Tag: Georadaras

  • Prie Ararato rasta 9 m gylyje apdegusios medienos: tyrėjai tikrina, ar tai Nojaus arkos pėdsakai

    Prie Ararato rasta 9 m gylyje apdegusios medienos: tyrėjai tikrina, ar tai Nojaus arkos pėdsakai

    Netoli Ararato kalno Turkijoje tyrėjai pranešė aptikę apdegusios medienos fragmentų maždaug 9 metrų gylyje. Radinys iškeltas gręžiniais Durupınar formacijoje – vietoje, kuri jau dešimtmečius siejama su bandymais rasti Nojaus arkos pėdsakų.

    Kaip skelbiama „GlobeNewswire“ pranešime, kartu pristatyti ir georadaro tyrimų duomenys, kuriuose fiksuojamos reguliarios anomalijos. Jos primena galimus koridorius, patalpas ir kelių lygių struktūrą po žeme.

    Didžiausią susidomėjimą kelia tai, kad mediena rasta ne paviršiuje, kur ją galėjo atnešti vanduo ar vėjas, o giliai geologiniame sluoksnyje. Vis dėlto patys tyrėjai pabrėžia, jog dar per anksti daryti išvadą, kad tai būtų biblinio tvano laikų liekanos.

    Mėginiai perduoti laboratorijoms: planuojama nustatyti jų amžių radiokarboniniu C-14 metodu ir identifikuoti medienos rūšį. Atsakymai turėtų padėti įvertinti, kaip toks materialas atsidūrė tiriamoje vietoje ir ar jis nebuvo perneštas natūralių procesų.

    Kas žinoma apie georadaro „anomalijas“

    Tyrėjas Khosrow Bakhtar pranešė, kad georadaro skenavimuose matomos taisyklingos struktūros, kurias galima interpretuoti kaip ertmes ar vidines erdves. Pasak jo, gali būti, kad formacijos viduje slypi kelių aukštų konstrukcija.

    Ši detalė kai kuriems tyrimo entuziastams atrodo intriguojanti, nes biblinis pasakojimas apie Nojaus arką mini tris „kondygnacijas“. Tačiau kol kas tai tėra interpretacija – be tiesioginių įrodymų, patvirtinančių žmogaus sukurtą objektą.

    Be to, patys archeologai neatmeta ir kur kas proziškesnių paaiškinimų. Tarp jų – galimybė, kad apdegusi mediena galėjo būti, pavyzdžiui, senovinio laužo liekana, likusi nuo čia kadaise buvusių piemenų.

    Kodėl ši vieta taip traukia dėmesį

    Durupınar formacija yra netoli Ararato kalno ir dėmesį pritraukia nuo 1959 metų. Iš oro ji primena didžiulės valties formą, o jos ilgis siekia apie 157 metrus.

    Vis dėlto iki šiol, nepaisant ekspedicijų, nebuvo pateikta visuotinai priimtų įrodymų, kad ši struktūra yra dirbtinės kilmės. Dalis geologų laikosi nuomonės, kad tokį pavidalą galėjo suformuoti natūralūs geologiniai procesai.

    Todėl lemiamu veiksniu gali tapti laboratorinių tyrimų rezultatai: būtent C-14 datavimas ir medienos identifikavimas turėtų suteikti aiškesnį atsakymą, ar radiniai gali būti siejami su senovine konstrukcija, ar tai tik atsitiktinės kilmės organinė medžiaga.

  • Norvegijoje po žeme aptiko paslaptingus akmenų ratus: mokslininkai vis dar nežino, kam jie skirti

    Norvegijoje po žeme aptiko paslaptingus akmenų ratus: mokslininkai vis dar nežino, kam jie skirti

    Rytų Norvegijoje, Hunn kapinyne, archeologai atidengė iki šiol nežinotus akmenų ratų pėdsakus. Iš pirmo žvilgsnio vietovėje dominavo pilkapiai, tačiau tik nuėmus viršutinį grunto sluoksnį išryškėjo aiškios žiedinės struktūros.

    Paieškose pasitelktas georadaras, leidžiantis aptikti po žeme esančius objektus neardant didelių plotų. Matavimai parodė kelias apvalias anomalijas, kurios vėliau patvirtintos kasinėjimais ir detalesne archeologine analize.

    Tyrėjai identifikavo vadinamuosius žiedinius griovius, t. y. žemėje išlikusius senųjų apskritų konstrukcijų kontūrus. Jie galėjo žymėti pilkapių ribas arba būti susiję su akmenų ratų statiniais, kurių dalis akmenų vėliau buvo pašalinta.

    Vienoje vietoje aptikta požymių, kad ratelyje galėjo stovėti 15 vertikalių akmenų. Archeologų teigimu, kai kurių senųjų riedulių pamatuose išliko smulkių akmenų sankaupos, kurios tikėtina buvo naudojamos stabilizuoti šimtus kilogramų sveriančius luitus.

    Ne mažiau intriguoja tai, kad panašiuose akmenų ratuose neretai kartojasi nelyginis akmenų skaičius, pavyzdžiui, 9, 11, 13 ar 15. Kodėl anuometės bendruomenės laikėsi tokios taisyklės, kol kas lieka neaišku, nes trūksta tiesioginių užrašytinių šaltinių.

    Kam galėjo tarnauti ratai?

    Didžiausia mįslė yra šių struktūrų paskirtis. Anksčiau panašūs statiniai kai kuriose Šiaurės Europos vietovėse buvo aiškinami kaip bendruomenių susibūrimų erdvės, kur galėjo vykti sprendimų priėmimas ar ginčų nagrinėjimas.

    Vis dėlto Hunn kapinyne kai kurių ratų teritorijoje aptikti žmonių palaikų pėdsakai labiau sieja šiuos objektus su laidojimo papročiais. Tai sustiprina versiją, kad akmenų ratai galėjo veikti kaip kapo paminklai arba ritualinės zonos, susijusios su atsisveikinimo ceremonijomis.

    „Pirmiausia tai reikėtų vertinti kaip kapo paminklus, nors neatmestina, kad laikui bėgant jų funkcijos galėjo keistis“, – sakė Oslo Kultūros istorijos muziejaus profesorė Anne Lene Melheim.

    Tyrėjai neatmeta ir kelių etapų scenarijaus, kai pradžioje suformuojamas apskritas kontūras, o tik vėliau statomi akmenys. Kita hipotezė siejama su žmonių judėjimu per apeigas, kai aplink ratą mindoma žemė galėjo suformuoti aiškų apskritą pėdsaką.

    Kada jie pastatyti?

    Tikslesnis datavimas dar laukia patvirtinimo, tačiau pats Hunn kapinynas siejamas su bronzos ir geležies amžiais. Šis laikotarpis Skandinavijoje apima maždaug nuo 1500 metų prieš mūsų erą iki 1000 metų mūsų eros.

    Netoliese taip pat fiksuoti radiniai iš romėniškojo geležies amžiaus, maždaug prieš 1 500–2 000 metų. Tai leidžia manyti, kad teritorija buvo naudojama ilgą laiką, o skirtingos kartos galėjo perimti ir keisti ritualus, palikdamos daugiasluoksnį archeologinį vaizdą.

    Šiuolaikinėje archeologijoje vis dažniau derinami neinvaziniai metodai, tokie kaip georadaras, su tiksliniais kasinėjimais. Tokia praktika leidžia greičiau patikrinti hipotezes, mažiau pažeisti kontekstą ir tiksliau suplanuoti, kur verta kasti, kad būtų išsaugota kuo daugiau informacijos apie senųjų bendruomenių gyvenimą ir mirtį.

  • Monblanas paaugo beveik 2 metrais: nauji matavimai rodo 4 807,47 m aukštį ir kelia klausimų

    Monblanas paaugo beveik 2 metrais: nauji matavimai rodo 4 807,47 m aukštį ir kelia klausimų

    Viršūnė vėl perrašė skaičius

    Monblanas, aukščiausia Vakarų Europos viršukalnė, naujausiais matavimais pasiekė 4 807,47 metro aukštį. Tai beveik dviem metrais daugiau nei buvo fiksuota 2023 metais, skelbia matavimus atlikę specialistai iš Prancūzijos Overnės-Ronos-Alpių regiono, Aukštutinės Savojos.

    Šie matavimai atliekami reguliariai nuo 2001 metų, todėl palyginimai su ankstesniais metais laikomi patikimi. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad vienas ryškus pokytis savaime dar nereiškia ilgalaikės tendencijos.

    Kodėl aukštis keičiasi?

    Skirtingai nei uolėtos viršukalnės, Monblano „aukštis“ priklauso ir nuo sniego bei ledo kepurės storio, kuris kinta su orais. Daugiausia įtakos turi kritulių kiekis ir vėjai, kurie perneša sniegą, jį supusto arba, atvirkščiai, nupučia nuo keterų.

    Matavimus atliekantys geodezininkai atkreipia dėmesį, kad šiemet regione vyravo sausesnės sąlygos, tačiau viršūnės formą vis tiek stipriai veikė vėjų darbas ir kritulių pasiskirstymas. Dėl to net ir tais pačiais metais skirtingomis savaitėmis viršūnė gali atrodyti kitaip.

    „Šiandien viršūnę iš tiesų formuoja vėjų jėga ir krituliai, nors šie metai buvo ypač sausi“, – sakė Aukštutinės Savojos geodezininkas Mathieu Dragon.

    Nauja technika: žvilgsnis po ledu

    Šį kartą, siekdami tiksliau suprasti, kas vyksta viršūnėje, specialistai pasitelkė georadarą. Ši technologija leidžia „peršviesti“ ledo ir sniego sluoksnius bei sudaryti ledyninės kepurės žemėlapį, matant ir uolinį pagrindą po ja.

    Surinkti duomenys, pasak matuotojų, turėtų padėti ateityje dar tiksliau atskirti trumpalaikius svyravimus nuo ilgalaikių pokyčių. Taip pat tikimasi geriau sekti, kaip laikui bėgant kinta Vakarų Europos „stogo“ būklė.

    Nors klimato kaitos tema šioje vietoje neišvengiamai kyla, ekspertai ragina neskubėti su išvadomis. Vienkartinis aukščio šuolis, jų teigimu, dar neleidžia patikimai įvertinti, kokią dalį pokyčių lemia globalus atšilimas, o kokią trumpalaikės meteorologinės sąlygos.

  • Veprių kalvos paslaptis griūva: tyrėjai atidengia rezidencinės pilies bokštą ir netikėtus radinius

    Veprių centre ant kalvos ilgą laiką buvo manoma stovėjus dvaro rūmams, tačiau naujausi tyrimai rodo kitokį vaizdą. 2025 metais, vietos bendruomenės iniciatyva ir bendradarbiaujant su Ukmergės rajono savivaldybe, pradėti archeologiniai darbai atskleidė, kad tai galėjo būti rezidencinė pilis.

    Pirmieji duomenys gauti atlikus neinvazinius žvalgymus georadaru, kai buvusios dvarvietės teritorijoje užfiksuotos aiškios mūrinių konstrukcijų anomalijos. Tyrėjai teigia, kad rūmų pastatas galėjo turėti du gynybinius bokštus, o 2026 metais tęsiant darbus jau atidengiamas šiaurinis bokštas.

    „Iki šiol Vepriuose kalbėjome apie dvarą, tačiau tyrimų duomenys leidžia vis garsiau sakyti, kad čia buvo rezidencinė pilis“, – sakė tyrimuose dalyvaujantys iniciatoriai.

    Georadaras parodė tai, ko nesimatė

    Georadaro duomenys ir pirmieji kasinėjimai leidžia spėti, kad pirminis pastatas buvo stačiakampio plano, o bokštai galėjo būti pristatyti vėliau. Tokia raida būdinga Lietuvos didikų rezidencijoms, kurios laikui bėgant buvo pritaikomos ir reprezentacijai, ir gynybai.

    Atidengti pamatai mūryti iš akmenų ir raudonų molio plytų, naudojant kalkinį skiedinį. Fiksuojamas 1,4–2,1 metro storis, o kai kur konstrukcijos įgilintos iki 3,2 metro, tai rodo didelės apimties ir ambicingą statybą.

    Vidinėje korpuso pusėje aptiktas rūsys bei į jį vedantys laiptai, o pats rūsys, sprendžiant iš užpildo, buvo užverstas griuvėsiais jau likviduojant statinį. Tarp griuvėsių rasta koklių, čerpių ir plytų fragmentų, leidžiančių tikslinti perstatymų laikotarpius.

    Šemetų ir Tyzenhauzų pėdsakai

    Istoriniuose šaltiniuose Veprių valdos aiškiai minimos 1542 metais, kai jos priklausė Kęsgailoms. Vėliau, XVI amžiaus antroje pusėje, dvarą perėmė Šemetų giminė, su kuria siejamos ir galimos renesansinės rekonstrukcijos.

    Tyrėjai kontekstą sieja su to meto tendencija Lietuvoje didikų valdas stiprinti ir puošti renesanso stilistika, kai kūrėsi ar buvo perstatomos tokios rezidencinės pilys kaip Siesikų, Raudonės, Raudondvario ar Panemunės. Vepriai šiame žemėlapyje galėtų tapti dar vienu, iki šiol mažai žinotu, tokios architektūros tašku.

    Vėlesniais amžiais valdos, tikėtina, perėjo kitoms giminėms, o XVIII amžiaus pradžioje objektas galėjo smarkiai nukentėti per Šiaurės karą. Tai atitiktų ir radinių pobūdį, ir faktą, kad XIX amžiaus dokumentuose jau minimi kitoje vietoje pastatyti dvaro rūmai.

    Radiniai prabyla apie gyvenimą pilyje

    Kasinėjimų metu surinkta XVI amžiaus pabaigos–XVIII amžiaus pradžios medžiaga, kuri laikoma vertinga moksliniam pažinimui. Didžiausią dalį sudaro kokliai, priskiriami kelioms krosnims, taip pat buitinė keramika, langų stiklo fragmentai ir metalinės detalės.

    Dalis koklių dekoruota heraldiniais motyvais, tarp jų minimas Buivolas, siejamas su Tyzenhauzų giminės heraldika. Tokie radiniai ne tik padeda datuoti sluoksnius, bet ir leidžia tikslinti, kas ir kada valdė rezidenciją, kai rašytinių duomenų stinga arba jie fragmentiški.

    Šiaurinio bokšto tyrimai kol kas atskleidžia šešiakampio plano pamatus, o tokia forma dažnai siejama su ankstesnių laikotarpių gynybinėmis tradicijomis. Tyrėjai pabrėžia, kad bokšto sienos galėjo būti tinkuotos, puoštos architektūrinėmis detalėmis, o rastas strėlgalis sustiprina prielaidą apie gynybinę funkciją.

    Tyrimai Vepriuose tęsiami, o archeologai tikisi, kad tolesni kasinėjimai leis tiksliau nustatyti statybos etapus, rekonstrukcijų laiką ir tai, kaip dvaro rūmai virto rezidencine pilimi. Jei hipotezė pasitvirtins, Vepriai taps retu pavyzdžiu, papildančiu Lietuvos rezidencinių pilių istoriją.

  • Mokslininkai aptiko keistas anomalijas Veneros oloje: po žeme gali slėptis nežinomos ertmės

    Mokslininkai aptiko keistas anomalijas Veneros oloje: po žeme gali slėptis nežinomos ertmės

    Geofizikiniai tyrimai pietų Italijoje esančioje vadinamojoje Veneros oloje atskleidė netikėtų požymių, rodančių galimai iki šiol nežinomas tuštumas po žeme. Anomalijas užfiksavo Maltos universiteto ir Italijos Nacionalinės tyrimų tarybos mokslininkai, taikę neinvazinius metodus.

    Vietoj įprastų archeologinių kasinėjimų tyrėjai rinkosi technologijas, leidžiančias „pažvelgti“ į gruntą jo nejudinant. Buvo pasitelktas georadaras ir elektrinės varžos tomografija, o gauti signalai kai kuriose zonose aiškiai skyrėsi nuo aplinkinio pagrindo savybių.

    Anomalijų išsidėstymas leidžia įtarti, kad šalia žinomos olos dalies gali būti papildomų ertmių, o dalis jų galimai jungiasi su pagrindine kamera. Vis dėlto šiame etape tyrėjai pabrėžia, kad ne kiekviena anomalija privalo reikšti naują urvą ar patalpą, nes panašius signalus kartais sukuria ir kitokios geologinės struktūros.

    Veneros ola plačiai aptarinėjama ne vien dėl galimų naujų erdvių, bet ir dėl išskirtinio archeologinio paveldo. Ji pavadinta dėl dviejų nedidelių figūrėlių, išdrožtų iš gyvūno kaulo ir vaizduojančių moters siluetą; didesnė jų siekia apie 9 centimetrus, mažesnė yra kiek ilgesnė nei 6 centimetrai.

    Tokio tipo vadinamosios Veneros figūrėlės aptinkamos įvairiose Europos vietose, tačiau jų prasmė iki šiol nėra vienareikšmiškai paaiškinta. Mokslinėje literatūroje jos siejamos su vaisingumo simbolika, tikėjimo praktikomis, socialiniu statusu ar to meto estetikos normomis, o pietų Italijos radiniai išsiskiria skirtingų regionų meninių tradicijų sąveika.

    Dar senesni to paties komplekso pėdsakai liudija ir neandertaliečių buvimą, todėl vietovė laikoma svarbia ilgalaikės žmonių veiklos priešistorėje chronologijai. Mokslininkai pažymi, kad panašūs atvejai jau yra pasitvirtinę kitur: 2021 metais Gibraltare, Gorhamo urvų komplekse, buvo aptikta anksčiau paslėpta maždaug 13 metrų ilgio kamera.

    Tolimesni tyrimai turėtų atsakyti, ar Veneros oloje fiksuotos anomalijos iš tiesų slepia naujas kameras ir ar jose gali būti išlikę archeologinių sluoksnių. Jei spėjimai pasitvirtintų, tai galėtų suteikti naujų duomenų apie žmonių gyvenimą pietų Europoje prieš dešimtis tūkstančių metų, ypač ten, kur kiekvienas nepažeistas sluoksnis turi itin didelę mokslinę vertę.

  • Už Tutanchamono kapo sienų aptiko keistas anomalijas: egiptologai mini Nefertitę

    Už Tutanchamono kapo sienų aptiko keistas anomalijas: egiptologai mini Nefertitę

    Tutanchamono kapas Karalių slėnyje, žymimas KV62, nuo pat atradimo 1922 metais kelia klausimų archeologams. Palyginti su kitų faraonų kapais jis neįprastai mažas, todėl seniai svarstoma, ar dalis komplekso galėjo būti pritaikyta skubiai.

    2015 metais britų egiptologas Nicholas Reeves iškėlė hipotezę, kad už laidojimo kameros sienų gali slėptis papildomi koridoriai ir patalpos. Jo teigimu, pirminis kapas galėjo būti rengtas kitam karališkam palaidojimui, o vėliau pritaikytas Tutanchamonui, kuris, kaip manoma, mirė jaunas ir netikėtai.

    Tyrėjai šią versiją siejo su šiaurinėje sienoje matomomis linijomis, įtrūkimais ir galimais dekoro pakeitimais, leidžiančiais įtarti užmūrytą angą. Plačiai aptarti geofiziniai bandymai vėliau davė prieštaringų rezultatų: vieni specialistai fiksavo signalus, suderinamus su tuštumomis, kiti įtikinamų požymių nematė.

    Nauji matavimai ir mikrogavimetrija

    Naujausiuose darbuose, kuriuos atliko Kairo Ain Shams universiteto tyrėjai ir Egipto Nacionalinio astronomijos ir geofizikos instituto mokslininkai, naudotas georadaras, o surinkti duomenys lyginti su ankstesniais matavimais. Komanda analizavo ne tik laidojimo kameros sienas, bet ir kapo struktūrą platesniame kontekste.

    Daugiausia dėmesio sulaukė mikrogavimetrijos rezultatai, kai fiksuojami labai nedideli Žemės gravitacinio lauko pokyčiai, leidžiantys spręsti apie uolienų tankio skirtumus. Tyrėjai atliko daugiau nei 1 200 matavimų maždaug 35 kvadratinių metrų plote ir užfiksavo žemo tankio struktūras, kurios forma ir išsidėstymu gali priminti žmogaus suformuotas erdves.

    „Duomenys leidžia įtarti maždaug dviejų metrų pločio koridorių, galintį išeiti iš laidojimo kameros“, – sakė konstrukcijų inžinierius ir vienas iš tyrimo bendraautorių George Ballard.

    Ką tai galėtų reikšti?

    Pasak mokslininkų, ankstesnės komandos galėjo ieškoti didelės tuščios ertmės tiesiai už sienos ir todėl „pražiūrėti“ siauresnę struktūrą. Viena įdomiausių užfiksuotų vietų įvardijama kaip žemo tankio anomalija, kurios viduje matomas kompaktiškesnis, didesnio tankio plotas, galintis reikšti užpildytą patalpą.

    Vis dėlto dalis specialistų ragina neskubėti daryti galutinių išvadų. Jie pabrėžia, kad tokie signalai gali būti ribiniai taikomų metodų jautrumui, o norint patvirtinti hipotezę reikėtų daugiau nepriklausomų tyrimų ir atsargesnio duomenų interpretavimo.

    Net jei už sienų iš tiesų yra papildomos patalpos, tai dar nereiškia, kad jose slypi Nefertitės kapas. Jos galėjo būti sandėliavimo patalpos, statybinės nišos ar kitokios paskirties erdvės, o be to, mokslininkai atkreipia dėmesį į rizikas, susijusias su periodiniais potvyniais ir kintančiu gruntinio vandens lygiu Karalių slėnyje.

  • Radaras aptiko mįslingas struktūras ten, kur esą ilsisi Nojaus arka: arčiau kasinėjimų?

    Radaras aptiko mįslingas struktūras ten, kur esą ilsisi Nojaus arka: arčiau kasinėjimų?

    Turkijos rytuose esanti Durupinaro formacija vėl atsidūrė mokslininkų ir entuziastų dėmesio centre. Ši pailga, laivo korpusą primenanti geologinė struktūra yra netoli Ararato kalno regiono, o jos ilgis siekia apie 164 metrus.

    Būtent šis dydis dažnai lyginamas su Biblijoje minimais Nojaus arkos matmenimis, todėl vieta jau kelis dešimtmečius kelia diskusijas. Vis dėlto archeologijoje vien sutampantys skaičiai ar iš tolo panašus siluetas nėra laikomi įrodymu.

    Nauji matavimai po žeme

    Naujausio tyrimų etapo metu komanda atliko detalius vietovės paviršiaus matavimus, sudarė žemėlapius ir užfiksavo GPS koordinates. Tada tyrėjai ėmėsi to, ko plika akimi nematyti, naudodami georadarą.

    Georadaro technologija siunčia elektromagnetinius impulsus į gruntą ir registruoja jų atspindžius nuo skirtingų sluoksnių ar objektų. Taip galima sudaryti požeminių struktūrų vaizdus ir iš anksto įvertinti, kur būtų prasminga planuoti kasinėjimus.

    Tyrėjai pranešė užfiksavę anomalijų ir galimų tuštumų, kurių ribos kai kur atrodo neįprastai tiesios. Remiantis duomenimis, buvo sukurti ir trimačiai modeliai, padedantys tiksliau įvertinti, kas gali slėptis po paviršiumi.

    Kodėl tai dar nereiškia atradimo

    Specialistai pabrėžia, kad tiesesnės linijos ar geofizikinės anomalijos dar nepatvirtina žmogaus sukurtos konstrukcijos. Panašūs signalai gali atsirasti dėl natūralių geologinių procesų, sluoksnių sandaros, erozijos ar skirtingų medžiagų savybių.

    Durupinaro formacija tyrinėta ir anksčiau, o XX amžiuje čia vyko ekspedicijos bei bandymai ieškoti aiškių archeologinių požymių. Ankstesni vertinimai dažnai linko prie išvados, kad laivą primenantis kontūras gali būti natūralios kilmės.

    Vis dėlto šiuolaikiniai geofiziniai metodai leidžia tiksliau atrinkti vietas, kur būtų galima ieškoti apčiuopiamų įrodymų, pavyzdžiui, žmogaus veiklos pėdsakų ar aiškiai identifikuojamų medžiagų. Tolimesni žingsniai priklausys nuo to, ar duomenys bus pakankamai įtikinami, kad būtų pagrįsti tikslingi kasinėjimai.

    Kol kas mokslinė bendruomenė šią istoriją vertina atsargiai: hipotezė apie Nojaus arką išlieka patraukli, tačiau jai patvirtinti reikėtų nepriklausomai patikrinamų radinių, tikslaus datavimo ir aiškaus konteksto, atitinkančio archeologinius standartus.

  • Netoli Armagh aptiko 3 000 metų senumo miestą: mastas pribloškė net archeologus

    Netoli Armagh aptiko 3 000 metų senumo miestą: mastas pribloškė net archeologus

    Netoli Armagh Šiaurės Airijoje archeologai iš naujo įvertino Haughey’s Fort kompleksą, kurio amžius siekia daugiau kaip 3 000 metų. Nauji tyrimai rodo, kad tai galėjo būti ne pavienė įtvirtinta gyvenvietė, o ankstyvas, didelės apimties miesto tipo centras vėlyvajame bronzos amžiuje.

    Mokslininkai taikė magnetometriją, georadarą ir lazerinį skenavimą iš oro, todėl pavyko pamatyti tai, ko įprasti kasinėjimai dažnai neatskleidžia. Tyrimų duomenyse užfiksuota daugiau kaip 200 galimų medinių pastatų vietų, rodančių tankiai užstatytą ir gerai organizuotą gyvenvietę.

    Komplekse aptiktos ir kelios monumentalaus dydžio, iki maždaug 30 metrų skersmens konstrukcijos. Tyrėjų vertinimu, jų paskirtis greičiausiai buvo susijusi su bendruomenės susirinkimais, ceremonijomis ar kitomis viešomis veiklomis, o ne tik kasdieniu gyvenimu.

    Kuo išsiskiria šis kompleksas

    Tyrėjai pabrėžia, kad apie 1 200 metus prieš mūsų erą vietovė veikė kaip gyvas regioninis centras. Čia vyko bronzos ir aukso dirbinių gamyba, o radiniai leidžia kalbėti apie tolimus ryšius su kitomis Europos dalimis ir prekių mainus dideliais atstumais.

    Archeologinius duomenis papildo ir socialinės organizacijos požymiai: specializuoti amatininkai, aiškesnė valdžios bei elitų struktūra ir veiklų pasidalijimas. Tokie bruožai paprastai siejami su didesniais, sudėtingiau valdomais centrais, kurie jau primena miestus, nors bronzos amžiaus kontekste jų forma ir funkcijos skyrėsi nuo vėlesnių laikų urbanistikos.

    Haughey’s Fort, kaip teigiama, buvo tik didesnio darinio dalis. Šalia esantis dirbtinis vandens telkinys King’s Stables ir žemės įtvirtinimai, vadinami Creeveroe Earthworks, greičiausiai sudarė vieną išorinį žiedą, apjuosiantį visą kompleksą.

    Tyrėjų skaičiavimais, ši teritorija galėjo apimti apie 109 hektarus, todėl tai būtų vienas didžiausių tokio tipo priešistorinių objektų Airijoje ir Didžiojoje Britanijoje. Skirtingas komplekso dalis jungė platus kelias, kurį, sprendžiant iš duomenų, lydėjo medinės palisados, o pati trasa galėjo būti naudojama procesijoms.

    Ritualai, gamyba ir valdžia

    Ypač daug dėmesio sulaukė King’s Stables zona, kur rasta liejimo formų ginklams, gyvūnų kaulų ir žmonių palaikų fragmentų. Mokslininkai tai sieja su ritualinėmis praktikomis, leidžiančiomis manyti, kad vieta turėjo religinę ar ceremoninę reikšmę.

    Toks aiškesnis funkcijų atskyrimas tarp gyvenamosios, gamybinės ir ritualinės erdvės rodo aukštesnį planavimo lygį, nei dažnai įsivaizduojama kalbant apie bronzos amžiaus bendruomenes. Tyrėjai tai vertina kaip argumentą, kad sudėtingos struktūros šiame Europos regione galėjo susiformuoti gerokai anksčiau, nei manyta.

    Naujos išvados keičia ir platesnį regiono vaizdą. Iki šiol reikšmingiausiu vietos centru dažnai laikytas netoliese esantis Navan Fort, iškilęs geležies amžiuje ir vėlesnėje keltų tradicijoje, tačiau dabar matyti, kad Haughey’s Fort kaip stambus centras galėjo veikti maždaug keliais šimtmečiais anksčiau.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad šiuolaikiniai neinvaziniai metodai sparčiai keičia priešistorės tyrimus, nes leidžia tiksliau įvertinti objektų mastą ir tarpusavio ryšius dar iki kasinėjimų. Tai ypač svarbu saugant paveldo vietas ir planuojant, kur kasinėjimai iš tiesų būtini.