CP v2

Tag: Gėlynai

  • Pamirškite ravėjimą: 5 augalai gėlynui, kurie uždengia žemę ir nepalieka vietos piktžolėms

    Pamirškite ravėjimą: 5 augalai gėlynui, kurie uždengia žemę ir nepalieka vietos piktžolėms

    Piktžolės gėlynuose ir daržuose plinta greitai, o vien ravėjimu jas suvaldyti sudėtinga, ypač kai dirva šilta ir drėgna. Dalis jų dauginasi sėklomis, kitos plinta šakniastiebiais, todėl net ir išravėjus jos neretai atželia po kelių savaičių.

    Vienas patikimiausių ilgalaikių sprendimų – žemę kuo greičiau „užrakinti“ tankia augalų danga. Tokie augalai sudaro gyvą kilimą, mažina šviesos patekimą iki dirvos paviršiaus ir silpnina piktžolių konkurenciją dėl vandens bei maisto medžiagų.

    Sodininkai pabrėžia, kad geriausiai veikia ne vienas triukas, o derinys: tinkami žemę dengiantys augalai, mulčias ir dirvos nejudinimas. Taip palaikoma stabilesnė drėgmė, o piktžolių sėkloms sunkiau sudygti.

    Mažasis vincas ir šilinis flioksas

    Mažasis vincas – visžalis žemę dengiantis augalas, ypač vertinamas dėl gebėjimo greitai suaugti į tankų kilimą net pusiau pavėsyje. Jis tinka po medžiais ar krūmais, kur kiti augalai skursta, tačiau būtina numatyti ribas, nes palankiomis sąlygomis gali agresyviai plėstis.

    Šilinis flioksas pavasarį sukuria ryškų žydintį kilimą ir gerai uždengia atvirą dirvą saulėtose vietose. Tankūs sąžalynai ne tik slopina piktžoles, bet ir padeda sumažinti dirvos išdžiūvimą, todėl gėlynas rečiau prašo papildomo laistymo.

    Monarda ir vilnonis notrelis

    Monarda nėra klasikinis kiliminis augalas, tačiau suformuoja vešlią lapiją ir meta tankų šešėlį, todėl po ja piktžolėms lieka mažiau šansų. Be to, ji vertinama dėl stipraus aromato ir to, kad gausiai vilioja apdulkintojus, o tai svarbu biodiversei sodybos aplinkai.

    Vilnonis notrelis, dažnai vadinamas avinėlio ausimis, greitai užpildo saulėtas, sausesnes vietas ir sudaro minkštą pilkšvai žalią kilimą. Jam labiau kenkia ne sausra, o užmirkimas, todėl sunkesnėse dirvose svarbu pasirūpinti laidumu ir nepadauginti laistymo.

    Šilokai – ištvermingas pasirinkimas

    Šilokai, dar vadinami sedumais, gerai auga net skurdesnėse dirvose ir dėl mėsingų lapų lengviau ištveria sausrą. Įsišakniję jie greitai uždengia plotą, o tai ypač praktiška šlaituose, alpinariumuose ar ten, kur ravėti nepatogu.

    Norint rezultato, sodininkai pataria pirmiausia kuo kruopščiau pašalinti daugiametes piktžoles su šaknimis, o tuomet tankiai susodinti žemę dengiančius augalus ir palikti kuo mažiau atvirų tarpų. Pirmaisiais metais gali prireikti papildomo ravėjimo, bet vėliau priežiūra paprastai pastebimai sumažėja.

  • Gegužę sodinate gėles? Pamirškite pelargonijas – 5 augalai, kurie žydi patys ir ilgai

    Gegužę sodinate gėles? Pamirškite pelargonijas – 5 augalai, kurie žydi patys ir ilgai

    Gegužė daugeliui yra aktyviausias metas atnaujinti balkonus, terasas ir gėlynus, tačiau skubėti neverta. Lietuvoje iki vėlyvų pavasario šalnų rizika išlieka, todėl jautresnius augalus saugiausia sodinti tik orams stabiliai atšilus, o vazonus pirmomis naktimis prireikus pridengti. Būtent todėl vis daugiau žmonių renkasi ne klasikinius, o atsparesnius ir mažiau priežiūros reikalaujančius augalus.

    Įprastas pasirinkimas, pavyzdžiui, pelargonijos ar kai kurios svyrančios petunijos, gali pareikalauti reguliaraus laistymo, tręšimo ir nužydėjusių žiedų šalinimo, kad žydėjimas nesustotų. Alternatyva yra augalai, kurie geriau toleruoja trumpalaikes sausras, mažiau nukenčia nuo lietaus ir ilgiau išlieka dekoratyvūs net tada, kai sodui galite skirti mažiau laiko.

    Ilgai žydintys ir atsparūs pasirinkimai

    Jei patinka aukšti, į viršų kylantys žiedynai violetiniais ar melsvais atspalviais, vietoj trumpaamžių ir amarų dažnai puolamų lubinų verta pasvarstyti apie baptisiją. Tai daugiametis augalas, kuris su metais suformuoja tvirtą kerą, gerai pakelia sausesnius periodus dėl gilesnės šaknų sistemos ir paprastai nereikalauja intensyvaus tręšimo. Žydėjimas dažniausiai pasirodo pavasario pabaigoje ar vasaros pradžioje, o pats augalas vienoje vietoje gali augti ilgai.

    Vazonams ir kabinamiems krepšiams patogus pasirinkimas yra kalibrachoja, dažnai vadinama milijonu varpelių. Ji gausiai žydi smulkiais žiedais ir paprastai pati nusimeta peržydėjusius žiedelius, todėl nereikia nuolat skabyti. Tinkamai laistant ir periodiškai patręšiant, spalvinga kaskada gali išsilaikyti iki pat pirmųjų šalnų.

    Ką sodinti pavėsiui ir kur mažiau rūpesčių

    Pavėsingose vietose dažnai sodomos melsvės, bet jos neretai nukenčia nuo šliužų. Dėl to praktika rodo, kad verta rinktis stambialapę brunera, kuri vertinama ir dėl dekoratyvių, sidabrišku raštu margintų lapų, ir dėl smulkių melsvų žiedelių pavasarį. Ši daugiametė gėlė paprastai yra atspari šalčiui ir gali pagyvinti tamsesnes sodo vietas po medžiais.

    Norintiems ryškių spalvų be kaprizų, verta atkreipti dėmesį į kuklikus. Šie augalai formuoja žemas lapų rozetes, o virš jų iškyla žiedynstiebiai su pusiau pilnaviduriais žiedais, kurie gali džiuginti nuo gegužės savaitėmis ir neretai pakartoti žydėjimą vasaros pabaigoje. Jie dažniausiai tenkinasi įprasta daržo žeme, yra pakankamai atsparūs ir gražiai dera su dekoratyvinėmis žolėmis.

    Planuojant gegužės sodinimus svarbiausia įvertinti mikroklimatą: balkonuose ir prie pietinių sienų šilčiau, atvirose vietose vėjas greičiau išdžiovina substratą. Lengviau prižiūrimi augalai nereiškia, kad jų nereikia laistyti visai, tačiau tinkamai parinkus rūšis ir vietą, galima turėti ilgą žydėjimą su gerokai mažiau kasdienės rutinos.

  • Nuvyto eleborai dar nereiškia pabaigos: 3 žingsniai, kad lapai žaliuotų visą vasarą

    Nuvyto eleborai dar nereiškia pabaigos: 3 žingsniai, kad lapai žaliuotų visą vasarą

    Eleborai, dar vadinami rūteniais (Helleborus), nužydėję dažnai ima formuoti žalsvus vaisynus. Tai būsimos sėklos, todėl sodininkui svarbu apsispręsti: palikti jas natūraliam pasisėjimui ar pašalinti, kad augalas daugiau jėgų skirtų lapams ir šaknims.

    Jei norite, kad eleborai sode plėstųsi patys, nužydėjusių žiedų geriau neliesti. Vis dėlto reikia žinoti, kad iš sėklų išaugę daigai gali skirtis nuo motininio augalo, ypač jei sode auga kelios veislės ir jas apdulkina vabzdžiai.

    Jeigu tikslas yra stipresnė konkretaus kerelio forma ir vešlūs lapai, žiedynus po žydėjimo verta nupjauti. Tuomet augalas mažiau energijos skiria sėkloms ir ją nukreipia į šaknų sistemą bei lapiją, o tai ypač aktualu pirmais metais po pasodinimo.

    Tręšimas po žydėjimo

    Po žydėjimo eleborai pereina į intensyvaus lapijos auginimo etapą. Lapai čia ne tik puošmena, jie kaupia maisto medžiagų atsargas, nuo kurių priklauso kitų metų žiedinių pumpurų formavimasis.

    Eleborai laikomi gana reikliais maisto medžiagoms, todėl dažniausiai geriausiai reaguoja į organinį tręšimą. Kompostas ar kitos humusingos organinės medžiagos dirvoje maisto elementus atpalaiduoja palaipsniui ir kartu gerina dirvos struktūrą.

    Praktikoje svarbu nepersistengti su priemonėmis, kurios gali pakeisti dirvos reakciją eleborams nepalankia kryptimi. Šie augalai geriausiai auga derlingoje, humusingoje, tolygiai drėgnoje dirvoje, o kraštutiniai dirvos rūgštingumo svyravimai gali silpninti maisto medžiagų įsisavinimą.

    Lapų sveikata ir priežiūra

    Pasibaigus žydėjimui verta apžiūrėti lapus ir pašalinti pažeistas ar ligų paveiktas dalis. Laiku iškirpti sergantys lapai sumažina ligų plitimą, pagerina oro cirkuliaciją ir leidžia daugiau šviesos pasiekti naujai augančiai lapijai.

    Kenkėjai, pavyzdžiui, amarai ant jaunų sėklinių stiebų, ne visada reiškia, kad būtina skubiai purkšti. Dažnai populiacijos sumažėja savaime, ypač kai sode įsikuria natūralūs priešai, tokie kaip boružės, todėl pirmiausia verta stebėti situaciją ir imtis švelnesnių priemonių.

    Kada persodinti ir dalyti kerus?

    Eleborai nemėgsta dažnų perkėlimų, tačiau jei persodinimas neišvengiamas, vienas palankesnių laikų yra būtent po žydėjimo. Tuo metu augalas pradeda kaupti atsargas, o tvarkingai persodintas į tinkamą vietą gali geriau pasiruošti kitam sezonui.

    Po žydėjimo taip pat galima dalyti senesnius, per tankius kerus, jei reikia atnaujinti augalą ar išplėsti jo vietą sode. Vis dėlto geriausi rezultatai pasiekiami tada, kai po dalijimo užtikrinama pastovi drėgmė ir dirvos humusingumas, kad šaknys greičiau įsitvirtintų.

    Trumpai tariant, nužydėję eleborai dar tik pradeda svarbiausią metų etapą: jie formuoja pagrindą kitų metų žydėjimui. Laiku pašalinti žiedynai, saikingas organinis tręšimas ir lapų sveikatos kontrolė dažnai lemia, ar kitą pavasarį augalas nustebins gausesniais žiedais.

  • Šis vienas augalas prie bijūnų daro stebuklą: žydės ilgiau, gausiau ir bus atsparesni ligoms

    Šis vienas augalas prie bijūnų daro stebuklą: žydės ilgiau, gausiau ir bus atsparesni ligoms

    Kas bijūnams svarbiausia

    Bijūnai vertinami dėl didelių, kvapnių žiedų, tačiau jų žydėjimas dažnai trunka neilgai, o drėgnais metais augalai gali nukentėti nuo grybelinių ligų. Sodinant svarbiausia parinkti saulėtą vietą, laidžią dirvą ir nepertręšti azotu, kad vešlūs lapai „nesuvalgytų“ žiedų.

    Praktikoje bijūnų sėkmę lemia ir kaimynystė, nes kai kurie augalai pagerina apdulkinimą, pritraukia naudingus vabzdžius, o kiti, priešingai, atima vandenį ir maisto medžiagas. Dėl to vis daugiau sodininkų komponuodami gėlynus remiasi ne tik estetika, bet ir augalų tarpusavio suderinamumu.

    Augalas, kuris padeda žydėti

    Vienas dažniausiai rekomenduojamų kaimynų bijūnams yra šalavijas, ypač šluotelinis ar panašios daugiametės veislės, kurios žydi panašiu metu ir ilgiau išlaiko spalvą gėlyne. Šalavijų žiedynai pritraukia bites, kamanes ir drugius, todėl gėlynas tampa gyvesnis, o apdulkinimo aktyvumas aplink žydinčius augalus didėja.

    Dar viena priežastis, kodėl šalavijas dažnai sodinamas greta bijūnų, yra jo gebėjimas sukurti lengvesnę, vėdinamą gėlyno struktūrą. Kai gėlyne geresnė oro cirkuliacija ir mažiau užsilaiko drėgmė ant lapų, paprastai mažėja rizika susidurti su dažnomis grybelinėmis problemomis, ypač lietingais sezonais.

    Su kuo dar dera, o ko vengti

    Šalia bijūnų gerai atrodo ir dažnai sėkmingai auga vilkdalgiai bei dekoratyviniai česnakai, kurie suteikia vertikalių akcentų ir neužgožia pagrindinių žiedų. Dirvą dengiantys augalai, pavyzdžiui, kai kurios snapučių rūšys, gali padėti sulaikyti drėgmę ir sumažinti piktžolių spaudimą, jei tik neleidžiama jiems per daug išplisti.

    Planuojant gėlyną verta galvoti ir apie laiką po bijūnų žydėjimo, kad lysvė neliktų tuščia. Tam tinka vasarą žydintys daugiamečiai augalai, tokie kaip viendienės, šluotelės ar flioksai, kurie perima estafetę ir išlaiko dekoratyvumą iki sezono pabaigos.

    Vengti reikėtų ypač agresyviai augančių vijoklių ir augalų, kurie greitai dominuoja šaknimis bei antžemine mase, nes jie iš bijūnų atima šviesą ir mitybą. Taip pat nepalanki kaimynystė yra dideli medžiai su plačia laja ir stipria šaknų sistema, o kai kurie augalai gali slopinti augimą dėl išskiriamų medžiagų, todėl bijūnams geriausia palikti erdvės ir stabilias sąlygas.

  • Gaura užkariauja sodus: motylių žiedai žydi iki rudens, bet viena klaida viską sugadina

    Gaura užkariauja sodus: motylių žiedai žydi iki rudens, bet viena klaida viską sugadina

    Gaura, dar vadinama Lindheimerio gaura, vis dažniau pasirenkama gėlynuose dėl lengvo, ažūriško vaizdo ir žiedų, primenančių mažus drugelius. Ši daugiametė gėlė išsiskiria ilgu žydėjimu ir tuo, kad puikiai tinka natūralistiniams, kaimiško stiliaus bei vabzdžiams palankiems sodams.

    Botanikai gaurą sieja su Šiaurės Amerikos prerijomis, todėl ji geriausiai jaučiasi šviesoje ir šilumoje. Žiedai dažniausiai būna balti arba rožiniai, o žydėjimas tęsiasi nuo vėlyvo pavasario iki rudens, kai sąlygos palankios.

    Kur sodinti, kad žydėtų ilgai

    Gaurai svarbiausia saulėta, nuo vėjo kiek įmanoma apsaugota vieta, nes aukštesnės veislės gali išgulti. Pusiau pavėsyje ji taip pat augs, tačiau paprastai sukraus mažiau žiedpumpurių ir žydėjimas bus kuklesnis.

    Dirvai keliami paprasti, bet principiniai reikalavimai: ji turi būti laidi, neužmirkstanti, vidutiniškai drėgna. Jei žemė sunki ir molinga, verta įmaišyti smėlio ar žvyro, kad šaknys nepatirtų drėgmės pertekliaus, nes tai viena dažniausių nesėkmių priežasčių.

    Didžiausia klaida, kurią daro sodininkai

    Gaurą reikėtų sodinti į gerai apgalvotą vietą, nes ji prastai pakelia persodinimą. Šaknų sujudinimas dažnai pristabdo augimą, o kartais augalas apskritai nusilpsta ir blogiau peržiemoja.

    Taip pat dažnai persistengiama laistant: gaura pakankamai atspari trumpalaikei sausrai, todėl nuolatinė drėgmė jai kenkia labiau nei keli sausesni tarpsniai. Intensyviau laistyti verta tik žydėjimo metu ir per ilgas, itin sausas vasaros dienas.

    Genėjimas ir žiemojimas Lietuvos sąlygomis

    Norint kompaktiškesnio kerelio ir gausesnio žydėjimo, gaurą verta reguliariai genėti. Praktikoje tai reiškia pavasarinį patrumpinimą prieš aktyvų augimą ir nužydėjusių žiedynų šalinimą sezono metu, kad augalas energiją skirtų naujiems žiedams.

    Ši gėlė laikoma dalinai atsparia šalčiui ir, priklausomai nuo veislės bei mikroklimato, gali peržiemoti grunte. Vis dėlto jaunesnius augalus saugiau pridengti mulčiu, o atvirose vietose pasirūpinti papildoma apsauga, nes pavojingiausi ne tik šalčiai, bet ir permainingos žiemos su atodrėkiais bei užmirkimu.

    Tręšimo paprastai nereikia, ypač jei dirva nėra visiškai skurdi, nes per daug maisto medžiagų gali skatinti vešlią lapiją žiedų sąskaita. Dėl lengvo, judraus silueto gaura gražiai dera su varpiniais augalais ir kitomis ilgažydėmis daugiametėmis gėlėmis, o jos žiedai pritraukia apdulkintojus.