Tirpstant amžinajam įšalui (daugiametei įšalo dangai) šiauriniuose regionuose ryškėja dar viena klimato kaitos pasekmė: gali formuotis staigios, didžiulės nuošliaužos, kai žemės masės ima slinkti būdamos vis dar įšalusios.
Vienas įspūdingiausių pavyzdžių užfiksuotas Kanadoje, Šiaurės Vakarų teritorijose esančiame Makenzio upės slėnyje. 2018 metais nuošliauža pastūmėjo apie 18 mln. kubinių metrų grunto ir užtvėrė Redstouno upę, o užtvenkimo vietoje susidarė maždaug 3,5 kilometro ilgio ežeras.
Iš pradžių toks reiškinys glumino geologus, nes įšalo zonose nuošliaužos dažniausiai siejamos su paviršinių sluoksnių atitirpimu ir purvinos masės tekėjimu. Šiuo atveju judėjo dideli, tarsi „atsiskyrę“ grunto blokai, kurie dar nebuvo spėję atitirpti.
Komanda, vadovaujama Josepho Youngo, išanalizavo du didelius įvykius Makenzio slėnyje: 2018 metų nuošliaužą ir dar vieną, įvykusią 2017 metais (tuomet slinko apie 4,5 mln. kubinių metrų medžiagos). Tyrėjai nustatė, kad abiem atvejais procesas prasidėjo palyginti plokščiame paviršiuje maždaug 20 metrų gylyje – prie įšalo sluoksnio pagrindo.
Kas yra „įšalo atsiskyrimo nuošliaužos“
Mokslininkai šiam reiškiniui pasiūlė pavadinimą permafrost detachment slides – nuošliaužos, susijusios su daugiametės įšalo dangos sluoksnio „atsiskyrimu“. Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale „Geophysical Research Letters“.
Aiškinant galimas priežastis, išskiriami miškų gaisrai ir neįprastai aukštos vasaros temperatūros. Ugnis sunaikina augaliją ir organinį sluoksnį, kurie paprastai veikia kaip izoliacija ir saugo gruntą nuo šilumos, todėl dirva ima šilti sparčiau, o įšalas pamažu praranda stabilumą.
Šis silpnėjimas gali vykti dešimtmečius: gruntas lėtai deformuojasi, atsiranda plyšių ir įtrūkių. Pro juos vis giliau skverbiasi lietaus ir tirpsmo vanduo – net iki įšalo sluoksnio apačios.
Kai pradeda tirpti anksčiau įšalęs pagrindas, didelis grunto fragmentas gali netekti atramos ir staiga nuslysti šlaitu. Tuomet įvyksta greitas, didelio masto kraštovaizdžio pokytis, galintis užtvenkti upes ar suformuoti naujus vandens telkinius.
Kodėl tai svarbu stebėsenai ir rizikos vertinimui
Tyrėjai pabrėžia, kad pavojingi procesai gali vykti giliai po paviršiumi ir ilgą laiką būti nematomi. Dėl to vien oro ar dirvos paviršiaus temperatūros stebėjimas ne visuomet leidžia laiku įvertinti riziką.
Remdamiesi palydoviniais stebėjimais, mokslininkai regione identifikavo daugiau nei 150 kitų nuošliaužų, kurios gali priklausyti tai pačiai kategorijai. Panašūs procesai, anot jų, galimi ir kitose teritorijose, kur įšalo sluoksnis yra santykinai plonas ir šiltas, o staigus atšilimas ar gaisrai papildomai susilpnina gruntą.
Tai dar kartą parodo, kad klimato kaitos poveikis šiaurėje nėra vien „lėtas tirpimas“: tam tikromis sąlygomis jis gali virsti staigiais, katastrofiškais pokyčiais, kurie per trumpą laiką permodeliuoja ištisus kraštovaizdžio plotus.
Leave a Reply