Tag: Eurostatas

  • Darbdaviai muša pavojaus varpais: ES trūksta žmonių su įgūdžiais, kai kur – jau 82 proc.

    Darbdaviai muša pavojaus varpais: ES trūksta žmonių su įgūdžiais, kai kur – jau 82 proc.

    Europoje ryškėja įgūdžių atotrūkis: vis daugiau darbdavių skelbia nerandantys darbuotojų, atitinkančių pareigų reikalavimus. Eurostato duomenimis, 2023 metais 54 proc. Europos Sąjungos smulkių ir vidutinių įmonių teigė, kad tinkamų kompetencijų stoka yra viena rimčiausių jų problemų.

    Kita tarptautinė apklausa rodo panašią kryptį. „ManpowerGroup“ vertinimu, 2023 metais vidutiniškai 75 proc. darbdavių 21 Europos šalyje susidūrė su sunkumais užpildydami laisvas darbo vietas, o 2018 metais šis rodiklis siekė 42 proc.

    Skirtumai tarp šalių išlieka dideli. Apklausose fiksuota, kad 2023 metais darbdavių, negalinčių rasti reikiamų įgūdžių turinčių kandidatų, dalis svyravo nuo 59 proc. Suomijoje iki 82 proc. Vokietijoje ir Graikijoje.

    Kur šuolis didžiausias?

    Per penkerius metus kai kuriose valstybėse situacija pasikeitė itin sparčiai. Apklausų duomenimis, Airijoje rodiklis šoktelėjo nuo 18 proc. 2018 metais iki 81 proc. 2023 metais, o Jungtinėje Karalystėje – nuo 19 proc. iki 80 proc.

    Didesnis nei Europos vidurkis augimas fiksuotas ir Nyderlanduose, Norvegijoje, Šveicarijoje, Belgijoje bei Italijoje. Tai siejama su sparčia ekonomikos transformacija ir įmonių konkurencija dėl kvalifikuotų specialistų.

    Įgūdžių trūkumą gilina ir demografinės tendencijos. Europos Komisija yra pabrėžusi, kad darbo jėgos ir kompetencijų stygius daugelyje valstybių narių didėja beveik dešimtmetį, o tam įtakos turi visuomenės senėjimas ir mažėjantis darbingo amžiaus gyventojų skaičius.

    Labiausiai trūksta technikų

    Eurobarometro apklausa, atlikta 2023 metų pabaigoje, parodė, kad įmonės dažniausiai susiduria su techninių specialistų stygiumi. Beveik 42 proc. Europos smulkių ir vidutinių įmonių nurodė, kad joms trūksta technikų, pavyzdžiui, mechanikų ar laboratorijų darbuotojų.

    Kita dažna spraga – klientų aptarnavimo ir pardavimų sritis. Apklausose fiksuota, kad maždaug 23 proc. įmonių, kuriose tokios pareigybės yra, jaučia kompetencijų trūkumą pardavimų specialistų, konsultantų ar registratūros darbuotojų pozicijose.

    Darbdaviai taip pat išskiria dvi pagrindines priežastis. Viena jų – paprasčiausiai per mažas kandidatų skaičius, kita – kandidatų kvalifikacijos, įgūdžių ar patirties neatitikimas darbo vietų poreikiams.

    Kodėl problema auga ir ką tai reiškia?

    Įgūdžių trūkumas dažnai aiškinamas kelių veiksnių sąveika. Prie demografijos prisideda ir spartus technologijų diegimas, ypač DI sprendimų plėtra, dėl kurios keičiasi pareigybių turinys ir reikalingos kompetencijos.

    Prie iššūkių priskiriamos ir darbo sąlygos bei atlygio lūkesčiai, ypač profesijose, kuriose darbas fiziškai sunkus arba reikalauja pamaininio grafiko. Kai kuriais atvejais minimas ir švietimo programų atotrūkis nuo darbo rinkos poreikių, kai parengimas neatitinka realių įmonių lūkesčių.

    Ekspertai pabrėžia, kad spaudimas nemažės ir artimiausiais metais. Dėl to vis didesnę reikšmę įgauna kvalifikacijos kėlimas, persikvalifikavimas ir įmonių investicijos į mokymus, kad darbuotojų kompetencijos neatsiliktų nuo rinkos pokyčių.

    „Investicijos į įgūdžių stiprinimą ir persikvalifikavimą tampa svarbiausiu darbotvarkės klausimu, nes darbo rinka yra įtempta, o reikiamų kompetencijų paklausa auga“, – sakė „ManpowerGroup“ atstovė Mara Stefan.

    Tuo pat metu valstybės ieško sprendimų per aktyvesnes užimtumo, migracijos ir švietimo politikos priemones. Siekiama, kad profesinis rengimas, aukštasis mokslas ir neformalusis mokymasis greičiau reaguotų į tai, kokių darbuotojų realiai reikia ekonomikai.

  • Nuomos kainos Europoje šauna į viršų: Rumunija ir Kroatija išsiskiria rekordais – kodėl?

    Nuomos kainos Europoje šauna į viršų: Rumunija ir Kroatija išsiskiria rekordais – kodėl?

    Nuomos kainos daugelyje Europos šalių toliau kyla, o kai kur šis augimas aplenkia bendrą infliaciją. Eurostato duomenys rodo, kad labiausiai išsiskiria Rumunija ir Kroatija, kur metinis nuomos brangimas per metus tapo vienu didžiausių visame regione.

    Eurostatas skaičiuoja faktines būsto nuomos įmokas, todėl rodikliai atspindi ne tik skelbimuose matomas kainas, bet ir realiai mokamas sumas. Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad šiuos skaičius gali veikti ir struktūriniai pokyčiai rinkoje, pavyzdžiui, daugiau į nuomą pateikiamų naujos statybos ar pilnai atnaujintų būstų.

    Kur nuoma brango labiausiai

    Eurostato duomenimis, 2025 metų antro ketvirčio ir 2026 metų antro ketvirčio laikotarpiu nuomos įmokos Europos Sąjungoje vidutiniškai paaugo 3 proc. Skirtumai tarp šalių dideli: Suomijoje fiksuotas nulinis pokytis, o Rumunijoje nuoma šoktelėjo 43,5 proc., Kroatijoje – 40,1 proc.

    Palyginimui, bendra infliacija tuo pačiu laikotarpiu Rumunijoje siekė 9,5 proc., Kroatijoje – 4,8 proc. Tai reiškia, kad įvertinus kainų lygio kilimą, realus nuomos brangimas abiejose šalyse išliko itin didelis ir, pagal pateikiamus skaičius, viršijo 30 proc.

    Socialinis būstas ir kainų indeksai

    Rumunijos atveju institucijos nuomos brangimą aiškino administruojamų nuomos kainų didinimu, tai yra valstybės ar savivaldybių valdomo būsto nuomos tarifais. Tačiau dalis tyrėjų abejoja, ar vien šis veiksnys galėjo taip smarkiai išauginti bendrą rodiklį.

    Glazgo universiteto tyrėja Adriana M. Soaita atkreipė dėmesį, kad viešasis nuomos fondas Rumunijoje sudaro pernelyg mažą būsto rinkos dalį, kad vien jo tarifų pokyčiai lemtingai paveiktų vidurkį.

    „Viešasis nuomos būstas yra per menkas viso būsto fondo segmentas, o jo nuomos kainos taip stipriai atsilieka nuo privataus sektoriaus, kad net keliskart jas pakėlus bendras vidurkis vargu ar smarkiai pasikeistų“, – sakė Adriana M. Soaita.

    Jos vertinimu, didesnį šuolį galėjo lemti rinkos sudėties pokyčiai, kai į statistiką patenka daugiau naujai pastatytų ar pilnai renovuotų būstų, taip pat šešėlinės nuomos dalies mažėjimas ir metodikos niuansai.

    Kroatija: investicinis būstas ir tušti butai

    Kroatijoje reikšmingas šuolis siejamas su Zagrebo sprendimu didinti socialinės nuomos tarifus. Kartu ekspertai kalba apie gilesnę problemą: dalis būstų įsigyjama ne gyvenimui, o kaip investicija, ypač turizmo centruose ir didmiesčiuose.

    Zagrebo universiteto profesorius Gojko Bezovan pabrėžė, kad Kroatijoje būstas ilgą laiką buvo laikomas viena pagrindinių taupymo formų, o naujos statybos projektuose dalis butų nupirkta investiciniais tikslais ir kartais ilgai stovi tušti.

    „Dėl pokyčių reguliavime ir didesnio sutarčių registravimo daugiau aukštesnės kokybės būstų didmiesčiuose pateko į nuomos rinką, tačiau jų kainos gerokai viršija ankstesnius vidurkius“, – sakė Gojko Bezovan.

    Jo teigimu, tuščių būstų apmokestinimo priemonės ir aktyvesnis sutarčių fiksavimas mokesčių administratoriaus duomenyse gali keisti matomą rinkos vaizdą, nes į statistiką patenka daugiau iki tol neapskaitytų sandorių.

    Platesniame kontekste ekspertai akcentuoja bendrą Europai būdingą problemą: nuomojamo būsto pasiūla miestuose dažnai nespėja su paklausa. Prie to prisideda demografiniai pokyčiai, migracija į didmiesčius, lėtesnė naujų būstų statyba ir tai, kad po palūkanų šuolio dalis pirkėjų atidėjo būsto įsigijimą ir liko nuomos rinkoje.

    Tarp didžiųjų Europos Sąjungos ekonomikų nuomos augimas buvo gerokai santūresnis: Italijoje jis siekė 3,5 proc., Ispanijoje – 2,5 proc., Vokietijoje – 2,1 proc., Prancūzijoje – 1,6 proc. Tai rodo, kad ryškiausi svyravimai labiau susiję su konkrečių rinkų struktūra, pasiūlos trūkumais ir vietos sprendimais, o ne vien su bendra euro zonos infliacijos dinamika.

  • Mokytojų algos Europoje: kur jos didžiausios ir kodėl realiai laimi visai ne Danija?

    Mokytojų algos Europoje: kur jos didžiausios ir kodėl realiai laimi visai ne Danija?

    Mokytojų algos: skirtumai milžiniški

    Europoje mokytojų atlyginimai skiriasi kelis kartus, o vien nominalūs skaičiai dažnai klaidina. Naujausioje OECD ataskaitoje „Education at a Glance 2026“ lyginamos 28 švietimo sistemos, pateikiant 2025 metų duomenis.

    OECD skaičiuoja metines vidutines viso etato 25–64 metų mokytojų pajamas prieš mokesčius. Į jas įtraukiamas bazinis atlygis, priedai, premijos, apmokėjimas už atostogas ir kiti su darbu susiję mokėjimai.

    Pagal šiuos duomenis pradinių klasių mokytojų metiniai atlyginimai 2025 metais svyravo nuo 18 669 eurų Turkijoje iki 74 086 eurų Danijoje. Tarp geriausiai apmokamų taip pat atsidūrė Islandija, Airija, Vokietija ir Austrija.

    Didžiosios ekonomikos: Vokietija pirma

    Lyginant didžiąsias Europos ekonomikas, ryškiausiai išsiskiria Vokietija, kur mokytojų atlyginimai yra didžiausi. Jungtinės Karalystės regionuose pateikiami rodikliai taip pat aukšti ir daug kur viršija 50 000 eurų per metus.

    Prancūzijoje mokytojų metinis atlyginimas siekia apie 41 968 eurus, o Italijoje jis vienas mažiausių tarp didžiųjų ekonomikų ir sudaro apie 32 100 eurų. Ispanijos duomenų šiame palyginime nepateikta.

    Dalis šalių lieka gerokai žemiau 25 000 eurų ribos, tarp jų minimos Čekija, Vengrija, Slovakija, Rumunija, Latvija, Graikija ir Turkija. Tai, pasak ekspertų, didina riziką pritrūkti mokytojų, ypač regionuose.

    Ką keičia pragyvenimo kaina?

    Nominalus atlyginimas neatskleidžia, kiek iš tiesų galima nusipirkti, todėl vis dažniau vertinama perkamoji galia. Euronews perskaičiavo OECD duomenis pagal Eurostato perkamosios galios paritetus, kad būtų galima palyginti šalis atsižvelgiant į kainų lygį.

    Pagal perkamąją galią pradinių klasių mokytojai daugiausia gali įsigyti Vokietijoje, o mažiausiai – Graikijoje. Ši perspektyva parodo, kad vien didelis nominalus atlygis dar negarantuoja didesnio realaus pragyvenimo lygio.

    Europos švietimo darbdavių federacijos atstovas Danielis Wisniewski pabrėžia, kad skirtumai išlieka net pakoregavus dėl kainų. Tam įtakos turi nacionalinės atlygio politikos, kvalifikaciniai reikalavimai, karjeros laiptai ir alternatyvios galimybės rinkoje.

    „Dideli mokytojų atlyginimų skirtumai atspindi ne vien kainų lygį: svarbios ir šalies pajamos, karjeros struktūra, kvalifikacijos bei mokesčių ir išmokų sistema“, – sakė Danielis Wisniewski.

    Kitas svarbus pjūvis – ugdymo pakopa: vyresniųjų klasių mokytojai daugelyje šalių uždirba daugiau nei pradinių klasių pedagogai. OECD duomenimis, išimtys minimos Turkijoje ir Šiaurės Airijoje, o Lietuvoje ir Estijoje atlygis abiem pakopoms nurodomas vienodas.

    Kodėl Europa nerimauja dėl mokytojų trūkumo?

    Atlyginimai tapo viena pagrindinių priežasčių, kodėl dalyje Europos valstybių vis sunkiau pritraukti ir išlaikyti mokytojus. OECD analizė rodo, kad mokytojų pajamos dažnai atsilieka nuo panašaus išsilavinimo darbuotojų atlygio, todėl profesija praranda konkurencingumą.

    Europos kontekste tai siejama ir su demografinėmis tendencijomis: senstančiu pedagogų korpusu bei lėtesniu naujų specialistų atėjimu. Augant darbo krūviui ir administraciniams reikalavimams, vienkartiniai priedai ne visuomet kompensuoja ilgalaikį atotrūkį nuo kitų sektorių.

    Ekspertai pabrėžia, kad sprendimai dažniausiai remiasi keliais ramsčiais: aiškiomis karjeros pakopomis, konkurencingais baziniais atlyginimais, papildomomis garantijomis ir geresnėmis darbo sąlygomis mokyklose. Kitu atveju mokytojų trūkumas gali tapti ilgalaike problema net ir ekonomiškai stipriose valstybėse.

  • Eurostatas: kas Europoje dažniausiai moka už interneto prenumeratas ir kodėl Baltijos šalys atsilieka

    Eurostatas: kas Europoje dažniausiai moka už interneto prenumeratas ir kodėl Baltijos šalys atsilieka

    Europos prenumeratų žemėlapis

    Beveik kas trečias Europos Sąjungos interneto vartotojas 2025 metais mokėjo už bent vieną mokamą interneto prenumeratą, rodo Eurostato duomenys. Dažniausiai tai vaizdo turinio ir sporto transliacijų platformos, tapusios įprasta namų ūkio išlaidų dalimi.

    Vis dėlto tarp valstybių narių ryškėja dideli skirtumai: Šiaurės ir Vakarų Europoje prenumeratos gerokai populiaresnės nei dalyje Rytų Europos. Skirtumus lemia pajamų lygis, skaitmeninių paslaugų pasiūla, atsiskaitymo įpročiai ir šešėlinio turinio vartojimo mastas.

    Lyderiai ir atsilikusieji

    Pagal mokamas vaizdo ir sporto transliacijų prenumeratas pirmauja Airija ir Danija, kur už tokias paslaugas moka atitinkamai 63,9 ir 61,1 proc. interneto vartotojų. Netoli lyderių yra ir Nyderlandai, kuriuose mokamų prenumeratų paplitimas siekia 59,2 proc.

    Kitoje skalės pusėje atsiduria Bulgarija, kur mokamą prenumeratą turi 9,3 proc. interneto vartotojų. Žemiau Europos Sąjungos vidurkio išlieka ir Slovėnija, Latvija bei Lietuva: pastarojoje mokamų prenumeratų dalis siekia 17,4 proc., rodo Eurostato skaičiai.

    Kokias prenumeratas europiečiai renkasi?

    Eurostatas išskiria ir skirtingų tipų prenumeratų paplitimą. Muzikos bei tinklalaidžių paslaugas, į kurias patenka tokios platformos kaip „Spotify“ ar „YouTube Premium“, 2025 metais apmokėjo 23,0 proc. Europos Sąjungos interneto vartotojų.

    Tuo metu interneto naujienų portalų, skaitmeninių laikraščių ir žurnalų prenumeratos gerokai retesnės: už jas mokėjo 7,2 proc. vartotojų. Mažiausiai paplitusios išlieka debesų žaidimų prenumeratos, tokios kaip „Xbox Game Pass“, kurias rinkosi 6,1 proc. interneto vartotojų.

    Kodėl Baltijos šalys atsilieka?

    Santykinai mažesnis mokamų prenumeratų paplitimas Baltijos šalyse dažniausiai siejamas su keliomis priežastimis: mažesnėmis disponuojamomis pajamomis, įpročiu rinktis nemokamą turinį ir ribotesne vietinio turinio pasiūla dalyje platformų. Įtaką daro ir kainodara, kai vienodas paslaugų įkainis skirtingų pajamų rinkose vartotojams jaučiasi nevienodai.

    Kartu tai signalizuoja ir apie augimo potencialą: plečiantis legalaus turinio bibliotekoms, gerėjant mokėjimų infrastruktūrai ir atsirandant lankstesniems planams, mokamų prenumeratų skvarba gali didėti. Vis dažniau vartotojai renkasi bendrus šeimos planus ar paslaugų paketus, mažinančius vieno vartotojo kainą.

    Prenumeratų rinka susiduria su teisiniais ginčais

    Nors kai kuriose šalyse prenumeratos yra itin populiarios, pastaraisiais mėnesiais dalis paslaugų teikėjų sulaukė ir vartotojų nepasitenkinimo. Nyderlandų vartotojų organizacija kreipėsi į teismą dėl „Netflix“ prenumeratos kainų didinimo, teigdama, kad nuo 2017 metų jos augo iki 75 proc.

    Organizacija galimą žalą vertino iki maždaug 673 000 000 eurų. Panašūs ginčai vyko ir kitur Europoje: teismas Romoje yra konstatavęs, kad kainų didinimas Italijoje buvo neteisėtas, o „Netflix“ šį sprendimą skundžia.

    Vokietijoje teismai kai kuriose bylose taip pat stojo vartotojų pusėn, o kitose šalyse ginčai dar tęsiasi arba baigėsi taikos susitarimais. Tai rodo, kad prenumeratų modelis, nors ir patogus, vis dažniau atsiduria reguliuotojų bei vartotojų organizacijų akiratyje.

  • Ispanija auga, bet žmonės pyksta: infliacija ir būsto krizė stumia Pedro Sánchez į rinkimus

    Ispanija auga, bet žmonės pyksta: infliacija ir būsto krizė stumia Pedro Sánchez į rinkimus

    Ispanijos premjeras Pedro Sánchez paskelbė pirmalaikius parlamento rinkimus, kurie vyks lapkričio 29 dieną. Sprendimas priimtas politinei darbotvarkei įkaitus dėl būsto krizės ir pragyvenimo brangimo, nors makroekonominiai rodikliai šalyje išlieka palyginti geri.

    Europos Komisijos vertinimu, Ispanijos bendrasis vidaus produktas 2025 metais augo 2,8 proc., o 2026 metais augimas turėtų siekti apie 2,4 proc. Vis dėlto vis dažniau pabrėžiama, kad augimas ne visada virsta juntamu gyvenimo kokybės gerėjimu, ypač didmiesčiuose ir turistiniuose regionuose.

    Augimas, kuris nepasiekia visų

    Vienas iš dažniausiai įvardijamų veiksnių yra produktyvumas. Europos Komisija atkreipia dėmesį, kad valandinis darbo našumas po 2019 metų gerėjo, tačiau produktyvumas vienam darbuotojui ir pilną darbo laiką dirbančiam asmeniui iš esmės stagnavo.

    Tai reiškia, kad net ir augant ekonomikai, pajamų vienam gyventojui didėjimas gali atsilikti, o darbo užmokesčio augimo erdvė išlieka ribota. Papildomą spaudimą kuria spartesnis gyventojų skaičiaus didėjimas, kurį didžiąja dalimi skatina migracija.

    Darbo rinka, nors ir išlaiko atsparumą, išlieka sezoniška. Naujausi Ispanijos statistikos duomenys rodo, kad vasaros pabaigoje nedarbas tradiciškai šokteli, nors bendri nedarbo lygiai, palyginti su ankstesniais dešimtmečiais, yra geresni.

    Infliacija ir kainų spaudimas

    Rinkimų kampanijos fone ryškėja infliacijos klausimas. Eurostato duomenimis, rugsėjį metinė infliacija Ispanijoje siekė apie 5 proc., tai yra daugiau nei euro zonos vidurkis, kuris sudarė apie 3,8 proc.

    Ispanijos statistikos institutas tarp pagrindinių infliacijos šuolio veiksnių išskiria brangusius degalus ir pabrangusias kelionių paslaugas, ypač atostogų paketus. Tokie veiksniai greitai persiduoda kasdienėms išlaidoms ir didina visuomenės jautrumą kainų pokyčiams.

    Būstas tapo politiniu lūžio tašku

    Didžiausiu socialiniu ir politiniu iššūkiu tapo būstas, kur paklausos ir pasiūlos disbalansas ypač aštrus nuomos rinkoje. Europos Komisija pabrėžia, kad socialinis būstas Ispanijoje sudaro tik apie 1,5–1,7 proc. viso būsto fondo, kai Europos Sąjungos vidurkis siekia maždaug 6–7 proc.

    „Didelis būsto nepritekliaus lygis išaugo, o tai rodo prastesnes gyvenimo sąlygas“, – teigiama Europos Komisijos Ispanijai skirtame šalies pranešime.

    Pasak pranešimo, būsto kainos šalyje nuosekliai kyla nuo 2014 metų, o pastaraisiais metais augimas spartėjo. Brangstantis būstas riboja gyventojų mobilumą, sunkina darbuotojų persikėlimą arčiau darbo vietų ir didina įtampą regionuose, kuriuose būstą stipriai veikia turizmo paklausa.

    Politinę krizę pagilino tai, kad parlamentas nesugebėjo patvirtinti dviejų vyriausybės siūlytų dekretų, skirtų būsto situacijai švelninti. Po nesėkmės Kongrese Pedro Sánchez inicijavo parlamento paleidimą ir paskelbė pirmalaikius rinkimus.

    Taip Ispanijos ekonominis vaizdas prieš rinkimus išryškėjo dviem sluoksniais: viename – augimas, darbo vietų kūrimas ir stiprus paslaugų sektorius, kitame – prastėjantis įperkamumas, infliacijos spaudimas ir būsto deficitas, kurio bendrasis vidaus produktas vienas neišsprendžia.

  • Būsto kainos Europoje kyla toliau: Portugalija ir Bulgarija šauna į viršų, bet yra ir kritimų

    Būsto kainos Europoje kyla toliau: Portugalija ir Bulgarija šauna į viršų, bet yra ir kritimų

    Būsto kainos didžiojoje Europos dalyje ir toliau auga, tačiau tempas skiriasi kardinaliai. Eurostato duomenimis, 2026 metų antrąjį ketvirtį Europos Sąjungoje būstų kainos buvo 4,7 proc. didesnės nei prieš metus, o infliacija siekė 3,2 proc.

    Toks skirtumas reiškia, kad kainų augimas daugelyje rinkų aplenkė bendrą kainų lygio kilimą. Įvertinus infliaciją, ES būsto kainos realiai per metus paaugo apie 1,5 proc., tačiau kai kuriose šalyse realus šuolis buvo kelis kartus didesnis.

    Kas Europoje brango sparčiausiai?

    Tarp 29 Europos šalių devynios fiksavo dviženklį metinį būsto kainų augimą. Didžiausias kilimas 2026 metų antrąjį ketvirtį užfiksuotas Portugalijoje, kur kainos per metus ūgtelėjo 16,5 proc., o Bulgarijoje augo 15,5 proc.

    Prie sparčiausiai brangusių rinkų taip pat priskirta Lietuva, kur metinis kainų augimas siekė 14,3 proc. Dviženklius pokyčius fiksavo ir Slovakija, Kroatija, Ispanija, Rumunija, Latvija bei Vengrija.

    Nekilnojamojo turto ekspertas Mikk Kalmet pabrėžė, kad Portugalijoje paklausą ypač stipriai kelia ribota pasiūla didmiesčiuose ir pakrantėse. Tam įtakos turi naujos statybos trūkumas, užsienio investuotojų aktyvumas, turizmo sukurta paklausa ir užsitęsęs būsto deficitas.

    „Rinkoje paklausa ir toliau lenkia pasiūlą, o tai tiesiogiai kelia kainas, ypač didmiesčiuose ir paklausiausiuose regionuose“, – sakė M. Kalmet.

    Kur kainos krito ir kodėl?

    Ne visur kryptis buvo tokia pati. Per metus būsto kainos mažėjo Suomijoje, Liuksemburge ir Prancūzijoje: atitinkamai 2,7 proc., 2,2 proc. ir 0,8 proc.

    Anot M. Kalmet, Suomijoje kainas spaudė silpnesnis ekonomikos augimas ir atsargesnės gyventojų nuotaikos, kurias kurį laiką slopino brangesnis skolinimasis. Prancūzijoje ryškiau veikė įperkamumo problemos ir vangesnė paklausa, o dalis pirkėjų sprendimus atidėjo dėl ekonominio neapibrėžtumo.

    Infliacija parodė tikrą vaizdą

    Įvertinus infliaciją, realus kainų augimas kai kuriose šalyse išlieka itin aukštas. Portugalijoje, kur infliacija per tą patį laikotarpį siekė 3,6 proc., realus būsto kainų augimas sudarė apie 12,1 proc.

    Eurostato duomenys rodo, kad realiai kainos taip pat stipriai augo Slovakijoje, Bulgarijoje, Lietuvoje, Ispanijoje ir Latvijoje. Tuo metu Liuksemburge realios kainos per metus smuko 6,4 proc., o Prancūzijoje ir Vokietijoje taip pat fiksuotas neigiamas realus pokytis.

    Ką rodo didžiosios ekonomikos?

    Vertinant didžiausias ES ekonomikas, ryškiausiai išsiskyrė Ispanija, kur metinis būsto kainų augimas siekė 12,1 proc. Italijoje kainos augo 4,0 proc. ir buvo žemiau ES vidurkio, o Vokietijoje fiksuotas vos 0,6 proc. kilimas.

    Ekonomistai atkreipia dėmesį, kad Vokietijoje paklausą riboja pablogėjęs įperkamumas ir atsigavusios būsto finansavimo palūkanos, todėl silpnėja paskolų paklausa. Toks derinys dažnai pristabdo rinką net ir tuomet, kai pasiūla nėra gausi.

    Kas laukia toliau?

    Ekspertai prognozuoja, kad būsto kainas daugelyje šalių toliau palaikys struktūrinis būsto trūkumas ir neišnykstanti paklausa, tačiau augimas išliks nevienodas. Dviženkliai šuoliai, matyti dalyje rinkų, nebūtinai taps nauja norma visoje Europoje.

    Didžiausiu neapibrėžtumo veiksniu įvardijamos palūkanų normos ir gyventojų perkamoji galia. Jei skolinimasis brangs, o energijos ir kitų būtinųjų išlaidų našta didės, dalis pirkėjų gali pristabdyti sprendimus, o tai automatiškai sumažintų kainų augimo spaudimą.

  • Euro zonos infliacija šoktelėjo iki 3,8 proc.: Lietuva atsidūrė brangimo lyderėse

    Euro zonos infliacija šoktelėjo iki 3,8 proc.: Lietuva atsidūrė brangimo lyderėse

    Rugsėjį kainos augo sparčiausiai

    Euro zonoje rugsėjį metinė infliacija pakilo iki 3,8 proc. ir pasiekė aukščiausią lygį per trejus metus. Tai buvo daugiau, nei tikėjosi ekonomistai, o mėnesinis kainų pokytis, palyginti su rugpjūčiu, siekė 0,6 proc.

    Tokie duomenys didina įtampą dėl to, ar kainų šuolis yra laikinas, ar gali virsti platesnio masto brangimu. Europos Centrinis Bankas savo tikslu laiko 2 proc. infliaciją, todėl dabartinis rodiklis nuo jo smarkiai nutolęs.

    Energija tapo pagrindiniu varikliu

    Didžiausią įtaką bendrai infliacijai turėjo energija: jos kainos per metus paaugo 18,8 proc., o vien per rugsėjį padidėjo 3,9 proc. Energija euro zonos vartojimo krepšelyje sudaro apie 9 proc., todėl šis šuolis reikšmingai pakėlė bendrą rodiklį.

    Branduolinė infliacija, neįtraukianti energijos, maisto, alkoholio ir tabako, kilo gerokai nuosaikiau ir siekė 2,5 proc. Tai rodo, kad kol kas didžioji dalis spaudimo kyla iš energijos, tačiau rizika persiduoti kitoms prekių ir paslaugų grupėms išlieka.

    Paslaugų infliacija pakilo iki 3,2 proc., o tai svarbu, nes paslaugos sudaro didžiausią euro zonos krepšelio dalį, apie 47 proc. Į šią kategoriją patenka nuoma, restoranai, kelionės, draudimas ir kitos kasdienės išlaidos, kurios dažnai jautriai reaguoja į darbo užmokesčio pokyčius.

    Kur infliacija didžiausia?

    Tarp euro zonos valstybių rugsėjį didžiausia metinė infliacija fiksuota Lietuvoje ir siekė 6,1 proc., o mėnesiu anksčiau buvo 5,6 proc. Aukšti rodikliai taip pat registruoti Bulgarijoje, Kipre, Liuksemburge, Graikijoje ir Ispanijoje.

    Iš viso šešiose euro zonos šalyse metinė infliacija siekė 5 proc. ar daugiau, o dešimtyje valstybių ji buvo lygi arba didesnė už euro zonos vidurkį. Mažiausia infliacija fiksuota Maltoje, Suomijoje ir Latvijoje, o Latvija išsiskyrė tuo, kad joje metinis rodiklis rugsėjį net sumažėjo.

    Tarp didžiųjų ekonomikų sparčiausias pagreitėjimas matytas Italijoje, kur metinė infliacija pakilo iki 4,1 proc., o kainos per vieną mėnesį šoktelėjo 2,0 proc. Prancūzijoje infliacija pasiekė 3,4 proc., Vokietijoje 3,3 proc., o Ispanija išliko aukščiausiai tarp ketverto ir pakilo iki 5,0 proc.

    Ką tai reiškia ECB sprendimams?

    Europos Centrinis Bankas rugsėjo 10 dieną padidino pagrindines palūkanų normas 0,25 proc. punkto, o indėlių palūkanų norma pasiekė 2,50 proc. Didesnės palūkanos brangina skolinimąsi gyventojams ir verslui, todėl paprastai vėsina paklausą ir ilgainiui mažina kainų spaudimą.

    ECB prognozėse numatoma, kad vidutinė metinė infliacija euro zonoje 2026 metais sieks 3,0 proc., 2027 metais 2,5 proc., o 2028 metais 2,1 proc. Vis dėlto naujausi duomenys rodo, kad grįžimas prie tikslo gali užtrukti, ypač jei energijos brangimas išsilaikys ilgiau.

    Rinkų dalyviai vis atidžiau stebi naftos ir dujų kainų dinamiką, taip pat tai, ar energijos šokas persiduos į platesnį vartojimo prekių ir paslaugų spektrą. Kitas ECB posėdis numatytas spalio pabaigoje Frankfurte, o diskusijų centre bus klausimas, ar prireiks dar vieno palūkanų didinimo.

  • Eurostato signalas ūkininkams: produkcijos kainos krenta, o kuras ir trąšos brangsta

    Eurostato signalas ūkininkams: produkcijos kainos krenta, o kuras ir trąšos brangsta

    Žirklių efektas žemės ūkyje

    Eurostato duomenys rodo, kad 2026 metų antrąjį ketvirtį Europos Sąjungos ūkininkai vidutiniškai gavo mažesnes kainas už savo produkciją, nors jų patiriamos sąnaudos augo. Toks kainų ir kaštų išsiskyrimas rinkoje dažnai vadinamas žirklių efektu, kai pajamos spaudžiamos žemyn, o išlaidos kyla.

    Palyginti su tuo pačiu 2025 metų laikotarpiu, žemės ūkio produkcijos supirkimo kainos sumažėjo 5,8 proc. Tai buvo jau trečias iš eilės ketvirtis, kai fiksuojamas metinis kainų kritimas, didinantis spaudimą ūkių pelningumui.

    Kas brango labiausiai?

    Tuo pat metu vidutinės žemės ūkyje naudojamų prekių ir paslaugų kainos, į kurias įeina energija, trąšos ir pašarai, pakilo 4,7 proc. Praktikoje tai reiškia, kad net ir išlaikant panašius gamybos apimtis, bendros savikainos dalis didėjo.

    Ryškiausiai brango energija ir tepalai, kurių kainos šoktelėjo 22 proc. Trąšos ir dirvožemio gerinimo priemonės pabrango 13,4 proc., o tai ypač jautru ūkiams, kurių rezultatai tiesiogiai priklauso nuo tręšimo intensyvumo ir sezoniškumo.

    Smūgis pienui ir grūdams

    Didžiausias kainų kritimas užfiksuotas pieno sektoriuje: vidutinė kaina, kurią gavo ūkininkai, buvo 16,6 proc. mažesnė nei prieš metus. Grūdų kainos, Eurostato vertinimu, sumenko 5,6 proc., taip pat mažindamos augalininkystės ūkių pajamas.

    Valstybių pjūvyje produkcijos kainos krito 20 ES šalių. Didžiausias metinis nuosmukis fiksuotas Danijoje, kur jis siekė 17,2 proc., o Airijoje 16,2 proc., o tai rodo, kad spaudimas nėra lokalus ir apima skirtingas ūkininkavimo struktūras.

    Sąnaudų kainos augo visose ES valstybėse narėse. Didžiausi šuoliai, lyginant 2026 metų antrąjį ketvirtį su 2025 metų tuo pačiu laikotarpiu, užfiksuoti Lietuvoje, kur augimas siekė 16,4 proc., ir Rumunijoje, kur jis sudarė 11,7 proc.

    Kokie sprendimai svarstomi?

    ES žemės ūkio ministrai, susitikę rugsėjo 28 dieną, akcentavo aukštas gamybos sąnaudas, ypač trąšų ir energijos, bei mažesnes produkcijos kainas, kurios mažina ūkių maržas. Tokia kombinacija dažniausiai greitina sprendimus mažinti investicijas, atidėti technikos atnaujinimą ar riboti gamybą.

    Europos Komisija liepos 17 dieną paskelbė 540 mln. eurų paramos paketą, skirtą kompensuoti labiausiai nukentėjusiems ūkininkams ekonominius nuostolius, siejamus su išaugusiomis trąšų ir energijos sąnaudomis. Prancūzijai numatyta apie 107,1 mln. eurų, Ispanijai 50,2 mln. eurų, o tikslines išmokų schemas nustato nacionalinės institucijos.

    Ilgesnėje perspektyvoje ES ministrai aptarė Europos Komisijos trąšų veiksmų planą, paskelbtą gegužę, kuriuo siekiama gerinti trąšų prieinamumą ir įperkamumą bei stiprinti vidaus tiekimo atsparumą. Šios priemonės aktualios ir Baltijos regionui, nes trąšų kainų svyravimai tiesiogiai persiduoda savikainai ir konkurencingumui bendroje rinkoje.

  • Euro zonos infliacija šoktelėjo iki 3,8 proc.: brangstanti energija spaudžia ECB spręsti dėl palūkanų

    Infliacija euro zonoje vėl įsibėgėjo

    Euro zonos vartotojų kainos 2026 metų rugsėjį augo sparčiausiai per pastaruosius trejus metus. Eurostato skelbiamu suderintu vartotojų kainų indeksu (HICP) metinė infliacija pasiekė 3,8 proc., o tai didina spaudimą Europos Centriniam Bankui (ECB) išlaikyti griežtesnę pinigų politiką.

    Palyginimui, 2026 metų rugpjūtį HICP euro zonoje siekė 3,2 proc., o liepą buvo 2,9 proc. Rugsėjo šuolis rodo, kad kainų mažėjimo tendencija nėra tvari, o infliacijos rizikos vėl ryškėja.

    Energijos kainos tapo pagrindiniu veiksniu

    Didžiausią įtaką bendram rodikliui, remiantis Eurostato duomenimis, darė energijos brangimas. Skaičiuojama, kad energijos kainos rugsėjį buvo beveik 20 proc. didesnės nei prieš metus, todėl bendras kainų lygis kilo net ir tuomet, kai dalyje kitų prekių bei paslaugų augimas buvo nuosaikesnis.

    Analitikai pabrėžia, kad tokį foną stiprina geopolitinė įtampa ir su tuo susiję tiekimo bei logistikos sutrikimai. Rinkos dalyviai ypač jautriai reaguoja į bet kokius signalus, galinčius išjudinti naftos ir dujų kainas, nes energija greitai persiduoda į transporto, gamybos ir paslaugų kainodarą.

    ECB dilema: ar dar kartą kelti palūkanas?

    Infliacijos atšokimas jau nulėmė ECB sprendimus 2026 metais: bankas palūkanas didino 0,25 procentinio punkto birželį ir pakartojo žingsnį rugsėjį. Po pastarojo sprendimo pagrindinė refinansavimo palūkanų norma siekia 2,65 proc., o rinkoje vėl stiprėja lūkesčiai, kad griežtinimo ciklas gali nesibaigti.

    Rinkų ekspertai vertina, kad naujausi skaičiai yra argumentas išlaikyti ribojančią politiką ilgiau, nei buvo tikėtasi vasaros pradžioje. Kartu tai kelia riziką ekonomikos augimui, nes brangesnis skolinimasis paprastai lėtina vartojimą, investicijas ir nekilnojamojo turto rinką.

    „Naujausi duomenys yra dar vienas argumentas išlaikyti griežtesnę centrinio banko laikyseną. Tačiau lieka klausimas, ar tai ilgalaikės infliacijos problemos pradžia, ar laikinas energijos kainų šuolio efektas“, – sakė finansų rinkų ekspertas Janas Karczewskis.

    Kitas ECB posėdis numatytas spalio 28–29 dienomis. Iki jo lemiamu veiksniu gali tapti tai, ar įtampa tarptautinėse rinkose slops ir energijos kainos stabilizuosis, ar priešingai, brangimas įsitvirtins ir padidins tikimybę, kad ECB dar kartą kels palūkanas.

  • Eurostatas įvardijo brangiausias Europos šalis: būstas, maistas ir paslaugos nustebins

    Eurostatas įvardijo brangiausias Europos šalis: būstas, maistas ir paslaugos nustebins

    Kainų žemėlapis Europoje

    Naujausi Eurostato kainų lygio duomenys rodo ryškius skirtumus tarp Europos šalių: kai kur už tą patį prekių ir paslaugų krepšelį mokama gerokai daugiau nei ES vidurkis, kitur kainos išlieka vienos žemiausių.

    Eurostatas šiuos palyginimus grindžia kainų lygio indeksu, kuris parodo, kaip konkrečios šalies kainos atrodo ES vidurkio fone. Vertinamas ne vienas produktas, o plati prekių ir paslaugų grupių visuma.

    Kur brangiausia: būstas ir kasdienės išlaidos

    Vienas ryškiausių skirtumų fiksuojamas būsto srityje. Remiantis Eurostato skaičiavimais, Šveicarijoje būstas buvo 73,9 proc. brangesnis už Europos Sąjungos vidurkį, Airijoje 56,7 proc., o Jungtinėje Karalystėje 56,5 proc.

    Tuo metu pigiausi būsto kaštai buvo Rumunijoje, Lenkijoje ir Bulgarijoje. Tai reiškia, kad nuomos, būsto priežiūros ir susijusių išlaidų našta, lyginant su ES vidurkiu, šiose rinkose išlieka mažesnė.

    Eurostato tyrime lyginamos kainos daugiau nei 30 Europos šalių, apimant ir ne ES valstybes. Duomenys surinkti vertinant 440 prekių ir paslaugų pozicijų, kad palyginimas būtų kuo artimesnis realiam vartojimui.

    Alkoholis, tabakas ir maistas: skirtumai milžiniški

    Alkoholio ir tabako kategorijoje atotrūkis dar didesnis. Norvegijoje šių prekių kainos buvo 126,1 proc. didesnės už ES vidurkį, o Bulgarijoje 41,8 proc. mažesnės už ES vidurkį.

    Maisto produktų kainos taip pat stipriai išsiskiria. Palyginamas maisto krepšelis Danijoje kainavo maždaug dvigubai daugiau nei Rumunijoje, o ne ES šalys, tokios kaip Šveicarija, Norvegija ir Islandija, dažnai patenka tarp brangiausių.

    Eurostato duomenimis, maistas Šveicarijoje buvo 63,6 proc. brangesnis už ES vidurkį. Tai ypač svarbu keliautojams ir dirbantiems užsienyje, nes kasdienės išlaidos tokiose rinkose gali augti greičiau nei atlyginimų lūkesčiai.

    „Kainų lygio indeksas leidžia palyginti, kiek iš tiesų kainuoja gyvenimas skirtingose šalyse, kai vertinamas toks pats prekių ir paslaugų krepšelis“, – teigiama Eurostato paaiškinimuose apie metodiką.

    Vertinant paslaugas, Jungtinė Karalystė išsiskyrė aukštesnėmis nei ES vidurkis būsto, restoranų ir viešbučių, transporto, ryšių, laisvalaikio bei baldų kainomis. Tačiau drabužiai, maistas ir asmeninis transportas, įskaitant automobilius ar dviračius, kai kuriais atvejais buvo pigesni už ES vidurkį.

    Iš ryškesnių išimčių minima Graikija, kuri išsiskyrė brangiausiais ryšiais, įskaitant pašto, telefono ir interneto paslaugas. Vis dėlto kitose kategorijose Graikijos kainos dažnai buvo žemiau ES vidurkio.

    Tarp pigiausių šalių neretai minimos Rumunija ir Bulgarija, ypač paslaugų sektoriuje. Pavyzdžiui, restoranų ir viešbučių kainos Bulgarijoje buvo 53,4 proc. mažesnės už ES vidurkį, o Rumunijoje 47,6 proc. mažesnės.

    Eurostatas taip pat atkreipia dėmesį, kad tokios didžiosios ekonomikos kaip Prancūzija, Vokietija ir Belgija dažnai laikėsi šiek tiek virš ES vidurkio. Tai rodo santykinai stabilų, tačiau ne ekstremalų kainų lygį, lyginant su brangiausiomis Europos rinkomis.

    Praktikoje šie palyginimai svarbūs ne tik kelionėms. Jie naudojami vertinant perkamąją galią, socialinės politikos sprendimus ir realią gyventojų gyvenimo kainą, ypač kai infliacija ir energetikos svyravimai Europoje išlieka aktualūs.