Tag: Evoliucija

  • Mokslininkai atskleidė senovinį ląstelių „kalbos“ kodą: jis atsirado dar prieš sudėtingą gyvybę

    Mokslininkai atskleidė senovinį ląstelių „kalbos“ kodą: jis atsirado dar prieš sudėtingą gyvybę

    Mokslininkai iš Heinricho Heine’s universiteto Diuseldorfe ir Eberhardo Karlo universiteto Tiubingene išsiaiškino, kaip itin paprasti organizmai gali koordinuoti veiksmus tarpusavyje. Tyrime nagrinėtos melsvabakterės, priklausančios Nostoc genčiai, kurios sudaro ištisas tarpusavyje sujungtų ląstelių grandines.

    Nors šios bakterijos neturi ląstelės branduolio, jų kolonijos veikia stebėtinai darniai. Kad išgyventų, kaimyninės ląstelės turi dalintis medžiagomis ir greitai perduoti signalus, ypač keičiantis aplinkos sąlygoms.

    Signalai keliauja per kalcį

    Tyrėjai nustatė, kad pagrindinis komunikacijos „nešėjas“ yra kalcio jonai. Jų koncentracijos pokyčiai ir judėjimas tarp susijungusių ląstelių leidžia perduoti informaciją ir reguliuoti, kaip veikia jungtys, sujungiančios kaimynines ląsteles.

    Tokia schema primena principą, kuris gerai žinomas ir sudėtingesniuose organizmuose, įskaitant gyvūnus: ląstelės palaiko tiesioginius ryšius per specializuotas jungtis, kad galėtų apsikeisti signalais. Nors melsvabakterių jungtys nėra identiškos gyvūnų audiniuose aptinkamoms, pats valdymo principas pasirodo esantis netikėtai panašus.

    Kodėl tai svarbu evoliucijai?

    Darbo autoriai pabrėžia, kad tokie rezultatai rodo labai seną šaknį: ląstelių komunikacijos mechanizmai galėjo atsirasti gerokai anksčiau, nei Žemėje išsivystė daugialąsčiai organizmai su audiniais ir organais. Kitaip tariant, tai gali būti ne „vėlyvas“ evoliucijos išradimas, o bazinė biologinė strategija, susiformavusi ankstyvoje gyvybės istorijoje.

    Ši įžvalga svarbi aiškinantis vieną didžiausių gyvybės lūžių: perėjimą prie daugialąstiškumo. Vien tik ląstelių „suklijavimo“ nepakanka, kad atsirastų sudėtingas organizmas, nes reikia patikimo būdo koordinuoti veiklą, dalintis ištekliais ir greitai reaguoti į kaimynų pokyčius.

    Kas toliau?

    Mokslininkų teigimu, geriau supratus, kaip paprasti organizmai sprendė koordinacijos problemą, galima tiksliau atkurti kelią, vedusį į sudėtingesnes gyvybės formas. Be to, kalcio signalų vaidmuo melsvabakterėse suteikia papildomų užuominų, kodėl kalcis taip plačiai paplitęs kaip universalus biologinis „jungiklis“ skirtingose gyvybės šakose.

    Tyrimo išvada aiški: ląstelių komunikacija nėra modernus reiškinys. Panašu, kad jos pagrindiniai principai egzistavo dar tada, kai Žemėje dominavo gerokai paprastesnės gyvybės formos.

  • 2026 metų Ig Nobelio laureatai: nuo „bučinio“ apibrėžimo iki tarakonų pieno ir turtuolių etikos

    2026 metų Ig Nobelio laureatai: nuo „bučinio“ apibrėžimo iki tarakonų pieno ir turtuolių etikos

    Kas yra Ig Nobelis?

    2026 metais paskelbti Ig Nobelio premijų laureatai – kasmetinis renginys, kuriame apdovanojami neįprasti, kartais juokingi, bet mąstyti priverčiantys moksliniai tyrimai. Šių premijų idėja paprasta: pirmiausia prajuokinti, o paskui paskatinti rimčiau pasižiūrėti į tai, kaip veikia mokslas ir kasdienis pasaulis.

    Skirtingai nei Nobelio premijų laureatai, Ig Nobelio laimėtojai negauna didžiulių piniginių prizų. Tačiau ceremonija tradiciškai žaidžia simboliais: šiemet apdovanotiesiems įteiktos ir humoristinės dovanos, o renginio tema buvo grybai.

    Ceremonija persikėlė į Europą

    Šių metų apdovanojimai įteikti Ciuriche, Šveicarijoje – tai išskirtinis atvejis, nes paprastai ceremonija vykdavo Jungtinėse Valstijose. Organizatoriai viešai aiškino, kad sprendimui įtakos turėjo prastėjantis požiūris į mokslą ir su kelionėmis susiję saugumo bei logistikos klausimai.

    Renginio vedėjas ir „The Annals of Improbable Research“ redaktorius Marcas Abrahamsas pabrėžė, kad per pastaruosius metus svečiams tapo nesaugu atvykti į šalį.

    „Per pastaruosius metus mūsų svečiams tapo nesaugu atvykti į šalį. Negalime sąžiningai prašyti nei naujų laureatų, nei tarptautinių žurnalistų šiemet keliauti į Jungtines Valstijas“, – sakė Marcas Abrahamsas.

    Už ką apdovanota: bučiniai, etika ir tarakonų pienas

    Viena labiausiai aptariamų 2026 metų kategorijų – biomechanika, kurioje siūlomas tikslesnis bučinio apibrėžimas. Tyrėjai analizavo skirtingų rūšių elgesį ir aprašė bučinį kaip neagresyvų, kryptingą tos pačios rūšies individų burnos kontaktą su lūpų ar burnos dalių judesiu, kai neperduodamas maistas.

    Toks apibrėžimas leido palyginti elgesį tarp skirtingų gyvūnų ir žmonių bei kelti hipotezes apie bučinio kilmę evoliucijoje. Tyrimo autoriai teigė, kad bučiavimosi elgesys galėjo būti paplitęs tarp didžiųjų beždžionių, o jo ištakos gali siekti labai senus žmonijos raidos etapus.

    Ekonomikos srityje apdovanotas darbas, kuriame apibendrinti tyrimai apie socialinės klasės ir neetiško elgesio ryšį. Autoriai rėmėsi kelių eksperimentų ir stebėjimų duomenimis, rodančiais, kad aukštesnį statusą turintys žmonės tam tikrose situacijose dažniau linkę elgtis savanaudiškai, pavyzdžiui, nepaisyti taisyklių ar siekti asmeninės naudos kitų sąskaita.

    Chemijos kategorijoje dėmesį patraukė tyrimas apie viviparinius tarakonus ir jų gaminamų pieno kristalų baltymus. Mokslininkai analizavo šių kristalų struktūrą, o viešojoje erdvėje tai dažnai supaprastinama iki teiginio, kad tarakonų pieno baltymai yra ypač kaloringi ir energingi, nors praktinio maisto produkto konteksto čia nėra.

    Fizikos premija skirta bandymams sukurti mažiau taškančius pisuarus. Tyrėjai derino teorinius skaičiavimus ir eksperimentus, siekdami nustatyti, kokiu kampu srovė turi pataikyti į paviršių, kad sumažėtų atšokimai ir purslai, o tai svarbu higienai ir vandens taupymui.

    Medicinos kategorijoje apdovanotas darbas apie nosies pūtimo aerodinamiką ir tai, kaip iškvėpimo greitis bei trukmė gali lemti gleivių pašalinimo efektyvumą. Autorius taip pat aptarė kultūrinius skirtumus, kodėl vienose šalyse nosies pūtimas viešumoje laikomas įprastu, o kitose – nemandagiu.

    Taikos kategorijoje išskirtas tyrimas apie tai, ko žmonės tikisi iš draugų socialiniuose konfliktuose. Tyrėjai nagrinėjo paradoksą, kad draugo agresija ar šiurkštumas mums nepatinka, kai tai nukreipta į mus, bet kai kuriose situacijose dalis žmonių vertina draugą, kuris griežčiau elgiasi su tais, kurių patys nemėgsta.

    Tarp kitų apdovanotų temų minėti ir tyrimai apie tai, kaip tėvai vertina vaikų kūno kvapą skirtingais amžiaus tarpsniais, taip pat eksperimentai, susiję su aplinkos stebėsena ir netikėtais metodais įvairiems reiškiniams išmatuoti. Organizatoriai skelbia, kad 2027 metų Ig Nobelio ceremonija planuojama Antverpene, Flandrijoje.

  • Mokslininkai nustebino: kodėl europiečiai vengia vabzdžių ir ką čia „pasakė“ mūsų genai

    Mokslininkai nustebino: kodėl europiečiai vengia vabzdžių ir ką čia „pasakė“ mūsų genai

    Ilgą laiką europiečių nenoras valgyti vabzdžius dažniausiai buvo aiškinamas kultūriniais įpročiais ir pasibjaurėjimu. Tačiau naujesni antropologijos ir genetikos tyrimai rodo, kad priežastys gali būti gilesnės: jas galėjo formuoti aplinka, mitybos istorija ir evoliucinė atranka.

    Vabzdžiai daugelyje pasaulio regionų yra įprasta mitybos dalis, ypač Azijoje, Afrikoje, Australijoje ir Pietų Amerikoje. Europoje jie dažniau paragaujami iš smalsumo, kelionėse ar kaip kulinarinis iššūkis, o ne kaip kasdienis produktas.

    Kiek vabzdžių laikomi valgomi?

    Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO) yra nurodžiusi, kad valgymui gali būti tinkama daugiau nei 1 500 vabzdžių rūšių. Kituose šaltiniuose minima, kad realiai pasaulio mityboje naudojama daugiau nei 2 000 rūšių, o jų panaudojimas skiriasi pagal regiono tradicijas ir prieinamumą.

    Dažniausiai vartojami vabalai ir jų lervos, taip pat skėriai, žiogai, skruzdėlės, bičių ir vapsvų produktai bei įvairių drugių vikšrai. Vabzdžiai kepami, džiovinami, rūkymi arba malami į miltus, kurie vėliau maišomi į kitus gaminius.

    Kodėl vabzdžiai laikomi vertingu maistu?

    Mitybos požiūriu vabzdžiai gali būti koncentruotas baltymų šaltinis, be to, juose aptinkama nesočiųjų riebalų rūgščių, mikroelementų ir vitaminų. Dėl to jie vis dažniau minimi diskusijose apie tvaresnę mitybą, nes kai kurių rūšių auginimas gali reikalauti mažiau išteklių nei tradicinė gyvulininkystė.

    Vis dėlto Europoje vartotojų priėmimas išlieka ribotas: svarbūs ne tik skonio įpročiai, bet ir psichologinis barjeras, susijęs su vabzdžių siejimu su kenkėjais ar nehigieniškumu. Tai dar labiau sustiprina faktas, kad Europos virtuvė istoriniu laikotarpiu rėmėsi kitais baltymų šaltiniais.

    Ką parodė tyrimai apie europiečių praeitį?

    Pompeu Fabra universiteto ir Evoliucinės biologijos instituto mokslininkai tyrė, ką apie senąją mitybą gali pasakyti dantų akmenys. Analizuoti 745 anatomiškai šiuolaikinių žmonių dantų akmenų mėginiai, dalis jų buvo iki 33 000 metų senumo, nes dantų akmenyse gali išlikti su maistu susijusių organizmų DNR pėdsakų.

    Rezultatai leido daryti išvadą, kad šiaurinėje Eurazijoje gyvenę žmonės vabzdžius greičiausiai valgė retai ir nenuosekliai. Tai reikštų, kad vabzdžiai į racioną galėjo patekti atsitiktinai, epizodiškai arba tik ypatingomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, maisto trūkumo laikotarpiais.

    „Analizė rodo, kad šiaurinėje Eurazijoje vabzdžiai greičiausiai nebuvo įprastas maistas ir į racioną patekdavo retai“, – teigė tyrėjai, apibendrindami dantų akmenų duomenis.

    Be to, mokslininkai vertino genetinius skirtumus, susijusius su hitinazės gamyba. Hitinazė yra fermentas, padedantis skaidyti chitiną – medžiagą, iš kurios sudarytas vabzdžių išorinis apvalkalas.

    Šiaurinės Eurazijos populiacijose aptikti genų variantai, siejami su prastesniu chitino skaidymu. Tyrėjų interpretacija tokia: jei vabzdžiai ilgesnį laiką nebuvo svarbi mitybos dalis, gebėjimas efektyviai apdoroti chitiną galėjo silpnėti, o tokie genetiniai variantai išlikti per kartas.

    Dar viena pastebėta tendencija: kuo arčiau tropikų gyveno populiacijos, tuo dažniau pasitaikė genetiniai variantai, galintys būti palankesni chitino virškinimui. Tropikuose vabzdžių yra daugiau, jie įvairesni, prieinami ilgesnę metų dalį, o kai kurios socialinių vabzdžių rūšys sudaro gausias kolonijas, kurias lengviau surinkti maistui.

    Tuo metu šiauresniuose regionuose vabzdžių biomasė mažesnė, jų sezoniškumas ryškesnis, o rinkimas reikalauja daugiau pastangų. Dėl to europiečių atsargumas vabzdžių atžvilgiu, mokslininkų požiūriu, gali būti ne vien skonio ar auklėjimo klausimas, bet ir ilgalaikio prisitaikymo prie skirtingos aplinkos pasekmė.

    Ši tema aktualėja ir šiandien: Europos Sąjungoje plečiasi diskusijos apie alternatyvius baltymų šaltinius, o vartotojų požiūrį formuoja ne tik kainos ar tvarumas, bet ir pasitikėjimas sauga, ženklinimu bei apdorojimo būdais. Mokslininkai pabrėžia, kad įpročiai keičiasi lėtai, todėl net turint daugiau produktų pasirinkimo, kultūrinė inercija ir biologiniai skirtumai gali išlikti reikšmingi.

  • Mokslininkai nufilmavo keistą giliavandenę žuvį: jūros dugnu ji juda tarsi mėnwalkina

    Mokslininkai nufilmavo keistą giliavandenę žuvį: jūros dugnu ji juda tarsi mėnwalkina

    Kinijos mokslininkai Pietų Kinijos jūroje nufilmavo giliavandenę šarvuotąją jūrinę robiną, kuri jūros dugnu juda neįprastai: šonu kaip vėžiagyvis, o kartais net atbulas, primindama vadinamąjį mėnulio ėjimą. Tyrėjai teigia, kad toks atbulas slydimas iki šiol nebuvo aprašytas jokiai kitai žuviai.

    Tyrime aprašyta rūšis Scalicus engyceros, priklausanti Peristediidae šeimai, mokslui žinoma dar nuo 1872 metų. Vis dėlto nauja vaizdo medžiaga leido pirmą kartą detaliai pamatyti jos elgseną natūralioje aplinkoje, kelių šimtų metrų gylyje, kur vyrauja tamsa ir didelis slėgis.

    Kaip žuvis „vaikšto“ dugnu?

    Šių žuvų judėjimą lemia sustorėję, standūs krūtinės pelekų spinduliai, kurie veikia tarsi atramos. Jais žuvis remiasi į dugną ir „žingsniuoja“, o iškilus grėsmei gali staigiai trūkčioti ar net šoktelėti, taip greitai keisdama kryptį.

    Dar viena svarbi adaptacija yra šakotos, grėbliuką primenančios ataugos ant snukio. Jomis žuvis šluoja nuosėdas, liesdama dugno nelygumus ir, tikėtina, ieškodama grobio bei orientuodamasi ten, kur regėjimas menkai padeda.

    „Šios vaikščiojančios žuvys slepia gerokai daugiau naujų elgsenos ir evoliucinių prisitaikymų, nei manyta anksčiau“, – sakė Sun Jat-seno universiteto jūrų mokslininkas Han Tian.

    Ką keičia naujieji stebėjimai?

    Dar visai neseniai daugelis giliavandenių rūšių buvo tiriamos tik tada, kai jos būdavo sugautos arba išmestos į krantą, todėl apie natūralią elgseną žinota mažai. Šiuolaikiniai pilotuojami aparatai ir nuotoliniu būdu valdomi robotai leidžia stebėti gyvūnus jų buveinėse, nesunaikinant aplinkos ir neiškreipiant elgsenos.

    To paties projekto metu užfiksuotos ir kitos šarvuotųjų robinų rūšys, stebėtos maždaug 350–500 metrų gylyje. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie duomenys padeda geriau suprasti, kaip ekstremalios jūros gelmių sąlygos formuoja unikalius kūno sandaros bruožus ir judėjimo strategijas.

    „Stebėdami giliavandenius gyvūnus gyvus jų aplinkoje, galime geriau suprasti rūšių prisitaikymą ir evoliuciją“, – sakė Han Tian.

    Kodėl tai svarbu ateities tyrimams?

    Giliavandenės ekosistemos laikomos vienomis mažiausiai ištirtų Žemėje, o naujos kartos povandeninės technologijos plečia galimybes aptikti ne tik naujas rūšis, bet ir netikėtą jau žinomų gyvūnų elgseną. Mokslininkai tikisi, kad tokie stebėjimai leis tiksliau vertinti giliavandenių bendrijų biologinę įvairovę ir geriau suprasti, kaip vystosi prisitaikymai aplinkoje, kurioje nuolatinė tamsa ir didelis slėgis yra norma.

    Tyrimo rezultatai paskelbti mokslo žurnale „Ocean-Land-Atmosphere Research“.

  • Teksase rastą „vėžiagyvį“ perrašė iš naujo: 324 mln. metų fosilija – 24 kojų vabzdys

    Teksase rastą „vėžiagyvį“ perrašė iš naujo: 324 mln. metų fosilija – 24 kojų vabzdys

    Vakarų Teksase dar 1985 metais aptikta fosilija, ilgus dešimtmečius laikyta jaunu vėžiagyviu, pasirodė esanti visiškai nauja, mokslui anksčiau neaprašyta vabzdžių rūšis. Naujas tyrimas rodo, kad maždaug prieš 324 mln. metų gyvenęs organizmas priklausė šešiakojų (hexapodų) linijai, nors išsiskyrė neįprasta sandara.

    Mokslininkai naują rūšį pavadino Chosha praecursor ir pabrėžė, kad ji turi 24 irklą primenančias kojas, o ne įprastas šešias, būdingas šiuolaikiniams vabzdžiams. Tokia anatomija ilgai klaidino, nes fosilija buvo aptikta sluoksniuose kartu su kitais vandens nariuotakojais, o įspaudas tamsiame akmenyje buvo sunkiai įskaitomas.

    Peržiūra tapo įmanoma pasitelkus kryžmiškai poliarizuotos šviesos vaizdinimą, kuris sumažina atspindžius ir leidžia geriau matyti smulkias struktūras. Taip tyrėjai aiškiau identifikavo galvos ir antenų požymius bei kitus bruožus, būdingus ankstyviesiems vabzdžiams, bet kartu fiksavo ir vėžiagyvius primenantį pilvelį.

    „Mūsų filogenetinė rekonstrukcija rodo, kad Chosha praecursor yra šešiakojis, todėl labiausiai tikėtina, kad tai anksti atsiskyręs vabzdys“, – teigiama tyrime.

    Tyrėjų teigimu, ypač intriguoja pilvelyje matomi, žiaunas primenantys priedai, kurie gali rodyti pusiau vandens gyvenimo būdą. Tai sustiprina hipotezę, kad ankstyvųjų vabzdžių perėjimas iš vandens į sausumą galėjo būti ne staigus, o laipsniškas, apimantis pakrančių ir šlapynių aplinkas.

    Dar vienas svarbus kontekstas – vadinamoji šešiakojų spraga, kai fosilijų įraše trūksta aiškių radinių, o genetiniai laiko modeliai rodo senesnę kilmę nei leidžia patvirtinti iškasenos. Naujoji fosilijos interpretacija, kartu su kitų mįslingų ankstyvųjų šešiakojų peržiūra, gali padėti geriau suderinti šiuos du įrodymų šaltinius.

    Šis atradimas svarbus ne tik dėl naujos rūšies, bet ir dėl platesnio vaizdo: jis primena, kad ankstyvųjų vabzdžių evoliucijoje galėjo egzistuoti daug įvairesni kūno planai nei vėliau nusistovėjusios šešių kojų „taisyklės“. Mokslininkai tikisi, kad pažangesni vaizdinimo metodai ir kitų senų kolekcijų peržiūra atskleis daugiau panašių klaidingai priskirtų fosilijų.

  • Tyrimas: seniausios gyvatės prisitaikė ne vien urvuose – jų evoliucija vyko ir sausumoje, ir jūroje

    Gyvačių kilmė ilgą laiką buvo viena daugiausia diskusijų keliančių evoliucinės biologijos temų, ypač dėl to, kaip ir kodėl jos neteko galūnių. Fosilijų įrašas ilgai buvo pernelyg skurdus, kad leistų patikimai atsakyti, ar lemiamas žingsnis įvyko prisitaikant prie urvų, ar prie vandens aplinkos.

    Naujas tyrimas, publikuotas žurnale „Nature“, siūlo kitokią išvadą: ankstyvosios gyvatės neėjo vienu keliu. Mokslininkai teigia, kad jos jau vėlyvosios kreidos laikotarpiu demonstravo didelę įvairovę ir bandė skirtingas gyvenimo strategijas – nuo rausių iki sausumos plėšrūnų ir jūrinės aplinkos.

    Tyrėjai aprašė naują fosilinę rūšį Tametara mirim, rastą pietryčių Brazilijos vėlyvosios kreidos nuogulose ir datuojamą maždaug prieš 80 milijonų metų. Šis radinys laikomas vienu geriausiai išsilaikiusių ankstyvųjų gyvačių skeletų, leidžiančių detaliai analizuoti anatomiją.

    Fosilija ištirta kompiuterinės tomografijos metodu ir 3D vizualizacija: taip atkurtos kaukolės, slankstelių ir vadinamojo endokasto detalės, kurios leidžia spręsti apie smegenų formą. Pasak autorių, būtent neuroanatomijos rekonstrukcija gali atskleisti, kokioms jutiminėms ir ekologinėms užduotims gyvūnas buvo geriausiai prisitaikęs.

    „Mūsų rezultatai rodo, kad ankstyvosios gyvatės jau vėlyvosios kreidos laikotarpiu pasiekė įspūdingą ekologinę ir morfologinę įvairovę, maždaug prieš 80 milijonų metų“, – sakė tyrimo autorius T. Simoesas.

    Komanda Tametara palygino su kita gerai žinoma fosiline gyvate Dinilysia patagonica iš Argentinos. Analizė parodė ryškius skirtumus: Tametara, sprendžiant iš smegenų formos ir kaulų mikrostruktūros, buvo prisitaikiusi rausti, o Dinilysia labiau atitiko sausumos gyvenimo būdą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad šiuos duomenis sustiprina ir jūrinių nuogulų įrodymai apie ankstyvą gyvačių atsiradimą jūrinėje aplinkoje. Tokia kombinacija leidžia daryti išvadą, kad gyvačių evoliucijoje galėjo vykti keli nepriklausomi perėjimai tarp rausių, sausumos ir jūros buveinių.

    „Sujungę smegenų rekonstrukcijas iš kompiuterinės tomografijos su duomenimis apie šiuolaikines gyvates, parodėme, kad ankstyvosios gyvatės ne tiesiog artėjo prie vienos šiuolaikinės būklės, o eksperimentavo su skirtingomis jutiminėmis ir ekologinėmis strategijomis“, – teigė tyrėjai.

    Šios išvados keičia ilgai dominavusį požiūrį, kad bekojė kūno sandara turėjo vieną pagrindinį „variklį“. Jei ankstyvosios gyvačių linijos skirtingu metu ir skirtingose vietose prisitaikė prie nevienodų buveinių, tuomet jų kūno planas galėjo būti universalesnė adaptacija, leidusi sėkmingai išnaudoti daug ekologinių nišų.

    Be to, tyrimas parodo, kaip sparčiai paleontologijoje daugėja informacijos, kai fosilijos derinamos su aukštos raiškos vaizdinimo metodais. Tokie metodai leidžia vertinti ne tik kaulus, bet ir netiesioginius požymius, susijusius su jutimais ir elgsena, todėl ankstyvosios gyvačių istorijos rekonstrukcija tampa tikslesnė.

  • Mokslininkai išskaidė paukščių giesmes: 3 160 rūšių dainos sudėliotos iš 8 pagrindinių motyvų

    Mokslininkai paskelbė vieną plačiausių iki šiol paukščių giesmių tyrimų: išanalizavę apie 116 000 įrašų iš 3 160 rūšių jie nustatė, kad giesmės dažniausiai sudarytos iš aštuonių bazinių akustinių motyvų.

    Tarp šių motyvų minimi, pavyzdžiui, trelės, švilpesiai ir harmoningos natos. Tyrėjų teigimu, būtent šių pasikartojančių struktūrų deriniai sukuria tūkstančių rūšių atpažįstamą ir dažnai labai sudėtingą „muziką“.

    Didžiausias dėmesys tyrime skirtas žvirbliniams, kurie sudaro beveik 60 proc. visų paukščių ir apima daugiau nei 6 500 rūšių. Šių paukščių giesmės dažniausiai naudojamos porai pritraukti arba varžovams atbaidyti, o jų forma gali svyruoti nuo trumpų pasikartojančių natų iki ilgesnių melodinių frazių.

    Tyrėjai pabrėžia, kad iki šiol buvo neaišku, kaip skirtingose buveinėse gyvenančios rūšys suformuoja taip smarkiai besiskiriančius giedojimo raštus. Naujoji analizė leidžia kalbėti apie bendrą „konstruktorių“: motyvai, panašu, atsirado ankstyvame giesmės evoliucijos etape ir vėliau ne kartą prisitaikė prie vietinių sąlygų.

    Skirtingai nei daugelyje ankstesnių darbų, kurie dažnai apsiriboja tokiais parametrais kaip garso aukštis ar dažnis, šiame tyrime nagrinėta smulki giesmės struktūra laike ir dažnių srityje. Tai suteikė galimybę palyginti įrašus didžiuliu mastu ir atsekti pasikartojančias formas net ir tarp tolimai giminingų rūšių.

    Pasak autorių, kiekviena rūšis paprastai naudoja maždaug penkis iš aštuonių motyvų. Dauguma rūšių remiasi vienu vyraujančiu motyvu, tačiau kitos pasitelkia labiau subalansuotą derinį, priklausantį nuo to, kokio aiškumo ir kokiu atstumu reikia komunikacijai konkrečioje aplinkoje.

    Tyrime akcentuojami ir ryškūs buveinių skirtumai. Vienodo, tolygaus švilpesio tipo motyvai dažniau siejami su tropiniais miškais, kur tanki augmenija slopina garso sklidimą, o itin greitos trelės dažnesnės vidutinio klimato juostose, kur svarbi artimo nuotolio komunikacija ir intensyvus sezoninis poravimasis.

    Nepriklausomi ekspertai pažymi, kad toks požiūris gali praplėsti supratimą ne tik apie paukščių komunikaciją, bet ir apie sudėtingų akustinių sistemų evoliuciją apskritai. Metodika, pagrįsta struktūrų palyginimu dideliuose duomenų rinkiniuose, ateityje gali būti pritaikoma ir kitoms gyvūnų grupėms, kur garsas atlieka svarbų vaidmenį.

  • Kiaušinius dedantis ir UV šviesoje švytintis: kaip ančiasnapis apvertė mokslininkų įsitikinimus

    1799 metais Britų muziejaus gamtos istorijos skyrių pasiekė neįprastas siuntinys iš Australijos: kailis su snapu, kuris atrodė tarsi priklijuotas prie keturkojo gyvūno galvos. To meto gamtininkai rimtai svarstė, kad tai gali būti klastotė, nes ančiasnapio požymių derinys prieštaravo įprastoms gyvūnų klasifikavimo taisyklėms.

    Vėliau paaiškėjo, kad tai ne apgaulė, o ančiasnapis (Ornithorhynchus anatinus) – vienas iš nedaugelio šiandien gyvenančių kloakinių žinduolių. Jis deda kiaušinius, bet jauniklius maitina pienu, yra apaugęs kailiu, tačiau puikiai prisitaikęs gyventi vandenyje, o jo anatomija ilgą laiką kėlė ginčus net ir patyrusiems tyrėjams.

    Ančiasnapis laikomas evoliuciškai išskirtiniu, nes jungia bruožus, būdingus skirtingoms gyvūnų grupėms. Patelės deda apvalius, odinius kiaušinius, o išsiritusius jauniklius maitina pienu, nors neturi spenelių – pienas išsiskiria per liaukas ir jaunikliai jį nulaižo nuo kailio.

    Dar viena detalė, dažnai nustebinanti pirmą kartą apie jį išgirdus: patinai turi nuodingus pentinus ant užpakalinių kojų. Manoma, kad jie daugiausia naudojami tarpusavio kovose per poravimosi sezoną, kai sprendžiami dominavimo ir teritorijos klausimai.

    Ančiasnapis didžiąją dalį grobio susiranda nardydamas upėse ir ežeruose, o medžiojant jam ypač svarbus snapas. Snapo srityje esantys jautrūs receptoriai leidžia aptikti grobį drumstame vandenyje, kai rega mažai padeda.

    Įdomu tai, kad judėdamas sausumoje jis gali pritraukti plėves nuo letenų, kad geriau išryškėtų nagai ir būtų lengviau kabintis į gruntą. Tokia sandara padeda prisitaikyti prie dviejų skirtingų aplinkų, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo tarsi kompromisas.

    Mokslininkai yra aprašę reiškinį, kai ančiasnapio kailis ultravioletinėje šviesoje gali švytėti melsvai žalsvu atspalviu. Vienas iš aiškinimų – tai gali būti susiję su ultravioletinių spindulių sugertimi, kuri potencialiai prisideda prie maskuotės, tačiau tiksli šio efekto funkcija vis dar nėra iki galo aiški.

    Tyrėjai pabrėžia, kad ančiasnapis ir šiandien verčia iš naujo pergalvoti paprastas kategorijas, kuriomis įprastai skirstomi gyvūnai. Genetiniai ir evoliuciniai tyrimai rodo, kad ančiasnapiai kartu su echidnomis yra itin svarbūs norint suprasti ankstyvą žinduolių raidos etapą ir tai, kaip vėliau atsirado dauguma šiandien pažįstamų rūšių.

    „Net ir su naujais tyrimo metodais ančiasnapis vis dar griauna mūsų ribas tarp įprastų kategorijų ir primena, kad evoliucija retai telpa į paprastas taisykles“, – teigia gamtos tyrinėtojai.

  • Tarakanuose aptiko tūkstančius bakterijų DNR fragmentų: ką tai sako apie jų ištvermę ir evoliuciją

    Naujas tarakonų genomų tyrimas atskleidė netikėtą detalę: kai kurių rūšių DNR slepia tūkstančius mažų fragmentų, kilusių iš su tarakonais seniai susijusios bakterijos Blattabacterium cuenoti. Mokslininkai pabrėžia, kad tai nereiškia, jog tarakonai yra „iš dalies bakterijos“, tačiau rodo daug glaudesnius ryšius su mikrobų pasauliu, nei manyta.

    Tyrimo rezultatai publikuoti Proceedings of the National Academy of Sciences. Autorių teigimu, tai gali būti vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip gyvūnų genomuose ilgainiui gali kauptis iš kitų organizmų perimtos genetinės „nuotrupos“.

    Genų „šokinėjimas“ tarp nesusijusių rūšių vadinamas horizontaliu genų pernašumu. Bakterijoms tai įprastas reiškinys, nes jos lengvai apsikeičia genetine medžiaga, ypač gyvendamos arti viena kitos, o tai, pavyzdžiui, padeda greičiau plisti atsparumui antibiotikams.

    Sudėtingesniems organizmams, tokiems kaip vabzdžiai, toks procesas laikomas retesniu, nes jų DNR saugoma ląstelės branduolyje, o paveldimi pokyčiai turi patekti į lytines ląsteles. Būtent todėl tarakonų atvejis patraukė ypatingą tyrėjų dėmesį.

    Blattabacterium bakterijos tarakonuose gyvena labai glaudžiai: jos įsikuria specialiose ląstelėse ir perduodamos iš kartos į kartą per kiaušinėlius. Toks ilgalaikis „bendras gyvenimas“ sukuria daug progų bakterijų genetinei medžiagai patekti šalia šeimininko DNR ir, retais atvejais, į ją įsiterpti.

    Tyrėjai, lygindami tarakonų ir termitų genomus, ieškojo atitikmenų, būdingų Blattabacterium. Daugiausia įterpų aptikta Australijos tarakonų grupėse Panesthiinae ir Geoscapheinae, kur jų skaičius viršijo 3 000.

    Nors tarakonai garsėja ištverme, mokslininkai ragina nepervertinti šių rezultatų: dauguma aptiktų fragmentų yra labai trumpi, neretai net ne primenantys pilnaverčių genų. Tai labiau panašu į genetinius „pėdsakus“, o ne į veikiančias instrukcijas, kurios iškart suteikia naujų savybių.

    Vis dėlto intriguoja tai, kad dalis fragmentų, sprendžiant iš jų pasiskirstymo skirtingose grupėse, gali būti labai seni ir išsilaikyti dešimtis milijonų metų. Tokie ilgaamžiai įrašai kelia klausimą, ar bent kai kurie jų kartais galėjo įgyti funkciją, tačiau šiuo metu tai dar nėra patvirtinta.

    Tyrimo autoriai pabrėžia: atradimas labiau plečia supratimą apie evoliuciją ir simbiozę, nei pateikia paprastą atsakymą, kodėl tarakonus taip sunku išnaikinti. Genomai gali būti kur kas sudėtingesni, o ryšiai su mikroorganizmais – gilesni, nei ilgą laiką rodė klasikiniai modeliai.

  • Kodėl gyvatės tarpusavio kovose nenaudoja nuodų: herpetologas paaiškina evoliucinę logiką

    Gyvatės dažnai laikomos plėšrūnais, kurie bet kokioje situacijoje pasikliauja nuodais, tačiau tarpusavio akistatose vaizdas kitoks. Net varžydamosi dėl patelės ar teritorijos, daugelis rūšių vengia nuodingų įkandimų ir renkasi labiau ritualizuotą kovą.

    Herpetologai aiškina, kad toks elgesys yra natūralios atrankos pasekmė. Jei patinai nuolat vienas kitą mirtinai apnuodytų, populiacija patirtų didelius nuostolius, o tai ilgainiui silpnintų rūšies išlikimo galimybes.

    „Net kai gyvatės kovoja dėl patelės, jos paprastai nenaudoja nuodų. Tarpusavio konfliktuose jos dažniau demonstruoja jėgą, o ne siekia nužudyti“, – sakė herpetologas.

    Vietoje to gyvatės dažnai stumia viena kitą, pinasi kūnais, bando prispausti varžovą ar nustumti nuo pasirinktos vietos. Tokios dvikovos labiau primena jėgos varžybas, kuriose svarbu pranašumo demonstravimas, o ne tiesioginis sužalojimas.

    Mokslininkų teigimu, nuodų nenaudojimas mažina riziką, kad konfliktas baigsis abiejų pusių žūtimi. Nuodingas įkandimas gali išprovokuoti atsakomąjį smūgį, o dvi žuvusios ar stipriai sužalotos gyvatės reiškia prarastas galimybes poruotis ir silpnesnį palikuonių tęstinumą.

    Ši logika ypač svarbi rūšims, kurių nuodai skirti grobiui imobilizuoti, o ne kovai su tos pačios rūšies atstovais. Tarpusavio varžybose evoliuciškai naudingiau turėti aiškias „taisykles“, leidžiančias greitai nustatyti stipresnį individą ir išvengti mirtinų pasekmių.

    Kontekstui verta prisiminti, kad pasaulyje aprašyta daugiau kaip 4 000 gyvačių rūšių, o nuodingų yra maždaug 600. Ne visų jų nuodai pavojingi žmogui, tačiau gamtoje tai vis tiek išlieka svarbus medžioklės įrankis, kurio „taupymas“ tarpusavio kovose padeda išlaikyti rūšies stabilumą.

    Ekspertai taip pat atkreipia dėmesį į kitą tendenciją: Europoje, taip pat ir Ukrainoje, periodiškai fiksuojami atvejai, kai viešose vietose randama egzotinių roplių. Dažniausiai tai būna pabėgę arba sąmoningai palikti augintiniai, todėl gyventojams patariama jų negaudyti patiems ir kviesti specialistus.

    Herpetologai pabrėžia, kad net nenuodingos gyvatės gali sužeisti gindamosi, o egzotinės rūšys kelia papildomų rizikų dėl neįprasto elgesio ir sudėtingesnio identifikavimo. Dėl to saugiausias sprendimas radus roplį mieste ar kieme yra laikytis atstumo ir informuoti atsakingas tarnybas.