Palydoviniai stebėjimai rodo, kad per 47 metus Grenlandijos ir Antarktidos ledo skydai kartu prarado daugiau kaip 12 trilijonų tonų ledo. Tokią išvadą pateikia tarptautinė 58 mokslininkų analizė, apjungusi dešimtmečius kauptus matavimus.
Skaičiuojama, kad vien šis dviejų didžiausių ledo skydų tirpimas nuo 1979 metų pasaulinį jūros lygį pakėlė maždaug 31,4 milimetro. Nors skaičius gali atrodyti nedidelis, globaliai jis reiškia dažnesnį pakrančių užliejimą, didesnę audrų žalą ir spartesnę pakrančių eroziją.
Kaip sudarytas patikimiausias įrašas
Autoriai sujungė 42 atskiras ledo skydų apžvalgas, paremtas 27 palydovinėmis misijomis. Tokia sintezė leidžia suderinti skirtingus metodus, sumažinti atsitiktines paklaidas ir gauti vientisesnį vaizdą apie ilgalaikius pokyčius.
Grenlandijos ledo skydo palydoviniai įrašai siekia 1972 metus, o Antarktidos – 1979 metus. Tyrėjai pabrėžia, kad vertintas būtent tas masės pokytis, kuris prisideda prie jūros lygio kilimo, todėl į skaičiavimus neįtraukti kai kurie procesai, pavyzdžiui, ledo lentynų plonėjimas ar atsitraukimas.
Kodėl ledas nyksta sparčiau
Mokslininkai vertina, kad apie 84 proc. ledo netekčių lemia ledynų dinamika, ypač vietose, kur ledynai susitinka su vandenynu. Kitaip tariant, didžioji dalis ledo ne ištirpsta paviršiuje, o greičiau „išstumiamas“ į vandenyną dėl spartėjančio ledynų slinkimo.
„Daugiau nei keturi penktadaliai ledo buvo išnešta į vandenyną greičiau slenkančiais ledynais, o ne ištirpo paviršiuje – tai rodo, kad ilgalaikę kryptį lemia ledo skydų reakcija į šylantį vandenyną“, – sakė glaciologė Inès Otosaka.
Likę maždaug 16 proc. siejami su atmosferos veiksniais, tokiais kaip paviršinis tirpsmas ir sniego kiekio pokyčiai. Šie procesai gali smarkiai svyruoti dėl konkrečių sezonų orų, tačiau ilgalaikė tendencija išlieka susijusi su šylančiais vandenyno vandenimis.
Grenlandija ir Antarktida: skirtingi signalai
Grenlandijoje vis dažniau minimas reiškinys, kai šiltesni Atlanto vandenys skverbiasi toliau į šiaurę ir pasiekia ledynų „vartus“ vandenyne. Tai didina povandeninį ledo ardymą, spartina ledynų slinkimą ir didina ledo masės nuostolius.
Antarktidoje svarbų vaidmenį atlieka stiprėjantys vėjai ir kintančios srovės, kurios gali atnešti šiltesnį vandenį prie ledo. Pastaraisiais metais kai kuriuose regionuose trumpalaikiai rodikliai atrodė stabilesni, tačiau tai siejama su laikinomis meteorologinėmis sąlygomis, įskaitant neįprastai gausų sniegą Rytų Antarktidoje.
Tyrėjai pažymi, kad po 1990 metų ledo netektys smarkiai paspartėjo ir kol kas nėra aiškių ženklų, jog ši kryptis keistųsi. Tokie duomenys svarbūs ne tik mokslui: jie naudojami tikslesnėms jūros lygio prognozėms, kurios reikalingos planuojant pakrančių apsaugą ir infrastruktūrą.
„Šie rezultatai parodo, kokia svarbi tarptautinė mokslinė partnerystė, siekiant suprasti didžiausius mūsų laikų aplinkos pokyčius“, – sakė Europos kosmoso agentūros atstovas Diego Fernandez.
Leave a Reply