CP v2

Tag: Eurostatas

  • Lenkija šoktelėjo į ES ekonomikų šešetuką: aplenkė Belgiją, bet pragyvenimas vis dar atsilieka

    Lenkija šoktelėjo į ES ekonomikų šešetuką: aplenkė Belgiją, bet pragyvenimas vis dar atsilieka

    Lenkija – jau šešta ES ekonomika

    Lenkija 2025 metais tapo šešta pagal nominalų bendrąjį vidaus produktą (BVP) Europos Sąjungoje, rodo Eurostato duomenys. Šalies BVP einamosiomis kainomis siekė 922,9 mlrd. eurų ir sudarė apie 4,9 proc. visos ES ekonomikos.

    Pagal ekonomikos dydį Lenkiją ES lenkė tik Vokietija, Prancūzija, Italija, Ispanija ir Nyderlandai. Tai reiškia, kad Lenkija pagal nominalų BVP už nugaros paliko tokias šalis kaip Belgija, Švedija, Airija ir Austrija.

    Kas stumia augimą į priekį

    Eurostatas skaičiuoja, kad 2025 metais Lenkijos realus BVP augo 3,6 proc., kai visa ES vidutiniškai paaugo 1,5 proc. Toks atotrūkis rodo, kad Lenkija išlaikė spartesnį tempą nei dauguma Vakarų Europos valstybių.

    Ekonomistai Lenkijos šuolį dažniausiai sieja su ilgalaikiu pramonės stiprėjimu, eksporto plėtra, didesniu vidaus vartojimu ir investicijomis. Svarbų vaidmenį taip pat vaidina ES vidaus rinkos mastas ir gamybos grandinių persiorientavimas arčiau Europos po pastarųjų metų tiekimo grandinių sukrėtimų.

    Regiono lyderė, bet ne turtingiausia

    Lenkija išlieka ryškiausia ekonomika Vidurio ir Rytų Europoje. Palyginimui, Rumunijos BVP 2025 metais siekė 380,1 mlrd. eurų, Čekijos – 347,3 mlrd. eurų, Vengrijos – 218,8 mlrd. eurų.

    Visų 27 ES valstybių bendra ekonomika 2025 metais sudarė apie 18,8 trln. eurų. Didžiausią dalį sugeneravo Vokietija, po jos rikiavosi Prancūzija ir Italija, o Lenkijos svoris bendroje sumoje priartėjo prie 5 proc.

    BVP dydis ne visada reiškia gerovę

    Didėjantis BVP nereiškia, kad gyventojų pragyvenimo lygis automatiškai tampa aukščiausias. Skaičiuojant BVP vienam gyventojui, Lenkija 2025 metais vis dar buvo žemiau ES vidurkio ir nesiekė 85 proc. ES vidutinio lygio.

    Tai atspindi skirtumą tarp bendro ekonomikos masto ir produktyvumo bei pajamų, tenkančių vienam žmogui. Kitaip tariant, didelė ekonomika gali augti sparčiai, tačiau prireikia daugiau laiko, kad augimas pilnai atsispindėtų atlyginimuose, paslaugų kokybėje ir bendroje perkamojoje galioje.

  • Atostogos Europoje brangsta, bet skaičiai stebina: kur žmonės dar išgali bent savaitę?

    Atostogos Europoje brangsta, bet skaičiai stebina: kur žmonės dar išgali bent savaitę?

    Kiek europiečių neįperka atostogų?

    Vasarą atostogos daugeliui europiečių yra įprastas planas, tačiau milijonams savaitė poilsio ne namuose vis dar lieka nepasiekiama. Naujausi Eurostato duomenys rodo, kad bendra padėtis per dešimtmetį gerėjo, nors atotrūkiai tarp valstybių išliko dideli.

    2025 metais 27,5 proc. Europos Sąjungos 16 metų ir vyresnių gyventojų negalėjo sau leisti vienos savaitės kasmetinių atostogų toliau nuo namų. Palyginimui, 2015 metais tokių buvo 35,2 proc., tad per dešimtmetį rodiklis sumažėjo 7,7 procentinio punkto.

    Kur padėtis prasčiausia, o kur geriausia?

    Skirtingose Europos šalyse atostogų įperkamumas labai nevienodas. 2025 metais mažiausia dalis žmonių, negalinčių sau leisti savaitės atostogų, fiksuota Šveicarijoje ir Norvegijoje – po 9 proc., o didžiausia Rumunijoje – 61 proc.

    Aukšti rodikliai matyti ir kitose Pietų bei Pietryčių Europos valstybėse: Juodkalnijoje 58 proc., Albanijoje 53 proc., Turkijoje 51 proc. Prie šio lygio priartėjo Šiaurės Makedonija su 48 proc. ir Graikija su 47 proc.

    Tarp Europos Sąjungos narių daugiau nei trečdalis gyventojų atostogų neįperka Bulgarijoje ir Vengrijoje – po 39 proc., taip pat Italijoje – 36 proc. Žemiau ES vidurkio yra Lietuva, kur 2025 metais savaitės atostogų negalėjo sau leisti 31 proc. gyventojų.

    Mažiausi rodikliai, be Šveicarijos ir Norvegijos, fiksuoti ir kitose turtingesnėse šalyse: Liuksemburge, Nyderlanduose, Danijoje, Suomijoje, Švedijoje bei Slovėnijoje, kur dalis paprastai siekė 15 proc. ar mažiau. Prancūzijoje rodiklis siekė 23 proc., o Vokietijoje – 21 proc.

    Kodėl kai kur situacija blogėjo?

    Nors daugumoje šalių per dešimtmetį atostogų neįperkančiųjų dalis mažėjo, penkiose valstybėse ji išaugo: Norvegijoje, Švedijoje, Suomijoje, Vokietijoje ir Austrijoje. Didžiausias prieaugis fiksuotas Šiaurės šalyse, tačiau jų rodikliai vis tiek išlieka vieni mažiausių Europoje.

    Per dešimtmetį Norvegijoje šis rodiklis padidėjo 3,8 procentinio punkto, Švedijoje – 3,2, Suomijoje – 1,5. Vokietijoje dalis išaugo 1,2 procentinio punkto, Austrijoje – 0,3, o abiejose šalyse maždaug kas penktas gyventojas vis dar neišgali savaitės atostogų.

    „Atostogų įperkamumą pirmiausia lemia disponuojamos pajamos, o skirtumai tarp šalių atspindi platesnius ekonominius netolygumus Europoje“, – teigia turizmo ekonomikos tyrėjai, analizuojantys Eurostato ir pajamų statistiką.

    Ekspertai pabrėžia, kad atostogų prieinamumą dažniausiai veikia keli susiję veiksniai: realiųjų pajamų augimas, infliacija, būsto ir energijos kainų našta, taip pat darbo rinkos stabilumas. Kai šie spaudimai dideli, net ir šalyse su aukštu BVP daliai gyventojų atostogos tampa prabanga, ypač vienišiems tėvams, žemų pajamų namų ūkiams ar dirbantiems nepilnu etatu.

    Ilgesnėje perspektyvoje Europos Sąjungoje matyti aiški tendencija: atostogų neįperkančiųjų dalis po 2012 metais pasiekto piko pamažu mažėjo ir 2019 metais priartėjo prie 28 proc. Pastaraisiais metais rodiklis iš esmės laikėsi panašiame lygyje, o bendras kritimas per dešimtmetį rodo, kad atostogos tapo prieinamesnės, nors skirtumai tarp regionų išlieka ryškūs.

  • Minimalios algos Europoje 2026: kas pirmauja pagal sumą ir kas realiai laimi pagal perkamąją galią

    Minimalios algos Europoje 2026: kas pirmauja pagal sumą ir kas realiai laimi pagal perkamąją galią

    Skaičiai auga, bet vertė tirpsta

    Eurostatas paskelbė 2026 metų antrojo pusmečio minimalių mėnesinių algų duomenis, kurie rodo aiškią tendenciją: kai kuriose šalyse nominalūs dydžiai beveik nejuda, o infliacija toliau mažina realią perkamąją galią. 2026 metų pirmąjį pusmetį euro zonoje vartotojų kainos, Eurostato vertinimu, augo 3,2 proc., todėl dalis mažiausiai uždirbančiųjų realiai prarado pajamas.

    Iš 29 Europos valstybių, kurioms pateikiami palyginami skaičiai, minimalų atlyginimą nuo sausio iki liepos didino tik aštuonios. Tai reiškia, kad daugelyje šalių minimalus užmokestis bent pusmetį buvo įšaldytas, nors būtiniausių prekių ir paslaugų krepšelis brango.

    Kur didžiausia minimali alga eurais

    Pagal nominalią sumą 2026 metų liepą pirmavo Liuksemburgas: minimali mėnesinė alga siekė 2 771 eurą bruto. Tarp Europos Sąjungos šalių mažiausias minimumas fiksuotas Bulgarijoje – 620 eurų bruto.

    Įtraukus ir ES šalis kandidates, mažiausią minimalią algą turėjo Ukraina – 169 eurai bruto, o Moldovoje ji siekė 313 eurų. Eurostato duomenys rodo, kad daugiau nei pusėje šalių, kur pateikiami minimumai, jie nesiekė 1 000 eurų bruto, nors dalis šio „apatinio“ segmento yra būtent šalys kandidatės.

    Virš 2 000 eurų bruto per mėnesį 2026 metų liepą buvo tik penkios šalys: be Liuksemburgo, tai Airija (2 391 euras), Vokietija (2 343 eurai), Nyderlandai (2 338 eurai) ir Belgija (2 234 eurai). Prancūzija liko netoli – 1 867 eurai bruto.

    Kur „minimumas“ vertingiausias

    Vien nominalūs eurai neatsako į klausimą, kiek realiai galima nusipirkti už minimalų atlyginimą skirtingose šalyse. Dėl to Eurostatas pateikia palyginimą pagal perkamąją galią, kai atlyginimas perskaičiuojamas į perkamosios galios standartą, leidžiantį geriau įvertinti kainų lygio skirtumus.

    Pagal perkamąją galią minimalūs atlyginimai išsiskirsto gerokai siauriau nei pagal nominalias sumas. 2026 metų liepos duomenyse didžiausia minimali alga pagal perkamąją galią fiksuota Vokietijoje (2 164), o mažiausia – Albanijoje (705). Kai kurioms šalims, pavyzdžiui, Ukrainai ir Moldovai, palyginamų perkamąją galią atspindinčių duomenų šiame pjūvyje nepateikta.

    Liuksemburgas pagal perkamąją galią išlieka tarp lyderių (2 108), tačiau čia jį aplenkia Vokietija, o toliau rikiuojasi Nyderlandai (2 023), Belgija (1 922) ir Airija (1 756). Tai iliustruoja, kad aukšta alga eurais ne visada reiškia proporcingai didesnę kasdienę perkamąją galią.

    Kas laimi ir kas pralaimi perskaičiavus

    Lyginant vietas nominaliame reitinge ir reitinge pagal perkamąją galią, ryškiausi pokyčiai matomi Rumunijoje ir Šiaurės Makedonijoje. Rumunija pakilo iš 20 į 12 vietą, o Šiaurės Makedonija – iš 24 į 16 vietą, abiem atvejais šoktelėdamos per aštuonias pozicijas.

    Prie labiausiai „išlošiančių“ pagal perkamąją galią taip pat priskiriama Serbija, o Kroatija ir Bulgarija pakilo po kelias vietas. Didžiausias „pralaimėtojas“ buvo Estija: ji krito iš 16 į 26 vietą, kas rodo, kad kainų lygis ir būsto bei paslaugų brangumas gali „suvalgyti“ nominalaus minimumo pranašumus.

    Europos Sąjungoje žemiausią minimalią algą pagal perkamąją galią turėjo Estija (935), labai nedaug atsiliko Latvija (938). Žemiau 1 000 pagal perkamąją galią taip pat buvo Bulgarija, o tarp ne ES šalių – ir Turkija.

    Kodėl infliacija smogia būtent mažiausiai uždirbantiems

    Per 2026 metų pirmąjį pusmetį Eurostato vertinimu infliacija ypač išsiskyrė Maltoje (8,2 proc.), Kipre (5,4 proc.) ir Nyderlanduose (4,7 proc.). Šalyse, kur minimalus atlyginimas per pusmetį nebuvo koreguojamas, reali pajamų vertė krito net ir tada, kai nominali suma liko tokia pati.

    Įdomus pavyzdys – Turkija, kur infliacija 2025 metų gruodžio–2026 metų birželio laikotarpiu siekė 17,8 proc. Kadangi minimalus atlyginimas šalyje atnaujinamas tik kartą per metus, perkamąją galią mažiausiai uždirbantys praranda greitai, ypač kai kainos kyla sparčiau nei atlyginimai.

    Europos kontekste svarbu ir tai, kad ne visos ES šalys turi įstatymu nustatytą minimalią algą. Italijoje, Danijoje, Švedijoje, Austrijoje ir Suomijoje minimalus atlygis paprastai nustatomas kolektyvinėmis sutartimis, todėl Eurostato „minimalaus atlyginimo“ lentelėse šios valstybės dažnai nėra tiesiogiai lyginamos.

  • Euro zonos infliacija vėl kyla: Lietuva tarp lyderių, rinkos stebi ECB sprendimus

    Euro zonos infliacija vėl kyla: Lietuva tarp lyderių, rinkos stebi ECB sprendimus

    Euro zonoje infliacijos mažėjimas liepą pasirodė buvęs trumpalaikis: po birželio atoslūgio vartotojų kainos vėl paspartėjo. Eurostato skubusis įvertis rodo, kad metinė infliacija pakilo iki 2,9 proc., kai birželį siekė 2,8 proc.

    Kartu šiek tiek padidėjo ir bazinė infliacija, neįtraukianti svyruojančių maisto ir energijos kainų: ji ūgtelėjo iki 2,5 proc. Tokia dinamika rodo, kad kainų spaudimas euro zonoje išlieka platesnis, o ne vien susijęs su atskiromis žaliavomis.

    Didžiausią metinį šuolį fiksavo energija: jos kainos, Eurostato duomenimis, buvo maždaug 10 proc. didesnės nei prieš metus. Paslaugų kainos augo apie 3,3 proc., o tai dažnai laikoma vienu svarbiausių rodiklių, vertinant infliacijos įsitvirtinimą ekonomikoje.

    Lietuva vėl tarp brangimo lyderių

    Liepą didžiausia metinė infliacija euro zonoje buvo Lietuvoje ir siekė 5,6 proc. Toliau rikiavosi Bulgarija su 4,1 proc. ir Kipras su 4,0 proc., o Ispanijoje kainos kilo 3,8 proc., Kroatijoje – 3,6 proc.

    Mažiausias metinis kainų augimas fiksuotas Estijoje – 2,0 proc. Toliau buvo Malta su 2,1 proc. ir Prancūzija su 2,4 proc., o Latvijoje rodiklis siekė 2,5 proc.; Austrijoje ir Suomijoje – po 2,6 proc.

    Vokietijoje infliacija paspartėjo iki 2,8 proc., o Italijoje sutapo su euro zonos vidurkiu ir siekė 2,9 proc. Skirtumai tarp šalių išryškina, kad bendras euro zonos vidurkis slepia nevienodas kainų tendencijas ir skirtingą vidaus paklausos bei sąnaudų struktūrą.

    Kas labiausiai judino kainas?

    Vertinant pokytį per mėnesį, didžiausias kainų kilimas fiksuotas Nyderlanduose – 1,5 proc. Toliau sekė Vokietija su 0,9 proc. ir Prancūzija su 0,6 proc., taip pat Kroatija ir Malta, kur augimas siekė po 0,6 proc.

    Tuo metu dalyje valstybių kainos per mėnesį mažėjo: ryškiausiai Graikijoje, kur fiksuotas 1,4 proc. kritimas. Italijoje kainos smuko 1,0 proc., Latvijoje – 0,7 proc., o Belgijoje ir Liuksemburge – po 0,6 proc.

    Energetikos komponentas išliko pagrindiniu rizikos veiksniu, nes euro zona yra grynoji energijos importuotoja, todėl jautriai reaguoja į pasaulinių rinkų svyravimus. Dėl geopolitinių įtampų ir išaugusių energijos kaštų ekonomistai vertina, kad infliacija gali išlikti atsparesnė mažėjimui, nei tikėtasi prieš kelis mėnesius.

    Ką tai gali reikšti palūkanoms?

    Dalies analitikų vertinimu, bendroji infliacija euro zonoje gali užstrigti kiek aukščiau nei 2,5 proc. riba, todėl Europos Centrinio Banko sprendimai dėl palūkanų gali išlikti ypač priklausomi nuo naujausių duomenų.

    Rinkos dalyviai tuo pat metu stebi, ar kainų spaudimas paslaugų sektoriuje pradės aiškiai slopti, nes būtent šis segmentas dažnai susijęs su darbo užmokesčio dinamika. Jei bazinė infliacija užsitęs, palūkanų mažinimo trajektorija gali būti lėtesnė, nei tikisi dalis investuotojų.

    Finansų rinkose po paskelbtų skaičių rizikos apetitas išliko gana tvirtas, o Europos akcijų biržos tęsė kilimą. Investuotojai vertina ir makroekonominius signalus, ir įmonių rezultatus, tačiau infliacijos rodikliai išlieka vienu pagrindinių kompasų, formuojančių lūkesčius dėl ECB politikos.

  • Milijono eurų būstas Europoje: paaiškėjo, kokios algos reikia ir kur tai įmanoma

    Milijono eurų būstas Europoje: paaiškėjo, kokios algos reikia ir kur tai įmanoma

    By&nbspServet Yanatma
    Published on •Updated

    Share

    Comments

    Add Euronews on Google

    Share
    Close Button












    A third of the average gross salary is not enough to cover the monthly mortgage of almost €3,600 for a €1 million home anywhere in the EU. Luxembourg comes closest, although buyers still need 1.6 times the average salary.

    A €1 million home may be an ordinary flat in central Paris or a luxury villa near Sofia. But wherever buyers look, they need an income far above the national average to afford one.


    ADVERTISEMENT


    ADVERTISEMENT

    So how much would they need to earn?

    Euronews Business calculated the salary needed using a typical mortgage scenario: a 20% deposit, a fixed interest rate of 3.5% and a 30-year repayment term. It also assumed that buyers would spend no more than 33% of their gross income on the mortgage.

    That means a deposit of €200,000 and a mortgage of €800,000.

    The calculation does not include property taxes, insurance, transaction costs or other fees, and actual lending conditions vary between countries and borrowers.

    The monthly payment is almost €3,600

    Under these assumptions, the annual mortgage payment would be €43,108. This equals €3,592 a month.

    Since 33% of gross income is set aside for mortgage payments, the buyer would need an annual gross income of €130,631. That is €10,886 a month.

    Income levels differ significantly across Europe. This income may be easier to reach in some countries than others. The burden can also vary within a country.

    The calculations in this article are based on Eurostat’s 2025 gross earnings figures for a full-time single worker without children earning 100% of the average wage. Since two incomes make a €1 million home more attainable and couples are likely to be interested, the calculations also show how the burden changes for a couple in which both partners earn the average salary.

    Related

    Buyers in Bulgaria need nearly eight times the average salary

    The number of average salaries needed to afford a €1 million home varies widely across Europe. Within the EU, the gap between the lowest and highest figures is almost fivefold.

    Average workers in Bulgaria are in the most challenging position, while those in Luxembourg come closest to being able to afford the mortgage. In Bulgaria, a single person with no children earning 100% of the average salary would need an income equivalent to 7.8 average salaries. In Luxembourg, this figure is below two, at 1.6.

    The number of average salaries needed ranges from two to three in Denmark (2.1), Ireland (2.3), Belgium (2.4), Austria (2.5), the Netherlands (2.6), Germany (2.7), Finland (2.8) and Sweden (2.8).

    Average workers in these countries come closest to being able to afford a million-euro home.

    Among the EU’s ‘Big Four’ economies, Germany has the best position at 2.7 average salaries, compared with 3.1 in France, 4.0 in Spain and 4.1 in Italy.

    The figure also stays below four in Slovenia (3.7) and Malta (3.9).

    Ten EU countries need more than five salaries

    To afford a million-euro home, an income equivalent to more than five average salaries would be necessary in ten EU countries. Greece (7.2) closely follows Bulgaria (7.8), giving it the second-highest requirement in the EU.

    Hungary (6.7), Slovakia (6.3) and Poland (5.8) complete the top five.

    Romania (5.8), Latvia (5.7), Czechia (5.2), Portugal (5.2) and Croatia (5.2) also require more than five average salaries. Estonia sits at exactly 5.0, taking the total to eleven countries requiring the equivalent of five salaries or more.

    Two average earners qualify only in Luxembourg

    For a couple in which both partners earn the average salary, the affordability ratio is halved because the calculation is based on their combined income. In Luxembourg, the required income is equivalent to 0.8 times the couple’s combined gross earnings, meaning two average earners would fall within the assumed 33% mortgage limit.

    Denmark comes close, with the required income equivalent to 1.05 times a two-earner couple’s combined salary. Ireland and Belgium both have a ratio of about 1.2, meaning that even the combined salaries of two average earners would not be enough. Under the assumptions used here, however, Luxembourg is the only EU country where two average earners would meet the affordability threshold.

    In Bulgaria, a couple earning average salaries would still need an income equivalent to almost four times their combined earnings, still making the home very difficult to afford.

    Related

    How much are the average salaries?

    Average annual gross earnings vary widely across Europe as of 2025 according to Eurostat. For a single person with no children, average gross monthly salaries, calculated by dividing the annual figure by 12, range from €1,398 in Bulgaria to €6,713 in Luxembourg.

    Average gross monthly earnings also exceed €4,000 in Denmark (€5,300), Ireland (€4,708), Belgium (€4,630), Austria (€4,306) and the Netherlands (€4,167).

    In contrast, the average salary is below €2,000 in seven countries. This is far from covering the €3,592 monthly mortgage payment. Besides Bulgaria, they are Greece (€1,510), Hungary (€1,625), Slovakia (€1,734), Poland (€1,862), Romania (€1,885) and Latvia (€1,904).

    Gap between the salary and mortgage

    Since the calculation assumes that only 33% of the salary can go towards the mortgage, one average salary is not enough in any EU country for a single person.

    In Bulgaria, this leaves a deficit of €3,131. This is the gap between the €3,592 mortgage payment and €461, or 33% of the salary.

    In Luxembourg, the shortfall is €1,377, as 33% of the gross salary is €2,215.

    Go to accessibility shortcuts

    Share

    Comments

    Add Euronews on Google

    Read more

  • Euro zonos BVP nustebino: Lietuva tarp lyderių, o Vokietijai ir Prancūzijai tempas lėtėja

    Euro zonos BVP nustebino: Lietuva tarp lyderių, o Vokietijai ir Prancūzijai tempas lėtėja

    Euro zonos augimas pranoko lūkesčius

    Euro zonos ekonomika 2026 metų antrąjį ketvirtį augo sparčiau, nei prognozavo analitikai. Preliminariu Eurostato vertinimu, BVP per ketvirtį padidėjo 0,4 proc., kai pirmąjį ketvirtį fiksuotas nulinis pokytis.

    Visoje Europos Sąjungoje augimas taip pat paspartėjo iki 0,5 proc. Metinis BVP augimas siekė 1,0 proc. euro zonoje ir 1,2 proc. visoje ES, rodo Eurostato duomenys.

    Nors antraštiniai skaičiai signalizuoja didesnį atsparumą, po paviršiumi ryškėja skirtingų greičių Europa. Šalių rezultatai išsiskyrė nuo labai spartaus šuolio iki visiško sąstingio.

    Lyderiai: Airija, Lietuva, Švedija

    Tarp šalių, kurios jau paskelbė 2026 metų antrojo ketvirčio rezultatus, išsiskyrė Airija: jos BVP per ketvirtį pašoko 3,9 proc. Ekonomistai pabrėžė, kad toks šuolis pastebimai pakėlė ir bendrą euro zonos rodiklį.

    Antrą vietą pagal augimą užėmė Lietuva, kurios ekonomika, pagal skelbtus ketvirčio duomenis, augo 1,7 proc. Trečioje vietoje atsidūrė Švedija su 1,4 proc. augimu.

    Pietų Europa taip pat išliko gana atspari: Portugalijos BVP ūgtelėjo 0,8 proc., o Ispanija augo 0,7 proc. Tuo metu Belgija ir Austrija fiksavo sąstingį, o didžiosios euro zonos ekonomikos augo kukliau.

    Didžiosioms ekonomikoms pritrūko impulso

    Vokietijos ekonomika antrąjį ketvirtį augo 0,2 proc., lėčiau nei pirmąjį ketvirtį, kai augimas siekė 0,4 proc. Vis dėlto rezultatas buvo kiek geresnis, nei tikėtasi rinkose.

    Analitikai atkreipia dėmesį, kad Vokietijoje augimą labiau palaikė grynasis eksportas, o vidaus paklausos vaizdas buvo silpnesnis: vartojimas lėtėjo, o investicijos traukėsi. Tai rodo didesnę priklausomybę nuo užsienio paklausos, o ne nuo vidaus ekonomikos variklio.

    Prancūzija grįžo į augimą ir fiksavo 0,2 proc. BVP padidėjimą po ankstesnio ketvirčio susitraukimo, tačiau investicijų dinamika išliko vangi. Italija augo 0,2 proc., kiek lėčiau nei anksčiau, o ekonomistai įspėjo, kad ji jautriau reaguoja į energijos kainų šuolius nei, pavyzdžiui, Ispanija.

    Infliacija vėl kelia klausimų

    Augant ekonomikai, rinkų dėmesys vėl krypsta į infliaciją. Ankstyvi liepos mėnesio rodikliai dalyje šalių signalizavo stiprėjančius kainų spaudimus, o tai gali pakeisti lūkesčius dėl palūkanų normų krypties.

    Vokietijoje, remiantis regioniniais duomenimis ir ekonomistų vertinimais, metinė infliacija galėjo kilti iki maždaug 2,7 proc., palyginti su 2,3 proc. birželį. Ispanijoje preliminariai fiksuota 3,5 proc. metinė infliacija, o bazinė infliacija siekė apie 3,0 proc.

    Jei kainų augimo tendencijos įsitvirtintų, Europos Centrinis Bankas galėtų išlaikyti griežtesnę retoriką ir neatmesti papildomo palūkanų normų didinimo po vasaros. Tačiau sprendimus lems tai, ar spartesnė infliacija bus laikina dėl energijos kainų, ar taps platesnio masto reiškiniu.

  • Lenkijos skola peržengė 500 mlrd. eurų ribą: rekordiniu tempu skolinasi ir muša signalus

    Lenkijos skola peržengė 500 mlrd. eurų ribą: rekordiniu tempu skolinasi ir muša signalus

    Skola auga greičiau nei daugumoje ES

    Lenkija pastaraisiais mėnesiais tapo viena sparčiausiai besiskolinančių Europos Sąjungos šalių. Naujausi Eurostato duomenys rodo, kad 2026 metų pirmąjį ketvirtį Lenkijos valdžios sektoriaus skolos ir BVP santykis per metus padidėjo 4,5 proc. punkto.

    Toks šuolis buvo trečias pagal dydį ES. Didesnį metinį augimą fiksavo tik Suomija, kur rodiklis didėjo 5,5 proc. punkto, ir Bulgarija, kur augimas siekė 4,8 proc. punkto.

    Viršyta 60 proc. riba

    Eurostato vertinimu, 2026 metų pirmojo ketvirčio pabaigoje Lenkijos valdžios sektoriaus skola sudarė 61,6 proc. BVP. Tai vis dar mažiau nei ES vidurkis, kuris siekė apie 82,9 proc. BVP, tačiau svarbus psichologinis ir politinis slenkstis jau peržengtas.

    Tokios šalys kaip Graikija, Italija ir Prancūzija išlieka tarp labiausiai įsiskolinusių, jų rodikliai viršijo atitinkamai 143,5 proc., 138,9 proc. ir 117,6 proc. BVP. Vis dėlto Lenkijos atveju dėmesį traukia būtent skolos augimo greitis.

    Iždo skola jau apie 505 mlrd. eurų

    Lenkijos finansų ministerija skelbia dar vieną svarbų rodiklį, Valstybės iždo skolą, kuri nėra tapati Eurostato apibrėžiamai viešajai skolai, bet sudaro didžiausią jos dalį. 2026 metų gegužės pabaigoje ji viršijo 2,13 trilijono zlotų ir siekė apie 492 mlrd. eurų.

    Per pirmuosius penkis 2026 metų mėnesius Valstybės iždo skola, ministerijos duomenimis, padidėjo maždaug 42,4 mlrd. eurų. Preliminariai vertinama, kad birželį skola dar ūgtelėjo daugiau nei 12 mlrd. eurų ir pasiekė beveik 505 mlrd. eurų.

    Kas stumia skolą aukštyn?

    Pagrindine priežastimi įvardijami valstybės biudžeto skolinimosi poreikiai, susiję su dideliu deficitu ir poreikiu užsitikrinti likvidumo rezervą biudžeto sąskaitose. Kitaip tariant, dalis skolos didėja todėl, kad valstybė leidžia obligacijas ne tik einamiesiems poreikiams, bet ir iš anksto kaupia lėšas galimam rinkų svyravimui.

    2026 metais Lenkija planuoja pritraukti apie 32 mlrd. eurų grynojo naujo finansavimo. Tai vienas didžiausių suplanuotų skolinimosi mastų šalies viešųjų finansų istorijoje, o dalį emisijų siekiama įgyvendinti anksčiau, kad vėliau nereikėtų skolintis prastesnėmis sąlygomis.

    Kas skolina Lenkijai ir ar yra ko nerimauti?

    Finansų ministerijos pateikiama skolos struktūra rodo, kad Lenkija daugiausia finansuojasi vidaus rinkoje. Maždaug 80 proc. Valstybės iždo skolos laikoma šalies viduje, o kiek mažiau nei 20 proc. sudaro įsipareigojimai užsieniui.

    Tarp pagrindinių kreditorių išlieka vietos bankai ir nebankinis sektorius, tačiau reikšmingą dalį, apie 29 proc., laiko ir užsienio investuotojai. Ministerija taip pat pabrėžia, kad užsienio valiutomis denominuotos skolos dalis nesiekia 20 proc. ir yra mažesnė už strateginę 25 proc. ribą, todėl mažėja valiutų kursų svyravimų rizika.

    Vien skolos augimas savaime dar nereiškia, kad viešieji finansai blogėja. Daug kas priklauso nuo ekonomikos augimo tempo, deficito dydžio ir skolos aptarnavimo kaštų, ypač jei palūkanų normos rinkose išlieka aukštos ilgiau.

    Vis dėlto ekonomistai perspėja, kad užsitęsęs didelis deficitas kartu su lėtesniu augimu ilgainiui siaurintų valstybės manevro laisvę. Tai reikštų didesnį spaudimą biudžetui, daugiau diskusijų dėl išlaidų prioritetų ir didesnį jautrumą finansų rinkų nuotaikų pokyčiams.

  • ES mokamų atlyginimų skirtumas kainuoja milijardus: moterys kasmet netenka beveik 3 900 eurų

    ES mokamų atlyginimų skirtumas kainuoja milijardus: moterys kasmet netenka beveik 3 900 eurų

    Lyčių darbo užmokesčio atotrūkis Europos Sąjungoje išlieka apčiuopiama ekonominė problema, kuri kasmet kainuoja ne tik atskiriems darbuotojams, bet ir visai ekonomikai. Naujausi Eurostato duomenys rodo, kad moterų bruto valandinis atlygis ES vidutiniškai yra 11,1 proc. mažesnis nei vyrų.

    Praktiškai tai reiškia, kad kai vyras uždirba 100 eurų, moteris vidutiniškai gauna 88,9 euro. Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC) skaičiavimai, paremti Eurostato statistika, rodo, jog per metus tai sudaro beveik 3 900 eurų mažesnes pajamas vienai dirbančiai moteriai.

    ETUC vertinimu, dėl šio skirtumo ES dirbančios moterys bendrai netenka daugiau kaip 358 milijardų eurų per metus. Skaičiavimuose išskiriama ir tai, kad didelę įtaką rezultatams daro didesnės įmonės, kuriose atlygio struktūros dažniau apima priedus, premijas ir karjeros laiptus.

    „Atlygio skaidrumo priemonių kaštai įmonėms yra nedideli, tačiau neveikimas moterims kainuoja milijardus prarastų pajamų“, – sakė ETUC generalinė sekretorė Esther Lynch.

    Atotrūkio dydis tarp valstybių labai skiriasi. Liuksemburgas išsiskiria kaip vienintelė ES šalis, kur, pagal pateiktus vertinimus, moterys vidutiniškai uždirba daugiau nei vyrai, o metinis skirtumas jų naudai siekia apie 474 eurus.

    Tuo metu didžiausi metiniai praradimai fiksuojami Šiaurės ir dalyje Vakarų Europos: Suomijoje vidutiniškai apie 7 592 eurus, Austrijoje apie 6 854 eurus, Vokietijoje apie 6 049 eurus, Švedijoje apie 5 116 eurų. Virš ES vidurkio taip pat yra Estija, Prancūzija, Čekija ir Airija.

    Lietuvoje, pagal pateiktus skaičiavimus, vidutiniai metiniai praradimai siekia apie 2 404 eurus. Mažiausias skirtumas įvardijamas Belgijoje, kur jis sudaro apie 322 eurus, o kai kuriose valstybėse metinis atotrūkis nesiekia 1 000 eurų.

    Atlygio skaidrumo direktyva

    Lyčių atlygio skirtumą ES siekiama mažinti per Atlygio skaidrumo direktyvą, kurios tikslas yra sumažinti informacijos asimetriją tarp darbuotojų ir darbdavių. Direktyva numato daugiau pareigų darbdaviams, įskaitant informacijos teikimą apie atlygio lygius ir vidinius vertinimus, kai nustatomi nepagrįsti skirtumai.

    ES lygiu direktyvos įgyvendinimui buvo nustatytas 2026 metų birželio 7 dienos terminas, tačiau dalis valstybių narių jo neįvykdė. Tai reiškia, kad realūs pokyčiai kai kuriose rinkose gali vėluoti, o darbuotojų galimybės greičiau identifikuoti diskriminacinius skirtumus išlieka ribotos.

    „Tai nepriimtina, kai moterys dešimtmečius patyrė atlygio diskriminaciją. Laikas baigėsi slaptumo kultūrai, kuri leido toleruoti diskriminaciją“, – teigė Esther Lynch.

    Ką rodo poveikio skaičiavimai?

    ETUC vertinimu, net ir santykinai nedidelis pokytis galėtų būti apčiuopiamas. Jei lyčių darbo užmokesčio atotrūkis sumažėtų 10 proc., vidutinė dirbanti moteris ES per metus uždirbtų maždaug 672 eurais daugiau.

    Didžiausias toks prieaugis prognozuojamas Prancūzijoje, apie 1 069 eurus, ir Airijoje, apie 1 033 eurus. Pastebimas efektas būtų ir Suomijoje, Vokietijoje, Italijoje bei Danijoje, o mažiausias, dėl jau mažesnio atotrūkio, būtų Lenkijoje.

    ETUC atstovai taip pat pabrėžia, kad direktyvos nevykdymas gali turėti teisinių pasekmių, nes valstybės narės privalo perkelti ES teisės aktus į nacionalinę teisę. Ilgainiui atlygio skirtumai daro poveikį ne tik mėnesinėms pajamoms, bet ir socialinėms garantijoms, įmokoms bei pensijoms, todėl ekonominė nelygybė gali didėti ir pasitraukus iš darbo rinkos.

  • Kur ES dirbama ilgiausiai: vienoje šalyje – beveik 46 metai, kitur atotrūkis pribloškia

    Kur ES dirbama ilgiausiai: vienoje šalyje – beveik 46 metai, kitur atotrūkis pribloškia

    Europos Sąjungoje daugėjant diskusijų dėl pensinio amžiaus, išryškėja ir kitas rodiklis – kiek metų žmonės realiai praleidžia darbo rinkoje. Eurostato duomenimis, 2025 metais tikėtina vidutinė darbo trukmė ES gyventojams nuo 15 metų siekė 37,5 metų ir toliau pamažu auga.

    Šis rodiklis parodo, kiek metų 15 metų amžiaus žmogus, esant dabartinėms sąlygoms, tikėtinai bus darbo rinkoje. Jis apima ir užimtumą, ir nedarbą, todėl tai nėra pensinio amžiaus matas, bet gerai atskleidžia dalyvavimo darbo rinkoje tendencijas.

    Šiaurė aiškiai lenkia pietus

    Eurostatas fiksuoja ryškų skirtumą tarp ES šalių: kai kuriose valstybėse tikėtina darbo trukmė viršija 40 metų, o kitose nesiekia 35. Ilgiausias vidutinis darbo gyvenimas 2025 metais buvo Nyderlanduose – 44 metai.

    Po Nyderlandų rikiuojasi Švedija su 43,3 metų ir Danija su 42,6 metų. Daugiau nei 40 metų ribą taip pat peržengė Estija, Airija, Vokietija ir Suomija, o tai rodo gana stabilų šių šalių gyventojų dalyvavimą darbo rinkoje.

    Trumpiausia tikėtina darbo trukmė 2025 metais buvo Rumunijoje – 32,7 metų. Nedaug atsiliko Italija su 33 metų ir Bulgarija su 34,6 metų, o tai siejama su žemesniu užimtumo lygiu, didesniais neaktyvumo mastais ir skirtinga socialine bei demografine struktūra.

    Vyrai dirba ilgiau nei moterys

    ES mastu išlieka ryški lyčių atskirtis: vyrų tikėtina darbo trukmė 2025 metais siekė 39,5 metų, moterų – 35,4 metų. Skirtumas dažniausiai aiškinamas vaikų priežiūros pertraukomis, nepilno etato darbu, mažesniu vyresnio amžiaus moterų užimtumu ir skirtingomis profesinėmis trajektorijomis.

    Ilgiausia vyrų darbo trukmė fiksuota Nyderlanduose – 45,9 metų, taip pat Švedijoje ir Danijoje – po 44,5 metų. Tuo metu trumpiausiai vyrai tikėtinai dirba Bulgarijoje, Rumunijoje ir Kroatijoje, kur rodikliai tesiekia apie 36 metus.

    Moterų grupėje lyderiauja Švedija su 42,3 metų, Nyderlandai su 41,9 metų ir Estija su 41,8 metų. Trumpiausi moterų darbo gyvenimai 2025 metais fiksuoti Italijoje – 28,4 metų, Rumunijoje – 29,1 metų ir Graikijoje – 31,8 metų.

    Kodėl tema kaitina visuomenes?

    Pastaraisiais metais daugelyje Europos valstybių pensijų sistemos atsidūrė politinių ginčų centre, nes ilgėja gyvenimo trukmė ir mažėja gimstamumas. Tai reiškia, kad dirbančiųjų dalis, išlaikanti pensininkus ir sveikatos apsaugos sistemą, daugelyje šalių spaudžiama vis labiau.

    Vienas ryškiausių pavyzdžių – Prancūzija, kur 2023 metais bandymas kelti pensinį amžių nuo 62 iki 64 metų sukėlė masines demonstracijas ir streikus. Vėliau reformos įgyvendinimas buvo atidėtas, siekiant sumažinti politinę įtampą.

    Rumunijoje pensijų reformos apima moterų pensinio amžiaus didinimą iki 65 metų iki 2035 metų, sulyginant jį su vyrų. Danija tuo metu yra priėmusi sprendimą valstybės pensinį amžių iki 2040 metų palaipsniui didinti iki 70 metų, susiejant jį su gyvenimo trukmės pokyčiais.

    Ekspertai pabrėžia, kad vien pensinio amžiaus didinimas problemų neišsprendžia, jei neauga užimtumas, negerėja sveikatos rodikliai ir nėra mažinamas nedarbingumas vyresniame amžiuje. Vis dažniau akcentuojamos priemonės, kurios padeda žmonėms ilgiau išlikti darbo rinkoje: perkvalifikavimas, lankstesnis darbas ir sveikatos prevencija.

    Eurostatas pažymi, kad tikėtinos darbo trukmės rodikliai nėra normatyvas, kiek žmonės turėtų dirbti. Tačiau jie aiškiai parodo, kuriose šalyse darbo rinka žmones išlaiko ilgiausiai, o kur dalyvavimą riboja struktūrinės problemos ir socialinės realijos.

  • Skolos Europoje apvertė stereotipus: labiausiai prasiskolinę ne pietūs, o turtinga šiaurė

    Skolos Europoje apvertė stereotipus: labiausiai prasiskolinę ne pietūs, o turtinga šiaurė

    Naujausi Eurostato duomenys rodo, kad Europoje vis dar gajus stereotipas apie pietiečius, gyvenančius ne pagal išgales, neatlaiko faktų patikros. Didžiausias namų ūkių įsiskolinimas fiksuojamas ne pietuose, o turtingesnėse šiaurės ir vakarų Europos šalyse.

    Eurostato skaičiavimu, 2025 metais Europos Sąjungos namų ūkių skola siekė 49,4 proc. bendrojo vidaus produkto, o euro zonoje – 50,7 proc. Abu rodikliai mažėja kasmet nuo 2020 metų, kai viršijo 60 proc., tačiau šalių skirtumai išlieka ryškūs.

    Kaip skaičiuojama namų ūkių skola

    Namų ūkių skola apima įsipareigojimus, tokius kaip būsto paskolos, vartojimo kreditai ir kitos skolos. Šis rodiklis pateikiamas kaip BVP dalis, kad būtų galima palyginti skirtingo dydžio ekonomikas ir įvertinti, kiek privataus skolinimosi tenka šalies sukuriamai vertei.

    Svarbu tai, kad šis santykis neparodo, kiek skolingas yra konkretus žmogus ar šeima. Jis apibūdina bendrą namų ūkių sektoriaus finansinį svertą, o 50 proc. reikštų, kad bendra namų ūkių skola prilygsta maždaug pusei metinės šalies ekonomikos produkcijos.

    Kodėl didelė skola kelia riziką

    Didelė namų ūkių skola savaime nereiškia krizės. Aukštesni rodikliai dažnai būdingi šalims su išvystyta hipotekos rinka, plačiu skolinimusi būstui ir brandžia finansų sistema, kur skolintis yra įprasta ir palyginti pigu.

    Vis dėlto per didelis įsiskolinimas gali sustiprinti ekonomikos nuosmukius, kai didėja palūkanos ar krenta pajamos. Europos Komisija 55 proc. BVP ribą dažnai vertina kaip lygį, nuo kurio namų ūkių skola gali tapti makroekonomine rizika, nes būtent privatus skolinimasis istorijoje ne kartą tapo kreditų krizių katalizatoriumi.

    Kur įsiskolinę labiausiai

    Europos žemėlapyje ryškėja paradoksas: šalių, kuriose namų ūkių skola viršija 55 proc. BVP, dauguma yra šiaurėje ar vakaruose. Tuo metu pietų Europoje, kuri anksčiau dažnai sieta su skolų krizėmis, namų ūkiai paprastai skolinasi santūriau.

    Italijoje namų ūkių skola sudaro 35,9 proc. BVP, Graikijoje – 38,0 proc., Ispanijoje – 42,9 proc., tad visos šios valstybės yra žemiau ES vidurkio. Tai išryškina kitą tendenciją: pietuose dažniau akcentuojami valdžios sektoriaus įsipareigojimai, o ne gyventojų skolos.

    Tarp labiausiai įsiskolinusių šalių pagal šį rodiklį išsiskiria Nyderlandai, kur namų ūkių skola siekia 93,5 proc. BVP, Danija – 84,1 proc., Švedija – 82,3 proc. Aukštus rodiklius taip pat rodo Suomija su 62,9 proc. ir Liuksemburgas su 60,5 proc.

    Ekspertai šiuose pavyzdžiuose dažnai akcentuoja būsto paskolų svarbą. Nyderlanduose didelė skola siejama su politika, kuri skatinanti skolintis būstui, o Danijoje ir Švedijoje reikšminga dalis įsipareigojimų tenka būsto finansavimui, todėl namų ūkiai gali būti jautresni palūkanų normų pokyčiams.

    Tuo metu Vokietija, nors yra viena turtingiausių ES ekonomikų, pagal rodiklį artima vidurkiui – 49,0 proc. Tai aiškinama didesne nuomos rinkos svarba ir mažesniu poreikiu finansuoti būstą itin didelėmis paskolomis, palyginti su šalimis, kuriose būsto įsigijimas beveik visada remiasi hipotekiniu skolinimusi.

    Pastarųjų metų tendencijos rodo, kad palūkanų normų kilimo laikotarpis išryškino skirtingus nacionalinių rinkų pažeidžiamumus. Šalyse, kur vyrauja kintamų palūkanų būsto paskolos, namų ūkių biudžetai palūkanų pokyčiams yra jautresni, todėl ekonominės politikos sprendimai ir bankų taikomos skolinimo sąlygos tampa ypač svarbios.