galėtų apimti šiuos produktus, todėl svarbiausia būtų ne nauji įstatymai, o aiškus taikymo išaiškinimas ir praktinės taisyklės rinkai.

    „Finansinių priemonių klasifikacija turi sekti jų ekonomines savybes, o registravimo žurnalas neturėtų būti lemiamas“, – sakė HPC vadovas Jake’as Chervinsky.

    Kartu HPC siekia atskirti „perps“ nuo vadinamųjų skirtumo sutarčių, kurioms Europos vertybinių popierių ir rinkų institucija yra taikiusi mažmeninės prekybos ribojimus. Organizacija akcentuoja, kad kai kuriais modeliais prekybos vieta nėra sandorio šalis, todėl interesų konfliktai gali skirtis nuo klasikinių produktų, kai paslaugos teikėjas uždirba klientui pralaimint.

    HPC taip pat siūlo daugiau skaidrumo reikalavimų prekybos vietoms: iš anksto skelbti finansavimo metodikas, palaikymo maržas ir likvidavimo ribas. Organizacijos teigimu, tokie reikalavimai gerintų rinkos discipliną ir leistų priežiūrai veiksmingiau vertinti rizikas, ypač kai prekyba vyksta nuolat ir dideliu mastu.

    Kitoje MiCA peržiūros ašyje „Circle“ kelia klausimą dėl stabilkoinų rezervų taisyklių, ypač dėl pareigos reikšmingą dalį rezervų laikyti komercinių bankų indėliuose. Pagal dabartinę logiką dalis rezervų turi būti laikoma bankuose, o didesniems, priežiūros institucijų reikšmingais pripažintiems žetonams ši dalis dar išauga.

    „Circle“ tvirtina, kad toks „grindų“ reikalavimas gali didinti kredito ir sandorio šalies riziką, nes rezervai labiau priklausytų nuo bankų sektoriaus stabilumo. Bendrovė primena rinkos pamoką iš 2023 metais patirtų sukrėtimų, kai stabilkoinų ekosistemą paveikė banko žlugimo rizika ir tai trumpam sukėlė susiejimo su baziniu vienetu sutrikimus.

    „Circle“ savo viešai pristatytoje pozicijoje taip pat akcentuoja, kad šiandien tik nedidelė dalis didžiausių pasaulio stabilkoinų yra reguliuojami pagal MiCA, todėl, bendrovės vertinimu, problema gali būti ne licencijuotų leidėjų pasiūloje, o reglamento apimtyje ir jo praktiniame pritaikyme globaliems žetonams. Įmonė pažymi, kad USDC ir su euru susietas EURC Europos Sąjungoje leidžiami per Prancūzijoje veikiančią struktūrą.

    Svarbus MiCA peržiūros elementas – balansas tarp vartotojų apsaugos ir finansinio stabilumo. Centriniai bankai tradiciškai jautriai vertina stabilkoinus dėl galimų staigių išpirkimų bangų, o rinkos dalyviai labiau pabrėžia likvidumo, rizikos diversifikavimo ir konkurencingumo argumentus.

    Prie diskusijos prisijungė ir rinkos infrastruktūrų atstovai. Pavyzdžiui, Vokietijos biržų operatorius Deutsche Börse Group siūlė atskirą kategoriją vadinamiesiems atsiskaitymų e. pinigų žetonams, kurie būtų naudojami kaip „grynųjų“ dalis reguliuojamose atsiskaitymų sistemose. Tokiose sistemose, jų vertinimu, vėlavimai gali turėti grandininį efektą, todėl svarbu iš anksto apibrėžti rizikos kontrolės mechanizmus.

    MiCA peržiūros procesas dar tik įsibėgėja, tačiau aiškėja pagrindinė kryptis: rinkos dalyviai siekia, kad kriptoturto produktai būtų priskiriami pagal jų ekonominę esmę, o rezervų reikalavimai labiau remtųsi likvidumo ir rizikos valdymo kriterijais, o ne fiksuotomis, griežtomis proporcijomis. Galutiniai sprendimai lems, ar Europos Sąjunga sugebės išlaikyti reguliacinį aiškumą ir kartu neprarasti konkurencingumo globalioje kriptoturto rinkoje.

  • Marškinėliai „Remiame Seutą“: dalis kainos keliauja judėjimui Save Europe Act ir jo „remigracijai“

    Marškinėliai „Remiame Seutą“: dalis kainos keliauja judėjimui Save Europe Act ir jo „remigracijai“

    Marškinėliai su šūkiu We are all caballas, pristatomi kaip solidarumo ženklas Ispanijai priklausančiai Seutos autonominei teritorijai, tapo diskusijų objektu dėl to, kur nukeliauja dalis surinktų pinigų. Viešojoje erdvėje išplatinta informacija rodo, kad pirkėjams žadama parama Seutai realiai virsta finansavimu politinę darbotvarkę turinčiam judėjimui.

    Marškinėlius platina Prancūzijos prekės ženklas Terre de France, reklamuojantis „patriotišką ir solidarumu grįstą“ produkciją. Ant prekės puslapio nurodoma, kad iš vienų marškinėlių kainos dalis skiriama organizacijoms ar iniciatyvoms, tačiau šiuo atveju akcentas atsiduria ne vietos bendruomenėje Seutoje.

    Skelbiama, kad marškinėliai kainuoja 35 eurus, o 10 eurų nuo kiekvieno pardavimo skiriama judėjimui Save Europe Act. Tai sudaro apie 28,6 proc. galutinės kainos, todėl pirkėjams svarbiausias klausimas tampa ne pats šūkis, o finansavimo kryptis.

    Pačioje komunikacijoje apie marškinėlius teigiama, kad Seutos gyventojai esą susiduria su „migracijos invazija“, kuri kelia grėsmę miesto ateičiai. Socialiniuose tinkluose šią prekę aktyviai reklamavo ir kraštutinių dešiniųjų pažiūrų veikėjai, turintys dideles auditorijas, taip didindami kampanijos pasiekiamumą.

    Papildomų klausimų sukėlė ir reklaminis vaizdas, kuriame žmogus su marškinėliais matomas tarsi paplūdimio fone. Skaitmeninės analizės įrankiai viešai buvo įvardyti kaip rodantys, kad vaizdas galėjo būti sugeneruotas naudojant dirbtinis intelektas, todėl reklamos autentiškumas tapo dar viena diskusijų ašimi.

    Kas yra Save Europe Act?

    Save Europe Act save pristato kaip „patriotinį“ judėjimą, raginantį griežtinti migracijos politiką ir saugoti Europos valstybių „etnokultūrinę tapatybę“. Judėjimo retorikoje dažnai kartojamos tezės apie būtinybę stabdyti tam tikrus migracijos srautus ir atkurti „socialinę sanglaudą“.

    Viena ryškiausių idėjų, siejamų su šiuo judėjimu, yra „remigracija“: tai siūlymas skatinti arba taikyti priverstinį išvykimą žmonėms, kurie šalyje gyvena neteisėtai, padarė nusikaltimų arba, judėjimo vertinimu, „nesiintegravo“. Tokios formuluotės Europoje vertinamos itin kontraversiškai dėl galimų diskriminacijos ir žmogaus teisių pažeidimų rizikų.

    Judėjimas bandė pasinaudoti Europos piliečių iniciatyvos mechanizmu ir rinkti parašus, kad pasiūlymas būtų svarstomas Europos Komisijoje. Vis dėlto Europos Komisija atsisakė registruoti iniciatyvą, motyvuodama, kad ji akivaizdžiai prieštarauja ES sutartyse ir ES pagrindinių teisių chartijoje įtvirtintoms vertybėms.

    Seuta kaip kraštutinių dešiniųjų simbolis

    Seuta pastaraisiais metais tapo vienu iš simbolinių taškų Europos migracijos diskusijose, ypač po staigių migrantų atvykimo bangų. Tokiose situacijose miestas neretai išnaudojamas politinėms kampanijoms, kuriose migracija pateikiama kaip egzistencinė grėsmė.

    Po vienos iš didesnių migrantų atvykimo bangų Seutoje lankėsi įvairių Europos kraštutinių dešiniųjų grupių atstovai, siekę pritraukti dėmesį ir stiprinti savo žinutes socialiniuose tinkluose. Vietos valdžios ir teisėsaugos veiksmai tokiais atvejais dažnai nukreipiami į viešosios tvarkos užtikrinimą ir provokacijų prevenciją.

    Ši istorija išryškina, kaip greitai solidarumo simboliai gali tapti politinių tikslų įrankiu, o aukojimo ar paramos žinutė persipina su skaitmeninėmis kampanijomis. Ekspertai atkreipia dėmesį, kad tokiose kampanijose vis dažniau naudojamas dirbtinis intelektas, automatizuotos paskyros ir tikslinė komunikacija, kuri sustiprina emocines reakcijas ir apsunkina faktų patikrą.

  • Kinija smogia ES: pradeda dempingo tyrimą likus kelioms dienoms iki lemtingų derybų Pekine

    Kinija smogia ES: pradeda dempingo tyrimą likus kelioms dienoms iki lemtingų derybų Pekine

    Kinija pradėjo antidempingo tyrimą dėl iš Europos Sąjungos importuojamos cheminės medžiagos p-nitrotolueno, likus mažiau nei savaitei iki ES prekybos komisaro vizito Pekine. Tyrimas skelbiamas tuo metu, kai Briuselis siekia užkirsti kelią platesniam prekybos ginčo eskalavimui.

    Kinijos Prekybos ministerija nurodė vertinsianti, ar žemomis kainomis parduodamas p-nitrotoluenas nepagrįstai užlieja šalies rinką ir nedaro žalos vietos gamintojams. Pasak ministerijos, dėl tyrimo kreipėsi vidaus pramonės atstovai, teigdami patiriantys nuostolių gamybai ir veiklai.

    Ši medžiaga naudojama dažų, farmacijos produktų ir pesticidų gamyboje, todėl jos tiekimas svarbus kelioms pramonės grandinėms. Numatoma, kad tyrimas bus užbaigtas per 12 mėnesių, o prireikus terminas galės būti pratęstas dar iki šešių mėnesių.

    Kas laikoma dempingu?

    Dempingu laikoma situacija, kai prekė eksportuojama mažesne kaina nei ji parduodama vidaus rinkoje arba net mažesne nei gamybos savikaina. Pasaulio prekybos organizacijos taisyklės leidžia importuojančiai šaliai, nustačius žalą vietos pramonei, taikyti papildomus muitus, vadinamus antidempingo muitais.

    ES pastaraisiais metais vis dažniau naudojasi prekybos gynybos instrumentais, aiškindama, kad kai kurių prekių kainos gali būti iškreiptos dėl netiesioginės ar tiesioginės valstybės paramos. Europos Komisija yra viešai įspėjusi, jog be apčiuopiamų rezultatų dialoge su Pekinu gali būti imtasi griežtesnių priemonių.

    ES ir Kinijos įtampa auga

    Naujas Kinijos tyrimas pasirodė po to, kai ES pastaruoju metu inicijavo tyrimus dėl kai kurių pramoninių importo srautų, tarp jų ir iš Kinijos, siekdama įvertinti galimą nesąžiningą konkurenciją. Pekinas savo ruožtu neigia, kad Kinijos gamintojų konkurencingumas grindžiamas valstybės pagalba, ir signalizuoja apie galimas atsakomąsias priemones.

    „Kinija ne kartą pabrėžė, kad ES turi tiesiogiai spręsti savo ekonomines ir prekybos problemas, o abipusius rūpesčius spręsti dialogu ir konsultacijomis“, – sakė Kinijos Prekybos ministerijos atstovas.

    Lemiamas vizitas Pekine

    ES prekybos komisaras Marošas Šefčovičius Pekine planuoja lankytis spalio 8 dieną ir spalio 9 dieną. Vizito darbotvarkėje numatyta bendra pirmininkystė ES ir Kinijos prekybos bei investicijų tarybos sesijoje ir susitikimas su Kinijos prekybos ministru Wang Wentao.

    Briuseliui šios derybos svarbios ir dėl augančio ES prekybos deficito su Kinija, taip pat dėl tiekimo grandinių saugumo jautriuose sektoriuose. ES siekia didesnio nuspėjamumo ir konkrečių įsipareigojimų, o Kinija įspėja, kad į naujus ribojimus reaguos ryžtingai.

    M. Šefčovičius anksčiau yra akcentavęs, kad politinis spaudimas ES viduje didėja, o be apčiuopiamų rezultatų gali stiprėti raginimai ieškoti sprendimų kitomis priemonėmis. Po jo kelionės planuojami ir ES vadovų susitikimai, kuriuose bus vertinama derybų eiga ir tolesni žingsniai.

  • Europos Komisija siūlo Made in Europe principą: kas laimės ir kodėl mažos šalys nerimsta

    Europos Komisija siūlo Made in Europe principą: kas laimės ir kodėl mažos šalys nerimsta

    Siūlymas, galintis keisti žaidimo taisykles

    Europos Komisijos vykdomasis vicepirmininkas ir už pramonę atsakingas komisaras Stéphane’as Séjourné paragino ES bendrojoje rinkoje įtvirtinti vadinamąją Europos pirmenybę. Idėja paprasta: kai naudojami viešieji pinigai, pirmenybė turėtų atitekti Europoje pagamintiems komponentams ir produkcijai.

    Šis kursas pristatomas kaip atsakas į aštrėjančią konkurenciją su Kinija ir Jungtinėmis Valstijomis, kur, ES politikų teigimu, valstybės aktyviau remia strategines pramonės šakas. Briuselis siekia, kad viešieji pirkimai ir parama labiau stiprintų Europos gamybą ir darbo vietas.

    Ką reikštų „Made in Europe“ praktikoje?

    Diskusijose svarstoma, kad viešuosiuose pirkimuose daugiau balų gautų pasiūlymai, kurių tiekimo grandinėse yra Europoje pagamintų dalių. Kartu keliama mintis, jog įmonės, gaunančios valstybės pagalbą ar laiminčios didelius konkursus, turėtų reikšmingą gamybos dalį vykdyti ES.

    Komisaras taip pat sieja šį principą su tiesioginėmis užsienio investicijomis, akcentuodamas, kad strateginiuose sektoriuose Europa turi saugoti technologijas ir pajėgumus. Tai ypač aktualu baterijų, puslaidininkių, gynybos, atsinaujinančios energetikos ir kritinių žaliavų grandinėms.

    „Turime kartą ir visiems laikams sukurti tikrą Europos pirmenybę strategiškiausiuose sektoriuose“, – rašė Stéphane’as Séjourné.

    Valstybės narės nesutaria: atvirumas ar apsauga?

    Siūlymas išryškino seną įtampą ES viduje: kaip suderinti bendrosios rinkos atvirumą ir norą apsaugoti pramonę geopolitinių sukrėtimų laikotarpiu. Dalis valstybių baiminasi, kad griežtesnės kilmės taisyklės labiausiai pasitarnautų didžiosioms ekonomikoms, turinčioms didesnius gamybos pajėgumus.

    Diskusijų ašis turėtų išryškėti ES lyderių susitikime Belgijoje vasario 12 dieną, kur numatyta aptarti konkurencingumo darbotvarkę. Tarp pagrindinių nesutarimų temų išlieka ir reguliavimo supaprastinimas bei tai, kaip finansuoti didesnes investicijas.

    Vokietija ir Italija dažniau akcentuoja administracinės naštos mažinimą ir taisyklių supaprastinimą, o Prancūzija ragina plačiau investuoti inovacijoms ir pramonei, svarstant ir bendro skolinimosi idėją. Mažesnės šalys tuo pat metu primena, kad protekcionizmo rizika gali slopinti inovacijas ir branginti viešuosius pirkimus.

    „Ataskaitos, kurios nebuvo iki galo įgyvendintos, jau spėjo pasenti, nes pasaulis keičiasi sparčiau nei tikėtasi“, – sakė Emmanuelis Macronas.

    Platesnis kontekstas: konkurencingumo krizė ir energetikos kainos

    Diskusijos dėl Europos pirmenybės vyksta tuo metu, kai ES pramonė susiduria su lėtesniu augimu, aukštomis energijos kainomis ir geopolitinėmis rizikomis tiekimo grandinėse. Pastaraisiais metais Europa ieško balanso tarp žaliojo kurso tikslų, pramonės išlaikymo ir investicijų į naujas technologijas, įskaitant DI.

    Politikos kryptį stipriai veikia ir „strateginės autonomijos“ idėja, kuri reiškia siekį kritinėse srityse mažinti priklausomybę nuo trečiųjų šalių. Šalininkai teigia, kad be aktyvesnės pramonės politikos ES rizikuoja prarasti technologinę lyderystę, o skeptikai įspėja dėl atsakomųjų priemonių ir prekybos konfliktų.

    Artimiausiais mėnesiais tikimasi konkretesnių pasiūlymų, kaip Europos pirmenybės principą suderinti su Pasaulio prekybos organizacijos taisyklėmis ir bendrosios rinkos logika. Nuo šių sprendimų priklausys, ar „Made in Europe“ taps realiu viešųjų pirkimų standartu, ar liks politiniu šūkiu.

  • ES planuoja prioritetą gaminiams iš Europos: Briuselyje verda įnirtingas lobizmas

    ES planuoja prioritetą gaminiams iš Europos: Briuselyje verda įnirtingas lobizmas

    Europos Komisijos planas viešuosiuose pirkimuose labiau remti Europoje pagamintus produktus sukėlė intensyvų spaudimą Briuselyje. Pagal svarstomą kryptį, vadinamą europiniu prioritetu, viešosios sutartys ir paramos schemos dažniau atitektų gamintojams, kurių grandinė reikšmingai susieta su Europa.

    Idėja grindžiama siekiu stiprinti Europos pramonės konkurencingumą JAV ir Kinijos atžvilgiu, mažinti priklausomybę nuo rizikingų tiekimo grandinių ir didinti ekonominį atsparumą. Tačiau kritikai perspėja, kad pernelyg griežtos taisyklės gali virsti protekcionizmu ir išprovokuoti atsakomąsias priemones.

    Komisijoje rengiamas Pramonės greitintuvo aktas, kuris turėtų apibrėžti, ką praktikoje reiškia pagaminta Europoje. Europos Sąjungos pareigūnų teigimu, dokumento pristatymas gali vėl nusikelti, nors jis buvo numatytas pateikti vasario 26 dieną.

    Kokiems sektoriams taikytų ribas?

    Į viešumą patekęs projekto variantas numato strateginius sektorius, kuriuose būtų taikomas europinis prioritetas. Tarp jų minimi chemijos pramonė, automobilių sektorius, dirbtinis intelektas ir kosmoso pramonė.

    Projekte taip pat įrašyti kilmės slenksčiai, kurie lemtų, ar produktas laikomas pakankamai europietišku. Pavyzdžiui, elektrinėms transporto priemonėms svarstomas 70 proc. kilmės kriterijus, aliuminiui – 25 proc., o plastikams, naudojamiems langams ir durims, – 30 proc.

    Tokios ribos reikštų, kad viešųjų pirkimų konkursuose svarbus taptų ne tik galutinis surinkimas, bet ir tiekimo grandinės dalis, sukurta Europoje. Dėl to ypač jautrus tampa klausimas, kaip būtų vertinamos komponentų kilmės šalys ir tarptautinių koncernų gamybinės grandinės.

    Šiaurės ir Baltijos šalių įspėjimai

    Šiaurės ir Baltijos valstybės kelia riziką, kad griežtas režimas gali atbaidyti investicijas ir susiaurinti prieigą prie pažangiausių technologijų, kurios dažnai kuriamos už Europos Sąjungos ribų. Jų argumentas paprastas: pramonė konkurencinga tik tada, kai turi galimybę greitai įsidiegti geriausias pasaulio inovacijas.

    Kita įtampa kyla Europos Komisijos viduje, nes už prekybą atsakingi padaliniai tradiciškai gina atviros rinkos principą. Būtent todėl dokumente vis dažniau svarstomas kompromisas, leidžiantis europinį prioritetą taikyti lanksčiau ir atverti jį bendraminčiams partneriams.

    Komisija taip pat vertina, ar sistema galėtų būti siejama su abipusiškumu, kai prie europinių konkursų priartinami tie, kurie suteikia panašias galimybes Europos įmonėms savo viešuosiuose pirkimuose. Tokia logika padėtų išvengti kaltinimų, kad Europa vienašališkai užveria duris.

    Jungtinės Karalystės nerimas

    Jungtinė Karalystė yra tarp partnerių, kurie skeptiškai vertina galimą Europos posūkį į protekcionizmą. Londono argumentas remiasi glaudžiais ekonominiais ryšiais, ypač automobilių pramonėje ir tiekimo grandinėse, kurios peržengia sienas.

    „Dabar ne tas metas ardyti tai, kas jau veikia“, – sakė vienas britų pareigūnas.

    Britų pusė pabrėžia, kad Europos Sąjunga išlieka didžiausia Jungtinės Karalystės automobilių eksporto rinka, o dalis Europos gamintojų automobilius gamina Jungtinėje Karalystėje. Taip pat akcentuojama, kad Londono kapitalo rinkos galėtų prisidėti prie investicijų pritraukimo, jei Europos Sąjunga nepasirinktų uždarumo.

    Tuo metu Prancūzija, ilgą laiką rėmusi pagaminta Europoje kryptį, teigia, kad idėja jau įgijo pakankamą politinį svorį ir diskusija persikėlė į įgyvendinimo detales. Už pramonę atsakingas Europos Sąjungos pareigūnas Stéphane’as Séjourné akcentuoja, kad tai reikštų reikšmingą Europos ekonominės doktrinos pokytį.

    Komisija siekia pateikti pasiūlymą iki Europos Vadovų Tarybos diskusijų dėl konkurencingumo, tačiau skirtingos valstybių narių ir partnerių pozicijos didina tikimybę, kad galutinis tekstas bus švelnesnis, nei norėtų griežčiausi šios idėjos šalininkai.

  • ES svarsto atverti dyzelino rezervus: analitikai įspėja, kiek laiko truks pigimas degalinėse

    ES svarsto atverti dyzelino rezervus: analitikai įspėja, kiek laiko truks pigimas degalinėse

    Europos Sąjungoje fiksuojant istoriškai aukštas dyzelino kainas vis garsiau svarstoma imtis skubios priemonės – į rinką išleisti dalį strateginių degalų atsargų. Europos Komisija teigia esanti pasirengusi veikti kartu su Tarptautine energetikos agentūra, jei tiekimo situacija toliau blogės.

    Komisijos atstovė spaudai Anna-Kaisa Itkonen pabrėžė, kad bendras veiksmas su Tarptautine energetikos agentūra galėtų padėti sumažinti kainų spaudimą. Agentūra savo ruožtu patvirtino, kad prireikus svarstytų papildomą avarinį atsargų išleidimą.

    Kas svarstoma ir kokio masto?

    Kol kas nėra oficialiai patvirtinta, kiek tiksliai atsargų būtų išleista, tačiau diplomatinėse diskusijose minėtas scenarijus, kad į rinką galėtų būti nukreipta apie 50 mln. barelių dyzelino ir papildomai panašus kiekis žalios naftos. Toks žingsnis, rinkos analitikų vertinimu, būtų reikšmingas, nes prilygtų kelių savaičių ar net mėnesio importo apimtims.

    Rinkos duomenis analizuojančios bendrovės „Kpler“ atstovas George’as Shaw nurodė, kad tokio dydžio išleidimas būtų didelis ir galėtų greitai pakeisti nuotaikas didmeninėje rinkoje. Vis dėlto galutinis poveikis priklausytų nuo to, kaip greitai degalai realiai pasiektų rinką ir ar būtų pasirenkamas vienkartinis, ar etapinis išleidimas.

    Kada vairuotojai pajustų pokytį?

    Rafinavimo ir naftos rinkų konsultacijų bendrovės „Wood Mackenzie“ atstovas Alanas Gelderis teigia, kad didelis dyzelino atsargų išleidimas galėtų sumažinti didmenines kainas maždaug 18–27 eurais už barelį. Jo skaičiavimu, tai degalinėse galėtų reikšti apie 0,10–0,15 euro už litrą pigimą, o pirmieji pokyčiai pasimatytų per kelias dienas.

    „Reikšmingi kainų pokyčiai dažniausiai nuo didmeninės rinkos iki degalinių ateina per vieną ar dvi savaites“, – sakė George’as Shaw.

    Analitikai pabrėžia, kad tai būtų greita, bet laikina pagalba. Išleidus rezervus, sumažėtų saugumo pagalvė, o atsargų atstatymas gali užtrukti, ypač jei tiekimo problemos išliks.

    Kodėl dyzelinas Europoje brangus?

    Ekspertų vertinimu, Europos dyzelino krizę didina keli sutapę veiksniai. Vienas svarbiausių – ribota rafinavimo pasiūla, kai perdirbimo pajėgumai dirba arti maksimumo, todėl nėra daug erdvės greitai padidinti produkciją.

    Be to, tiekimą komplikuoja geopolitiniai rizikos veiksniai ir sutrikimai perdirbimo grandinėje. Papildomą įtampą kelia ir diskusijos Jungtinėse Valstijose dėl galimų dyzelino eksporto ribojimų, nes bet kokie tokie sprendimai galėtų dar labiau sumažinti prieinamą pasiūlą tarptautinėje rinkoje.

    Strateginių atsargų prasme, didžiosios Europos šalys paprastai turi maždaug 70–100 dienų padengimą, o minimalūs reikalavimai siejami su vidaus vartojimu ir importu. Todėl atsargų išleidimas gali būti efektyvus kainų stabilizavimo instrumentas, tačiau kartu tai reiškia ir didesnį pažeidžiamumą, jei krizė užsitęstų.

    Ilgalaikiam dyzelino kainų kritimui, analitikų teigimu, reikėtų mažesnės įtampos globalioje pasiūloje, daugiau perdirbimo pajėgumų arba silpnesnės paklausos. Jei aukštos energijos kainos ir finansinių rinkų sąlygos paskatintų ekonomikos lėtėjimą, degalų paklausa galėtų mažėti, o tai prisidėtų prie tvaresnio kainų atoslūgio.

  • Lenkijos energetikos sistema spaudžiama: brangsta ne tik elektra, tinklai nebespėja su atsinaujinančia energetika

    Sistemos saugumas tampa iššūkiu

    Lenkijoje spartėjanti energetikos transformacija kelia vis daugiau išbandymų nacionaliniam elektros tinklui. Augant vėjo ir saulės elektrinių daliai, sistema turi veikti lankščiau, tačiau vis dažniau susiduriama su tinklų perkrovomis, prijungimo ribojimais ir mažėjančiu patikimų galių rezervu.

    Apie tai, kaip tokiomis sąlygomis išlaikyti patikimą elektros tiekimą, diskutavo energetikos sektoriaus atstovai renginyje Energy Days. Ekspertai sutaria, kad vien kainų tema yra tik dalis bendro paveikslo, o svarbiausi sprendimai slypi tinklų modernizacijoje ir naujuose lankstumo šaltiniuose.

    Kainos ir reguliavimas: kur riba?

    Diskusijoje skambėjo kritika dėl elektros skirstymo bendrovių kapitalo grąžos ir jos įtakos galutinėms sąskaitoms. Prezidento patarėja Wanda Buk atkreipė dėmesį, kad skirstymo veikloje investuoto kapitalo grąža, jos teigimu, siekia 9–13 proc., todėl kyla klausimas, ar reguliuojamoje monopolio aplinkoje tokia grąža yra pagrįsta.

    „Skirstymo bendrovės pasiekia 9–13 proc. investuoto kapitalo grąžą. Tai itin patrauklu natūralaus monopolio sąlygomis, kai investicijų rizika minimali“, – sakė Wanda Buk.

    Kita pusė priminė, kad skirstymo tarifai sudaro tik dalį galutinės namų ūkių sąskaitos, o investicijų poreikis didžiulis. Energa-Operator vadovas Robertas Świerzyńskis pabrėžė, kad skirstymo dedamoji dažnai siekia apie 20 proc., o likusią dalį lemia elektros energijos kaina ir įvairūs mokesčiai.

    Lygiagrečiai aptartas ir planas nuo 2027 metų didinti pelno mokesčio tarifą energetikos įmonėms iki 30 proc. Diskusijoje nuskambėjo vertinimas, kad tai gali mažinti tinklų operatorių investicines galimybes ir taip dar labiau apsunkinti būtinas pertvarkas.

    Atsinaujinanti energetika auga, bet tinklai tampa siaurąja vieta

    Didėjant atsinaujinančios energetikos gamybai, elektros tinklams tenka vis didesnė našta, nes gamyba priklauso nuo oro sąlygų ir ne visada sutampa su vartojimu. Ekspertai atkreipė dėmesį, kad po teisinių pakeitimų buvo „pravalyta“ prijungimo paraiškų eilė ir iš jos dingo dalis projektų, kurie rezervavo pajėgumus, bet realiai nebuvo pasirengę įgyvendinimui.

    Vis dėlto verslas įspėja apie šalutinį efektą: mažesniems projektams, ypač jungiamiems prie vidutinės įtampos tinklų, gali būti sunkiau atitikti reikalavimus ir suvaldyti kaštus. Electrum atstovas Adamas Szulcas teigė, kad po pokyčių jų projektų eilė, susijusi su tokiais prijungimais, sumažėjo maždaug 80 proc.

    „Mažesni projektai, ypač jungiami prie vidutinės įtampos tinklų, nukentės labiausiai dėl atsiperkamumo ir žemės rezervavimo reikalavimų. Mūsų atveju eilė po kovo pokyčių sumažėjo apie 80 proc.“, – sakė Adamas Szulcas.

    Jo vertinimu, pati tvarka padėjo sumažinti „popierinių“ projektų skaičių, tačiau būtina užtikrinti, kad rinkoje neliktų tik didieji žaidėjai. Kitu atveju mažėtų konkurencija, o regioniniai projektai, svarbūs vietos vartojimui ir tinklų balansui, būtų pristabdyti.

    Kodėl vien baterijų nepakaks

    Augant vėjo ir saulės generacijai, energijos kaupikliai vis dažniau įvardijami kaip būtina sistemos dalis. Jie gali padėti sugerti perteklinę gamybą, sušvelninti šuolius tinkle ir prisidėti prie dažnio reguliavimo, ypač jei įrengiami tiek tinkle, tiek pramoninėse mikrosistemose.

    Tačiau diskusijoje pabrėžta, kad kaupikliai neišsprendžia visų problemų, ypač kai kalbama apie ilgalaikį energijos saugojimą. Pasak A. Szulco, didesnį efektą gali duoti kaupiklių derinimas su pažangiais duomenų valdymo sprendimais ir DI, nes tai leidžia tiksliau prognozuoti gamybą ir vartojimą bei efektyviau balansuoti sistemą.

    Akmens anglis dar lieka, bet brangsta rezervas

    Energetikos pertvarkos fone Lenkija vis dar remiasi akmens anglimi, o diskusijoje nuskambėjo mintis, kad ji sistemoje liks tol, kol atsiras pakankama alternatyva iš branduolinės energetikos, energijos kaupiklių ir kitų lankstumo priemonių. Tuo pat metu vis garsiau keliama problema, kad anglies blokai, dirbdami ne pilnu pajėgumu, tampa brangūs, nes fiksuoti kaštai pasidalija mažesniam pagamintos energijos kiekiui.

    Konfederacijos parlamentaras Grzegorzas Płaczekas akcentavo, kad jei anglies blokai dirba 30–60 proc. apkrova, energijos savikaina kyla, o tai ilgainiui gali didinti sistemos išlaikymo naštą. Kiti dalyviai pabrėžė, kad per greitas atsisakymas be patikimų pakaitalų didintų tiekimo rizikas ir sistemos kaštus.

    Kas po 2028 metų?

    Vienas svarbiausių klausimų – kaip užtikrinti pakankamus rezervinius pajėgumus, kai baigs galioti dabartinės galios rinkos taisyklės. Polskie Sieci Elektroenergetyczne vadovybės atstovas Konradas Purchała teigė, kad vyksta derybos su Europos Komisija dėl naujo mechanizmo, kuris galėtų veikti po 2030 metų ir užtikrintų investicijų tęstinumą.

    „Vyksta pokalbiai su Europos Komisija dėl naujos galios rinkos, kuri veiktų po 2030 metų. Bus konsultacijos ir teisėkūros darbai, kad būtų užtikrintas energetinis saugumas“, – sakė Konradas Purchała.

    Diskusijoje priminta, kad galios rinka vartotojams kainuoja, tačiau šalininkai ją vertina kaip mokestį už patikimą tiekimą ir sistemos stabilumą. Lenkijai siekiant mažinti išmetimus ir didinti atsinaujinančios energetikos dalį, tinklų plėtra, lankstumo sprendimai ir aiškus reguliavimas tampa ne mažiau svarbūs nei pati elektros kaina.

  • Dyzelinas ES pasiekė rekordą: litras jau 2,24 euro, o kai kuriose šalyse perkopė 2,50

    Dyzelinas ES pasiekė rekordą: litras jau 2,24 euro, o kai kuriose šalyse perkopė 2,50

    Rekordinės kainos visoje ES

    Europos Sąjungos vidutinė dyzelino kaina degalinėse pasiekė naują rekordą ir pakilo iki 2,24 euro už litrą. Tai gerokai daugiau nei prieš karo Artimuosiuose Rytuose eskalaciją, kai vidurkis siekė 1,59 euro už litrą.

    Europos Komisijos skelbiamame savaitiniame naftos biuletenyje fiksuojama, kad dalyje valstybių kainų šuolis tapo istorinis. Naujas aukštumas pasiekė ir tokios šalys kaip Belgija, Italija, Rumunija bei Lenkija.

    Kur litras kainuoja brangiausiai

    Naujausi duomenys rodo, kad kai kuriose šalyse dyzelino kaina perkopė 2,50 euro už litrą. Toks lygis užfiksuotas Danijoje, Nyderlanduose ir Suomijoje, o Vokietijoje kaina pasiekė 2,44 euro už litrą.

    Belgijoje dyzelinas savaitės pradžioje vidutiniškai kainavo 2,43 euro už litrą, kai prieš savaitę buvo 2,39 euro. Italijoje kaina per savaitę pakilo maždaug 0,07 euro ir siekė 2,35 euro už litrą.

    Kodėl dyzelinas taip brangsta

    Kainas aukštyn stumia tiekimo sutrikimai ir geopolitinė įtampa, paveikusi svarbius energijos išteklių maršrutus. Tarp veiksnių minimas Hormūzo sąsiaurio pralaidumo sumažėjimas, taip pat trikdžiai Raudonojoje jūroje ir smūgiai naftos perdirbimo infrastruktūrai.

    Be tiekimo grandinės problemų, kainas palaiko ir aukštos Europos perdirbimo maržos, tai yra skirtumas tarp naftos kainos ir didmeninės pagamintų degalų vertės. Tokios maržos ypač reikšmingos dyzelinui, kurio paklausa išlieka didelė transporte ir žemės ūkyje.

    Ką tai reiškia vairuotojams ir verslui

    Dyzelinas tebėra pagrindinis kuras kelių krovinių pervežimui ir daliai žemės ūkio technikos, todėl brangimas tiesiogiai kelia logistikos ir maisto grandinės sąnaudas. Tai reiškia spaudimą kainoms parduotuvėse, net jei pokytis neatsiranda iš karto.

    Europos Komisijos statistika apima mokesčius, kurie skirtingose šalyse sudaro reikšmingą galutinės kainos dalį ir vidutiniškai siekia apie 40 proc. Vis dėlto kai kurios valstybės taiko tikslines priemones atskiroms grupėms, todėl reali finansinė našta gali skirtis.

    „Šie kainų šuoliai labiausiai smogia namų ūkių biudžetams ir didina sąnaudas verslui, ypač transporto sektoriuje“, – teigiama Europos Komisijos skelbiamų savaitinių degalų kainų duomenų apžvalgose.

  • Rumunija taikosi į euro zoną iki 2035-ųjų, bet kelią užstoja įsisenėjęs per didelis biudžeto deficitas

    Euro planas iki 2035 metų

    Rumunija deklaruoja tikslą prisijungti prie euro zonos iki 2035 metų, tačiau svarbiausia kliūtis kol kas yra viešųjų finansų būklė. Šalis jau šeštus metus iš eilės yra Europos Sąjungos per didelio deficito procedūroje, o tai riboja manevro laisvę ir kenkia patikimumui rinkose.

    Norint realiai priartėti prie euro įvedimo, Rumunijai pirmiausia reikėtų iki 2030 metų pasiekti, kad per didelio deficito procedūra būtų nutraukta. Tai reiškia ilgalaikį ir nuoseklų biudžeto drausmės planą, neapsiribojant vienkartinėmis priemonėmis.

    Kas stabdo: per didelis deficitas

    Europos Komisija ir ES Taryba Rumunijai taiko per didelio deficito procedūrą nuo 2020 metų balandžio 3 dienos. 2024 metų liepos 26 dieną ES institucijos konstatavo, kad procedūra turi likti galioti, nes, vertinant pažangą, nebuvo imtasi pakankamai veiksmingų priemonių deficitui mažinti.

    Problemos esmė yra ta, kad pagal ES fiskalinę sistemą svarbi riba yra 3 proc. valdžios sektoriaus deficitas nuo bendrojo vidaus produkto. Kai deficitas užsitęsia ir viršija šią ribą, šalis patenka į griežtesnę priežiūrą, o investuotojai ir reitingų agentūros pradeda labiau vertinti riziką.

    Patikimumo kaina rinkose

    Rumunijos finansų ministras Alexandru Nazare viešai pabrėžė, kad biudžeto drausmė nėra išorinis nurodymas, o pačios valstybės ambicija kurti stipresnę ekonomiką ir didinti regioninę įtaką. Politiko teigimu, taisyklių laikymasis neturėtų priklausyti nuo rinkimų ciklų.

    „Rumunija negali sau leisti ilgai likti Europos Sąjungos priežiūroje ir prarasti patikimumą, kai užsienio kapitalo pritraukimas yra ypač svarbus“, – sakė Alexandru Nazare.

    Tokie signalai svarbūs todėl, kad euro įvedimas nėra vien politinis sprendimas. Tai ir finansų rinkų pasitikėjimo testas, ir praktinis pasirengimas gyventi bendroje pinigų politikoje be galimybės devalvuoti valiutos ar savarankiškai nustatinėti palūkanų normų.

    Net jei tikslas įsivesti eurą 2035 metais išlieka, artimiausi metai Rumunijai bus kritiniai dėl pasirinkimo, kokiu tempu ir kokiais instrumentais mažinti deficitą. Kuo ilgiau procedūra užsitęs, tuo sudėtingiau bus vienu metu didinti konkurencingumą, finansuoti investicijas ir laikytis fiskalinių taisyklių.

  • Dyzelinas Europoje brangsta iki rekordų: štai kur mokesčiai didžiausi, Lietuva – sąraše

    Dyzelinas Europoje brangsta iki rekordų: štai kur mokesčiai didžiausi, Lietuva – sąraše

    Dyzelinas – brangiausias degalas

    Dyzelinas Europos Sąjungoje 2026 metais tapo brangiausiu degalu degalinėse, aplenkęs benziną. Europos Komisijos savaitiniame naftos biuletenyje fiksuota, kad svertinė ES dyzelino litro kaina rugsėjo 21 dieną pasiekė 2,226 euro – aukščiausią lygį nuo 2005 metų.

    Tuo pat metu 95 oktanų benzinas ES vidutiniškai kainavo apie 13,4 cento mažiau. 50 litrų dyzelino bakas, pagal ES vidurkį, atsieina maždaug 111 eurų, o didelę dalį šios sumos sudaro mokesčiai.

    Kiek sudaro mokesčiai?

    Vidutiniškai ES dyzelino mokesčiai siekia apie 0,861 euro už litrą, tai yra maždaug 38,6 proc. galutinės kainos. Benzino atveju vidutinė mokestinė našta yra didesnė – apie 0,981 euro už litrą, arba maždaug 12 centų daugiau nei dyzelinui.

    Dyzelino apmokestinimas paprastai susideda iš dviejų dalių: pirmiausia taikomas fiksuotas akcizas, o vėliau pridėtinės vertės mokestis, kuris skaičiuojamas nuo visos sumos, įskaitant akcizą. Dėl to PVM iš esmės tampa mokesčiu nuo mokesčio.

    Kodėl dyzelinui taikomos lengvatos?

    ES lygmeniu dyzelinui nustatytas mažesnis minimalus akcizas nei benzinui: 0,33 euro už litrą dyzelinui ir 0,359 euro benzinui. Daug valstybių šį skirtumą išlaiko ir nacionaliniuose tarifuose, argumentuodamos parama vežėjams, žemės ūkiui ir verslams, kurių veikla priklauso nuo dyzelino.

    Vis dėlto diskusijos dėl dyzelino mokestinių privilegijų tęsiasi: Europos Komisija buvo siūliusi energijos produktus apmokestinti pagal energinę vertę, o ne litrą, tačiau tokiai reformai reikia vieningo visų ES valstybių pritarimo. Kompromisinis variantas 2025 metais nesurinko reikiamo palaikymo.

    Kas kelia kainas ir kas galėtų jas mažinti?

    Kainų šuolį pastaraisiais mėnesiais sustiprino geopolitiniai sukrėtimai ir energijos tiekimo trikdžiai, kurie ypač paveikė dyzelino rinką. Europos Centrinio Banko ekspertai taip pat atkreipia dėmesį į rafinavimo maržų įtaką: trečią rugsėjo savaitę jos, vertinimais, galėjo sudaryti apie 0,41 euro už litrą, arba apie 19 proc. to, ką moka vairuotojai.

    „Kad kainos mažėtų, svarbiausia būtų karo veiksmų pabaiga, srautų normalizavimas per Hormūzo sąsiaurį ir pasaulinių rafinavimo pajėgumų atsigavimas“, – teigia ECB ekspertai.

    Kur dyzelinas apmokestinamas labiausiai?

    Lyginant ES valstybes, reitinguose paprastai skaičiuojama, kiek mokesčių sumokama už litrą, o ne kokia kainos dalis tenka mokesčiams. Pagal tokią metodiką tarp daugiausiai dyzeliną apmokestinančių šalių minimos Danija, Italija, Suomija, Vokietija, Belgija, Nyderlandai ir Prancūzija.

    Lietuva šiame sąraše taip pat patenka tarp aukštesnių pozicijų: nurodoma, kad mokesčiai dyzelinui siekia apie 0,945 euro už litrą. Struktūroje akcentuojamas fiksuotas akcizas, papildoma CO2 dedamoji ir 21 proc. PVM, o laikinos lengvatos, taikytos metų pirmoje pusėje, buvo riboto laikotarpio.

    Valstybių reakcija – laikinos lengvatos

    Degalų kainoms pasiekus rekordus, dalis Europos valstybių imasi trumpalaikių sprendimų, kad sumažintų smūgį gyventojams ir verslui. Pavyzdžiui, Vokietijoje 2026 metais patvirtintas laikinas energijos mokesčio sumažinimas, kuris, įskaitant PVM efektą, gali sumažinti kainą apie keliolika centų už litrą.

    Tokios priemonės dažniausiai yra laikinos, nes degalų akcizai ir PVM sudaro reikšmingą biudžeto pajamų dalį, o ilgalaikiai pokyčiai ES mastu stringa dėl būtinybės suderinti skirtingus valstybių interesus.