CP v2

Tag: Grybavimas

  • Lenkijos miškai geltonuoja: voveraitės dygsta masiškai, grybautojai rodo pilnus krepšius

    Lenkijos miškai geltonuoja: voveraitės dygsta masiškai, grybautojai rodo pilnus krepšius

    Lenkijoje įsibėgėja vasarinis grybų sezonas: socialiniuose tinkluose daugėja nuotraukų su įspūdingais voveraičių laimikiais. Grybautojai teigia, kad kai kur miško paklotė tiesiog geltonuoja, o išvykos baigiasi krepšiais, prikrautais iki viršaus.

    Daugiausia pranešimų apie gausų voveraičių dygimą pastarosiomis dienomis pasirodė iš Didžiosios Lenkijos vaivadijos. Vietos gyventojai dalijasi vaizdais iš spygliuočių ir mišrių miškų, kur voveraitės randamos ištisais plotais, ypač po lietingesnių dienų.

    „Miškas tiesiog švietė geltonai, toks voveraičių antplūdis Didžiojoje Lenkijoje“, – rašoma grybautojų bendruomenės įraše.

    Grybų gausą lemia palankios meteorologinės sąlygos: nuosaikios temperatūros, vietiniai krituliai ir didesnė oro bei dirvos drėgmė. Tokiu oru miško paklotė ilgiau neišdžiūsta, todėl voveraitės, kurioms svarbus drėgnas mikroklimatas, dygsta intensyviau.

    Voveraitės dažniausiai aptinkamos spygliuočių ir mišriuose miškuose, kur auga pušys, eglės, taip pat ąžuolai ar bukai. Jos mėgsta samanotas vietas, smėlingesnę dirvą ir plotus, padengtus storesniu spyglių sluoksniu, o geriausiai „atsiveria“ po kelių šiltesnių dienų, kai iškrenta trumpi lietūs.

    Specialistai primena, kad net ir gausaus sezono metu svarbiausia saugumas: rinkti reikia tik neabejotinai atpažįstamus grybus, vengti senų, sukirmijusių ar prie kelių augusių egzempliorių. Parsineštus grybus patariama kuo greičiau perrinkti ir termiškai apdoroti, nes šviežios voveraitės, kaip ir kiti miško grybai, greitai genda.

  • Grzybų sezonas įsibėgėja: ką iš tiesų duoda sveikatai ir kokių taisyklių privalu laikytis

    Grzybų sezonas įsibėgėja: ką iš tiesų duoda sveikatai ir kokių taisyklių privalu laikytis

    Jeszcze do niedawna grzyby uważano przede wszystkim za aromatyczny dodatek do potraw. Dziś wiadomo, że mogą być wartościowym elementem zdrowej diety. Zawierają witaminy z grupy B, potas, selen, błonnik oraz związki przeciwutleniające, które pomagają chronić komórki przed stresem oksydacyjnym.

    Grzyby zawierają również ergosterol, czyli związek, który pod wpływem promieniowania UV może przekształcać się w witaminę D. Jej ilość zależy jednak między innymi od gatunku, warunków wzrostu i dostępu do światła.

    Są przy tym niskokaloryczne – 100 gramów świeżych grzybów dostarcza zwykle nie więcej niż około 50 kcal. Dzięki dużej zawartości wody i obecności błonnika mogą zwiększać objętość posiłku i wspierać uczucie sytości. Wiele zależy jednak od sposobu przygotowania – smażenie na dużej ilości tłuszczu czy podawanie ich w ciężkim sosie znacznie podnosi kaloryczność dania.

    Obecna w grzybach ergotionina ma właściwości przeciwutleniające. Badania obserwacyjne wskazują, że częstsze spożywanie grzybów może wiązać się z lepszym funkcjonowaniem poznawczym u osób starszych. Nie oznacza to jednak, że grzyby działają jak lek. Powinny być traktowane jako jeden z elementów urozmaiconej diety.

    Polskie lasy obfitują w wiele jadalnych gatunków, które różnią się nie tylko wyglądem i smakiem, lecz także składem oraz zawartością poszczególnych składników odżywczych.

    Najważniejsza zasada jest prosta – zbieramy wyłącznie te gatunki, które rozpoznajemy bez najmniejszych wątpliwości. Jeśli nie jesteśmy pewni, pozostawmy okaz w lesie. Zdjęcie znalezione w internecie lub aplikacja w telefonie nie powinny być jedyną podstawą do rozpoznania grzyba. Nie należy zbierać bardzo młodych owocników, ponieważ nie mają jeszcze w pełni widocznych cech gatunkowych. Unikajmy również grzybów starych, przejrzałych, zapleśniałych, nadpsutych i robaczywych.

    Początkującym grzybiarzom zaleca się zbieranie przede wszystkim grzybów rurkowych, czyli mających pod kapeluszem warstwę przypominającą gąbkę. Ryzyko znalezienia w tej grupie gatunku śmiertelnie trującego jest mniejsze niż wśród grzybów blaszkowych. Nie oznacza to jednak, że wszystkie grzyby rurkowe są jadalne.

    Grzyby najlepiej delikatnie wykręcać z podłoża, zachowując cały trzon. Ułatwia to rozpoznanie gatunku, ponieważ w jego dolnej części mogą znajdować się ważne cechy charakterystyczne.

    Do lasu najlepiej zabierać wiklinowy koszyk lub inną przewiewną łubiankę. W plastikowej torbie grzyby szybko się zaparzają, kruszą i psują. Nie zbierajmy okazów rosnących przy ruchliwych drogach, zakładach przemysłowych, torach kolejowych czy wysypiskach śmieci. Grzyby mogą kumulować metale ciężkie i inne zanieczyszczenia z otoczenia.

    Jeżeli nie jesteśmy pewni swoich zbiorów, warto skorzystać z pomocy grzyboznawcy lub klasyfikatora grzybów. W sezonie bezpłatnych porad udzielają również wybrane stacje sanitarno-epidemiologiczne.

    Grzyby są ciężkostrawne ze względu na zawartość chityny, dlatego nie są zalecane małym dzieciom, osobom starszym oraz osobom cierpiącym na choroby przewodu pokarmowego. Ostrożność powinny zachować również kobiety w ciąży i karmiące piersią.

    Dziko rosnących grzybów nie należy jeść na surowo. Odpowiednia obróbka termiczna poprawia ich strawność i ogranicza ryzyko dolegliwości pokarmowych. Grzybów nie powinno się także spożywać w bardzo dużych ilościach ani traktować ich jako podstawy posiłku.

    Gotowe dania najlepiej jeść niedługo po przygotowaniu. Jeżeli mają zostać zachowane na później, należy je szybko schłodzić i przechowywać w lodówce. Potrawy o zmienionym zapachu, smaku lub wyglądzie trzeba wyrzucić.

    Niektóre gatunki mogą wywoływać niebezpieczne reakcje po połączeniu z alkoholem. Dotyczy to między innymi czernidłaka pospolitego, który zawiera koprynę zaburzającą metabolizm alkoholu.

    Po takim połączeniu mogą pojawić się zaczerwienienie twarzy, kołatanie serca, nudności, osłabienie i spadek ciśnienia. Reakcja może wystąpić również wtedy, gdy alkohol zostanie wypity pewien czas przed posiłkiem lub po nim.

    Jeżeli po zjedzeniu grzybów pojawią się nudności, wymioty, bóle brzucha, biegunka, zawroty głowy, osłabienie lub zaburzenia widzenia, nie należy czekać na samoistne ustąpienie objawów.

    Trzeba jak najszybciej skontaktować się z lekarzem lub zadzwonić pod numer alarmowy. Warto zabezpieczyć resztki potrawy, surowe grzyby albo obierki, ponieważ mogą pomóc w ustaleniu przyczyny zatrucia.

    Sama wyprawa do lasu może być wartościową formą umiarkowanej aktywności fizycznej. Spacer po nierównym terenie angażuje mięśnie nóg i tułowia, poprawia kondycję i sprzyja zwiększeniu dziennego wydatku energetycznego.

    Przebywanie wśród zieleni pomaga także ograniczyć napięcie, uspokoić myśli i odpocząć od ekranów oraz codziennego pośpiechu. Poszukiwanie grzybów wymaga skupienia i uważności, dzięki czemu łatwiej oderwać się od problemów i skoncentrować na otoczeniu.

    Nie bez znaczenia jest również satysfakcja z udanych zbiorów. Wspólne grzybobranie może być okazją do spędzenia czasu z bliskimi, przekazywania wiedzy i pielęgnowania jesiennych tradycji.


  • Ar grybai tikrai sugeria šviną ir kadmį kaip kempinė? Mokslininkai patikrino, kiek jų randama

    Ar grybai tikrai sugeria šviną ir kadmį kaip kempinė? Mokslininkai patikrino, kiek jų randama

    Miško grybai garsėja tuo, kad iš aplinkos „surinka“ įvairius elementus, tačiau kartu su naudingomis medžiagomis į vaisiakūnius gali patekti ir sunkieji metalai. Mokslininkai pabrėžia, kad daugiausia klausimų kelia kadmis ir švinas, kurių perteklius siejamas su rizika sveikatai.

    Jog grybai elementus sugeria efektyviau nei dauguma augalų, aiškinama jų biologija: grybiena tiesiogiai kontaktuoja su dirvožemiu ir organinėmis liekanomis, o kai kurios rūšys linkusios kaupti tam tikras medžiagas. Dėl tos pačios priežasties grybai gali būti geras mikroelementų, pavyzdžiui, seleno, cinko ar vario, šaltinis.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad metalų kiekis grybuose labai priklauso nuo vietos, kur jie auga. Didesnė taršos rizika siejama su teritorijomis prie intensyvaus eismo kelių, buvusiomis pramoninėmis zonomis, senais sąvartynais ar laukais, kuriuose reguliariai ir gausiai naudojamos trąšos.

    Tyrimuose vertinant valgomųjų grybų mėginius nustatyta, kad skirtingos rūšys kaupia metalus nevienodai, tačiau tirtuose pavyzdžiuose kiekiai dažnai neviršijo taikomų saugos ribų. Svarbi detalė ta, kad šviežiuose grybuose yra apie 87–90 proc. vandens, todėl matuojant „šviežią masę“ ir „sausą masę“ skaičiai gali atrodyti labai skirtingi.

    Laboratorijoje tyrėjai papildomai analizavo, kiek švino ir kadmio iš grybų iš tiesų gali „atsirišti“ virškinimo metu. Tam buvo naudojamas dirbtinis virškinamojo trakto modelis, imituojantis skrandžio ir žarnyno aplinką, kad būtų įvertinta vadinamoji biodostupumo dalis.

    Gauti rezultatai buvo labiau raminantys nei galėtų rodyti bendras metalų kiekis vaisiakūniuose. Dalis švino ir kadmio virškinimo metu į tirpalą pereidavo menkai, kai kuriais atvejais jų kiekiai buvo netoli nustatymo ribos, o žarnyno terpėje „atsipalaidavimas“ buvo mažesnis nei skrandyje.

    Mokslininkai aiškina, kad net ir esant didesnei taršai dalis metalų gali būti surišama grybo struktūrose, pavyzdžiui, grybo ląstelių sienelėse, todėl žmogaus organizmui jie tampa mažiau prieinami. Tuo pat metu organizmui svarbūs elementai, tokie kaip kalis, magnis ar fosforas, dažniau lieka lengviau pasisavinamose frakcijose.

    Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad tai nėra kvietimas nekreipti dėmesio į surinkimo vietą. Saugiausia rinkti grybus nuošalesniuose, akivaizdžiai netaršiuose miškuose ir vengti teritorijų, kur tarša tikėtina, o vartojant grybus laikytis saiko, ypač jei mityboje jų būna dažnai.

  • Saugokitės šios voveraitės klastotės: supainiojus su ja, grybų sezonas gali baigtis ligoninėje

    Saugokitės šios voveraitės klastotės: supainiojus su ja, grybų sezonas gali baigtis ligoninėje

    Prasidėjus voveraičių sezonui, grybautojai vėl plūsta į miškus, tačiau specialistai primena apie dažną ir pavojingą klaidą. Valgomosios voveraitės neretai supainiojamos su panašiai atrodančiais, bet nevalgomais ar sveikatą sutrikdyti galinčiais grybais.

    Dažniausias „dvynys“ yra netikroji voveraitė, dar vadinama lisūvka. Ji paprastai nėra laikoma mirtinai nuodinga, tačiau gali sukelti ryškius virškinimo sutrikimus, ypač jautresniems žmonėms, vaikams ar suvalgius didesnį kiekį.

    Valgomą voveraitę lengviausia atpažinti pagal apatinę kepurėlės pusę: ji turi ne plonas plokšteles, o storas, bukas raukšles, kurios tarsi „nubėga“ į kotą. Netikroji voveraitė dažniau turi plonas, tankias, aiškiai atskirtas plokšteles, kurios nuo kepurėlės gali lengviau atsiskirti.

    Skiriasi ir išvaizdos niuansai: netikroji voveraitė dažnai būna ryškesnio oranžinio atspalvio, o tikros voveraitės spalva paprastai švelnesnė, gelsva. Voveraitės minkštimas dažniausiai tvirtesnis, o netikrojo „dvynio“ – minkštesnis ir trapesnis.

    Voveraitės vertinamos ne tik dėl skonio, bet ir dėl maistinės sudėties: jos turi skaidulų, įvairių mikroelementų, yra palyginti nekaloringos. Visgi didelę reikšmę turi paruošimas: per ilgas kepimas ar virimas gali pabloginti tekstūrą, o patiekalas įgauna kartumo ir tampa kietesnis.

    Grybautojai, ieškantys voveraičių, dažniausiai jų randa spygliuočių ir mišriuose miškuose, ypač samanotose vietose. Jos mėgsta rūgštesnį, smėlingą dirvožemį ir drėgmę sulaikančias vietas, dažnai aptinkamos po pušimis ar eglėmis, taip pat netoli beržų, bukų ar ąžuolų.

    Jei kyla bent menkiausia abejonė dėl grybo tapatybės, jo geriau nerinkti ir nedėti į bendrą krepšį. Pajutus apsinuodijimo ar stipresnių virškinimo sutrikimų simptomus po grybų, rekomenduojama nedelsti ir kreiptis į medikus, o likusius grybus ar patiekalo likučius, jei įmanoma, išsaugoti identifikavimui.

  • Šie grybai skanesni už baravykus: senolių džiovintas koźlarz dębowy suteikia sultiniui gylio

    Koźlarz dębowy, dar vadinamas ąžuoliniu lepšiu, dažnai lieka miške, nes grybautojų dėmesį pirmiausia patraukia baravykai, voveraitės ar kazlėkai. Vis dėlto tinkamai paruoštas ir išdžiovintas jis gali patiekalams suteikti itin sodrų, miško aromatą ir tamsesnę spalvą.

    Kulinarijoje šie grybai ypač vertinami dėl to, kad džiovinant kvapas ir skonis koncentruojasi. Dėl to net nedidelė sauja džiovintų grybų gali pastebimai sustiprinti sultinio, troškinio ar padažo skonį, o žiemą tampa patogiu sandėliuko ingredientu.

    Kur ir kada jo ieškoti

    Koźlarz dębowy paprastai auga prie ąžuolų, todėl jo dažniau aptinkama lapuočių ar mišriuose miškuose, šiltesnėse ir drėgnesnėse vietose. Sezonas dažniausiai tęsiasi nuo vasaros iki rudens, tačiau gausumas priklauso nuo kritulių ir temperatūrų.

    Išvaizda gali suklaidinti pradedančiuosius: kepurėlė dažniausiai būna rusvų, rūdžių ar tamsaus kaštono atspalvių, jauni grybai labiau iškilūs, paviršius sausas, švelniai aksominis. Apačioje yra vamzdeliai, o ne lakšteliai, o kotas šviesus ir padengtas smulkiomis tamsesnėmis žvynelėmis.

    Kodėl perpjautas patamsėja

    Šio grybo minkštimas perpjautas gali palaipsniui tamsėti, ir tai daugeliu atvejų yra natūrali oksidacijos reakcija. Būtent dėl šios savybės dalis grybautojų jo vengia, nors pats spalvos pokytis savaime nereiškia, kad grybas netinkamas maistui.

    Vis dėlto tikslus atpažinimas išlieka svarbiausias: vien žvynuotas kotas dar negarantuoja, kad tai būtent norima rūšis. Jei kyla abejonių, saugiausia grybų nerinkti arba pasitarti su specialistu.

    Kaip džiovinti, kad išliktų aromatas

    Džiovinimui geriausiai tinka jauni, tvirti, sausi grybai. Jų nereikėtų mirkyti, nes jie greitai sugeria vandenį, todėl užtenka nuvalyti šepetėliu, šluoste ar lengvai sudrėkinta servetėle, pašalinant miško šiukšles.

    Grybus rekomenduojama pjaustyti tolygiomis riekelėmis, maždaug 0,5 centimetro storio, kad džiūtų vienodai. Džiovinti galima džiovyklėje arba orkaitėje žemoje temperatūroje, apie 50 laipsnių, paliekant praviras dureles, kad pasišalintų drėgmė.

    Tinkamai išdžiovinti grybai būna lengvi, sausi ir lūžtantys, bet ne apdegę ir ne byrantys į dulkes. Laikant sandariai, sausoje ir tamsioje vietoje, tokie grybai išlieka patogus prieskonis sriuboms, padažams, troškiniams ar žiemos šventinių patiekalų sultiniams.

    „Rinkite tik tuos grybus, kuriuos patikimai atpažįstate, o abejojant geriau jų atsisakyti“, – primena visuomenės sveikatos specialistai, pabrėždami, kad grybų ragavimas atpažinimui gali būti pavojingas.

  • Panašūs į baravykus, bet gali nužudyti: liepą miškuose suvešėjo pavojingi grybai

    Panašūs į baravykus, bet gali nužudyti: liepą miškuose suvešėjo pavojingi grybai

    Vėsesni orai ir dažnesni krituliai vasaros pradžioje sudaro palankias sąlygas grybams augti, todėl miškuose jau pasirodo pirmieji baravykai, voveraitės ir kiti vasariniai laimikiai. Tačiau kartu su valgomais grybais suaktyvėja ir pavojingi antrininkai, kuriuos net patyrę grybautojai kartais supainioja.

    Specialistai pabrėžia, kad didžiausia rizika kyla tuomet, kai į krepšį patenka grybai, panašūs į populiariausius valgomuosius. Apsinuodijimas gali baigtis ne tik stipriu virškinimo sutrikimu, bet ir sunkiais kepenų pažeidimais ar net mirtimi, todėl menkiausiai abejojant grybą reikėtų palikti miške.

    Kodėl vasarą klaidų daugėja?

    Liepą miškuose gausėja jaunų grybų, kurie dar nėra įgavę ryškių rūšinių požymių, todėl juos atpažinti sudėtingiau. Be to, po lietaus kepurėlės ir kotai gali pakisti, o spalvos tampa ryškesnės arba, priešingai, blankesnės, todėl iš pirmo žvilgsnio panašūs grybai lengviau suklaidina.

    Dar viena dažna priežastis yra skubėjimas ir įsitikinimas, kad užtenka atpažinti vieną požymį, pavyzdžiui, kepurėlės spalvą. Patikimas atpažinimas remiasi visuma: kepurėle, koto raštu, vamzdeliais ar lakšteliais, kvapu, minkštimo pokyčiais perlaužus ir augaviete.

    Pavojingiausi antrininkai

    Baravykų mėgėjams daugiausia problemų kelia panašūs baravykinių šeimos grybai, kurie vizualiai primena baravyką, bet gali būti nevalgomi arba sukelti stiprų negalavimą. Dažniausiai painiojami kartieji baravykai, kurių skonis labai kartus, ir kai kurie raudonporiai baravykai, kurie netinkamai paruošti gali sukelti apsinuodijimą.

    Ypač pavojingos situacijos kyla, kai valgomi grybai painiojami su mirtinai nuodingomis rūšimis, tokiomis kaip žalsvoji musmirė. Nors ji dažniau siejama su rudeniniu sezonu, šiltesniais metais gali pasitaikyti ir vasarą, o jos toksinai yra vieni pavojingiausių, nes simptomai gali pasireikšti tik po kelių ar net keliolikos valandų.

    Voveraičių rinkėjai taip pat turėtų išlikti budrūs, nes kartais painiojama su netikrosiomis voveraitėmis. Šie grybai dažniausiai nesukelia mirtinų pasekmių, bet gali sukelti stiprius virškinimo sutrikimus, ypač jautresniems žmonėms ar vaikams.

    Kaip sumažinti riziką miške ir virtuvėje?

    Saugiausia rinkti tik tuos grybus, kuriuos žmogus atpažįsta be jokių abejonių, ir vengti labai jaunų ar peraugusių egzempliorių. Jei kyla klausimų, verta pasitarti su patyrusiu grybautoju arba pasinaudoti specialistų parengtais grybų atpažinimo gidais, tačiau vien nuotraukomis telefone pasikliauti nereikėtų.

    Taip pat svarbu prisiminti, kad net ir valgomieji grybai kai kuriems žmonėms gali būti sunkiai virškinami, o netinkamas laikymas pagreitina gedimą. Grybus rekomenduojama apdoroti tą pačią dieną, nevalgyti neaiškios kilmės patiekalų ir ypač saugoti vaikus, kuriems apsinuodijimas gali vystytis greičiau.

    Jei po grybų patiekalo atsiranda pykinimas, vėmimas, viduriavimas, pilvo skausmai, silpnumas ar svaigimas, delsti nereikėtų. Tokiais atvejais patariama kuo greičiau kreiptis į gydytojus ir, jei įmanoma, išsaugoti likusius grybus ar patiekalo likučius, kad būtų lengviau nustatyti apsinuodijimo priežastį.

  • Pamirštas grybas miške pilnais krepšiais: koks tai piengrybis ir kaip jo nesupainioti

    Miškuose vasaros pabaigoje ir rudenį dažnas praeina pro grybus, kuriuos kiti renka pilnais krepšiais. Vienas tokių yra valgomas piengrybis, kai kur vadinamas karvute, tačiau jis neretai paliekamas dėl išskiriamo balto skysčio ir neįprasto kvapo.

    Šis grybas paprastai auga lapuočių ir mišriuose miškuose, dažniau po ąžuolais, bukais, pušimis ar eglėmis. Vaisiakūniai pasirodo nuo vasaros iki vėlyvo rudens, o po lietingesnių savaičių jų gali būti ypač gausu.

    Išvaizda nėra „klasikinė“: kepurėlė dažniausiai rusvai oranžinė ar gelsvai ruda, sausa, matinė, stambesni egzemplioriai gali būti šiek tiek įdubę. Lakšteliai šviesūs, kreminiai ar gelsvi, o pažeisti neretai tamsėja.

    Būdingiausias bruožas yra gausios baltos „pienelio“ sultys, ištekančios įpjovus ar nulaužus minkštimą. Jos gali tepti pirštus, o vietos, kur pateko skysčio, po kiek laiko įgauna rusvą atspalvį.

    Dalis grybautojų šį piengrybį atmeta dėl kvapo: subrendę vaisiakūniai kartais turi žuvies ar jūros gėrybių primenantį aromatą. Vis dėlto termiškai apdorojant šis kvapas dažniausiai susilpnėja arba visai išnyksta.

    Virtuvėje piengrybis tinka troškiniams, padažams, įdarams ar kepimui su svogūnais, sviestu, grietine ir prieskoniais. Praktikoje patariama pirmiausia grybus nuvalyti, supjaustyti ir trumpai patroškinti, kad pasišalintų dalis išsiskiriančio skysčio, o tik tada kepti ar gardinti riebalais.

    Didžiausia rizika susijusi ne su pačiu grybu, o su supainiojimu su kitomis piengrybių rūšimis, kurių yra daug ir ne visos laikomos tinkamomis maistui. Kai kurios pasižymi aštriu, deginančiu skoniu, kitos laikomos nevalgomomis, todėl taisyklė paprasta: rinkti galima tik visiškai tiksliai atpažįstamus grybus.

    „Jei kyla bent menkiausia abejonė, grybas turi likti miške arba būti parodytas išmanančiam specialistui“, – pabrėžia maisto saugos specialistai, nuolat primenantys, kad klaidos grybaujant gali baigtis rimtais apsinuodijimais.

    Saugiam grybavimui galioja tie patys principai: neimkite senų, sukirmijusių ar pažeistų grybų, neragaukite žalių grybų tapatybei nustatyti ir venkite itin jaunų, dar neįgavusių būdingų požymių. Jei kyla įtarimų dėl suvalgytų grybų poveikio, būtina nedelsti ir kreiptis į medikus.

  • Kurki girgžda nuo smėlio? Grybautojai atskleidė greitą triuką su miltais ar druska

    Voveraitės daugeliui yra vieni geidžiamiausių miško grybų: jos kvapnios, tvirtos ir dažniau nei kiti grybai būna ne sukirmijusios. Tačiau šie grybai dažnai auga prie pat miško paklotės, todėl jų raukšlėtuose kepurėlių paviršiuose lengvai užsilaiko smėlis, samanos ir spygliukai.

    Net ir gražiausiai iškeptos voveraitės gali sugadinti patiekalą, jei burnoje juntamas girgždesys. Todėl svarbiausia jas išvalyti taip, kad ne tik neliktų nešvarumų, bet ir grybai neprisigertų vandens bei neprarastų aromato.

    Miltai arba rupioji druska

    Viena populiariausių naminių gudrybių remiasi paprastu principu: smulkios dalelės padeda atkabinti smėlį iš raukšlių. Į didelį dubenį suberkite voveraites, įdėkite šaukštą miltų arba saują rupios druskos ir užpilkite šaltu vandeniu.

    Trumpai, švelniai pamaišykite ranka, kad grybai judėtų, bet nesulūžtų. Miltai veikia tarsi magnetas smulkioms smėlio dalelėms, o rupioji druska padeda išjudinti prilipusius nešvarumus, kurie nusėda į dugną.

    Tuomet voveraites perkelkite į sietelį ir greitai perplaukite tekančiu vandeniu, kad neliktų miltų ar druskos likučių. Jei grybai didesni, kotelių galus galima nupjauti, o labiau užterštas vietas švelniai perbraukti minkštu šepetėliu.

    Kodėl voveraitės kartais apkartėja?

    Kartumas po kepimo dažniausiai siejamas su per aukšta temperatūra ir per ilgu kepimu, kai grybai ima skrusti ir svilti. Kartais kartesnį skonį turi ir peraugusios, senesnės voveraitės, ypač jei jos ilgai gulėjo šiltame krepšyje ir prarado šviežumą.

    Jei kartumas jau atsirado padaže, jį dažnai sušvelnina riebalai ir lengvas saldumas. Įmaišytas šaukštas grietinėlės ar sviesto apvalina skonį, o labai nedidelis kiekis cukraus ar medaus gali padėti subalansuoti aštresnes natas.

    Kai kurie virtuvės praktikai pataria prieš kepimą voveraites trumpai applikyti verdančiu vandeniu, jei įtariama, kad jos bus kartesnės. Vis dėlto patikimiausia prevencija yra vidutinė kaitra ir trumpas kepimas, kad grybai apskrustų, bet nepradėtų svilti.

    Ar galima voveraites mirkyti?

    Ilgas mirkymas dažniausiai duoda priešingą efektą, nei tikimasi: voveraitės greitai prisigeria vandens, praranda stangrumą ir kepdamos ne skrunda, o troškinasi savo skystyje. Dėl to tekstūra tampa guminė, o miško aromatas silpnesnis.

    Trumpas praskalavimas ar labai trumpas panardinimas plaunant paprastai nepakenkia, jei po to grybai gerai nusausinami. Prieš kepimą verta voveraites palaikyti ant švaraus rankšluosčio, o jei turite salotų džiovyklę, keli apsukimai padeda greitai pašalinti vandens perteklių.

  • Mikologai įvardijo, kada grybai „sprogsta“: taikli taisyklė po lietaus ir ko vengti miške

    Mikologai įvardijo, kada grybai „sprogsta“: taikli taisyklė po lietaus ir ko vengti miške

    Prasidėjus vasarai į miškus patraukia grybautojai, tačiau geras laimikis dažniausiai priklauso ne nuo sėkmės, o nuo oro sąlygų. Grybų augimą lemia drėgmė ir šiluma: po lietaus grybiena prisigeria vandens, o tada pradeda formuoti vaisiakūnius.

    Palankiausias laikotarpis daugeliui rūšių yra tada, kai miške kelias dienas išsilaiko drėgna ir nėra kaitros. Dažniausiai intensyviausias augimas fiksuojamas, kai temperatūra siekia apie 15–25 laipsnius Celsijaus, o oro drėgnumas išlieka aukštas.

    Karščiai ir sausra grybams dažniausiai nepadeda. Esant ilgalaikiam sausam periodui, vaisiakūnių formavimasis sulėtėja arba visai sustoja, o miške pasirodę grybai greičiau sensta ir praranda kokybę.

    Praktinė taisyklė, kuri dažnai pasiteisina grybautojams, yra laukti maždaug 2–3 dienas po gausesnio lietaus. Būtent tada miško paklotė dar būna prisotinta drėgmės, o grybai spėja iškilti virš samanų ir lapų, todėl juos lengviau pastebėti.

    Skirtingos rūšys auga nevienodu tempu: dalis grybų po kritulių gali pasirodyti per parą, o kai kurių, ypač vertinamų baravykų, kartais tenka palaukti ilgiau. Todėl vienas apsilankymas miške ne visada atspindi realią situaciją, ypač jei lietus buvo trumpas ir vietinis.

    Patyrę grybautojai dažnai renkasi rytą, kai miškas vėsesnis, o rasa padeda lengviau įžiūrėti kepurėles tarp samanų. Be to, ankstyvas metas reiškia mažesnę kaitrą, todėl surinkti grybai lėčiau genda, ypač jei juos tenka neštis ilgesnį atstumą.

    Vieta taip pat svarbi: grybai dažniau randami ne tik palei takus, bet ir rečiau mindomose miško vietose, pakraščiuose, aikštelėse, nedideliuose reljefo pažemėjimuose, kur ilgiau laikosi drėgmė. Daug rūšių glaudžiai susijusios su tam tikrais medžiais, nes gyvena simbiozėje su jų šaknimis, todėl verta atkreipti dėmesį į medyną.

    „Jei nėra šimtu procentų aišku, koks tai grybas, saugiausia jo nerinkti“, – pabrėžia specialistai, primindami, kad apsinuodijimai nuodingais grybais gali baigtis sunkiomis komplikacijomis. Grybaujant svarbu atskirai laikyti neaiškius radinius, nepasikliauti vien programėlėmis ir, kilus menkiausiai abejonei, grybą palikti miške.

  • Grybautojai jau randa pilnus krepšius: šie dažni, bet nuvertinti grybai miškuose dygsta masiškai

    Grybautojai jau randa pilnus krepšius: šie dažni, bet nuvertinti grybai miškuose dygsta masiškai

    Vasara Lietuvoje dažnai klaidingai laikoma „ne grybų“ laiku, tačiau būtent šiltu ir drėgnu periodu miškuose prasideda ankstyvasis sezonas. Po gausesnių liūčių ir kelių šiltesnių naktų dygsta ne tik baravykai ar voveraitės, bet ir daugybė mažiau renkamų, vis dar nuvertinamų rūšių.

    Grybų augimą labiausiai lemia drėgmė ir temperatūros svyravimai: kai dirva įmirksta, o oras išlieka šiltas, vaisiakūniai pasirodo greitai. Todėl patyrę grybautojai derliaus nelaukia iki rudens ir seka ne kalendorių, o orų prognozes.

    Kodėl nuvertintų grybų daugėja?

    Miškuose nemaža dalis valgomų grybų lieka nepaliesti dėl nepasitikėjimo, baimės supainioti su nuodingais ar tiesiog dėl įpročio rinkti tik kelias populiariausias rūšis. Vis dėlto kai kurie mažiau renkami grybai yra lengvai atpažįstami, tinkami džiovinimui, troškiniams ar marinavimui ir gali būti ne mažiau aromatingi.

    Mitybos požiūriu grybai vertinami dėl skaidulų, B grupės vitaminų, mineralinių medžiagų, o dalis rūšių išsiskiria didesniu tam tikrų mikroelementų kiekiu. Svarbu prisiminti, kad grybai nėra lengvai virškinamas maistas, todėl rekomenduojama jų nepadauginti ir visada gerai termiškai apdoroti.

    Kada ieškoti ir kur dažniausiai dygsta?

    Vasarą pirmieji derliaus pliūpsniai dažniausiai pasitaiko po lietaus, ypač mišriuose ir spygliuočių miškuose, kur paklotė ilgiau išlaiko drėgmę. Voveraitės dažnos samanotuose plotuose, kai kurios kitos rūšys labiau mėgsta miško pakraščius, kirtavietes ar vietas, kur daugiau šviesos.

    Rudenį paprastai būna didžiausias pakilimas, tačiau šiltėjant klimatui sezonas vis dažniau pasislenka ir išsitęsia. Dėl švelnesnių periodų dalis grybų aptinkami ilgiau, o kai kurių rūšių galima rasti net vėlyvą rudenį ar šiltesnėmis žiemos dienomis.

    Svarbiausia taisyklė: jei abejoji, neimk

    Didžiausia rizika renkant mažiau pažįstamus grybus yra supainiojimas su nuodingais „antrininkais“. Saugiausia rinkti tik tuos grybus, kuriuos atpažįstate be jokios abejonės, o dėl neaiškių radinių pasitarti su patyrusiais grybautojais ar specialistais.

    Taip pat verta prisiminti vietos pasirinkimą: grybai kaupia teršalus, todėl jų nereikėtų rinkti prie judrių kelių, pramoninių teritorijų ar kitų taršos šaltinių. Parsineštus grybus geriausia perrinkti dar tą pačią dieną, laikyti vėsiai ir kuo greičiau paruošti.