Rytų Norvegijoje, Hunn kapinyne, archeologai atidengė iki šiol nežinotus akmenų ratų pėdsakus. Iš pirmo žvilgsnio vietovėje dominavo pilkapiai, tačiau tik nuėmus viršutinį grunto sluoksnį išryškėjo aiškios žiedinės struktūros.
Paieškose pasitelktas georadaras, leidžiantis aptikti po žeme esančius objektus neardant didelių plotų. Matavimai parodė kelias apvalias anomalijas, kurios vėliau patvirtintos kasinėjimais ir detalesne archeologine analize.
Tyrėjai identifikavo vadinamuosius žiedinius griovius, t. y. žemėje išlikusius senųjų apskritų konstrukcijų kontūrus. Jie galėjo žymėti pilkapių ribas arba būti susiję su akmenų ratų statiniais, kurių dalis akmenų vėliau buvo pašalinta.
Vienoje vietoje aptikta požymių, kad ratelyje galėjo stovėti 15 vertikalių akmenų. Archeologų teigimu, kai kurių senųjų riedulių pamatuose išliko smulkių akmenų sankaupos, kurios tikėtina buvo naudojamos stabilizuoti šimtus kilogramų sveriančius luitus.
Ne mažiau intriguoja tai, kad panašiuose akmenų ratuose neretai kartojasi nelyginis akmenų skaičius, pavyzdžiui, 9, 11, 13 ar 15. Kodėl anuometės bendruomenės laikėsi tokios taisyklės, kol kas lieka neaišku, nes trūksta tiesioginių užrašytinių šaltinių.
Kam galėjo tarnauti ratai?
Didžiausia mįslė yra šių struktūrų paskirtis. Anksčiau panašūs statiniai kai kuriose Šiaurės Europos vietovėse buvo aiškinami kaip bendruomenių susibūrimų erdvės, kur galėjo vykti sprendimų priėmimas ar ginčų nagrinėjimas.
Vis dėlto Hunn kapinyne kai kurių ratų teritorijoje aptikti žmonių palaikų pėdsakai labiau sieja šiuos objektus su laidojimo papročiais. Tai sustiprina versiją, kad akmenų ratai galėjo veikti kaip kapo paminklai arba ritualinės zonos, susijusios su atsisveikinimo ceremonijomis.
„Pirmiausia tai reikėtų vertinti kaip kapo paminklus, nors neatmestina, kad laikui bėgant jų funkcijos galėjo keistis“, – sakė Oslo Kultūros istorijos muziejaus profesorė Anne Lene Melheim.
Tyrėjai neatmeta ir kelių etapų scenarijaus, kai pradžioje suformuojamas apskritas kontūras, o tik vėliau statomi akmenys. Kita hipotezė siejama su žmonių judėjimu per apeigas, kai aplink ratą mindoma žemė galėjo suformuoti aiškų apskritą pėdsaką.
Kada jie pastatyti?
Tikslesnis datavimas dar laukia patvirtinimo, tačiau pats Hunn kapinynas siejamas su bronzos ir geležies amžiais. Šis laikotarpis Skandinavijoje apima maždaug nuo 1500 metų prieš mūsų erą iki 1000 metų mūsų eros.
Netoliese taip pat fiksuoti radiniai iš romėniškojo geležies amžiaus, maždaug prieš 1 500–2 000 metų. Tai leidžia manyti, kad teritorija buvo naudojama ilgą laiką, o skirtingos kartos galėjo perimti ir keisti ritualus, palikdamos daugiasluoksnį archeologinį vaizdą.
Šiuolaikinėje archeologijoje vis dažniau derinami neinvaziniai metodai, tokie kaip georadaras, su tiksliniais kasinėjimais. Tokia praktika leidžia greičiau patikrinti hipotezes, mažiau pažeisti kontekstą ir tiksliau suplanuoti, kur verta kasti, kad būtų išsaugota kuo daugiau informacijos apie senųjų bendruomenių gyvenimą ir mirtį.
Leave a Reply