Veprių centre ant kalvos ilgą laiką buvo manoma stovėjus dvaro rūmams, tačiau naujausi tyrimai rodo kitokį vaizdą. 2025 metais, vietos bendruomenės iniciatyva ir bendradarbiaujant su Ukmergės rajono savivaldybe, pradėti archeologiniai darbai atskleidė, kad tai galėjo būti rezidencinė pilis.
Pirmieji duomenys gauti atlikus neinvazinius žvalgymus georadaru, kai buvusios dvarvietės teritorijoje užfiksuotos aiškios mūrinių konstrukcijų anomalijos. Tyrėjai teigia, kad rūmų pastatas galėjo turėti du gynybinius bokštus, o 2026 metais tęsiant darbus jau atidengiamas šiaurinis bokštas.
„Iki šiol Vepriuose kalbėjome apie dvarą, tačiau tyrimų duomenys leidžia vis garsiau sakyti, kad čia buvo rezidencinė pilis“, – sakė tyrimuose dalyvaujantys iniciatoriai.
Georadaras parodė tai, ko nesimatė
Georadaro duomenys ir pirmieji kasinėjimai leidžia spėti, kad pirminis pastatas buvo stačiakampio plano, o bokštai galėjo būti pristatyti vėliau. Tokia raida būdinga Lietuvos didikų rezidencijoms, kurios laikui bėgant buvo pritaikomos ir reprezentacijai, ir gynybai.
Atidengti pamatai mūryti iš akmenų ir raudonų molio plytų, naudojant kalkinį skiedinį. Fiksuojamas 1,4–2,1 metro storis, o kai kur konstrukcijos įgilintos iki 3,2 metro, tai rodo didelės apimties ir ambicingą statybą.
Vidinėje korpuso pusėje aptiktas rūsys bei į jį vedantys laiptai, o pats rūsys, sprendžiant iš užpildo, buvo užverstas griuvėsiais jau likviduojant statinį. Tarp griuvėsių rasta koklių, čerpių ir plytų fragmentų, leidžiančių tikslinti perstatymų laikotarpius.
Šemetų ir Tyzenhauzų pėdsakai
Istoriniuose šaltiniuose Veprių valdos aiškiai minimos 1542 metais, kai jos priklausė Kęsgailoms. Vėliau, XVI amžiaus antroje pusėje, dvarą perėmė Šemetų giminė, su kuria siejamos ir galimos renesansinės rekonstrukcijos.
Tyrėjai kontekstą sieja su to meto tendencija Lietuvoje didikų valdas stiprinti ir puošti renesanso stilistika, kai kūrėsi ar buvo perstatomos tokios rezidencinės pilys kaip Siesikų, Raudonės, Raudondvario ar Panemunės. Vepriai šiame žemėlapyje galėtų tapti dar vienu, iki šiol mažai žinotu, tokios architektūros tašku.
Vėlesniais amžiais valdos, tikėtina, perėjo kitoms giminėms, o XVIII amžiaus pradžioje objektas galėjo smarkiai nukentėti per Šiaurės karą. Tai atitiktų ir radinių pobūdį, ir faktą, kad XIX amžiaus dokumentuose jau minimi kitoje vietoje pastatyti dvaro rūmai.
Radiniai prabyla apie gyvenimą pilyje
Kasinėjimų metu surinkta XVI amžiaus pabaigos–XVIII amžiaus pradžios medžiaga, kuri laikoma vertinga moksliniam pažinimui. Didžiausią dalį sudaro kokliai, priskiriami kelioms krosnims, taip pat buitinė keramika, langų stiklo fragmentai ir metalinės detalės.
Dalis koklių dekoruota heraldiniais motyvais, tarp jų minimas Buivolas, siejamas su Tyzenhauzų giminės heraldika. Tokie radiniai ne tik padeda datuoti sluoksnius, bet ir leidžia tikslinti, kas ir kada valdė rezidenciją, kai rašytinių duomenų stinga arba jie fragmentiški.
Šiaurinio bokšto tyrimai kol kas atskleidžia šešiakampio plano pamatus, o tokia forma dažnai siejama su ankstesnių laikotarpių gynybinėmis tradicijomis. Tyrėjai pabrėžia, kad bokšto sienos galėjo būti tinkuotos, puoštos architektūrinėmis detalėmis, o rastas strėlgalis sustiprina prielaidą apie gynybinę funkciją.
Tyrimai Vepriuose tęsiami, o archeologai tikisi, kad tolesni kasinėjimai leis tiksliau nustatyti statybos etapus, rekonstrukcijų laiką ir tai, kaip dvaro rūmai virto rezidencine pilimi. Jei hipotezė pasitvirtins, Vepriai taps retu pavyzdžiu, papildančiu Lietuvos rezidencinių pilių istoriją.
Leave a Reply