Diskusijos dėl anglies ateities Lenkijoje vėl aštrėja: augant geopolitinei įtampai ir svyruojant energijos kainoms, dalis pramonės atstovų ragina neatsisakyti vietinio kuro per greitai. Buvęs „Kopex“ vadovas Marian Kostempski sako, kad turimos anglies atsargos ir gebėjimas jas išgauti krizėse tampa strateginiu privalumu.
Anot jo, problema esą ne vien ekonominė, bet ir politinė: trūksta nuoseklumo ir sprendimų, kurie leistų sektoriui planuoti investicijas bei restruktūrizaciją. Pašnekovas kritikuoja pernelyg didelį pasikliovimą Europos žaliojo kurso kryptimi, teigdamas, kad tai gali turėti neigiamų pasekmių konkurencingumui, ypač energijai imliose pramonės šakose.
Anglis kaip saugumo draudimas
Kostempski pabrėžia, kad anglis kai kuriose rinkose vėl stiprina pozicijas ir dalinai pakeičia dujas, kai šios brangsta ar tampa politiškai rizikingos. Jo vertinimu, turėti savo kuro bazę reiškia mažesnę priklausomybę nuo importo, logistikos sutrikimų ir tiekimo grandinių šokų.
„Įvairiose krizėse savas kuras yra didžiulis pranašumas. Tai pagaliau verta suprasti ir įvertinti“, – sakė Marian Kostempski.
Energetikos ekspertai pastaraisiais metais akcentuoja, kad energijos saugumas Europoje tapo lygiaverčiu tikslu greta klimato politikos. Dėl to vis dažniau ieškoma pereinamojo laikotarpio sprendimų, kai dalis anglies pajėgumų laikomi kaip rezervas, kol sparčiau plečiasi atsinaujinantys ištekliai, tinklai ir energijos kaupimas.
Naujos kasyklos ar geresnis išnaudojimas?
Kalbėdamas apie idėjas statyti naujas anglies kasyklas Liublino anglies baseine, buvęs „Kopex“ vadovas ragina vertinti atsargiai. Jo teigimu, kasyklos statyba reiškia didžiules investicijas į infrastruktūrą, o atsiperkamumas tampa vis labiau priklausomas nuo reguliavimo, taršos kainodaros ir rinkos paklausos.
Alternatyva, anot jo, galėtų būti efektyvesnis esamų kasybos teritorijų Silezijoje panaudojimas, jei ten galima valdyti mažesnes rizikas ir išnaudoti jau veikiančią pramoninę bazę. Tokia kryptis, jo vertinimu, teoriškai leistų išvengti dalies pradinių kaštų, tačiau vis tiek reikalautų modernizacijos ir našumo didinimo.
Restruktūrizacija – būtina, bet ne vien popieriuje
Kostempski atvirai sako, kad be restruktūrizacijos sektorius neišsilaikys: būtina mažinti sąnaudas, kelti produktyvumą ir išgryninti ilgalaikius tikslus. Jis akcentuoja, kad vadovams reikia daugiau operacinės laisvės, bet kartu ir aiškių atskaitomybės kriterijų, vertinant pažangą per apibrėžtus laikotarpius.
Pašnekovas kaip pavyzdį mini Jastrzębską Spółkę Węglową, kurios veikla orientuota į koksuojamąją anglį, svarbią plieno pramonei. Jo teigimu, būtent kaštų kontrolė ir efektyvumo didinimas šiame sektoriuje tampa lemiamu veiksniu, kai kainos svyruoja, o konkurencija tarptautinėje rinkoje stiprėja.
Tuo pat metu anglies pramonė susiduria su struktūriniu spaudimu: Europos Sąjungoje griežtėja taršos reguliavimas, o investuotojai vis dažniau reikalauja aiškaus perėjimo plano. Tai reiškia, kad politinis sprendimas „palikti anglį“ be aiškaus modernizacijos, socialinės pertvarkos ir alternatyvių investicijų plano gali baigtis didesniais kaštais vėliau.
„Kasybą reikia restruktūrizuoti. Tai nėra naujiena. Reikia nuoseklumo ir valdžios palaikymo“, – sakė Marian Kostempski.
Kalbėdamas apie galimą lenkiško kasybos know-how eksportą, jis vertina atsargiai: pavienės įmonės galėtų rasti nišų, tačiau masinės plėtros tikėtis sunku. Jis primena, kad tokios šalys kaip Kinija turi didelį mastą, sparčiai kelia kokybės standartus ir pačios stato kasyklas, todėl konkurencija tarptautiniuose projektuose būtų itin kieta.
Vis dėlto pagrindinė Kostempskio žinutė išlieka aiški: energetikos politikoje, jo manymu, būtina suderinti klimato tikslus su realiais saugumo scenarijais. Tai reiškia ne grįžimą prie senos priklausomybės nuo anglies, o pragmatišką pereinamojo laikotarpio valdymą, kai vietiniai ištekliai gali tapti atsarginiu sprendimu krizės atvejui.
