Tag: Eurostatas

  • Būstas Europoje brangsta sparčiau nei algos: Lietuvoje per 10 metų – 10,1 proc. šuolis

    Būstas Europoje brangsta sparčiau nei algos: Lietuvoje per 10 metų – 10,1 proc. šuolis

    Europos Sąjungoje būstas daugelyje šalių per pastarąjį dešimtmetį tapo sunkiau įperkamas – būsto kainos augo sparčiau nei namų ūkių pajamos. Eurostato skaičiuojamas būsto kainų ir pajamų santykis 2015–2025 metais visoje ES padidėjo 6,8 proc.

    Per tą patį laikotarpį 17 ES valstybių šis rodiklis kilo, o 10 šalių – mažėjo. Paprastai tariant, kilimas reiškia, kad už tą patį pajamų „krepšelį“ 2025 metais buvo galima įpirkti mažiau būsto nei 2015-aisiais.

    Šis santykis vertina, kaip keitėsi būsto kainos lyginant su disponuojamosiomis pajamomis vienam gyventojui. Vis dėlto jis nepasako, kiek būstas yra įperkamas „čia ir dabar“ – rodiklis matuoja pokytį, o ne absoliutų kainų lygį.

    Lietuvoje 2015–2025 metais būsto kainų ir pajamų santykis, Eurostato duomenimis, padidėjo 10,1 proc. Tai reiškia, kad būsto kainos šiuo laikotarpiu šalyje kilo greičiau nei gyventojų pajamos.

    Kas yra būsto kainų ir pajamų santykis?

    Būsto kainų ir pajamų santykis (angl. house price-to-income ratio) lygina būsto kainų pokyčius su disponuojamųjų namų ūkių pajamų pokyčiais vienam žmogui. Jei santykis kyla, būstas brangsta greičiau nei auga pajamos – taigi tampa mažiau įperkamas.

    Jei santykis mažėja, būsto kainos, palyginti su pajamomis, krenta arba pajamos auga sparčiau nei kainos. Tačiau tai nebūtinai reiškia, kad būstas automatiškai tampa lengvai įperkamas.

    Prie įperkamumo prisideda ir finansavimo kaina – dauguma žmonių būstą perka su paskola, todėl svarbios palūkanų normos ir kitos kreditavimo sąlygos.

    Didžiausias augimas – Portugalijoje, Lietuva taip pat tarp augusių

    Didžiausias būsto kainų ir pajamų santykio augimas 2015–2025 metais fiksuotas Portugalijoje – 60,8 proc. Antroje vietoje buvo Nyderlandai, kur šis rodiklis pakilo 34,3 proc.

    Daugiau nei 20 proc. santykis ūgtelėjo Vengrijoje (26,5 proc.), Čekijoje (25,8 proc.), Ispanijoje (24,5 proc.) ir Graikijoje (22,5 proc.). Tokie pokyčiai rodo, kad šiose šalyse įperkamumas per dešimtmetį suprastėjo.

    Eurostato duomenys rodo, kad santykis augo ir Slovėnijoje (18,2 proc.), Airijoje (14,4 proc.), Austrijoje (13,6 proc.), Slovakijoje (11,2 proc.), Liuksemburge (10,6 proc.) bei Lietuvoje (10,1 proc.).

    Kur įperkamumas gerėjo ir kodėl tai ne visada gera žinia?

    Didžiausias santykio kritimas per 2015–2025 metus užfiksuotas Rumunijoje – 42,8 proc. Tai reiškia, kad 2025 metais būsto kainos Rumunijoje buvo gerokai mažesnės pajamų atžvilgiu nei prieš dešimtmetį.

    Santykis taip pat smuko Suomijoje (25,2 proc.), Bulgarijoje (16,2 proc.), Kipre (12 proc.) ir Italijoje (11,9 proc.). Tarp keturių didžiųjų ES ekonomikų santykis labiausiai augo Ispanijoje (24,5 proc.), Vokietijoje – 1,6 proc., o Prancūzijoje jis krito mažiau nei 6 proc.

    Vis dėlto mažėjantis santykis pats savaime negarantuoja, kad žmonėms lengva apsirūpinti būstu – ypač jei brangi nuoma ar didelė pajamų dalis tenka būsto išlaidoms. Straipsnyje pažymima, kad kai kuriose šalyse nuomininkų padėtis gali būti sudėtinga net ir tada, kai santykis krinta.

  • Eurostatas: 2026 metų pirmąjį pusmetį ES pinga elektra ir dujos, bet skirtumai – milžiniški

    Eurostatas: 2026 metų pirmąjį pusmetį ES pinga elektra ir dujos, bet skirtumai – milžiniški

    2026 metų pirmąjį pusmetį namų ūkių elektros ir gamtinių dujų kainos Europos Sąjungoje vidutiniškai mažėjo, lyginant su tuo pačiu 2025 metų laikotarpiu.

    Nors karo Irane pradžia didino didmenines dujų kainas, galutinės sąskaitos gyventojams daugelyje šalių per pirmąją metų pusę vis tiek buvo mažesnės, skelbia „Euronews“ remdamasis Eurostato duomenimis.

    Tačiau kainų skirtumai tarp valstybių išliko labai ryškūs: už tą patį elektros kiekį vienoje šalyje mokama kelis kartus daugiau nei kitoje.

    Be to, analitikai įspėja, kad didmeninių kainų pokyčiai į gyventojų sąskaitas ateina su vėlavimu, todėl didesni tarifai gali pasijusti vėliau – ypač 2027 metų pradžioje.

    Elektros kainos: brangiausia Airijoje, ES pigiausia – Vengrijoje

    Vertinant 38 Europos šalis, 2026 metų pirmąjį pusmetį namų ūkių elektros kaina su mokesčiais svyravo nuo 6,6 euro už 100 kWh Turkijoje iki 38,7 euro Airijoje.

    ES vidurkis siekė 28,3 euro už 100 kWh. Mažiausia kaina ES fiksuota Vengrijoje – 11,4 euro už 100 kWh.

    Po Airijos aukščiausios kainos eurais buvo Vokietijoje (36,2), Belgijoje (35,8), Austrijoje (32,6), Italijoje (31,4) ir Švedijoje (30,6) – visos viršijo 30 eurų už 100 kWh.

    Ispanijoje (25,1) ir Prancūzijoje (24,9) elektros kaina buvo mažesnė nei ES vidurkis.

    Perkamosios galios požiūriu pirmauja Rumunija, Lietuvoje – vienas didžiausių šuolių

    Įvertinus vietos kainų lygį (perkamosios galios standartais, PPS), šalių rikiuotė keičiasi: mažiausia elektros kaina buvo Islandijoje (12,6 PPS už 100 kWh), o didžiausia – Rumunijoje (46,9).

    Toliau pagal brangumą PPS skaičiavimuose sekė Lenkija (41,1) ir Čekija (34,3).

    Lyginant su 2025 metų antrąja puse, ES vidutiniškai elektros kainos sumažėjo 2,2 proc. Vis dėlto kai kur jos augo: didžiausias kilimas fiksuotas Suomijoje (19,5 proc.), o Lietuva kartu su Lenkija pateko tarp šalių, kur augimas siekė 10,6 proc.

    Lyginant 2026 metų pirmąjį pusmetį su 2025 metų pirmuoju pusmečiu, ES vidutinė elektros kaina sumažėjo 1,6 proc., bet Rumunijoje ji eurais šoktelėjo net 51,9 proc.

    Skirtumus, kodėl vienur kainos krenta, o kitur kyla, gali lemti valstybės politika ir kainos sandara: mokesčiai, rinkliavos bei tinklo mokesčiai sudaro reikšmingą galutinės kainos dalį.

    Dujos: brangiausia Švedijoje, ES pigiausia – Vengrijoje

    Namų ūkių gamtinių dujų kainos (29 šalys, kuriose yra duomenų) 2026 metų pirmąjį pusmetį svyravo nuo 1,6 euro už 100 kWh Sakartvele iki 22 eurų Švedijoje.

    ES vidurkis siekė 11 eurų už 100 kWh, o mažiausia kaina ES fiksuota Vengrijoje – 3,3 euro.

    Tarp brangiausių šalių pagal kainą eurais buvo ir Nyderlandai (16,2), Prancūzija (13,5), Portugalija (12,6) bei Austrija (12,4).

    PPS skaičiavimuose dujos brangiausios tapo Šiaurės Makedonijoje (20,8 PPS už 100 kWh), nors pagal eurus ši šalis buvo žemiau ES vidurkio. Mažiausia PPS kaina vėl fiksuota Vengrijoje (4,3).

    Lyginant su 2025 metų antrąja puse, ES vidutiniškai dujų kainos krito 10,2 proc. Didžiausi kritimai eurais buvo Italijoje (–23,2 proc.), Ispanijoje (–17,6 proc.) ir Graikijoje (–16 proc.), o didžiausias augimas – Turkijoje (12,9 proc.).

    Kodėl sąskaitos vėluoja reaguoti ir kas gali laukti 2027 metais?

    Profesorius Xiaoyi Mu iš Dandžio universiteto atkreipia dėmesį, kad tarp didmeninės dujų kainos (TTF) ir to, ką moka namų ūkiai, paprastai yra laiko tarpas – nuo kelių mėnesių iki daugiau nei metų.

    Vėlavimą didina fiksuotos kainos sutartys: kol galioja sutartos sąlygos, tiekėjai negali iškart perkelti didmeninių kainų šuolių vartotojams.

    Dar viena priežastis – tiekėjų praktika pirkti energiją iš anksto, siekiant apsidrausti nuo kainų svyravimų. Tai taip pat „ištempia“ didmeninių pokyčių įtaką galutinėms sąskaitoms.

    Pasak X. Mu, dėl ankstesnio didmeninių kainų kritimo 2026 metų pirmąjį pusmetį gyventojai dar galėjo jausti palankesnį efektą, tačiau vėliau sąskaitos gali didėti: didesni tarifai tikėtini 2026 metų antroje pusėje, o dar labiau – 2027 metų pirmoje pusėje.

    Namų ūkių energijos kainų indeksą (HEPI) sudarančių sostinių stebėsena rodo, kad nuo vasario 2 dienos iki rugsėjo 1 dienos dujų kainos ES sostinėse vidutiniškai augo 12 proc., o elektros – 4,2 proc.

  • Eurostatas: nominaliai brangiausia elektra – Airijoje, bet pagal perkamąją galią lenkai moka beveik daugiausiai

    Naujausi „Eurostat“ duomenys rodo, kad nors vidutinė elektros kaina Europos Sąjungoje 2026 metų pirmąjį pusmetį šiek tiek sumažėjo, sąskaitos gyventojams vis dar didesnės nei iki 2022-ųjų energetikos krizės.

    Lyginant su 2025 metų antrąja puse, vidutinė kaina ES krito 2,2 proc. – nuo 0,29 iki 0,28 euro už kilovatvalandę (kWh). Tačiau skirtumai tarp šalių išlieka ryškūs.

    Nominaliai didžiausia vidutinė elektros kaina fiksuota Airijoje – 0,39 euro už kWh, o mažiausia – Vengrijoje, kur vidurkis siekė 0,11 euro už kWh. Tai skaičiai, kurie parodo kainų lygį, bet ne visada atspindi, kaip jas „jaučia“ skirtingų šalių namų ūkiai.

    Būtent todėl „Eurostat“ taiko ir kitą palyginimo būdą – kainas perskaičiuoja pagal perkamąją galią. Toks vertinimas leidžia matyti, kiek elektra kainuoja atsižvelgiant į bendrą kainų lygį ir gyventojų finansines galimybes konkrečioje šalyje.

    Kur elektra brangiausia ir pigiausia

    Vertinant vien eurais, ES vidurkis 2026 metų pirmąjį pusmetį siekė 0,28 euro už kWh. Tuo metu Airija atsidūrė lentelės viršuje, o Vengrija – apačioje.

    Tokie skirtumai reiškia, kad vien tik nominalios kainos neatsako į klausimą, kur elektros sąskaitos gyventojams yra didžiausia našta. Šalyse su didesnėmis pajamomis aukštesnės kainos dažnai „mažiau skauda“ nei valstybėse, kur gyventojų perkamoji galia mažesnė.

    Ką parodo perskaičiavimas pagal perkamąją galią

    „Eurostat“ kainas taip pat pateikia PPS (perkamosios galios standartu) – tai rodiklis, leidžiantis palyginti, kiek prekių ir paslaugų teorinį „krepšelį“ gyventojai gali įsigyti skirtingose ES šalyse.

    Pagal šį perskaičiavimą brangiausia elektra ES gyventojams 2026 metų pirmąjį pusmetį buvo Rumunijoje – 46,9 PPS už 100 kWh. Antroje vietoje atsidūrė Lenkija – 41,1 PPS už 100 kWh, o trejetuką užbaigė Čekija.

    Tuo metu Vengrijoje tas pats rodiklis siekė 14,7 PPS už 100 kWh, tad elektros kaina, perskaičiuota į perkamąją galią, ten buvo viena mažiausių.

    Duomenys taip pat išryškina skirtumą tarp nominalios kainos ir realios naštos: Lenkija pagal kainą eurais buvo 7-oje vietoje Europoje, tačiau įvertinus perkamąją galią tapo antra brangiausia ES.

    Kodėl mažesnis vartojimas kartais reiškia brangesnę kWh

    „Eurostat“ atkreipia dėmesį, kad galutinė kWh kaina priklauso ir nuo suvartojimo lygio. Daugelyje ES valstybių mažesnis metinis vartojimas siejamas su didesne vidutine kWh kaina.

    ES vidutiniškai namų ūkiai, suvartojantys mažiau nei 2 499 kWh per metus, už kilovatvalandę moka beveik 16 proc. daugiau nei didesnio vartojimo grupės. Lenkijoje šis skirtumas viršijo 9,6 proc.

    Toks efektas siejamas su tuo, kad dalis sąskaitos yra pastovios – abonentiniai, tinklo, skirstymo ir kiti mokesčiai dažnai skaičiuojami fiksuota suma, nepriklausomai nuo to, kiek elektros sunaudojama. Todėl mažiau vartojant šie kaštai „pasiskirsto“ ant mažesnio kilovatvalandžių skaičiaus ir vieneto kaina tampa didesnė.

  • Būsto kainos Europoje šokiruoja: kur žmonės būstui atiduoda daugiau nei 40 proc. pajamų?

    Būsto kainos Europoje šokiruoja: kur žmonės būstui atiduoda daugiau nei 40 proc. pajamų?

    Milijonams europiečių būstas tampa sunkiausia mėnesio sąskaita: Eurostato duomenimis, 2015–2026 metų antro ketvirčio laikotarpiu būsto kainos ES vidutiniškai pakilo 69 proc. Daugelyje šalių brango ir nuoma, o išlaidas papildomai didino energijos bei palūkanų normų svyravimai.

    Situaciją geriausiai atspindi vadinamasis būsto išlaidų perteklius, kai namų ūkis būstui skiria daugiau nei 40 proc. disponuojamųjų pajamų. Eurostatas skaičiuoja, kad 2025 metais ES vidurkis siekė 7,7 proc., o tai reiškia dešimtis milijonų žmonių, gyvenančių nuolatinės finansinės įtampos sąlygomis.

    Kas laikoma būsto išlaidomis?

    Eurostato metodikoje būsto išlaidos apima ne tik nuomą ar būsto paskolos palūkanas, bet ir komunalinius mokesčius: vandenį, elektrą, dujas, šildymą. Taip pat įtraukiami reguliariai patiriami kaštai, pavyzdžiui, draudimas, priežiūra, remontas ir su būstu susiję mokesčiai.

    Disponuojamosios pajamos – tai namų ūkio gaunamos pajamos po mokesčių ir socialinių įmokų, įskaitant socialines išmokas, tokias kaip pensijos. Būtent šių pajamų dalis, tenkanti būstui, leidžia palyginti, kaip skirtingose šalyse pasiskirsto našta.

    Kur našta didžiausia?

    Didžiausias būsto išlaidų pertekliaus rodiklis Europoje 2025 metais fiksuotas Graikijoje: 26,4 proc. gyventojų gyveno namų ūkiuose, kurie būstui skyrė daugiau nei 40 proc. disponuojamųjų pajamų. Tai daugiau nei tris kartus viršija ES vidurkį.

    Tarp ES valstybių aukštai rikiuojasi Danija su 14,7 proc., Vokietija su 11,2 proc. ir Švedija su 10,8 proc. Virš ES vidurkio taip pat atsidūrė Estija su 8,8 proc., Čekija su 8,2 proc. ir Liuksemburgas su 8,1 proc.

    Už ES ribų rodiklis taip pat aukštas Šveicarijoje, kur jis siekė 15,3 proc., ir Norvegijoje su 13,5 proc. Iš ES kandidačių virš vidurkio buvo Turkija su 10,0 proc., Juodkalnija su 8,7 proc. ir Serbija su 7,9 proc.

    Mažiausia našta 2025 metais fiksuota Kipre: tik 2,4 proc. gyventojų būstui skyrė daugiau nei 40 proc. pajamų. Palyginti nedideli rodikliai buvo ir Kroatijoje su 3,2 proc., Slovėnijoje su 3,5 proc. bei Slovakijoje su 3,5 proc.

    Kodėl skirtumai tokie dideli?

    Ekspertai pabrėžia, kad vieno paaiškinimo nėra: rezultatus lemia nuosavybės ir nuomos struktūra, socialinės apsaugos modelis, pajamų nelygybė ir bendra ekonominė padėtis. Privačios nuomos rinkoje gyvenantys žmonės dažniau patiria didžiausią spaudimą, ypač miestuose, kur nuomos kainos kyla sparčiausiai.

    „Pagrindiniai veiksniai – kylantys būsto kaštai, tiek nuoma, tiek būsto kainos, ir santykinai kuklus pajamų augimas, ypač mažesnes pajamas gaunančių grupių“, – sakė ETH Zürich tyrėja dr. Hannah Widmer.

    Lyginant šalis svarbus ir kontekstas: tas pats rodiklis gali reikšti skirtingą realybę. Vienur didesnės būsto išlaidos gali būti iš dalies kompensuojamos socialinėmis išmokomis ar viešosiomis paslaugomis, kitur – tapti tiesioginiu skurdo ir įsiskolinimų rizikos veiksniu.

    „Atsižvelgiant į labai skirtingas ekonomikos ir gerovės sistemų aplinkybes, priežastys, kodėl rodikliai Graikijoje, Šveicarijoje ar Danijoje tokie aukšti, nėra vienodos, o pasekmės – taip pat“, – sakė Aalborg University vyresnioji tyrėja Rikke Skovgaard Nielsen.

    Kiek žmonių tai paliečia?

    Vien procentai neparodo masto, todėl svarbūs ir absoliutūs skaičiai: Eurostato vertinimu, daugiau nei 34 milijonai žmonių ES gyveno namų ūkiuose, kurių būsto išlaidos viršijo 40 proc. disponuojamųjų pajamų. Tai viena ryškiausių socialinių ir ekonominių įtampų, susijusių su būsto prieinamumu, išraiškų.

    Pagal gyventojų skaičių daugiausia paveiktų žmonių buvo Vokietijoje – apie 9,4 milijono. Toliau sekė Turkija su 8,6 milijono, Prancūzija su 4,4 milijono, Ispanija su 3,5 milijono ir Italija su 2,9 milijono.

    Žemiausias pajamas gaunantys namų ūkiai nukenčia labiausiai. ES mastu 2025 metais tarp žmonių, kuriems gresia skurdas, būsto išlaidų pertekliaus rodiklis siekė 29,1 proc., o kai kuriose šalyse jis peržengė ir 50 proc. ribą.

    „Kai būsto kainos, nuomos, energijos kainos, palūkanos ir infliacija kyla greičiau nei pajamos, būsto dalis biudžete didėja, o vėliau auga ir dalis tų, kurie peržengia 40 proc. ribą“, – sakė TU Delft tyrėja dr. Marietta Haffner.

    Ekspertai taip pat išskiria energijos kainas kaip veiksnį, galintį ir toliau kelti būsto išlaidų naštą, nes šildymas ir elektra daugelyje namų ūkių sudaro reikšmingą mėnesinių mokėjimų dalį. Dėl to būsto prieinamumo problema vis dažniau vertinama ne tik kaip nekilnojamojo turto, bet ir kaip pajamų bei gyvenimo kaštų krizės dalis.

  • Eurostatas parodė, kiek brangi elektra Lenkijoje: pagal perkamąją galią – tarp lyderių ES

    Naujausi Eurostato duomenys rodo, kad vertinant pagal perkamąją galią elektra Lenkijoje namų ūkiams yra viena brangiausių Europos Sąjungoje. Nors nominalios kainos kai kuriose valstybėse būna didesnės, realią naštą lemia pajamų lygis ir bendras pragyvenimo kaštų kontekstas.

    Eurostatas elektros kainas lygina dviem pjūviais: pagal faktinę kainą už kilovatvalandę ir pagal perkamosios galios standartą. Pastarasis rodiklis leidžia įvertinti, kiek elektros sąskaitos „kainuoja“ vidutiniam vartotojui, atsižvelgiant į šalies kainų lygį ir pajamas.

    Kodėl perkamumo rodiklis svarbus?

    Perkamosios galios palyginimas dažnai pakeičia reitingus, nes šalyse, kur pajamos mažesnės, ta pati sąskaita sudaro didesnę šeimos biudžeto dalį. Dėl to valstybė, kuri nominaliai nėra brangiausia, pagal perkamąją galią gali atsidurti tarp daugiausiai mokančių.

    Elektros kainą galutiniam vartotojui lemia ne tik biržos kaina, bet ir perdavimo bei skirstymo tarifai, viešuosius interesus atitinkančių paslaugų dedamosios, mokesčiai ir PVM. Skirtingos nacionalinės kompensacijos ar tarifų „lubos“ taip pat gali laikinai sumažinti sąskaitas, bet ne visada atsispindi vienodai visose statistikos atkarpose.

    Kas kelia kainas regione?

    Pastaraisiais metais visoje Europoje didelę įtaką darė dujų kainų šuoliai, pasiūlos rizikos ir išaugusios balansavimo sąnaudos, ypač kai sistemoje daugėja nepastovios generacijos. Be to, elektros tinklų modernizacija ir investicijos į atsparumą didina reguliuojamas dedamąsias, kurios ypač jaučiamos buitiniams vartotojams.

    Lenkijos atveju svarbus ir energijos gamybos struktūros klausimas: dalis gamybos vis dar remiasi iškastiniu kuru, o taršos leidimų kaina ilgainiui veikia savikainą. Tuo pat metu spartėjanti atsinaujinančių išteklių plėtra gali mažinti didmenines kainas, tačiau tinklų ribojimai ir investicijų poreikis išlieka reikšmingi.

    Ką tai reiškia vartotojams?

    Eurostato rodikliai signalizuoja, kad elektros prieinamumas tampa ne tik energetikos, bet ir socialinės politikos klausimu. Kai išlaidos energijai didėja greičiau nei pajamos, auga energijos skurdo rizika, todėl vis dažniau diskutuojama apie tikslines kompensacijas, efektyvumo didinimą ir pastatų renovaciją.

    Trumpuoju laikotarpiu sąskaitas gali mažinti vartojimo optimizavimas ir energijos taupymo sprendimai, o ilgalaikėje perspektyvoje didžiausią efektą dažniausiai duoda būsto šiluminė modernizacija ir vietinė generacija. Europos Komisija taip pat akcentuoja rinkos reformų kryptį, siekiant sumažinti kainų šokų perdavimą galutiniams vartotojams ir didinti sistemos stabilumą.

    Eurostato duomenys leidžia palyginti bendras tendencijas, tačiau galutinis gyventojų mokėjimas priklauso ir nuo konkretaus tarifo, suvartojimo įpročių bei nacionalinių sprendimų. Vis dėlto perkamumo pjūvis aiškiai parodo, kad vien nominalios kainos neatskleidžia realios elektros kainos naštos namų ūkiams.

  • Europos Sąjunga už naftą moka milijardais daugiau: kas stumia kainas ir kas bus toliau?

    Europos Sąjunga už naftą moka milijardais daugiau: kas stumia kainas ir kas bus toliau?

    Europos Sąjungos išlaidos naftos importui 2026 metais šoktelėjo, nors atgabenami kiekiai beveik nepasikeitė. Tai reiškia, kad pagrindinis smūgis ateina ne iš vartojimo augimo, o iš staiga pabrangusios žaliavos ir su tiekimu susijusių rizikų.

    Remiantis Eurostato užsienio prekybos duomenimis, 2026 metų antrąjį ketvirtį ES už naftos produktų importą vidutiniškai mokėjo apie 27,6 mlrd. eurų per mėnesį. Palyginti su 2025 metais, tai yra maždaug 55,8 proc. daugiau, nors importo apimtys per tą patį laiką paaugo tik apie 1,2 proc.

    Skirtumas pinigine išraiška siekė apie 9,9 mlrd. eurų per mėnesį. Vidutinė kaina už toną pakilo nuo maždaug 487 eurų iki apie 750 eurų, priartėdama prie 2022 metų kainų piko, kai energijos rinkas sukrėtė geopolitiniai įvykiai ir pasiūlos ribojimai.

    Kodėl sąskaita taip išaugo?

    Didžiausią įtaką darė išaugusios naftos kainos pasaulio rinkose, kurias pakurstė įtampa Artimuosiuose Rytuose ir tiekimo grandinių neapibrėžtumas. Rinkoms ypač svarbus Hormūzo sąsiauris, per kurį tradiciškai keliauja reikšminga pasaulinės naftos ir naftos produktų dalis, todėl bet kokie sutrikimai čia greitai atsispindi kainose.

    Europos energetinis pažeidžiamumas išlieka didelis: Eurostato vertinimu, ES priklausomybė nuo naftos importo dar 2024 metais siekė apie 96,6 proc. Tai reiškia, kad kainų šuoliai tarptautinėse rinkose beveik tiesiogiai persikelia į ES importo sąskaitą ir vartotojų išlaidas.

    Prie kainų spaudimo prisideda ir pasaulinė paklausa, ypač Azijoje, kur pirkėjai konkuruoja dėl tų pačių tiekimo srautų. Tokiose sąlygose net ir stabilus ES importo kiekis negarantuoja stabilios kainos.

    Smūgis degalinėse ir prekių kainose

    Brangesnė nafta greitai pasiekia degalines, o brangesnis dyzelinas ir benzinas didina tiek gyventojų, tiek verslo sąnaudas. Kai auga degalų kaina, brangsta logistika, viešasis transportas, dalis žemės ūkio ir pramonės procesų, todėl didėja ir galutinė daugelio prekių bei paslaugų kaina.

    Ekonomistai dažnai pabrėžia, kad tokiais laikotarpiais didžiausias poveikis tenka transportui, šildymui, žemės ūkiui ir energijai imliai gamybai. Paslaugų sektoriuje poveikis paprastai būna lėtesnis, tačiau ilgainiui ir jis jaučia vartojimo silpnėjimą, kai gyventojai daugiau pinigų skiria degalams ir kasdienėms sąskaitoms.

    Ko tikėtis artimiausiais mėnesiais?

    Rinkos dalyviai vertina, kad greito kainų kritimo tikėtis sudėtinga, nes geopolitinė rizika išlieka, o bet koks laivybos sutrikimas automatiškai kelia ir draudimo bei transportavimo kaštus. Tokios papildomos išlaidos ne visada pilnai atsispindi iškart, todėl importo sąskaitos gali išlikti aukštos ir vėlesniais ketvirčiais.

    Ilgesnėje perspektyvoje ES siekia mažinti priklausomybę nuo importuojamų iškastinių energijos išteklių, spartindama atsinaujinančios energetikos plėtrą ir energijos vartojimo efektyvumą. Tačiau trumpuoju laikotarpiu nafta išlieka kritiškai svarbi transportui, todėl kainų svyravimai ir toliau bus viena jautriausių temų tiek gyventojams, tiek politikams.

  • Kiek reikia uždirbti, kad Europoje gyventum patogiai: skirtumai stulbina net ES viduje

    Kiek reikia uždirbti, kad Europoje gyventum patogiai: skirtumai stulbina net ES viduje

    Kiek reikia uždirbti, kad Europoje būtų galima gyventi patogiai, vieno atsakymo nėra: kainos ir pajamos skiriasi ne tik tarp šalių, bet ir jų viduje. Vis dėlto ekonomistai naudoja rodiklius, leidžiančius palyginti, kokio neto pajamų lygio dažniausiai prireikia stabilesniam gyvenimui.

    Vienas dažniausiai taikomų rodiklių yra ekvivalentinės disponuojamosios pajamos. Jos skaičiuojamos sudedant visas namų ūkio pajamas, atėmus mokesčius ir socialines įmokas, o tuomet sumą pakoregavus pagal namų ūkio dydį, kad būtų galima palyginti skirtingas šeimas.

    150 proc. nuo medianos

    EBPO vidurinę klasę apibrėžia kaip namų ūkius, kurių ekvivalentinės disponuojamosios pajamos siekia nuo 75 proc. iki 200 proc. šalies medianos. Riba ties 150 proc. dažnai laikoma startu į aukštesnių vidutinių pajamų grupę, kuri statistiškai jau leidžia lengviau padengti kasdienes išlaidas ir turėti rezervą.

    EBPO atstovai pabrėžia, kad vien pajamos dar negarantuoja saugumo, ypač jei žmogus neturi santaupų arba turi didelių skolų. Vis dėlto, kai turima tik pajamų statistika, 150 proc. nuo medianos gali būti praktinis orientyras, nuo kurio daugeliui namų ūkių tampa lengviau gyventi be nuolatinio finansinio spaudimo.

    Kur reikia daugiausia

    Europos Sąjungoje 2025 metais medianinės ekvivalentinės disponuojamosios pajamos siekė 22 939 eurus per metus, arba apie 1 912 eurų per mėnesį. Vienam suaugusiajam, gyvenančiam vienam, 150 proc. nuo šios medianos reikštų apie 2 867 eurus neto per mėnesį.

    Skirtumai tarp šalių išlieka labai dideli: 34 Europos šalyse šis orientyras svyruoja nuo maždaug 603 eurų per mėnesį Šiaurės Makedonijoje iki 6 491 euro Šveicarijoje. Europos Sąjungos viduje rėžis taip pat platus: nuo 1 023 eurų Rumunijoje iki 6 256 eurų Liuksemburge.

    Tarp didesnių ES ekonomikų orientyras vienam suaugusiajam yra apie 3 611 eurų Vokietijoje, 3 307 eurus Prancūzijoje, 2 758 eurus Italijoje ir 2 546 eurus Ispanijoje. Tai reiškia, kad vien Vokietijos ir Ispanijos skirtumas pagal šį kriterijų viršija 1 000 eurų per mėnesį.

    Poroms ir šeimoms logika kita

    Poroms nereikia dvigubai didesnių pajamų nei vienam žmogui, nes dalis išlaidų yra bendros, pavyzdžiui, būsto nuoma ar šildymas. Todėl, taikant Eurostato ekvivalentiškumo principus, laikoma, kad porai reikia maždaug 1,5 karto daugiau pajamų nei vienam suaugusiajam.

    Pagal šią metodiką, ES porai be vaikų, norinčiai pasiekti 150 proc. medianos orientyrą, reikėtų apie 4 301 euro neto per mėnesį. Porai su dviem vaikais iki 14 metų riba pakyla iki maždaug 6 021 euro neto per mėnesį.

    Kodėl vien eurų neužtenka

    Lyginant vien tik eurais, neatsispindi kainų lygio skirtumai, todėl dažnai taikomas perkamosios galios standartas, kuris koreguoja palyginimą pagal tai, kiek realiai galima nusipirkti. Tokiu būdu atotrūkiai sumažėja, tačiau neišnyksta, nes kainų ir pajamų struktūros skirtingose šalyse išlieka nevienodos.

    Ekspertai atkreipia dėmesį ir į regioninius netolygumus: sostinėse būstas ir paslaugos paprastai kainuoja gerokai brangiau nei mažesniuose miestuose. Dėl to nacionaliniai vidurkiai gali klaidinti, ypač vertinant būsto kaštus, kurie daugelyje valstybių tapo pagrindiniu šeimų biudžeto spaudimo šaltiniu.

    Dar vienas kertinis veiksnys yra turtas: nuosavas būstas ar sukauptos santaupos gali leisti oriai gyventi ir su mažesnėmis pajamomis, o aukštesnės pajamos be finansinio rezervo ne visada apsaugo nuo netikėtų išlaidų. Todėl patogus gyvenimas praktikoje dažniausiai reiškia ne tik sąskaitų apmokėjimą, bet ir galimybę taupyti, dalyvauti socialiniame gyvenime bei atlaikyti netikėtus sukrėtimus neprarandant stabilumo.

  • Maisto kainų šokas Europoje: vienur krepšelis kainuoja beveik dvigubai – kodėl?

    Maisto kainų šokas Europoje: vienur krepšelis kainuoja beveik dvigubai – kodėl?

    Skirtumai – įspūdingi

    Maistas Europoje sudaro reikšmingą namų ūkių išlaidų dalį, tačiau už tą patį pirkinių krepšelį skirtingose šalyse mokama labai nevienodai. Eurostato duomenimis, Europos Sąjungoje maistui ir nealkoholiniams gėrimams vidutiniškai tenka 13,6 proc. vartojimo išlaidų.

    Vis dėlto kainų lygis nuo vienos valstybės iki kitos gali skirtis kartais, todėl tai, kas vienur atrodo kasdienė smulkmena, kitur virsta rimtu biudžeto išbandymu. Skirtumus lemia ne tik produktų savikaina, bet ir tai, kiek kainuoja visa grandinė nuo lauko iki parduotuvės.

    Kur brangiausia ir kur pigiausia

    Pagal 2026 metų vidurio „Numbeo“ skelbiamą maisto produktų indeksą, kuris buvo perskaičiuotas taip, kad ES vidurkis būtų 100, didžiausios kainos fiksuojamos Šveicarijoje. Tuo metu vienos mažiausių kainų matomos Moldovoje, o ES viduje pigiausia išlieka Rumunija.

    Šiaurės šalys taip pat dažnai patenka į brangiausiųjų viršūnę: aukštesnis nei ES vidurkis kainų lygis minimas Islandijoje, Norvegijoje ir Danijoje, o tarp brangesnių išsiskiria ir Liuksemburgas. Tarp didžiųjų Europos ekonomikų brangiausia minima Prancūzija, o Ispanija dažniau išsiskiria žemesnėmis kainomis.

    Pigesnės kainos nereiškia lengvesnio gyvenimo

    Ekonomistai atkreipia dėmesį, kad vien nominalios kainos neatsako į klausimą, kur maistas labiausiai įkandamas. Šalyse, kur kainos mažesnės, gyventojai neretai didesnę savo biudžeto dalį vis tiek skiria maistui, nes pajamos ir perkamoji galia yra mažesnės.

    „Mažesnės kainos nebūtinai reiškia didesnį įperkamumą“, – sakė Jeremiás Máté Balogh.

    Tokį paradoksą iliustruoja ir Rumunijos pavyzdys: nors kainos žemesnės už ES vidurkį, maistui ir nealkoholiniams gėrimams tenka palyginti didelė namų ūkių išlaidų dalis. Panaši tendencija minima ir Bulgarijoje, kur maisto dalis biudžete taip pat išlieka labai aukšta.

    Kas labiausiai kelia kainas

    Skirtumus tarp šalių stipriai veikia darbo kaštai, nuomos ir logistikos išlaidos, prekybos tinklų struktūra, mokesčiai bei vartotojų įpročiai. Kuo šalis turtingesnė, tuo didesnė tikimybė, kad galutinėje kainoje ryškiau atsispindės atlyginimų, patalpų išlaikymo ir paslaugų brangumas.

    Ne mažiau svarbus veiksnys išlieka energija ir degalai, nes jie tiesiogiai veikia žemės ūkį, maisto perdirbimą ir transportą. Kainų kilimas taip pat turi inerciją: net kai infliacija lėtėja, kainos nebūtinai krenta, jos gali tiesiog augti lėčiau, bet nuo jau pakilusio lygio.

    Kodėl duona vienur trigubai brangesnė

    Ekspertai pabrėžia, kad parduotuvėje mokama suma yra tik iš dalies paties produkto kaina. Likusi dalis susideda iš atlyginimų, energijos, patalpų nuomos, transporto, logistikos ir mokesčių, kurie turtingesnėse šalyse dažniausiai yra didesni.

    „Maisto kaina parduotuvėje tik iš dalies yra paties maisto savikaina“, – sakė Ilaria Benedetti.

    „Į ją taip pat įeina atlyginimai, energija, nuoma, transportas ir mokesčiai, kurie turtingesnėse šalyse yra gerokai didesni“, – pridūrė ji.

    Tokie skirtumai ypač matomi lyginant mažiau standartizuotus produktus, pavyzdžiui, šviežią duoną, kurios kainai didelę įtaką daro vietinės sąnaudos. Tuo metu labiau standartizuoti produktai, pavyzdžiui, kiaušiniai, dažnai rodo mažesnius santykinius skirtumus, nors ir jie išlieka reikšmingi.

  • Euro zonos skola vėl kopia: Italija beveik pasivijo Graikiją, Prancūzijai brangsta skolinimasis

    Euro zonos skola vėl kopia: Italija beveik pasivijo Graikiją, Prancūzijai brangsta skolinimasis

    Euro zonoje valdžios sektoriaus skola 2026 metų antrąjį ketvirtį pasiekė 88,8 proc. bendrojo vidaus produkto ir per metus ūgtelėjo nuo 87,3 proc., skelbia Eurostatas. Rodiklis apima laikotarpį nuo balandžio iki birželio, kai daliai valstybių didėjo biudžetų deficitas ir skolinimosi poreikis.

    Visoje Europos Sąjungoje skolos ir BVP santykis tuo pačiu laikotarpiu sudarė 82,9 proc., palyginti su 81,4 proc. prieš metus. Eurostato duomenimis, vien euro zonos vyriausybių įsipareigojimai pinigine išraiška siekė apie 14 400 000 000 000 eurų.

    Skolos taisyklės ir realybė

    Skolos ir BVP santykis rodo, kiek valstybė yra įsiskolinusi, palyginti su ekonomikos dydžiu, ir yra vienas svarbiausių fiskalinės tvaros indikatorių. Pagal ES fiskalines taisykles, skola neturėtų viršyti 60 proc. BVP, o metinis biudžeto deficitas turėtų tilpti į 3 proc. ribą.

    Vis dėlto po COVID-19 pandemijos ES skolos lygis išliko padidėjęs ir, Eurostato vertinimu, virš 80 proc. BVP laikosi nuo 2020 metų, kai pasiekė 89,5 proc. Tai didina jautrumą palūkanų normų pokyčiams, nes brangesnis skolinimasis greičiau augina aptarnavimo išlaidas.

    Italija artėja prie Graikijos

    Tarp labiausiai įsiskolinusių ES šalių išlieka Graikija, kurios skolos rodiklis 2026 metų antrąjį ketvirtį siekė 140,8 proc. BVP. Visai šalia atsidūrė Italija su 139,9 proc., todėl atotrūkis sumažėjo iki mažiau nei 1 procentinio punkto.

    Eurostatas nurodo, kad Graikijos rodiklis per metus sumažėjo 11,2 procentinio punkto, prie to prisidėjo biudžeto perteklius. Tuo metu Italijos skolos santykis vien per antrąjį ketvirtį padidėjo 1,3 procentinio punkto, rodydamas didesnį spaudimą valstybės finansams.

    Prancūzija pagal skolos ir BVP santykį yra trečia ES: 2026 metų antrąjį ketvirtį jos skola pakilo iki 119,1 proc. BVP ir per metus ūgtelėjo 3,7 procentinio punkto. Skola virš 100 proc. BVP išliko ir Belgijoje bei Ispanijoje, atitinkamai 110,2 proc. ir 101,4 proc.

    Prancūzijos skolinimosi kaina kyla

    Duomenys paskelbti tuo metu, kai investuotojai ėmė reikalauti didesnės grąžos už Prancūzijos riziką, o 10 metų obligacijų pajamingumas peržengė 5 proc. ribą pirmą kartą nuo 2002 metų. Aukštesnės palūkanos reiškia, kad naujas skolinimasis ir dalies senų skolų refinansavimas valstybei kainuoja daugiau.

    Eurostato skaičiai rodo ir bendrą deficito tendenciją: sezoniniais svyravimais pakoreguotas euro zonos valstybių deficitas 2026 metų antrąjį ketvirtį padidėjo iki 3,3 proc. BVP nuo 3,2 proc. pirmąjį ketvirtį. Visos ES deficitas augo iki 3,5 proc. nuo 3,1 proc., o tai didina tikimybę, kad daliai šalių teks griežčiau derinti išlaidas ir pajamas.

    Metiniai duomenys rodo, kad 2025 metais ES skolos rodiklis siekė 81,5 proc. BVP, o bendras biudžeto deficitas išliko 3,1 proc., šiek tiek viršydamas nustatytą 3 proc. ribą. Euro zonoje metiniai skaičiai apėmė 20 šalių, nes Bulgarija prie euro prisijungė 2026 metų sausio 1 dieną.

    Eurostatas taip pat atkreipė dėmesį į Bulgarijos 2025 metų duomenų kokybę, susijusią su kelių infrastruktūros agentūros išlaidų apskaita. Tokios pastabos rinkoms paprastai signalizuoja apie galimus patikslinimus, tačiau esminių bendros euro zonos krypties išvadų nekeičia.

    Tarp didžiųjų ekonomikų Vokietijos skolos santykis pakilo iki 62,8 proc. nuo 61,4 proc., o deficitas išsiplėtė iki 2,9 proc. BVP. Mažiausią skolos rodiklį antrąjį ketvirtį fiksavo Estija su 26,1 proc., o didžiausią metinį šuolį užfiksavo Lenkija, kurios skolos santykis per metus padidėjo 6,7 procentinio punkto.

  • Europa verda: protestai dėl kainų šuolio ir būsto krizės plinta, rinkos jau reaguoja

    Europa verda: protestai dėl kainų šuolio ir būsto krizės plinta, rinkos jau reaguoja

    Kodėl gatvės vėl pilnos žmonių?

    Tūkstančiai žmonių savaitgalį išėjo į Europos miestų gatves protestuoti dėl brangstančio pragyvenimo, įkandamo būsto trūkumo, menkų atlyginimų ir didėjančio spaudimo viešosioms paslaugoms. Nors skirtingose šalyse reikalavimai nevienodi, bendra nuotaika ta pati: namų ūkių biudžetai nebespėja paskui kainas.

    Ekonomistai pabrėžia, kad net sulėtėjus infliacijai kainos paprastai negrįžta į ankstesnį lygį, todėl realus žmonių perkamosios galios atsigavimas užtrunka. Dėl to kainų ir pajamų atotrūkis tampa ne tik skaičiumi statistikoje, bet ir kasdieniu pasirinkimu, ką atidėti ar ko atsisakyti.

    Įtampa Prancūzijoje ir Belgijoje

    Prancūzijoje demonstracijose dalyvavo šimtai tūkstančių žmonių, tarp jų studentai ir įvairios socialinės grupės, keliančios pragyvenimo bei viešųjų paslaugų klausimus. Dalis mitingų praėjo taikiai, tačiau kai kur protestai peraugo į riaušes ir plėšimus, o žala, kaip skelbta verslo atstovų, gali siekti šimtus milijonų eurų.

    „Protestuoti yra teisė, o pyktį reikia išgirsti. Tačiau joks nesutarimas negali pateisinti viešojo turto niokojimo“, – sakė Limožo meras Guillaume’as Guérinas.

    Belgijoje Briuselyje ir Lježe kilo susirėmimų su policija, o į platesnį nepasitenkinimą įsiliejo ir mokinių bei studentų protestai dėl švietimo kaštų, mokytojų trūkumo ir mokymosi sąlygų. Šalies vidaus reikalų ministras Bernard’as Quintinas viešai akcentavo, kad dalis veiksmų nebeatitinka taikaus protesto ribų.

    Portugalija, Italija ir bendra problema

    Portugalijoje profesinės sąjungos ir būsto teisių organizacijos ragino kelti atlyginimus, gerinti pensijas, stiprinti viešąsias paslaugas ir imtis ryžtingesnių sprendimų dėl būsto įperkamumo. Organizatorių teigimu, nuomos, būsto paskolų įmokų ir kasdienių prekių brangimas vis labiau spaudžia šeimų finansus.

    Italijoje protestai taip pat siejami su kainų augimu ir prastesnėmis gyvenimo sąlygomis, kai kur fiksuota sužeistų žmonių ir sulaikymų. Šios demonstracijos nėra vienas koordinuotas judėjimas visoje Europoje, tačiau jos išryškina bendrą tendenciją: būstas ir būtiniausios prekės daugelyje miestų brangsta greičiau nei pajamos.

    Eurostato duomenys rodo, kad Europos Sąjungoje maisto ir nealkoholinių gėrimų kainos nuo 2021 metų rugpjūčio iki 2026 metų rugpjūčio buvo pakilusios 34 proc. Toks augimas ypač smogia mažesnes pajamas gaunantiems gyventojams, kurių išlaidos maistui ir būstui sudaro didžiausią biudžeto dalį.

    Kaip tai jaučia finansų rinkos?

    Įtampa gatvėse turi ir finansinį atgarsį: Europos akcijų rinkos, įskaitant Paryžiaus biržos indeksą CAC 40, po protestų ir riaušių epizodų reagavo neigiamai. Investuotojai paprastai jautriai vertina politinį neapibrėžtumą, ypač kai šalia jo atsiranda rizika verslui ir viešajai tvarkai.

    Rinkų dalyviai taip pat stebi, ar protestai neperaugs į ilgalaikę politinę krizę, galinčią paveikti biudžeto sprendimus, skolos kainą ir ekonomikos perspektyvas. Tokiais atvejais dėmesio centre atsiduria ir valdžios gebėjimas suderinti socialinius lūkesčius su fiskaliniais apribojimais.