CP v2

Tag: Eurostatas

  • Kur Europoje darbuotojai praranda daugiausia algos: Lietuva tarp lyderių, o Kipras stebina

    Kur Europoje darbuotojai praranda daugiausia algos: Lietuva tarp lyderių, o Kipras stebina

    Asmens pajamų mokesčio ir socialinio draudimo taisyklės Europoje smarkiai skiriasi, todėl skiriasi ir tai, kiek atlyginimo žmonės realiai parsineša į namus. Naujausi Eurostato skaičiavimai rodo, kad kai kur nuo vidutinio darbo užmokesčio nurėžiama daugiau nei trečdalis.

    Eurostato 2025 metų duomenys, paskelbti 2026 metų viduryje, leidžia palyginti vadinamąją „į rankas“ dalį nuo bruto atlyginimo. Skaičiuojama, kiek bruto uždarbio atitenka mokesčiams ir privalomoms įmokoms, vertinant vienišą asmenį be vaikų, gaunantį vidutinį atlyginimą.

    Kur dalis mažiausia ir didžiausia

    Didžiausia atskaitų dalis fiksuota Rumunijoje, kur mokesčiams ir įmokoms tenka 41,5 proc. bruto uždarbio. Nedaug atsilieka Lietuva su 39,1 proc., o tarp valstybių, kur atskaitos viršija trečdalį, patenka ir Belgija, Slovėnija, Vokietija, Danija bei Vengrija.

    Kitame spektro gale – Kipras, kur atskaitoms tenka 15,1 proc., o Graikijoje – 17,0 proc. Tai reiškia, kad vienodo „vidutinio“ profilio darbuotojo pajamų neto dalis skirtingose šalyse gali skirtis dešimtimis procentinių punktų.

    Europos Sąjungos vidurkis siekia 29,1 proc. Tai atitinka situaciją, kai vidutinis metinis bruto uždarbis sudaro 37 958 eurus, o neto pajamos – 26 929 eurus, tad 11 029 eurai nukeliauja mokesčiams ir privalomoms įmokoms.

    Didžiosios ekonomikos ir regionų skirtumai

    Tarp keturių didžiausių ES ekonomikų didžiausia atskaitų dalis tenka Vokietijai – 34,8 proc. Mažiausia tarp šios grupės yra Ispanijoje – 22,1 proc., Prancūzijoje rodiklis siekia 26,2 proc., o Italijoje – 24,1 proc.

    Bendra tendencija rodo, kad pietų Europos šalys dažniau pasižymi mažesne atskaitų dalimi, o didesnė našta dažniau matoma Vidurio ir Rytų Europoje. Vis dėlto išimčių netrūksta: Vakarų Europoje Belgija ir Vokietija yra tarp aukščiausių, o Šiaurės ir Baltijos šalyse rodikliai labai nevienodi.

    Vaikai gali apversti skaičius

    Eurostato skaičiavimai rodo, kad šeimos sudėtis gali kardinaliai pakeisti rezultatą. Vieno dirbančiojo porai su dviem vaikais ES vidurkis smunka iki 8,0 proc., o kai kur mokesčių ir išskaitų dalis tampa net neigiama, nes šeimos gauna išmokas ar mokesčių grąžinimus.

    Pavyzdžiui, Graikijoje tokio namų ūkio rodiklis siekia minus 3,3 proc., o Lenkijoje – minus 0,6 proc., tai reiškia, kad neto pajamos viršija bruto uždarbį dėl paramos šeimai mechanizmų. Tuo metu Rumunijoje šiai grupei tenka 33,4 proc., o Lietuvoje – 23,8 proc.

    Didžiausias kontrastas išryškėja Vokietijoje, kur vienišam asmeniui be vaikų atskaitos sudaro 34,8 proc., o vieno dirbančiojo porai su dviem vaikais – vos 0,2 proc. Esant tam pačiam 47 514 eurų metiniam bruto uždarbiui, tokia šeima į rankas gauna 47 424 eurus, kai vienišas asmuo – 31 000 eurų, skirtumas siekia 16 424 eurus.

    Mokesčių politikos analitikai pabrėžia, kad darbuotojams svarbi ne vien gyventojų pajamų mokesčio norma, o visas darbo apmokestinimo „krepšelis“, įskaitant socialines įmokas. „Svarbiausia yra bendra darbo apmokestinimo našta, nes skirtingose šalyse ji susideda iš nevienodų dalių“, – sakė Tax Foundation ekonomistas Alexas Mengdenas.

  • ES žalia ekonomika sprogo: saulė lenkia hidro, bet daugiausia uždirba visai kitas sektorius

    ES žalia ekonomika sprogo: saulė lenkia hidro, bet daugiausia uždirba visai kitas sektorius

    Žalioji ekonomika vėl centre

    Energetikos rinkose augant neapibrėžtumui ir geopolitinei įtampai, Europos Sąjungoje vis garsiau kalbama apie atsinaujinančių išteklių vaidmenį stiprinant energijos nepriklausomybę. Tokį posūkį skatina ir pastarųjų metų pamokos, kai importuojamo kuro kainos tapo itin svyruojančios.

    Eurostato duomenys rodo, kad atsinaujinančių išteklių dalis bendrame ES energijos vartojime priartėjo prie 50 proc. Kai kurios valstybės, pavyzdžiui, Austrija ir Švedija, jau dabar didžiąją dalį poreikio patenkina iš atsinaujinančių šaltinių.

    Saulės energija auga sparčiausiai

    Nors didžiausia žalios elektros dalis ES vis dar pagaminama iš vėjo ir hidroenergijos, būtent saulės energetika išsiskiria tempu. Eurostatas fiksuoja, kad saulės dalis nuo 2008 metais buvusio maždaug 1 proc. iki 2024 metais viršijo 23 proc.

    Tokia dinamika siejama su technologijų pigimu, greitesniu projektų įgyvendinimu ir vis aktyvesniu saulės elektrinių diegimu ant pastatų stogų bei pramoniniuose parkuose. Ekspertai neatmeta, kad artimiausiais metais saulės gamyba pagal apimtį gali aplenkti hidroenergiją.

    Pelningiausias sektorius nustebino

    Eurostato statistika atskleidžia, kad didžiausią pelną ES žaliojoje ekonomikoje generuoja ne elektrą gaminantys sektoriai, o atliekų tvarkymas. 2023 metais šios veiklos sukurta pridėtinė vertė viršijo 200 milijonų eurų ir per dešimtmetį šoktelėjo apie 78 proc.

    Tai maždaug dvigubai daugiau nei kitų, pagal vertę sekančių veiklų, susijusių su nuotekų tvarkymu ir medžiagų atgavimu. Atliekų tvarkymas taip pat išlieka didžiausiu darbdaviu žaliojoje ekonomikoje, jame dirba beveik 1 000 000 žmonių visoje ES.

    Žalieji darbai daugėja, bet kryptys skiriasi

    Žaliojoje ekonomikoje darbo vietų skaičius ES per mažiau nei dešimtmetį išaugo daugiau nei 2 000 000. Eurostato vertinimu, 2014 metais jų buvo apie 3 600 000, o 2023 metais skaičius pasiekė 5 800 000.

    Didelė dalis užimtumo tenka energijos taupymo sprendimams, pastatų efektyvumo didinimui ir atsinaujinančių išteklių infrastruktūrai. Greta to išlieka svarbios sritys, susijusios su dirvožemio ir požeminio vandens apsauga bei nuotekų tvarkymu, kurios reikalauja specifinių kompetencijų.

    Reguliavimo kryptis kelia klausimų

    Eurostatas nurodo, kad nuo 2014 metų ES žaliosios ekonomikos sukuriama vertė augo nuosekliai, o metinis prieaugis vidutiniškai siekė beveik 8 proc. Per mažiau nei dešimtmetį bendra sektoriaus apimtis beveik padvigubėjo ir 2023 metais siekė apie 1 330 000 000 eurų.

    Vis dėlto politinėje darbotvarkėje matomas poslinkis į reguliavimo supaprastinimą, kuris verslui žada mažesnę administracinę naštą, bet daliai ekspertų kelia rizikų dėl aplinkosauginių standartų silpninimo. Diskusijas kursto ir atidėtos ar sušvelnintos iniciatyvos, nukreiptos prieš žaliąjį smegenų plovimą, pesticidų mažinimą bei gamtos atkūrimo tikslus.

    Rinkai tai reiškia dvejopą signalą: viena vertus, investicijų ir darbo vietų augimą toliau stumia technologijų pažanga, kita vertus, spartą gali riboti kintantis reguliavimo klimatas. Artimiausi metai parodys, ar ES išlaikys ankstesnį tempą, ypač atsinaujinančių išteklių ir žiedinės ekonomikos srityse.

  • Lenkijos pramonė moka brangiausiai ES: elektra „suvalgo“ konkurencingumą, reikia sprendimų dabar

    Brangiausia elektra ES pramonei

    Lenkija 2025 metais išsiskyrė kaip šalis, kurioje energijai imli pramonė už elektrą mokėjo daugiausiai visoje Europos Sąjungoje. Tai tampa realiu konkurencingumo klausimu plieno, cemento, chemijos ir trąšų gamintojams, kurių sąnaudos sparčiai auga.

    Pagal Eurostato skelbiamus duomenis, 2025 metų antrąjį pusmetį vidutinė elektros kaina energijai imlioms įmonėms Lenkijoje siekė apie 172 eurus už megavatvalandę. Palyginimui, Vokietijoje tuo pačiu laikotarpiu ji buvo apie 131 eurą, Ispanijoje apie 93 eurus, Prancūzijoje apie 61 eurą.

    Kodėl kainos tokios aukštos?

    Aukštas kainas lemia keli veiksniai, tačiau esminis yra energetikos struktūra ir reguliacinė našta. Lenkijos elektros gamyboje ilgą laiką dominavo iškastinis kuras, todėl didelę galutinės kainos dalį sudaro CO2 taršos kaštai ir kuro kainų svyravimai.

    Prie to prisideda augantys tinklų, balansavimo ir kiti reguliuojami mokesčiai, kurie pramonei tiesiogiai didina kilovatvalandės kainą. Toks derinys ypač skausmingas sektoriams, kur energija sudaro reikšmingą savikainos dalį, o produkcija konkuruoja bendroje ES rinkoje.

    Rizika: gamybos perkėlimas ir darbo vietos

    Didelės elektros kainos verčia įmones perskaičiuoti investicijų planus ir svarstyti gamybos perkėlimą į šalis, kur energija pigesnė. Tai reiškia ne tik galimą pajėgumų mažėjimą, bet ir darbo vietų, mokesčių bei tiekimo grandinių trauką iš regionų, kuriuose pramonė yra svarbiausias darbdavys.

    Problema tampa ir strateginė, nes energijai imlios šakos siejasi su infrastruktūros, statybų ir gynybos pramonės grandinėmis. Jei vietinė gamyba trauksis, didės priklausomybė nuo importo, o tai jautru tiek kainų, tiek tiekimo saugumo požiūriu.

    „Turime rinktis: greitai įgyvendinti sisteminį paramos paketą, kuris išlygintų sąlygas bendroje rinkoje, arba susitaikyti su metalurgijos, chemijos ir cemento pramonės nutekėjimu“, – cituojama Lenkijos spaudoje aptariama dilema.

    Viešojoje erdvėje jau anksčiau skambėjo pažadai dėl sprendimų, kurie stabilizuotų elektros kainą energijai imlioms įmonėms, tačiau rinka ir pramonės atstovai akcentuoja, kad laikas čia yra kritinis. Kuo ilgiau sprendimai atidėliojami, tuo daugiau investicijų ir užsakymų gali iškeliauti į kitas ES valstybes ar už Europos ribų.

  • Eurostato reitingas stebina: kurios Europos šalys brangiausios, o kur kainos mažiausios?

    Eurostato reitingas stebina: kurios Europos šalys brangiausios, o kur kainos mažiausios?

    Kainų žemėlapis Europoje

    Naujausi Eurostato kainų lygio duomenys rodo ryškius skirtumus tarp Europos šalių: kai kur už tą patį prekių ir paslaugų krepšelį gyventojai moka gerokai daugiau nei ES vidurkis, o kitur kainos išlieka vienos mažiausių regione. Toks palyginimas remiasi vadinamuoju kainų lygio indeksu, kuris leidžia įvertinti, kiek šalis yra brangi palyginti su ES vidurkiu.

    Eurostatas lygina šimtus kasdienių prekių ir paslaugų, nuo maisto iki būsto bei ryšių paslaugų. Svarbu tai, kad šie palyginimai matuoja kainas, o ne pajamas, todėl brangi šalis nebūtinai reiškia, kad joje gyventi sunkiausia, tačiau kainų spaudimas kasdienėms išlaidoms gali būti labai juntamas.

    Kur labiausiai kerta būstas

    Pagal būsto kainų lygį tarp brangiausių išsiskiria Šveicarija: 2018 metais būstas čia buvo apie 73,9 proc. brangesnis nei ES vidurkis. Aukštai rikiavosi ir Airija, kur būsto kainų lygis buvo apie 56,7 proc. virš ES vidurkio, taip pat Jungtinė Karalystė su maždaug 56,5 proc. aukštesniu lygiu.

    Priešingoje skalės pusėje atsidūrė šalys, kuriose būsto išlaidos buvo vienos mažiausių Europoje. Eurostato palyginime tai buvo Rumunija, Lenkija ir Bulgarija, kurios dažniau patenka tarp pigiausių ne tik būsto, bet ir kitų vartojimo kategorijų.

    Maistas, alkoholis ir paslaugos: atotrūkis milžiniškas

    Skirtumai itin ryškūs ir pagal alkoholio bei tabako kainas. Norvegijoje šių prekių kainų lygis buvo apie 126,1 proc. aukštesnis nei ES vidurkis, o Bulgarijoje jis buvo apie 41,8 proc. mažesnis nei ES vidurkis.

    Maisto produktų krepšelio palyginimai taip pat atskleidžia didelę takoskyrą: Danijoje panašaus maisto krepšelio kainos buvo maždaug dukart didesnės nei Rumunijoje. Ne ES valstybėse, tokiose kaip Šveicarija, Norvegija ir Islandija, maistas dažniau būna brangesnis nei daugumoje ES šalių, o Šveicarijoje maisto kainų lygis viršijo ES vidurkį maždaug 63,6 proc.

    Restoranų ir viešbučių paslaugos dažnai yra sritis, kur kainų skirtumus kelia tiek darbo užmokesčio, tiek turizmo paklausos veiksniai. Eurostato duomenimis, Bulgarijoje restoranų ir viešbučių kainos buvo apie 53,4 proc. žemesnės nei ES vidurkis, o Rumunijoje apie 47,6 proc. mažesnės.

    Netikėtas lyderis ryšių paslaugose

    Atskiruose sektoriuose kainų lyderiai gali nustebinti. Eurostatas nurodo, kad ryšių kategorijoje, apimančioje pašto, telefono ir interneto paslaugas, brangiausia buvo Graikija, nors daugelyje kitų kategorijų, išskyrus maistą, jos kainos buvo žemiau ES vidurkio.

    Didžiosios Vakarų Europos ekonomikos, tokios kaip Prancūzija, Vokietija ir Belgija, dažniau buvo šiek tiek virš ES vidurkio, tačiau nepasiekė brangiausių šalių ekstremumų. Tai atspindi stabilų kainų lygį, kurį dažnai lemia didesnės paslaugų sąnaudos ir mokesčių struktūra.

    Ką tai reiškia keliautojams ir gyventojams

    Kainų lygio indeksas ypač aktualus planuojant keliones, studijas ar darbą užsienyje, nes leidžia realistiškiau įvertinti kasdienes išlaidas. Kartu tai svarbus rodiklis ir verslui, planuojančiam plėtrą ar kainodarą skirtingose rinkose.

    Ekspertai pabrėžia, kad kainų palyginimai turėtų būti vertinami kartu su pajamomis ir perkamosios galios rodikliais. Vis dėlto Eurostato duomenys aiškiai parodo: Europoje kainų žemėlapis išlieka labai nevienodas, o didžiausi skirtumai atsiveria būsto, paslaugų ir akcizinių prekių kategorijose.

  • Eurostatas atskleidė Europos skurdo žemėlapį: šokiruojantys skirtumai sostinėse ir regionuose

    Eurostatas atskleidė Europos skurdo žemėlapį: šokiruojantys skirtumai sostinėse ir regionuose

    Europos Sąjungoje skurdo ar socialinės atskirties rizika 2025 metais palietė 92,7 mln. žmonių, arba 20,9 proc. visų gyventojų. Tai reiškia, kad su šia rizika susidūrė beveik kas penktas ES gyventojas, rodo Eurostato duomenys.

    Nors viešojoje erdvėje dažniau lyginamos valstybės, statistika atskleidžia dar ryškesnį vaizdą regionų ir sostinių lygiu. Net toje pačioje šalyje atotrūkis tarp turtingesnių ir pažeidžiamų teritorijų gali siekti keliasdešimt procentinių punktų.

    Kur rizika didžiausia Europoje?

    Pagal 2025 metų AROPE rodiklį didžiausią skurdo ar socialinės atskirties riziką ES fiksavo Bulgarija, kur ji siekė 29,0 proc. Antroje vietoje buvo Graikija su 27,5 proc., trečioje – Rumunija su 27,4 proc.

    Mažiausi rodikliai užfiksuoti Čekijoje, kur skurdo ar socialinės atskirties rizika siekė 11,5 proc. Toliau rikiavosi Lenkija su 15,0 proc. ir Slovėnija su 15,5 proc., rodo Eurostato skaičiai.

    Tarp didžiųjų ES ekonomikų išsiskyrė Ispanija, kur 2025 metais AROPE siekė 25,7 proc. Vokietijoje rodiklis buvo 21,2 proc., Italijoje – 22,6 proc., o Prancūzijoje – 20,8 proc., t. y. beveik ties ES vidurkiu.

    Sostinės: nuo 2,9 iki 33,6 proc.

    Sostinių statistika parodo, kad nacionalinis vidurkis ne visada atspindi realybę didžiausiuose miestuose. Iš 24 sostinių, kurioms pateikiami palyginami duomenys, rodikliai svyruoja nuo 2,9 proc. Bratislavoje iki 33,6 proc. Briuselyje.

    Į aukščiausių rodiklių grupę pateko ir Viena, kur skurdo ar socialinės atskirties rizika siekė 29,4 proc., bei Berlynas su 24,4 proc. Daugiau nei penktadalis gyventojų riziką patyrė Atėnuose, Paryžiuje ir Romoje.

    Tuo metu dalis Vidurio ir Rytų Europos sostinių rodė gerokai mažesnius skaičius. Šalia Bratislavos išsiskyrė Varšuva su 7,1 proc. ir Praha su 9,1 proc., o Budapeštas, Zagrebas, Liubliana ir Bukareštas neviršijo 15 proc.

    Ypač didelis kontrastas matomas Belgijoje, kur Briuselio rodiklis 33,6 proc. gerokai viršijo šalies vidurkį 16,5 proc. Skirtumas siekė 17,1 procentinio punkto, todėl sostinė tapo ryškiausia išimtimi visame palyginime.

    Priešinga situacija fiksuota Slovakijoje ir Rumunijoje: Bratislava ir Bukareštas buvo gerokai žemiau nacionalinių vidurkių. Tai rodo, kad kai kur sostinė tampa ekonominiu traukos centru, o skurdo rizika labiau koncentruojasi kituose regionuose.

    Regionų atotrūkis kai kur milžiniškas

    Vertinant visus regionus, vidiniai skirtumai išryškėja dar labiau. Italijoje atotrūkis tarp regionų siekė 39,7 procentinio punkto: Kalabrijoje AROPE buvo 45,3 proc., o Val d’Aostoje – 5,6 proc.

    Ispanijoje skirtumas taip pat didelis: tarp Seutos ir Melilijos bei Baskų krašto fiksuotas 29 procentinių punktų atotrūkis. Tai iliustruoja, kad net šalims, kurių vidurkis aukštas, skurdo rizika pasiskirsčiusi netolygiai.

    Mažiausias regionų skirtumas buvo Suomijoje – vos 3 procentiniai punktai tarp Helsinkio ir Ūsimos regiono bei Vakarų Suomijos. Palyginti nedideli vidiniai svyravimai fiksuoti ir Portugalijoje, Slovėnijoje bei Danijoje.

    Eurostato duomenimis, 2025 metais Europoje buvo 20 regionų, kuriuose mažiausiai trečdalis gyventojų patyrė skurdo ar socialinės atskirties riziką. Šie regionai daugiausia koncentravosi Italijoje, Ispanijoje, Bulgarijoje ir Graikijoje.

    Į šią grupę pateko ir kai kurios Vakarų Europos urbanizuotos teritorijos, pavyzdžiui, Briuselio sostinės regionas bei Brėmenas Vokietijoje. Tai rodo, kad vien aukštas BVP vienam gyventojui savaime negarantuoja mažos socialinės atskirties didmiesčiuose.

    AROPE rodiklis apima tris situacijas: pajamas žemiau skurdo rizikos ribos, didelį materialinį ir socialinį nepriteklių bei gyvenimą namų ūkyje, kuriame labai mažas darbo intensyvumas. Skurdo rizikos riba Eurostate apibrėžiama kaip 60 proc. nacionalinių disponuojamų pajamų medianos po socialinių pervedimų.

    Ekspertai pabrėžia, kad didmiesčiuose rodiklius gali didinti būsto kainos ir nuomos brangimas, didesnė pajamų nelygybė bei didesnė pažeidžiamų grupių koncentracija. Regionuose svarbūs veiksniai dažnai yra darbo rinkos struktūra, demografija ir viešųjų paslaugų prieinamumas.

  • ES verslas spaudžia stabdžius: investicijos krito iki 11 metų dugno – kas laukia toliau?

    ES verslas spaudžia stabdžius: investicijos krito iki 11 metų dugno – kas laukia toliau?

    Investicijų rodiklis smuko iki dugno

    Europos Sąjungos įmonės vis atsargiau leidžia pinigus naujai įrangai, pastatams ir technologijoms. Naujausi Eurostato duomenys rodo, kad verslo investicijų rodiklis 2025 metų ketvirtąjį ketvirtį smuko iki 21,8 proc. ir pasiekė žemiausią lygį nuo 2015 metų.

    Šis rodiklis parodo, kokią dalį sukuriamos pridėtinės vertės įmonės nukreipia investicijoms. Į statistiką neįtraukiami bankai ir kitos finansų korporacijos, o skaičiai labiau atspindi gamybos, prekybos, transporto, apgyvendinimo ir kitų paslaugų sektorių situaciją.

    Palyginimui, dar prieš pandemiją investicijų intensyvumas buvo gerokai didesnis: 2019 metų ketvirtąjį ketvirtį jis siekė 26,77 proc. Dabartinis lygis priartėjo prie vieno žemiausių istorinių taškų, fiksuotų po pasaulinės finansų krizės, kai 2010 metų pirmąjį ketvirtį rodiklis buvo 20,93 proc.

    Net didžiausi verslo centrai atsilieka

    Ryškus signalas rinkoms yra tai, kad vienos žemiausių investicijų proporcijų fiksuotos didžiuosiuose Europos verslo centruose. Liuksemburgo, Airijos ir Nyderlandų rodikliai buvo mažesni nei 17 proc., nors šios šalys ilgą laiką laikytos patraukliomis tarptautiniam kapitalui.

    Eurostatas pažymi, kad Liuksemburgo atvejis iš dalies paaiškinamas santykinai mažu pramonės svoriu ekonomikoje. Tuo metu Airijoje investicijų rodiklis per mažiau nei dešimtmetį sumažėjo apie 27 procentiniais punktais, o tai rodo struktūrinius pokyčius ir didesnį jautrumą pasaulinėms tiekimo grandinėms bei mokesčių ir reguliavimo aplinkai.

    Ekonomistų vertinimu, investicijos yra vienas svarbiausių produktyvumo ir BVP augimo variklių, nes jos leidžia įmonėms modernizuoti gamybą, skaitmeninti procesus ir didinti našumą. Tuo pat metu Europos Centrinis Bankas ir tarptautinės institucijos pastaraisiais metais nuosekliai akcentuoja, kad Europos produktyvumo augimas atsilieka nuo JAV, o investicijų vangumas šią atskirtį gali dar labiau padidinti.

    Kodėl įmonės traukiasi ir kur ieško išeičių?

    Europos Centrinis Bankas, apklausęs 64 dideles euro zonos įmones dėl jų investicinių planų, nustatė kelias pagrindines stabdančias priežastis. Apie 90 proc. respondentų kaip svarbiausią veiksnį įvardijo silpną paklausą, kuri mažina pasitikėjimą pardavimų perspektyvomis ir atideda plėtros sprendimus.

    Daugiau nei 80 proc. įmonių taip pat minėjo mažesnį pelningumą, didelę reguliavimo naštą ir augančius darbo kaštus. Tokia kombinacija ypač skaudžiai veikia pramonę, kur investicijos dažnai yra didelės, ilgalaikės ir sunkiai atsiperkančios, jei rinkos ciklas pasisuka nepalankia kryptimi.

    „Verslo investicijos yra vienas svarbiausių BVP augimo veiksnių. Investicijos į įrangą, programinę įrangą ir gamyklas iš esmės yra produktyvumo augimo variklis“, – sakė INSEAD ekonomikos profesorius Antonio Fatas.

    Įmonių sprendimus papildomai veikia geopolitinė įtampa, tiekimo grandinių trikdžiai ir prekybos barjerai, ypač ten, kur gamintojai susiduria su tarifais ir neapibrėžtumu dėl eksporto rinkų. ECB taip pat pabrėžia, kad ilgalaikius planus apsunkina ir sunkiai prognozuojamas klimato politikos reguliavimas, kai įmonėms sudėtinga įvertinti, kokių investicijų reikės po kelerių metų, kad jos atitiktų naujus reikalavimus.

    Tuo pačiu atsiranda ir potencialus investicijų katalizatorius. ECB nurodo, kad dalis įmonių tikisi, jog didesnės gynybos išlaidos Europoje artimiausiais metais gali paskatinti naujus užsakymus ir investicijas, ypač pramonės sektoriuje, kuris tiesiogiai dalyvauja tiekimo grandinėse.

    Nors bendras ES vaizdas išlieka niūrus, atskirose šalyse matomi ir priešingi signalai. Eurostato duomenys rodo, kad Graikijoje investicijų rodiklis nuo 2015 metų augo vienu sparčiausių tempų, o Vengrijoje ir Kroatijoje fiksuoti vieni didžiausių investavimo lygių, viršijantys 28 proc. Tai rodo, kad investicijų ciklą smarkiai lemia nacionalinės pramonės struktūra, ES paramos panaudojimas ir konkrečių sektorių plėtros bangos.

  • Eurostatas atskleidė, kur Europoje savaitgaliais dirbama daugiausia ir kodėl Lietuva išsiskiria

    Eurostatas atskleidė, kur Europoje savaitgaliais dirbama daugiausia ir kodėl Lietuva išsiskiria

    Europoje savaitgalis daugeliui tebėra poilsio laikas, tačiau naujausi Eurostato duomenys rodo kitokią realybę: daliai darbuotojų šeštadienis ir sekmadienis yra įprastos darbo dienos. Vidutiniškai Europoje savaitgaliais reguliariai dirba 21,3 proc. dirbančiųjų.

    Skirtumai tarp šalių ryškūs. Didesnis darbo savaitgaliais paplitimas fiksuojamas Balkanuose ir Viduržemio jūros regione, o Šiaurės ir Rytų Europoje rodikliai dažniau būna gerokai mažesni.

    Eurostato statistika išskiria Graikiją, kur savaitgaliais dirba apie 41 proc. dirbančiųjų. Aukšti rodikliai matomi ir Bosnijoje ir Hercegovinoje (33 proc.), Maltoje, Kipre bei Šiaurės Makedonijoje (po 32 proc.).

    Tuo metu Lietuva patenka tarp šalių, kuriose savaitgalinis darbas rečiausias: reguliariai savaitgaliais dirba apie 4 proc. darbuotojų. Panašiai žemi rodikliai fiksuojami Vengrijoje (7 proc.) ir Lenkijoje (7,5 proc.).

    Darbuotojai ir verslo savininkai

    Duomenys rodo aiškų skirtumą tarp samdomų darbuotojų ir dirbančių savarankiškai ar turinčių verslą. Vidutiniškai savaitgaliais dirba 18,5 proc. samdomų darbuotojų, o tarp darbdavių ir savarankiškai dirbančiųjų šis skaičius siekia 46 proc.

    Graikijoje kontrastas itin ryškus: tarp savarankiškai dirbančiųjų ir darbdavių savaitgalinis darbas siekia apie 75 proc. Kitose šalyse aukšti rodikliai fiksuojami Belgijoje (66 proc.) ir Prancūzijoje (60 proc.).

    Specialistai pabrėžia, kad darbas savaitgaliais nebūtinai reiškia ilgesnę darbo savaitę, tačiau kai kuriose šalyse tai sutampa ir su didesniu bendru dirbamų valandų skaičiumi. Eurostato darbo laiko statistikoje Graikija dažnai minima tarp daugiausiai dirbančių ES valstybių.

    Kuriuose sektoriuose savaitgaliai darbiniai?

    Savaitgalinis darbas labiausiai priklauso nuo sektoriaus ir pareigų pobūdžio. Beveik pusė paslaugų ir pardavimų darbuotojų reguliariai dirba savaitgaliais, o panašus lygis matomas ir žemės ūkyje, miškininkystėje bei žuvininkystėje.

    Dažnesnis darbas savaitgaliais būdingas ir vadinamosioms elementariosioms profesijoms, kuriose vyrauja rutininiai fiziniai darbai. Tokiose srityse grafikus dažnai diktuoja sezoniniai pikai, klientų srautai ir nenutrūkstamos paslaugos.

    Priežastys paprastai susijusios su ekonomikos struktūra: turizmu, maitinimo ir apgyvendinimo paslaugomis, prekyba, taip pat būtinosiomis paslaugomis, pavyzdžiui, sveikatos priežiūra, transportu ar viešuoju saugumu. Kuo didesnė šalies priklausomybė nuo turizmo ir paslaugų sektoriaus, tuo daugiau darbuotojų patenka į pamaininį darbą.

    Keturių dienų savaitės kryptis

    Nors daliai europiečių savaitgaliai išlieka darbo metas, kai kurios šalys vis dažniau ieško priešingos krypties sprendimų ir bando trumpinti darbo savaitę. Europoje populiarėja modeliai, kai darbo laikas suspaudžiamas, o poilsio dienų daugėja.

    Lenkija 2025 metų vasarą pradėjo pilotinį projektą, kuriuo siekiama mažinti darbo savaitę nuo 39 iki 35 valandų nemažinant atlyginimų. Darbuotojams buvo siūlomos skirtingos alternatyvos, įskaitant šešių valandų darbo dieną, trijų dienų savaitgalį arba papildomas atostogų dienas.

    Projektas buvo įgyvendinamas apie 90 viešojo ir privataus sektoriaus darboviečių, apimant maždaug 5 000 darbuotojų, o vertinimas numatytas 2027 metais. Kiekvienai dalyvaujančiai darbovietei kompensacijoms ir grafiko pertvarkai skirta iki maždaug 210 000 eurų.

    Keturių dienų darbo savaitės bandymų įvairiomis formomis yra turėjusios ir kitos Europos valstybės, įskaitant Jungtinę Karalystę, Vokietiją, Portugaliją, Islandiją, Prancūziją ir Ispaniją. Tokie eksperimentai dažniausiai siejami su produktyvumu, darbuotojų gerove ir perdegimo mažinimu.

    Eurostato duomenys apie darbą savaitgaliais leidžia suprasti, kad vieno universalaus sprendimo Europoje nėra. Skirtingos ekonomikos šakos, darbo organizavimo tradicijos ir demografiniai iššūkiai lemia, kodėl vienur savaitgalis lieka šventu poilsiu, o kitur tai įprasta darbo grafiko dalis.

  • Energijos kainos vėl kyla: Artimųjų Rytų karas stabdo infliacijos kritimą Europoje

    Infliacijos kryptį keičia energija

    Artimųjų Rytų karas ir su juo susiję tiekimo sutrikimai vėl kelia energijos kainas, o tai stabdo daugiau nei metus Europoje matytą infliacijos lėtėjimą. Tokią tendenciją fiksuoja ir naujausi euro zonos statistikos duomenys, rodantys, kad kainų spaudimas pavasarį atsinaujino.

    Eurostato skelbiamais preliminariais vertinimais, balandį infliacija euro zonoje pakilo iki 3 proc. Sausį ji buvo priartėjusi prie 2 proc. ribos, todėl analitikai energijos brangimą išskiria kaip pagrindinį šio šuolio veiksnį.

    Kur stringa nafta ir dujos?

    Energetikos rinkose didžiausią įtampą kelia svarbiausių jūrinių maršrutų saugumas, ypač Persijos įlankos regione. Dalis pasaulinės naftos prekybos juda siaurais „butelio kakleliais“, o bet kokie trikdžiai greitai atsispindi kainose Europoje.

    Ekonomistai pabrėžia, kad vienas jautriausių taškų yra Ormuzo sąsiauris, per kurį keliauja reikšminga pasaulinės jūrinės naftos prekybos dalis. Pasaulio bankas yra įspėjęs, kad atakos prieš energetikos infrastruktūrą ir laivybos apribojimai gali sukelti pasiūlos šoką, kuris persiduoda degalų, šildymo ir elektros kainoms.

    Pagal bazinį Pasaulio banko scenarijų, laivyba regione į visiškai įprastą ritmą gali grįžti tik 2026 metų pabaigoje. Tai reiškia, kad energijos ir žaliavų kainų svyravimai dar kurį laiką išliks viena pagrindinių rizikų infliacijai ir ekonomikos augimui.

    Brangesnė energija reiškia brangesnį maistą

    Energetikos brangimas dažnai tampa grandinine reakcija: didėja transporto ir gamybos kaštai, o tai ilgainiui persikelia į platesnį prekių ir paslaugų krepšelį. Ypač jautrus kanalas yra žemės ūkis, nes energija tiesiogiai veikia trąšų, pašarų, perdirbimo ir logistikos kainas.

    Pasaulio bankas savo prognozėse yra nurodęs, kad energijos kainų indeksas šiais metais gali didėti apie 24 proc., o bendras žaliavų kainų indeksas apie 16 proc. Taip pat numatomas ryškesnis trąšų brangimas: prognozuota apie 31 proc. indekso didėjimas, o karbamido kainų kilimas gali siekti iki 60 proc., kas Europoje didina riziką, jog maisto kainos vėl pasuks į viršų.

    „Naujas žaliavų šokas sustabdė dezinflaciją Europoje, o energija vėl tampa pagrindiniu kainų augimo varikliu“, – teigiama Lenkijos ekonomikos instituto analitikų vertinime.

    Ką tai gali reikšti palūkanoms?

    Kylanti infliacija turi tiesioginę reikšmę centrinių bankų sprendimams. Jei kainų augimas įsitvirtina, mažėja tikimybė, kad palūkanos bus greitai mažinamos, nes prioritetu tampa infliacijos sugrąžinimas į tikslinį lygį.

    Lenkijoje, remiantis nacionalinės statistikos duomenimis, metinė infliacija balandį taip pat perkopė 3 proc. Nors kai kurių energijos kainų augimas buvo administraciškai ribojamas, bendras kainų spaudimas rodo, kad centrinis bankas gali neskubėti keisti palūkanų normų.

    Tuo metu euro zonoje rinkos stebi Europos Centrinio Banko signalus dėl artimiausių posėdžių. Dalis analitikų vertina, kad sprendimų kryptis priklausys nuo to, ar energijos kainų šuolis bus laikinas, ar per kelis mėnesius persiduos į platesnę infliaciją.

  • Nuoma per platformas lenkia viešbučius: Eurostatas rodo, kodėl turistai vis dažniau renkasi apartamentus

    Nuoma per platformas lenkia viešbučius: Eurostatas rodo, kodėl turistai vis dažniau renkasi apartamentus

    Turistų įpročiai Lenkijoje per kelerius metus pastebimai pasikeitė: vis daugiau nakvynių perkama ne viešbučiuose, o per internetines platformas siūlomuose butuose ir apartamentuose. Eurostato duomenys rodo, kad trumpalaikės nuomos segmentas po pandemijos augo kelis kartus sparčiau nei tradicinis viešbučių sektorius.

    2019–2024 metais nakvynių skaičius trumpalaikio apgyvendinimo objektuose, rezervuojamuose per platformas, padidėjo nuo 19,7 mln. iki daugiau nei 39 mln. Tai reiškia beveik dvigubą augimą, maždaug 98 proc., ir aiškiai parodo, kad dalis keliautojų prioritetą teikia alternatyvoms viešbučiams.

    Skaičiai: platformos auga greičiau

    Tuo pačiu laikotarpiu viešbučių nakvynių rinka didėjo gerokai lėčiau. Eurostato statistikoje matyti, kad viešbučiuose nakvynių skaičius nuo 2019 iki 2024 metų pakilo nuo 53,7 mln. iki 60,3 mln., arba apie 12 proc.

    Toks tempų skirtumas reiškia, kad trumpalaikė nuoma augo beveik aštuonis kartus sparčiau nei viešbučiai. Ekspertai tai sieja ir su paklausa, ir su pasiūlos struktūra, kai dalis būstų turistams atsiranda greitai, be ilgo investicinio ciklo.

    Kodėl apartamentai dažnai pigesni?

    Tatrų prekybos rūmų atstovas Karolis Wagneris aiškina, kad lemiamas veiksnys dažniausiai yra kaina ir sąnaudų skirtumai. Pasak jo, butai ir apartamentai, veikiantys kaip mažiau formalizuotas apgyvendinimas, gali turėti reikšmingą pranašumą prieš viešbučius.

    „Tokie būstai dažnai patiria 40–60 proc. mažesnes vienos paros sąnaudas nei viešbučiai, todėl gali pasiūlyti mažesnę kainą. Be to, dalis jų gali veikti šešėlyje, išvengdami dalies mokesčių ar reikalavimų“, – sakė K. Wagneris.

    Ekspertai taip pat pabrėžia elgsenos pokyčius po pandemijos: dalis keliautojų labiau vertina privatumą, savarankiškumą, mažesnį kontaktą su didelėmis žmonių grupėmis. Jaunesni turistai neretai ieško lankstesnio, labiau „lėto keliavimo“ stiliui artimo apgyvendinimo.

    Kur augimas ryškiausias?

    Eurostato eksperimentiniai duomenys rodo, kad kai kuriuose regionuose augimas ypač didelis. Tarp ryškiausių pavyzdžių minimi Mazovijos regionas (be Varšuvos sostinės regiono), Lodzės, Pakarpatės ir Šventokščių vaivadijos, kur platformomis rezervuojamų nakvynių dinamika per penkerius metus šoktelėjo kelis kartus.

    Mikroregionų lygmeniu matyti, kad turistiniai centrai taip pat augo: Podhalėje platformų nakvynių skaičius kilo nuo 1,87 mln. iki 3,96 mln., Varšuvoje nuo 2,91 mln. iki 4,95 mln., Trimiestyje nuo 2,87 mln. iki 4,45 mln., o Krokuvoje nuo 3,56 mln. iki 4,63 mln.

    Viešbučių sektoriuje vaizdas nevienodas: dalyje regionų fiksuojamas augimas, tačiau kai kur nakvynių skaičius mažėjo. Toks pasiskirstymas sustiprina diskusiją, ar tradiciniai viešbučiai pajėgs konkuruoti vien kaina, kai trumpalaikė nuoma dalį išlaidų „išskaido“ tarp privačių savininkų.

    Pakarpatės vaivadija tapo vienu ryškiausių pavyzdžių: per penkerius metus nakvynių per platformas skaičius regione išaugo daugiau nei 330 proc., o viešbučiuose tuo pat metu fiksuotas nedidelis, apie 0,9 proc., kritimas. Regiono duomenys rodo ir užsienio turistų šuolį, kuris, palyginti su 2019 metais, išaugo kelis kartus.

    „Prieš kelerius metus dominavo organizuotos autobusų grupės, o dabar aiškiai matome posūkį į individualias ir šeimų keliones. Tai tiesiogiai augina apartamentų paklausą“, – sakė Przemyśl vietos turizmo organizacijos vadovas Lešekas Komanas.

    Bendra kryptis išlieka aiški: internetinės platformos, siūlančios trumpalaikę nuomą, užima vis didesnę apgyvendinimo rinkos dalį. Viešbučiams tai reiškia didesnį kainų spaudimą ir poreikį ieškoti konkurencinių pranašumų ne tik per vietą ar žvaigždučių skaičių, bet ir per paslaugų kokybę, patirtį bei lankstumą.

  • Prabangus būstas Europoje brangsta: šis miestas šovė į viršų, o Londonas smuko

    Prabangus būstas Europoje brangsta: šis miestas šovė į viršų, o Londonas smuko

    Kur Europoje brangsta labiausiai?

    Europos būsto kainos toliau kyla, o prabangiausių objektų segmentas daugelyje miestų brangsta dar sparčiau. „Knight Frank“ Wealth Report 2026 duomenimis, daugiau nei pusėje iš maždaug 50 stebimų Europos miestų 2025 metais metinis kainų augimas viršijo 3 proc.

    Prabangus arba prime segmentas dažniausiai apibrėžiamas kaip brangiausi maždaug 5 proc. rinkos objektų konkrečioje vietovėje. Šiose rinkose paprastai didelę įtaką turi tarptautiniai pirkėjai, todėl kainos jautriau reaguoja į mokesčių, palūkanų ir kapitalo judėjimo pokyčius.

    Praha išsiveržė į lyderius

    Ryškiausias šuolis Europoje 2025 metais fiksuotas Prahoje: prabangaus būsto kainos čia per metus pakilo 14,6 proc. Tai didžiausias augimas tarp Europos miestų „Knight Frank“ Prime International Residential Index lentelėje.

    Stipriai augo ir kitos kryptys, ypač poilsio bei gyvenimo būdo rinkos. Prancūzijos Méribel kainos kilo 9 proc., Portugalijos Porto – 8,5 proc., o Ispanijos Marbella – 8,1 proc., todėl viršūnėje išsiskyrė kurortai, slidinėjimo centrai ir pakrantės vietovės.

    Italijoje augimas taip pat buvo ryškus: Florencijoje kainos didėjo 6,7 proc., Komo ežero regione – 6,5 proc. Tarp miestų ir vietovių, kuriuose augimas viršijo 5 proc., minimi ir Šveicarijos Gstaad, Italijos Roma bei Portugalijos Quinta do Lago.

    Kodėl Londonas išsiskyrė kritimu?

    Ne visos rinkos augo: didžiausias nuosmukis Europoje 2025 metais fiksuotas Londone, kur prabangaus būsto kainos sumažėjo 4,7 proc. Ataskaitoje tai siejama su pasikeitusiomis mokesčių taisyklėmis turtingiems rezidentams, dėl kurių dalis pirkėjų mažina biudžetus ir dažniau renkasi nuomą.

    „Londonas keičiasi: mokesčių taisyklių pokyčiai turtingiems rezidentams mažina biudžetus ir skatina kai kuriuos rinktis nuomą, o ne pirkimą“, – teigiama ataskaitoje.

    Nedideli kainų kritimai taip pat užfiksuoti Ibizoje, Džersyje ir Lozanoje, kur pokytis siekė apie 1–2 proc. Tuo metu dalis sostinių demonstravo augimą: Madridas kilo 5 proc., Oslas – 4,2 proc., Berlynas – 3,4 proc., o Paryžiaus ir Vienos augimas siekė po 1,3 proc.

    Kurortai laimi, sostinės atsilieka

    Europos prabangaus būsto rinkoje ryškiausiai laimi gyvenimo būdo kryptys: Alpių slidinėjimo kurortai ir Viduržemio jūros regiono miestai, kuriuos palaiko turizmas, ribota pasiūla ir pirkėjų noras turėti antrą būstą. Ši tendencija išryškina atotrūkį tarp kurortų ir didžiųjų finansų centrų.

    Ataskaitoje pažymima, kad tokie didmiesčiai kaip Londonas, Paryžius ar Stokholmas pagal augimo tempą atsilieka nuo kurortinių rinkų. Tuo pat metu Eurostato duomenys rodo, kad Europos Sąjungoje būsto kainos 2025 metų paskutinį ketvirtį per metus didėjo 5,5 proc., o turistams patraukliose rinkose augimas dažnai būna dar stipresnis.

    Pasaulyje išsiskyrė Tokijas

    Pasauliniu mastu išskirtinis buvo Tokijas: prabangus būstas 2025 metais čia pabrango 58,5 proc. „Knight Frank“ tai aiškina naujos statybos butų pasiūlos stygiumi, žemomis palūkanomis ir stipria paklausa iš Azijos ir Ramiojo vandenyno regiono.

    Globaliame reitinge aukštai atsidūrė ir Dubajus, kur kainos kilo 25,1 proc., taip pat Manila ir Seulas, kuriuose augimas siekė maždaug 15–20 proc. Praha pateko į pasaulio penketuką ir tapo aukščiausiai reitinguota Europos vieta.

    „Daugelyje rinkų prabangus gyvenamasis turtas atitrūko nuo viso būsto sektoriaus, o tai palaiko sparčiai kuriamas turtas. Nors įprastos rinkos jautresnės ekonominiams sukrėtimams, turto kūrimo tempas padeda prabangiam būstui išlikti atsparesniam net ir brangstant skolinimuisi“, – sakė „Knight Frank“ Wealth Report redaktorius Liamas Bailey.

    Didžiausi praradimai pasaulyje fiksuoti Kinijoje: Guangdžou prabangaus būsto kainos krito 12,2 proc., o Šendžene, Šanchajuje ir Pekine nuosmukis taip pat buvo ryškus. Kanadoje mažėjo Toronto ir Vankuverio prime segmento kainos, rodančios, kad kai kurios anksčiau perkaitusios rinkos koreguojasi.