CP v2

Tag: Fosilijos

  • Mokslininkai aptiko 245 mln. metų jūrinę roplę su išlikusiais organais: ką atskleidė radinys

    Tarptautinė mokslininkų komanda aprašė naują ilgakaklės jūrinės roplės rūšį Austronaga minuta, gyvenusią maždaug prieš 245 milijonus metų, ankstyvajame triaso laikotarpyje. Rūšis išskirtinė tuo, kad fosilijoje išliko ne tik skeletas, bet ir didelė dalis virškinimo sistemos.

    Radinių rasta pietvakarių Kinijoje, Junanio provincijoje esančioje Luopingo apylinkių Guanlingo formacijoje. Ši vietovė gerai žinoma paleontologams, nes čia aptinkama triaso jūrų gyvūnų fosilijų, susiformavusių sąlygomis, kurios kartais leidžia išlikti ir minkštiesiems audiniams.

    Tyrėjai teigia, kad pasitelkę ultravioletinę fotografiją ir kitus laboratorinius metodus jie galėjo atskirti kelis vidaus organus. Tarp jų minimi skrandis, kepenys ir žarnynas, o kai kuriuose audiniuose aptikta junginių pėdsakų, siejamų su hemoglobino irimu.

    „Palyginti su labai specializuota kūno forma, Austronaga vidaus organai atrodo mažiau pakitę: priekyje matyti didelis maišelio pavidalo skrandis, o už jo – kepenys, kuriose dar galima aptikti hemoglobino pėdsakų“, – sakė pagrindinis tyrimo autorius, jūrinių roplių specialistas Wei Wang.

    Vienas ryškiausių atradimo aspektų – skrandžio sandara. Autorių vertinimu, Austronaga minuta turėjo vieną skrandžio kamerą, kai tuo tarpu daugelio šiuolaikinių paukščių ir krokodilų skrandis yra dviejų dalių.

    „Tai rodo, kad ankstyvieji archozaurai veikiausiai turėjo paprastesnį skrandį, o sudėtingesnė sandara evoliuciškai susiformavo vėliau“, – sakė bendraautoris Nick Fraser iš Škotijos nacionalinio muziejaus.

    Minkštųjų audinių išlikimas fosilijose yra retas, todėl tokie pavyzdžiai tampa itin vertingi aiškinantis, kaip gyvūnų vidaus organai kito evoliucijos eigoje. Virškinimo sistemos duomenys leidžia tiksliau vertinti mitybą, medžiagų apykaitą ir prisitaikymą prie aplinkos.

    Pasak tyrėjų, Austronaga minuta virškinimo traktas buvo gana trumpas ir nesudėtingas, panašus į šiuolaikinių žuvimis mintančių roplių. Tai dera su prielaida, kad gyvūnas medžiojo smulkesnį grobį jūroje, o jo anatomija buvo pritaikyta aktyviam plaukiojimui.

    Austronaga minuta buvo nedidelė – maždaug 60 centimetrų ilgio, tačiau turėjo neįprastai ilgą kaklą ir uodegą. Judėjimui, kaip teigiama, svarbiausia buvo ilga uodega, o priekinės galūnės, panašios į pelekus, labiau tarnavo manevravimui ir stabilizavimui, kai užpakalinės galūnės plaukimui buvo prastesnės.

    Mokslininkus nustebino ir šios roplės giminystės ryšiai. Nors kūno forma iš dalies primena kitas jūrines roples, autoriai pažymi, kad Austronaga nėra artimai susijusi su ichtiozaurais ar kitomis gerai žinomomis jūrų roplių grupėmis, kurios dominavo vėlesniais laikotarpiais.

    Vietoje to ji siejama su archozaurais ir jų giminaičiais – grupe, iš kurios vėliau išsivystė krokodilai ir dinozaurai. Tai papildo bendrą vaizdą apie tai, kaip įvairiai ropliai po Permo ir Triaso masinio išnykimo bandė užimti naujas ekologines nišas, įskaitant ir jūrą.

    „Archozaurai ir jų protėviai dinozaurų laikais sausumoje buvo pati įvairiausia roplių grupė, tačiau ilgai manyta, kad jų prisitaikymas prie jūros buvo ribotas“, – sakė bendraautoris, paleontologas Stephan Spiekman.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad tokie radiniai padeda geriau suprasti ankstyvąją jūrinių ekosistemų raidą triaso laikotarpiu. Kuo daugiau aptinkama gerai išsilaikiusių fosilijų, tuo tiksliau galima atkurti, kaip sparčiai po didžiųjų išnykimų atsikūrė gyvybė ir kokiais keliais vystėsi roplių prisitaikymai.

  • Kinijoje rastas plunksnuotas raptorius perrašo istoriją: skrydis galėjo atsirasti ne vieną kartą

    Kinijoje rastas plunksnuotas raptorius perrašo istoriją: skrydis galėjo atsirasti ne vieną kartą

    Šiaurės rytų Kinijoje aptiktas neįprastai gerai išsilaikęs plunksnuotas plėšrus dinozauras verčia iš naujo vertinti, kaip Paraves grupėje galėjo atsirasti skrydis. Tyrėjai teigia, kad radinys rodo sudėtingesnę evoliucijos schemą, nei ilgą laiką manyta.

    Naujajai rūšiai suteiktas pavadinimas Norellraptor barsboldi, o ji priskiriama mikroraptoriams, tai yra mažiems, plunksnuotiems teropodams, turėjusiems su skrydžiu siejamų kūno bruožų. Paraves grupei priklauso ir šiuolaikiniai paukščiai, todėl tokie radiniai laikomi ypač svarbiais aiškinantis jų kilmę.

    Aprašytas individas buvo apie 57 centimetrų ilgio, o iš kaulų sandaros sprendžiama, kad mirties metu dar galėjo būti ne visiškai suaugęs. Nors plunksnos išliko prasčiau nei kaulai, matyti, kad priekinės galūnės ir uodega turėjo su skrydžiu susijusią plunksnų dangą, o dalį kūno dengė paprastesnės plunksnos.

    Detali kaulų analizė ir vieta evoliuciniame medyje paskatino mokslininkus svarstyti, kad mikroraptorių ir paukščių gebėjimas skristi nebūtinai kilo iš to paties bendro protėvio. Tokiu atveju skrydis Paraves grupėje galėjo atsirasti mažiausiai du kartus, nepriklausomai.

    Vienas iš argumentų siejamas su galūnių augimo ypatumais: tyrėjai atkreipė dėmesį, kad šio dinozauro dilbio, tai yra sparno dalies, vystymasis galėjo sustoti gana anksti. Tai priešinga tendencija, kuri būdinga šiuolaikiniams skraidantiems paukščiams, kur sparnų struktūros vystosi ilgiau ir nuosekliau.

    „Dviem linijoms būdingų skrydžiui svarbių naujovių seka nuosekliai skiriasi“, – teigiama mokslininkų publikacijoje.

    Toks skirtumas dera su konvergentinės evoliucijos idėja, kai panašūs prisitaikymai atsiranda skirtingose giminystės linijose dėl panašių atrankos veiksnių, bet ne dėl tiesioginio paveldėjimo. Dinozaurų ir ankstyvųjų paukščių atveju tai reikštų, kad į orą galėjo vesti daugiau nei vienas evoliucinis kelias.

    Vis dėlto paleontologai pabrėžia, kad vieno radinio neužtenka galutinėms išvadoms apie visos grupės istoriją. Norint įtvirtinti hipotezę apie nepriklausomą skrydžio kilmę, reikės daugiau palyginamųjų fosilijų, tikslesnių filogenetinių modelių ir papildomų audinių mikroskopijos duomenų.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Nature Communications“, o autoriai pažymi, kad mikroraptoriai jau seniai laikomi vienu svarbiausių modelių, bandant suprasti paukščių skrydžio ištakas. Naujas aprašymas rodo, kad diskusija dėl to, kaip tiksliai susiformavo sparnai ir skrydžio aparatas, artimiausiais metais tik intensyvės.

  • Ieškojo naftos, bet rado raktą į augalų evoliuciją: netikėtas atradimas Arabijos pusiasalyje

    Ieškojo naftos, bet rado raktą į augalų evoliuciją: netikėtas atradimas Arabijos pusiasalyje

    Žydintys augalai fosilijų įraše pasirodo tarsi staiga, maždaug prieš 125 milijonus metų ankstyvosios kreidos laikotarpiu. Jų greitas išplitimas ir stulbinamas rūšių gausėjimas dešimtmečius kėlė klausimų evoliucijos biologams, nes ankstesniuose sluoksniuose šios grupės pėdsakai buvo gana reti.

    Naujų užuominų pateikė geologo Hani Boukhamsino tyrimas, atliktas doktorantūros metu Vakarų Australijos universitete. Jis išanalizavo suakmenėjusias žiedadulkes iš Biyadh ir Shu’aiba formacijų Saudo Arabijoje, kurios siejamos su tuo pačiu laikotarpiu, kai žydintys augalai ėmė sparčiai įvairėti.

    Mėginiuose užfiksuota išskirtinai didelė žydinčių augalų žiedadulkių įvairovė. Tyrėjų teigimu, ji buvo didesnė nei panašaus amžiaus įrašuose, geriau žinomuose iš Europos ar Šiaurės Amerikos, todėl Arabijos pusiasalis gali būti buvęs svarbesnė ankstyvosios žydinčių augalų raidos arena, nei manyta iki šiol.

    Viena iš siūlomų hipotezių akcentuoja tuometinius salynus ir salas netoli Arabijos plokštės pakraščio. Šiltas klimatas su sezoniniais krituliais, į vandenyną sutekančios upės, deltų formavimasis ir intensyvus nuosėdų kaupimasis galėjo sukurti ypač palankias, bet tuo pat metu kintančias buveines augalijai.

    Pagal šį scenarijų periodiškai krintantis jūros lygis galėjo atverti migracijos kelius tarp salų, o sėklos galėjo būti pernešamos gyvūnų, įskaitant paukščius. Vėliau jūros lygiui vėl pakilus, populiacijos izoliuodavosi, o tokia izoliacija dažnai laikoma vienu svarbiausių spartesnio rūšių formavimosi veiksnių.

    Kita hipotezė daugiau dėmesio skiria vandens ekosistemoms. Pakrantėse buvę ežerai ir kiti telkiniai galėjo sudaryti atskiras, tarpusavyje silpnai susijusias buveines vandens ar šlapynių augalams, o jų vėlesnis atsiskyrimas nuo kitų populiacijų galėjo paskatinti tolesnę evoliuciją.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokie žiedadulkių tyrimai padeda tikslinti ankstyvosios kreidos ekosistemų vaizdą, nes žiedadulkės išlieka gausiai ir gali atskleisti augalijos įvairovę net tada, kai stambių augalų fosilijų randama mažai. Be to, nauji duomenys stiprina mintį, kad ankstyvoji žydinčių augalų istorija galėjo būti labiau geografiškai išskaidyta, o svarbūs raidos židiniai nebūtinai sutapo su geriausiai ištirtais regionais.

  • Atakama nustebino mokslininkus: aptiko kapibaros dantį ir suabejojo dykumos amžiumi

    Atakama nustebino mokslininkus: aptiko kapibaros dantį ir suabejojo dykumos amžiumi

    Radimas, kurio nesitikėjo

    Čilės Atakamos dykuma šiandien laikoma viena sausiausių vietų Žemėje, o didžiąją dalį menkos drėgmės čia atneša nuo Ramiojo vandenyno slenkantis rūkas. Todėl vandens telkinių aplinkoje gyvenančių kapibarų pėdsakai šiame regione atrodė praktiškai neįmanomi.

    Visgi paleontologai Atakamoje aptiko maždaug 8,8 mln. metų senumo kapibarai artimo graužiko danties fragmentą. Tyrėjų teigimu, tai seniausias iki šiol Čilėje rastas kapibarų giminaičių įrodymas ir vienas seniausių tokių radinių apskritai.

    „Kapibaros dantį rasti jūrinėse nuogulose vietoje, kuri šiandien yra vienas sausiausių regionų Žemėje, yra tiesiog keista“, – sakė Arizonos universiteto geologė Priscilla Martinez.

    Ką pasakoja nuogulos ir augalų pėdsakai

    Dantis priskirtas išnykusiai genčiai Cardiatherium – tai priešistoriniai šiuolaikinių kapibarų giminaičiai. Radinys aptiktas Bahía Inglesa formacijos nuogulose, smiltainyje, kuris siejamas su vėlyvuoju miocenu.

    Šis atradimas papildo vis daugėjančius duomenis, kad vėlyvajame miocene Atakamos pietuose galėjo egzistuoti ilgiau išsilaikantys gėlo vandens telkiniai ir šlapynės. Tokioms ekosistemoms būdingi augalai ir gyvūnai sunkiai derėtų su idėja, kad regionas nuolat buvo ypač sausas dešimtis milijonų metų.

    „Turime kelias nepriklausomas įrodymų linijas, rodančias labai drėgnas sąlygas, kurios šiandien paprastai siejamos su kapibaromis“, – sakė Vajomingo universiteto paleobiologas Mark Clementz.

    Greta danties tyrėjai aptiko fitolitų – mikroskopinių silicio dalelių, susidarančių augaluose ir išliekančių nuogulose. Jų tipai leidžia spręsti, kad tuo metu galėjo augti palmės, imbieriniai ir kiti žydintys augalai, kuriems dažnai reikia pastovesnės drėgmės.

    Mįslė: kaip graužikai pasiekė vakarinę pakrantę?

    Tyrėjai taip pat atkreipia dėmesį į biogeografinę mįslę: vėlyvojo mioceno kapibarų pėdsakų anksčiau rasta ir kitoje Pietų Amerikos pusėje, pavyzdžiui, Argentinos pakrantėje. Tačiau Andų kalnynas, ypač centrinėje dalyje, yra ne tik aukštas, bet ir labai sausas, todėl kelionė per jį tokio tipo gyvūnui atrodytų menkai tikėtina.

    Viena iš hipotezių – kapibarų giminaičiai nebūtinai kirto Andus, o galėjo plisti šlapynių koridoriais šiauriau kalnų, kur anuomet klimatas ir reljefas sudarė palankesnes sąlygas. Tokie scenarijai padeda geriau suprasti, kaip kito žemyno ekosistemos ir kaip gyvūnai reagavo į ilgalaikius klimato poslinkius.

    Kodėl tai svarbu šiandien

    Atakamos istorija domina ne vien dėl sensacingų radinių. Dykumos laikomos itin jautriomis klimato svyravimams, todėl senovinės aplinkos rekonstrukcijos suteikia svarbų foną vertinant, kaip kritulių režimai ir vandenynų bei atmosferos cirkuliacija keitėsi natūraliai.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokie duomenys padeda tikslinti modelius, aiškinančius, kada ir kodėl regionas perėjo į dabartinę hipersausą būseną. Kuo tiksliau suprantami praeities pokyčiai, tuo geriau galima vertinti dykumėjimo rizikas ir prognozuoti, kaip sausros zonos gali kisti ateityje.

  • San Fransisko įlankoje rastas ledynmečio mastodono dantis: kuo šis radinys svarbus mokslui

    San Fransisko įlankoje rastas ledynmečio mastodono dantis: kuo šis radinys svarbus mokslui

    Netikėtas radinys upelyje

    Šiaurės Kalifornijoje, San Mateo apygardoje į pietus nuo San Fransisko, aptiktas suakmenėjęs Ramiojo vandenyno mastodono krūminis dantis. Mokslininkai sako, kad toks radinys suteikia vertingų užuominų apie ledynmečio laikotarpį ir tuometinę San Fransisko įlankos regiono gyvūniją.

    Dantį pastebėjo geomorfologė Brigid Lynch, dirbusi buveinių atkūrimo projekte viename vietos upelyje. Fosilija buvo iš dalies panirusi vandenyje ir ryškiai skyrėsi nuo aplinkinių akmenų.

    „Jis tiesiog gulėjo pačiame upelio viduryje, pusiau vandenyje, pusiau iš jo iškilęs“, – sakė Brigid Lynch.

    Kaip paaiškėjo, kas tai per fosilija

    Iš pradžių tyrėjų komandai nebuvo aišku, ką tiksliai jie rado, nes pavienė fosilija be konteksto dažnai gali priminti įprastą uolienos gabalą. Galiausiai dantį identifikuoti padėjo atvirkštinė vaizdų paieška, kuri greitai nukreipė į mastodonų krūminių dantų pavyzdžius.

    Pasak specialistų, tai Ramiojo vandenyno mastodono krūminis dantis, priklausęs išnykusiam dramblinių giminaičiui. Mastodonai nuo mamutų skyrėsi ir dantų sandara, ir mityba, todėl tokios fosilijos leidžia tiksliau rekonstruoti senovines ekosistemas.

    „Labai greitai paaiškėjo, kad tai Ramiojo vandenyno mastodono krūminio danties fosilija“, – sakė Brigid Lynch.

    Kodėl dantis laikomas išskirtiniu

    Tyrėjai pabrėžia, kad fosilija išliko neįprastai gerai: matoma ir danties karūna, ir šaknis. Tokia būklė svarbi, nes leidžia atlikti detalesnius morfologinius tyrimus, o prireikus ir papildomas laboratorines analizes, kurios ateityje gali tapti dar tikslesnės.

    Stanfordo universiteto Geomokslų eksponatų kolekcijos kuratorė Chrissy Garcia pažymi, kad mokslui jau seniai žinoma, jog pleistoceno epochoje įlankos regione gyveno ir mastodonai, ir mamutai. Vis dėlto ją nustebino pats aptikimo būdas, nes tokie radiniai dažniau išryškėja vykdant sistemingus kasinėjimus, o ne tiesiog upelio vagoje.

    Dantis padovanotas Stanfordo universitetui, kur planuojama nustatyti jo amžių ir pagaminti 3D kopiją edukacijai. Tokios kopijos dažnai naudojamos muziejuose ir mokymo programose, kad originalūs, trapūs eksponatai būtų kuo mažiau judinami.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad saugomos atviros teritorijos ir gamtos atkūrimo projektai kartais netikėtai prisideda ir prie paveldo išsaugojimo. Tūkstančius metų upelio sąnašose slėpęsis mastodono dantis dabar tampa dar vienu įrodymu, kiek daug neatskleistos priešistorės gali būti po šiuolaikinio kraštovaizdžio paviršiumi.

  • Ledynmečio radinys Kalifornijoje: San Fransisko įlankoje aptiktas Ramiojo mastodono dantis

    Ledynmečio radinys Kalifornijoje: San Fransisko įlankoje aptiktas Ramiojo mastodono dantis

    Radinys upelyje nustebino mokslininkus

    Šiaurės Kalifornijoje, San Mateo apygardoje į pietus nuo San Fransisko, aptiktas suakmenėjęs priešistorinio dramblio giminaičio dantis. Tyrėjai sako, kad tai vertingas langas į ledynmečio laikotarpį, kai regione gyveno mastodonai ir mamutai.

    Radinį pastebėjo geomorfologė Brigid Lynch, dirbusi buveinių atkūrimo projekte prie vietinio upelio. Dantis buvo iš dalies paniręs vandenyje ir ryškiai išsiskyrė iš aplinkinių akmenų.

    „Jis tiesiog gulėjo upelio viduryje, pusiau vandenyje, pusiau išlindęs“, – sakė Brigid Lynch.

    Kaip pavyko atpažinti, kas rasta

    Iš pradžių Lynch ir kolegos nebuvo tikri, ką rado. Kaip pasakoja komanda, galutinį patvirtinimą padėjo gauti vaizdo paieška, pagal kurią dantis buvo identifikuotas kaip Ramiojo mastodono krūminis dantis.

    Mokslininkų teigimu, radinio būklė neįprastai gera: išliko ir danties karūna, ir šaknis. Toks vientisumas gali suteikti daugiau informacijos apie gyvūno amžių, mitybą bei aplinką, kurioje jis gyveno.

    Nuo upelio iki universiteto kolekcijos

    Suakmenėjęs dantis perduotas Stanfordo universitetui, kur jis papildė geologinių pavyzdžių kolekciją. Kuratorė Chrissy Garcia pažymėjo, kad Bay Area regione mastodonų ir mamutų buvimas pleistoceno epochoje jau buvo žinomas, tačiau šį kartą nustebino pats atradimo būdas.

    Universitete planuojama nustatyti tikslesnį radinio amžių ir parengti trimatę kopiją edukacijai. Tyrėjai taip pat pabrėžia, kad augant metodų tikslumui, toks eksponatas ateityje gali būti pritaikytas naujiems klausimams, kurių šiandien dar net neformuluojame.

    Specialistai atkreipia dėmesį ir į platesnį kontekstą: saugomos atviros erdvės bei natūralios vagos dažnai tampa netikėtomis vietomis, kur išlieka tolimos praeities įrodymai. Tūkstančius metų slėptas upelio dugne, mastodono dantis dabar padeda geriau suprasti, koks buvo regionas gerokai prieš susiformuojant šiuolaikiniam San Fransiskui.

  • Teksase rasta 324 mln. metų fosilija su 24 galūnėmis: ji keičia vabzdžių išėjimo į sausumą istoriją

    Vabzdžiai yra viena rūšimis turtingiausių gyvūnų grupių Žemėje, tačiau jų ankstyvoji istorija ilgai rėmėsi daugiau genetinėmis užuominomis nei aiškiais fosiliniais įrodymais. Naujas tyrimas, paremtas 324 milijonų metų fosilija, rodo, kad vabzdžių protėviai į sausumą persikėlė ne staigiu šuoliu, o per ilgą pusiau vandeninę fazę.

    Radinys aptiktas vakarų Teksase, vėlyvojo Misisipio laikotarpio nuogulose, vadinamoje Tesnus formacijoje. Fosilija ilgą laiką buvo muziejaus rinkiniuose, tačiau buvo klaidingai priskirta jauno senovinio vėžiagyvio liekanoms, kol ją iš naujo įvertino tarptautinė paleontologų komanda.

    Tyrėjai nustatė, kad tai ne vėžiagyvis, o ankstyvas prievabzdis, pavadintas Chosha praecursor. Jo kūnas buvo apie 50 milimetrų ilgio, įskaitant uodeginę ataugą, o ryškiausias bruožas buvo 24 galūnės: be vaikščiojimui pritaikytų kojų, ant pilvelio segmentų buvo papildomi ataugų komplektai.

    Ypač išsiskyrė pilvelio galūnės, panašios į irklus. Tokia sandara, tyrėjų teigimu, yra tiesioginis fosilinis įrodymas, kad ankstyvieji vabzdžių giminaičiai gebėjo judėti tiek drėgnose pakrantėse, tiek sekliose vandenyse, o sausumos aplinkai prisitaikė palaipsniui.

    „Šios irklo formos pilvelio galūnės rodo, kad vabzdžiai sausumą užkariavo per ilgą pusiau vandeninį etapą, o ne staigiu perėjimu“, – teigė tyrėjų įžvalgas apibendrinę autoriai.

    Mokslininkų vertinimu, Chosha praecursor buvo savotiškas anatominis hibridas: turėjo vabzdžiams būdingų požymių, tokių kaip kiaušdėtis ir vaikščiojimui skirtos kojos, tačiau kartu išlaikė bruožus, labiau tinkančius plaukiojimui. Fosilijos radimo aplinka, siejama su senovinėmis pakrančių deltų nuogulomis, sustiprina versiją apie amfibinį gyvenimo būdą.

    Šis atradimas svarbus ir platesniame kontekste. Genetiniai tyrimai jau anksčiau leido manyti, kad vabzdžių linija nuo jūrinių protėvių atsiskyrė gerokai anksčiau nei fosilijų įraše gausiai pasirodė aiškiai sausumai prisitaikę vabzdžiai, todėl ankstyvasis laikotarpis buvo laikomas menkai dokumentuotu. Naujoji fosilija padeda sujungti šias dvi istorijos dalis ir pateikia labiau apčiuopiamą perėjimo modelį.

    Tyrėjai pabrėžia, kad radinys ne tik papildo vabzdžių evoliucijos kroniką, bet ir parodo, kiek reikšmingų atradimų dar gali slypėti muziejų archyvuose. Peržiūrint seniai sukauptas kolekcijas, klaidingai identifikuoti egzemplioriai kartais tampa svarbiausiais įrodymais, keičiančiais nusistovėjusias hipotezes.

  • Teksase rastą „vėžiagyvį“ perrašė iš naujo: 324 mln. metų fosilija – 24 kojų vabzdys

    Teksase rastą „vėžiagyvį“ perrašė iš naujo: 324 mln. metų fosilija – 24 kojų vabzdys

    Vakarų Teksase dar 1985 metais aptikta fosilija, ilgus dešimtmečius laikyta jaunu vėžiagyviu, pasirodė esanti visiškai nauja, mokslui anksčiau neaprašyta vabzdžių rūšis. Naujas tyrimas rodo, kad maždaug prieš 324 mln. metų gyvenęs organizmas priklausė šešiakojų (hexapodų) linijai, nors išsiskyrė neįprasta sandara.

    Mokslininkai naują rūšį pavadino Chosha praecursor ir pabrėžė, kad ji turi 24 irklą primenančias kojas, o ne įprastas šešias, būdingas šiuolaikiniams vabzdžiams. Tokia anatomija ilgai klaidino, nes fosilija buvo aptikta sluoksniuose kartu su kitais vandens nariuotakojais, o įspaudas tamsiame akmenyje buvo sunkiai įskaitomas.

    Peržiūra tapo įmanoma pasitelkus kryžmiškai poliarizuotos šviesos vaizdinimą, kuris sumažina atspindžius ir leidžia geriau matyti smulkias struktūras. Taip tyrėjai aiškiau identifikavo galvos ir antenų požymius bei kitus bruožus, būdingus ankstyviesiems vabzdžiams, bet kartu fiksavo ir vėžiagyvius primenantį pilvelį.

    „Mūsų filogenetinė rekonstrukcija rodo, kad Chosha praecursor yra šešiakojis, todėl labiausiai tikėtina, kad tai anksti atsiskyręs vabzdys“, – teigiama tyrime.

    Tyrėjų teigimu, ypač intriguoja pilvelyje matomi, žiaunas primenantys priedai, kurie gali rodyti pusiau vandens gyvenimo būdą. Tai sustiprina hipotezę, kad ankstyvųjų vabzdžių perėjimas iš vandens į sausumą galėjo būti ne staigus, o laipsniškas, apimantis pakrančių ir šlapynių aplinkas.

    Dar vienas svarbus kontekstas – vadinamoji šešiakojų spraga, kai fosilijų įraše trūksta aiškių radinių, o genetiniai laiko modeliai rodo senesnę kilmę nei leidžia patvirtinti iškasenos. Naujoji fosilijos interpretacija, kartu su kitų mįslingų ankstyvųjų šešiakojų peržiūra, gali padėti geriau suderinti šiuos du įrodymų šaltinius.

    Šis atradimas svarbus ne tik dėl naujos rūšies, bet ir dėl platesnio vaizdo: jis primena, kad ankstyvųjų vabzdžių evoliucijoje galėjo egzistuoti daug įvairesni kūno planai nei vėliau nusistovėjusios šešių kojų „taisyklės“. Mokslininkai tikisi, kad pažangesni vaizdinimo metodai ir kitų senų kolekcijų peržiūra atskleis daugiau panašių klaidingai priskirtų fosilijų.

  • 7 metrų plėšrūnas kaip automobilis: mokslininkai atskleidė, ką medžiojo milžiniškas Purussaurus

    7 metrų plėšrūnas kaip automobilis: mokslininkai atskleidė, ką medžiojo milžiniškas Purussaurus

    Mioceno laikų viršūninis plėšrūnas

    Mokslininkai aprašė vieną įspūdingiausių Pietų Amerikos priešistorinių plėšrūnų – kaimanų giminaitį Purussaurus neivensis, kuris, kaip manoma, galėjo siekti apie 7 metrus ir sverti maždaug 1 800 kilogramų. Tokie dydžiai prilygtų lengvajam automobiliui ir gerokai lenktų daugumą šiandieninių krokodilų.

    Naujas tyrimas, publikuotas Journal of Vertebrate Paleontology, rodo, kad šis krokodilinis roplys mioceno laikotarpiu buvo vienas svarbiausių mitybos grandinės viršūnės medžiotojų. Miocenas truko maždaug nuo 23 iki 5,3 milijono metų, kai tropinėse Pietų Amerikos ekosistemose gyvūnijos įvairovė ir biomasė buvo ypač didelė.

    Įkandimų žymės papasakojo istoriją

    Išvadas tyrėjai grindė keturiais fosiliniais radiniais, aptiktais La Tatacoa dykumos regione dabartinėje Kolumbijoje. Šie radiniai datuojami maždaug 10,5–16 milijonų metų ir išsaugojo aiškias sužalojimų žymes, siejamas su didžiulio plėšrūno ataka arba mityba.

    Tarp įrodymų – dalinė kaukolė, šlaunikaulis ir du apatinio žandikaulio fragmentai, priklausę trims skirtingiems kanopinių žinduolių tipams. Kaulų pažeidimų forma ir mastas atitiko labai didelio krokodilo tipo plėšrūno sukandimus, todėl autoriai juos sieja būtent su Purussaurus neivensis.

    „Žymių dažnumas rodo, kad Purussaurus buvo svarbus šių tropinių ekosistemų plėšrūnas“, – sakė Helsinkio universiteto stuburinių paleontologas Oscaras Wilsonas.

    Grobis buvo beveik raganosio dydžio

    Pasak tyrėjų, kai kurie Purussaurus taikiniai buvo itin stambūs žolėdžiai, galėję sverti daugiau nei 1 toną. Tai reiškia, kad plėšrūnas galėjo medžioti arba bent jau reguliariai maitintis gyvūnais, kurie dydžiu prilygtų šiuolaikiniams raganosiams ar hipopotamams.

    Tyrime minimi keistai atrodę mioceno žinduoliai su masyviomis galūnėmis, iltimis ir tvirtu kūnu, evoliuciškai nepriklausomai primenančiu raganosius. Tokios formos gyvūnai rodo, kad tuo metu Pietų Amerikoje egzistavo labai produktyvios buveinės, galėjusios išlaikyti ir labai didelius plėšrūnus.

    Kodėl tuomet dominavo ne žinduoliai?

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad šiandien daugelyje ekosistemų viršūnėje dažnai atsiduria placentiniai žinduoliai plėšrūnai, tačiau miocene Pietų Amerikoje situacija galėjo būti kitokia. Iki Didžiojo Amerikų biotinio apsikeitimo, kai Šiaurės ir Pietų Amerikos faunos pradėjo intensyviau maišytis, dalį didžiojo grobio nišų galėjo kontroliuoti ne žinduoliai, o ropliai.

    Tuometinėje aplinkoje, be milžiniškų krokodilinių formų, galėjo veikti ir kiti stambūs medžiotojai, įskaitant dideles smauglių grupės gyvates bei vadinamuosius teroro paukščius. Tokia konkurencinė aplinka rodo, kad plėšrūnų bendrijos galėjo būti labiau įvairios, o didelio grobio spaudimas pasiskirstęs tarp kelių skirtingų grupių.

    „Grobio buvo tiek daug, kad vien žinduolių plėšrūnams jo nebūtų pakakę suvalgyti“, – sakė Oscaras Wilsonas.

    Autoriai spėja, kad Purussaurus galėjo užpulti prie vandens besiganančius ar geriančius gyvūnus, sugriebti juos už galvos ir sutraiškyti stipriu įkandimu. Tuomet, kaip ir šiuolaikiniai krokodilai, jis galėjo naudoti kūno sukimąsi, kad suplėšytų audinius ir atskirtų grobio dalis.

    Be to, tokie plėšrūnai galėjo daryti poveikį visai ekosistemai ne tik tiesiogiai medžiodami, bet ir palikdami maitėdoms likučius bei pernešdami maistines medžiagas tarp sausumos ir vandens buveinių. Tai viena priežasčių, kodėl stambūs krokodiliniai plėšrūnai laikomi svarbiais ekosistemų formuotojais.

    Tyrėjai primena, kad šiuolaikiniai krokodilai taip pat kartais puola labai stambų grobį. Pavyzdžiui, didžiausi dabar gyvenantys sūriavandeniai krokodilai gali pasiekti apie 1 200 kilogramų ir kai kur fiksuojami puolantys didelius žinduolius.

    Vis dėlto mioceno Purussaurus, sprendžiant iš fosilijų, galėjo medžioti dar ambicingiau, o jo vaidmuo Pietų Amerikos tropikuose galėjo būti pagrindinis, kai kalbama apie stambių žolėdžių kontrolę. Tokie duomenys papildo supratimą, kaip per milijonus metų keitėsi plėšrūnų ir grobio santykiai.

  • Mokslininkai įspėja: po staigaus atšilimo miškams atsigauti prireikė 100 000 metų

    Mokslininkai įspėja: po staigaus atšilimo miškams atsigauti prireikė 100 000 metų

    Mokslininkų analizuotos suakmenėjusios augalų liekanos iš Vajomingo Bighorno baseino atskleidė, kad po staigaus klimato atšilimo miškų ekosistemoms atsigauti gali prireikti milžiniško laiko. Tyrimas rekonstruoja, kas vyko prieš maždaug 56 milijonus metų, per paleoceno ir eoceno terminį maksimumą.

    Tuomet į atmosferą per palyginti trumpą geologinį laiką pateko didelis anglies kiekis, o vidutinė Žemės temperatūra, kaip skaičiuoja tyrėjai, pakilo apie 6 laipsnius Celsijaus. Padidėjusios temperatūros laikėsi ilgiau nei 100 000 metų, todėl ekosistemos patyrė ne vienkartinį smūgį, o ilgalaikį spaudimą.

    Tyrėjai rėmėsi suakmenėjusiomis žiedadulkėmis ir kitais nuosėdose išlikusiais indikatoriais, leidžiančiais atkurti augalijos sudėtį skirtingais laikotarpiais. Duomenys rodo, kad prasidėjus ekstremaliam atšilimui miškas tapo gerokai atviresnis, o medžių lajų danga sumenko apie 60 proc.

    Pagrindinės priežastys siejamos su karščiu ir vandens stygiumi, kai augalams sudėtingiau palaikyti įprastą augimą ir drėgmės apykaitą. Tokiose sąlygose tankus miškas gali trauktis, o kraštovaizdis tampa labiau mozaikinis, palankesnis sausrai atsparesnėms rūšims.

    Vis dėlto suakmenėjusių liekanų seka leidžia daryti išvadą, kad ekosistema visiškai neišnyko. Dalis rūšių išliko, augalija palaipsniui prisitaikė, o kai klimatas vėliau vėl tapo palankesnis, regione sugrįžę miškai buvo labai panašūs į tuos, kurie augo iki atšilimo.

    Didžiausia žinia slypi atsistatymo trukmėje: pilnam miškų sugrįžimui prireikė daugiau nei 100 000 metų. Tai pabrėžia, kad ekosistemos gali būti atsparios, tačiau jų atsigavimas po ilgalaikio klimato šoko yra lėtas, ypač jei pasikeičia vandens prieinamumas, dirvožemio režimas ir gaisrų rizika.

    Kodėl tai svarbu šiandien?

    Mokslininkai akcentuoja, kad PETM nėra tiesioginis dabartinio klimato krizės atitikmuo, nes priežastys skiriasi. Vis dėlto šis laikotarpis dažnai naudojamas kaip natūralus eksperimentas, leidžiantis įvertinti, kaip į didelį atšilimą reaguoja biosfera.

    Tyrimuose pabrėžiama ir dar viena detalė: anglies išsiskyrimo tempas PETM metu, tikėtina, buvo maždaug dešimt kartų lėtesnis nei dabartinis, kurį lemia žmogaus veikla. Tai reiškia, kad šiandienos ekosistemoms prisitaikyti laiko gali būti dar mažiau, o pokyčiai gali vykti staigiau.

    Miškų atsparumas tiesiogiai susijęs su vandens ciklu, karščio bangomis, kenkėjų plitimu ir gaisrų dažnėjimu, todėl klimato šiltėjimas veikia ne tik atskiras rūšis, bet ir visą miško struktūrą. Specialistai atkreipia dėmesį, kad net jei temperatūros stabilizuojasi, biologinė įvairovė ir miškų funkcijos gali atsistatyti gerokai vėliau.

    Tokie rezultatai stiprina argumentą, kad klimato švelninimas ir prisitaikymas turi būti planuojami dešimtmečiams į priekį. Miškų apsauga, natūralių buveinių junglumas ir atsparumo didinimas tampa ne tik gamtosaugos, bet ir ilgalaikio saugumo klausimu.