Kai gamtos argumentas tampa politiniu įrankiu
Europos Parlamente dalis kraštutinių dešiniųjų frakcijų vis dažniau save pristato kaip gamtos buveinių gynėjas, tačiau jų tikslas neretai susijęs su noru pristabdyti Europos Komisijos siūlymus spartinti atsinaujinančios energetikos projektus. Šis posūkis Briuselyje kuria neįprastas sąjungas, kai dalis žaliųjų ir kairiųjų, kritikuodami leidimų reformą, kai kuriais klausimais atsiduria greta politinių oponentų.
Diskusijų centre atsidūrė Komisijos siekis supaprastinti ir pagreitinti leidimų išdavimą vėjo, saulės, elektros tinklų ir kitos energetikos infrastruktūros projektams. Europos Sąjungos institucijos argumentuoja, kad dabartinės procedūros kai kuriose valstybėse gali užtrukti iki devynerių metų, todėl energetikos transformacija stringa.
Leidimų reforma: daugiau greičio, mažiau saugiklių?
Viena iš labiausiai ginčijamų idėjų yra siūlymas atsinaujinančios energetikos projektus leidimų išdavimo procese nuosekliai laikyti viršesnio viešojo intereso klausimu. Praktikoje tai suteiktų tokiems projektams didesnį teisinį svorį, kai valdžios institucijos vertina konfliktą tarp energetikos plėtros ir aplinkosaugos, kraštovaizdžio ar vietos bendruomenių interesų.
Aplinkosaugos organizacijos ir dalis europarlamentarų perspėja, kad per didelis supaprastinimas gali silpninti poveikio aplinkai vertinimo standartus. Jų teigimu, greitis pats savaime neužtikrina geresnių sprendimų, jei kartu mažėja galimybės iš anksto identifikuoti rizikas saugomoms buveinėms, paukščių migracijos keliams ar vandens telkinių būklei.
„Turime paspartinti energetikos pertvarką, tačiau tai neturi vykti Europos gamtos apsaugos taisyklių sąskaita“, – sakė žaliųjų europarlamentaras Rasmus Nordqvist.
Neįprasti blokai ir skirtingi motyvai
Kraštutinės dešinės atstovai, teikdami siūlymų pataisas, viešai akcentuoja būtinybę saugoti gamtą ir vengti procedūrų, kurios galėtų apriboti išsamų poveikio aplinkai vertinimą. Tačiau kritikai atkreipia dėmesį, kad šios politinės jėgos anksčiau dažnai pasisakė prieš Europos žaliąjį kursą, ragino švelninti su klimato politika susijusius įsipareigojimus ir skeptiškai vertino atsinaujinančių išteklių plėtrą.
Šiandien dalis jų argumentų sutampa su nuosaikesnių politikų išsakomomis pastabomis: kad valstybės narės turėtų išlaikyti daugiau diskrecijos sprendžiant, kur ir kokias technologijas plėtoti, o ypač jautriose teritorijose taikyti griežtesnę apsaugą. Skirtumas tas, kad vieni tai mato kaip saugiklių stiprinimą, kiti kaip galimybę sulėtinti bendrą atsinaujinančios energetikos tempą.
Debatą dar labiau komplikuoja ginčai dėl elektros tinklų plėtros. Energetikos transformacijai būtina nauja infrastruktūra, tačiau kai kurie pasiūlymai siekia dalį projektų atleisti nuo tam tikrų vandens apsaugos reikalavimų, argumentuojant, kad perteklinis dokumentavimas ir ilgi vertinimai sukuria brangius vėlavimus be apčiuopiamos naudos aplinkai.
Europos Komisija tvirtina, kad tik spartesnės procedūros leis greičiau išstumti iškastinį kurą iš energetikos sistemos ir įgyvendinti klimato tikslus, kurie tiesiogiai susiję ir su biologinės įvairovės apsauga. Europos Parlamente sprendimai dėl leidimų reformos ir su ja susijusių pataisų turėtų būti priimami artimiausiais mėnesiais, o politinės stovyklos ieškos pusiausvyros tarp greičio, teisinio aiškumo ir gamtosauginių saugiklių.
Leave a Reply