CP v2

Tag: Eurostatas

  • Būsto kainos Europoje kyla toliau: Portugalija ir Bulgarija šauna į viršų, bet yra ir kritimų

    Būsto kainos Europoje kyla toliau: Portugalija ir Bulgarija šauna į viršų, bet yra ir kritimų

    Būsto kainos didžiojoje Europos dalyje ir toliau auga, tačiau tempas skiriasi kardinaliai. Eurostato duomenimis, 2026 metų antrąjį ketvirtį Europos Sąjungoje būstų kainos buvo 4,7 proc. didesnės nei prieš metus, o infliacija siekė 3,2 proc.

    Toks skirtumas reiškia, kad kainų augimas daugelyje rinkų aplenkė bendrą kainų lygio kilimą. Įvertinus infliaciją, ES būsto kainos realiai per metus paaugo apie 1,5 proc., tačiau kai kuriose šalyse realus šuolis buvo kelis kartus didesnis.

    Kas Europoje brango sparčiausiai?

    Tarp 29 Europos šalių devynios fiksavo dviženklį metinį būsto kainų augimą. Didžiausias kilimas 2026 metų antrąjį ketvirtį užfiksuotas Portugalijoje, kur kainos per metus ūgtelėjo 16,5 proc., o Bulgarijoje augo 15,5 proc.

    Prie sparčiausiai brangusių rinkų taip pat priskirta Lietuva, kur metinis kainų augimas siekė 14,3 proc. Dviženklius pokyčius fiksavo ir Slovakija, Kroatija, Ispanija, Rumunija, Latvija bei Vengrija.

    Nekilnojamojo turto ekspertas Mikk Kalmet pabrėžė, kad Portugalijoje paklausą ypač stipriai kelia ribota pasiūla didmiesčiuose ir pakrantėse. Tam įtakos turi naujos statybos trūkumas, užsienio investuotojų aktyvumas, turizmo sukurta paklausa ir užsitęsęs būsto deficitas.

    „Rinkoje paklausa ir toliau lenkia pasiūlą, o tai tiesiogiai kelia kainas, ypač didmiesčiuose ir paklausiausiuose regionuose“, – sakė M. Kalmet.

    Kur kainos krito ir kodėl?

    Ne visur kryptis buvo tokia pati. Per metus būsto kainos mažėjo Suomijoje, Liuksemburge ir Prancūzijoje: atitinkamai 2,7 proc., 2,2 proc. ir 0,8 proc.

    Anot M. Kalmet, Suomijoje kainas spaudė silpnesnis ekonomikos augimas ir atsargesnės gyventojų nuotaikos, kurias kurį laiką slopino brangesnis skolinimasis. Prancūzijoje ryškiau veikė įperkamumo problemos ir vangesnė paklausa, o dalis pirkėjų sprendimus atidėjo dėl ekonominio neapibrėžtumo.

    Infliacija parodė tikrą vaizdą

    Įvertinus infliaciją, realus kainų augimas kai kuriose šalyse išlieka itin aukštas. Portugalijoje, kur infliacija per tą patį laikotarpį siekė 3,6 proc., realus būsto kainų augimas sudarė apie 12,1 proc.

    Eurostato duomenys rodo, kad realiai kainos taip pat stipriai augo Slovakijoje, Bulgarijoje, Lietuvoje, Ispanijoje ir Latvijoje. Tuo metu Liuksemburge realios kainos per metus smuko 6,4 proc., o Prancūzijoje ir Vokietijoje taip pat fiksuotas neigiamas realus pokytis.

    Ką rodo didžiosios ekonomikos?

    Vertinant didžiausias ES ekonomikas, ryškiausiai išsiskyrė Ispanija, kur metinis būsto kainų augimas siekė 12,1 proc. Italijoje kainos augo 4,0 proc. ir buvo žemiau ES vidurkio, o Vokietijoje fiksuotas vos 0,6 proc. kilimas.

    Ekonomistai atkreipia dėmesį, kad Vokietijoje paklausą riboja pablogėjęs įperkamumas ir atsigavusios būsto finansavimo palūkanos, todėl silpnėja paskolų paklausa. Toks derinys dažnai pristabdo rinką net ir tuomet, kai pasiūla nėra gausi.

    Kas laukia toliau?

    Ekspertai prognozuoja, kad būsto kainas daugelyje šalių toliau palaikys struktūrinis būsto trūkumas ir neišnykstanti paklausa, tačiau augimas išliks nevienodas. Dviženkliai šuoliai, matyti dalyje rinkų, nebūtinai taps nauja norma visoje Europoje.

    Didžiausiu neapibrėžtumo veiksniu įvardijamos palūkanų normos ir gyventojų perkamoji galia. Jei skolinimasis brangs, o energijos ir kitų būtinųjų išlaidų našta didės, dalis pirkėjų gali pristabdyti sprendimus, o tai automatiškai sumažintų kainų augimo spaudimą.

  • Euro zonos infliacija šoktelėjo iki 3,8 proc.: Lietuva atsidūrė brangimo lyderėse

    Euro zonos infliacija šoktelėjo iki 3,8 proc.: Lietuva atsidūrė brangimo lyderėse

    Rugsėjį kainos augo sparčiausiai

    Euro zonoje rugsėjį metinė infliacija pakilo iki 3,8 proc. ir pasiekė aukščiausią lygį per trejus metus. Tai buvo daugiau, nei tikėjosi ekonomistai, o mėnesinis kainų pokytis, palyginti su rugpjūčiu, siekė 0,6 proc.

    Tokie duomenys didina įtampą dėl to, ar kainų šuolis yra laikinas, ar gali virsti platesnio masto brangimu. Europos Centrinis Bankas savo tikslu laiko 2 proc. infliaciją, todėl dabartinis rodiklis nuo jo smarkiai nutolęs.

    Energija tapo pagrindiniu varikliu

    Didžiausią įtaką bendrai infliacijai turėjo energija: jos kainos per metus paaugo 18,8 proc., o vien per rugsėjį padidėjo 3,9 proc. Energija euro zonos vartojimo krepšelyje sudaro apie 9 proc., todėl šis šuolis reikšmingai pakėlė bendrą rodiklį.

    Branduolinė infliacija, neįtraukianti energijos, maisto, alkoholio ir tabako, kilo gerokai nuosaikiau ir siekė 2,5 proc. Tai rodo, kad kol kas didžioji dalis spaudimo kyla iš energijos, tačiau rizika persiduoti kitoms prekių ir paslaugų grupėms išlieka.

    Paslaugų infliacija pakilo iki 3,2 proc., o tai svarbu, nes paslaugos sudaro didžiausią euro zonos krepšelio dalį, apie 47 proc. Į šią kategoriją patenka nuoma, restoranai, kelionės, draudimas ir kitos kasdienės išlaidos, kurios dažnai jautriai reaguoja į darbo užmokesčio pokyčius.

    Kur infliacija didžiausia?

    Tarp euro zonos valstybių rugsėjį didžiausia metinė infliacija fiksuota Lietuvoje ir siekė 6,1 proc., o mėnesiu anksčiau buvo 5,6 proc. Aukšti rodikliai taip pat registruoti Bulgarijoje, Kipre, Liuksemburge, Graikijoje ir Ispanijoje.

    Iš viso šešiose euro zonos šalyse metinė infliacija siekė 5 proc. ar daugiau, o dešimtyje valstybių ji buvo lygi arba didesnė už euro zonos vidurkį. Mažiausia infliacija fiksuota Maltoje, Suomijoje ir Latvijoje, o Latvija išsiskyrė tuo, kad joje metinis rodiklis rugsėjį net sumažėjo.

    Tarp didžiųjų ekonomikų sparčiausias pagreitėjimas matytas Italijoje, kur metinė infliacija pakilo iki 4,1 proc., o kainos per vieną mėnesį šoktelėjo 2,0 proc. Prancūzijoje infliacija pasiekė 3,4 proc., Vokietijoje 3,3 proc., o Ispanija išliko aukščiausiai tarp ketverto ir pakilo iki 5,0 proc.

    Ką tai reiškia ECB sprendimams?

    Europos Centrinis Bankas rugsėjo 10 dieną padidino pagrindines palūkanų normas 0,25 proc. punkto, o indėlių palūkanų norma pasiekė 2,50 proc. Didesnės palūkanos brangina skolinimąsi gyventojams ir verslui, todėl paprastai vėsina paklausą ir ilgainiui mažina kainų spaudimą.

    ECB prognozėse numatoma, kad vidutinė metinė infliacija euro zonoje 2026 metais sieks 3,0 proc., 2027 metais 2,5 proc., o 2028 metais 2,1 proc. Vis dėlto naujausi duomenys rodo, kad grįžimas prie tikslo gali užtrukti, ypač jei energijos brangimas išsilaikys ilgiau.

    Rinkų dalyviai vis atidžiau stebi naftos ir dujų kainų dinamiką, taip pat tai, ar energijos šokas persiduos į platesnį vartojimo prekių ir paslaugų spektrą. Kitas ECB posėdis numatytas spalio pabaigoje Frankfurte, o diskusijų centre bus klausimas, ar prireiks dar vieno palūkanų didinimo.

  • Eurostato signalas ūkininkams: produkcijos kainos krenta, o kuras ir trąšos brangsta

    Eurostato signalas ūkininkams: produkcijos kainos krenta, o kuras ir trąšos brangsta

    Žirklių efektas žemės ūkyje

    Eurostato duomenys rodo, kad 2026 metų antrąjį ketvirtį Europos Sąjungos ūkininkai vidutiniškai gavo mažesnes kainas už savo produkciją, nors jų patiriamos sąnaudos augo. Toks kainų ir kaštų išsiskyrimas rinkoje dažnai vadinamas žirklių efektu, kai pajamos spaudžiamos žemyn, o išlaidos kyla.

    Palyginti su tuo pačiu 2025 metų laikotarpiu, žemės ūkio produkcijos supirkimo kainos sumažėjo 5,8 proc. Tai buvo jau trečias iš eilės ketvirtis, kai fiksuojamas metinis kainų kritimas, didinantis spaudimą ūkių pelningumui.

    Kas brango labiausiai?

    Tuo pat metu vidutinės žemės ūkyje naudojamų prekių ir paslaugų kainos, į kurias įeina energija, trąšos ir pašarai, pakilo 4,7 proc. Praktikoje tai reiškia, kad net ir išlaikant panašius gamybos apimtis, bendros savikainos dalis didėjo.

    Ryškiausiai brango energija ir tepalai, kurių kainos šoktelėjo 22 proc. Trąšos ir dirvožemio gerinimo priemonės pabrango 13,4 proc., o tai ypač jautru ūkiams, kurių rezultatai tiesiogiai priklauso nuo tręšimo intensyvumo ir sezoniškumo.

    Smūgis pienui ir grūdams

    Didžiausias kainų kritimas užfiksuotas pieno sektoriuje: vidutinė kaina, kurią gavo ūkininkai, buvo 16,6 proc. mažesnė nei prieš metus. Grūdų kainos, Eurostato vertinimu, sumenko 5,6 proc., taip pat mažindamos augalininkystės ūkių pajamas.

    Valstybių pjūvyje produkcijos kainos krito 20 ES šalių. Didžiausias metinis nuosmukis fiksuotas Danijoje, kur jis siekė 17,2 proc., o Airijoje 16,2 proc., o tai rodo, kad spaudimas nėra lokalus ir apima skirtingas ūkininkavimo struktūras.

    Sąnaudų kainos augo visose ES valstybėse narėse. Didžiausi šuoliai, lyginant 2026 metų antrąjį ketvirtį su 2025 metų tuo pačiu laikotarpiu, užfiksuoti Lietuvoje, kur augimas siekė 16,4 proc., ir Rumunijoje, kur jis sudarė 11,7 proc.

    Kokie sprendimai svarstomi?

    ES žemės ūkio ministrai, susitikę rugsėjo 28 dieną, akcentavo aukštas gamybos sąnaudas, ypač trąšų ir energijos, bei mažesnes produkcijos kainas, kurios mažina ūkių maržas. Tokia kombinacija dažniausiai greitina sprendimus mažinti investicijas, atidėti technikos atnaujinimą ar riboti gamybą.

    Europos Komisija liepos 17 dieną paskelbė 540 mln. eurų paramos paketą, skirtą kompensuoti labiausiai nukentėjusiems ūkininkams ekonominius nuostolius, siejamus su išaugusiomis trąšų ir energijos sąnaudomis. Prancūzijai numatyta apie 107,1 mln. eurų, Ispanijai 50,2 mln. eurų, o tikslines išmokų schemas nustato nacionalinės institucijos.

    Ilgesnėje perspektyvoje ES ministrai aptarė Europos Komisijos trąšų veiksmų planą, paskelbtą gegužę, kuriuo siekiama gerinti trąšų prieinamumą ir įperkamumą bei stiprinti vidaus tiekimo atsparumą. Šios priemonės aktualios ir Baltijos regionui, nes trąšų kainų svyravimai tiesiogiai persiduoda savikainai ir konkurencingumui bendroje rinkoje.

  • Euro zonos infliacija šoktelėjo iki 3,8 proc.: brangstanti energija spaudžia ECB spręsti dėl palūkanų

    Infliacija euro zonoje vėl įsibėgėjo

    Euro zonos vartotojų kainos 2026 metų rugsėjį augo sparčiausiai per pastaruosius trejus metus. Eurostato skelbiamu suderintu vartotojų kainų indeksu (HICP) metinė infliacija pasiekė 3,8 proc., o tai didina spaudimą Europos Centriniam Bankui (ECB) išlaikyti griežtesnę pinigų politiką.

    Palyginimui, 2026 metų rugpjūtį HICP euro zonoje siekė 3,2 proc., o liepą buvo 2,9 proc. Rugsėjo šuolis rodo, kad kainų mažėjimo tendencija nėra tvari, o infliacijos rizikos vėl ryškėja.

    Energijos kainos tapo pagrindiniu veiksniu

    Didžiausią įtaką bendram rodikliui, remiantis Eurostato duomenimis, darė energijos brangimas. Skaičiuojama, kad energijos kainos rugsėjį buvo beveik 20 proc. didesnės nei prieš metus, todėl bendras kainų lygis kilo net ir tuomet, kai dalyje kitų prekių bei paslaugų augimas buvo nuosaikesnis.

    Analitikai pabrėžia, kad tokį foną stiprina geopolitinė įtampa ir su tuo susiję tiekimo bei logistikos sutrikimai. Rinkos dalyviai ypač jautriai reaguoja į bet kokius signalus, galinčius išjudinti naftos ir dujų kainas, nes energija greitai persiduoda į transporto, gamybos ir paslaugų kainodarą.

    ECB dilema: ar dar kartą kelti palūkanas?

    Infliacijos atšokimas jau nulėmė ECB sprendimus 2026 metais: bankas palūkanas didino 0,25 procentinio punkto birželį ir pakartojo žingsnį rugsėjį. Po pastarojo sprendimo pagrindinė refinansavimo palūkanų norma siekia 2,65 proc., o rinkoje vėl stiprėja lūkesčiai, kad griežtinimo ciklas gali nesibaigti.

    Rinkų ekspertai vertina, kad naujausi skaičiai yra argumentas išlaikyti ribojančią politiką ilgiau, nei buvo tikėtasi vasaros pradžioje. Kartu tai kelia riziką ekonomikos augimui, nes brangesnis skolinimasis paprastai lėtina vartojimą, investicijas ir nekilnojamojo turto rinką.

    „Naujausi duomenys yra dar vienas argumentas išlaikyti griežtesnę centrinio banko laikyseną. Tačiau lieka klausimas, ar tai ilgalaikės infliacijos problemos pradžia, ar laikinas energijos kainų šuolio efektas“, – sakė finansų rinkų ekspertas Janas Karczewskis.

    Kitas ECB posėdis numatytas spalio 28–29 dienomis. Iki jo lemiamu veiksniu gali tapti tai, ar įtampa tarptautinėse rinkose slops ir energijos kainos stabilizuosis, ar priešingai, brangimas įsitvirtins ir padidins tikimybę, kad ECB dar kartą kels palūkanas.

  • Eurostatas įvardijo brangiausias Europos šalis: būstas, maistas ir paslaugos nustebins

    Eurostatas įvardijo brangiausias Europos šalis: būstas, maistas ir paslaugos nustebins

    Kainų žemėlapis Europoje

    Naujausi Eurostato kainų lygio duomenys rodo ryškius skirtumus tarp Europos šalių: kai kur už tą patį prekių ir paslaugų krepšelį mokama gerokai daugiau nei ES vidurkis, kitur kainos išlieka vienos žemiausių.

    Eurostatas šiuos palyginimus grindžia kainų lygio indeksu, kuris parodo, kaip konkrečios šalies kainos atrodo ES vidurkio fone. Vertinamas ne vienas produktas, o plati prekių ir paslaugų grupių visuma.

    Kur brangiausia: būstas ir kasdienės išlaidos

    Vienas ryškiausių skirtumų fiksuojamas būsto srityje. Remiantis Eurostato skaičiavimais, Šveicarijoje būstas buvo 73,9 proc. brangesnis už Europos Sąjungos vidurkį, Airijoje 56,7 proc., o Jungtinėje Karalystėje 56,5 proc.

    Tuo metu pigiausi būsto kaštai buvo Rumunijoje, Lenkijoje ir Bulgarijoje. Tai reiškia, kad nuomos, būsto priežiūros ir susijusių išlaidų našta, lyginant su ES vidurkiu, šiose rinkose išlieka mažesnė.

    Eurostato tyrime lyginamos kainos daugiau nei 30 Europos šalių, apimant ir ne ES valstybes. Duomenys surinkti vertinant 440 prekių ir paslaugų pozicijų, kad palyginimas būtų kuo artimesnis realiam vartojimui.

    Alkoholis, tabakas ir maistas: skirtumai milžiniški

    Alkoholio ir tabako kategorijoje atotrūkis dar didesnis. Norvegijoje šių prekių kainos buvo 126,1 proc. didesnės už ES vidurkį, o Bulgarijoje 41,8 proc. mažesnės už ES vidurkį.

    Maisto produktų kainos taip pat stipriai išsiskiria. Palyginamas maisto krepšelis Danijoje kainavo maždaug dvigubai daugiau nei Rumunijoje, o ne ES šalys, tokios kaip Šveicarija, Norvegija ir Islandija, dažnai patenka tarp brangiausių.

    Eurostato duomenimis, maistas Šveicarijoje buvo 63,6 proc. brangesnis už ES vidurkį. Tai ypač svarbu keliautojams ir dirbantiems užsienyje, nes kasdienės išlaidos tokiose rinkose gali augti greičiau nei atlyginimų lūkesčiai.

    „Kainų lygio indeksas leidžia palyginti, kiek iš tiesų kainuoja gyvenimas skirtingose šalyse, kai vertinamas toks pats prekių ir paslaugų krepšelis“, – teigiama Eurostato paaiškinimuose apie metodiką.

    Vertinant paslaugas, Jungtinė Karalystė išsiskyrė aukštesnėmis nei ES vidurkis būsto, restoranų ir viešbučių, transporto, ryšių, laisvalaikio bei baldų kainomis. Tačiau drabužiai, maistas ir asmeninis transportas, įskaitant automobilius ar dviračius, kai kuriais atvejais buvo pigesni už ES vidurkį.

    Iš ryškesnių išimčių minima Graikija, kuri išsiskyrė brangiausiais ryšiais, įskaitant pašto, telefono ir interneto paslaugas. Vis dėlto kitose kategorijose Graikijos kainos dažnai buvo žemiau ES vidurkio.

    Tarp pigiausių šalių neretai minimos Rumunija ir Bulgarija, ypač paslaugų sektoriuje. Pavyzdžiui, restoranų ir viešbučių kainos Bulgarijoje buvo 53,4 proc. mažesnės už ES vidurkį, o Rumunijoje 47,6 proc. mažesnės.

    Eurostatas taip pat atkreipia dėmesį, kad tokios didžiosios ekonomikos kaip Prancūzija, Vokietija ir Belgija dažnai laikėsi šiek tiek virš ES vidurkio. Tai rodo santykinai stabilų, tačiau ne ekstremalų kainų lygį, lyginant su brangiausiomis Europos rinkomis.

    Praktikoje šie palyginimai svarbūs ne tik kelionėms. Jie naudojami vertinant perkamąją galią, socialinės politikos sprendimus ir realią gyventojų gyvenimo kainą, ypač kai infliacija ir energetikos svyravimai Europoje išlieka aktualūs.

  • Šokiruojantis žemėlapis: kiek metų europiečiai realiai gyvena iš pensijos – kur Lietuva?

    Šokiruojantis žemėlapis: kiek metų europiečiai realiai gyvena iš pensijos – kur Lietuva?

    Pensijoje praleidžiamų metų skirtumai

    Europoje pensinis amžius daugelyje šalių kyla, tačiau vien to nepakanka paaiškinti, kodėl vienur žmonės pensiją gauna gerokai ilgiau nei kitur. Skirtumus lemia du pagrindiniai veiksniai: pensinis amžius ir tikėtina gyvenimo trukmė sulaukus pensijos.

    EBPO duomenimis, 2024 metais vidutinis pensinis amžius Europos Sąjungoje siekė 64,7 metų vyrams ir 64 metus moterims. Būtent nuo šio amžiaus, įvykdžius stažo ir kitas sąlygas, dauguma gyventojų įgyja teisę į senatvės pensiją.

    Kiek metų ES gyvena pensijoje?

    Skaičiuojant pagal tikėtiną gyvenimo trukmę pasiekus pensinį amžių, ES vyrai vidutiniškai gali tikėtis pensiją gauti 18,4 metų, o moterys – 21,8 metų. Tai reiškia, kad moterys ES vidutiniškai pensijoje praleidžia apie 3,4 metų daugiau nei vyrai.

    Skirtumai tarp šalių išlieka ryškūs net ir ES viduje. Dalis valstybių pasiekia daugiau nei 20 metų vidutinę pensijos gavimo trukmę vyrams, o kitose šis laikotarpis nesiekia ir 16 metų.

    Kur trumpiausia, kur ilgiausia?

    Pagal apžvalgoje naudotus Eurostato ir EBPO 2024 metų duomenis, trumpiausiai pensiją vyrai tikėtina gauna Bulgarijoje ir Vengrijoje – apie 14,7 metų. Tarp ES valstybių ilgiausias laikotarpis fiksuojamas Liuksemburge, kur vyrų tikėtina pensijos gavimo trukmė siekia apie 22 metus.

    Lietuva priskiriama prie šalių, kuriose vyrų tikėtinas pensijos gavimo laikotarpis yra mažesnis nei 16 metų. Prie šios grupės taip pat priskiriamos Latvija ir Rumunija, o tai siejama ir su sveikatos rodiklių, ir su mirtingumo struktūros skirtumais regione.

    Moterų situacija visoje Europoje palankesnė, tačiau ir čia matyti didelė amplitudė. ES vidurkis siekia 21,8 metų, o kai kuriose šalyse moterys statistiškai pensiją gauna gerokai trumpiau nei 20 metų.

    Vokietijos paradoksas ir Turkijos išskirtinumas

    Tarp didžiųjų Europos ekonomikų išsiskiria Vokietija: vyrų tikėtina pensijos gavimo trukmė ten yra apie 1,1 metų mažesnė už ES vidurkį. Tai sukuria pastebimą atotrūkį nuo tokių šalių kaip Prancūzija ar Ispanija, kur didesnę įtaką daro ilgesnė tikėtina gyvenimo trukmė ir skirtinga pensinio amžiaus dinamika.

    Europos kontekste ryški išimtis yra Turkija, kur 2024 metais pensinis amžius buvo ypač žemas: 52 metai vyrams ir 49 metai moterims. Dėl to statistiškai pensijos gavimo laikotarpis ten atrodo pats ilgiausias, nors realų vaizdą koreguoja tai, kada žmonės faktiškai pasitraukia iš darbo rinkos.

    Kada žmonės iš tiesų nustoja dirbti?

    Svarbus niuansas – faktinis pasitraukimo iš darbo rinkos amžius ne visada sutampa su oficialiu pensiniu amžiumi. ES vidutiniškai vyrai iš darbo rinkos pasitraukia apie 63,8 metų, nors pensinis amžius siekia 64,7 metų, o moterys – apie 62,9 metų, kai oficialiai pensija dažniausiai pradedama mokėti nuo 64 metų.

    Tai reiškia, kad dalis žmonių realiai nustoja dirbti anksčiau, tačiau pensiją pradeda gauti vėliau, arba pereina per nedarbo, ligos ar kitas išmokas. Kai kuriose šalyse skirtumas tarp oficialaus pensinio amžiaus ir faktinio pasitraukimo iš darbo rinkos yra ypač didelis, todėl „metai pensijoje“ statistikoje gali būti interpretuojami skirtingai.

    Ne tik trukmė, bet ir suma

    Ekspertai pabrėžia, kad vien tik pensijos gavimo trukmė neatsako į klausimą, ar senjorai gyvena finansiškai saugiai. Pensijos daugeliui vyresnių europiečių yra pagrindinis pajamų šaltinis, tačiau pensijų dydžiai skiriasi tiek nominaliai, tiek pagal perkamąją galią.

    Be to, EBPO šalyse išlieka ir lyčių pensijų atotrūkis: moterys vidutiniškai gauna apie 23 proc. mažesnes pensijas nei vyrai. Todėl net ir ilgesnė tikėtina gyvenimo trukmė pensijoje nebūtinai reiškia didesnį finansinį stabilumą.

  • Kur dingsta europiečių mokesčiai: 2 iš 5 eurų atitenka šiai sričiai, o antra vieta stebina

    Kur dingsta europiečių mokesčiai: 2 iš 5 eurų atitenka šiai sričiai, o antra vieta stebina

    Kur nukeliauja mokesčių eurai

    Gyventojai moka mokesčius, o jų pajamos sudaro reikšmingą viešųjų finansų dalį visoje Europoje. Būtent iš šių lėšų valstybės finansuoja paslaugas, tokias kaip švietimas, sveikatos apsauga ir socialinė apsauga.

    Eurostato duomenimis, 2024 metais mokesčių pajamos Europos Sąjungoje sudarė 40,3 proc. bendrojo vidaus produkto. Tuo pat metu valdžios sektoriaus išlaidos buvo dar didesnės ir pasiekė 49,6 proc. BVP.

    Daugiausia – socialinei apsaugai

    Vertinant ne tik bendrą išlaidų lygį, bet ir tai, kaip išlaidos paskirstomos, ryškėja aiški tendencija: didžiausia dalis tenka socialinei apsaugai. Europos Sąjungoje jai 2024 metais buvo skirta 19,6 proc. BVP, tai sudaro apie 40 proc. visų valdžios sektoriaus išlaidų.

    Kitaip tariant, maždaug du iš penkių viešųjų išlaidų eurų Europos Sąjungoje nukeliauja socialinei apsaugai. Ši sritis apima pensijas, nedarbo išmokas, paramą ligos ar negalios atveju, taip pat priemones, susijusias su tėvystės ar motinystės pareigomis, būstu ir socialine atskirtimi.

    Tarp Europos Sąjungos, Jungtinės Karalystės, Norvegijos, Šveicarijos ir Islandijos socialinė apsauga visur yra didžiausia biudžeto išlaidų kategorija. Skirtumai tarp šalių dideli: nuo 26 proc. Vengrijoje iki 45,9 proc. Suomijoje.

    Kodėl palyginimai ne visada akivaizdūs

    Vien procentinės dalies reitingai gali klaidinti, nes valstybių BVP ir nominalios biudžetų apimtys smarkiai skiriasi. Todėl ta pati procentinė dalis skirtingose šalyse gali reikšti visiškai kitokias realias sumas vienam gyventojui.

    Dėl to ekonomistai dažnai siūlo vertinti ir išlaidas vienam gyventojui, taip pat atsižvelgti į perkamąją galią. Tai leidžia tiksliau palyginti, kiek realiai „nuperkama“ viešųjų paslaugų ir išmokų skirtingose valstybėse.

    Europos Centrinio Banko analizėje pabrėžiama, kad vieno optimalaus socialinių išlaidų lygio, tinkančio visoms šalims, nėra. Skirtumus lemia demografija, darbo rinkos struktūra ir pensijų sistemų sandara.

    Sveikata dažniausiai antra, bet ne visur

    Vidutiniškai Europos Sąjungoje antra didžiausia išlaidų kategorija yra sveikatos apsauga, kuriai tenka apie 15 proc. visų valdžios sektoriaus išlaidų. Vis dėlto devyniose šalyse antra vieta atitenka kitoms sritims, o tai atspindi skirtingus politinius prioritetus ir finansavimo modelius.

    Sveikatos išlaidų dalis ypač skiriasi: nuo 6,7 proc. Šveicarijoje ir 10 proc. Vengrijoje iki 24,3 proc. Airijoje. Šiuos skirtumus iš dalies aiškina tai, kad kai kur didesnę dalį sveikatos paslaugų kainos padengia namų ūkiai, draudimas ar mišrūs modeliai, o ne vien valstybės biudžetas.

    Sudėjus socialinę apsaugą ir sveikatos apsaugą, daugiau nei pusė valdžios sektoriaus išlaidų tenka šioms dviem sritims maždaug dviejuose trečdaliuose valstybių. Europos Sąjungoje bendra šių kategorijų dalis siekia apie 55 proc.

    Kitos didžiosios eilutės: administravimas, ekonomika, švietimas

    Po socialinės apsaugos ir sveikatos didžiausios išlaidų kategorijos Europos Sąjungoje yra bendrosios viešosios paslaugos, ekonomikos reikalai ir švietimas, kurių kiekviena sukasi apie 10 proc. ribą. Bendrosios viešosios paslaugos apima valstybės administravimą, viešuosius finansus, užsienio reikalus, viešąją skolą ir pervedimus tarp valdžios lygių.

    Šios kategorijos dalis ypač nevienoda: nuo 7,5 proc. Bulgarijoje iki 21,2 proc. Vengrijoje. Kai kur, pavyzdžiui, Vengrijoje, Graikijoje ar Italijoje, bendrosios viešosios paslaugos tampa antra didžiausia biudžeto eilute po socialinės apsaugos.

    Ekonomikos reikalams priskiriamos išlaidos, susijusios su užimtumu ir verslu, žemės ūkiu, energetika, pramone, transportu, ryšiais ir ekonominiais tyrimais. Kai kuriose šalyse, tokiose kaip Malta ar Latvija, ši eilutė yra antroje vietoje, o dalis gali siekti apie penktadalį visų išlaidų.

    Švietimas kaip antra didžiausia kategorija išsiskiria Šveicarijoje, kur jam tenka 16,3 proc. visų valdžios sektoriaus išlaidų. Tuo metu gynybai Europos Sąjungoje vidutiniškai skiriama 3,5 proc., o tokios sritys kaip aplinkos apsauga, būstas ir bendruomenės paslaugos ar kultūra sudaro palyginti nedidelę bendro biudžeto dalį.

  • Lenkijos ekonomika prieš lūžį: pigios algos nebeveikia, o DI diegimas versle vis dar atsilieka

    Lenkija turi stiprių inžinerinių kompetencijų ir sukauptą patirtį dirbant tarptautiniuose projektuose, tačiau vien to nepakanka tvirtai vietai pasaulinėje prekyboje. Varšuvos universiteto profesorė Katarzyna Śledziewska pabrėžia, kad šaliai reikia nuoseklios strategijos, kaip kurti ir valdyti didesnės vertės grandines.

    Pasak ekspertės, tikslas turėtų būti perėjimas nuo talentų tiekėjo ir subrangovo vaidmens prie sprendimų kūrėjo, turinčio teises į produktą, duomenis ir technologiją. Tai reiškia, kad užsienio investicijas verta vertinti ne vien pagal sukurtų darbo vietų skaičių, bet ir pagal tai, ar jos atneša mokslinių tyrimų, tiekėjų augimo ir produktinių sprendimų centrus.

    Nuo konteinerių prie gigabitų

    Profesorė savo knygoje apie tarptautinę prekybą skaitmeninėje eroje šį pokytį apibūdina kaip perėjimą nuo konteinerių prie gigabitų. Eksporto vertė vis dažniau kuriama ne tik gamykloje, bet ir programinėje įrangoje, duomenyse, paslaugose bei santykyje su klientu.

    Todėl įmonėms tampa svarbu ne vien pagaminti produktą, bet ir pasiūlyti visą sprendimą: nuotolinį stebėjimą, atnaujinimus, diagnostiką, garantuotą paslaugos lygį ar finansavimo modelį. Tokia kryptis stiprina konkurencingumą net ir tuomet, kai darbo jėga nebe pigi.

    Kodėl pigios algos nebepranašumas

    Lenkija pagal nominalųjį bendrąjį vidaus produktą yra tarp maždaug 20 didžiausių pasaulio ekonomikų, tačiau ankstesnis modelis, paremtas santykinai mažesnėmis darbo sąnaudomis, pasiekia ribas. Augant atlyginimams, konkurencinis pranašumas turi persikelti į našumą, technologijas, intelektinę nuosavybę ir prekės ženklą.

    Skaitmeninėje ekonomikoje įėjimas į užsienio rinkas vis dažniau reiškia prisijungimą prie konkrečių platformų ir ekosistemų. Praktikoje nepakanka išversti svetainę, nes reikia integruoti mokėjimus, logistiką, grąžinimus, klientų aptarnavimą ir duomenų mainus taip, kad sistemos veiktų suderintai.

    DI diegimo spraga ir rizika

    Vienas silpniausių taškų, pasak ekspertės, yra dirbtinis intelektas: Lenkija turi stiprų IT sektorių ir kuria sprendimus užsienio klientams, bet vietinių diegimų mastas vis dar per mažas. Eurostato duomenimis, 2025 metais bent vieną DI technologiją naudojo 8,4 proc. Lenkijos įmonių, turinčių ne mažiau kaip 10 darbuotojų, kai ES vidurkis siekė 20 proc.

    Skirtumai ryškūs ir pagal įmonių dydį: DI naudojo 5,8 proc. mažų įmonių, 14,8 proc. vidutinių ir 45,8 proc. didelių. Dėl to kyla rizika, kad verslas DI naudos daugiausia kaip svetimų platformų vartotojas, o tai gerina efektyvumą, bet nepadeda pakilti vertės grandinėje ir išlaikyti kontrolės klientų santykiui.

    „Didžiausias pavojus yra tai, kad liksime tik svetimų platformų vartotojai ir toliau būsime žemesniame vertės grandinės lygyje“, – sakė Katarzyna Śledziewska.

    Ekspertės teigimu, paramos priemonės turėtų apimti ne tik mokymus, bet ir realią pagalbą diegiant DI: prieigą prie skaičiavimo infrastruktūros, testavimo aplinkų, konsultacijas dėl duomenų, kibernetinio saugumo ir pilotinių projektų finansavimą. Esminė sąlyga – eksportuoti ne vien programuotojų darbą, o savus produktus, sistemas ir pilnus sprendimus.

  • Lenkijos ekonomika ties lūžiu: mažų algų modelis nebeveikia, o proveržį stabdo DI diegimo spragos

    Lenkija sparčiai artėja prie ekonominio lūžio: ilgą laiką konkurencingumą rėmęs žemų darbo sąnaudų modelis blėsta, o augimui vis dažniau reikia produktyvumo, inovacijų ir technologijų. Apie tai kalba prof. Katarzyna Śledziewska, tarptautinės prekybos ir skaitmeninės ekonomikos tyrėja, pabrėžianti, kad vien ekspertų ir žinių nepakanka be nuoseklios strategijos.

    Pasak jos, tikslas turėtų būti perėjimas nuo talentų tiekėjo ir subrangovo vaidmens prie vertės kūrėjo ir savininko. Tai reiškia didesnę intelektinės nuosavybės, prekės ženklų, duomenų ir ilgalaikių klientų santykių svarbą, o ne vien gamybą ir fizinių prekių eksportą.

    Lenkija šiandien priskiriama prie maždaug dvidešimties didžiausių pasaulio ekonomikų pagal nominalų bendrąjį vidaus produktą. Šią poziciją padėjo pasiekti gebėjimas prisitaikyti, verslumas ir greitas rinkos ekonomikos taisyklių perėmimas, taip pat integracija į Europos ir pasaulines tiekimo grandines.

    Nuo konteinerių prie gigabitų

    Prof. K. Śledziewska akcentuoja, kad tarptautinė prekyba vis labiau priklauso nuo duomenų, algoritmų, platformų, standartų ir sistemų suderinamumo. Eksporto vertė kuriama ne tik gamykloje, bet ir programinėje įrangoje, duomenyse, aptarnavime bei santykyje su klientu.

    Ši kryptis glaudžiai susijusi su servitizacija, kai produktas jungiamas su paslauga, skaitmeniniais atnaujinimais, nuotoline diagnostika ar garantuotu prieinamumu. Tokiu atveju klientas perka ne vien prekę, o funkcionalumą, patikimumą ir tęstinumą, o įmonė gali konkuruoti ne tik kaina.

    Skaitmeninėje ekonomikoje įėjimas į užsienio rinką reiškia įsiliejimą į konkretų ekosistemų tinklą. Įmonei nebeužtenka lokalizuoti svetainę, nes reikia integruotis su vietiniais atsiskaitymais, logistika, grąžinimų valdymu ir klientų aptarnavimo kanalais.

    DI tampa ir vartais, ir kliūtimi

    Didžiausia problema, anot ekspertės, yra ne talentų ar IT sektoriaus trūkumas, o per lėtas technologijų įsisavinimas pačiose įmonėse. Tai ypač matoma mažose ir vidutinėse bendrovėse, kurios dažnai neturi duomenų kultūros, modernių informacinių sistemų ar aiškių investicinių planų.

    Eurostato duomenimis, 2025 metais bent vieną dirbtinis intelektas technologiją naudojo 8,4 proc. Lenkijos įmonių, kuriose dirba ne mažiau kaip 10 darbuotojų, kai Europos Sąjungos vidurkis siekė 20 proc. Mažose įmonėse DI taikė 5,8 proc., vidutinėse 14,8 proc., o didelėse 45,8 proc.

    Ši atotrūkio logika lemia riziką, kad šalis kuria sprendimus užsienio klientams, bet pernelyg lėtai skaitmenina savo ekonomiką. Be kokybiškų duomenų, suderinamų sistemų ir stipraus kibernetinio saugumo, DI tampa ne tik produktyvumo įrankiu, bet ir papildomu įėjimo į rinką barjeru.

    „Didžiausias tikslas turėtų būti perėjimas nuo talentų tiekėjo ir subrangovo vaidmens prie vertės kūrėjo ir savininko“, – sakė prof. Katarzyna Śledziewska.

    Ekspertė pabrėžia, kad pavojinga likti vien kitų platformų naudotojais: efektyvumas gali augti, tačiau vertės grandinėje įmonės išliks žemiau, neturėdamos kontrolės nei technologijai, nei duomenims, nei santykiui su klientu. Sprendimas, jos vertinimu, yra ne bandymas kiekvienam kurti bazinius modelius, o gebėjimas turėti savas taikomąsias DI sistemas, domeno žinias, procesus ir produktus, kurių sunku kopijuoti.

    Kad tai įvyktų greičiau, reikalinga praktinė parama diegimui: skaičiavimo infrastruktūra, testavimo centrai, reguliacinės smėliadėžės, duomenų ir kibernetinio saugumo konsultacijos bei finansavimas pilotiniams projektams. Toks palaikymas, anot ekspertės, turėtų būti nukreiptas ne tik į skaitmeninių sprendimų kūrėjus, bet ir į tradicines įmones, kurios gali kelti produktyvumą ir eksporto mastą.

  • Darbo skelbimai be algos baigiasi: ES įvedė naujas taisykles, bet daug šalių vėluoja

    Darbo skelbimai be algos baigiasi: ES įvedė naujas taisykles, bet daug šalių vėluoja

    Didžioji dalis europiečių vis dar kandidatuoja į darbą nežinodami, kokio atlygio gali tikėtis. Dažname skelbime nenurodomas nei konkretus atlyginimas, nei rėžiai, todėl žmonės investuoja laiką į atrankas ir testus tik vėliau sužinodami finansines sąlygas.

    Europos Komisija pabrėžia, kad atlygio slaptumas didina diskriminacijos riziką ir palaiko lyčių atlyginimų atotrūkį. Siekdama tai keisti, Europos Sąjunga priėmė Atlygio skaidrumo direktyvą, kuri įpareigoja darbdavius suteikti daugiau informacijos apie atlyginimą ir taikomus kriterijus.

    Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę terminas baigėsi 2026 metais birželio 7 dieną, tačiau dauguma ES valstybių nespėjo jo įgyvendinti. Remiantis tarptautinės konsultacijų bendrovės „PwC“ apžvalga, direktyvą tuo metu buvo perkėlusios tik kelios šalys, tarp jų ir Lietuva.

    Italija šoktelėjo į lyderes

    Pasaulinės įdarbinimo platformos „Indeed“ duomenys rodo, kad ryškiausias pokytis fiksuojamas Italijoje, kuri direktyvą įgyvendino anksti. Skelbimų, kuriuose nurodoma alga ar jos rėžiai, dalis šalyje pakilo nuo 26 proc. 2025 metais liepos mėnesį iki 61 proc. 2026 metais liepos mėnesį.

    „Indeed“ ekonominių tyrimų vadovas Pawelas Adrjanas teigia, kad Italija tapo viena ryškiausių atlygio skaidrumo pavyzdžių tarp didžiųjų Europos ekonomikų. Pasak jo, duomenys leidžia daryti išvadą, kad reguliavimas realiai keičia darbdavių praktiką.

    „Italija iš esmės aplenkė direktyvos minimumą, nes reikalauja atlygio rėžius pateikti pačiame darbo skelbime“, – sakė Pawelas Adrjanas.

    JK iki šiol buvo pirmaujanti

    Nors Jungtinė Karalystė nebėra ES narė, „Indeed“ statistikoje ji ilgą laiką pirmavo pagal skelbimų su nurodytu atlygiu dalį. 2020 metais sausį tokių skelbimų dalis siekė apie 40 proc., o vėliau išliko viena didžiausių tarp didžiųjų Europos darbo rinkų.

    2026 metais liepą Italija pirmą kartą aplenkė Jungtinę Karalystę: Italijoje rodiklis siekė 61 proc., Jungtinėje Karalystėje 60 proc. Tuo metu Nyderlandai priartėjo prie 50 proc. ribos, tačiau dalis didžiųjų ekonomikų vis dar atsilieka gerokai daugiau.

    Vokietijoje ir Ispanijoje skelbimų su atlygio informacija dalis išlieka mažesnė nei 20 proc., o Prancūzijoje ji siekia apie 43 proc. „Indeed“ vertinimu, pokyčius spartina ne tik įsigalioję reikalavimai, bet ir darbdavių bandymas prisitaikyti iš anksto, vengiant reputacinių ir teisinių rizikų.

    Kodėl tai svarbu darbuotojams

    Eurostato duomenimis, 2024 metais lyčių atlyginimų atotrūkis Europos Sąjungoje siekė 11,1 proc. Tai reiškia, kad vidutiniškai moterys už tą patį darbą ar panašios vertės darbą gauna mažiau, o informacijos trūkumas apsunkina derybas ir ginčų sprendimą.

    Europos profesinių sąjungų konfederacijos generalinė sekretorė Esther Lynch direktyvos neįgyvendinimą vadina skaudžiu signalu dirbančioms moterims. Jos teigimu, atlygio slaptumas palieka daugiau galios darbdaviui, o darbuotojams ir profesinėms sąjungoms trūksta bazinių duomenų, reikalingų ginti savo teises.

    „Atlygio paslaptys atiduoda visą galią darbdaviui ir palieka moteris be informacijos, reikalingos apsiginti“, – sakė Esther Lynch.

    Direktyva numato ne tik aiškesnę informaciją kandidatams, bet ir didesnį skaidrumą įmonėse, įskaitant darbuotojų teisę gauti duomenis apie atlygio lygius pagal lytį ir pareigybių kategorijas. Ekspertai pabrėžia, kad vien taisyklių nepakanka: realus efektas priklausys nuo priežiūros, sankcijų ir to, ar darbdaviai skelbimuose iš tiesų pradės nuosekliai nurodyti rėžius.