CP v2

Tag: Eurostatas

  • Infliacija euro zonoje smuko iki 2,8 proc.: ar ECB spaus pauzę, ar dar kels palūkanas?

    Infliacija euro zonoje smuko iki 2,8 proc.: ar ECB spaus pauzę, ar dar kels palūkanas?

    Euro zonos metinė infliacija birželio mėnesį patvirtinta ties 2,8 proc. ir, palyginti su geguže, sumažėjo nuo 3,2 proc. Tai pirmas bendro kainų augimo sulėtėjimas šiais metais, vykstant į svarbų Europos Centrinio Banko (ECB) posėdį, kuriame sprendžiama dėl palūkanų normų krypties.

    Galutiniai Eurostato duomenys rodo, kad infliacijos dinamika pradėjo vėsti plačiu mastu: rodiklis mažėjo 22 iš 27 Europos Sąjungos valstybių. Finansų rinkoms tai yra signalas, kad spartesnių palūkanų didinimų ciklas gali būti pristabdytas, tačiau sprendimą vis dar gali koreguoti energijos kainos ir geopolitika.

    Be bendros infliacijos, reikšmingas ir bazinės infliacijos rodiklis, atmetantis energijos bei maisto kainų svyravimus. Birželį bazinė infliacija sumažėjo nuo 2,6 proc. iki 2,4 proc., o paslaugų kainų augimas lėtėjo nuo 3,5 proc. iki 3,2 proc., kas rodo silpstantį vidaus paklausos spaudimą kainoms.

    Energijos infliacija taip pat atslūgo: rodiklis mažėjo nuo 10,8 proc. iki 8,5 proc. Vis dėlto būtent energija išlieka didžiausia rizikos zona, nes naftos kainos yra jautrios geopolitiniams sukrėtimams ir tiekimo grandinių trikdžiams.

    Didžiausiose euro zonos ekonomikose situacija nevienoda: Vokietijoje metinė infliacija siekė 2,4 proc., Prancūzijoje 2 proc., Italijoje 3 proc., o Ispanijoje 3,6 proc. Skirtumai svarbūs ECB, nes vieninga palūkanų politika turi veikti skirtingų struktūrų ekonomikose, kuriose kainų spaudimas gali kilti dėl nevienodų veiksnių.

    Šie skaičiai ypač svarbūs po ankstesnio ECB žingsnio: birželį indėlių galimybės palūkanų norma buvo padidinta nuo 2 proc. iki 2,25 proc., ir tai tapo pirmu didinimu per beveik trejus metus. ECB tuomet argumentavo, kad infliacijos problema išlieka, o sugrįžimas prie 2 proc. tikslo nėra garantuotas be papildomo politikos griežtinimo.

    Riziką grąžina atsinaujinusi įtampa, susijusi su Iranu, kuri gali kelti naftos kainas ir vėl didinti infliacinį spaudimą. Brent rūšies naftos kaina pastaruoju metu vėl kilo iki maždaug 87 JAV dolerių už barelį, tai yra apie 80 eurų, jei perskaičiuojama pagal apytikrį 0,92 euro už dolerį kursą.

    Tokia naftos kainų trajektorija reiškia, kad energijos atpigimas, kuris prisidėjo prie infliacijos sulėtėjimo, gali būti laikinas. Dėl to dalis ekonomistų neatmeta, kad ECB gali rinktis griežtesnę poziciją, tačiau labiau tikėtina laikoma pauzė, paliekant 2,25 proc. normą nepakeistą ir laukiant naujų prognozių.

    ECB vadovė Christine Lagarde anksčiau pabrėžė, kad sprendimai bus priimami kiekvieno posėdžio metu, remiantis naujausiais duomenimis, o išankstinis įsipareigojimas konkrečiam palūkanų keliui nėra planuojamas.

    „Išankstinių pažadų dėl palūkanų kelio nebus, sprendimus priimsime posėdis po posėdžio, remdamiesi duomenimis“, – sakė Christine Lagarde.

    Papildomas niuansas yra posėdžių kalendorius: liepos mėnesio posėdis paprastai nėra skirtas naujoms išsamioms makroekonominėms prognozėms, todėl politikos formuotojai gali turėti daugiau argumentų palaukti iki kito prognozių atnaujinimo. Praktikoje tai reikštų, kad dabartiniai infliacijos duomenys suteikia erdvės pauzei, tačiau galutinis sprendimas priklausys nuo energijos kainų, paslaugų infliacijos ir atlyginimų dinamikos.

    Tarptautiniame kontekste ECB veiksmai išlieka atidžiai stebimi: palūkanų kryptį svarsto ir kiti didieji centriniai bankai, vertindami, ar infliacijos sulėtėjimas yra tvarus. Euro zonoje šiuo metu pagrindinis klausimas lieka tas pats: ar 2,8 proc. infliacija jau leidžia atsikvėpti, ar tai tik trumpas atokvėpis prieš naują kainų spaudimo bangą.

  • Būsto sandoriai Europoje vėl šovė į viršų: štai kur 2025 metais augimas didžiausias

    Būsto sandoriai Europoje vėl šovė į viršų: štai kur 2025 metais augimas didžiausias

    Europos būsto rinka 2025 metais atsigavo: namų ir butų pardavimai augo 17-oje iš 20 stebėtų šalių, o aktyvumą labiausiai skatino sumažėjusios skolinimosi sąnaudos. Nors kainos daugelyje rinkų ir toliau kilo, pirkėjų paklausa grįžo, ypač ten, kur bankai pradėjo siūlyti palankesnes paskolų sąlygas.

    Eurostato duomenys rodo ryškius skirtumus tarp valstybių: pardavimai Kroatijoje per metus smuko 4,1 proc., o Slovėnijoje šoktelėjo net 29,9 proc. Daugiau nei 20 proc. metinį augimą fiksavo Lietuva (22,8 proc.), Austrija (21,4 proc.) ir Belgija (20,2 proc.).

    Kas labiausiai judina rinką?

    Nekilnojamasis turtas euro zonoje išlieka pagrindinė namų ūkių turto dalis, todėl bet kokie palūkanų pokyčiai greitai persiduoda į sandorių skaičių. Rinkos ekspertai pabrėžia, kad pardavimus labiausiai lemia būsto įperkamumas su paskola, palūkanų normos, gyventojų pajamos, užimtumas, pasitikėjimas ekonomika ir pasiūlos dydis.

    „Gyvenamojo būsto sandorius labiausiai veikia būsto įperkamumas su paskola, palūkanų normos, pajamos, užimtumas, pasitikėjimas ir būsto pasiūla“, – sakė nekilnojamojo turto patarėjas Mikkas Kalmetas.

    Anot jo, 2025 metais visoje Europos Sąjungoje matėsi platus aktyvumo atsigavimas, nes dalis pirkėjų sugrįžo į rinką po laikotarpio, kai dėl aukštesnių palūkanų sprendimus atidėjo. Tam įtakos turėjo stabilizavęsis „Euribor“ ir didesnis prognozuojamumas nuo 2024 metų pabaigos.

    Didžiausi šuoliai ir išimtys

    Dviženklius augimus 2025 metais rodė ir Liuksemburgas (18,6 proc.), Vengrija (17,3 proc.), Nyderlandai (13,9 proc.), Danija (12,7 proc.), Prancūzija (11,2 proc.) bei Portugalija (10,5 proc.). Artimai 10 proc. ribai priartėjo Latvija (9,2 proc.), Suomija (9 proc.) ir Norvegija (8,3 proc.).

    Tarp didžiųjų Europos ekonomikų aiškiau matėsi Prancūzijos ir Ispanijos dinamika: Ispanijoje pardavimai augo 5,4 proc., o Prancūzijoje po 2024 metų nuosmukio įvyko ryškus lūžis į augimą. Ekspertai tai sieja su pagerėjusiomis finansavimo sąlygomis ir atsigaunančiu pirkėjų pasitikėjimu.

    Ne visur tendencija vienoda: pardavimai mažėjo ne tik Kroatijoje, bet ir Bulgarijoje (2,5 proc.) bei Lenkijoje (1,1 proc.). Skaičiai rodo, kad 2024 metais sandorių kritimą patyrė šešios šalys, o 2025 metais tokių buvo trys, todėl bendra kryptis Europoje tapo pozityvesnė.

    Prancūzija viršijo milijoną sandorių

    Pagal absoliučius skaičius išsiskyrė Prancūzija: 2025 metais ten įvyko daugiau nei 1 000 000 būsto sandorių. Įdomu tai, kad kainų spaudimas šioje rinkoje buvo santūresnis nei daugelyje kitų: per laikotarpį nuo 2025 metų pirmojo ketvirčio iki 2026 metų pirmojo ketvirčio kainos pakilo vos 0,1 proc.

    Nyderlanduose per 2025 metus pasikeitė apie 265 000 būstų savininkų, o Vengrijoje, Belgijoje, Portugalijoje ir Norvegijoje fiksuota po maždaug 130 000–160 000 sandorių. Tuo metu Slovėnija, nors ir parodė didžiausią procentinį šuolį, pagal apimtį išliko mažiausia iš lygintų rinkų – apie 11 000 sandorių.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad mažesnėse rinkose procentiniai pokyčiai dažnai atrodo įspūdingiau, nes bazinis sandorių skaičius yra nedidelis. Vis dėlto bendras vaizdas rodo, kad didelė dalis Europos pirkėjų grįžta į rinką, tačiau pasiūlą ir toliau riboja brangios statybos bei vangus naujų būstų į rinką patekimas.

    „Rinka pradėjo atsigauti stabilizavusis „Euribor“ ir kitoms palūkanų normoms, o žmonėms atsiradus daugiau prognozuojamumo“, – sakė Mikkas Kalmetas.

  • Europos įmonių skolų reitingas šokiruoja: lyderė lenkia BVP 2,5 karto – kodėl taip yra?

    Europos įmonių skolų reitingas šokiruoja: lyderė lenkia BVP 2,5 karto – kodėl taip yra?

    Naujausi Eurostato duomenys rodo, kad įmonių skola Europos Sąjungoje labai skiriasi, o didžiausi skaičiai fiksuojami ne ten, kur dažniausiai tikimasi. Skaičiuojama ne valdžios, o ne finansų įmonių skola, lyginama su šalies bendruoju vidaus produktu.

    2025 metų pabaigoje ES įmonių skola siekė 70,1 proc. BVP, o euro zonoje buvo kiek didesnė – 71,6 proc. Abu rodikliai priartėjo prie žemiausių lygių per beveik du dešimtmečius, nes nominalus ekonomikos augimas daug kur aplenkė skolinimosi tempą.

    Ką tiksliai skaičiuoja Eurostatas

    Rodiklis apima ne finansų įmonių skolas bankams ir skolos vertybinius popierius, pavyzdžiui, įmonių obligacijas. Bankų, draudikų ir kitų finansų institucijų įsipareigojimai į šią statistiką neįtraukiami.

    Siekiant išvengti dvigubo skaičiavimo, išmetamos paskolos tarp tos pačios šalies įmonių. Tačiau tarpvalstybinis skolinimas tos pačios tarptautinės grupės viduje lieka statistikoje, ir tai ypač stipriai didina rodiklius finansų centruose.

    Kodėl svarbi 85 proc. riba

    Europos Komisija 85 proc. BVP ribą naudoja kaip orientyrą Makroekonominių disbalansų procedūroje. Šis „įspėjimo slenkstis“ atsirado po pasaulinės finansų krizės ir euro zonos skolų krizės, kai išryškėjo privataus sektoriaus per didelio įsiskolinimo rizikos.

    Ribos peržengimas automatiškai nereiškia artėjančios krizės ar sankcijų. Dažniau tai signalas Komisijai įvertinti, ar aukšti skaičiai kyla iš realių pažeidžiamumų, ar iš struktūrinių ir statistinių ypatumų.

    Kas ES viršija įspėjimo slenkstį

    Eurostato skaičiavimais, septyniose ES valstybėse įmonių skola viršija 85 proc. BVP. Tarp jų yra Belgija (90,6 proc.) ir Prancūzija (91,6 proc.), taip pat Nyderlandai (106,3 proc.), Kipras (107,3 proc.), Švedija (108,6 proc.) ir Danija (115,4 proc.).

    Aiški išimtis – Liuksemburgas, kur įmonių skola siekia 251,1 proc. BVP. Tai daugiau nei du su puse karto viršija šalies metinę ekonomikos apimtį ir yra didžiausias rodiklis visoje ES.

    Kodėl viršuje – maži finansų centrai

    Keturi iš penkių aukščiausių rodiklių tenka palyginti mažoms ekonomikoms, kurios veikia kaip tarptautiniai finansų ir holdingų centrai: Liuksemburgui, Nyderlandams, Kiprui ir Belgijai. Tokiose šalyse registruojamos tūkstančiai specialios paskirties ar grupės finansavimo įmonių, kurios realios veiklos vietos ekonomikoje turi mažai, bet jų skola statistikoje priskiriama ne finansų įmonėms.

    Dėl to skaičiai dažnai labiau atspindi, kur tarptautinės korporacijos susidėlioja vidinį finansavimą ir investicijų srautus, o ne tai, kiek realiai skolinasi vietos gamyba, prekyba ar paslaugos. Ne veltui kai kurių šalių centriniai bankai skelbia alternatyvius vertinimus, bandydami atskirti vidaus įmonių įsiskolinimą nuo tarptautinių finansavimo struktūrų.

    Kur skola laikoma tikra rizika

    Ne visur aukštas rodiklis yra statistinis efektas. Prancūzija šiame kontekste dažnai minima kaip didelė ekonomika, kur aukštesnė įmonių skola labiau siejama su realiais makrofinansiniais iššūkiais, o ne vien su tarptautinių grupių apskaita.

    Švedijoje didelė skolos dalis koncentruota komercinio nekilnojamojo turto sektoriuje, kuris ypač išaugo itin žemų palūkanų laikotarpiu. Po 2022 metų palūkanų šuolio būtent šis segmentas daugelyje Europos šalių tapo jautresnis refinansavimo rizikai ir finansavimo kainai.

    Įdomiausia – reitingo apačioje

    Priešingą vaizdą rodo Italija ir Graikija: nors jų viešoji skola ES yra viena didžiausių, įmonių įsiskolinimas išlieka palyginti mažas. 2025 metų pabaigoje Graikijos įmonių skola siekė 58,6 proc. BVP, o Italijos – 55,1 proc., abiem atvejais žemiau ES vidurkio.

    Tai pabrėžia pagrindinę šių duomenų žinutę: įmonių skolos reitingas ne visada sutampa su viešųjų finansų problemomis. Dažnai jis pasakoja apie skirtingus ekonomikos modelius, kapitalo rinkų gylį ir tai, kokį vaidmenį valstybė atlieka kaip tarptautinių įmonių finansavimo platforma.

    Žvelgiant į bendrą vaizdą, Europos įmonių skolos statistika yra ir perspėjimo indikatorius, ir veidrodis, rodantis finansų globalizaciją. Norint suprasti realias rizikas, vien „proc. nuo BVP“ neužtenka – būtina įvertinti, kas tiksliai skolinosi, kam ir kokiu tikslu.

  • Eurostatas atskleidė: ne ES piliečiai dažniau įstringa laikinuose darbuose – kas juos stabdo?

    Eurostatas atskleidė: ne ES piliečiai dažniau įstringa laikinuose darbuose – kas juos stabdo?

    Ką rodo Eurostato skaičiai?

    Ne ES piliečiams, gyvenantiems ir dirbantiems Europos Sąjungoje, dažniau tenka laikini kontraktai ir darbas ne visu etatu nei tos šalies piliečiams. Tokia tendencija fiksuojama visą pastarąjį dešimtmetį, rodo naujausi Eurostato duomenys.

    Eurostatas vertino 20–64 metų gyventojus 27 ES valstybėse. Pagal apibendrintus rodiklius 2025 metais ne ES piliečiai dažniau rinkosi ar buvo priversti dirbti ne visu etatu, o nuolatinius kontraktus turėjo rečiau.

    Kodėl taip nutinka?

    Ekspertai šį atotrūkį sieja su kliūtimis, kurios darbo rinkoje ne visada matomos iš pirmo žvilgsnio. Tarp jų dažniausiai minimi kalbos barjerai, administraciniai reikalavimai, profesinių ryšių stoka ir kvalifikacijų nepripažinimas.

    Reikšmės turi ir imigracijos taisyklės bei leidimų gyventi ar dirbti sąlygos, kurios kai kuriais atvejais riboja galimybes greitai keisti darbą ar derėtis dėl ilgalaikio kontrakto. Prie to prisideda ir diskriminacijos rizika bei informacijos trūkumas apie vietinę darbo rinką.

    „Daug ne ES piliečių susiduria su papildomomis kliūtimis siekdami stabilių, nuolatinių darbo vietų: nuo kalbos iki kvalifikacijų nepripažinimo, siauresnių profesinių tinklų, diskriminacijos ir su migracija susijusių ribojimų“, – sakė „Ipsos“ tyrimų ir vertinimo direktorė Joanna Hofman.

    „Dėl to jie dažniau į darbo rinką patenka per nesaugesnes užimtumo formas“, – pridūrė ji.

    Kur skirtumai didžiausi?

    Eurostato duomenys rodo, kad 2015–2025 metais didžiausios laikino darbo dalys tarp ne ES piliečių fiksuotos Kipre, Nyderlanduose ir Lenkijoje, kur šis rodiklis viršijo 40 proc. Tai reiškia, kad reikšminga dalis darbuotojų dirbo pagal terminuotas sutartis.

    Darbo ne visu etatu atveju 2025 metais ne ES piliečių dalis ES siekė apie 22 proc., o tos šalies piliečių – apie 17 proc. Kitų ES šalių piliečiai pagal šį rodiklį dažniausiai atsidūrė per vidurį – apie 20 proc.

    Didžiausias atotrūkis dėl darbo ne visu etatu matytas Nyderlanduose, po jų – Suomijoje ir Prancūzijoje. Tokie skirtumai dažnai siejami su konkrečių sektorių struktūra, darbo sutarčių praktika ir socialinės apsaugos modeliais.

    Lyties veiksnys ir sektoriai

    Moterims laikinos sutartys ir darbas ne visu etatu visose pilietybės grupėse pasitaikė dažniau nei vyrams. Didžiausi skirtumai dėl terminuotų sutarčių išryškėjo Italijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje.

    Pasak ekspertų, tai gali būti susiję su vaikų priežiūra ir kitomis slaugos pareigomis, kurios vis dar dažniau tenka moterims. Taip pat svarbu tai, kad moterys dažniau dirba sektoriuose, kur laikinos sutartys paplitusios, pavyzdžiui, sveikatos priežiūroje, socialinėse paslaugose, švietime ar svetingumo versle.

    Savęs įdarbinimas: kodėl „vietiniams“ lengviau?

    Vertinant savarankišką darbą, 2025 metais aukščiausias rodiklis fiksuotas tarp ES piliečių, gyvenančių savo šalyse – apie 13,5 proc. Kitų ES šalių piliečių dalis siekė apie 10,9 proc., o ne ES piliečių – apie 10,1 proc.

    Skirtumai aiškinami tuo, kad tos šalies piliečiai dažniau geriau išmano teisines ir mokestines taisykles, lengviau pasiekia finansavimą, turi platesnius profesinius tinklus ir mažiau administracinių kliūčių. Ne ES piliečiams papildomu barjeru gali tapti ir su vizomis ar leidimais susiję ribojimai.

  • Atostogų kainų žemėlapis: kur Europoje pigiausia valgyti, miegoti ir kodėl Turkija stebina

    Atostogų kainų žemėlapis: kur Europoje pigiausia valgyti, miegoti ir kodėl Turkija stebina

    Planuojant vasaros atostogas, tas pats vakarienės, viešbučio ar gėrimų krepšelis skirtingose šalyse gali kainuoti kardinaliai nevienodai. Naujausias kainų lygių palyginimas, paremtas Eurostato duomenimis, rodo aiškius laimėtojus ir netikėtas išimtis populiariausiose Europos kryptyse.

    Analizėje vertintos septynios keliautojų itin mėgstamos šalys: Prancūzija, Italija, Ispanija, Graikija, Portugalija, Kroatija ir Turkija. Svarbu pabrėžti, kad tai nėra konkrečios kelionės biudžetas, o nacionaliniai vidurkiai, todėl kurortuose kainos dažnai būna aukštesnės nei šalies statistinis vidurkis.

    Bendras kainų lygis

    Eurostato naudojamas namų ūkių galutinio vartojimo išlaidų kainų lygio indeksas leidžia palyginti, kiek kainuotų toks pats prekių ir paslaugų krepšelis skirtingose šalyse. Jei Europos Sąjungos vidurkis laikomas 100, matyti, kur atostogų pinigai nuperka daugiausia.

    Pagal bendrą indeksą pigiausia iš vertintų krypčių yra Turkija: krepšelis, kuris Europos Sąjungoje vidutiniškai kainuoja 100, Turkijoje siekia 59,6. Tuo metu brangiausia tarp lygintų šalių yra Prancūzija su 100,3, t. y. vos kiek virš vidurkio.

    Kitų šalių rodikliai taip pat žemiau Europos Sąjungos vidurkio: Italija siekia 97,1, Ispanija 91,6, Graikija 87,4, Portugalija 86,6, Kroatija 78,4. Tokie skirtumai keliautojams reiškia, kad net ir nekeičiant kelionės trukmės, kasdienės išlaidos gali skirtis dešimtimis procentų.

    Viešbučiai ir restoranai

    Keliautojams ypač svarbi „restoranų ir viešbučių“ kategorija, apimanti maitinimą įstaigose ir apgyvendinimą mokamose vietose. Joje matomas ryškus kontrastas tarp Vakarų ir Pietų Europos krypčių.

    Brangiausia šioje grupėje yra Prancūzija, kurios indeksas siekia 116, o Italija seka su 110,8. Tai reiškia, kad paslaugų krepšelis, kurio Europos Sąjungos vidurkis yra 100, šiose šalyse atsieina atitinkamai 116 ir 110,8.

    Geriausią vertę šioje kategorijoje siūlo Portugalija, kurios indeksas yra 73,6, o Turkija išlieka žemiau 80 ir siekia 78,3. Ispanija ir Graikija taip pat patrauklios: jų rodikliai atitinkamai 85,4 ir 86,1, Kroatija yra kiek aukščiau su 89,6.

    Maistas ir alkoholis

    Maisto kainos tarp lygintų šalių išsiskiria mažiau nei apgyvendinimas, tačiau yra viena ryški išimtis. Prancūzijoje maisto krepšelis siekia 107,9, taigi yra 7,9 proc. virš Europos Sąjungos vidurkio.

    Turkijoje tas pats maisto krepšelis kainuoja 75,6, o Ispanija yra vienintelė kita šalis, esanti žemiau vidurkio su 94,6. Likusiose šalyse maisto kainos dažniausiai balansuoja netoli Europos Sąjungos atskaitos taško.

    Didžiausia staigmena keliautojams yra alkoholis: Turkijoje alkoholinių gėrimų kainų lygio indeksas siekia 210,2, daugiau nei dvigubai virš Europos Sąjungos vidurkio. Tarp lygintų šalių po Turkijos seka Graikija su 154 ir Kroatija su 133,9, o pigiausia alkoholiui yra Italija su 81,9.

    Nealkoholinių gėrimų skirtumai mažesni, tačiau vis tiek apčiuopiami: nuo 81,8 Italijoje iki 133,5 Kroatijoje. Planuojantiems biudžetą tai signalas, kad pigesnė bendra kryptis nebūtinai reiškia pigesnius barus ar vakarinius gėrimus.

    Galiausiai tabako kainų indeksas tarp šalių svyruoja itin plačiai: nuo 25,4 Turkijoje iki 191,1 Prancūzijoje. Viešajam transportui palyginime pigiausia taip pat Turkija su 68,3, o vienintelė virš Europos Sąjungos vidurkio esanti šalis šioje kategorijoje yra Prancūzija su 112,8.

    Šie rodikliai neįvertina keliautojų pajamų ir perkamosios galios, todėl realus brangumo pojūtis skirtingiems turistams gali būti nevienodas. Vis dėlto kainų lygio indeksai suteikia tvirtą pagrindą palyginti kryptis ir suprasti, kur labiausiai tikėtina sutaupyti apgyvendinimui bei maitinimui, o kur netikėtai išaugs gėrimų sąskaita.

  • Būsto kainos šoko sparčiau už infliaciją: štai kur Europoje brango labiausiai ir kodėl

    Būsto kainos šoko sparčiau už infliaciją: štai kur Europoje brango labiausiai ir kodėl

    Europos Sąjungoje 2026 metų pradžioje būsto kainos ir nuomos įkainiai toliau augo, o kai kuriose šalyse brangimas gerokai aplenkė bendrą kainų kilimą. Eurostato duomenys rodo, kad 2025 metais namų ūkiai būstui vidutiniškai skyrė 18,9 proc. disponuojamų pajamų, o dalyje valstybių ši dalis viršijo 30 proc.

    2026 metų pirmąjį ketvirtį būsto kainos ES buvo 5,1 proc. didesnės nei prieš metus, o nuomos kainos ūgtelėjo 3,0 proc. Tuo pačiu laikotarpiu ES metinė infliacija siekė 2,3 proc., tačiau skirtumai tarp šalių buvo ryškūs.

    Vertinant valstybes, kuriose turimi palyginami duomenys, būsto kainos augo beveik visur. Išimtis buvo Suomija, kur fiksuotas 2,0 proc. metinis būsto kainų kritimas.

    Kur brango sparčiausiai?

    Didžiausias būsto kainų šuolis per metus užfiksuotas Portugalijoje, kur kainos pakilo 17,8 proc. Toliau rikiavosi Bulgarija su 14,8 proc., Slovakija su 14,4 proc. ir Kroatija su 14,3 proc. metiniu augimu.

    Tarp didžiųjų ES ekonomikų ryškiausiai išsiskyrė Ispanija, kur būsto kainos augo 12,8 proc. Prancūzijoje kainos beveik nejudėjo ir per metus pakilo tik 0,1 proc., Vokietijoje augimas siekė 1,4 proc., o Italijoje 5,2 proc., tai yra šiek tiek virš ES vidurkio.

    Dviženklį metinį kainų augimą rodė ir Baltijos regionas: Lietuvoje būstas brango 11,9 proc., Latvijoje 10,9 proc. Taip pat sparčiau kilo kainos Vengrijoje 11,2 proc. ir Čekijoje 10,1 proc.

    Kai kainos lenkia infliaciją

    Nors infliacija ES vidutiniškai buvo mažesnė nei būsto kainų augimas, kai kuriose valstybėse vaizdas buvo kitoks. Rumunijoje infliacija siekė 8,6 proc., Islandijoje 4,7 proc., Kroatijoje 4,1 proc., o šiose šalyse būsto kainų ir bendro kainų lygio santykis išsiskyrė labiausiai.

    Vis dėlto valstybėse, kur būsto kainos augo sparčiausiai, brangimas dažnai buvo apie 10 procentinių punktų didesnis nei infliacija. Tai reiškia, kad perkamoji galia būsto atžvilgiu prastėjo net ir tada, kai bendras kainų augimas buvo santykinai suvaldytas.

    Nuomos kainos: Kroatijos išimtis

    Nuomos kainos ES kilo lėčiau nei būsto kainos ir per metus paaugo 3,0 proc. Nuoma didėjo visose šalyse, kuriose skelbiami duomenys, tačiau kai kur pokytis buvo beveik nepastebimas, pavyzdžiui, Suomijoje ir Slovėnijoje jis siekė po 0,1 proc.

    Ryškiausias išsišokėlis buvo Kroatija: čia nuomos kainos šoktelėjo 39,1 proc. Nekilnojamojo turto ekspertas Mikk Kalmet pabrėžė, kad šalyje nuomą smarkiai kelia didelė paklausa, susijusi tiek su turizmu, tiek su ilgalaike nuoma, o Kroatija vis dažniau konkuruoja su labiau įsitvirtinusiais rinkos lyderiais.

    Be Kroatijos, dviženklį nuomos augimą fiksavo tik Bulgarija, kur nuoma per metus pabrango 10,5 proc. Toliau sekė Islandija ir Rumunija po 8,4 proc. bei Graikija su 8,1 proc. augimu, o dalyje šalių nuomos brangimas liko artimas bendram ES vidurkiui.

    Trumpuoju laikotarpiu tendencija taip pat išliko kylanti: palyginti su 2025 metų ketvirtuoju ketvirčiu, 2026 metų pirmąjį ketvirtį būsto kainos ES padidėjo 1,2 proc., o nuomos kainos 0,7 proc. Tai rodo, kad spaudimas būsto rinkai neapsiriboja vien metiniais palyginimais.

    Pagrindinės priežastys, kurias akcentuoja rinkos dalyviai, išlieka tos pačios: aukštos statybų sąnaudos, ribota naujų būstų pasiūla ir paklausa, kuri greičiau atsigauna sumažėjus infliacijos tempui. Tokia kombinacija kai kuriose rinkose išlaiko kainų augimą net ir tada, kai bendra ekonomika auga lėčiau.

  • Skaičiai šokiruoja: Europoje moterys pensijoje praranda dvigubai daugiau nei algose

    Skaičiai šokiruoja: Europoje moterys pensijoje praranda dvigubai daugiau nei algose

    Atlyginimų atotrūkis matomas, bet pensijose – dar skaudžiau

    Lyčių atlyginimų skirtumas Europoje seniai žinomas, tačiau pensijoje nelygybė dažnai tampa dar ryškesnė. Eurostato duomenimis, Europos Sąjungoje moterys vidutiniškai uždirba 11,1 proc. mažiau nei vyrai.

    Išėjus į pensiją, šis skirtumas išauga iki 24,5 proc. Tai reiškia, kad vidutiniškai moterų pensijos ES siekia apie 75,5 euro už kiekvienus 100 eurų, kuriuos gauna vyrai.

    Kodėl pensijų skirtumas didesnis?

    Ekspertai pabrėžia, kad atlyginimų atotrūkis paprastai skaičiuojamas pagal valandinį atlygį, o pensijų atotrūkis atspindi viso gyvenimo pajamas. Į jį įeina ne tik algos, bet ir darbo stažas, įmokų metai, karjeros pertraukos bei darbo krūvis.

    „Pensijų atotrūkis atspindi viso gyvenimo uždarbį ir įmokų istoriją, todėl jis apima ir karjeros pertraukas, ir trumpesnį laiką apmokamame darbe“, – sakė Manheimo universiteto profesorė Alexandra Niessen-Ruenzi.

    Kitaip tariant, net nedideli skirtumai jaunystėje per kelis dešimtmečius susideda į didelį rezultatą. Prie to prisideda ir sudėtinių palūkanų efektas: mažesnės įmokos ankstyvais karjeros metais dažnai reiškia ženkliai mažesnę sukauptą sumą senatvėje.

    Kur algų atotrūkis didžiausias, o kur net apsiverčia?

    Eurostato duomenimis, 2024 metais lyčių atlyginimų skirtumas 30 Europos šalių svyravo nuo minus 0,8 proc. Liuksemburge iki 18,8 proc. Estijoje. Liuksemburgas išsiskiria tuo, kad statistiškai moterys uždirba daugiau nei vyrai.

    Mažesni rodikliai fiksuoti Belgijoje, Rumunijoje ir Lenkijoje, o vieni didžiausių – Čekijoje, Austrijoje ir Vengrijoje. Didžiosiose ekonomikose taip pat matomi reikšmingi skirtumai: Vokietijoje – 15,6 proc., Jungtinėje Karalystėje – 13,3 proc., Prancūzijoje – 11,8 proc., Ispanijoje – 7,3 proc., Italijoje – 5,3 proc.

    Pensijų atotrūkis: kai kurios šalys išsiskiria ypač stipriai

    Pensijų skirtumas Europoje labai nevienodas: nuo 5,6 proc. Estijoje iki 38,2 proc. Maltoje. Daugiau nei 30 proc. atotrūkis fiksuojamas ir Jungtinėje Karalystėje, Nyderlanduose, Austrijoje, Liuksemburge, Belgijoje bei Airijoje.

    Penkių didžiausių Europos ekonomikų grupėje visos šalys viršija ES vidurkį: Jungtinė Karalystė (37 proc.) ryškiai pirmauja, po jos seka Ispanija (29,2 proc.) ir Italija (28,6 proc.). Prancūzijoje atotrūkis siekia 27,2 proc., Vokietijoje – 25,8 proc.

    „Nedideli skirtumai darbo užmokesčio, darbo valandų, karjeros pertraukų, priežiūros atsakomybių ir taupymo sprendimų per dešimtmečius susikaupia ir aiškiausiai pasimato išėjus į pensiją“, – teigė Goldsmiths Londono universiteto mokslininkė Ariane Agunsoye.

    Ką labiausiai didina nelygybę senatvėje?

    Didžiausią įtaką pensijų skirtumui daro trys susiję veiksniai: mažesni moterų atlyginimai, dažnesnis darbas ne visu etatu ir trumpesnis įmokų laikotarpis. Pastarasis dažnai susijęs su laikinu pasitraukimu iš darbo rinkos gimus vaikams ar ilgalaike artimųjų priežiūra.

    „Moterys gerokai dažniau atlieka neapmokamą vaikų priežiūros ir slaugos darbą, todėl jos patiria brangiai kainuojančius laikotarpius be apmokamo darbo arba dirba prasčiau apmokamuose segmentuose“, – sakė Erasmo universiteto Roterdame mokslininkas Gabriele Mari.

    Įdomu tai, kad tik keliose šalyse pensijų atotrūkis yra mažesnis nei atlyginimų atotrūkis, o tai rodo kitokią darbo rinkos ir šeimos politikos istoriją. Ekspertai atkreipia dėmesį, kad Rytų Europoje ilgą laiką buvo įprasta moterims greičiau grįžti į darbą po gimdymo, todėl įmokų karjera būdavo mažiau nutrūkstama.

  • 38 proc. europiečių nebevalgo trijų kartų per dieną: apklausa atskleidė, kas laukia toliau

    38 proc. europiečių nebevalgo trijų kartų per dieną: apklausa atskleidė, kas laukia toliau

    Kylant kainoms vis daugiau europiečių atsiduria finansiškai nestabilioje padėtyje, o daliai tai jau reiškia tiesioginius kasdienius apribojimus. Naujausio Europos barometro apie skurdą ir nesaugumą duomenimis, 38 proc. apklaustųjų teigia nebegalintys reguliariai valgyti trijų kartų per dieną.

    Tyrimą, kuriame dalyvavo 10 000 žmonių, atliko „Ipsos“ Prancūzijos organizacijos „Secours Populaire“ užsakymu. 29 proc. respondentų savo padėtį įvardijo kaip nesaugią, o netikėta išlaida, jų teigimu, galėtų akimirksniu išbalansuoti biudžetą.

    Apklausa rodo, kad per pastaruosius trejus metus daugumos europiečių perkamoji galia prastėjo. Dėl to žmonės vis dažniau renkasi vadinamuosius sudėtingus sprendimus: atideda pirkinius, mažina išlaidas maistui, energijai ar sveikatai.

    Brangimas pakeitė kasdienybę

    Tyrime pabrėžiama, kad kompromisai apima ne tik pigesnių produktų paiešką, bet ir pagrindinių poreikių ribojimą. Dalis žmonių pripažįsta praleidžiantys valgymus net būdami alkani, o kai kuriose šalyse šis reiškinys ypač ryškus.

    Prie spaudimo prisideda ir tai, kad atlyginimų augimas kai kuriais laikotarpiais nespėjo paskui kainas, todėl realios pajamos traukėsi. Eurostato duomenimis, Europos Sąjungoje skurdo rizikos lygis 2021 metais siekė 17 proc., o kainų šokai vėlesniais metais daugeliui šeimų tapo papildomu išbandymu.

    Kita dažnai minima taupymo kryptis yra šildymas ir kitos energijos sąnaudos, taip pat skolinimasis kasdienėms išlaidoms. Tyrimo autoriai pažymi, kad dalis gyventojų atideda ir sveikatos priežiūrą, nes paslaugos ar vaistai pabrango, o biudžete nelieka laisvų lėšų.

    Smūgis šeimoms su vaikais

    Ypač jautriai situaciją apibūdina tėvai: kai kurie jų teigia ribojantys savo maistą, kad galėtų pamaitinti vaikus. 21 proc. tėvų nurodė bent kartą patyrę atvejį, kai „nevalgė pakankamai“ tam, kad maisto užtektų atžaloms.

    Tai atspindi platesnę tendenciją, kurią fiksuoja ir nevyriausybinės organizacijos įvairiose valstybėse: augant maisto kainoms, dalis žmonių dažniau renkasi nukainotas prekes arba kreipiasi į labdaros maisto bankus.

    Tokie signalai rodo, kad pragyvenimo kaštų krizė palietė ne tik pažeidžiamiausias grupes, bet ir dalį anksčiau stabiliai gyvenusių namų ūkių. Apklausos duomenimis, nemaža dalis europiečių baiminasi, kad artimiausiais mėnesiais rizika patekti į nesaugią finansinę padėtį išliks didelė.

    Infliacija lėtėja, bet kainos nekinta taip greitai

    Nors bendri infliacijos rodikliai Europoje vėliau ėmė lėtėti, gyventojai dažnai nejaučia greito palengvėjimo, nes maisto ir energijos kainos paprastai mažėja lėčiau. 2022 metais infliacija daugelyje šalių pasiekė rekordinius lygius, o vien būsto, vandens, dujų ir kitų susijusių išlaidų kategorija Europos mastu šoktelėjo dviženkliu tempu.

    Tyrime nurodoma, kad 62 proc. respondentų labiausiai nerimauja dėl maisto kainų, o 59 proc. įvardija netikėtas išlaidas ir degalų kainas kaip pagrindinius finansinio nerimo šaltinius. Tai reiškia, kad net ir stabilizuojantis bendram kainų augimui, šeimų biudžetams labiausiai skauda ten, kur išlaidų sumažinti sudėtingiausia.

    Ekspertai pabrėžia, kad tokio tipo apklausos pirmiausia parodo gyventojų savijautą ir kasdienius pasirinkimus, o kartu leidžia matyti, kaip greitai kainų šokai perauga į socialines pasekmes. Jei realios pajamos neatsigauna, maisto nepriteklius ir energinis skurdas gali tapti ilgalaike problema net ir mažėjant oficialiems infliacijos rodikliams.

  • Kur Europoje diplomas beveik garantuoja darbą, o kur net magistrai stringa bedarbystėje?

    Kur Europoje diplomas beveik garantuoja darbą, o kur net magistrai stringa bedarbystėje?

    Universitetinis diplomas dažnai laikomas saugiausia investicija į karjerą, tačiau Europos darbo rinkoje jo vertė labai priklauso nuo šalies. Naujausi Eurostato duomenys rodo, kad kai kuriose valstybėse aukštąjį išsilavinimą turinčių 25–54 metų žmonių nedarbas yra beveik nulinis, o kitur jis išlieka vienas didžiausių regione.

    Mažiausi rodikliai fiksuojami Vidurio ir Rytų Europoje. Rumunijoje, Čekijoje, Lenkijoje ir Bulgarijoje aukštąjį išsilavinimą turinčių asmenų nedarbas nesiekia 1,5 proc., todėl diplomas čia realiai tampa stipriu konkurenciniu pranašumu.

    Kita Europos pusė atrodo gerokai sudėtingiau. Šiaurės Makedonijoje, Turkijoje ir Bosnijoje ir Hercegovinoje aukštąjį išsilavinimą turinčių gyventojų nedarbas siekia apie 7 proc., o Europos Sąjungoje aukščiausias rodiklis išlieka Graikijoje, kur jis artėja prie 6 proc.

    Didžiosiose Vakarų Europos ekonomikose situacija taip pat nevienoda. Prancūzijoje naujausių absolventų nedarbas siekia apie 4,7 proc., Ispanijoje apie 5,7 proc., kai tuo metu Europos Sąjungos vidurkis yra apie 3,6 proc., o Italijoje ir Vokietijoje rodikliai laikosi ties maždaug 3 proc.

    Bendras nedarbas: Ispanija išsiskiria

    Vertinant bendrą 25–54 metų gyventojų nedarbą, Ispanija išlieka prasčiausioje Europos Sąjungos pozicijoje. Nors šalies ekonomika minima tarp sparčiausiai augančių, nedarbo lygis šioje amžiaus grupėje viršija 9 proc.

    Palyginimui, Serbijoje nedarbas siekia apie 8,7 proc., Turkijoje apie 7,5 proc., o Europos Sąjungos vidurkis yra apie 5,4 proc. Italija ir Prancūzija taip pat viršija šį vidurkį, atitinkamai apie 6,6 proc. ir 6,1 proc.

    Žemiausi bendro nedarbo rodikliai fiksuojami Čekijoje, Maltoje, Lenkijoje ir Nyderlanduose, kur jis išlieka žemiau 3 proc. Vokietijoje nedarbas taip pat nėra aukštas ir nesiekia 4 proc., tačiau skirtumai tarp šalių rodo, kad vien ekonomikos dydis neapsaugo nuo darbo rinkos įtampos.

    Jaunimas be darbo ir studijų

    Eurostatas taip pat vertina NEET rodiklį, apimantį 15–29 metų jaunuolius, kurie nesimoko, nedirba ir nesitreniruoja. Europos Sąjungoje tokių jaunuolių yra daugiau nei vienas iš dešimties, o vidurkis siekia apie 11 proc.

    Skirtumai tarp šalių dideli: Nyderlanduose rodiklis siekia apie 5 proc., o Rumunijoje išauga iki maždaug 19 proc. Virš Europos Sąjungos vidurkio yra 10 valstybių, o aukščiausi rodikliai, be Rumunijos, fiksuojami Italijoje, Bulgarijoje ir Graikijoje, kur daugiau nei 13 proc. jaunimo lieka už švietimo ir darbo sistemos ribų.

    Per pastarąjį dešimtmetį Europos Sąjungos vidurkis sumažėjo daugiau nei 4 procentiniais punktais. Ryškiausi NEET mažėjimai stebimi Italijoje ir Graikijoje, tačiau dalyje vokiškai kalbančių šalių tendencijos priešingos: Vokietijoje, Liuksemburge ir Austrijoje rodikliai šiek tiek paaugo.

    Duomenys rodo, kad vieno aiškaus NEET profilio nėra: skirtumai tarp vyrų ir moterų nedideli, o merginos šiek tiek dažniau patenka į šią grupę. Taip pat ryškios atskirties tarp didmiesčių, priemiesčių ir kaimo nėra, nors kaimo vietovėse rodiklis paprastai būna kiek didesnis.

  • Euro zonoje infliacija smuko labiau nei tikėtasi: kur kainos vėso greičiausiai?

    Euro zonoje infliacija smuko labiau nei tikėtasi: kur kainos vėso greičiausiai?

    Euro zonoje birželio mėnesį infliacija netikėtai ryškiai sulėtėjo ir tai sustiprino lūkesčius, kad Europos Centrinis Bankas (ECB) gali neskubėti griežtinti pinigų politikos. Eurostato išankstiniu vertinimu, metinė infliacija sumažėjo iki 2,8 proc., kai gegužę siekė 3,2 proc.

    Rezultatas buvo geresnis nei prognozuota, o mėnesio pokytis apskritai tapo neigiamas: kainos per mėnesį smuko 0,1 proc. Tai pirmas mėnesinis kainų kritimas šiais metais po kelių mėnesių augimo.

    Kas labiausiai traukė infliaciją žemyn?

    Kartu gerėjo ir rodikliai, kuriuos ECB paprastai vertina kaip patikimesnį signalą apie ilgalaikes tendencijas. Vadinamoji bazinė infliacija, neįtraukianti energijos ir maisto, sumažėjo iki 2,4 proc., kai gegužę buvo 2,6 proc.

    Didžiausias infliacijos šaltinis išliko energija, tačiau jos brangimas pastebimai lėtėjo. Metinis energijos kainų augimas siekė 8,7 proc., kai mėnesiu anksčiau buvo 10,8 proc., o tai rodo, kad ankstesnis šokas pamažu blėsta.

    Švelnėjo ir kitos vartojimo krepšelio dalys: paslaugų infliacija sumažėjo iki 3,2 proc. nuo 3,5 proc., maisto, alkoholio ir tabako kainų augimas lėtėjo iki 1,6 proc. nuo 1,9 proc. Pramoninių prekių, neįskaitant energijos, kainų augimas išliko 0,9 proc.

    Kur kainos kilo lėčiausiai, o kur – sparčiausiai?

    Tarp euro zonos šalių mažiausia metinė infliacija fiksuota Maltoje – 1,9 proc. Prancūzijoje ir Estijoje ji siekė po 2,0 proc., o tai reiškia, kad šios ekonomikos judėjo aiškiai žemiau euro zonos vidurkio.

    Vokietijoje metinė infliacija sudarė 2,4 proc., Suomijoje – 2,7 proc. Tuo metu rytinėje euro zonos dalyje vaizdas buvo kitoks: Lietuvoje metinė infliacija siekė 5,5 proc., Bulgarijoje – 5,3 proc., Kroatijoje – 4,2 proc., Kipre – 4,0 proc.

    Mėnesio pjūvyje kai kuriose šalyse kainos mažėjo: Belgijoje, Bulgarijoje, Estijoje ir Liuksemburge jos krito po 0,4 proc. Prancūzijoje, Austrijoje ir Suomijoje kainos sumažėjo po 0,3 proc.

    Didžiausi mėnesiniai kainų šuoliai fiksuoti Maltoje, kur jos kilo 1,0 proc., ir Kipre – 0,8 proc. Ispanijoje ir Lietuvoje kainos per mėnesį augo po 0,6 proc., o tai rodo nevienodą kainų dinamiką visoje euro zonoje.

    Didžiosios ekonomikos vėso skirtingai

    Didžiosios euro zonos šalys birželį taip pat demonstravo lėtesnę infliaciją. Vokietijoje harmonizuotas rodiklis sumažėjo iki 2,4 proc. nuo 2,7 proc., o svarbiausias veiksnys buvo energijos kainų augimo sulėtėjimas.

    Prancūzijoje harmonizuota infliacija krito iki 2,0 proc. nuo 2,8 proc., o per mėnesį kainos sumažėjo 0,2 proc. Italijoje kritimas buvo kuklesnis: harmonizuota infliacija beveik nekito ir siekė 3,1 proc., nes namų ūkių energijos tarifai reagavo lėčiau nei didmeninės kainos.

    Rinkose šie skaičiai sustiprino prielaidą, kad ECB liepos posėdyje gali rinktis pauzę ir laukti daugiau duomenų. Mažėjanti bazinė infliacija bei vėstantys energijos rodikliai ECB suteikia daugiau erdvės neeskaluoti palūkanų kėlimo, ypač jei ekonomikos augimas išlieka vangus.

    Vis dėlto ekonomistai pabrėžia, kad energijos segmentas išlieka pagrindinis neapibrėžtumo šaltinis, o paslaugų kainos vis dar kyla greičiau nei bendras vidurkis. Tai reiškia, kad infliacijos kelias žemyn gali būti nelygus, o sprendimai dėl palūkanų ir toliau priklausys nuo ateinančių mėnesių duomenų.