CP v2

Tag: Gazprom

  • Rusija apginklavo civilinį laivą Baltijoje: ekspertai įspėja apie pavojingą eskalaciją

    Rusija apginklavo civilinį laivą Baltijoje: ekspertai įspėja apie pavojingą eskalaciją

    Baltijos jūroje užfiksuotas neįprastas vaizdas: ant Rusijos civilinio suskystintų gamtinių dujų tanklaivio „Maršal Vasilevskij“ pastebėti sumontuoti sunkieji kulkosvaidžiai. Estijos institucijų darytose nuotraukose matyti ir improvizuotos įtvirtinimo priemonės, o tai laikoma pirmuoju viešai dokumentuotu tokio masto civilinio laivo apginklavimu regione.

    Minimas laivas siejamas su „Gazprom“ ir, kaip skelbiama, reguliariai plukdo SGD maršrutu iš Suomijos įlankos į Kaliningrado sritį. Šis maršrutas Rusijai yra strategiškai svarbus, nes padeda palaikyti energetinį aprūpinimą eksklavei, kurią supa NATO valstybės.

    Žiniasklaidos analitikų vertinimu, ginkluotė ant civilinio laivo gali turėti dvi žinutes vienu metu: didinti apsaugą nuo galimų atakų, įskaitant jūrinius dronus, ir atgrasyti Vakarų šalis nuo laivų patikrinimų ar bandymų juos sulaikyti. Pastaraisiais mėnesiais Europoje daugėja diskusijų dėl vadinamosios šešėlinės laivyno veiklos ir sankcijų apėjimo, o tai didina įtampą jūrų maršrutuose.

    Karinės teisės specialistai atkreipia dėmesį, kad civilinio laivo apginklavimas gali sukelti rimtų teisinių pasekmių. Pagal tarptautinę humanitarinę teisę ir jūrų teisės praktiką, laivas, kuris faktiškai įgyja karinį vaidmenį ar naudojamas priešiškiems veiksmams, gali prarasti įprastą civilinės apsaugos statusą ir tapti teisėtu kariniu taikiniu.

    Ekspertai taip pat įspėja, kad tokie demonstraciniai sprendimai didina incidentų riziką Baltijos jūroje, kur intensyvus karinis ir civilinis laivybos eismas vyksta greta NATO patruliavimo ir Rusijos karinių veiksmų fone. Net ir vienas šūvis ar klaidinga interpretacija gali sukelti grandininę eskalaciją, todėl, tikėtina, bus stiprinamos stebėsenos ir reagavimo procedūros.

  • Maskvos signalas Jerevanui: „Gazprom“ gali kelti dujų kainą, Armėnija atkerta, kad to nebus

    Iš Maskvos sklinda signalai, kad Rusija svarsto didinti Armėnijai tiekiamų gamtinių dujų kainą. Oficialiai tai grindžiama argumentu, jog dabartinė kaina esą pernelyg nutolusi nuo pasaulinių dujų kainų ir todėl turėtų būti „peržiūrėta“.

    Ši diskusija kilo blogėjant Maskvos ir Jerevano santykiams bei Armėnijai aktyviau ieškant ryšių su Europos partneriais. Energetika regione tradiciškai naudojama kaip įtakos priemonė, o dujų kainodara tampa vienu jautriausių svertų.

    Kiek kainos skiriasi?

    Rusijos atstovai viešai akcentuoja, kad Armėnija iki šiol gauna dujas lengvatine kaina, kuri esą nebeatitinka rinkos realijų. Jie lygina ją su aukštesnėmis kainomis, kurias įvairiais laikotarpiais mokėjo Europos pirkėjai, ir teigia, kad nuolaidos mastas per didelis.

    Pagal šiame kontekste įvardytus skaičius, europinė referencija siekė apie 560 eurų už 1 000 kubinių metrų, o Armėnijai taikoma kaina buvo apie 165 eurus už 1 000 kubinių metrų. Toks skirtumas naudojamas kaip argumentas, kodėl kainą esą reikėtų kelti.

    Armėnijos premjero pozicija

    Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas viešai atmetė galimybę, kad kaina būtų didinama. Jis pabrėžė, kad galioja abiem šalims naudingos sutartys ir jose nustatytų sąlygų privalu laikytis.

    „Tarp Armėnijos ir Rusijos galioja abiem pusėms naudingas susitarimas su aiškiomis sąlygomis. Dėl dujų kainos turime strateginius susitarimus ir jų reikia laikytis“, – sakė Nikolas Pašinianas.

    Kodėl dujos tampa spaudimo įrankiu?

    Analitikai kainos klausimą sieja su Armėnijos bandymais plėsti politinius ir ekonominius ryšius Europoje, įskaitant aukšto lygio susitikimus su ES lyderiais. Tokie žingsniai Maskvoje gali būti vertinami kaip Jerevano bandymas mažinti priklausomybę nuo Rusijos.

    Armėnijos pažeidžiamumą didina ir tai, kad šalis faktiškai turi vieną pagrindinį gamtinių dujų tiekėją – „Gazprom“. Dujos į Armėniją tiekiamos tranzitu per Gruzijos teritoriją, todėl tiekimo grandinė priklauso ne tik nuo kainų politikos, bet ir nuo platesnės regiono geopolitikos.

    Jei kainodara būtų peržiūrėta, poveikį pirmiausia pajustų namų ūkiai ir pramonė, nes dujos svarbios šilumos gamybai ir daliai elektros energijos sektoriaus. Tokiose situacijose kainos klausimas greitai tampa ir vidaus politikos tema, o Jerevanui tenka laviruoti tarp ekonominio stabilumo ir užsienio politikos prioritetų.

  • Putino ir Xi derybos įkaitino dujų kortą: „Sibiro galia 2“ grįžta, kai rinka dreba

    Putino ir Xi derybos įkaitino dujų kortą: „Sibiro galia 2“ grįžta, kai rinka dreba

    Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas Pekine susitiko su Kinijos lyderiu Xi Jinpingu, o darbotvarkėje vėl atsidūrė ilgai strigęs dujotiekio „Sibiro galia 2“ projektas. Derybas sustiprino nerimas pasaulinėse energijos rinkose ir siekis užsitikrinti tiekimą, mažiau priklausomą nuo jūrinių maršrutų.

    „Sibiro galia 2“ planuojamas kaip maždaug 2 600 kilometrų ilgio vamzdynas, galintis į Kiniją per Mongoliją kasmet nukreipti iki 50 mlrd. kubinių metrų dujų. Maskvai tai būtų būdas perorientuoti srautus po to, kai dujų eksportas į Europą smarkiai sumažėjo, o Pekinui tai reikštų papildomą sausumos tiekimo kanalą.

    Bene didžiausias kliuvinys – kaina

    Iki šiol projektą stabdė ne techniniai, o komerciniai klausimai: kaina, finansavimo sąlygos ir aiškus tiekimo grafikas. Viešojoje erdvėje minėta, kad Kinija siekia kainodaros, artimesnės Rusijos vidaus tarifams, o Rusija nori gerokai palankesnių sąlygų, panašių į „Sibiro galios“ pirmojo etapo logiką.

    Po susitikimo Kremlius leido suprasti, kad dėl pagrindinių parametrų pasiektas principinis supratimas, tačiau liko detalių, kurias dar reikia suderinti. Tai reiškia, kad galutinis sprendimas gali užtrukti, o projekto starto data ir toliau išlieka neapibrėžta.

    Kinijos argumentas – tiekimo saugumas

    Diskusijas dėl papildomų sausumos dujų srautų sustiprino rizikos, susijusios su energijos tiekimu jūriniais maršrutais. Tokiais atvejais alternatyvūs vamzdynai tampa patrauklūs, nes leidžia apeiti siaurus tarptautinės prekybos taškus ir sumažinti tiekimo sutrikimų tikimybę.

    Vis dėlto analitikai atkreipia dėmesį, kad Pekinas paprastai derasi kietai ir nesutinka skubėti, jei tai blogina kainą ar didina strateginę priklausomybę. Kinija turi ir kitų tiekimo šaltinių, įskaitant vietinę gavybą bei tiekimą vamzdynais iš Centrinės Azijos, todėl „Sibiro galia 2“ jai nėra vienintelė išeitis.

    Rizikos abiem pusėms

    Maskvai toks megaprojektas padėtų kompensuoti prarastas Europos rinkas, tačiau kartu didintų priklausomybę nuo vieno stambaus pirkėjo. Tokia struktūra ilgainiui gali silpninti Rusijos derybinę poziciją, jei Kinija liktų dominuojančiu klientu.

    Kinijai papildomas vamzdynas reikštų didesnį tiekimo stabilumą, tačiau kartu tai būtų didesnė priklausomybė nuo rusiškų energijos srautų ir politinių santykių dinamikos. Dėl to galutinis sandoris, jei jis bus pasiektas, greičiausiai atspindės ne tik ekonomiką, bet ir abiejų valstybių geopolitinius skaičiavimus.

    Kol kas „Sibiro galia 2“ išlieka vienu svarbiausių signalų rinkoms: bet koks proveržis gali keisti ilgalaikę dujų srautų geografiją Eurazijoje. Tačiau net ir pažanga derybose nebūtinai reiškia greitą statybų startą, nes tokio masto projektams reikia laiko, kapitalo ir tvirtų, abiem pusėms priimtinų taisyklių.

  • Rusijos kapitalas vis giliau Baltarusijoje: ką kontroliuoja Maskva ir ko Lukašenka dar neparduoda

    Rusijos verslo įtaka Baltarusijoje

    Rusija išlieka svarbiausia Baltarusijos prekybos partnerė, o abiejų šalių prekių apyvarta, viešai skelbiamais vertinimais, 2025 metais siekė apie 55 mlrd. eurų. Rusijos įmonės Baltarusijoje aktyviausiai investuoja į žemės ūkio perdirbimą, medienos sektorių, lengvąją pramonę ir statybines medžiagas, o Minskas tradiciškai remiasi rusiškų energijos išteklių tiekimu.

    Teisinės sąjunginės valstybės taisyklės supaprastina Rusijos įmonių patekimą į Baltarusijos rinką. Kartu didėja priklausomybė nuo rusiškos logistikos: dalis baltarusiškų krovinių nukreipiama per Rusijos uostus, o tokia schema tampa dar svarbesnė sankcijų sąlygomis.

    Energetika ir pramonė

    Ryškiausiai Rusijos įtaka matoma energetikoje ir sunkiojoje pramonėje, kur sprendimus dažnai lemia prieiga prie žaliavų, kreditų ir technologijų. Dujų sektoriuje „Gazprom“ jau seniai kontroliuoja dujų transportavimo infrastruktūros dalį per Baltarusijoje veikiančias struktūras, o tai suteikia Maskvai papildomų svertų.

    Lygiagrečiai plėtojami bendri projektai, susiję su mikroelektronika, staklių gamyba ir žemės ūkio technika, siekiant pakeisti Vakarų importą. Toks modelis gilina tiekimo grandinių susiejimą, o Baltarusijos įmonėms iš dalies leidžia veikti nepaisant ribojimų, tačiau didina priklausomybę nuo rusiškų subsidijų ir užsakymų.

    Mažmena, maistas, IT ir nekilnojamasis turtas

    Pasitraukus daliai Vakarų prekių ženklų, Baltarusijos mažmeninės prekybos nišas užėmė rusiški tinklai ir elektroninės prekybos platformos. Pokyčiai pastebimi ir paslaugų sektoriuje: rinkoje daugėja rusiškų maitinimo bei franšizių projektų, kurie plečiasi pasinaudodami bendra reguliacine erdve.

    Žemės ūkio ir maisto segmente Baltarusijoje fiksuotas kiaulininkystės apimčių mažėjimas, o tai sudarė palankesnes sąlygas rusiškai produkcijai. Tuo pat metu Baltarusija išlieka svarbi kai kurių rusiškų maisto produktų eksporto kryptis, o atskirų kategorijų importas tampa vis labiau koncentruotas.

    Augantis rusų kapitalo aktyvumas matomas ir IT srityje: Minske veiklą plečia arba įsitvirtina Rusijos technologijų bei finansų sektoriaus įmonės. Nekilnojamojo turto rinkoje taip pat fiksuojamas didesnis Rusijos piliečių aktyvumas: vertinimais, jų dalis Minsko būsto sandoriuose gali siekti apie 8–10 proc., kai anksčiau ji buvo kelis kartus mažesnė.

    Dalį pirkėjų motyvuoja investiciniai tikslai ir lūkesčiai dėl kainų augimo, kitus traukia mažesni ribojimai interneto paslaugoms. Skelbiamuose segmentuose dažnai minimos 55 000–130 000 eurų pirkimo ribos už butą, priklausomai nuo vietos ir įrengimo.

    Kas Baltarusijoje lieka neliečiama?

    Nors Rusijos verslo įtaka plečiasi, dalis baltarusiškos ekonomikos išlieka valstybės rankose, ypač strateginiai pramonės aktyvai. Buvęs Baltarusijos kultūros ministras ir buvęs ambasadorius Lenkijoje Pavelas Latuška teigia, kad procesą klaidinga vadinti visiška ekonomine inkorporacija, nes realybė esą gerokai sudėtingesnė.

    „Matome procesą, kurį daugelis klaidingai vadina visiška ekonomine inkorporacija, tačiau tikrasis vaizdas yra gerokai sudėtingesnis“, – sakė Pavelas Latuška.

    Jo vertinimu, po Vakarų bendrovių pasitraukimo rusų kapitalas aktyviau užėmė atsivėrusias nišas, tačiau svarbiausi pramonės gigantai ir strateginiai aktyvai tebėra Baltarusijos valstybės kontrolėje. Pasak Latuškos, Aliaksandras Lukašenka vengia plataus masto privatizacijos, nes valstybės valdomos įmonės jam yra politinės galios instrumentas.

    „Lukašenka bijo plataus masto privatizacijos, nes jam valstybės įmonės yra valdžios išlaikymo įrankis“, – sakė Pavelas Latuška.

    Pašnekovas pabrėžia, kad išimtys galimos, kai konkretaus turto strateginė reikšmė sumažėja, tačiau vadinamieji šeimos sidabrai, jo žodžiais, lieka griežtai prižiūrimi. Toks modelis reiškia, kad Rusijos įtaka gali augti per rinkos nišas ir priklausomybę nuo finansavimo, bet ne visuomet per tiesioginį pagrindinių aktyvų perėmimą.

    Scenarijus po valdžios kaitos

    Latuška teigia, kad rusų kapitalo buvimas nuosavybės struktūroje dar nepasiekė negrįžtamo lygio, todėl po politinių pokyčių Baltarusija galėtų gana greitai persiorientuoti į Europą. Jo nuomone, lemiamas veiksnys būtų ne vien pramonės įrenginiai, o žmonės, teisinės valstybės atkūrimas ir galimybė pritraukti Vakarų investicijas.

    Jis taip pat atkreipia dėmesį į Baltarusijos verslo diasporos vaidmenį ir teigia, kad Lenkijoje veikia apie 8 000 įmonių su baltarusišku kapitalu. Pasak jo, atkūrus teisės viršenybę, tokios įmonės ir europinės investicijos galėtų tapti pagrindiniu ekonomikos atsigavimo varikliu, o Lenkija būtų viena svarbiausių vartų Baltarusijos verslui į Europos rinką.

  • NIS pardavimas stringa po Orbano pralaimėjimo: rusai ir Vučičius persigalvojo dėl „MOL“ plano

    NIS pardavimas stringa po Orbano pralaimėjimo: rusai ir Vučičius persigalvojo dėl „MOL“ plano

    Sandoris, kuris gali neįvykti

    Serbijos naftos bendrovės NIS perėmimas, kuris pastaraisiais mėnesiais atrodė kaip realiausias scenarijus, ėmė strigti. Rinkos dalyviai ir analitikai teigia, kad Vengrijos energetikos grupė „MOL“ vis dar laikoma labiausiai tikėtinu pirkėju, tačiau Belgradas ir rusų akcininkai šiuo metu neberodo tokio paties noro užbaigti pardavimą.

    Situacijos lūžiu įvardijami politiniai signalai po Viktoro Orbano, laikomo Maskvos ir Belgrado sąjungininku, pralaimėjimo. Po šių įvykių, vertinant viešus pareiškimus ir derybų toną, požiūris į NIS kontrolės perdavimą vengrų koncernui tapo atsargesnis.

    Serbija: vyksta intensyvios derybos

    Serbijos energetikos ir kasybos ministrė Dubravka Djedović Handanović pranešė, kad vyksta intensyvios derybos tiek tarp rusų daugumos akcininko ir „MOL“, tiek tarp Serbijos ir „MOL“. Tai rodo, kad Belgradas siekia išlaikyti įtaką sprendimui, kuris yra strategiškai svarbus šalies degalų rinkai ir energetiniam saugumui.

    Pagal anksčiau skelbtą informaciją, „MOL“ buvo pasirašiusi įpareigojančio pobūdžio susitarimą su rusų pusės bendrovėmis dėl jų turimų akcijų įsigijimo. Kartu „MOL“ derėjosi su JAE energetikos grupe dėl mažumos paketo, o galutinis terminas naujai nuosavybės struktūrai įtvirtinti buvo siejamas su gegužės 22 diena.

    Sankcijų spaudimas ir nuosavybės klausimas

    NIS atsidūrė JAV sankcijų sąraše 2025 metais, aiškinant, kad taip siekiama riboti lėšų srautus, kurie gali prisidėti prie karo prieš Ukrainą finansavimo. JAV pozicija aiški: rusų kontroliuojami subjektai turėtų pasitraukti iš bendrovės, o nuosavybės pakeitimas vertinamas kaip vienas iš galimų kelių sumažinti sankcijų riziką.

    NIS nuo 2008 metų kontrolę iš esmės išlaikė su „Gazprom“ susijusios struktūros, o Serbijos valstybė turi reikšmingą, tačiau mažumos, paketą. Pastaraisiais metais akcininkų struktūra buvo koreguojama, tačiau bendrovė ir toliau buvo siejama su rusiško kapitalo dominavimu, o tai komplikuoja jos veiklą tarptautinių apribojimų sąlygomis.

    Viešai skelbta, kad vėlesniu laikotarpiu dalis akcijų buvo perleista kitai su „Gazprom“ susijusiai valdymo grandžiai, todėl formalūs savininkai kito, bet kontrolės klausimas liko politiškai jautrus. Dėl to rinkoje stiprėja nuomonė, kad be aiškaus rusiškos dalies pasitraukimo ilgalaikis NIS stabilumas ir finansavimas iš išorės gali būti apsunkinti.

    Analitikų vertinimu, alternatyvų, kurios ilgainiui išspręstų NIS sankcijų ir kapitalo kilmės dilemą, nėra daug. Būtent todėl „MOL“ scenarijus vis dar laikomas logiškiausiu, tačiau galutinis sprendimas priklausys nuo Belgrado politinės valios, rusų akcininkų pasirinkimų ir to, kiek spaudimo išlaikys sankcijų režimas.

  • Japonija pirmą kartą nuo karo pradžios perka rusišką naftą: ką reiškia Ormuzo krizė

    Japonija pirmą kartą nuo karo pradžios perka rusišką naftą: ką reiškia Ormuzo krizė

    Japonija pirmą kartą nuo karo Artimuosiuose Rytuose pradžios priims rusiškos naftos krovinį, pranešė Tokijo prekybos ir energetikos sektoriaus atstovai. Pasak jų, sprendimas susijęs su išaugusia rizika Persijos įlankoje, kai dėl įtampos regione sutriko laivyba per Ormuzo sąsiaurį.

    Į Japoniją šiuo metu plaukia tanklaivis su nafta iš Sachalino-2 telkinio, o krovinį įsigijo Japonijos naftos bendrovė Taiyo Oil. Tai reikšmingas pokytis šaliai, kuri po 2022 metais prasidėjusio karo Ukrainoje nuosekliai mažino rusiškų energijos išteklių vaidmenį, bet išlaikė kai kuriuos išimtinius projektus.

    Sachalino-2 projektą valdo Rusijos valstybinė „Gazprom“, tačiau jame ilgą laiką dalyvauja ir Japonijos įmonės Mitsubishi ir Mitsui. Naftos gavyba šiame telkinyje vykdoma nuo 2008 metais, o suskystintų gamtinių dujų eksportas pradėtas 2009 metais, todėl projektas laikomas vienu svarbiausių Japonijos energijos tiekimo grandinėje Azijoje.

    Japonijos priklausomybė nuo importuojamų energijos išteklių išlieka itin didelė, o Persijos įlanka tradiciškai buvo pagrindinis naftos šaltinis. Iki dabartinės krizės per Ormuzo sąsiaurį, kaip skelbta ankstesniais metais, keliaudavo daugiau kaip 90 proc. Japonijos importuojamos naftos ir apie 11 proc. suskystintų gamtinių dujų.

    Tarptautinėje prekyboje Ormuzo sąsiauris laikomas kritiniu „siauruoju tašku“, nes per jį paprastai gabenama apie penktadalis pasaulinio naftos srauto ir maždaug ketvirtadalis pasaulinės SGD apimties. Todėl bet koks ribojimas ar saugumo rizikos augimas tiesiogiai didina tiekimo neapibrėžtumą ir spaudžia kainas, o importuotojai ieško alternatyvų.

    Todėl Tokijas siekia diversifikuoti tiekimą, kad sumažintų priklausomybę nuo vieno regiono maršrutų, net jei tai reiškia politiškai jautrius sprendimus. Rusiškos naftos krovinys Japonijai šiuo atveju tampa ne tiek ilgalaikės krypties signalu, kiek pragmatišku atsaku į suaktyvėjusią geopolitinę riziką ir laivybos sutrikimus.

    „Svarbiausia užduotis yra užtikrinti stabilų tiekimą ir kuo mažesnę riziką, kai regione didėja neapibrėžtumas“, – sakė Japonijos prekybos ministerijos atstovas.

    Analitikai pažymi, kad artimiausiu laikotarpiu Japonijos energijos politika greičiausiai ir toliau balansuos tarp saugumo, kainos ir sankcijų režimų realybės. Energetikos rinkoje tai reiškia didesnį dėmesį atsargoms, lankstesnėms tiekimo sutartims ir logistikos maršrutų draudimui, ypač kai rizika Artimuosiuose Rytuose išlieka padidėjusi.

  • Japonija vėl perka rusišką naftą: pirmasis tanklaivis iš Sachalino-2 po Ormuzo sutrikimų

    Japonija patvirtino, kad į šalies uostus plaukia tanklaivis su nafta iš Rusijos Sachalino-2 projekto. Tai pirmasis toks krovinys po tiekimo sutrikimų, kuriuos sukėlė karinis konfliktas Artimuosiuose Rytuose ir su juo siejami logistikos ribojimai svarbiausiuose jūrų keliuose.

    Tokijo sprendimas rodo, kaip greitai energetikos saugumo prioritetai gali persverti politines rizikas. Japonija tradiciškai didžiąją dalį naftos importuodavo iš Persijos įlankos, todėl bet kokie trikdžiai regione iškart smogia tiekimo grandinėms ir kainoms.

    Kas yra Sachalino-2 projektas?

    Sachalino-2 yra naftos ir dujų gavybos projektas Rusijos Tolimuosiuose Rytuose, kurį kontroliuoja „Gazprom“, o Japonijos bendrovės „Mitsubishi“ ir „Mitsui“ yra tarp reikšmingų akcininkų. Ši infrastruktūra svarbi ne tik naftai, bet ir suskystintoms gamtinėms dujoms, kurios ilgą laiką buvo reikšminga Japonijos energijos balanso dalis.

    Japonijos žiniasklaida skelbė, kad naftą įsigijo Japonijos naftos bendrovė, o vyriausybės atstovai Tokijuje patvirtino patį importo faktą. Praktinis tikslas paprastas: užlopyti tiekimo spragas ir sumažinti priklausomybę nuo vieno maršruto.

    Kodėl sprendimas priimtas dabar?

    Japonijos energetikos sistema labai priklauso nuo importo, todėl geopolitiniai sukrėtimai Artimuosiuose Rytuose greitai tampa ekonomikos klausimu. Iki sutrikimų per Ormuzo sąsiaurį į Japoniją keliaudavo didžioji dalis jos importuojamos naftos, o dalis dujų srautų taip pat buvo susieta su šiuo maršrutu.

    Ormuzas laikomas vienu svarbiausių pasaulio „butelio kakliukų“ energijos prekyboje, nes per jį įprastai praeina reikšminga pasaulinės naftos ir suskystintų gamtinių dujų krovinių dalis. Kai maršrutas tampa nepatikimas, šalys priverstos ieškoti alternatyvų net ir politiškai jautriose rinkose.

    Ką tai reiškia rinkoms ir regionui?

    Trumpuoju laikotarpiu toks importas gali padėti stabilizuoti Japonijos vidaus tiekimą, tačiau kartu didina reputacinę ir sankcijų riziką verslui. Energetikos bendrovėms tai tampa balansavimu tarp fizinio tiekimo užtikrinimo ir atitikties tarptautinei politikai.

    Ilgesniu laikotarpiu Japonija greičiausiai dar aktyviau stiprins tiekimo diversifikaciją, didins strategines atsargas ir ieškos alternatyvių tiekėjų bei maršrutų. Ši situacija taip pat primena, kad energijos saugumas vis dažniau priklauso ne tik nuo kainos, bet ir nuo geopolitinės rizikos valdymo.

    „Šiuo metu prioritetas yra užtikrinti stabilų energijos tiekimą, kai įprasti maršrutai susiduria su sutrikimais“, – sakė Japonijos prekybos ministerijos atstovas.