CP v2

Tag: Gazprom

  • Ar JAV bendradarbiaus su „Gazprom“: Lukašenka siūlo Trumpui bendrą azoto trąšų gamyklą

    Baltarusijos vadovas Aliaksandras Lukašenka pareiškė, kad su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu aptarė „Gazprom“ dalyvavimą statant azoto trąšų gamyklą Baltarusijoje. Pasak jo, prie projekto esą būtų kviečiamos prisidėti ir JAV, pateikiant tai kaip galimybę amerikiečiams užsitikrinti trąšų tiekimą.

    Tokie pareiškimai skamba tuo metu, kai Vakarų šalys siekia riboti Rusijos energetikos įtaką, o Baltarusija po 2022 metais įvestų sankcijų prarado dalį eksporto kelių. Nors Lukašenka kalba apie technologinį ir komercinį bendradarbiavimą, reali tokių planų įgyvendinimo perspektyva išlieka neaiški.

    Trąšos, sankcijos ir žaliavų grandinės

    Lukašenka akcentuoja JAV poreikį trąšoms, ypač azotinėms, ir siūlo jas gaminti kartu Baltarusijoje, remiantis amerikietiškomis technologijomis. Kartu pabrėžiama, kad jei JAV neprisidėtų, projektas vis tiek būtų vykdomas su „Gazprom“.

    Azoto trąšų pramonėje lemiamą vaidmenį atlieka gamtinių dujų kaina ir tiekimo stabilumas, nes dujos yra pagrindinė amoniako gamybos žaliava. Dėl to Rusijos bendrovės įsitraukimas reikštų ne tik kapitalą, bet ir prieigą prie dujų, tačiau kartu keltų sankcijų ir reputacijos rizikas bet kuriam Vakarų partneriui.

    Kalis ir JAV importo priklausomybė

    Diskusijose minimas ir kalis, kuris yra viena svarbiausių Baltarusijos eksporto prekių. JAV kalio rinkoje reikšmingą dalį sudaro importas, o didžiausias tiekėjas tradiciškai yra Kanada, todėl bet kokie alternatyvūs šaltiniai Vašingtonui gali būti patrauklūs kainos ar diversifikacijos požiūriu.

    Tuo pat metu Baltarusijos galimybės eksportuoti trąšas yra ribojamos logistikos ir politinių sprendimų. Po 2022 metais įsigaliojusių apribojimų šalis neteko įprastų tranzito maršrutų per regiono uostus, o tai reiškia, kad net pasiekus komercinį susitarimą išlieka klausimas, kaip fiziškai ir teisiškai būtų organizuojamas tiekimas.

    JAV ir Rusijos ar Baltarusijos įmonių projektai šiuo metu būtų vertinami per sankcijų laikymosi prizmę, įskaitant finansavimo, technologijų perdavimo ir atsiskaitymų kanalus. Todėl Lukašenkos siūlymas labiau atrodo kaip politinis signalas ir bandymas atverti derybų langą, o ne greitai įgyvendinamas investicinis planas.

  • Ukrainos dronai smogė „Gazprom“ strategijai: 3 200 km reidas pasiekė Rusijos Arktį

    Ukrainos dronai smogė „Gazprom“ strategijai: 3 200 km reidas pasiekė Rusijos Arktį

    Ukrainos tolimojo nuotolio dronai, kaip skelbia regiono pareigūnai ir atvirųjų šaltinių analitikai, pasiekė vieną svarbiausių Rusijos dujų regionų – Jamalo Nencų autonominę apygardą. Taikiniu įvardijamas Novyj Urengojaus kondensato paruošimo transportui objektas, siejamas su „Gazprom“ infrastruktūra.

    Atstumas iki Novyjo Urengojaus nuo Ukrainos sienos, priklausomai nuo skaičiavimo taško, siekia apie 2 800–3 200 kilometrų. Jei šie duomenys pasitvirtins, tai būtų vienas tolimiausių viešai dokumentuotų Ukrainos smūgių Rusijos teritorijoje, perkeliantis rizikos zoną į Arkties kryptį.

    Kas žinoma apie incidentą

    Jamalo Nencų apygardos gubernatorius Dmitrijus Artiuchovas pranešė, kad virš miesto fiksuotas dronų išpuolis, o gaisras kilo nukritus nuolaužoms. Pasak jo, žuvusiųjų ir sužeistųjų nėra, o tarnybos vertina padarytą žalą.

    Vietos vaizdo įrašuose, kuriuos analizavo OSINT bendruomenės, matyti ugnis ir tamsūs dūmai pramoninėje zonoje. Pranešimuose taip pat minėtas slėgio sumažinimas technologinėse linijose, kas gali reikšti apsauginius veiksmus arba laikiną procesų stabdymą.

    Kuo svarbus Novyj Urengojus

    Novyj Urengojus dažnai vadinamas Rusijos dujų sostine: mieste ir jo apylinkėse sutelkta didelė dalis gavybos ir paruošimo infrastruktūros. Minimas objektas, remiantis viešai skelbiamais aprašymais, apdoroja kondensatą iš kelių stambių telkinių, o projektiniai pajėgumai siekia apie 19,5 mln. tonų per metus.

    Tokie pramoniniai mazgai svarbūs ne tik vidaus tiekimui, bet ir eksporto grandinei, nes užtikrina žaliavos paruošimą transportavimui. Dėl to bet koks sutrikimas, net ir trumpalaikis, gali turėti domino efektą logistikai, remonto grafikams ir atsarginiams pajėgumams.

    Signalas apie didėjantį nuotolį

    Su Ukrainos dronų gamyba siejama bendrovė „Fire Point“ socialiniuose tinkluose netiesiogiai sureagavo į pranešimus, užsimindama apie smūgį už daugiau nei 3 200 kilometrų. Oficialaus Ukrainos karinės vadovybės patvirtinimo atskiru pranešimu tuo metu nebuvo.

    Ukraina pastaraisiais mėnesiais nuosekliai plečia smūgių geografiją, taikydamasi į energetikos infrastruktūrą, kuri, Kyjivo vertinimu, finansuoja karo tęsimą. Tolimojo nuotolio dronų kampanija taip pat verčia Rusiją perskirstyti oro gynybos resursus, nes apsaugos poreikis plečiasi nuo pietinių regionų iki tolimos šiaurės.

  • Serbija skuba pasirašyti naują dujų sutartį su „Gazprom“: kas keistųsi jau šį šildymo sezoną

    Serbija skuba dėl naujo kontrakto

    Serbijos valstybinė dujų bendrovė Srbijagas pradėjo derybas su „Gazprom“ dėl naujos gamtinių dujų tiekimo sutarties. Dabartinis susitarimas baigia galioti rugsėjo pabaigoje, todėl Belgradas siekia kuo greičiau užsitikrinti tiekimą artėjančiam šildymo sezonui.

    Serbija per metus suvartoja apie 2,65 mlrd. kubinių metrų gamtinių dujų, o didžioji dalis šio kiekio importuojama iš Rusijos. Toks priklausomumas riboja šalies derybinę galią ir didina riziką kainoms bei tiekimo stabilumui, ypač žiemos piko metu.

    Maršrutas per TurkStream ir Bulgariją

    Rusijos dujos į Serbiją pastaraisiais metais daugiausia patenka per TurkStream vamzdyną, o toliau – per Turkijos ir Bulgarijos sausumos infrastruktūrą. Šis maršrutas Serbijai leidžia gauti dujas apeinant dalį tradicinių tranzito krypčių, tačiau kartu išlaiko priklausomybę nuo vieno pagrindinio tiekėjo.

    Derybų kontekstas išlieka jautrus visam regionui, nes Pietryčių Europa vienu metu ieško būdų diversifikuoti tiekimą, bet realūs alternatyvūs srautai ir infrastruktūra ne visur spėja su augančiais poreikiais.

    „Tikiuosi, kad sutartis bus pratęsta ir, kaip visada, Serbijai geriausiomis sąlygomis. Turėtume už tai būti dėkingi Rusijai“, – sakė Aleksandaras Vulinas.

    Lygiagrečios derybos su SOCAR

    Kartu Serbija derasi ir su Azerbaidžano SOCAR dėl dujomis kūrenamos kogeneracinės elektrinės prie Nišo projekto. Skelbiama, kad planuojama elektrinė galia galėtų siekti apie 500 MW, o šiluminė – apie 150 MWt.

    Neatmetama, kad Azerbaidžanas projektui suteiktų finansavimą, jei būtų užtikrintos ilgalaikės dujų pardavimo garantijos – maždaug 300–500 mln. kubinių metrų per metus. Tokia schema Serbijai reikštų galimybę dalį ateities poreikio susieti su alternatyviu tiekėju, tačiau konkrečios sąlygos priklausytų nuo kainodaros ir infrastruktūros sprendimų.

    Naujo kontrakto su „Gazprom“ derybos ir paralelinis dialogas su SOCAR rodo Serbijos siekį vienu metu spręsti trumpalaikį žiemos tiekimo klausimą ir ruoštis ilgesnio laikotarpio energetikos pertvarkai. Vis dėlto artimiausiu metu didžiausią reikšmę turės sutarties trukmė, kainos formulė ir lankstumo sąlygos, kurios nulems, kiek Serbija galės manevruoti esant rinkos svyravimams.

  • WSJ: Kinija beprecedenčiai šnipinėja Rusiją ir derasi dėl eros po Putino

    WSJ: Kinija beprecedenčiai šnipinėja Rusiją ir derasi dėl eros po Putino

    Žvalgybos aktyvumas auga

    Kinija Rusijoje vykdo itin intensyvią žvalgybinę veiklą ir lygiagrečiai stiprina ryšius su įtakingomis grupėmis, nepriklausančiomis Vladimiro Putino artimiausiam ratui, skelbia Wall Street Journal. Pasak leidinio, Pekinas taip ruošiasi scenarijams, kurie gali atsiverti Rusijai keičiantis valdžios pusiausvyrai.

    Publikacijoje teigiama, kad Kinijos tarnybų dėmesys krypsta ne tik į aukščiausią politinį lygmenį, bet ir į vidurinę valstybės aparato grandį bei saugumo struktūras. Tokie taikiniai žvalgybai patrauklūs todėl, kad būtent jie dažnai užtikrina kasdienį sprendimų įgyvendinimą ir informacijos srautus.

    WSJ nurodo, kad Kremlius viešai linkęs menkinti tokios veiklos mastą, siekdamas nerodyti įtampos santykiuose su Pekinu. Tuo pat metu, anot leidinio, Rusijos karo Ukrainoje eiga ir sankcijų poveikis didina Maskvos priklausomybę nuo Kinijos.

    Dujotiekis įstrigo, sąlygos griežtėja

    Vienu ryškiausių jėgų pusiausvyros pokyčių ženklų įvardijamos derybos dėl energetikos. Pasak WSJ, per V. Putino vizitą Pekine Kinijos pareigūnai nepritarė dujotiekio Power of Siberia 2 projektui tokiomis sąlygomis, kokių tikėjosi Maskva.

    Leidinio teigimu, Pekinas siekė, kad rusiškos dujos būtų tiekiamos už kainą, artimą vidaus kainoms Rusijoje, o tai reikštų mažesnes pajamas, nei tikėtasi eksporto sutartyse. Taip pat buvo akcentuojama, kad statybos finansavimo našta turėtų tekti Rusijai, kitaip tariant, projektas faktiškai būtų subsidijuojamas Maskvos lėšomis.

    Toks derybinis tonas rodo, kad Kinija vis mažiau linkusi suteikti Rusijai lengvatų vien dėl geopolitinės partnerystės. Energetika čia tampa ne solidarumo, o šalto išskaičiavimo sritimi, kurioje Pekinas maksimaliai didina savo naudą.

    Ką tai reiškia karui ir ekonomikai

    Jei dideli infrastruktūros projektai stringa, Rusijai dar sunkiau kompensuoti prarastas Europos energijos rinkas ir stabilizuoti biudžeto pajamas. Mažesnės energetikos įplaukos reikštų siauresnį finansinį manevrą ilgalaikiam karui ir vidaus ekonomikos amortizavimui.

    WSJ aprašoma situacija taip pat stiprina vertinimą, kad Kinijos ir Rusijos santykiai darosi vis labiau asimetriški. Kinija įtvirtina vyresniojo partnerio vaidmenį, o Maskvai lieka mažiau svertų diktuoti sąlygas, ypač kai alternatyvų dėl sankcijų ir izoliacijos vis mažiau.

    Ilgainiui toks santykių modelis gali reikšti ir didesnę Kinijos įtaką Rusijos sprendimų priėmimui, ypač energetikos, technologijų ir saugumo srityse. Kartu tai kuria prielaidas Pekinui aktyviau formuoti savo pozicijas dėl regiono saugumo architektūros, atsižvelgiant į galimus pokyčius Maskvoje.

  • Rusija apginklavo civilinį laivą Baltijoje: ekspertai įspėja apie pavojingą eskalaciją

    Rusija apginklavo civilinį laivą Baltijoje: ekspertai įspėja apie pavojingą eskalaciją

    Baltijos jūroje užfiksuotas neįprastas vaizdas: ant Rusijos civilinio suskystintų gamtinių dujų tanklaivio „Maršal Vasilevskij“ pastebėti sumontuoti sunkieji kulkosvaidžiai. Estijos institucijų darytose nuotraukose matyti ir improvizuotos įtvirtinimo priemonės, o tai laikoma pirmuoju viešai dokumentuotu tokio masto civilinio laivo apginklavimu regione.

    Minimas laivas siejamas su „Gazprom“ ir, kaip skelbiama, reguliariai plukdo SGD maršrutu iš Suomijos įlankos į Kaliningrado sritį. Šis maršrutas Rusijai yra strategiškai svarbus, nes padeda palaikyti energetinį aprūpinimą eksklavei, kurią supa NATO valstybės.

    Žiniasklaidos analitikų vertinimu, ginkluotė ant civilinio laivo gali turėti dvi žinutes vienu metu: didinti apsaugą nuo galimų atakų, įskaitant jūrinius dronus, ir atgrasyti Vakarų šalis nuo laivų patikrinimų ar bandymų juos sulaikyti. Pastaraisiais mėnesiais Europoje daugėja diskusijų dėl vadinamosios šešėlinės laivyno veiklos ir sankcijų apėjimo, o tai didina įtampą jūrų maršrutuose.

    Karinės teisės specialistai atkreipia dėmesį, kad civilinio laivo apginklavimas gali sukelti rimtų teisinių pasekmių. Pagal tarptautinę humanitarinę teisę ir jūrų teisės praktiką, laivas, kuris faktiškai įgyja karinį vaidmenį ar naudojamas priešiškiems veiksmams, gali prarasti įprastą civilinės apsaugos statusą ir tapti teisėtu kariniu taikiniu.

    Ekspertai taip pat įspėja, kad tokie demonstraciniai sprendimai didina incidentų riziką Baltijos jūroje, kur intensyvus karinis ir civilinis laivybos eismas vyksta greta NATO patruliavimo ir Rusijos karinių veiksmų fone. Net ir vienas šūvis ar klaidinga interpretacija gali sukelti grandininę eskalaciją, todėl, tikėtina, bus stiprinamos stebėsenos ir reagavimo procedūros.

  • Maskvos signalas Jerevanui: „Gazprom“ gali kelti dujų kainą, Armėnija atkerta, kad to nebus

    Iš Maskvos sklinda signalai, kad Rusija svarsto didinti Armėnijai tiekiamų gamtinių dujų kainą. Oficialiai tai grindžiama argumentu, jog dabartinė kaina esą pernelyg nutolusi nuo pasaulinių dujų kainų ir todėl turėtų būti „peržiūrėta“.

    Ši diskusija kilo blogėjant Maskvos ir Jerevano santykiams bei Armėnijai aktyviau ieškant ryšių su Europos partneriais. Energetika regione tradiciškai naudojama kaip įtakos priemonė, o dujų kainodara tampa vienu jautriausių svertų.

    Kiek kainos skiriasi?

    Rusijos atstovai viešai akcentuoja, kad Armėnija iki šiol gauna dujas lengvatine kaina, kuri esą nebeatitinka rinkos realijų. Jie lygina ją su aukštesnėmis kainomis, kurias įvairiais laikotarpiais mokėjo Europos pirkėjai, ir teigia, kad nuolaidos mastas per didelis.

    Pagal šiame kontekste įvardytus skaičius, europinė referencija siekė apie 560 eurų už 1 000 kubinių metrų, o Armėnijai taikoma kaina buvo apie 165 eurus už 1 000 kubinių metrų. Toks skirtumas naudojamas kaip argumentas, kodėl kainą esą reikėtų kelti.

    Armėnijos premjero pozicija

    Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas viešai atmetė galimybę, kad kaina būtų didinama. Jis pabrėžė, kad galioja abiem šalims naudingos sutartys ir jose nustatytų sąlygų privalu laikytis.

    „Tarp Armėnijos ir Rusijos galioja abiem pusėms naudingas susitarimas su aiškiomis sąlygomis. Dėl dujų kainos turime strateginius susitarimus ir jų reikia laikytis“, – sakė Nikolas Pašinianas.

    Kodėl dujos tampa spaudimo įrankiu?

    Analitikai kainos klausimą sieja su Armėnijos bandymais plėsti politinius ir ekonominius ryšius Europoje, įskaitant aukšto lygio susitikimus su ES lyderiais. Tokie žingsniai Maskvoje gali būti vertinami kaip Jerevano bandymas mažinti priklausomybę nuo Rusijos.

    Armėnijos pažeidžiamumą didina ir tai, kad šalis faktiškai turi vieną pagrindinį gamtinių dujų tiekėją – „Gazprom“. Dujos į Armėniją tiekiamos tranzitu per Gruzijos teritoriją, todėl tiekimo grandinė priklauso ne tik nuo kainų politikos, bet ir nuo platesnės regiono geopolitikos.

    Jei kainodara būtų peržiūrėta, poveikį pirmiausia pajustų namų ūkiai ir pramonė, nes dujos svarbios šilumos gamybai ir daliai elektros energijos sektoriaus. Tokiose situacijose kainos klausimas greitai tampa ir vidaus politikos tema, o Jerevanui tenka laviruoti tarp ekonominio stabilumo ir užsienio politikos prioritetų.

  • Putino ir Xi derybos įkaitino dujų kortą: „Sibiro galia 2“ grįžta, kai rinka dreba

    Putino ir Xi derybos įkaitino dujų kortą: „Sibiro galia 2“ grįžta, kai rinka dreba

    Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas Pekine susitiko su Kinijos lyderiu Xi Jinpingu, o darbotvarkėje vėl atsidūrė ilgai strigęs dujotiekio „Sibiro galia 2“ projektas. Derybas sustiprino nerimas pasaulinėse energijos rinkose ir siekis užsitikrinti tiekimą, mažiau priklausomą nuo jūrinių maršrutų.

    „Sibiro galia 2“ planuojamas kaip maždaug 2 600 kilometrų ilgio vamzdynas, galintis į Kiniją per Mongoliją kasmet nukreipti iki 50 mlrd. kubinių metrų dujų. Maskvai tai būtų būdas perorientuoti srautus po to, kai dujų eksportas į Europą smarkiai sumažėjo, o Pekinui tai reikštų papildomą sausumos tiekimo kanalą.

    Bene didžiausias kliuvinys – kaina

    Iki šiol projektą stabdė ne techniniai, o komerciniai klausimai: kaina, finansavimo sąlygos ir aiškus tiekimo grafikas. Viešojoje erdvėje minėta, kad Kinija siekia kainodaros, artimesnės Rusijos vidaus tarifams, o Rusija nori gerokai palankesnių sąlygų, panašių į „Sibiro galios“ pirmojo etapo logiką.

    Po susitikimo Kremlius leido suprasti, kad dėl pagrindinių parametrų pasiektas principinis supratimas, tačiau liko detalių, kurias dar reikia suderinti. Tai reiškia, kad galutinis sprendimas gali užtrukti, o projekto starto data ir toliau išlieka neapibrėžta.

    Kinijos argumentas – tiekimo saugumas

    Diskusijas dėl papildomų sausumos dujų srautų sustiprino rizikos, susijusios su energijos tiekimu jūriniais maršrutais. Tokiais atvejais alternatyvūs vamzdynai tampa patrauklūs, nes leidžia apeiti siaurus tarptautinės prekybos taškus ir sumažinti tiekimo sutrikimų tikimybę.

    Vis dėlto analitikai atkreipia dėmesį, kad Pekinas paprastai derasi kietai ir nesutinka skubėti, jei tai blogina kainą ar didina strateginę priklausomybę. Kinija turi ir kitų tiekimo šaltinių, įskaitant vietinę gavybą bei tiekimą vamzdynais iš Centrinės Azijos, todėl „Sibiro galia 2“ jai nėra vienintelė išeitis.

    Rizikos abiem pusėms

    Maskvai toks megaprojektas padėtų kompensuoti prarastas Europos rinkas, tačiau kartu didintų priklausomybę nuo vieno stambaus pirkėjo. Tokia struktūra ilgainiui gali silpninti Rusijos derybinę poziciją, jei Kinija liktų dominuojančiu klientu.

    Kinijai papildomas vamzdynas reikštų didesnį tiekimo stabilumą, tačiau kartu tai būtų didesnė priklausomybė nuo rusiškų energijos srautų ir politinių santykių dinamikos. Dėl to galutinis sandoris, jei jis bus pasiektas, greičiausiai atspindės ne tik ekonomiką, bet ir abiejų valstybių geopolitinius skaičiavimus.

    Kol kas „Sibiro galia 2“ išlieka vienu svarbiausių signalų rinkoms: bet koks proveržis gali keisti ilgalaikę dujų srautų geografiją Eurazijoje. Tačiau net ir pažanga derybose nebūtinai reiškia greitą statybų startą, nes tokio masto projektams reikia laiko, kapitalo ir tvirtų, abiem pusėms priimtinų taisyklių.

  • Rusijos kapitalas vis giliau Baltarusijoje: ką kontroliuoja Maskva ir ko Lukašenka dar neparduoda

    Rusijos verslo įtaka Baltarusijoje

    Rusija išlieka svarbiausia Baltarusijos prekybos partnerė, o abiejų šalių prekių apyvarta, viešai skelbiamais vertinimais, 2025 metais siekė apie 55 mlrd. eurų. Rusijos įmonės Baltarusijoje aktyviausiai investuoja į žemės ūkio perdirbimą, medienos sektorių, lengvąją pramonę ir statybines medžiagas, o Minskas tradiciškai remiasi rusiškų energijos išteklių tiekimu.

    Teisinės sąjunginės valstybės taisyklės supaprastina Rusijos įmonių patekimą į Baltarusijos rinką. Kartu didėja priklausomybė nuo rusiškos logistikos: dalis baltarusiškų krovinių nukreipiama per Rusijos uostus, o tokia schema tampa dar svarbesnė sankcijų sąlygomis.

    Energetika ir pramonė

    Ryškiausiai Rusijos įtaka matoma energetikoje ir sunkiojoje pramonėje, kur sprendimus dažnai lemia prieiga prie žaliavų, kreditų ir technologijų. Dujų sektoriuje „Gazprom“ jau seniai kontroliuoja dujų transportavimo infrastruktūros dalį per Baltarusijoje veikiančias struktūras, o tai suteikia Maskvai papildomų svertų.

    Lygiagrečiai plėtojami bendri projektai, susiję su mikroelektronika, staklių gamyba ir žemės ūkio technika, siekiant pakeisti Vakarų importą. Toks modelis gilina tiekimo grandinių susiejimą, o Baltarusijos įmonėms iš dalies leidžia veikti nepaisant ribojimų, tačiau didina priklausomybę nuo rusiškų subsidijų ir užsakymų.

    Mažmena, maistas, IT ir nekilnojamasis turtas

    Pasitraukus daliai Vakarų prekių ženklų, Baltarusijos mažmeninės prekybos nišas užėmė rusiški tinklai ir elektroninės prekybos platformos. Pokyčiai pastebimi ir paslaugų sektoriuje: rinkoje daugėja rusiškų maitinimo bei franšizių projektų, kurie plečiasi pasinaudodami bendra reguliacine erdve.

    Žemės ūkio ir maisto segmente Baltarusijoje fiksuotas kiaulininkystės apimčių mažėjimas, o tai sudarė palankesnes sąlygas rusiškai produkcijai. Tuo pat metu Baltarusija išlieka svarbi kai kurių rusiškų maisto produktų eksporto kryptis, o atskirų kategorijų importas tampa vis labiau koncentruotas.

    Augantis rusų kapitalo aktyvumas matomas ir IT srityje: Minske veiklą plečia arba įsitvirtina Rusijos technologijų bei finansų sektoriaus įmonės. Nekilnojamojo turto rinkoje taip pat fiksuojamas didesnis Rusijos piliečių aktyvumas: vertinimais, jų dalis Minsko būsto sandoriuose gali siekti apie 8–10 proc., kai anksčiau ji buvo kelis kartus mažesnė.

    Dalį pirkėjų motyvuoja investiciniai tikslai ir lūkesčiai dėl kainų augimo, kitus traukia mažesni ribojimai interneto paslaugoms. Skelbiamuose segmentuose dažnai minimos 55 000–130 000 eurų pirkimo ribos už butą, priklausomai nuo vietos ir įrengimo.

    Kas Baltarusijoje lieka neliečiama?

    Nors Rusijos verslo įtaka plečiasi, dalis baltarusiškos ekonomikos išlieka valstybės rankose, ypač strateginiai pramonės aktyvai. Buvęs Baltarusijos kultūros ministras ir buvęs ambasadorius Lenkijoje Pavelas Latuška teigia, kad procesą klaidinga vadinti visiška ekonomine inkorporacija, nes realybė esą gerokai sudėtingesnė.

    „Matome procesą, kurį daugelis klaidingai vadina visiška ekonomine inkorporacija, tačiau tikrasis vaizdas yra gerokai sudėtingesnis“, – sakė Pavelas Latuška.

    Jo vertinimu, po Vakarų bendrovių pasitraukimo rusų kapitalas aktyviau užėmė atsivėrusias nišas, tačiau svarbiausi pramonės gigantai ir strateginiai aktyvai tebėra Baltarusijos valstybės kontrolėje. Pasak Latuškos, Aliaksandras Lukašenka vengia plataus masto privatizacijos, nes valstybės valdomos įmonės jam yra politinės galios instrumentas.

    „Lukašenka bijo plataus masto privatizacijos, nes jam valstybės įmonės yra valdžios išlaikymo įrankis“, – sakė Pavelas Latuška.

    Pašnekovas pabrėžia, kad išimtys galimos, kai konkretaus turto strateginė reikšmė sumažėja, tačiau vadinamieji šeimos sidabrai, jo žodžiais, lieka griežtai prižiūrimi. Toks modelis reiškia, kad Rusijos įtaka gali augti per rinkos nišas ir priklausomybę nuo finansavimo, bet ne visuomet per tiesioginį pagrindinių aktyvų perėmimą.

    Scenarijus po valdžios kaitos

    Latuška teigia, kad rusų kapitalo buvimas nuosavybės struktūroje dar nepasiekė negrįžtamo lygio, todėl po politinių pokyčių Baltarusija galėtų gana greitai persiorientuoti į Europą. Jo nuomone, lemiamas veiksnys būtų ne vien pramonės įrenginiai, o žmonės, teisinės valstybės atkūrimas ir galimybė pritraukti Vakarų investicijas.

    Jis taip pat atkreipia dėmesį į Baltarusijos verslo diasporos vaidmenį ir teigia, kad Lenkijoje veikia apie 8 000 įmonių su baltarusišku kapitalu. Pasak jo, atkūrus teisės viršenybę, tokios įmonės ir europinės investicijos galėtų tapti pagrindiniu ekonomikos atsigavimo varikliu, o Lenkija būtų viena svarbiausių vartų Baltarusijos verslui į Europos rinką.

  • NIS pardavimas stringa po Orbano pralaimėjimo: rusai ir Vučičius persigalvojo dėl „MOL“ plano

    NIS pardavimas stringa po Orbano pralaimėjimo: rusai ir Vučičius persigalvojo dėl „MOL“ plano

    Sandoris, kuris gali neįvykti

    Serbijos naftos bendrovės NIS perėmimas, kuris pastaraisiais mėnesiais atrodė kaip realiausias scenarijus, ėmė strigti. Rinkos dalyviai ir analitikai teigia, kad Vengrijos energetikos grupė „MOL“ vis dar laikoma labiausiai tikėtinu pirkėju, tačiau Belgradas ir rusų akcininkai šiuo metu neberodo tokio paties noro užbaigti pardavimą.

    Situacijos lūžiu įvardijami politiniai signalai po Viktoro Orbano, laikomo Maskvos ir Belgrado sąjungininku, pralaimėjimo. Po šių įvykių, vertinant viešus pareiškimus ir derybų toną, požiūris į NIS kontrolės perdavimą vengrų koncernui tapo atsargesnis.

    Serbija: vyksta intensyvios derybos

    Serbijos energetikos ir kasybos ministrė Dubravka Djedović Handanović pranešė, kad vyksta intensyvios derybos tiek tarp rusų daugumos akcininko ir „MOL“, tiek tarp Serbijos ir „MOL“. Tai rodo, kad Belgradas siekia išlaikyti įtaką sprendimui, kuris yra strategiškai svarbus šalies degalų rinkai ir energetiniam saugumui.

    Pagal anksčiau skelbtą informaciją, „MOL“ buvo pasirašiusi įpareigojančio pobūdžio susitarimą su rusų pusės bendrovėmis dėl jų turimų akcijų įsigijimo. Kartu „MOL“ derėjosi su JAE energetikos grupe dėl mažumos paketo, o galutinis terminas naujai nuosavybės struktūrai įtvirtinti buvo siejamas su gegužės 22 diena.

    Sankcijų spaudimas ir nuosavybės klausimas

    NIS atsidūrė JAV sankcijų sąraše 2025 metais, aiškinant, kad taip siekiama riboti lėšų srautus, kurie gali prisidėti prie karo prieš Ukrainą finansavimo. JAV pozicija aiški: rusų kontroliuojami subjektai turėtų pasitraukti iš bendrovės, o nuosavybės pakeitimas vertinamas kaip vienas iš galimų kelių sumažinti sankcijų riziką.

    NIS nuo 2008 metų kontrolę iš esmės išlaikė su „Gazprom“ susijusios struktūros, o Serbijos valstybė turi reikšmingą, tačiau mažumos, paketą. Pastaraisiais metais akcininkų struktūra buvo koreguojama, tačiau bendrovė ir toliau buvo siejama su rusiško kapitalo dominavimu, o tai komplikuoja jos veiklą tarptautinių apribojimų sąlygomis.

    Viešai skelbta, kad vėlesniu laikotarpiu dalis akcijų buvo perleista kitai su „Gazprom“ susijusiai valdymo grandžiai, todėl formalūs savininkai kito, bet kontrolės klausimas liko politiškai jautrus. Dėl to rinkoje stiprėja nuomonė, kad be aiškaus rusiškos dalies pasitraukimo ilgalaikis NIS stabilumas ir finansavimas iš išorės gali būti apsunkinti.

    Analitikų vertinimu, alternatyvų, kurios ilgainiui išspręstų NIS sankcijų ir kapitalo kilmės dilemą, nėra daug. Būtent todėl „MOL“ scenarijus vis dar laikomas logiškiausiu, tačiau galutinis sprendimas priklausys nuo Belgrado politinės valios, rusų akcininkų pasirinkimų ir to, kiek spaudimo išlaikys sankcijų režimas.

  • Japonija pirmą kartą nuo karo pradžios perka rusišką naftą: ką reiškia Ormuzo krizė

    Japonija pirmą kartą nuo karo pradžios perka rusišką naftą: ką reiškia Ormuzo krizė

    Japonija pirmą kartą nuo karo Artimuosiuose Rytuose pradžios priims rusiškos naftos krovinį, pranešė Tokijo prekybos ir energetikos sektoriaus atstovai. Pasak jų, sprendimas susijęs su išaugusia rizika Persijos įlankoje, kai dėl įtampos regione sutriko laivyba per Ormuzo sąsiaurį.

    Į Japoniją šiuo metu plaukia tanklaivis su nafta iš Sachalino-2 telkinio, o krovinį įsigijo Japonijos naftos bendrovė Taiyo Oil. Tai reikšmingas pokytis šaliai, kuri po 2022 metais prasidėjusio karo Ukrainoje nuosekliai mažino rusiškų energijos išteklių vaidmenį, bet išlaikė kai kuriuos išimtinius projektus.

    Sachalino-2 projektą valdo Rusijos valstybinė „Gazprom“, tačiau jame ilgą laiką dalyvauja ir Japonijos įmonės Mitsubishi ir Mitsui. Naftos gavyba šiame telkinyje vykdoma nuo 2008 metais, o suskystintų gamtinių dujų eksportas pradėtas 2009 metais, todėl projektas laikomas vienu svarbiausių Japonijos energijos tiekimo grandinėje Azijoje.

    Japonijos priklausomybė nuo importuojamų energijos išteklių išlieka itin didelė, o Persijos įlanka tradiciškai buvo pagrindinis naftos šaltinis. Iki dabartinės krizės per Ormuzo sąsiaurį, kaip skelbta ankstesniais metais, keliaudavo daugiau kaip 90 proc. Japonijos importuojamos naftos ir apie 11 proc. suskystintų gamtinių dujų.

    Tarptautinėje prekyboje Ormuzo sąsiauris laikomas kritiniu „siauruoju tašku“, nes per jį paprastai gabenama apie penktadalis pasaulinio naftos srauto ir maždaug ketvirtadalis pasaulinės SGD apimties. Todėl bet koks ribojimas ar saugumo rizikos augimas tiesiogiai didina tiekimo neapibrėžtumą ir spaudžia kainas, o importuotojai ieško alternatyvų.

    Todėl Tokijas siekia diversifikuoti tiekimą, kad sumažintų priklausomybę nuo vieno regiono maršrutų, net jei tai reiškia politiškai jautrius sprendimus. Rusiškos naftos krovinys Japonijai šiuo atveju tampa ne tiek ilgalaikės krypties signalu, kiek pragmatišku atsaku į suaktyvėjusią geopolitinę riziką ir laivybos sutrikimus.

    „Svarbiausia užduotis yra užtikrinti stabilų tiekimą ir kuo mažesnę riziką, kai regione didėja neapibrėžtumas“, – sakė Japonijos prekybos ministerijos atstovas.

    Analitikai pažymi, kad artimiausiu laikotarpiu Japonijos energijos politika greičiausiai ir toliau balansuos tarp saugumo, kainos ir sankcijų režimų realybės. Energetikos rinkoje tai reiškia didesnį dėmesį atsargoms, lankstesnėms tiekimo sutartims ir logistikos maršrutų draudimui, ypač kai rizika Artimuosiuose Rytuose išlieka padidėjusi.