Tag: Fosilijos

  • Taungo vaiko kaukolės tyrimas: 3 mln. metų fosilija verčia perrašyti žmogaus evoliuciją

    Beveik šimtmetį viena garsiausių Afrikoje rastų fosilijų – vadinamojo Taungo vaiko kaukolė – buvo laikoma svarbiu įrodymu, kad žmonijos ištakų reikia ieškoti Afrikoje. Tačiau naujas tyrimas rodo, kad ši maždaug 3 mln. metų senumo fosilija gali apversti nusistovėjusį pasakojimą apie mūsų ankstyvuosius giminaičius.

    Mokslininkai, apie kurių išvadas skelbia „ZME Science“, iš naujo įvertino Taungo vaiko vietą tarp senųjų homininų ir pateikė amžiaus intervalą – nuo 2,96 iki 3,03 mln. metų. Kartu jie suabejojo ilgamete praktika dešimtis kitų Pietų Afrikos fosilijų priskirti tai pačiai rūšiai – Australopithecus africanus.

    Esminė tyrėjų mintis tokia: daugelis suaugusių individų fosilijų, tradiciškai „sudėtų“ prie Taungo vaiko, neatitinka to, kaip šio vaiko kaukolė ir dantys turėjo augti bei bręsti. Kitaip tariant, vienas aiškus pavyzdys (holotipas) tapo tarsi atskaitos tašku, bet į tą pačią „dėžutę“ galėjo būti sugrūsta per daug skirtingų radinių.

    Tai svarbu ne tik mokslininkams: kuo tiksliau apibrėžiamos rūšys ir jų tarpusavio ryšiai, tuo aiškesnis tampa ir žmogaus evoliucijos „šeimos medis“. Naujoji analizė leidžia manyti, kad Pietų Afrika prieš maždaug 3 mln. metų galėjo būti ne vienos aiškios protėvių linijos kelias, o daug sudėtingesnė, kelias rūšis talpinusi sankryža.

    A. africanus ribos vėl kelia klausimų

    Australopithecus africanus – išnykusi homininų rūšis, gyvenusi Pietų Afrikoje maždaug prieš 3 mln. metų. Taungo vaikas yra šios rūšies holotipas, t. y. etaloninis egzempliorius, pagal kurį apibrėžiama, kas apskritai laikoma A. africanus.

    Problema ta, kad per dešimtmečius prie A. africanus buvo priskirta daug kitų Pietų Afrikos fosilijų, nors jų anatomija neretai skyrėsi. Kai kurie radiniai iš pradžių net turėjo atskirus rūšies pavadinimus, tačiau praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje dalis jų buvo sujungti į vieną rūšį, siekiant supaprastinti klasifikaciją.

    Tyrėjai pabrėžia, kad iki šiol nėra visuotinio sutarimo, kokie konkretūs požymiai patikimai apibrėžia A. africanus. Naujausias darbas šią problemą iškelia dar aštriau – siūloma, kad Taungo vaikas gali būti vienintelis neabejotinas šios rūšies atstovas, o kitiems radiniams reikėtų naujo, kruopštesnio įvertinimo.

    Kaip datuota fosilija ir kas iš to seka

    Vienas kertinių žingsnių buvo tiksliau nustatyti Taungo vaiko amžių. Tai sudėtinga, nes dalis geologinio konteksto buvo sunaikinta kasybos, o Pietų Afrikos radimvietėse dažnai nėra vulkaninių pelenų sluoksnių, kurie Rytų Afrikoje padeda datuoti radinius.

    Tyrime panaudotas urano ir švino datavimo metodas, pritaikytas virš fosilijas turinčio sluoksnio susiformavusiam travertino (flowstone) sluoksniui. Gautas amžius – 2,962 mln. metų su 59 000 metų paklaida. Kadangi šis sluoksnis susidarė vėliau nei fosilijas turintis nuogulų sluoksnis, tai laikoma minimaliu amžiumi: pati kaukolė gali būti ir senesnė.

    Nustačius laiko rėmus, tyrėjai analizavo dantų vystymąsi ir kaukolės dėžės augimą, taip pat tyrė dentino ir emalio sandūrą – struktūrą, kuri formuojasi anksti ir yra palyginti atspari dilimui. Šie duomenys svarbūs, nes leidžia lyginti augimo modelius net tada, kai fosilija yra vaiko, o dauguma kitų priskiriamų pavyzdžių – suaugusių.

    Kai anatomija „nesusideda“

    Kad įvertintų, į ką Taungo vaikas galėjo išaugti, komanda modeliavo kaukolės brendimą, remdamasi šimpanzių ir gorilų smegenų augimo dėsningumais. Modeliavimas leido patikrinti, ar įmanoma nuosekliai „perkelti“ vaiko bruožus į suaugusio individo anatomiją.

    Rezultatas dviprasmis: pagal prognozuojamą galvos formą Taungas galėjo tapti suaugusiu, panašiu į kai kuriuos klasikinius A. africanus radinius (tarp jų – vadinamąją „Mrs. Ples“ kaukolę). Tačiau dalis kitų suaugusių fosilijų, ilgą laiką priskirtų tai pačiai rūšiai, su šiuo augimo scenarijumi jau nesuderėjo.

    Dar daugiau klausimų iškėlė dantų analizė. Taungo pirmojo krūminio danties dentino ir emalio sandūros forma atsidūrė A. africanus priskiriamų dantų grupės pakraštyje, o kai kuriuose matavimuose pateko į ribas, būdingas kitai Pietų Afrikos homininų rūšiai – Paranthropus robustus. Tyrėjų vertinimu, tai sustiprina prielaidą, kad regione tuo metu galėjo gyventi kelios skirtingos rūšys, kurios vėliau buvo klaidingai sugrupuotos.

    Klimatas galėjo maišyti ir skaidyti populiacijas

    Tyrime aptariama ir galimai svarbi priežastis, kodėl Pietų Afrikos fosilijose tiek anatominės įvairovės: klimato kaita. Klimato įrašai rodo, kad pietryčių Afrikoje tarp 4 mln. ir 2,5 mln. metų prieš dabartį kritulių svyravimai buvo didesni nei vėlesniu laikotarpiu.

    Norėdami geriau suprasti aplinką aplink Taungą, mokslininkai analizavo netoli radimvietės aptiktas žiedadulkes. Duomenys leido spręsti, kad aplink galėjo būti gėlavandenių pelkių, atviros savanos ir reikšminga sumedėjusi augmenija.

    Vienas įdomesnių radinių – Podocarpus (pocūgės) žiedadulkės. Šiandien šie medžiai dažniau siejami su drėgnesnėmis teritorijomis Pietų Afrikos rytinėje dalyje, maždaug už 400 kilometrų nuo Taungo. Tyrėjai pažymi, kad toks signalas gali reikšti anksčiau plačiau paplitusius miškingus plotus ir kitokias buveines, nei manyta.

    Pagal tyrimo logiką, kintant krituliams tinkamos buveinės galėjo tai plėstis, tai trauktis, todėl populiacijos galėjo izoliuotis ir vėl susitikti. Izoliacija skatintų genetinius pokyčius, o vėlesnis kontaktas – galimą susikryžminimą, kas galėtų prisidėti prie fosilijose matomų anatominių skirtumų.

    Žmogaus „šeimos medis“ vis dar neišnarpliotas

    Nors tyrimas nesiūlo naujos rūšies pavadinimo ir dar neperbraižo žmogaus evoliucijos schemos, jo išvada aiški: dešimčių skirtingų Pietų Afrikos radinių priskyrimas vienai „viską apimančiai“ rūšiai reikalauja rimto peržiūrėjimo.

    Autoriai pabrėžia, kad tolesniam aiškumui reikės tikslesnio fosilijų datavimo, didesnių radinių rinkinių ir geresnio supratimo, kaip vaikų kaulai ir dantys kinta augant. Ne mažiau svarbu – atsižvelgti į tai, kaip klimato pokyčiai realiai galėjo keisti populiacijų geografiją ir tarpusavio ryšius.

    Tyrimas publikuotas žurnale „npj Palaeoecosystems“, o Taungo vaiko kaukolė, panašu, dar ilgai liks vienu svarbiausių raktų į ankstyvąją žmogaus evoliuciją.

  • Tyrimas: seniausių Žemės gyvūnų fosilijas išsaugojo milžiniški povandeniniai kanjonai

    Tyrimas: seniausių Žemės gyvūnų fosilijas išsaugojo milžiniški povandeniniai kanjonai

    Milžiniški povandeniniai kanjonai, susiformavę daugiau nei prieš pusę milijardo metų, galėjo sukurti retas sąlygas, leidusias iki šių dienų išlikti seniausių Žemės gyvūnų fosilijoms. Tokias išvadas pateikia naujas geologų ir biologų tyrimas.

    Mokslininkai atsigręžė į Ediakaro periodą – laikotarpį, kai maždaug prieš 600 mln. metų Žemėje ėmė rastis pirmieji gyvūnai, o jų kūno formos dažnai nepanašios į nieką, kas gyva šiandien. Apie šį darbą skelbia „ScienceAlert“.

    Didelė problema tiriant ankstyvąją gyvybę – dauguma tuometinių organizmų buvo minkštakūniai, todėl jų liekanos itin prastai fosilizuojasi. Dėl to kiekviena gerai išsilaikiusi fosilijų „kolekcija“ yra svarbi bandant suprasti, kaip atrodė ankstyvieji gyvūnai ir kokiomis sąlygomis jie gyveno.

    Naujajame tyrime nagrinėjama, kaip konkreti aplinka galėjo padėti išsaugoti tokius trapius pėdsakus. Dėmesys sutelktas į Pietų Australijos Flinderso kalnagūbrį – regioną, garsėjantį neįprastai gausiais ir gerai išlikusiais Ediakaro periodo fosilijų radiniais.

    Flinderso kalnagūbryje aptikti kanjonų pėdsakai

    Tyrėjai sudarė geologinių struktūrų žemėlapius ir bandė atkurti, kaip šis kraštovaizdis atrodė maždaug prieš 550 mln. metų, vėlyvajame Ediakaro periodo etape. Analizė atskleidė didžiulių, pietryčių kryptimi orientuotų kanjonų pėdsakus.

    Skaičiuojama, kad kai kur šie kanjonai galėjo siekti apie 280 metrų gylį ir būti daugiau nei 6 kilometrų pločio. Tokie mastai rodo, kad tuo metu kontinentiniame šelfe vyko itin intensyvūs procesai.

    Autorių teigimu, kanjonai daugiausia formavosi dėl povandeninės erozijos, kuri prasidėjo smarkiai nukritus jūros lygiui. Vėliau, jūros lygiui vėl kilus, kanjonai buvo greitai užpildyti nuosėdomis užliejant kraštovaizdį.

    Kodėl tai svarbu fosilijoms

    Tokios sąlygos, tyrėjų aiškinimu, galėjo sukurti „išskirtinio išsilaikymo langą“, kai minkštakūnių organizmų pėdsakai buvo greitai užklojami nuosėdomis ir apsaugomi nuo suirimo. Būtent tokio tipo delikatūs įspaudai yra būdingi daugeliui Ediakaro biotos fosilijų.

    Tyrime pabrėžiama, kad Ediakaro organizmų vieta evoliucijos medyje iki šiol išlieka miglota: neaišku, kiek jų yra tiesioginiai šiuolaikinių gyvūnų protėviai, o kiek – aklavietės. Taip pat nėra aiškaus atsakymo, kodėl jų įvairovė taip greitai išaugo ir kodėl vėliau jie dingo.

    Ankstesni darbai yra sieję Ediakaro biotos istoriją su pasauliniais jūros lygio svyravimais, tačiau pats ryšys su evoliucija ir išlikimu išlieka labiau hipotetinis. Naujasis tyrimas labiau akcentuoja, kad jūros lygio kaita ir vietiniai geologiniai procesai galėjo būti itin svarbūs bent jau fosilijų išsaugojimui.

    Darbo autoriai pažymi, kad sprendžiant iš nuosėdų sankaupų savybių, regione galėjo veikti galingi vandens srautai, gebėję pernešti didelius medžiagos kiekius. Lyginant su šiuolaikiniais povandeniniais kanjonais, labiau tikėtina, kad šiuos darinius formavo būtent povandeninė erozija, o ne vien upių dinamika.

    Kur paskelbtas tyrimas

    Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo žurnale „Earth and Planetary Science Letters“.

  • Gintare aptiktas 98 mln. metų amžiaus maldininkas: pilvas primena augalo lapus

    Gintare aptiktas 98 mln. metų amžiaus maldininkas: pilvas primena augalo lapus

    Gintare išlikęs 98 milijonų metų senumo vabzdys mokslininkams atskleidė netikėtą maldininkų evoliucijos detalę – jo pilve matyti į lapus panašios ataugos, primenančios augalus.

    Kaip rašo „ScienceAlert“, radinys aptiktas gintare, susiformavusiame vidurio kreidos laikotarpiu dabartinio Mianmaro teritorijoje, kai atogrąžų miškuose gausiai tekėjo lipni medžių derva.

    Mokslininkų teigimu, tai ankstyviausias aiškus įrodymas fosilijų įraše, kad maldininkai gebėjo mėgdžioti augalų lapus. Tokie patikimi vabzdžių ir augalų mimikrijos pavyzdžiai fosilijose apskritai yra reti, nors pats reiškinys, manoma, vystėsi šimtus milijonų metų.

    Įdomu tai, kad šio egzemplioriaus „lapai“ yra tik ant pilvo – tai gali reikšti, jog augalų mėgdžiojimas maldininkams evoliuciškai prasidėjo nuo užpakalinės kūno dalies, o kitos adaptacijos galėjo atsirasti vėliau.

    Naujai aprašyta rūšis – „lapinis“ maldininkas

    Vabzdys mokslo darbe pavadintas Folimantis hyalinala. Genties pavadinimas tiesiogiai reiškia „lapų maldininką“, o rūšies vardas siejamas su skaidriais, tarsi stikliniais sparnais.

    Mokslininkai nurodo, kad pilvo ataugos itin panašios į išnykusio augalo Selaginella grimaldii lapus. Šis augalas taip pat žinomas iš gintaro mėginių, rastų tame pačiame regione.

    Ši mimikrijos forma išskirtinė dar ir tuo, kad tarp šiuolaikinių maldininkų nėra žinomų rūšių, mėgdžiojančių būtent Selaginella genties augalus.

    Kuo mimikrija naudinga abiem pusėms

    Šiandien gamtoje galima rasti ne vieną maldininkų rūšį, kuri per daugybę kartų prisitaikė prie konkrečių augalų ir išoriškai į juos panašėja. Vienas garsiausių pavyzdžių – Pietryčių Azijoje gyvenantis orchidėjinis maldininkas, primenantis žiedą.

    Tačiau kai gyveno F. hyalinala, žiediniai augalai dar nebuvo įsigalėję, todėl jo „kaukė“ – lapų forma. Tokia išvaizda galėjo padėti tiek slapta prisėlinti prie grobio, tiek pasislėpti nuo plėšrūnų.

    Tyrėjai svarsto, kad naudos galėjo turėti ir augalai: maldininkai naikino augalėdžius vabzdžius, taip netiesiogiai saugodami „šeimininkinius“ augalus nuo apgraužimo.

    Gintaro prekybos šešėlis ir radinio kelias

    Pasakojime minima ir kita šio regiono gintaro pusė – Kačino (Kachin) gintaro kasyba bei prekyba siejama su Mianmare vykstančiais sociopolitiniais konfliktais. Dėl to tarptautinėje bendruomenėje kyla etinių klausimų, kaip turėtų būti tvarkomasi su iš šio šaltinio gaunamais pavyzdžiais.

    Tekste primenama, kad 2015 metais Mianmaras uždraudė eksportuoti fosilijas, tačiau gintare įstrigę organizmai neretai patenka į teisinę „pilkąją zoną“.

    Konkrečiai šis maldininko egzempliorius, nurodoma, 2015 metais buvo įsigytas kolekcininko Fangyuan Xia, o vėliau tais pačiais metais padovanotas Pekino Capital Normal University vabzdžių evoliucijos laboratorijai.

    Tyrimas publikuotas žurnale „New Phytologist“.

  • „Taungo vaikas“ pasirodė gyvenęs prieš 3 mln. metų: kaukolė keičia požiūrį į žmogaus evoliuciją

    „Taungo vaikas“ pasirodė gyvenęs prieš 3 mln. metų: kaukolė keičia požiūrį į žmogaus evoliuciją

    Wygląda na to, że dziecko z Taung żyło około 3 milionów lat temu. To jednak nie koniec niespodzianek. Analiza szczątków wskazuje przy okazji na zaskakująco duże zróżnicowanie panujące wśród naszych przodków. Być może w ogóle nie poznalibyśmy tego typu informacji, gdyby nie odkrycie dokonane w 1924 roku w południowoafrykańskim kamieniołomie Buxton Limeworks, niedaleko miejscowości Taung. 

    Czytaj też:Odnaleźli największy złoty skarb na świecie. Ma ponad 6500 lat i skrywa niezwykłą historię

    To właśnie tam australijski anatom i antropolog Raymond Dart natrafił na niewielką czaszkę młodego osobnika. Rok później opisał ją jako przedstawiciela nowego gatunku: Australopithecus africanus. Odkrycie szybko okazało się przełomowe. Czaszka łączyła cechy przypominające współczesnego człowieka z charakterystycznymi właściwościami małp człekokształtnych. Posiadała stosunkowo niewielkie kły i nietypową budowę twarzoczaszki. Znalezisko dostarczyło ważnych argumentów za tym, iż wczesna ewolucja człowiekowatych przebiegała w Afryce, a nie – jak wcześniej sugerowali niektórzy badacze – w innych częściach świata.

    Mimo upływu ponad wieku czaszka dziecka z Taung pozostaje jedynym okazem, który można bezspornie przypisać do gatunku A. africanus. Inne skamieniałości z południowej Afryki są z nim wiązane, lecz ich klasyfikacja wciąż budzi dyskusje. Nowe badania stanowią owoc wysiłków Gabriele Macho z Vrije Universiteit Brussel i University College London. Badaczka dokładniej niż dotychczas określiła wiek słynnej skamieniałości, co jest przełomowe, jeśli weźmiemy pod uwagę fakt, iż wcześniejsze szacunki obejmowały okres od niespełna miliona do ponad trzech milionów lat.

    Macho i jej współpracownicy wykorzystali między innymi datowanie uranowo-ołowiowe warstwy naciekowej znajdującej się nad osadami zawierającymi skamieniałość. Wyniki sugerują, że dziecko z Taung ma co najmniej 2,962 miliona lat. W połączeniu z wcześniejszymi danymi paleomagnetycznymi pozwoliło to zawęzić przedział jego wieku do około 2,96-3,03 miliona lat. Oznacza to, że osobnik żył znacznie wcześniej, niż ktokolwiek przypuszczał. 

    Jeszcze ciekawsze okazały się rezultaty analiz uzębienia i rozwoju mózgu. Sugerują one, że dziecko z Taung mogło rozwijać się w nieco inny sposób niż inne osobniki przypisywane do gatunku A. africanus. Budowa zębów sugeruje chociażby, że po pojawieniu się pierwszych zębów trzonowych tempo rozwoju mogło ulec spowolnieniu. To potencjalna wskazówka, że u wczesnych homininów zaczynał kształtować się dłuższy etap dzieciństwa, charakterystyczny również dla współczesnych ludzi.

    Czytaj też:Tajemnicze rurki sprzed 6000 lat wprawiły archeologów w osłupienie. Wciąż nie wiadomo, do czego służyły

    Wydaje się, iż różnorodność naszych dalekich krewnych mogła łączyć się ze zmianami klimatycznymi. Między 4 a 2,5 miliona lat temu południowo-wschodnia Afryka doświadczała dużych wahań opadów. Naprzemienne okresy wilgotne i suche powodowały przemieszczanie się siedlisk, a wraz z nimi migrowały populacje wczesnych homininów. Na podstawie analiz pyłków roślinnych uczeni zaproponowali, iż okolice Taung były wówczas znacznie bardziej wilgotne i zalesione niż ma to miejsce obecnie. Przemieszczające się populacje mogły ponownie się spotykać, krzyżować i wymieniać materiał genetyczny. W rezultacie ewolucja nie przebiegała według prostego schematu, w którym jeden gatunek stopniowo zastępował drugi. Była raczej skomplikowaną siecią powiązań i migracji.

    Źródło:npj Palaeoecosystems

  • Mokslininkai dinozauro kauluose aptiko kraujo pėdsakų – tai gali keisti paleontologiją

    Mokslininkai dinozauro kauluose aptiko kraujo pėdsakų – tai gali keisti paleontologiją

    Mokslininkai, tirdami Brazilijoje rastą dinozauro fosiliją, aptiko cheminių junginių, siejamų su hemu – hemoglobino dalimi, kuri stuburiniuose padeda pernešti deguonį. Kauluose taip pat užfiksuotos mikroskopinės struktūros, primenančios suakmenėjusius raudonuosius kraujo kūnelius.

    Jei pirminė interpretacija pasitvirtintų, tai būtų vienas reikšmingiausių radinių molekulinėje paleontologijoje. Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“, o analizuota medžiaga paimta iš rūšiai Aratasaurus museunacionali priskiriamo dinozauro kaulo.

    Šio gyvūno liekanos aptiktos 2008 metais Brazilijoje. Nustatyta, kad tai buvo teropodas – dvikojų dinozaurų grupės atstovas, į kurią įeina ir garsusis tiranozauras.

    Praėjus beveik dviem dešimtmečiams po atradimo, komanda, vadovaujama Kliti Grice iš Curtin universiteto, pritaikė kelis nepriklausomus metodus, kad patikrintų, ar fosilijoje galėjo išlikti kraujo pėdsakų.

    Ko tiksliai rasta fosilijoje

    Tyrėjai daugiausia dėmesio skyrė hemui – molekulės daliai, būdingai hemoglobinui. Cheminės analizės parodė junginius, siejamus su hemu, įskaitant ir pakitusią jo formą, kuri galėtų būti itin seno biologinio materialo pėdsakas.

    Šios medžiagos aptiktos kaulo kraujagyslių kanaluose – vietose, kur gyvūnui gyvam esant ėjo kraujagyslės. Ten mokslininkai įžvelgė ir elipsės formos mikroskopines struktūras, panašias į suakmenėjusias raudonąsias kraujo ląsteles.

    Tyrimui pasitelkta Ramano spektroskopija, elektroninė mikroskopija ir skysčių chromatografija su masių spektrometrija. Analizės atskleidė geležies, anglies ir azoto buvimą – elementus, būdingus hemo molekulei.

    Kodėl tai būtų svarbu paleontologijai

    Vienas didžiausių paleontologijos iššūkių – minkštųjų audinių, tokių kaip kraujas, raumenys ar vidaus organai, irimo greitis. Dėl to jų išlikimas milijonus metų ilgą laiką buvo laikomas ypač mažai tikėtinu.

    Mokslininkai pateikia hipotezę, kodėl būtent ši fosilija galėjo taip neįprastai išsaugoti biologinių medžiagų pėdsakus. Manoma, kad po mirties dinozauras greitai atsidūrė vandeninėje aplinkoje, kur trūko deguonies.

    Komanda svarsto, kad reikšmę galėjo turėti mikrobiniai „kilimai“ – bakterijų ir kitų mikroorganizmų sankaupos, galėjusios apgaubti liekanas. Taip pat minimas hausmanitas – mangano oksido mineralas, kuris galėjo prisidėti prie ląstelių liekanų stabilizavimo ir apsaugos nuo irimo.

    Skeptikų klausimai ir kas būtų toliau

    Nors rezultatai atrodo viltingi, atradimas kelia ir abejonių. Skeptikai pabrėžia, kad struktūros, laikomos raudonaisiais kraujo kūneliais, skiriasi dydžiu ir forma nuo šiuolaikinių paukščių bei krokodilų kraujo ląstelių – tai artimiausi gyvi dinozaurų giminaičiai.

    Kita kritikos kryptis – ar aptiktus cheminius junginius galima vienareikšmiškai susieti su konkrečiomis ląstelinėmis struktūromis. Vien kraujo sudedamąsias dalis primenančių medžiagų buvimas dar nereiškia, kad fosilijoje išliko tikri raudonieji kraujo kūneliai.

    Jeigu išvados vis dėlto būtų patvirtintos, tai galėtų keisti priešistorinių organizmų analizę: išlikusios biomolekulės leistų geriau suprasti dinozaurų fiziologiją, metabolizmą ar deguonies pernašą. Be to, tokie metodai galėtų paskatinti iš naujo tirti ir kitas fosilijas, kuriose anksčiau minkštųjų audinių pėdsakų nė nebuvo ieškoma.

  • Paryžiaus gamtos istorijos muziejus įsigijo 167 mln. metų plėšraus dinozauro skeletą

    Paryžiaus gamtos istorijos muziejus įsigijo 167 mln. metų plėšraus dinozauro skeletą

    Paryžiaus Nacionalinio gamtos istorijos muziejaus kolekcijas papildys 167 milijonų metų senumo mėsėdžio dinozauro skeletas – vienintelis žinomas šios rūšies pavyzdys.

    Kaip praneša „Euronews“, fosilija iš aukciono buvo išimta po susitarimo su Prancūzijos valstybe, siekiant išsaugoti išskirtinę mokslinę vertę turintį radinį ir užtikrinti jo prieinamumą tyrėjams.

    Skeletas buvo rastas 1994 metais Kontvilyje (Normandijoje), o vėliau jį kasinėjo paleontologų komandos, dirbusios prižiūrint Paryžiaus muziejui, CNRS ir Sorbonos universitetui.

    Po kelerius metus trukusių tyrimų nustatyta, kad tai nauja plėšraus teropodo rūšis, artima megalosaurams. Dinozauras pavadintas Dubreuillosaurus valesdunensis – atradėjo André Dubreuil garbei.

    Vienintelis žinomas rūšies atstovas

    Mokslininkai pabrėžia, kad šio dinozauro kaukolė – viena iš labiausiai išsilaikiusių ir išsamiausių Europoje rastų teropodų kaukolių.

    Radinyje įžvelgiama ir platesnė reikšmė: jis padėjo geriau suprasti megalosaurų anatomiją, kuri ilgą laiką buvo menkai žinoma.

    Be to, tai vienas iš nedaugelio išlikusių dinozaurų pėdsakų Normandijoje – kiti regione buvę pavyzdžiai buvo sunaikinti per 1944 metų bombardavimus.

    Aukciono pavyko išvengti

    Nuo 2014 metų skeletas buvo eksponuojamas Paléospace muziejuje Viljė prie jūros (Villers-sur-Mer) Normandijoje.

    Jį buvo planuota parduoti 2026 metų lapkričio 18 dieną Paryžiuje, „Hôtel Drouot“ aukcione – taip nusprendė tuometinio savininko įpėdiniai.

    Toks planas sukėlė nerimą mokslo bendruomenėje, nes buvo siekiama, kad fosilija liktų išsaugota ir prieinama tyrimams, o ne patektų į privačias rankas.

    Galiausiai Prancūzijos institucijoms pavyko susitarti dėl įsigijimo abipusiu sutarimu dar iki aukciono.

    Kur bus eksponuojamas skeletas

    Skeletas papildys Paleontologijos ir lyginamosios anatomijos galeriją Paryžiaus Jardin des Plantes teritorijoje, kuri turėtų vėl atverti duris 2027 metų vasarą.

    Tyrimai ties fosilija nesibaigs: numatytos ir skenavimo analizės, kurios gali padėti parengti naują biomechaninę rekonstrukciją.

  • Mokslininkai aprašė „pragaro vištą“ – kalakuto dydžio dinozaurą, mintus vaisiais

    Mokslininkai aprašė „pragaro vištą“ – kalakuto dydžio dinozaurą, mintus vaisiais

    Mokslininkai pristatė naujai aprašytą dinozaurą, pramintą „pragaro višta“ – Infernogallus jamesi, kuris, panašu, turėjo itin retą mitybą: daugiausia mito vaisiais.

    Nors pavadinimas skamba grėsmingai, šis gyvūnas buvo tik maždaug kalakuto dydžio. Skaičiuojama, kad jis svėrė apie 12 kilogramų ir gyveno vėlyvosios kreidos laikotarpiu greta tokių „žvaigždžių“ kaip Tyrannosaurus rex ir Triceratops.

    Kaip nurodoma žurnale „Nature Communications“ publikuotame darbe, rūšis ir gentis formaliai aprašyta išanalizavus penkis fosilijų pavyzdžius. Didžiausią užuominą apie mitybą suteikė kaukolės sandara.

    Tyrėjų teigimu, gyvūnų „specializacija“ vaisių dietai apskritai yra reta, todėl atsiranda išskirtinių prisitaikymų. Būtent tokių neįprastų bruožų rasta ir Infernogallus fosilijose.

    Kuo išdavė kaukolė ir žandikauliai

    Infernogallus turėjo lenktą snapą, primenantį kai kurių šiuolaikinių paukščių ar net vėžlių. Tačiau tyrimas rodo, kad šio „snapo“ sukandimo jėga buvo gerokai silpnesnė nei panašios sandaros gyvūnų, todėl jis veikiausiai nebuvo pritaikytas gliaudyti kietus riešutus ar sėklas.

    Mokslininkai taip pat nemato požymių, kad dinozauras būtų maitęsis kietu, pluoštiniu augaliniu maistu, kaip tai darė kai kurie žolėdžiai dinozaurai. Vienas argumentų – sandara neatrodo tinkama „malti“ tokią medžiagą, be to, pilniausiame pavyzdyje neaptikta skrandžio akmenukų, kurie neretai padėdavo virškinimui.

    Užuot kramtęs kietą maistą, šis dinozauras, tikėtina, buvo pritaikytas trinti ir „minkyti“ minkštą – pavyzdžiui, vaisių minkštimą. Tyrėjai mano, kad labiausiai jam galėjo tikti tokie vaisiai kaip persikai ar vyšnios, kurių minkštimas minkštas, o viduje yra viena stambi sėkla.

    Neįprastas „kramtymo“ mechanizmas

    Kompiuterinė tomografija parodė, kad žandikaulių raumenys buvo išsidėstę taip, jog judesys greičiausiai vyko ne tik aukštyn–žemyn, bet ir pirmyn–atgal. Tokia schema, anot tyrėjų, leistų efektyviai trinti maistą.

    Papildomų įrodymų suteikė gomurio sritis: vietoje dantų aptiktos dvi kaulinės, vagelėmis ir keteromis padengtos plokštumos. Tyrėjų vertinimu, susilietus viršutiniam ir apatiniam paviršiui, jos galėjo veikti tarsi trintuvė – padėti švelniai smulkinti minkštą maistą.

    Ryšys su vaisių atsiradimu ir galimos pasekmės

    Tyrimo autoriai atsekė caenagnathidų – šeimos, kuriai priskiriamas Infernogallus – ištakas iki maždaug 107–118 milijonų metų. Pasak jų, pirmieji kaulavaisiai galėjo pasirodyti panašiu metu, o tai sudaro prielaidas, kad naujas maisto šaltinis ir prisitaikymai galėjo vystytis lygiagrečiai.

    Komanda taip pat kelia prielaidą, kad ilgainiui tokia specializacija galėjo tapti ir trūkumu. Nors nedidelis kūno dydis, galimai paukščiams artimas metabolizmas ir žolėdė mityba teoriškai atrodytų palankūs išlikimui, itin siaura priklausomybė nuo sezoninio maisto (vaisių minkštimo) galėjo tapti rizikinga, kai kreidos pabaigoje sugriuvo įprasti sausumos mitybos tinklai.

    Be to, tyrėjai svarsto, ar tokie dinozaurai galėjo prisidėti prie augalų sėklų platinimo, kaip tai daro šiuolaikiniai vaisėdžiai gyvūnai. Atsakymams reikėtų papildomų tyrimų, tačiau pats atradimas papildo vaizdą apie tai, kokia įvairi buvo dinozaurų ekologija.

  • Tyrimas: Pietryčių Azijos atogrąžų miškus prieš 50 mln. metų „pasėjo“ Australijos plutos gabalas

    Nedidelis Žemės plutos fragmentas, kadaise atskilęs nuo dabartinės šiaurės vakarų Australijos, galėjo tapti vienu svarbiausių Pietryčių Azijos atogrąžų miškų ištakų veiksnių. Tokią išvadą pateikia naujas tyrimas, paremtas augalų fosilijomis, rastomis Mianmare iškastame gintare.

    Kaip rašo „Live Science“, tyrėjai teigia, kad vadinamasis Vakarų Birmos blokas (angl. West Burma Block) prieš milijonus metų pernešė į šiaurę šimtus augalų rūšių, o šios vėliau prisidėjo prie šiandieninio regiono biologinės įvairovės. Fosilijos gintare leidžia detaliai atsekti, kokia augalija tuo metu augo šioje teritorijoje.

    Pagal tyrime aprašytą scenarijų, plutos fragmentas nuo Gondvanos superkontinento atsiskyrė maždaug prieš 150 mln. metų ir apie 100 mln. metų slinko šiaurės kryptimi per tuometinį Tetijos vandenyną. Galiausiai, pradėjus maždaug prieš 50 mln. metų, jis susidūrė su Pietryčių Azija ir tapo savotišku „tiltu“ augalams.

    Tyrėjų išvada meta iššūkį ankstesnėms prielaidoms, kad šis plutos gabalas kilo arčiau dabartinės Pietryčių Azijos, o regiono atogrąžų miškai daugiausia susiformavo tik po dinozaurų išnykimo prieš maždaug 66 mln. metų.

    Kas yra Vakarų Birmos blokas

    Vakarų Birmos bloku vadinamas plutos fragmentas siejamas su teritorija vakarų Mianmare. Tyrime pabrėžiama, kad jis ne tik judėjo į šiaurę, bet ir ilgą laiką išbuvo prie pusiaujo, kur buvo karšta ir drėgna – sąlygos, palankios augalams išlikti ir įvairovei didėti.

    Tuo laikotarpiu plutos fragmentas, anot vieno iš tyrimo autorių Byrono Lamonto, galėjo tapti savotiška „prieglauda“, kur išliko senos augalų linijos. Vėliau, susidūrus su Pietryčių Azija, ši augalija galėjo paplisti ir tapti šiuolaikinių ekosistemų dalimi.

    Sudėtingumo, pasak mokslininkų, pridėjo ir Indijos plokštės judėjimas. Tyrime minima, kad Indijos subkontinentas taip pat sparčiai slinko į šiaurę, o prieš maždaug 80 mln. metų susidūrė su Vakarų Birmos bloku, pakeitė jo orientaciją ir stūmė toliau, kol abi struktūros pasiekė Aziją.

    Ką parodė gintare išlikusios fosilijos

    Tyrėjai išanalizavo daugiau nei 3 000 augalų fosilijų, išlikusių Mianmare gintare maždaug prieš 100 mln. metų. Jose aptikta ne tik lapų ar sėklų, bet ir žiedų bei vaisių fragmentų, kurie suteikia retesnę galimybę rekonstruoti to meto florą.

    Fosilijos priskirtos bent 392 žiedinių augalų tipams, taip pat aptikta spygliuočių, paparčių, samanų, cikadų ir kepeninių samanų atstovų. Tyrime teigiama, kad dalis šių augalų galėjo pasiekti Pietryčių Aziją būtent „plaukdami“ kartu su Vakarų Birmos bloku.

    Tyrimo autoriai pažymi, kad šie radiniai nereiškia, jog Australija „neteko“ savo senosios floros: dalies augalų palikuonių esą galima rasti ir dabartinėje šalies šiaurės rytuose, kur vyrauja karštas ir drėgnas klimatas.

    Kodėl gyvūnų istorija lieka neaiški

    Vertinti, kokie gyvūnai galėjo „atkeliauti“ tuo pačiu keliu, mokslininkams gerokai sunkiau. Gintare dažniausiai išlieka tik smulkūs organizmai, todėl tyrime minimi daugiausia maži vabzdžiai, pavyzdžiui, skruzdėlės ar uodai.

    Dėl to didesnių gyvūnų migracijos scenarijų šis fosilijų rinkinys praktiškai nepadeda patikrinti. Vis dėlto augalų duomenys suteikia svarbių užuominų apie tai, kaip geologiniai procesai galėjo formuoti vieną biologiškai turtingiausių pasaulio regionų.

  • Brazilijoje dinozauro kaule aptikti kraujo pėdsakai: 115 mln. metų senumo hemo žymės

    Mokslininkai praneša Brazilijoje aptikę neįprastų pėdsakų 115 milijonų metų senumo dinozauro kojos kaule – jame rasta mikroskopinių struktūrų, primenančių suakmenėjusius raudonuosius kraujo kūnelius. Dar svarbiau, kaulo mėginiuose aptikta cheminių hemo pėdsakų – tai esminė hemoglobino dalis, leidžianti kraujui pernešti deguonį.

    Kaip rašo „ZME Science“, radinys primena „Juros periodo parko“ siužetą, tačiau tyrėjai pabrėžia: apie dinozaurų „prikėlimą“ kalbėti nėra pagrindo. Tyrime nebuvo rasta DNR, o aptiktos medžiagos nėra skystas kraujas – tai mineralizuotos struktūros ir pakitusios molekulinės žymės.

    Tyrėjai analizavo mažo mėsėdžio dinozauro fosiliją, priskiriamą rūšiai Aratasaurus museunacionali. Šis maždaug 3,1 metro ilgio teropodas gyveno ankstyvajame kreidos periode šiaurės rytų Brazilijoje, o, mokslininkų vertinimu, žuvęs galėjo būti dar jaunas – apie ketverių metų.

    Tokie radiniai svarbūs ne dėl sensacingų fantazijų, o dėl galimybės geriau suprasti dinozaurų fiziologiją: kaip jų organizmai pernešė deguonį, kaip veikė medžiagų apykaita ir kokie procesai leido kai kurioms biologinėms žymėms išlikti neįtikėtinai ilgai.

    Kas rasta kaule ir kaip tai tirta

    Kaulo viduje, kanaluose, kur kadaise buvo kraujagyslės, mokslininkai pastebėjo daugybę ovalių „ląsteles primenančių“ struktūrų. Vien tik forma dar nėra įrodymas: panašias struktūras gali sukurti ir mineralai ar bakterijų veikla, todėl komanda ieškojo cheminių patvirtinimų.

    Naudodami mikroskopus ir metodus, leidžiančius identifikuoti molekules pagal jų cheminius „pirštų atspaudus“, tyrėjai aptiko heme B ir chemiškai pakitusios jo formos pėdsakų. Hemas turi geležies ir yra ta hemoglobino dalis, kuri jungiasi su deguonimi.

    Svarbi detalė – buvo tirtos ir aplinkinės nuosėdos. Kaulo ekstraktuose rastos su hemu susijusios medžiagos, o aplinkinis uolienų sluoksnis rodė kitokį cheminį „parašą“, todėl, tyrėjų vertinimu, tikėtina, kad tai nėra paprasta tarša iš aplinkos.

    Be hemo žymių, kai kuriose struktūrose aptikti ir su kolagenu siejami aminorūgščių pėdsakai. Kolagenas yra vienas pagrindinių kaulo baltymų, todėl toks derinys, autorių teigimu, stiprina interpretaciją, kad kaulas išsaugojo biologinės kilmės molekulinių likučių.

    Hipotezė: išsaugojimui padėjo mikroorganizmai

    Paprastai kraujo ląstelės po mirties suyra greitai, todėl kyla klausimas, kaip hemo pėdsakai galėjo išlikti dešimtis milijonų metų. Tyrėjai siūlo paaiškinimą, kad dinozauras galėjo žūti ant mikroorganizmų kilimo – tankios mikrobų bendrijos, kuri kai kuriose šiuolaikinėse pakrantėse aptinkama ir dabar.

    Manoma, kad greitas užsiklojimas nuosėdomis, mažas deguonies kiekis ir mikrobų veikla galėjo sukurti palankesnes sąlygas išsaugojimui. Be to, aplink mikroskopines struktūras, kaip spėjama, susidarė mangano turtingas mineralas hausmanitas, kuris galėjo veikti tarsi natūrali „kapsulė“.

    Vis dėlto pati išsaugojimo schema kol kas išlieka hipotezė – tyrėjai ją pateikia kaip galimą paaiškinimą, o ne galutinį faktą.

    Kodėl tai dar ne „Juros periodo parkas“

    Nors žinios apie „kraujo pėdsakus“ skamba įspūdingai, mokslininkai akcentuoja ribas: hemą sudarančios molekulės nėra DNR ir iš jų neįmanoma „surinkti“ genomo. Tyrėjai mėginiuose ieškojo senovinės DNR, bet jos nerado.

    Taip pat nekalbama apie išlikusį hemoglobiną ar funkcionuojantį kraują – aptiktos mineralizuotos struktūros ir pakitę molekuliniai pėdsakai. Kitaip tariant, tai informacija apie praeitį, o ne „medžiaga“, iš kurios galima atkurti gyvą organizmą.

    Be to, dalis mokslininkų atsargiai vertina pačių struktūrų priskyrimą raudoniesiems kraujo kūneliams. Pavyzdžiui, paleontologė Mary Schweitzer, kuri tyrime nedalyvavo, viešai kėlė klausimą, ar šių struktūrų forma ir dydis tikrai atitinka šiuolaikinių paukščių ir roplių (turinčių branduolį) eritrocitus, nors hemo ir kolageno buvimo kaulo matricoje ji iš esmės neginčijo.

    Taip pat išlieka ir užterštumo scenarijus: ankstesni tyrimai yra parodę, kad fosilizuoti kaulai gali būti „apgyvendinti“ mikroorganizmų, kurie organinių molekulių gali įnešti gerokai vėliau nei gyvūnas mirė. Naujojo darbo autoriai pripažįsta, kad mikrobinio šaltinio visiškai atmesti negalima, nors pabrėžia, jog jų matytas mikroskopinių ir cheminių požymių derinys šią interpretaciją sustiprina.

    Tyrimas paskelbtas žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“ (PNAS). Komanda taip pat planuoja papildomus bandymus, kad geriau suprastų mineralizacijos procesus – tai gali padėti įvertinti, ar panašios žymės galėtų slypėti ir kituose muziejuose jau seniai saugomuose fosilijų pavyzdžiuose.

  • Australijos mokslininkai 115 mln. metų senoje dinozauro fosilijoje aptiko kraujo ląsteles

    Australijos mokslininkai 115 mln. metų senoje dinozauro fosilijoje aptiko kraujo ląsteles

    Australijos mokslininkų komanda vienoje dinozauro kojos kaulo fosilijoje aptiko struktūras, kurios, jų teigimu, panašios į suakmenėjusias raudonąsias kraujo ląsteles. Radinys datuojamas maždaug 115 milijonų metų, tad tai būtų seniausias iki šiol aprašytas tokio tipo pavyzdys.

    Kaip rašoma „ScienceAlert“, tyrėjai iš Curtin universiteto (Australija) teigia, kad vien mikroskopu matomo „ląstelių“ panašumo nepakanka – todėl jie ieškojo ir cheminio patvirtinimo, kad tai nėra vėlesnė tarša ar po gyvūno mirties kaulą kolonizavusių mikroorganizmų pėdsakai.

    Pastaraisiais dešimtmečiais įvairios komandos ne kartą skelbė radusios baltymų ar ląstelių pėdsakų dinozaurų fosilijose, tačiau tokius atradimus sunku patikimai pakartoti ir įrodyti jų kilmę. Dėl to nauji pranešimai šioje srityje visuomet sutinkami atsargiai – ypač kai kalbama apie itin senas liekanas.

    Šįkart mokslininkai tvirtina turintys kelias nepriklausomas įrodymų linijas: be mikroskopinių vaizdų, atlikti ir spektroskopiniai bei molekuliniai tyrimai, lygintas pats kaulas ir jį supanti uoliena. Būtent tai, anot autorių, sustiprina versiją, kad aptiktos struktūros susijusios su krauju.

    Kas rasta ir kuriame dinozaure

    Tyrimo objektas – fosilija, išgauta 2008 metais Brazilijos kasykloje. Kaulai priklausė nedideliam teropodui Aratasaurus museunacionali, gyvenusiam ankstyvosios kreidos laikotarpiu.

    Atidžiau ištyrus kojos kaulą, jo viduje aptikti suakmenėję kraujagyslių kanalai. Būtent juose mokslininkai rado gausybę elipsės formos mikroskopinių struktūrų, kurios savo dydžiu ir vieta atitiko tai, ko būtų galima tikėtis iš kraujo ląstelių pėdsakų.

    Kaip tikrinta, ar tai ne tarša

    Viena alternatyvių versijų – kad tai galėjo būti grybų ar kitų mikrobų, patekusių į kaulą po gyvūno mirties, liekanos. Tačiau tyrėjai skelbia neradę būdingų požymių, tokių kaip gijų, sporų ar bioplėvelių.

    Komanda taip pat ieškojo ženklų, kurie galėtų rodyti mineralines „apgaules“ – pavyzdžiui, pirito mineralizaciją ar nuosėdų grūdelių sankaupas, galinčias imituoti ląstelių formas. Pranešama, kad ir šių požymių neaptikta.

    Cheminiai pėdsakai: hemas ir elementai

    Svarbiausias argumentas, kuriuo remiasi autoriai, – aptikti su krauju siejami junginiai. Tyrėjai daug dėmesio skyrė hemui – molekulei, padedančiai kraujo ląstelėms pernešti deguonį.

    Skelbiama, kad didelio našumo skysčių chromatografija su masių spektrometrija kaulo ekstrakte parodė aiškų hemo B dominavimą, o jį supančios uolienos „molekulinis parašas“ buvo kitoks ir, kaip teigiama, labiau sietinas su fotosintetinančių mikrobų kilme.

    Be to, elementų žemėlapiuose ląstelėms panašios mikrostruktūros buvo susietos su geležimi, anglimi ir azotu – elementais, kurie gali būti hemo sudėtyje. Likusi kaulo dalis, pasak tyrėjų, pasižymėjo kitokia elementine sudėtimi (įvardijami fosforas, kalcis, fluoras ir anglis).

    Kodėl minkštieji audiniai galėjo išlikti taip ilgai

    Komanda siūlo paaiškinimą, kaip tokios trapios struktūros galėjo būti „užfiksuotos“ fosilijoje: esą svarbios buvo konkrečios geologinės sąlygos. Pagal pateiktą interpretaciją, liekanos galėjo atsidurti sekliose, beveik be deguonies vandenyse, kur jas dengė mikrobų sluoksnis.

    Mokslininkai taip pat kelia hipotezę, kad mangano mineralizacija galėjo prisidėti prie itin smulkių struktūrų stabilizavimo arba „atspaudo“ susidarymo fosilizacijos metu. Kitaip tariant, kalbama ne apie nepakitusios ląstelės išlikimą, o apie mineralizuotą pirminės biologinės struktūros įrašą.

    Kodėl džiaugsmą lydi atsargumas

    Patys autoriai pabrėžia, kad tokį atradimą būtina nepriklausomai patikrinti ir pakartoti. Anot jų, artimiausias tikslas – tirti daugiau fosilijų, skirtingas geologines aplinkas ir pasitelkti kelias tarpusavyje papildančias mikroskopines bei chemines metodikas.

    Jeigu panašūs signalai būtų patvirtinti ir kituose pavyzdžiuose, tai galėtų atverti naujų galimybių tyrinėti fosilijų išsaugojimo mechanizmus ir atsargiai kelti klausimus apie itin senų gyvūnų fiziologiją. Tyrimas publikuotas žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“.