Tag: Geophysical Research Letters

  • „Curiosity“ Marse sutraiškė uolieną ir aptiko itin grynos sieros kristalų lauką

    „Curiosity“ Marse sutraiškė uolieną ir aptiko itin grynos sieros kristalų lauką

    NASA marsaeigis „Curiosity“ netikėtai „atvėrė“ iš pažiūros visai paprastą uolieną Marse ir jos viduje aptiko blyškiai geltonus itin grynos sieros kristalus.

    Kaip rašo „ScienceAlert“, radinys užfiksuotas 2024 metais Geilo krateryje, Gediz Vallis kanale, kai maždaug 899 kilogramų masės marsaeigis pervažiavo uolieną ir ši nuo spaudimo tiesiog subyrėjo.

    Marse sulfatai (druskos, kuriose yra sieros ir deguonies) nėra retenybė, tačiau elementinė, gryna siera iki tol nebuvo aptikta. Būtent ši detalė mokslininkams tapo rimta mįsle.

    Dar labiau stebina tai, kad aplinkinė vietovė buvo nusėta panašiais akmenimis – tai leido manyti, jog kalbama ne apie pavienį „laimingą“ radinį, o apie platesnį telkinį.

    Kas tiksliai rasta Gediz Vallis kanale

    Viena iš naujų analizių, publikuota 2026 metų birželį žurnale „Science“, patvirtino, kad elementinė siera yra ne tik labai gryna, bet ir išsibarsčiusi maždaug 2 100 kvadratinių metrų plote.

    Tyrėjai taip pat atkreipė dėmesį į uolienų trapumą. Tai, kad akmuo lengvai „sprūgo“ nuo marsaeigio svorio, rodo, jog medžiaga galėjo būti gana trapi, todėl tikėtina, kad tokie akmenys susiformavo vietoje, o ne buvo atgabenti iš toli.

    Remiantis geologiniu kontekstu, šis sieros telkinys galėjo susidaryti maždaug prieš 3,1–2,8 mlrd. metų – laikotarpiu, kai Marso aplinka buvo kitokia nei dabar.

    Dvi hipotezės: dujos iš gelmių arba reakcijos vandenyje

    Pirmoji hipotezė sieja sierą su senoviniu vulkanizmu. Siūloma, kad sieros turinčios dujos, išsiskyrusios dėl vulkaninės veiklos, vėsdamos galėjo būti įkalintos po paviršiumi, galbūt ledo struktūrose, vadinamose klatratais.

    Vėliau erozija, formavusi Gediz Vallis reljefą, galėjo sumažinti slėgį ir leisti dujoms ištrūkti, o cheminės reakcijos – suformuoti elementinės sieros sankaupas net ir be aukštos temperatūros sąlygų konkrečioje vietoje.

    Antroji hipotezė aptarta atskirame darbe, 2026 metų liepą publikuotame „Geophysical Research Letters“. Jo autoriai laboratorijoje parodė, kad kambario temperatūroje rūgščiame vandenyje ištirpusio sulfido reakcija su chloratu gali suformuoti mažus geltonus elementinės sieros kristalus.

    Nors eksperimente gauti kristalai buvo mikroskopiniai, mokslininkai svarsto, kad panašios reakcijos, vykusios labai ilgą laiką, teoriškai galėjo sukurti ir didesnius telkinius. Taip pat pažymėta, kad reakcijai reikalingas vandenilio sulfidas galėjo kilti iš panašių požeminių dujų rezervuarų, apie kuriuos kalbama ir pirmojoje hipotezėje.

    Kodėl gryna siera Marse taip domina mokslininkus

    Siera yra vienas svarbių elementų, reikalingų gyvybei Žemėje: daug organizmų ją naudoja, pavyzdžiui, baltymų statybai reikalingoms aminorūgštims.

    Vis dėlto pats radinys nėra įrodymas, kad Marse buvo ar yra gyvybė. Tyrėjai pabrėžia, kad elementinė siera, bent jau pagal šiuos darbus, gali susidaryti ir be gyvų organizmų.

    Tačiau tokie atradimai plečia supratimą apie senovines Marso sąlygas ir cheminius procesus, kurie galėjo vykti prieš milijardus metų. Kuo tiksliau pavyksta atkurti tą „užšaldytą“ planetos istorijos vaizdą, tuo aiškiau matyti, kokiais keliais skirtingomis kryptimis nuėjo Žemė ir Marsas.

  • Tirpstant amžinajam įšalui kyla nauja grėsmė: milžiniškos nuošliaužos gali prasidėti giliai po žeme

    Tirpstant amžinajam įšalui kyla nauja grėsmė: milžiniškos nuošliaužos gali prasidėti giliai po žeme

    Tirpstant amžinajam įšalui (daugiametei įšalo dangai) šiauriniuose regionuose ryškėja dar viena klimato kaitos pasekmė: gali formuotis staigios, didžiulės nuošliaužos, kai žemės masės ima slinkti būdamos vis dar įšalusios.

    Vienas įspūdingiausių pavyzdžių užfiksuotas Kanadoje, Šiaurės Vakarų teritorijose esančiame Makenzio upės slėnyje. 2018 metais nuošliauža pastūmėjo apie 18 mln. kubinių metrų grunto ir užtvėrė Redstouno upę, o užtvenkimo vietoje susidarė maždaug 3,5 kilometro ilgio ežeras.

    Iš pradžių toks reiškinys glumino geologus, nes įšalo zonose nuošliaužos dažniausiai siejamos su paviršinių sluoksnių atitirpimu ir purvinos masės tekėjimu. Šiuo atveju judėjo dideli, tarsi „atsiskyrę“ grunto blokai, kurie dar nebuvo spėję atitirpti.

    Komanda, vadovaujama Josepho Youngo, išanalizavo du didelius įvykius Makenzio slėnyje: 2018 metų nuošliaužą ir dar vieną, įvykusią 2017 metais (tuomet slinko apie 4,5 mln. kubinių metrų medžiagos). Tyrėjai nustatė, kad abiem atvejais procesas prasidėjo palyginti plokščiame paviršiuje maždaug 20 metrų gylyje – prie įšalo sluoksnio pagrindo.

    Kas yra „įšalo atsiskyrimo nuošliaužos“

    Mokslininkai šiam reiškiniui pasiūlė pavadinimą permafrost detachment slides – nuošliaužos, susijusios su daugiametės įšalo dangos sluoksnio „atsiskyrimu“. Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale „Geophysical Research Letters“.

    Aiškinant galimas priežastis, išskiriami miškų gaisrai ir neįprastai aukštos vasaros temperatūros. Ugnis sunaikina augaliją ir organinį sluoksnį, kurie paprastai veikia kaip izoliacija ir saugo gruntą nuo šilumos, todėl dirva ima šilti sparčiau, o įšalas pamažu praranda stabilumą.

    Šis silpnėjimas gali vykti dešimtmečius: gruntas lėtai deformuojasi, atsiranda plyšių ir įtrūkių. Pro juos vis giliau skverbiasi lietaus ir tirpsmo vanduo – net iki įšalo sluoksnio apačios.

    Kai pradeda tirpti anksčiau įšalęs pagrindas, didelis grunto fragmentas gali netekti atramos ir staiga nuslysti šlaitu. Tuomet įvyksta greitas, didelio masto kraštovaizdžio pokytis, galintis užtvenkti upes ar suformuoti naujus vandens telkinius.

    Kodėl tai svarbu stebėsenai ir rizikos vertinimui

    Tyrėjai pabrėžia, kad pavojingi procesai gali vykti giliai po paviršiumi ir ilgą laiką būti nematomi. Dėl to vien oro ar dirvos paviršiaus temperatūros stebėjimas ne visuomet leidžia laiku įvertinti riziką.

    Remdamiesi palydoviniais stebėjimais, mokslininkai regione identifikavo daugiau nei 150 kitų nuošliaužų, kurios gali priklausyti tai pačiai kategorijai. Panašūs procesai, anot jų, galimi ir kitose teritorijose, kur įšalo sluoksnis yra santykinai plonas ir šiltas, o staigus atšilimas ar gaisrai papildomai susilpnina gruntą.

    Tai dar kartą parodo, kad klimato kaitos poveikis šiaurėje nėra vien „lėtas tirpimas“: tam tikromis sąlygomis jis gali virsti staigiais, katastrofiškais pokyčiais, kurie per trumpą laiką permodeliuoja ištisus kraštovaizdžio plotus.

  • Du žodžiai „Enola Gay“ žurnale padėjo įvertinti: Hirošimos suodžių debesis kilo bent į 11,3 km

    Du žodžiai „Enola Gay“ žurnale padėjo įvertinti: Hirošimos suodžių debesis kilo bent į 11,3 km

    Du žodžiai, užrašyti bombonešio „Enola Gay“ skrydžio žurnale po Hirošimos bombardavimo, mokslininkams tapo netikėtu raktu į tai, kokio masto buvo branduolinis gaisrų „ugniaaudros“ debesis.

    Kaip rašo „ScienceAlert“, navigatorius Theodore Van Kirk 1945 metų rugpjūčio 6 dieną, praėjus 97 minutėms po sprogimo, žurnale didžiosiomis raidėmis pažymėjo trumpą pastabą: „CLOUD GONE.“

    Šis įrašas nereiškė, kad debesis išnyko akimirksniu. Tyrėjų teigimu, greičiau tai buvo ženklas, kad įgula jo nebematė iš savo tuometinės padėties – o tai leidžia apskaičiuoti minimalų, iki kokio aukščio suodžiai ir dūmai turėjo pakilti.

    Nauji skaičiavimai rodo, kad Hirošimos „ugniaaudros“ stulpas su suodžiais kilo bent iki 11,3 kilometro aukščio – tai viršutinės troposferos zona, svarbi svarstant branduolinės žiemos scenarijus.

    Kaip iš „debesis dingo“ gimė skaičiavimas

    Tyrimą vedė Kalifornijos universiteto Berklyje atmosferos mokslininkas David Romps. Komanda rėmėsi tuo, kad „Enola Gay“ judėjimas tą dieną yra gana detaliai dokumentuotas beveik minutės tikslumu.

    Žurnalo įrašo metu lėktuvas, tyrėjų vertinimu, buvo maždaug 750–764 kilometrų atstumu nuo Hirošimos, maždaug 7 440 metrų aukštyje. Jei debesis iš tokio atstumo vis dar buvo virš horizonto, vadinasi, jis turėjo būti itin aukštas.

    Papildomą užuominą suteikė atskiras karinis memorandumas, kuriame pažymėta, kad stebėjimą ribojo migla, o ne Žemės kreivumas. Tai reiškia, kad dūmų stulpas greičiausiai nebuvo „nusileidęs“ už horizonto – jis tiesiog tapo nepastebimas dėl atmosferos sąlygų.

    Įvertino šviesos lūžį ir atliko 100 000 simuliacijų

    Vien geometrijos nepakanka, nes šviesa atmosferoje sklinda ne visiškai tiesiai: dėl oro tankio pokyčių su aukščiu ji šiek tiek „linksta“ Žemės paviršiaus link. Dėl to matymo nuotolis gali būti didesnis, nei rodytų paprastas skaičiavimas.

    Norėdami tai įtraukti, mokslininkai atkūrė tų dienų atmosferos sąlygas naudodami tris istorines orų rekonstrukcijas – pagal tai vertino, kaip su aukščiu keitėsi temperatūra ir slėgis, ir kaip tai veikė šviesos lūžį.

    Tada buvo atlikta 100 000 simuliacijų, kad būtų įvertintas neapibrėžtumas dėl lėktuvo vietos, aukščio ir atmosferos parametrų. Rezultatas: su 95 proc. tikimybe minimalus dūmų ir suodžių stulpo aukštis siekė 11,3 kilometro.

    Kodėl suodžių aukštis svarbus branduolinės žiemos idėjai

    Branduolinės bombos sprogimas ir „grybo“ debesies forma yra tik viena katastrofos dalis. Didžiulė šiluma gali įžiebti intensyvius gaisrus, kurie, susijungę, sudaro vadinamąją ugniaaudrą ir valandų valandas kelia dūmus bei suodžius aukštyn.

    Jei pakankamai suodžių pasiekia stratosferą, jie gali ten išsilaikyti mėnesius ar net metus, blokuodami saulės šviesą ir vėsindami Žemės paviršių. Didelio masto branduolinio konflikto metu daug tokių ugniaaudrų sukeltas bendras poveikis teoriškai galėtų tapti branduolinės žiemos priežastimi, turinčia pasekmių žemės ūkiui ir maisto tiekimui visame pasaulyje.

    Tyrėjai pabrėžia, kad vien Hirošimos bombardavimas branduolinės žiemos nesukėlė. Tačiau šis atvejis suteikia retą realų įrodymą, jog branduolinė ugniaaudra gali iškelti suodžius į aukščius, kurie laikomi reikšmingais tokio scenarijaus modeliuose.

    Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale „Geophysical Research Letters“.

  • Kanadoje fiksuojamos „amžinojo įšalo nuošliaužos“: slenka namo dydžio ledo luitai

    Kanados Šiaurės Vakarų teritorijose mokslininkai identifikavo naujo tipo nuošliaužas, susijusias su amžinuoju įšalu: šlaitais rieda net namo dydžio ledo ir sušalusios žemės luitai.

    Apie šį reiškinį rašo „Live Science“, remdamasis rugsėjo 23 dieną žurnale „Geophysical Research Letters“ publikuotu tyrimu. Tyrėjai šias nuošliaužas vadina amžinojo įšalo atsiskyrimo nuošliaužomis (angl. permafrost detachment slides).

    Pasak tyrimo vadovo Josepho Youngo, tokios nuošliaužos regione anksčiau nebuvo stebėtos ir gali būti beprecedentės per pastaruosius 10 000 metų ar dar ilgiau. Jo teigimu, ilgą laiką stabilus šlaitas tarsi „persijungia“ ir staiga ima slinkti.

    Mokslininkų vertinimu, reiškinys siejasi su plonesniu amžinojo įšalo sluoksniu, ilgalaikiu miškų gaisrų poveikiu ir klimato šiltėjimu – tai gali reikšti, kad ateityje tokių nuošliaužų rizika didės ir kitose šiaurinėse teritorijose.

    Kaip pastebėtas naujas nuošliaužų tipas

    Tyrėjai pirmiausia lauko darbų metu atkreipė dėmesį į dideles nuošliaužų „žaizdas“ slėniuose, kur amžinasis įšalas ilgą laiką buvo laikomas stabiliu. Vėliau pokyčiai detaliau analizuoti pasitelkiant palydovinius vaizdus ir papildomus matavimus vietoje.

    Įprastai atšylant amžinajam įšalui, sušalęs gruntas tirpsta iš viršaus ir ima tekėti žemyn tarsi purvo masė. Tačiau šiuo atveju nuolaužose aptikti dideli sušalusios medžiagos blokai.

    Dalies jų aukštis siekė apie 10 metrų – tai prilygsta dviejų aukštų namui. Kad nustatytų amžinojo įšalo gylį šlaituose, mokslininkai naudojo metodą, kai į gruntą leidžiama elektros srovė ir vertinamas atsakas.

    Du dideli atvejai – ir daugiau kaip 150 nuošliaužų regione

    Tyrime daugiausia dėmesio skirta dviem nuošliaužoms. Viena jų Džonsono upės slėnyje įvyko 2017 metais ir pajudino apie 18 mln. kubinių metrų grunto bei uolienų.

    Kita, Redstouno upės slėnyje, 2018 metais pajudino apie 4,5 mln. kubinių metrų nuogriuvų. Mažesnioji paliko maždaug 1,2 kilometro ilgio ruožą, o didesnioji „išgraužė“ apie 3,2 kilometro šlaito.

    Pasak J. Youngo, šios dvi nuošliaužos yra tik dalis – regione jų priskaičiuojama daugiau kaip 150. Kitos mažesnės, tačiau ir jos dažnai perkelia apie 1 mln. kubinių metrų žemės.

    Kol kas dėl atokios vietovės šios nuošliaužos nepadarė žalos infrastruktūrai. Vis dėlto bent dvi tirtos nuošliaužos užtvenkė upes, suformavo naujus ežerus ir greitai paskleidė daug sąnašų žemiau esančiose vandens sistemose.

    Ką rodo modelis: gaisrai, įtrūkimai ir šiltėjantis įšalas

    Sukūrę procesą aiškinantį modelį, mokslininkai padarė išvadą, kad šios nuošliaužos neatsiranda vien dėl „paviršinio“ tirpsmo. Vietoje to svarbi tampa kombinacija: gaisrų nulemtas atitirpimas ir ilgalaikis oro temperatūros kilimas.

    Tyrėjai nurodo, kad šioje vietovėje amžinasis įšalas nuo 1980 metų šilo maždaug 0,3 laipsnio Celsijaus per dešimtmetį. Be to, netoliese 1995 metais buvo kilę stiprūs miškų gaisrai.

    Tyrimo autoriai aiškina, kad gaisrų ir šiltėjimo poveikis skatina įtrūkimus šlaitų viršutinėje dalyje. Per juos atitirpimas gali skverbtis gilyn, kol galiausiai pradeda tirpti apatinė amžinojo įšalo sluoksnio dalis.

    Toks „prasiskverbimas“ gali užtrukti apie 20 metų, kol pasiekia maždaug 20 metrų gylį – būtent tokia seka, mokslininkų teigimu, atitiko įvykius Džonsono ir Redstouno upių slėniuose.

    J. Youngas taip pat pažymi, kad panašiai pažeidžiamų vietovių yra ir kitur Kanadoje bei Aliaskoje, kur amžinasis įšalas siekia apie 20–40 metrų gylį. Didėjant gaisrų intensyvumui šiaurinėse platumose, tokios nuošliaužos gali tapti dažnesnės.

  • Negyvoji jūra traukiasi ir kaista: mokslininkai atskleidė pavojingą užburtą ratą

    Negyvoji jūra traukiasi ir kaista: mokslininkai atskleidė pavojingą užburtą ratą

    Negyvoji jūra sparčiai traukiasi, tačiau kartu fiksuojamas ir dar vienas, mažiau akivaizdus reiškinys – jos vanduo šyla. Naujas tyrimas rodo, kad dalį šio šilimo kursto ne vien kylanti oro temperatūra, bet ir pats vandens nykimas, sukuriantis savotišką grįžtamąjį ryšį.

    Negyvoji jūra yra itin sūrus ežeras, esantis tarp Jordanijos rytuose ir Izraelio bei Vakarų Kranto vakaruose. Mokslininkai pabrėžia, kad žmogaus veikla, ypač įtekėjimų nukreipimas ir intensyvus vandens naudojimas regione, prisideda prie vandens lygio kritimo ir druskų nusėdimo pakrantėse.

    Tyrime teigiama, kad 1979–2019 metais Negyvosios jūros lygis nukrito maždaug 34 metrais. Per tą patį laikotarpį gilesni vandens sluoksniai sušilo apie 2,8 laipsnio, o viršutinis sluoksnis – maždaug 1,7 laipsnio.

    Kaip traukimasis verčia šilti

    Įprastai garavimas vandenį vėsina, panašiai kaip prakaito garavimas vėsina žmogaus odą. Tačiau didelis druskingumas keičia šį procesą: ištirpusios druskos mažina vandens polinkį garuoti esant tai pačiai temperatūrai, todėl vėsinantis garavimo efektas silpnėja.

    Kai vandens mažėja, sūrymas tampa dar labiau koncentruotas, o garavimas vis prasčiau „išneša“ šilumą. Dėl to likęs vanduo gali šilti, o šiltesnis vanduo, esant tinkamam temperatūrų skirtumui tarp vandens ir oro, toliau palaiko garavimą net ir esant itin didelei druskų koncentracijai.

    „Ši vandens šilimo dalis susijusi su vandens nukreipimu, ir ji prisideda prie šilimo, kurį sukelia žmogaus veiklos lemtas oro šiltėjimas“, – sakė tyrimo autorius Emmanuelis Guillermas.

    Kiek prisideda oras, o kiek vandens kritimas

    Mokslininkų komanda sudarė modelį, siejantį vandens netekimą, druskingumo pokyčius ir šilumos mainus. Modelis buvo kalibruotas remiantis 2012–2015 metų matavimais ir atkartojant 1979–2019 metų sezoninius temperatūros svyravimus bei bendrą šilimo tendenciją.

    Skaičiavimai leido atskirai įvertinti du veiksnius: oro temperatūros kilimą ir vandens lygio kritimą. Simuliacijose iki 2010-ųjų oro šiltėjimas gilesnių sluoksnių šilimą paaiškino maždaug 1,3 laipsnio, o vandens lygio kritimas – apie 1,5 laipsnio.

    Prognozės iki 2100 metų

    Ateities scenarijuose, priklausomai nuo šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimų, numatomas reikšmingas tolesnis šilimas. Tyrime nurodoma, kad iki 2100 metų vandens lygis galėtų kristi apie 85 metrus, o vanduo sušilti maždaug 5–8 laipsniais.

    Tyrėjai pažymi, kad tokios prognozės priklauso nuo prielaidų apie įtekėjimus, pramoninę veiklą ir maišymosi režimą, o požeminio vandens indėlis išlieka ne iki galo aiškus. Vis dėlto pagrindinė žinutė išlieka ta pati: traukimasis ir šilimas gali maitinti vienas kitą, spartindami pokyčius.

    Pasak autorių, istorinių gėlo vandens įtekėjimų atkūrimas galėtų sustabdyti vandens lygio kritimą. Tai, jų teigimu, sustabdytų ir šilimą, kurį palaiko didėjantis druskingumas, nors paviršiuje atmosferos šiltėjimo poveikis vis tiek išliktų.