CP v2

Tag: Geležies trūkumas

  • Dereń nuo anemijos ir skrandžio? Ekspertai paaiškina, ką iš tiesų daro vitaminas C, geležis ir taninai

    Dereń, dar vadinamas valgomu dereniu, Lietuvoje ilgą laiką buvo primirštas, tačiau pastaraisiais metais vėl grįžta į virtuves ir sodus. Tradiciškai šio rūgštaus, sutraukiančio skonio uogos buvo vartojamos nusilpus, varginant skrandžiui ar žarnynui, taip pat „kraujui stiprinti“ esant mažakraujystei.

    Tokie įsitikinimai atsirado ne iš niekur: derenyje iš tiesų yra vitamino C, polifenolių ir taninų, o kai kuriuose šaltiniuose minimas ir geležies kiekis. Vis dėlto mitybos specialistai pabrėžia, kad tai nėra vaistas, o jo poveikis priklauso nuo vartojimo formos, kiekio ir žmogaus sveikatos būklės.

    Derenio maistinė vertė

    Šviežios uogos yra palyginti nekaloringos, jose daug vandens, nedaug riebalų ir baltymų, o skonis ryškiai rūgštus bei sutraukiantis. Būtent organinės rūgštys ir taninai lemia, kad ne visiems dereń tinka valgyti žalias, todėl dažnai renkamasi perdirbtas formas.

    Vertingiausiais laikomi biologiškai aktyvūs junginiai: vitaminas C ir polifenoliai, tarp jų antocianinai, suteikiantys uogoms intensyvią raudoną spalvą. Kuo uogos labiau prinokusios ir tamsesnės, tuo daugiau jose gali būti šių junginių.

    Vitamino C nauda ir ribos

    Derenis išsiskiria tuo, kad 100 gramų šviežių uogų gali turėti reikšmingą vitamino C kiekį, kartais prilygstantį ar net viršijantį citrusinius vaisius. Vitaminas C organizmui svarbus imuninei funkcijai, kolageno sintezei ir kaip antioksidantas, padedantis saugoti ląsteles nuo oksidacinės pažaidos.

    Tačiau esminė detalė ta, kad vitaminas C jautrus karščiui ir sąlyčiui su oru. Ilgai verdant uogienę ar kompotą jo kiekis mažėja, todėl „per žiemą“ vartojami derenių gaminiai ne visada išlaiko tą patį potencialą, kurį turi šviežios uogos.

    Geležis ir mažakraujystė: kodėl vien uogų neužtenka

    Derenyje geležies yra, tačiau jos kiekis skirtinguose šaltiniuose gali varijuoti ir dažniausiai nėra toks didelis, kad vien uogomis būtų galima reikšmingai koreguoti geležies stoką. Be to, augalinės kilmės geležis yra neheminė, kuri paprastai pasisavinama prasčiau nei heminė geležis iš gyvūninių produktų.

    Vitaminas C gali pagerinti neheminės geležies pasisavinimą, todėl derenių ir kitų vitamino C šaltinių derinimas mityboje turi logikos. Vis dėlto diagnozavus mažakraujystę svarbiausia yra išsiaiškinti priežastį, įvertinti laboratorinius rodiklius ir gydymą derinti su gydytoju, nes vien mitybos papildymai ar uogos dažnai nepadengia poreikio.

    Taninai ir skrandžio sutrikimai

    Taninai suteikia uogoms sutraukiantį skonį ir siejami su poveikiu virškinamajam traktui. Jie gali „sutraukti“ gleivinę, mažinti dirginimą ir dėl to tradiciškai buvo vartojami esant viduriavimui ar laisvesnėms išmatoms.

    Tačiau taninai turi ir kitą pusę: didesni kiekiai kai kuriems žmonėms gali sustiprinti skrandžio dirglumą, sukelti pykinimą ar skatinti vidurių užkietėjimą. Dėl rūgštumo uogos taip pat gali būti netinkamos jautresniems žmonėms, pavyzdžiui, turintiems refliuksą.

    Kai viename produkte veikia priešingi mechanizmai

    Derenis įdomus tuo, kad jame kartu yra ir geležies pasisavinimą gerinantis vitaminas C, ir geležį žarnyne surišti galintys taninai. Tai reiškia, kad teorinis „kraują stiprinantis“ poveikis priklauso nuo to, kiek uogų valgoma, kokia jų forma, su kokiu maistu jos derinamos.

    Praktikoje šviežios uogos dažniau laikomos palankesniu pasirinkimu, nes jose daugiau vitamino C, o intensyvus virimas šį vitaminą mažina, palikdamas taninus. Todėl, jei tikslas yra mitybiškai išnaudoti vitamino C privalumus, verta atkreipti dėmesį į kuo mažiau termiškai apdorotas formas.

    Kaip vartoti ir kam būti atsargesniems

    Derenis tinka ne tik uogienėms ar sirupams: iš jo gaminami padažai, sultys, tyrės, džiovinti užpilai, o kai kuriose virtuvėse jis naudojamas kaip rūgštumo akcentas prie mėsos patiekalų. Norint mažinti vitamino C netektį, gėrimams gali būti parankesnis užplikymas ne verdančiu vandeniu ir trumpesnis kaitinimas.

    Jei vartojami geležies papildai, dažnai rekomenduojama daryti kelių valandų pertrauką tarp taninų turinčių produktų ir geležies preparatų, nes taninai gali mažinti pasisavinimą. O turint virškinamojo trakto jautrumą, polinkį į vidurių užkietėjimą ar refliuksą, derenių kiekį vertėtų riboti ir stebėti savijautą.

    Derenis gali būti vertingas mitybos papildymas dėl vitamino C ir polifenolių, o tradicinis vartojimas virškinimui turi dalinį pagrindą. Vis dėlto jis nepakeičia gydymo, ypač kai kalbama apie mažakraujystę ar ilgalaikius virškinimo sutrikimus.

    Šis tekstas yra informacinio pobūdžio ir nepakeičia individualios gydytojo ar dietologo konsultacijos.

  • Kava prie pusryčių gali „atjungti“ geležį: kiek laiko palaukti po valgio, kad nepakenktumėte

    Kava daugeliui yra neatsiejama pusryčių dalis, tačiau specialistai primena svarbų niuansą: geriama kartu su maistu ji gali mažinti geležies įsisavinimą. Tai ypač aktualu, jei pusryčiuose dominuoja augaliniai produktai, kuriuose yra neheminės geležies.

    Mokslinėje literatūroje aprašoma, kad kavos sudėtyje esantys polifenoliai, ypač taninai ir chlorogeno rūgštis, gali reikšmingai slopinti neheminės geležies pasisavinimą. Poveikis heminės geležies, gaunamos iš gyvūninės kilmės produktų, įsisavinimui paprastai būna mažesnis, tačiau taip pat gali būti pastebimas.

    Problema svarbi todėl, kad geležies stoka yra viena dažniausių mitybinių būklių, galinčių prisidėti prie mažakraujystės. Mažėjant geležies atsargoms dažniau vargina nuovargis, silpnumas, prastesnė koncentracija, blyškesnė oda, gali slinkti plaukai, o imunitetas silpnėti.

    Didesnę riziką patiria menstruojančios moterys, nėščiosios, paaugliai augimo laikotarpiu, taip pat vegetarai ir veganai, kurių mityboje dažniau vyrauja neheminės geležies šaltiniai. Jei kartu įprasta gerti kavą ar arbatą, bendras įsisavinamos geležies kiekis gali dar labiau sumažėti.

    Ne tik kava: panašiai veikia ir arbata

    Panašų poveikį geležies pasisavinimui gali turėti ir arbata, ypač juodoji ir žalioji, nes jose taip pat gausu polifenolių. Dėl to mitybos specialistai dažnai pataria šiuos gėrimus atskirti nuo pagrindinių valgymų, jei žmogus turi mažas geležies atsargas ar gydosi mažakraujystę.

    Kai kuriems žmonėms kava, geriama su maistu, dar gali sustiprinti rėmenį ar refliukso simptomus, ypač jei skrandis jautresnis. Tokiais atvejais gėrimo laikas ir stiprumas tampa ne mažiau svarbūs nei pats produktas.

    Kiek laiko palaukti po valgio?

    Dažniausiai pateikiama praktinė rekomendacija yra paprasta: kavą geriau gerti praėjus maždaug valandai po valgio arba likus valandai iki jo. Esant patvirtintai geležies stokai ar mažakraujystei, kai kurie specialistai pataria daryti ilgesnę, apie dviejų valandų, pertrauką prieš ir po valgymo.

    Jei pusryčiai nėra reikšmingas geležies šaltinis, griežtas atskyrimas ne visada būtinas. Vis dėlto, jei meniu yra avižos, ankštiniai, viso grūdo produktai, sėklos, žalialapės daržovės ar geležimi praturtinti produktai, kavą verčiau atidėti vėlesniam laikui.

    Ką gerti prie valgio, kad netrukdytų?

    Universaliausias pasirinkimas prie pusryčių ar vakarienės yra vanduo. Geležies pasisavinimą padeda gerinti vitaminas C, todėl prie valgymo dažnai rekomenduojama rinktis vandenį su citrina ar kartu valgyti vitamino C turinčius produktus, pavyzdžiui, uogas, paprikas ar citrusinius vaisius.

    Jei norisi šilto gėrimo, dažnai pasirenkamos vaisinės ar žolelių arbatos, kurios nėra gaminamos iš arbatmedžio lapų. Svarbiausia atsižvelgti į individualią sveikatos būklę, o esant įtarimų dėl geležies stokos, verta atlikti kraujo tyrimus ir aptarti mitybą su gydytoju.

  • Milijonas varpelių nežydi? 5 klaidos laistant ir tręšiant, dėl kurių augalas greitai skursta

    Milijonas varpelių nežydi? 5 klaidos laistant ir tręšiant, dėl kurių augalas greitai skursta

    Kas yra milijonas varpelių

    Kalibrachoja, dažnai vadinama milijonu varpelių, yra viena populiariausių vasaros gėlių balkonams ir terasoms. Ji vertinama dėl gausaus, ilgai trunkančio žydėjimo ir svyrančių ūglių, todėl dažnai pasirenkama loveliams, pakabinamiems vazonams ar kompozicijoms.

    Nors iš pirmo žvilgsnio ji primena petunijas, kalibrachoja paprastai yra jautresnė priežiūros klaidoms. Daugiausia problemų sukelia netinkamas laistymas, per šarminis substratas ir mitybos trūkumai, ypač geležies.

    Laistymas: gausiai, bet ne nuolat

    Svarbiausia taisyklė auginant kalibrachoją – laistyti tuomet, kai pradžiūsta viršutinis substrato sluoksnis. Augalui patinka tolygi drėgmė, bet jis prastai toleruoja užmirkimą, todėl vandens sąstovis vazone greitai virsta šaknų puviniu.

    Kita dažna klaida – nuolatinis laistymas mažais kiekiais, kai žemė būna vis drėgna, bet nepakankamai praplaunama. Karštomis dienomis gali reikėti laistyti dažniau, tačiau visada verta įsitikinti, kad vandens perteklius laisvai išbėga per drenažo angas.

    Praktiškas sprendimas – rinktis lengvą, gerai orui pralaidų substratą ir vazono dugne įrengti drenažo sluoksnį. Jei vanduo kaupiasi lėkštelėje, jį geriau išpilti, nes nuolatinis mirkymas silpnina šaknis.

    Tręšimas ir pH: kodėl gelsta lapai

    Kalibrachoja intensyviai žydi, todėl greitai išeikvoja maisto medžiagas. Praėjus maždaug dviem savaitėms po pasodinimo, paprastai pradedamas reguliarus tręšimas žydintiems balkoniniams augalams skirtomis trąšomis, ypač jei augalas auga ribotoje vazono talpoje.

    Jei lapai ima gelsti, o gyslos išlieka žalesnės, dažnai įtariamas geležies trūkumas arba per šarminė terpė. Šią problemą gali paaštrinti kietas vanduo, nes ilgainiui jis kelia substrato pH ir augalui tampa sunkiau pasisavinti mikroelementus.

    Tokiais atvejais padeda trąšos su geležimi, o taip pat pastovesnė priežiūra: vienodas laistymo režimas, tinkamas drenažas ir kokybiškas substratas. Jei situacija kartojasi, verta peržiūrėti, ar pasirinktas mišinys nėra per sunkus ir linkęs sukristi.

    Ką daryti, kai augalas nustoja žydėti

    Jei milijonas varpelių staiga nusilpsta ir žiedų mažėja, pirmiausia verta įvertinti šviesą. Tai saulę mėgstantis augalas, todėl geriausiai žydi ryškioje šviesoje, ypač pietinėje ar vakarinėje pusėje.

    Dar vienas dažnai pamirštamas būdas paskatinti antrą žydėjimo bangą – ūglių trumpinimas vasaros viduryje. Patrumpinus ilgiausius ūglius maždaug trečdaliu, augalas paprastai ima šakotis, tankėja ir suformuoja daugiau žiedų.

    Jei gėlė auga tame pačiame vazone nuo pirkimo, žydėjimą gali slopinti ir per ankštas indas. Kai šaknys užpildo visą tūrį, augalas turi mažiau resursų žiedams, todėl persodinimas į kiek didesnį vazoną su laidžiu substratu neretai greitai pagerina situaciją.

  • Manėte, kad tai tik lapai sriubai? Burokėlių lapai gali turėti daugiau geležies nei špinatai

    Daugeliui burokėlių lapai, dar vadinami botvine, pirmiausia siejasi su sezonine sriuba, tačiau jų maistinė vertė dažnai nuvertinama. Jauni burokėlių lapai pavasarį yra vienos vertingiausių daržovių, turinčių vitaminų, mineralų ir antioksidantų. Kai kuriais aspektais jie gali būti net palankesni už špinatus, kurie ilgai laikyti vienu geriausių augalinių geležies šaltinių.

    Geležis organizmui būtina hemoglobinui gaminti, kad deguonis būtų pernešamas į audinius. Ji taip pat dalyvauja energijos apykaitoje ir prisideda prie normalios imuninės sistemos veiklos. Kai geležies trūksta, dažniau vargina nuovargis, silpnumas, mažėja darbingumas.

    Geležis ir geresnis įsisavinimas

    Nors špinatuose geležies yra nemažai, dalį jos įsisavinimo gali apsunkinti oksalatai. Burokėlių lapuose šių junginių paprastai būna mažiau, todėl geležis gali būti panaudojama efektyviau. Vis dėlto svarbu prisiminti, kad augalinė geležis įsisavinama prasčiau nei gyvūninės kilmės, todėl reikšmę turi visas mitybos kontekstas.

    Geresniam geležies pasisavinimui dažnai rekomenduojama kartu rinktis vitamino C turinčius produktus, pavyzdžiui, paprikas ar citrusinius vaisius. Tuo pat metu geležies įsisavinimą gali mažinti arbata ar kava, jei vartojama tuo pačiu metu. Todėl net ir maistingi žalumynai didžiausią naudą duoda, kai įtraukiami apgalvotai.

    Kuo dar išsiskiria burokėlių lapai

    Burokėlių lapuose gausu kalio, kuris svarbus normaliai kraujospūdžio kontrolei, raumenų ir nervų sistemos veiklai. Taip pat aptinkama magnio, mangano ir vario, reikalingų įvairiems fermentiniams procesams. Dėl šios sudėties botvinė dažnai vertinama kaip pavasarinis būdas papildyti racioną po žiemos.

    Šiuose lapuose yra ir vitamino K, svarbaus normaliam kraujo krešėjimui, bei folatų. Taip pat randama vitamino C, vitamino A ir vitamino E, kurie prisideda prie antioksidacinės apsaugos. Žalumynų įtraukimas į kasdienę mitybą siejamas su didesniu skaidulų kiekiu, o tai gali būti naudinga virškinimui.

    Nauda širdžiai ir kepenims

    Burokėlių lapuose esantys antioksidantai, įskaitant pigmentus, siejami su mažesniu oksidaciniu stresu ir ląstelių apsauga. Lapuose aptinkami junginiai, susiję su kepenų funkcijos palaikymu, dalyvauja riebalų apykaitos procesuose. Praktikoje tai reiškia, kad botvinė gali būti ne tik sriubos priedas, bet ir visavertė žalumynų dalis racione.

    Dėmesio verta ir natūraliai augaluose esanti nitratų grupė, kuri organizme gali virsti azoto oksidu. Ši medžiaga padeda kraujagyslėms atsipalaiduoti, todėl mityboje dažniau minimi galimi teigiami ryšiai su kraujotaka ir kraujospūdžiu. Vis dėlto sveikatos klausimais svarbiausia išlieka individuali situacija ir subalansuota mityba.

    Šis tekstas yra informacinio pobūdžio ir nepakeičia gydytojo ar dietisto konsultacijos. Jei įtariate geležies trūkumą ar turite lėtinių ligų, verta pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu. Tyrimai ir individualūs rodikliai padeda tiksliausiai įvertinti, ko organizmui iš tiesų trūksta.

  • Kepenėlių blynai, turintys lengvai pasisavinamos geležies: receptas, kurį suvalgo ir vaikai

    Paukštienos kepenėlės daugelį metų buvo vienas praktiškiausių produktų namų virtuvėje, nes iš jų greitai paruošiamas sotus patiekalas už nedidelę kainą. Nors daliai žmonių kepenėlių skonis atrodo specifinis, tinkamai paruoštos jos būna švelnios, ypač kai kepamos su svogūnais ir prieskoninėmis žolelėmis.

    Mitybos požiūriu kepenėlės vertinamos dėl geležies, ypač heminės geležies, kuri įprastai pasisavinama lengviau nei augalinės kilmės geležis. Jos taip pat yra vienas svarbiausių vitamino B12 šaltinių, o šis vitaminas reikalingas normaliai nervų sistemos veiklai ir kraujo gamybai.

    Kodėl verta rinktis kepenėles?

    100 gramų paukštienos kepenėlių gali sudaryti reikšmingą dalį dienos geležies poreikio, todėl jos dažnai minimos kaip produktas, padedantis mažinti geležies trūkumo riziką. Be geležies, kepenėlėse yra vitamino A, taip pat folio rūgšties ir kitų B grupės vitaminų.

    Vis dėlto kepenėlės nėra produktas kasdieniam vartojimui, nes jose gali būti daug vitamino A, o jo perteklius nepageidaujamas. Subalansuotoje mityboje kepenėles dažniausiai patariama valgyti saikingai, o nėštumo metu dėl vitamino A kiekio verta pasitarti su gydytoju ar dietologu.

    Receptas: kepenėlių blynai

    Šis variantas patogus tuo, kad kepenėlės sumaišomos į vientisą masę, o prieskoniai sušvelnina skonį. Svarbiausia blynų neperkepti, kad jie neišsausėtų, o druską geriau berti pabaigoje, kad masė netaptų kieta.

    Ingredientai: apie 600 gramų vištienos arba kalakutienos kepenėlių, 2 vidutiniai kiaušiniai, 1 mažas svogūnas arba apie 80 gramų poro, 3 šaukštai kvietinių miltų, žiupsnelis druskos, žiupsnelis pipirų, 1 šaukštas Provanso žolelių arba raudonėlio ir baziliko mišinio.

    Gaminimas: kepenėles nuvalykite, trumpai nuplaukite ir gerai nusausinkite, tuomet sumalkite arba labai smulkiai sukapokite. Įmaišykite smulkintą svogūną ar porą, įmuškite kiaušinius, suberkite miltus ir prieskonius, išmaišykite iki tirštos masės ir druską įmaišykite pabaigoje.

    Keptuvėje įkaitinkite nedidelį kiekį riebalų, dėkite šaukštu masę ir formuokite nedidelius blynelius. Kepkite ant vidutinės kaitros maždaug 3–4 minutes iš kiekvienos pusės, kol gražiai apskrus, o vidus liks sultingas.

    Patiekimui tinka tirštas pomidorų padažas ir šviežios petražolės, taip pat bulvių košė ar riekė raugintos duonos. Jei norisi lengvesnio varianto, blynelius galima valgyti su raugintų agurkų salotomis ar burokėliais, nes rūgštesnis skonis gerai subalansuoja kepenėlių sodrumą.

  • Kraujyje trūksta geležies? Šis žalias kokteilis gali padėti atgauti energiją, sako dietologė

    Kraujyje trūksta geležies? Šis žalias kokteilis gali padėti atgauti energiją, sako dietologė

    Geležies ir ferritino stoka – viena dažniausių mitybos problemų, ypač tarp vaisingo amžiaus moterų. Tokia būklė siejama su nuolatiniu nuovargiu, sumažėjusia darbingumo ir dėmesio koncentracija, taip pat silpnesniu atsparumu infekcijoms.

    Medicinos praktikoje ferritinas laikomas vienu svarbiausių rodiklių, atspindinčių organizmo geležies atsargas. Kai jos senka, pirmieji signalai gali būti ne tik energijos kritimas, bet ir slenkantys plaukai, lūžinėjantys nagai, dažnesnis dusulys fizinio krūvio metu.

    Kodėl rizika didesnė moterims?

    Didžiausia rizika susijusi su reguliariu kraujo netekimu per menstruacijas, nėštumu ir pogimdyminiu laikotarpiu, kai geležies poreikis padidėja. Dažniau su iššūkiais susiduria ir aktyviai sportuojantys žmonės, taip pat tie, kurie laikosi vegetariškos ar veganiškos mitybos.

    Specialistai pabrėžia, kad vien savijauta nėra patikimas diagnostikos kriterijus, todėl svarbūs kraujo tyrimai. Paprastai vertinamas hemoglobinas, ferritinas, kartais ir kiti rodikliai, padedantys atskirti geležies stoką nuo kitų nuovargio priežasčių.

    Kokteilis, kuriame daug geležies

    Socialiniuose tinkluose dietologė dr. Paulina Ihnatowicz pasidalijo žaliu kokteiliu, kurį siūlo kaip maistingą kasdienį pasirinkimą, ypač jei mityboje trūksta geležies. Pasak jos, tokia porcija gali suteikti apie 9 miligramus geležies, tačiau tikslus kiekis priklauso nuo produktų ir jų porcijų.

    Kokteilio pagrindą sudaro špinatai, kiviai, žalio obuolio dalis, moliūgų sėklos, sezamai, petražolės, citrinos sultys, sojų gėrimas ir vanduo. Gėrimą rekomenduojama plakti iki vientisos konsistencijos ir suvartoti iš karto po paruošimo.

    Kas svarbu, kad geležis pasisavintų?

    Mitybos specialistai primena, kad augaliniuose produktuose esanti geležis paprastai pasisavinama prasčiau nei gyvūninės kilmės. Dėl to naudinga derinti geležies šaltinius su vitaminu C, o citrinos sultys ar kiviai tokiame kokteilyje kaip tik atlieka šią funkciją.

    Kita vertus, pasisavinimą gali mažinti kartu vartojama kava, arbata ar dideli kalcio kiekiai, todėl tokį kokteilį verta planuoti atskirai nuo šių gėrimų ar kalcio papildų. Jei trūkumas ryškus ar užsitęsęs, gydytojai dažnai rekomenduoja ne tik koreguoti mitybą, bet ir taikyti individualiai parinktą gydymą.

    „Jei nuovargis tęsiasi ilgai, o tyrimai rodo žemą ferritiną, vien recepto iš interneto nepakanka – būtina įvertinti priežastį ir sudaryti planą“, – sako dietologė.

    Geležies stoką gali lemti ne tik nepakankamas jos kiekis maiste, bet ir gausios menstruacijos, virškinamojo trakto problemos ar paslėptas kraujavimas. Dėl to specialistai pataria neignoruoti simptomų ir, prireikus, kreiptis į šeimos gydytoją bei atlikti išsamesnius tyrimus.

  • Skyla ir lūžinėja nagai? Gydytojai įspėja: tai gali rodyti geležies stoką ar skydliaukės bėdas

    Skyla ir lūžinėja nagai? Gydytojai įspėja: tai gali rodyti geležies stoką ar skydliaukės bėdas

    Skylantys, lūžinėjantys ir sluoksniuojantys nagai dažnai laikomi vien kosmetine problema, tačiau specialistai pabrėžia, kad kartais tai gali būti ir organizmo signalas. Nago plokštelė daugiausia sudaryta iš keratino, o jos būklę veikia ir išoriniai veiksniai, ir bendra sveikata.

    Dažna priežastis yra ilgalaikis kontaktas su vandeniu bei buitiniais plovikliais. Drėgmė ir chemikalai suminkština nago plokštelę, ji tampa trapesnė, o nuolatinis džiūvimas ir šlapimas skatina sluoksniavimąsi.

    Rizika didesnė žmonėms, kurie dažnai plauna rankas, dirba valymo darbus ar reguliariai naudoja nagų lakus ir nuėmimo priemones. Prie to prisideda ir mechaniniai pažeidimai, pavyzdžiui, įprotis krapštyti, graužti nagus ar netaisyklingai atliktas manikiūras.

    Ko gali trūkti organizmui?

    Nuolat skyla ir lūžinėja nagai gali būti susiję su mitybos nepakankamumu, ypač jei kartu vargina nuovargis, silpnumas ar odos blyškumas. Dermatologijos apžvalgose nagų trapumas siejamas su geležies stoka ir mažakraujyste, taip pat su cinko ir kai kurių B grupės vitaminų, įskaitant biotiną, trūkumu.

    Cinkas svarbus audinių atsistatymui, todėl jo stoka kartais pasireiškia lėtesniu nagų augimu ir plokštelės silpnėjimu. Biotinas siejamas su keratino gamyba, o daliai žmonių ilgiau vartojant jis gali pagerinti nagų tvirtumą, nors rezultatai paprastai matomi tik po kelių mėnesių.

    Vis dėlto vienas svarbiausių principų išlieka paprastas: nagams reikia statybinių medžiagų. Pakankamas baltymų kiekis, įvairūs vitaminai ir mikroelementai dažniausiai duoda daugiau naudos nei atsitiktinai pasirinkti papildai, jei realaus trūkumo nėra patvirtinta.

    Kada įtarti skydliaukės sutrikimus?

    Nagų trapumas kartais siejamas su hormoniniais pokyčiais, įskaitant skydliaukės veiklos sulėtėjimą. Sumažėjęs hormonų kiekis gali bloginti audinių aprūpinimą ir drėgmės balansą, todėl nagai tampa sausesni, trapesni ir lengviau pažeidžiami.

    Hormoniniai svyravimai galimi ir menopauzės laikotarpiu, kai mažėjantis estrogenų kiekis veikia odos bei nagų elastingumą. Jei kartu atsiranda šalčio netoleravimas, mieguistumas, svorio pokyčiai ar odos sausumas, verta aptarti situaciją su šeimos gydytoju.

    Infekcijos ir odos ligos

    Nagų sluoksniavimąsi gali sustiprinti ir infekcijos, ypač grybelinės, kurios keičia nago struktūrą ir spalvą. Tokiu atveju dažniau matomas gelsvumas, storėjimas, trupėjimas, o kartais atsiranda nemalonus kvapas ar diskomfortas.

    Nagų pokyčiai pasitaiko ir sergant kai kuriomis odos ligomis, pavyzdžiui, psoriaze ar atopiniu dermatitu. Uždegimas gali paveikti nago augimo zoną, todėl ilgainiui keičiasi plokštelės paviršius, atsiranda deformacijų.

    Kartais problemą palaiko ir virškinamojo trakto sutrikimai, kurie blogina maistinių medžiagų įsisavinimą. Jei nagų būklė prastėja kartu su virškinimo simptomais, tai gali būti papildoma užuomina, kad reikalingas platesnis ištyrimas.

    Kasdienėje priežiūroje svarbiausia apsauga nuo vandens ir chemikalų: tvarkant namus verta mūvėti pirštines, o po rankų plovimo naudoti drėkinantį kremą. Dažniausiai rekomenduojami kremai su šlapalu, glicerinu ar kitomis drėgmę sulaikančiomis medžiagomis, o vakare gali padėti aliejai, kurie pagerina elastingumą.

    Pastaruoju metu populiarėja ir naktinė intensyvi priežiūra, kai ant nagų ir odelių tepamas serumas ar kremas, o viršuje užtepamas apsauginis sluoksnis, kad drėgmė ilgiau išliktų. Vis dėlto nagai atsistato lėtai, todėl net ir tinkama rutina dažniausiai duoda rezultatą tik po kelių savaičių.

    Į gydytoją verta kreiptis, jei nagai keičia spalvą ar formą, atsiranda skausmas, uždegimas, nagas ima atsiskirti nuo nago guolio arba problema kartojasi nepaisant priežiūros. Tokiais atvejais gali prireikti dermatologo apžiūros, grybelio tyrimo ar kraujo tyrimų, įvertinančių geležies atsargas bei skydliaukės funkciją.

  • Skauda ir skilinėja lūpų kampučiai? Tai gali įspėti apie anemiją, diabetą ar B vitaminų stoką

    Skauda ir skilinėja lūpų kampučiai? Tai gali įspėti apie anemiją, diabetą ar B vitaminų stoką

    Kas yra lūpų kampučių uždegimas

    Lūpų kampučių skilinėjimas ir skausmingas uždegimas, dažnai vadinamas užkandimu, pasireiškia viename arba abiejuose burnos kampučiuose. Iš pradžių tai gali atrodyti kaip nedidelis įtrūkimas, tačiau dėl nuolatinio tempimo kalbant ir valgant žaizdelė greitai gilėja.

    Tuomet atsiranda deginimas, skausmas, šlapiavimas ar šašai, o kartais ir nedideli paviršiniai opėjimai. Ši būklė skiriasi nuo pūslelinės, nes paprastai nebūna būdingų pūslelių ir virusinio bėrimo, dažniau vyrauja įtrūkimas bei vietinis odos uždegimas.

    Dažniausios priežastys ir rizika

    Viena dažniausių priežasčių yra maistinių medžiagų stoka, ypač B grupės vitaminų, geležies ir cinko, kurie svarbūs odos atsinaujinimui ir žaizdų gijimui. Tokie trūkumai dažniau nustatomi netinkamai maitinantis, laikantis ribojančių dietų, taip pat esant įsisavinimo sutrikimams.

    Labai svarbios ir vietinės sąlygos: nuolatinis kontaktas su seilėmis, kai lūpų kampučiai nuolat drėksta. Tai gali nutikti dėl netaisyklingo sąkandžio, dantų trūkumo, netinkamai pritaikytų protezų, taip pat vyresniame amžiuje, kai pakinta veido audinių tonusas.

    Paradoksalu, bet ir burnos sausumas gali didinti riziką, nes oda lengviau suskyla, o žmogus dažniau laižo lūpas. Prie situacijos prisideda įprotis nuolat laižyti ar kandžioti lūpas, rūkymas, dirginančios burnos higienos priemonės ar lūpų kosmetika, sukelianti alergiją.

    Pažeistoje ir nuolat drėgnoje vietoje lengvai prisideda infekcija, dažniausiai Candida genties mieliagrybiai arba bakterijos, pavyzdžiui, Staphylococcus aureus. Rizika didėja sergant cukriniu diabetu, po antibiotikų vartojimo, susilpnėjus imunitetui ir esant prastesnei burnos higienai.

    „Dažnas scenarijus toks: pirmiausia atsiranda įtrūkimas, tuomet prisideda mikroorganizmų dauginimasis, o galiausiai uždegimas užsitęsia ir trukdo gijimui“, – aiškina gydytojai dermatologai, aprašydami šios būklės mechanizmą.

    Kada užtenka priežiūros, o kada būtinas gydytojas

    Lengvesniais atvejais pirmiausia verta sumažinti dirginimą ir atkurti odos barjerą: vengti lūpų laižymo, saugoti kampučius nuo išsausėjimo ir reguliariai tepti apsauginiais, drėkinančiais preparatais. Kartais pakanka priemonių, kurios sudaro apsauginę plėvelę ir padeda odai gyti.

    Jei įtrūkimai kartojasi, šlapiuoja, atsiranda ryškus paraudimas, skausmas ar žaizdelės negyja, gali reikėti tikslinio gydymo nuo grybelio ar bakterijų. Tokiais atvejais svarbu ne tik tepalas, bet ir priežasties paieška, nes pasikartojantys uždegimai gali būti susiję su anemija, cukrinio diabeto kontrole ar mitybos trūkumais.

    Gydytojo konsultacija ypač svarbi, jei simptomai trunka ilgiau nei kelias savaites, nuolat atsinaujina arba kartu pasireiškia kiti požymiai, pavyzdžiui, nuovargis, blyškumas, liežuvio perštėjimas ar dažnos infekcijos. Tuomet gali būti tikslinga įvertinti geležies, B grupės vitaminų būklę, burnos ertmės ir dantų padėtį bei bendrą sveikatos būklę.

    Namų priemonės, pavyzdžiui, medus ar žolelių kompresai, kai kuriems žmonėms suteikia trumpalaikį komfortą, tačiau jos neturėtų pakeisti gydymo, jei yra infekcija ar ryškūs trūkumai. Svarbiausia taisyklė paprasta: jei problema kartojasi, reikėtų ieškoti ne tik greito palengvinimo, bet ir tikrosios priežasties.

  • Geležies trūkumas neišsisprendžia grikiais: mitybos specialistė įvardijo 7 taisykles

    Geležies trūkumas yra viena dažniausių mitybinių būklių, ypač tarp vaisingo amžiaus moterų, nėščiųjų, paauglių ir ištvermės sportininkų. Nors dažnai patariama dažniau valgyti grikius ar špinatus, vieno produkto neužtenka, nes geležies pasisavinimą lemia jos forma, virškinimas ir tai, su kuo ji valgoma.

    Mitybos specialistai pabrėžia, kad geležis maiste būna dviejų tipų. Heminė geležis yra gyvūninės kilmės produktuose ir paprastai pasisavinama geriau, o neheminė geležis gaunama iš augalinio maisto, tačiau jos įsisavinimas dažniausiai mažesnis.

    Kodėl grikiai ne visada padeda?

    Kepenys, raudona mėsa, žuvis ir kiaušiniai dažnai laikomi efektyvesniais geležies šaltiniais nei vien augaliniai produktai. Žmonėms, kurie nevalgo mėsos, pasiekti rekomenduojamą geležies kiekį gali būti sunkiau, todėl svarbu kruopščiai planuoti racioną ir stebėti kraujo rodiklius.

    Ne mažiau svarbi ir skrandžio būklė, nes geležies pasisavinimui palanki rūgštesnė terpė. Jei vargina pūtimas, sunkumas po valgio ar kiti virškinimo sutrikimai, geležis gali būti pasisavinama prasčiau, net jei jos maiste pakanka.

    Ką derinti, o ko vengti?

    Vitaminas C padeda geriau pasisavinti neheminę geležį, todėl praktiška derinti geležies turinčius patiekalus su daržovėmis, uogomis ar citrusais. Pavyzdžiui, mėsa su salotomis ir citrinos sultimis ar ankštiniai su paprikomis gali būti naudingesnis derinys nei vien kruopos.

    Tuo pačiu svarbu atkreipti dėmesį į produktus, kurie gali slopinti geležies įsisavinimą. Kava ir arbata dėl juose esančių polifenolių, o pieno produktai dėl kalcio, vartojami kartu su geležies turinčiu maistu, gali mažinti pasisavinimą, todėl dažnai rekomenduojama juos atskirti bent 1–2 valandoms.

    Kada vien mitybos neužtenka?

    Geležies apykaitai svarbus ir bendras raciono balansas: pakankamas baltymų kiekis, taip pat kiti mikroelementai ir vitaminai, pavyzdžiui, B grupės vitaminai, vitaminas A ir varis. Jei šių medžiagų trūksta, geležies rodikliai gali negerėti net koreguojant mitybą.

    Dar vienas veiksnys yra uždegimas ir ilgalaikis stresas, nes jie gali didinti hepcidino aktyvumą, o tai mažina geležies įsisavinimą ir jos panaudojimą organizme. Jei jaučiamas ryškus nuovargis, silpnumas, dusulys fizinio krūvio metu ar slenka plaukai, gydytojai ragina ne spėlioti, o atlikti tyrimus ir geležies papildus vartoti tik pagal individualias rekomendacijas.