Tag: Fosilijos

  • Tyrimas rodo: gyvūnai Žemėje galėjo atsirasti iki 200 mln. metų anksčiau nei manyta

    Naujas modeliavimu paremtas tyrimas kelia intrigą dėl gyvūnų kilmės: jie galėjo atsirasti iki 200 milijonų metų anksčiau, nei leidžia spręsti seniausios iki šiol rastos fosilijos.

    Iki šiol ankstyviausi patikimi gyvūnų fosilijų įrodymai buvo siejami su maždaug 574 milijonų metų senumu, iš Ediakaro periodo. Apie naujas išvadas praneša „Live Science“.

    Mokslininkai pabrėžia, kad fosilijų įrašas yra netolygus: net ir itin gerai išsilaikiusiose uolienose gyvūnų fosilijos gali tiesiog neatsirasti arba dar nebūti aptiktos, todėl vien juo remtis rizikinga.

    Pasak tyrėjų, tai gali reikšti, jog gyvūnų evoliucijos „pirmasis skyrius“ fosilijose kol kas tiesiog nėra užfiksuotas, o tikroji jų pradžia galėjo nusikelti į 800–700 milijonų metų laikotarpį.

    Kas keičia ankstesnį pasakojimą

    Tyrime, publikuotame žurnale „Science Advances“, keliama mintis, kad gyvūnų nebuvimas kai kuriuose išskirtinai gerai išsilaikiusiuose telkiniuose nebūtinai reiškia, jog tuo metu gyvūnų dar nebuvo.

    Mokslininkai primena, kad fosilijos ne visada susidaro: tam reikia specifinių aplinkos sąlygų, o taip pat svarbu, ar tyrėjai apskritai ieško „tinkamose“ vietose ir sluoksniuose.

    Tyrėjų komanda analizavo daugiau nei 140 mėginių iš Kheseen biotos Mongolijoje – telkinio, kuris yra daugiau nei 40 milijonų metų „jaunesnis“ nei maždaug 590 milijonų metų senumo Weng’an telkinys Kinijoje.

    Naudojant skenuojančią elektroninę mikroskopiją uolienose buvo aptikta ypač detaliai išsilaikiusių mikrofosilijų, įskaitant smulkius sferinius organizmus ir į embrionus panašias struktūras su vidinėmis ląstelėmis.

    Vis dėlto, nepaisant puikaus išsilaikymo, šių mikrofosilijų nepavyko patikimai priskirti gyvūnams. Tyrėjų teigimu, tai svarbu todėl, kad tuo laikotarpiu gyvūnai Žemėje jau egzistavo kitur, tačiau konkrečiame telkinyje jų pėdsakų vis tiek nematyti.

    Kaip čia padeda „molekuliniai laikrodžiai“

    Susidūrę su fosilijų spragomis mokslininkai pasitelkė vadinamąją molekulinio laikrodžio analizę – metodą, kai gyvūnų kilmė ir evoliuciniai išsišakojimai vertinami lyginant šiuolaikinių rūšių genetinius skirtumus su genetinių pokyčių tempais.

    Tyrime nurodoma, kad, naudojant „jaunesnius“ geologinius riboženklius, gyvūnų kilmė atrodė gana vėlyva, tačiau pasirinkus „senesnius“ geologinius apribojimus (uolienų formacijas Norvegijoje, Australijoje ir Arizonoje) datavimas pasislinko atgal maždaug 200 milijonų metų.

    Patys autoriai pabrėžia, kad tokia analizė neįrodo, jog gyvūnai tikrai egzistavo prieš 800 milijonų metų – ji rodo, kiek toli atgal galėtų siekti jų evoliucinė istorija, jei fosilijų įrašas yra neišsamus.

    Kokie dar ženklai minimi

    Tyrime taip pat primenama, kad egzistuoja ir kitų užuominų apie senesnę gyvūnų istoriją: kai kurie cheminiai „fosilijų“ pėdsakai (biomarkeriai) buvo interpretuojami kaip su kempinėmis suderinamas signalas, galintis siekti bent 650 milijonų metų senumą.

    Jei gyvūnų kilmė iš tiesų nusikeltų į 800 milijonų metų laikotarpį, tai sutaptų su vėlyvojo neoproterozojaus epocha ir galimai priartėtų prie laikotarpio, kai Žemė patyrė itin didelius apledėjimus, vadinamus „Sniego gniūžtės Žeme“.

    Mokslininkai teigia planuojantys toliau ieškoti įrodymų skirtingose neoproterozojaus uolienose, tikėdamiesi aptikti naujų fosilinių pėdsakų, kurie padėtų tiksliau atsakyti į klausimą, kada iš tiesų prasidėjo gyvūnų karalystės istorija.

  • Juros periodo „ūdros“ atradimas: 165 mln. metų senumo plėšrūnas plaukė kaip šiandieniniai žinduoliai

    Šiaurės Kinijos teritorijoje prieš maždaug 165 milijonus metų gyvenęs mažas plėšrūnas vandenyje judėjo stebėtinai panašiai kaip šiuolaikinės ūdros. Naujas fosilijos aprašymas rodo, kad šis gyvūnas turėjo plačią, suplokštėjusią uodegą ir galūnes, pritaikytas plaukimui.

    Kalbama apie Megacauda sungei („didžioji uodega“) – naujai identifikuotą išnykusios žinduolių giminaičių grupės docodontų atstovą. Apie radinį praneša „ZME Science“, remdamasis tarptautinės mokslininkų komandos tyrimu.

    Nors Megacauda nebuvo šiuolaikinių ūdrų protėvis, jos kūno sandara tapo ryškiu konvergentinės evoliucijos pavyzdžiu: panašios gyvenimo sąlygos (pusiau vandens aplinka) skirtingose gyvūnų linijose „išaugino“ panašius sprendimus.

    Labiausiai tyrėjus nustebino ne vien uodega ar dantys, o po kaukole aptikti kauliniai dariniai, susiję su rijimu. Jie primena šiuolaikiniams žinduoliams būdingas struktūras ir leidžia geriau suprasti, kaip vystėsi sudėtinga žinduolių mitybos mechanika.

    „Didžioji uodega“ ir plėšrūno žandikauliai

    Fosilija rasta Vidinėje Mongolijoje, uolienose, kurių amžius siekia maždaug 163–168 milijonus metų. Megacauda buvo neįprastai didelė kaip juros laikotarpio žinduolių giminaitė: jos ilgis siekė apie 40–50 centimetrų, o svoris – 1–2 kilogramus.

    Pėdų sandara – pailgėję išoriniai pirštai ir judrūs čiurnos sąnariai – rodo, kad gyvūnas galėjo irkluoti ir manevruoti vandenyje. Plačia uodega, manoma, jis stūmėsi į priekį, o sausumoje galėjo slėptis urvuose – panašiai kaip ančiasnapis.

    Vis dėlto panašumai su taikiais pusiau vandens gyvūnais baigėsi ties snukiu. Megacauda turėjo dideles iltis, o vienas viršutinis iltinis dantis buvo įtvirtintas net trimis šaknimis, be to – „pjaunančius“ krūminius dantis, pritaikytus mėsai.

    Tyrėjai nurodo, kad gyvūno skrandyje rasti smulkių stuburinių kaulai leidžia manyti, jog jis medžiojo mažus gyvūnus – galimai, pavyzdžiui, vietines salamandras.

    Anksčiau, 2006 metais, buvo aprašytas kitas plaukiojantis docodontas Castorocauda. Tačiau Megacauda, gyvenusi kiek anksčiau, pateikė ypač vertingą, išsamesnį skeletą – tai leidžia tiksliau spręsti, kaip tokie senoviniai plaukikai judėjo ir maitinosi.

    Netikėtumas po kaukole: kaulai, susiję su rijimu

    Fosiliją ištyrę mokslininkai pasitelkė kompiuterinę tomografiją ir rentgeno fluorescencinį vaizdinimą. Po kaukole jie aptiko poliežuvinių kaulų (hyoid) kompleksą – būtent šie kaulai šiuolaikiniams žinduoliams padeda išlaikyti liežuvį ir tvirtina raumenis, dalyvaujančius rijime.

    Žinduoliams ši „biomechanika“ leidžia saugiai stumti sukramtytą maistą į stemplę ir kartu apsaugoti kvėpavimo takus. Su tuo siejami ir naujagimių gebėjimai nuryti pieną, nors vien kaulų radiniai savaime negali patvirtinti, kad Megacauda žindo.

    Palyginę poliežuvinius kaulus su šiandieninių žinduolių analogais, tyrėjai skaitmeniškai atkūrė Megacauda gerklės anatomiją ir padarė išvadą, kad ji galėjo atlikti panašiai koordinuotus judesius. Tai rodo, kad sudėtingesnė rijimo sistema galėjo susiformuoti anksčiau, nei manyta.

    Dar viena svarbi detalė – Megacauda gerklėje aptikta ir „senesnių“, ir „naujesnių“ požymių kombinacija. Iki šiol buvo manyta, kad naujesnės struktūros išsivystė tiesiogiai iš senesnių, tačiau šis radinys sufleruoja, kad virsmas galėjo būti labiau „šakotas“ ir sudėtingesnis.

    Kaip žinduoliai išmoko maitintis kitaip

    Žuvys, varliagyviai ir ropliai grobį ryjo gerokai anksčiau, tačiau žinduolių linijoje įvyko didelis poslinkis – atsirado intensyvus kramtymas ir rijimas mažesnėmis, kontroliuojamomis porcijomis. Tam reikėjo ir specializuotų dantų, ir stipresnių kramtymo raumenų.

    Mokslininkai primena, kad ankstyvieji žinduolių protėviai (cynodontai) vystė antrinį gomurį – kaulinę pertvarą, atskiriančią burną nuo nosies takų, leidusią kramtyti ir kvėpuoti vienu metu. Tačiau kramtymas sukūrė naują problemą: kaip maistą saugiai perkelti į stemplę neužspringstant.

    Čia svarbūs tampa poliežuviniai kaulai ir specializuoti gerklės raumenys. 2019 metų žurnale „Science“ publikuotame tyrime jau buvo aprašyti į žinduolių panašūs poliežuviniai kaulai mažame juros medžiuose gyvenusiame Microdocodon gracilis, o Megacauda radinys suteikia daugiau informacijos apie aplinkines kaulines struktūras ir visos sistemos veikimo galimybes.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Nature“ ir, pasak autorių, padeda geriau suprasti, kaip skirtingos žinduolių linijos galėjo prisitaikyti prie įvairaus maisto – nuo vabzdžių ir augalų iki mėsos – išlaikydamos efektyvų rijimą.

  • Kenijoje rasta 1,45 mln. metų senumo koja su įpjovomis: įtariamas ankstyvųjų homininų kanibalizmas

    Šiaurės Kenijoje aptiktas 1,45 mln. metų senumo blauzdikaulis verčia iš naujo kelti nepatogų klausimą apie žmogaus evoliuciją – ar mūsų tolimi giminaičiai galėjo maitintis vieni kitais dar gerokai iki šiuolaikinių žmonių atsiradimo.

    Kaip rašo „ZME Science“, mokslininkų grupė, vadovaujama paleoantropologės Brianos Pobiner iš Smithsonian Nacionalinio gamtos istorijos muziejaus, ant fosilijos nustatė devynis įrėžimus, labai panašius į padarytus aštriais akmeniniais įrankiais.

    Vis dėlto vien įpjovos dar nereiškia, kad mėsa tikrai buvo suvalgyta. Tyrėjai pabrėžia, kad fosilija rodo kūno apdorojimą, bet pats kanibalizmo faktas lieka tikėtina, o ne galutinai įrodyta interpretacija.

    Radinio istorija ilga: kaulas, žinomas kaip KNM-ER 741, buvo aptiktas dar 1970 metais – jį surado Mary Leakey, o fosilija iki šiol saugota Kenijos nacionalinių muziejų kolekcijose.

    Tyrėjai ieškojo plėšrūnų pėdsakų

    B. Pobiner šį kaulą atidžiau apžiūrėjo 2017 metais, ieškodama senovinių plėšrūnų paliktų dantų žymių. Tačiau vietoje jų ji pastebėjo siaurus griovelius, panašius į akmeninių įrankių paliktus pjūvius.

    Norėdami patikrinti šią hipotezę, mokslininkai bendradarbiavo su Michaeliu Pante iš Kolorado valstijos universiteto ir Trevoru Keevilu (tuomet dirbusiu Purdue universitete). Jie sukūrė pjūvių 3D skenavimus ir lygino juos su didele baze, kurioje – 898 eksperimentiniu būdu gautų žymių pavyzdžiai: nuo dantų iki mindžiojimo ar mėsinėjimo pėdsakų.

    Analizė parodė, kad devyni iš vienuolikos įbrėžimų neabejotinai atitinka akmeninių įrankių paliktas žymes. Dar dvi žymės priminė įkandimus – galimai didelės katės, o artimiausias atitikmuo buvo liūtas.

    Ką rodo įpjovų vieta ir kryptis

    Mokslininkai atkreipia dėmesį į tai, kur kaulo paviršiuje matomos įpjovos: jos yra ten, kur tvirtinasi blauzdos raumuo. Tokia vieta gali reikšti sąmoningą bandymą pašalinti minkštuosius audinius.

    Be to, įpjovų kryptis gana vienoda – tai leidžia spėti, kad pjūviai galėjo būti padaryti nuosekliais judesiais, nekeičiant suėmimo ar darbo kampo. Panašios žymės randamos ir ant gyvūnų kaulų, kai jie būdavo apdorojami maistui.

    Tačiau archeologai, kuriuos 2023 metais cituoja „Science News“, ragino neskubėti: kūno apdorojimo pėdsakai nebūtinai reiškia suvalgymą. Vieno kaulo gali neužtekti, kad būtų aiškiai atskirta, ar tai buvo maisto gavimas, ar kitos – mums nebeprieinamos – praktikos.

    Neaišku, kam priklausė kaulas ir kas įvyko iš tikrųjų

    Dar viena problema – pati fosilija nėra patikimai „pririšta“ prie konkrečios rūšies. Iš pradžių ji buvo priskirta Australopithecus boisei (dabar dažniau vadinamam Paranthropus boisei), vėliau – Homo erectus, tačiau šiandien mokslininkai pripažįsta, kad tiksliai nustatyti rūšį vis dar nepavyksta.

    Tai svarbu ir dėl kanibalizmo apibrėžimo: kanibalizmu laikomas atvejis, kai abi pusės priklauso tai pačiai rūšiai. Kol neaišku, kam priklausė kaulas, sunku tvirtai pasakyti, ar tai buvo būtent kanibalizmas, ar – teoriškai – skirtingų homininų rūšių sąveika.

    Ne mažiau miglota ir įvykių seka. Viena versija – homininas pirmiausia akmeniniu įrankiu pašalino mėsą, o vėliau likučius apgraužė didelė katė. Kita – plėšrūnas galėjo sumedžioti homininą, bet buvo išbaidytas, o tada kiti homininai pasisavino grobį.

    Tyrimas buvo publikuotas žurnale „Scientific Reports“.

    Be Kenijos radinio, straipsnyje minimi ir naujesni duomenys iš Ispanijos Gran Dolinos vietovės: 2026 metų liepą tyrėjai paskelbė radę 24 papildomas Homo antecessor fosilijas, kurių dalis taip pat turi kūno apdorojimo žymių. Vis dėlto šie radiniai yra gerokai „jaunesni“ (apie 850 000 metų) ir tiesiogiai neatsako, kas nutiko KNM-ER 741 savininkui.

  • Atakamos dykumoje rastas 9 mln. metų kapibaros dantis kelia abejonių dėl jos sausros istorijos

    Šiaurinės Čilės Atakamos dykumoje mokslininkai aptiko maždaug 9 milijonų metų amžiaus krūminį dantį, priklausiusį šiuolaikinių kapibarų giminaičiui. Radinys stebina, nes kapibaros yra pusiau vandens gyvūnai, gyvenantys tik šalia pastovių gėlo vandens telkinių.

    Apie atradimą pranešė „Live Science“, remdamasis nauju moksliniu straipsniu, kuriame teigiama: fosilija papildo įrodymus, kad Atakama, viena sausiausių Žemės vietų, ne visus pastaruosius dešimtmečius milijonų metų buvo nuolat itin sausa.

    Atakamos dykuma užima maždaug šiaurinį trečdalį Čilės, o jos kraštovaizdį formuoja dvi kalnų grandinės: pakrantės kalnagūbris vakaruose stabdo drėgmę iš Ramiojo vandenyno, o Andai rytuose – kritulius iš Atlanto pusės. Dėl to dalyje dykumos itin sausa – per mėnesį čia iškrenta mažiau nei 2 milimetrai lietaus.

    Vis dėlto nauja fosilija leidžia manyti, kad bent kai kuriais laikotarpiais sąlygos galėjo būti drėgnesnės. Kapibarų giminaičio danties buvimas šiandieninėje hiper sausringoje teritorijoje dera su hipoteze, kad Atakamos klimatas praeityje kito, o ne visada buvo vienodai atšiaurus.

    Dantis rastas jūrinių nuogulų sluoksnyje

    Tyrėjai dantį aptiko nuogulose, kurios, kaip teigiama, susidarė seklioje jūrinėje aplinkoje maždaug prieš 7–10 milijonų metų. Tai dar viena užuomina, kad vėlyvajame miocene šiandieninė dykuma galėjo atrodyti visiškai kitaip.

    Be paties danties, toje pačioje vietovėje rasta ir mikroskopinių augalų liekanų – fitolitų. Jie rodo, kad regione galėjo augti palmės, žolės, imbieriniai ir kiti žydintys augalai, būdingi gerokai drėgnesnėms, net subtropinėms sąlygoms.

    Mokslininkų teigimu, tokie duomenys papildo platesnį įrodymų rinkinį, leidžiantį svarstyti, kad Atakama praeityje buvo pakankamai drėgna įvairiai gyvūnijai ir augalijai. Pusiau vandeninis gyvenimo būdas šiuo atveju tampa svarbia detale: kapibarų giminaičiams reikėjo ne tik vandens, bet ir vandens reikalaujančios augmenijos.

    Kaip kapibaros giminaičiai galėjo pasiekti šią vietą

    Tyrėjai nėra tikri, kaip tiksliai šie gyvūnai galėjo atsirasti Atakamos regione. Nors tuo laikotarpiu kapibaros Pietų Amerikoje jau gyveno, Andai sudaro didžiulę natūralią kliūtį tarp dabartinių jų paplitimo teritorijų ir radinio vietos.

    Viena iš straipsnyje aptariamų versijų – kad gyvūnai galėjo migruoti ne per kalnus, o vakarine žemyno pakrante, sekdami pelkes, upes ir kitas vandeningas buveines. Tokia kryptis logiškai sietųsi su tuo, kad kapibaroms reikalinga nuolatinė prieiga prie vandens.

    Nepriklausoma tyrime nedalyvavusi mokslininkė, Žemės mokslų profesorė Samantha Hopkins, išreiškė mintį, kad mažai tikėtina, jog dantis į šią vietą pateko ne gyvenus čia patiems gyvūnams. Jos vertinimu, danties dydis ir aplinkybės apsunkina paaiškinimą, kad jis galėjo būti atgabentas labai dideliais atstumais be vandeningos aplinkos.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Scientific Reports“. Nors vienas radinys pats savaime dar neatsako į visus klausimus apie Atakamos klimato istoriją, jis suteikia papildomą argumentą diskusijai: ši dykuma praeityje galėjo būti epizodiškai drėgnesnė, nei rodo dabartinis jos vaizdas.

  • Miniatiūrinis tiranozauro giminaitis aukcione parduotas už 42,6 mln. eurų: dėl jo kyla ginčai

    Miniatiūrinis tiranozauro giminaitis aukcione parduotas už 42,6 mln. eurų: dėl jo kyla ginčai

    Niujorke „Sotheby’s“ aukcione už rekordinę 42,6 mln. eurų sumą parduotas retas dinozauro fosilijos skeletas, priskiriamas nanotiranozaurui – mažesniam garsiojo Tyrannosaurus rex giminaičiui. Aukciono namai skelbia, kad kaina gerokai viršijo išankstinį vertinimą, siekusį 4–7 mln. eurų.

    Fosilija, praminta Jodi, buvo aptikta 2019 metais. Pirkėjo tapatybė neatskleidžiama, o varžytinės, vykusios telefonu ir internetu, truko apie 12 minučių.

    Kas žinoma apie Jodi

    „Sotheby’s“ teigimu, Jodi yra viena iš vos trijų žinomų tokio tipo skeletų. Skeletas siekia apie 2,9 metro aukščio ir beveik 6 metrų ilgio, o jo komplektiškumas vertinamas maždaug 70 proc.

    Nanotiranozaurai, kaip nurodoma aukciono namų pateikiamame aprašyme, gyveno kartu su T. rex vėlyvosios kreidos laikotarpiu prieš maždaug 67 mln. metų. Šiam gyvūnui priskiriamos ilgesnės priekinės galūnės, stambesni nagai ir siauresni, labiau ašmenis primenantys dantys.

    Privatus pardavimas kelia diskusijas

    Didelės vertės fosilijų pardavimai privačiems pirkėjams nuolat kelia įtampą tarp kolekcionierių rinkos ir mokslo bendruomenės. Kritikai teigia, kad reikšmingi egzemplioriai turėtų atsidurti muziejuose ar tyrimų institucijose, kur būtų prieinami mokslininkams ir visuomenei.

    „Reikšmingos fosilijos turėtų būti prieinamos tyrimams ir eksponuojamos viešai“, – sako mokslininkai, kritikuojantys privačius pardavimus.

    Tuo metu aukciono namai pabrėžia teisėtą radinių kilmę ir profesionalų darbą. „Sotheby’s“ taip pat padėkojo fosilijų ieškotojų komandai, kurios veikla buvo pristatyta „Discovery Channel“ dokumentikos serijoje Dino Hunters 2020 metais.

    Rinka brangsta, o rekordai artėja

    „Sotheby’s“ nurodo, kad šis sandoris Jodi įrašo tarp brangiausiai kada nors parduotų dinozaurų fosilijų. Šią vasarą, aukciono namų duomenimis, T. rex fosilija Gus buvo parduota už 44 mln. eurų ir tapo rekordu.

    Ekspertai pastebi, kad aukcionuose brangsta ne tik dinozaurų skeletai, bet ir kiti išskirtiniai gamtos istorijos objektai, o kainas kelia ribota pasiūla bei kolekcionierių noras turėti išskirtinį, viešumoje atpažįstamą eksponatą. Vis dėlto tokie sandoriai vis dažniau vertinami ne vien kaip rinkos įvykis, bet ir kaip klausimas apie mokslinio paveldo prieinamumą.

  • Mokslininkai apstulbo: rado varliagyvį, kuris, panašu, visą gyvenimą praleido jūroje

    Mokslininkai apstulbo: rado varliagyvį, kuris, panašu, visą gyvenimą praleido jūroje

    Nė vienas šiandien gyvenantis varliagyvis nenuolat gyventi atviroje jūroje nepajėgia: porėta oda, būtina kvėpavimo ir vandens apykaitai, paprastai sunkiai pakelia druskingą aplinką. Tačiau Kinijoje aptikti du vėlyvojo triaso fosilijų radiniai verčia perrašyti šią taisyklę.

    Mokslininkų komanda, vadovaujama geologo Lipino Diao, žurnale Nature Ecology and Evolution aprašė naują rūšį Gerrothorax maritimus. Autoriai teigia, kad tai pirmas žinomas atvejis, kai varliagyvių giminės atstovas, tikėtina, visą savo gyvenimą praleido jūroje.

    Kur rasti radiniai

    Fosilijos aptiktos Guandzingo apskrityje, Kinijos pietvakariuose, uolienų sluoksnyje, kurio amžius siekia apie 237 mln. metų. Vėlyvuoju triasu ši teritorija buvo apsemta, todėl ten klestėjo jūrinės ekosistemos.

    Radiniai siejami su regionu, garsėjančiu gausiomis triaso laikotarpio liekanomis, kur dažniau randami jūriniai ropliai ir žuvys. Paleontologas Ryosuke Motani iš Kalifornijos universiteto Deivise pabrėžė, kad varliagyvis tokiame kontekste yra itin netikėtas.

    Kodėl manoma, kad gyveno jūroje

    Abu skeletai rasti daugiau nei 30 kilometrų nuo galimų to meto salų ar sausumos, todėl vien tik atsitiktinis patekimas į jūrą atrodo mažai tikėtinas. Be to, fosilijos išliko beveik pilnos ir sujungtos, o jūroje dreifuojančių keturkojų palaikai paprastai greitai praranda galūnes.

    „Jei gyvūnas būtų ilgai plūduriavęs, pirštai ir galūnės greičiausiai nebūtų išlikę, todėl labiausiai tikėtina, kad jie nugaišo netoli vietos, kur gyveno“, – sakė Ryosuke Motani.

    Papildomų argumentų suteikė stroncio izotopų analizė kauluose. Stroncio santykis skiriasi sausumoje priklausomai nuo uolienų, o vandenynuose yra panašesnis visame pasaulyje, todėl jis naudojamas spręsti, kokį vandenį gyvūnas „įrašė“ į savo audinius augdamas.

    Tyrėjai nustatė, kad kauluose fiksuotas izotopų santykis atitiko triaso laikotarpio jūros vandenį, o ne uolienas, kuriose fosilijos buvo palaidotos. Tai leidžia manyti, kad individai augo gerdami jūros vandenį ir gyvendami sūriame telkinyje.

    Šarvai ir kūno sandara

    Gerrothorax maritimus nuo šiandieninių varliagyvių skyrėsi išskirtinai plokščiu, masyviu kūnu ir kietomis kaulinėmis plokštelėmis, tarsi šarvais. Tokia danga galėjo sumažinti vandens įsiurbimą per odą ir reikšti kitokį vandens bei druskų balansą nei daugumos šiuolaikinių varliagyvių.

    Geriau išlikęs egzempliorius siekė mažiausiai 73,7 centimetro, nors dalies uodegos slankstelių trūksta. Mokslininkai spėja, kad kūno masė galėjo būti panaši į milžiniškos salamandros, tačiau forma buvo ne pailga, o stambi ir plokščia.

    Silpnesnės galūnės ir sunkūs šarvai, pasak autorių, greičiausiai apsunkino judėjimą sausumoje. Tai sustiprina hipotezę, kad šis gyvūnas buvo prisitaikęs prie gyvenimo jūrinėje aplinkoje, o į krantą, jei apskritai išlipdavo, tai darė retai.

    Atradimas svarbus ne tik dėl pačios rūšies unikalumo. Jis rodo, kad varliagyvių giminės atstovai praeityje galėjo eksperimentuoti su gyvenimo būdais gerokai plačiau, nei leidžia spręsti dabartinė biologinė įvairovė, o kai kurie prisitaikymai galėjo būti aklavietė, neišlikusi iki šių dienų.

  • Juros periodo sensacija: Vajominge aptiktas vienas storiausių kalmarą primenančių padarų

    Juros periodo sensacija: Vajominge aptiktas vienas storiausių kalmarą primenančių padarų

    Paleontologai Vajominge, JAV, iš dviejų fosilijų, rastų senovinės vidaus jūros nuogulose, aprašė naują juros periodo galvakojo rūšį, primenančią kalmarą. Mokslininkai teigia, kad tai vienas storiausių iki šiol žinomų šiai išnykusiai grupei priklausiusių gyvūnų.

    Naujajai rūšiai suteiktas pavadinimas Wyoteuthis linsterorum, pagerbiant patyrusį fosilijų ieškotoją Cliffą Linstera, kuris aptiko vieną iš radinių. Tai kol kas vienintelė žinoma Wyoteuthis genties rūšis, o jos aprašymas paskelbtas mokslo žurnale Papers in Palaeontology.

    Kas tai per gyvūnas?

    Wyoteuthis priklausė belemnitams – išnykusiai galvakojų moliuskų būriui, kuris klestėjo juros laikotarpiu. Šių gyvūnų tolimi šiandieniniai giminaičiai yra kalmarai ir aštuonkojai, tačiau belemnitai turėjo ir kietą vidinę struktūrą.

    Belemnitų „skeletas“ susidėjo iš dviejų dalių: kūgio formos vidinės kriauklės, kurioje būdavo aragonito, ir tvirtesnės kalkitinės dalies, vadinamos rostru. Būtent rostrai dažniausiai ir išlieka kaip fosilijos, todėl jų gausu įvairiuose juros periodo sluoksniuose visame pasaulyje.

    Kuo ji išskirtinė?

    Šios rūšies rostras mokslininkams pasirodė neįprastai masyvus: jo skersmuo priekinėje dalyje siekė apie 60 milimetrų, o ilgis, remiantis išlikusiomis dalimis, galėjo būti maždaug 160–175 milimetrai. Palyginimui, dauguma Vajominge randamų belemnitų rostrų paprastai būna 50–100 milimetrų ilgio ir 10–20 milimetrų pločio.

    „Šie rostrai yra storiausi, kokie iki šiol žinomi belemnitams“, – teigiama tyrėjų publikacijoje. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad vien rostras automatiškai nereiškia milžiniško gyvūno ar išskirtinai aukštos vietos mitybos grandinėje.

    Pagal taikomus skaičiavimo metodus, visas gyvūnas, įskaitant čiuptuvus, galėjo siekti apie 55–60 centimetrų. Tyrėjai taip pat svarsto, kad retas šios rūšies aptikimas gali rodyti siaurą ekologinę specializaciją, pavyzdžiui, specifinį grobį ar gyvenamąją aplinką.

    Kodėl tokie radiniai svarbūs?

    Belemnitai yra svarbūs suprantant juros jūrų ekosistemas ir galvakojų evoliuciją, nes jų fosilijos leidžia atkurti, kaip skirtingos linijos prisitaikė prie aplinkos pokyčių. Wyoteuthis linsterorum priskiriamas Megateuthididae šeimai, kuriai priklausė ir didžiausi žinomi belemnitai.

    Tyrėjai primena, kad dalis šios grupės atstovų suklestėjo po toarkio išnykimo įvykio, kai vandenynuose sumažėjo deguonies. Vėliau, vidurinio juros laikotarpiu, dauguma šios šeimos linijų išnyko, todėl naujai aprašyta rūšis gali būti reta, vėlyva ir neįprastai išsiskirianti išlikusi linijos atšaka.

  • Paslaptinga Harbino kaukolė keičia žmogaus evoliuciją: ar „Drakono žmogus“ buvo denisovas?

    Paslaptinga Harbino kaukolė keičia žmogaus evoliuciją: ar „Drakono žmogus“ buvo denisovas?

    Ilgą laiką žmogaus evoliucija buvo vaizduojama kaip gana tiesi linija, vedanti iki šiuolaikinio Homo sapiens. Tačiau per pastaruosius dešimtmečius rastos fosilijos ir genetiniai tyrimai vis aiškiau rodo, kad realybė buvo gerokai sudėtingesnė, o skirtingos žmonių rūšys tūkstančius metų gyveno greta ir net kryžminosi.

    Vienu svarbiausių pastarųjų metų radinių laikoma Harbine, Kinijoje, aptikta žmogaus kaukolė, dar vadinama Drakono žmogaus kaukole. Ji išsiskiria masyviais antakių lankais, didele smegenine ir plačiu veidu, kuris kai kuo primena šiuolaikinį žmogų, tačiau kartu aiškiai skiriasi nuo neandertaliečių ir Homo erectus.

    Kaip kaukolė atsidūrė mokslininkų rankose

    Dažniausiai minima istorija siekia 1933 metus, kai, statant geležinkelio tiltą per Songhua upę, darbininkai aptiko kaukolę. Pasakojama, kad vienas jų ją paslėpė nenaudojamame šulinyje, o apie radinį šeima prabilo tik praėjus daugeliui dešimtmečių, kai fosilija galiausiai pasiekė Kinijos mokslo institucijas.

    Šios įvykių grandinės iki galo patikrinti nepavyko, tačiau pati kaukolė laikoma autentiška ir yra neįprastai gerai išsilaikiusi. Dėl to ji tapo viena iš tų fosilijų, kurios gali iš esmės pakoreguoti supratimą apie žmonių giminės raidą Rytų Azijoje.

    Homo longi ir denisovų mįslė

    2021 metais dalis Kinijos tyrėjų pasiūlė kaukolę priskirti naujai rūšiai ir suteikė pavadinimą Homo longi, susietą su Heilongjiang regiono pavadinimu. Tokia interpretacija iš karto sukėlė diskusijas, nes dalis antropologų teigė, kad iš vienos kaukolės išskirti naują rūšį rizikinga, o pati fosilija gali priklausyti jau žinomai, bet prastai apibrėžtai žmonių grupei.

    Didžiausia intriga ta, kad Harbino kaukolė gali būti raktas į denisovų išvaizdos klausimą. Denisovai ilgą laiką buvo žinomi pirmiausia iš genetinių duomenų, nes aiškių jų fosilijų rasta nedaug, todėl jų vieta žmonių evoliucijos medyje ir anatomija iki šiol kelia daug neatsakytų klausimų.

    Kai kurie Harbino kaukolės požymiai, įskaitant stambius krūminius dantis ir kitus žandikaulio bruožus, primena Azijoje rastus fragmentiškus palaikus, kuriuos tyrėjai sieja su denisovais. Vis dėlto vien anatominiai panašumai dar nėra galutinis įrodymas, nes patikimiausiems ryšiams nustatyti dažnai reikia DNR arba baltymų analizės, o toks medžiagos išlikimas ne visada įmanomas.

    Ką tai keičia mūsų istorijoje

    Harbino radinys primena, kad dar palyginti neseniai, evoliuciniu masteliu, Žemėje vienu metu galėjo egzistuoti kelios žmonių linijos. Maždaug prieš 100 000 metų situacija buvo visai kitokia nei dabar: be Homo sapiens, Eurazijoje gyveno neandertaliečiai ir denisovai, o kai kuriose teritorijose galėjo būti ir daugiau regioninių populiacijų.

    Kodėl galiausiai išliko tik Homo sapiens, mokslas iki šiol aiškina atsargiai. Dažniausiai minimi veiksniai apima klimato ir aplinkos pokyčius, konkurenciją dėl išteklių, demografinius pranašumus, technologijų raidą ir tarpusavio maišymąsi, tačiau vieno universalaus atsakymo nėra.

    Šiandien Harbino kaukolė vertinama kaip viena svarbiausių fosilijų, galinčių sujungti anatominius ir genetinius duomenis apie senovės žmones Rytų Azijoje. Kuo daugiau bus palyginamųjų radinių ir kuo tiksliau pavyks pritaikyti DNR ar baltymų tyrimus, tuo aiškiau paaiškės, ar Drakono žmogus iš tiesų buvo denisovas, ar vis dėlto atskira žmonių rūšis.

  • Kinijoje rastos 200 tūkst. metų fosilijos atskleidė: denisoviečiai galėjo atrodyti visai kitaip

    Kinijoje rastos 200 tūkst. metų fosilijos atskleidė: denisoviečiai galėjo atrodyti visai kitaip

    Kinijos Hebėjaus provincijoje esančioje Xujiayao vietovėje aptiktos žmonių fosilijos iš naujo perbraižo denisoviečių istoriją. Mokslininkai skelbia, kad 138–199 tūkst. metų senumo kaulai ir dantys greičiausiai priklausė būtent šiai paslaptingai archainių žmonių linijai.

    Radinių istorija siekia 1976–1979 metus, kai archeologai Xujiayao surinko apie 20 fosilijų: kaukolių fragmentų, apatinio žandikaulio dalių ir dantų. Medžiaga atspindi mažiausiai 16 skirtingo amžiaus individų, tačiau dešimtmečius nebuvo sutariama, kuriai grupei juos priskirti.

    Proveržį atnešė baltymų analizė

    Naują aiškumą suteikė Kinijos mokslininkų komanda, vadovaujama Fu Qiaomei ir Xing Song, dirbanti Kinijos mokslų akademijoje. Jie sujungė detalią anatominių požymių analizę su paleoproteomika, tai yra fosilijose išlikusių baltymų tyrimais.

    Toks metodas ypač vertingas, kai senose fosilijose nebeišlieka tinkamos kokybės genetinė medžiaga. Tyrėjai teigia, kad baltymų signalai kartu su kaulų ir dantų morfologija labiausiai dera su denisoviečių linija, o rezultatai paskelbti žurnale „Nature“.

    Kokie bruožai išskyrė Xujiayao žmones?

    Tyrime aprašomas požymių rinkinys, galintis padėti atpažinti denisoviečius net ir be DNR. Tarp jų minimi žema ir plati smegeninė, storos kaukolės kaulų sienelės, trumpi speniniai ataugai ties kaukolės pamatu.

    Taip pat išskiriama supaprastinta kai kurių prieškrūminių dantų kramtomųjų paviršių sandara. Mokslininkai pabrėžia, kad šių individų anatomija jungia ankstyvesniems Homo atstovams, įskaitant Homo erectus, būdingus bruožus su vėlesnėms populiacijoms artimomis savybėmis.

    Kodėl tai svarbu žmogaus evoliucijai?

    Denisoviečiai kaip atskira archainių žmonių grupė išryškėjo 2010 metais, kai Sibire, Denisovo oloje, iš kaulo fragmento pavyko išgauti DNR. Vėlesni tyrimai parodė, kad jų paplitimas galėjo būti itin platus, apimantis dideles Azijos teritorijas nuo šiaurės rytų iki Tibeto plynaukštės ir Pietryčių Azijos regionų.

    Vis dėlto denisoviečių išvaizda ilgai išliko miglota, nes patikimai priskiriamų skeletų buvo mažai, o dalis radinių identifikuoti pavykdavo tik molekuliniais metodais. Xujiayao fosilijos padeda sukurti anatominį atpažinimo raktą ir tikslinti, kaip skirtingos archainių žmonių grupės persidengė erdvėje bei laike.

    „Šis radinys rodo, kad žmogaus evoliucija nebuvo tiesi, vienakryptė grandinė: skirtingos populiacijos turėjo persipinančių bruožų ir sudėtingą istoriją“, – sakė tyrėjai.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad Xujiayao rinkinyje trūksta veido kaulų, todėl dalis išvaizdos rekonstrukcijų remiasi palyginimais su kitais denisoviečiams siejamais radiniais. Vis dėlto naujai išskirti požymiai turėtų palengvinti būsimą denisoviečių pėdsakų paiešką Azijoje, ypač ten, kur DNR jau nebeišlieka.

  • Sfinkso uolose aptiko 45 mln. metų krokodilo liekanas: tyrėjai atskleidė netikėtą detalę

    Sfinkso uolose aptiko 45 mln. metų krokodilo liekanas: tyrėjai atskleidė netikėtą detalę

    Sensacija iš senųjų uolienų

    Uolienose, iš kurių senovės egiptiečiai iškalė Didįjį Sfinksą Gizoje, mokslininkai aptiko 45 mln. metų senumo krokodilo giminaičio fosiliją. Tyrimas rodo, kad šio regiono klintys susiformavo gerokai anksčiau nei atsirado žmogus, todėl jose galėjo išlikti jūrinės faunos pėdsakų.

    Remiantis kompiuterinės tomografijos tyrimais, rastoji kaukolė priklausė iki šiol nežinomai rūšiai, gyvenusiai eoceno laikotarpiu. Tuo metu didelė dabartinio šiaurinio Egipto dalis buvo apsemta seklios jūros, kurioje klestėjo įvairūs jūriniai gyvūnai.

    Nauja rūšis ir netikėtas sutapimas

    Mokslininkai fosilijai suteikė pavadinimą Herugavialis cairensis ir priskyrė ją gavialinių giminei. Šie krokodilų giminaičiai išsiskiria ilgu, siauru snukiu, kuris evoliuciškai prisitaikė prie žuvų gaudymo, todėl jų gyvenimo būdas labiau siejamas su vandens ekosistemomis.

    Įdomi detalė ta, kad fosilijos kaukolei trūksta snukio galo, o panašus pažeidimas matomas ir Sfinkse, kur nėra dalies nosies. Tyrėjai pabrėžia, kad tai tik vizualus sutapimas, o ne bendros priežasties įrodymas: fosilijoje tai siejama su išlikimo būkle ir geologiniais procesais.

    Kaip šis radinys „gulėjo“ muziejuje

    Šios fosilijos istorija siekia 1920-uosius: tuomet Egipte rasta kaukolė ilgą laiką buvo priskiriama kitai rūšiai, nes tuo metu trūko priemonių detaliai įvertinti vidinę sandarą. Tik šiuolaikiniai neardomieji metodai leido peržiūrėti senąsias išvadas.

    Tarptautinė mokslininkų komanda pritaikė kompiuterinę tomografiją, kuri leidžia „peršviesti“ fosiliją jos nepažeidžiant ir tiksliai palyginti anatomines struktūras. Išryškėję skirtumai, ypač aplink akiduobes ir kai kurias kaulines detales, parodė, kad tai ne anksčiau manyta rūšis, o atskira evoliucinė linija.

    Tyrimo autoriai ne tik aprašė naują rūšį, bet ir įsteigė naują gentį Herugavialis, o tai rodo, kad ankstesnė klasifikacija buvo per daug supaprastinta. Pats pavadinimas siejamas su Heru, Egipto dievu Horu, o sąsajos su Sfinksu pasirinktos dėl simbolinės reikšmės ir radinio kilmės iš to paties geologinio sluoksnio.

    Atradimas primena, kad garsūs archeologiniai objektai neretai slepia dar senesnę, geologinę ir paleontologinę istoriją. Sfinkso klintys liudija laiką, kai šiandieninė dykuma buvo jūros pakraštys, o dabartinės civilizacijos simboliai iškilo iš uolienų, kuriose užsikonservavo praeities ekosistemos pėdsakai.