Tag: Gyvūnų elgsena

  • Mokslininkai patikrino: katės atpažįsta savo vardą, bet dažnai tiesiog ignoruoja

    Katės nesupranta žmonių kalbos taip, kaip ją supranta žmogus, tačiau jos puikiai mokosi iš pasikartojančių situacijų. Gyvūnas stebi balso toną, kūno kalbą ir įvykių seką, todėl atskirus garsus ar žodžius gali susieti su konkrečiu veiksmu, pavyzdžiui, maistu ar žaidimu.

    Vis dėlto daugeliui šeimininkų kyla klausimas, ar katė iš tiesų žino savo vardą, ar tik reaguoja į balsą. Pastarųjų metų tyrimai rodo, kad katės geba atskirti savo vardą nuo panašiai skambančių žodžių, net jei išoriškai tai ne visada matyti.

    Kas nustatyta apie vardo atpažinimą

    2019 metais Tokijo Sophia universiteto tyrėjai stebėjo kačių reakcijas į jų vardus ir į kitus panašaus skambesio žodžius. Rezultatai parodė, kad dauguma kačių patikimiau reaguodavo būtent į savo vardą, nors reakcija dažnai būdavo subtili.

    Tokie signalai gali būti vos pastebimi: ausų kryptelėjimas, akių mirktelėjimas, galvos pakėlimas ar trumpas žvilgsnis į šaltinį. Kitaip tariant, katė gali atpažinti kreipinį, bet nebūtinai ateis prie žmogaus, kaip tai dažniau daro šunys.

    Paaiškinimas paprastas: katės elgesį stipriai lemia motyvacija ir tuo metu konkuruojantys dirgikliai. Jei aplinkoje vyksta kas nors įdomesnio arba katė nenori kontakto, ji gali sąmoningai pasirinkti nereaguoti, nors garsą atpažįsta.

    Ar katės supranta kitų vardus?

    Naujesni Japonijoje atlikti eksperimentai analizavo, ar katės sieja žmonių tariamus vardus su konkrečiais individais. Tyrėjai rodė kačių nuotraukas ekrane ir kartu leisdavo įrašą, kuriame pasakomas atitinkamas vardas, o vėliau sąmoningai sukeisdavo vardą su kitu vaizdu.

    2022 metais publikuoti duomenys parodė, kad namuose gyvenančios katės dažniau ilgiau žiūrėdavo į ekraną, kai girdimas vardas neatitiko rodomo vaizdo. Tai interpretuojama kaip ženklas, kad jos geba susieti vardą su konkrečiu pažįstamu gyvūnu ar žmogumi, ypač kai kasdienybėje yra daug pasikartojančių situacijų.

    Tuo tarpu kačių kavinėse gyvenančios katės tokių aiškių reakcijų dažniau nerodydavo. Tyrėjai tai siejo su tuo, kad tokioje aplinkoje mažiau stabili socialinė grupė, daugiau triukšmo, naujų lankytojų ir trumpalaikių kontaktų, todėl vardų susiejimui su individais gali trūkti pastovaus konteksto.

    Ką svarbu suprasti šeimininkams

    Mokslininkai pabrėžia, kad šie tyrimai rėmėsi palyginti nedidelėmis imtimis, todėl rezultatų nereikėtų mechaniškai taikyti visoms katėms. Vis dėlto bendra kryptis aiški: katės geba diferencijuoti žodžius, ypač dažnai kartojamus, ir susieti juos su patirtimi.

    Jei norisi, kad katė dažniau sureaguotų į vardą, svarbus nuoseklumas ir teigiamos asociacijos. Kai vardas siejamas su malonia patirtimi, pavyzdžiui, šėrimu ar žaidimu, reakcija dažniau būna ryškesnė, o kai vardas skamba tik draudimo ar streso situacijose, katė gali jo vengti.

    Galiausiai katės reakcija į vardą ne visada reiškia paklusnumą ar jo stoką. Dažnai tai yra savarankiško gyvūno pasirinkimas, o atpažinimo ženklai gali būti labai subtilūs, todėl juos verta stebėti ne mažiau atidžiai nei patį priėjimą.

  • Mokslininkai nustebę: vorai turi REM miegą ir net „skolą“ – atsigriebia beveik 80 proc.

    Mokslininkai nustebę: vorai turi REM miegą ir net „skolą“ – atsigriebia beveik 80 proc.

    Mokslininkai pirmą kartą pateikė įrodymų, kad bestuburiai gali patirti vadinamąjį REM atšokimą, kai po sutrikdyto poilsio organizmas vėliau kompensuoja prarastą aktyvaus miego dalį. Toks reiškinys iki šiol buvo patikimai aprašomas daugiausia stuburiniams, o dabar jis užfiksuotas šokinėjančių vorų tyrimuose.

    Tyrėjai stebėjo rūšį Portia fimbriata, garsėjančią išskirtiniais medžioklės įgūdžiais ir problemų sprendimu. Nakties metu vorai ilsėdavosi būdinga poza, į dirgiklius reaguodavo silpniau, o ramybės periodus reguliariai pertraukdavo trūkčiojančios galūnės, virpantys burnos aparatai ir judančios tinklainės.

    Kas yra REM atšokimas?

    REM fazė siejama su smegenų aktyvumu miego metu, nors kūnas išlieka atsipalaidavęs ir mažiau reaguoja į aplinką. Žmonėms ir kitiems stuburiniams žinoma, kad sumažinus REM miego dalį vėliau dažnai pasireiškia atšokimas, kai REM epizodų padaugėja, tarsi organizmas grąžintų susikaupusią skolą.

    Šiame tyrime vorų miegas buvo sutrikdytas naktį, o kitą naktį jiems leista ilsėtis įprastai. Tuomet fiksuota, kad REM primenančio aktyvaus miego epizodų trukmė bendroje sumoje išaugo beveik 80 proc., daugiausia dėl dažnesnių, o ne ilgesnių epizodų.

    Kodėl tai svarbu biologijai?

    Toks kompensacijos mechanizmas laikomas svarbiu argumentu, kad stebimi epizodai nėra atsitiktinis judėjimas ar poilsio imitacija, o tikra miego būsena su reguliuojama struktūra. Tai sustiprina hipotezę, kad skirtingos miego stadijos, įskaitant REM primenančią fazę, gali turėti labai senas evoliucines šaknis.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad panašūs aktyvaus miego požymiai pastaraisiais metais aprašyti ir kitose evoliuciškai tolimose grupėse, pavyzdžiui, galvakojuose moliuskuose. Tai rodo, kad sudėtingesnis miegas gali būti labiau paplitęs gyvūnų karalystėje, nei manyta anksčiau.

    Ar vorai sapnuoja?

    Patys autoriai pabrėžia, kad tyrimas tiesiogiai neatsako, kokią funkciją atlieka REM primenanti fazė vorams, ir tuo labiau neįrodo sapnavimo. Vis dėlto keliama prielaida, kad aktyvus miegas gali būti susijęs su informacijos apdorojimu, mokymusi ir atminties konsolidacija, kaip tai siejama su REM miegu stuburiniams.

    Ateities darbai galėtų patikrinti, kurie vorų nervų sistemos centrai suaktyvėja aktyvaus miego metu ir ar jų aktyvumo raštai primena būdravimo elgseną. Tokie tyrimai padėtų atsakyti, ar trūkčiojantys judesiai ir „sekiojanti“ tinklainė gali būti elgesio atkartojimas, kai organizmas viduje „peržaidžia“ dienos patirtis.

    „Pamatyti, kad vorai aiškiai kompensuoja prarastą REM primenantį miegą, rodo, jog ši fazė turi svarbią biologinę funkciją, o ne yra atsitiktinis poilsio bruožas“, – sakė tyrėjai.

    Tyrimo rezultatai papildo didėjantį mokslinį vaizdą, kad miegas nėra vien paprastas poilsis, o griežtai reguliuojama būsena net ir gyvūnams, kurių nervų sistemos sandara labai skiriasi nuo žinduolių. Tai taip pat skatina iš naujo vertinti, kiek dar „nematomo“ sudėtingo elgesio gali vykti mažų bestuburių gyvenime.

  • Glostote katę ir staiga ramiau? Mokslininkai aptiko hormonų ryšį, bet yra viena sąlyga

    Katės glostymas daugeliui siejasi su nusiraminimu, tačiau nauji duomenys rodo, kad už šio jausmo gali slypėti ir biologiniai mechanizmai. Kioto universiteto mokslininkai namų aplinkoje mėnesį stebėjo 19 kačių šeimininkų ir 29 kartu gyvenančius augintinius, vertindami jų savijautą ir hormonų pokyčius.

    Tyrime iš dalies pavyko surinkti pilnus duomenis iš 17 žmonių ir 24 kačių. Rezultatai 2026 metų spalio 14 dieną paskelbti mokslo žurnale „iScience“, o pagrindinis dėmesys sutelktas į oksitociną ir kortizolį.

    Oksitocinas: ryšys matomas, bet ne visur

    Įdomiausia užfiksuota sąsaja buvo susijusi su oksitocinu, hormonu, kuris dalyvauja socialinių ryšių formavime ir streso reguliavime. Kuo didesnė oksitocino koncentracija nustatyta žmogui, tuo dažniau didesnė ji buvo ir katei.

    Tačiau dalis dalyvių augino ne vieną katę, todėl mokslininkai papildomai perskaičiavo rezultatus, kiekvieną namų ūkį vertindami kaip vieną vienetą. Po šios korekcijos tvirčiausiai išliko ryšys tarp didesnio oksitocino lygio katėse ir mažesnio šeimininkų nerimo bei dezorientacijos.

    Dar viena praktinė detalė buvo aiški: daugiau laiko fiziškai būnant arti katės žmonės dažniau nurodė turintys daugiau energijos ir geresnę savijautą. Tuo metu kartu praleistų metų skaičius tokios pat reikšmės neparodė, tad lemiamas gali būti kasdienis kontaktas.

    Kodėl kortizolio ryšio nepavyko rasti

    Kortizolis dažnai vadinamas streso hormonu, tačiau šiame tyrime aiškios sąsajos tarp jo koncentracijos žmonėms ir katėms aptikti nepavyko. Viena tikėtinų priežasčių siejama su mėginių rinkimo tvarka.

    Žmonių šlapimo mėginiai buvo imami rytais, o kačių mėginiai rinkti įvairiu paros metu, priklausomai nuo praktinių galimybių. Kadangi kortizolis natūraliai kinta per parą, skirtingi paėmimo laikai galėjo užmaskuoti galimus dėsningumus.

    Esminė sąlyga: kontaktas turi būti katės pasirinktas

    Tyrėjai pabrėžia, kad oksitocinas nėra paprastas meilės ar pasitikėjimo matuoklis, nes jam įtaką daro sveikata, miegas, fizinis aktyvumas ir kiti veiksniai. Be to, naudojami „Bluetooth“ siųstuvai fiksavo tik artumą, bet neparodė, ar žmogus katę glostė, žaidė, ar tiesiog buvo šalia.

    Vėlesni darbai suteikia daugiau užuominų, jog svarbus ne pats prisilietimas, o jo pobūdis. Tyrimuose, kuriuose lygintos skirtingos sąveikos formos, ramesnis, nevarginantis kontaktas siejosi su oksitocino didėjimu ir kortizolio mažėjimu, o primestas ar verčiantis kontaktas veikė priešingai.

    Praktikoje tai reiškia, kad geriausia palaukti, kol katė pati ateis, prisiglaus, trinsis skruostu ar atsiguls šalia. Jei katė nusuka galvą, įsitempia, nervingai mosuoja uodega ar bando pasitraukti, tai signalas, kad jai reikia pertraukos.

    Mokslininkai akcentuoja, kad tai dar nėra įrodymas, jog katės sąmoningai „nuskaito“ žmogaus emocijas ar specialiai jį ramina. Vis dėlto duomenys stiprina mintį, kad žmogaus ir katės santykį formuoja abipusė, kasdienė ir gyvūno ribas gerbianti sąveika, kuri gali turėti apčiuopiamą biologinį atspindį.

  • Mokslininkai nustebo: kai Žemės magnetinis laukas beveik dingsta, kurmrausius apima stresas

    Mokslininkai nustebo: kai Žemės magnetinis laukas beveik dingsta, kurmrausius apima stresas

    Naujas tyrimas rodo, kad Ansellio kurmrausiai, gyvenantys po žeme ir gebantys orientuotis pagal Žemės magnetinį lauką, į beveik nulinį magnetinį foną reaguoja kaip į grėsmę. Mokslininkai fiksavo su stresu siejamus smegenų aktyvumo pokyčius ir elgesį, rodantį vengimą.

    Šie socialūs graužikai garsėja itin išvystyta magnetorecepcija, kuri, kaip manoma, padeda jiems naviguoti sudėtinguose, kilometrus besitęsiančiuose urvų tinkluose. Vis dėlto iki šiol nebuvo aišku, kaip tiksliai jų nervų sistema apdoroja magnetinio lauko signalus.

    Kas nutiko, kai laukas „dingo“

    Tyrėjų komanda, siekdama tiksliau suprasti šį pojūtį, pirmiausia sukūrė kurmrausio smegenų trimatį žemėlapį. Tam buvo pritaikyta vaizdinimo metodika, leidusi detaliai sulyginti regos sistemos nervinius kelius ir kitas struktūras.

    Vėliau gyvūnai buvo veikiami dviem sąlygomis: kintančiu magnetiniu lauku ir vadinamuoju hipomagnetiniu lauku, kai magnetinio lauko stipris sumažinamas iki maždaug 2 proc. įprasto aplinkos lygio. Būtent beveik nulinė būsena sukėlė ryškiausią smegenų atsaką.

    Mokslininkai nustatė padidėjusį aktyvumą srityse, kurios siejamos su nerimu, baime ir streso reakcijomis, įskaitant migdolinį kūną. Tai reiškia, kad magnetinio lauko nebuvimas kurmrausiams nėra neutralus fonas, o veikiau nemalonus, trikdantis signalas.

    Elgesys patvirtino smegenų signalus

    Antrame bandyme kurmrausiai judėjo linijine trasa, kurioje buvo sukurta lokali magnetinio lauko anomalija. Gyvūnai praleido mažiau laiko zonoje, kur magnetinis laukas buvo beveik nulinis, ir vengė ten esančio objekto.

    Tuo metu magnetinio lauko sustiprinimas tokio paties vengimo nesukėlė, todėl tyrėjai daro prielaidą, kad būtent lauko praradimas veikia kaip neigiamas dirgiklis. Tai sustiprina idėją, kad Žemės magnetinis laukas šiems žinduoliams yra biologiškai svarbi, nuolat naudojama orientacijos informacija.

    Kodėl tai svarbu ir kas dar neaišku

    Mokslinėje literatūroje magnetorecepcija dažniausiai siejama su migruojančiais paukščiais, tačiau vis daugiau duomenų rodo, kad magnetinį lauką vienaip ar kitaip išnaudoja ir kai kurie žinduoliai. Kurmrausiai laikomi vienu aiškiausių žinduolių pavyzdžių, tačiau mechanizmas išlieka diskusijų objektu.

    Papildomą neapibrėžtumą įneša pastaraisiais metais publikuoti darbai, kuriuose nepatvirtintas anksčiau svarstytas magnetito pagrindu veikiantis receptorių modelis kurmrausių akyse. Nauji rezultatai taip pat rodo, kad magnetinio signalo apdorojimas gali būti išskaidytas per platesnį smegenų tinklą, o ne sutelktas viename centre.

    Tyrėjai pabrėžia ir metodinę išvadą: hipomagnetinis laukas nebūtinai tinka kaip neutrali kontrolinė sąlyga, nes kurmrausiams jis gali sukelti stresą. Darbas pateiktas kaip preprintas ir dar nėra recenzuotas, todėl galutinės išvados priklausys nuo tolesnių patikrinimų.

    Vis dėlto tyrimas sustiprina mintį, kad Žemės magnetinis laukas žinduoliams gali būti ne tik foninis reiškinys, bet ir svarbus jutiminis stimulas. Ateities darbai turėtų padėti atsakyti, kokie biologiniai jutikliai tai užtikrina ir ar panašios reakcijos būdingos kitiems gyvūnams.

  • Tyrimas atskleidė, ką daro orangutanų juokas: po įrašų jie dažniau renkasi konkretų maistą

    Orangutanų kasdieniai sprendimai gali priklausyti ne vien nuo alkio ar įpročių. Naujas tyrimas parodė, kad išgirdę kitų orangutanų žaidimo garsus ir juoką, jie vėliau dažniau rinkosi su tais garsais susietą maistą.

    Darbo autoriai tokį efektą sieja su teigiamomis emocijomis, kurias sukelia socialiniai signalai. Kitaip tariant, nuotaika gali „priklijuoti“ malonesnę vertę tam, kas tuo metu patiriama ar išmokstama.

    Tyrimą atliko mokslininkų grupė, vadovaujama Indianos universiteto antropologijos ir kognityvinių mokslų profesorės Erikos Cartmill. Pasak jų, tikslas buvo patikrinti, ar emocijų ir mąstymo sąsajos, gerai žinomos iš žmonių tyrimų, pasireiškia ir žmogbeždžionėms.

    Kaip vyko eksperimentas

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale Biology Letters. Eksperimente dalyvavo šeši orangutanai iš dviejų zoologijos sodų, kuriems iš pradžių buvo suformuotas paprastas įgūdis ieškoti skanėstų dubenėliuose.

    Vėliau kiekvienam gyvūnui tyrėjai pateikdavo du dubenėlius. Viename skanėstas būdavo paslėptas po saugia medžiaga, pavyzdžiui, samanomis ar pjuvenomis, o kitame būdavo kita medžiaga, bet be maisto.

    Prieš atnešant dubenėlius, orangutanams buvo leidžiami skirtingi garso įrašai. Vienais atvejais tai buvo jų gentainių žaidimo ir juoko garsai, kitais atvejais – neutralūs gamtos garsai, pavyzdžiui, vėjas.

    Vėlesniame etape gyvūnams pasiūlyti du dubenėliai, kuriuose abiejuose buvo paslėptas skanėstas, tik po skirtingomis medžiagomis. Tuomet paaiškėjo, kad orangutanai dažniau rinkdavosi tą variantą, kuris ankstesnėse dienose buvo siejamas su juoko įrašu.

    Ką reiškia šie rezultatai

    Tyrėjų vertinimu, toks pasirinkimas rodo, kad emocinė būsena gali sustiprinti asociacijas ir paveikti vėlesnį apsisprendimą. Kitaip tariant, svarbu ne vien tai, kiek kartų gyvūnas gauna atlygį, bet ir kokioje nuotaikoje tuo metu yra.

    „Viena iš mūsų pagrindinių motyvacijų yra tęsti žmonių tyrimų kryptį, kuri rodo, kad emocijos reikšmingai veikia racionalų mąstymą. Tai nėra du atskiri procesai, jie iš tiesų sąveikauja tarpusavyje“, – sakė Erika Cartmill.

    Išorinis komentaras taip pat pabrėžė socialinio konteksto reikšmę. Primatologas ir evoliucinės psichologijos tyrėjas Adriano Lameira iš Varviko universiteto rezultatus apibūdino kaip intriguojančius, nes jie parodo, kaip socialiniai garsai gali pakeisti preferencijas.

    „Išgirdę, kad kiti akivaizdžiai gerai leidžia laiką, orangutanai tarsi nusprendė: aš irgi imsiu tai, ką jie valgo“, – sakė Adriano Lameira.

    Mokslininkai pabrėžia, kad išvados gali būti aktualios ir žmonėms, ypač mokymosi aplinkoje. Jei informacija įsisavinama patiriant teigiamas emocijas, vėliau ji gali būti vertinama palankiau, net jei mokymosi tempas pats savaime nesikeičia.

    Tai gali padėti aiškinti, kodėl vieni dalykai ar temos žmonėms atrodo patrauklesni už kitus, o neigiamos emocijos, pavyzdžiui, nerimas pamokose, ilgainiui gali paveikti pasirinkimus. Autoriai tokias prielaidas siūlo vertinti atsargiai, tačiau ragina toliau tirti, kaip emocijos formuoja sprendimus tiek gyvūnų, tiek žmonių elgsenoje.

  • Mokslininkai aptiko keistą ryšį: katės ir šeimininkai gali dalintis hormonų „parašu“

    Mokslininkai aptiko keistą ryšį: katės ir šeimininkai gali dalintis hormonų „parašu“

    Japonijos mokslininkai pastebėjo netikėtą tendenciją: kačių ir jų šeimininkų organizmuose gali būti susijęs oksitocino lygis. Tai hormonas, dažnai siejamas su socialiniu ryšiu ir artumu, o rezultatai rodo, kad namuose gyvenančių porų rodikliai gali būti panašesni, nei manyta.

    Tyrėjai taip pat analizavo kortizolį, kuris susijęs su organizmo reakcija į stresą ir energijos reguliavimu. Nors hormonai patys savaime nėra tiesioginis laimės ar įtampos matas, jų deriniai gali padėti geriau suprasti, kas vyksta žmogaus ir augintinio santykyje.

    Kas buvo tiriama

    Tyrimas atliktas su 19 šeimininkų ir 29 naminėmis katėmis, tačiau galutinei hormonų analizei pavyko panaudoti 17 žmonių ir 24 kačių duomenis. Oksitocino ir kortizolio koncentracijos buvo vertintos pagal šlapimo mėginius, o kiekvienam individui skaičiuotas kelių mėginių vidurkis.

    Kartu šeimininkai pildė klausimyną apie emocinę savijautą per pastarąsias savaites. Be to, ant kačių antkaklių pritvirtinti nedideli „Bluetooth“ švyturėliai leido apytiksliai įvertinti, kaip arti katė ir žmogus būna namuose.

    Pagrindinis radinys apie oksitociną

    Rezultatai parodė, kad šeimininkai, kurių oksitocino lygis buvo aukštesnis, dažniau augino kates su aukštesniu oksitocino lygiu. Dar viena svarbi sąsaja: didesnis kačių oksitocinas buvo siejamas su mažesniu neigiamų emocijų fonu šeimininkų atsakymuose ir mažesniu jų kortizolio lygiu.

    Vis dėlto, kai tyrėjai sugrupavo duomenis pagal namų ūkius, kad sumažintų kelių kačių vienoje šeimoje įtaką, statistiškai tvirčiau išliko ryšiai su mažesniu nerimu ir mažesniu sutrikimo jausmu. Tai leidžia manyti, kad dalis pradinių sąsajų gali būti jautrios imties dydžiui.

    Ką tai reiškia ir ko dar nežinome

    Mokslininkai pabrėžia, kad ryšys nereiškia priežasties. Neaišku, ar katės iš tiesų mažina šeimininkų stresą, ar tiesiog geriau besijaučiantys žmonės dažniau ir šilčiau bendrauja su augintiniais, o tai gali atsispindėti hormonų rodikliuose.

    „Manau, kad taip gali būti todėl, jog oksitocinas kyla ir šeimininkui, ir katei per glostymo bei buvimo glostomam sąveiką, o ši sąveika padeda formuoti jų ryšį“, – sakė Kioto universiteto tyrėja Saho Takagi.

    Tyrėjų naudoti „Bluetooth“ įrenginiai parodė atstumą, bet nepasakė, kas tiksliai vyko susitikimo metu. Katė, mieganti šalia, ir katė, kuri tuo metu aktyviai glostoma, gali atrodyti vienodai artimos, todėl dar reikia tyrimų, kurie vertintų konkrečius elgesio scenarijus.

    Kortizolio atveju aiškaus tarpusavio ryšio tarp kačių ir šeimininkų nerasta. Viena iš priežasčių gali būti skirtingas mėginių paėmimo laikas: žmonių šlapimo mėginiai rinkti ryte, o kačių, kai tik pavykdavo, o kortizolio svyravimai per parą gali būti reikšmingi.

    Autoriai pabrėžia ir ribotumus: tyrimas nedidelis, dauguma dalyvių buvo moterys, o mėnesio stebėjimas neleidžia tvirtai spręsti apie ilgalaikį poveikį. Siekiant kalbėti apie hormonų sinchroniškumą, reikėtų matuoti rodiklius daug kartų ir stebėti, ar jų pokyčiai laike sutampa.

    Tyrimas publikuotas žurnale „iScience“. Ankstesni darbai su katėmis taip pat rodė, kad saugesnis prisirišimas ir laisva sąveika su šeimininku gali būti susiję su didesniu oksitocino lygiu, tačiau mokslininkai sutaria, kad šioje srityje dar trūksta didesnių, iš anksto suplanuotų ir pakartojamų tyrimų.

  • Mokslininkai įspėja: laiko pojūtis priklauso nuo rūšies – kai kurie gyvūnai mato kitaip

    Mokslininkai įspėja: laiko pojūtis priklauso nuo rūšies – kai kurie gyvūnai mato kitaip

    Laikas teka vienodai, bet ne visiems

    Fizinis laikas pasaulyje teka nepriklausomai nuo stebėtojo, tačiau gyvų organizmų smegenys informaciją apdoroja nevienodai. Dėl to skirtingos rūšys tą pačią aplinką gali patirti skirtingu laiko „tankiu“, o jų įvykių seka gali atrodyti kitaip.

    Tokį požiūrį siūlo Sasekso universiteto ir Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokyklos tyrėjai, pristatę sistemą, skirtą vertinti laikinį patyrimo matmenį. Pagrindinė idėja paprasta: svarbu ne tik tai, ką gyvūnas mato ar girdi, bet ir kaip ilgai signalai išlieka jo patirtyje.

    Kodėl vabzdžiai dažnai pastebi daugiau

    Vienas ryškiausių pavyzdžių siejamas su rega: dalis vabzdžių gali aptikti šviesos mirgėjimą tokiais dažniais, kai žmogui apšvietimas jau atrodo tolygus. Tai reiškia, kad greitai kintantys vaizdo pokyčiai jiems gali išsiskaidyti į daugiau atskiriamų etapų.

    Toks informacijos apdorojimas turi aiškią biologinę prasmę. Greitesnis regos pokyčių fiksavimas padeda tiksliau manevruoti, laiku pastebėti plėšrūną, greičiau reaguoti į kliūtis ar pagauti grobį.

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad iš to negalima daryti supaprastintos išvados, esą vabzdžiai tiesiog gyvena sulėtintame laike. Vien reakcijos greitis ar mirgėjimo aptikimas neaprašo viso subjektyvaus laiko pojūčio, kuris susideda iš kelių skirtingų nervų sistemos procesų.

    Penkios savybės, padedančios matuoti patirtį

    Naujoje sistemoje siūloma žiūrėti į kelias laiko dimensijas, kurios kartu sudaro patyrimo struktūrą. Tarp jų yra tai, kaip smegenys suderina skirtingus signalus, kaip atnaujina ankstesnius įspūdžius, kiek laiko išlaiko dėmesį ir kiek ilgai išlieka pojūčio pėdsakas.

    Dar vienas svarbus aspektas yra suvokimo stabilumas: ar pasaulis atrodo vientisas, ar labiau suskaidytas į fragmentus. Praktikoje tai reiškia, kad gyvūnas gali greitai pastebėti pokytį, bet kitaip „suklijuoti“ signalus į prasmingą įvykių grandinę.

    Tokius skirtumus galima tirti ir per regos iliuzijas, kai nejudantys objektai atrodo judantys, arba kai mirksintis objektas suvokiamas kaip nuosekliai judantis. Palyginimai tarp rūšių gali padėti geriau suprasti, kaip jų nervų sistemos „komponuoja“ patirtį laike.

    Kuo tai svarbu žmogui

    Tyrėjų tikslas yra rasti moksliškai pagrįstą būdą kalbėti apie patirtis, kurių negalime tiesiogiai paklausti. Mes negalime sužinoti, kaip akimirką jaučia bitė, tačiau galime eksperimentais vertinti jos suvokimo savybes ir lyginti jas su kitų gyvūnų duomenimis.

    Toks supratimas gali turėti ir praktinių pasekmių. Pavyzdžiui, geriau įvertinus, kaip paukščiai suvokia greitai besisukančias vėjo turbinų mentes, galima tiksliau kurti sprendimus, mažinančius susidūrimų riziką.

    Laiko suvokimo tyrimai taip pat gali prisidėti aiškinant plėšrūnų ir grobio elgseną, komunikacijos signalus bei tai, kodėl vieni gyvūnai „gaudo“ trumpus aplinkos pokyčius, o kiti labiau remiasi lėtesniais, ilgiau trunkančiais įspūdžiais.

  • Mokslininkus nustebino aksolotlai: net visiškoje tamsoje renkasi didesnį praėjimą

    Mokslininkus nustebino aksolotlai: net visiškoje tamsoje renkasi didesnį praėjimą

    Aksolotlai dažnai laikomi ramiais, lėtais gyvūnais, tačiau naujas tyrimas rodo, kad jų elgesys gerokai sudėtingesnis. Meksikiniai aksolotlai geba patikimai įvertinti, kuris praėjimas platesnis, ir tai daro net visiškoje tamsoje.

    Tyrimą paskelbę mokslininkai aiškina, kad tai nėra įrodymas, jog aksolotlai skaičiuoja ar sprendžia matematines užduotis. Vis dėlto toks pasirinkimas laikomas baziniu kiekybiniu ir erdviniu vertinimu, kuris gamtoje gali būti gyvybiškai svarbus.

    Kaip vyko eksperimentas?

    Eksperimente dalyvavo 24 jauni, maždaug septynių mėnesių aksolotlai, laikyti kontroliuojamomis sąlygomis akvariumuose. Tyrėjai į akvariumą įstatė pertvarą su dviem apvaliomis angomis, kurios vedė į kitą talpos pusę.

    Abi angos buvo pakankamai didelės, kad gyvūnas galėtų praplaukti, tačiau viena jų buvo platesnė. Per 18 dienų aksolotlams buvo pateiktos šešios skirtingos angų dydžių kombinacijos, o viduryje bandymų pertvara buvo apverčiama, kad būtų išvengta įpročio rinktis vieną pusę.

    Rezultatas buvo aiškus: 22 pakankamai aktyvūs aksolotlai statistiškai reikšmingai dažniau rinkosi didesnę angą. Kuo didesnis buvo skirtumas tarp angų, tuo ryškesnis tapo didesnės angos pasirinkimas.

    Kodėl tai veikia ir tamsoje?

    Įdomiausia tyrimo dalis susijusi su tamsa. Naktį aksolotlai judėjo rečiau, tačiau kai tik priartėdavo prie pertvaros, jų pasirinkimas išlikdavo toks pat tikslus kaip ir dieną.

    Mokslininkai pabrėžia, kad aksolotlų regėjimas nėra stiprus, ypač jų natūralioje aplinkoje drumstame vandenyje. Todėl tikėtina, kad sprendimui didelę reikšmę turi ne akys, o kiti jutimai, pirmiausia šoninės linijos sistema, fiksuojanti vandens judesius ir slėgio pokyčius.

    „Iš pradžių mus nustebino, kad jie sugeba atskirti angas visiškoje tamsoje“, – sakė tyrėjai.

    Ką tai reiškia mokslui ir apsaugai?

    Tyrėjų teigimu, šie duomenys primena, kad gyvūnų pažintinius gebėjimus reikia vertinti pagal jų ekologinius poreikius. Aksolotlams gebėjimas saugiai įvertinti plyšius ir praėjimus gali padėti išvengti įstrigimo ar sužeidimų, o tokia elgsena natūralioje aplinkoje būtų praktiška.

    Be to, geresnis šios rūšies elgsenos supratimas svarbus ir jos apsaugai bei gerovei nelaisvėje. Aksolotlai jau seniai laikomi reikšmingu modeliniu organizmu regeneracijos tyrimuose, o papildomos žinios apie jų jutimus ir sprendimų priėmimą gali padėti tiksliau pritaikyti laikymo sąlygas ir bandymų metodikas.

  • Mokslininkai nustebo: šunys, kaip ir žmonės, girdi skirtumą tarp apvalios Bouba ir aštrios Kiki

    Mokslininkai nustebo: šunys, kaip ir žmonės, girdi skirtumą tarp apvalios Bouba ir aštrios Kiki

    Žmonėms jau beveik šimtmetį žinomas keistas reiškinys: dauguma, išgirdę išgalvotus žodžius Bouba ir Kiki, intuityviai susieja juos su skirtingomis formomis. Bouba dažniau atrodo apvali ir minkšta, o Kiki siejama su kampuotumu bei spygliškumu, nepriklausomai nuo gimtosios kalbos.

    Naujas tyrimas rodo, kad panašią sąsają gali turėti ir šunys. Italijos Parmos universiteto gyvūnų elgsenos tyrėja Eleonora Biffi su komanda patikrino, ar šunys, girdėdami žmogaus tariamus skiemenis, linkę dažniau žiūrėti į tam tikrą formą.

    Tyrime dalyvavo 70 naminių šunų, o bandymas buvo atliktas dviem etapais. Šunys su šeimininkais buvo įvedami į patalpą, kur kairėje ir dešinėje pusėse buvo ekranai ir garsiakalbiai, o gyvūnams paeiliui rodytos apvalios ir spygliuotos figūros.

    Per maždaug 15 minučių garsiakalbiuose skambėjo žmogaus balsu tariami Bouba arba Kiki, o formos ekranuose keitėsi vietomis. Šunų elgsena buvo filmuojama, o vėliau įrašai analizuoti naudojant DI sprendimą, kuris įvertino, kuria kryptimi gyvūnai dažniau pasuka galvą ir į ką žiūri.

    Antroje bandymo dalyje procedūra buvo tokia pati, tačiau šeimininkai dėvėjo ausines, kuriose grojo muzika. Taip siekta sumažinti tikimybę, kad šuo pasikliaus žmogaus nevalingais signalais, o ne pačiu garsu ir vaizdu.

    Rezultatai parodė aiškią tendenciją: šunys statistiškai reikšmingai dažniau žiūrėjo į apvalią formą, kai girdėjo Bouba, ir daugiau dėmesio skyrė spygliuotai, kai skambėjo Kiki. Tyrėjai pabrėžia, kad tai dar nėra galutinis įrodymas, bet signalas, jog garsų ir formų ryšys gali būti ne vien žmonių ypatybė.

    „Šunys reikšmingai dažniau žiūrėjo į apvalią figūrą, kai buvo tariama Bouba, o į spygliuotą, kai skambėjo Kiki“, – teigiama tyrėjų išvadose.

    Mokslininkai taip pat pastebėjo niuansą: pirmajame etape dalis šunų apskritai buvo linkę daugiau žiūrėti į spygliuotą formą, tačiau šis šališkumas išnyko etape su ausinėmis. Tai sustiprino prielaidą, kad žmonių buvimas šalia, net ir be tiesioginių komandų, gali subtiliai paveikti gyvūnų pasirinkimus.

    Pasak autorių, aiškinant tokį efektą verta atsižvelgti ir į šunų jutiminę bei evoliucinę patirtį. Viena vertus, šunys jautriai reaguoja į žmogaus kalbos intonaciją ir emocines užuominas, kita vertus, jų pačių snukio ir dantų kontūrai labiau kampuoti, todėl aštresnių formų dominavimas kai kuriuose bandymuose galėtų turėti biologinį pagrindą.

    Tyrėjai ragina šiuos rezultatus vertinti kaip pradžią, o ne pabaigą. Tolesni bandymai turėtų patikrinti, ar efektas išlieka naudojant skirtingus balsus, kalbėjimo manierą, kitas dirbtines sąvokas ir įvairesnes formas, taip pat ar skiriasi šuniukų ir suaugusių šunų reakcijos.

    Toks darbas svarbus ne vien iš smalsumo. Jei šunys iš tiesų natūraliai sieja garsus su vizualinėmis savybėmis, tai galėtų paaiškinti, kodėl jie gana greitai perpranta žmonių žodžius, komandas ir net naujus pavadinimus, o dresūros metodikose atsirastų daugiau pagrindo remtis ne tik kartojimu, bet ir garsų parinkimu.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale Proceedings of the Royal Society B: Biological Sciences.

  • Ar paukščiai atpažįsta žmones? Ornitologė paaiškino, kuo skiriasi įprotis ir prisirišimas

    Kai kurie paukščiai geba ne tik prisiminti, kur randa lesalo, bet ir atskirti konkretų žmogų nuo kitų. Ornitologė ir Ukrainos Nacionalinės mokslų akademijos Zoologijos instituto mokslininkė Natalija Atamas atkreipia dėmesį, kad paukščių elgesys dažnai painiojamas su draugyste, nors pirmiausia tai gali būti išmoktas ryšys su maistu.

    Pasak jos, paprasčiausias lygis yra sąlyginis refleksas: paukštis pripranta, kad tam tikroje vietoje būna lesalo, todėl grįžta vėl ir vėl. Toks asociatyvus mokymasis būdingas daugeliui rūšių ir pats savaime nereiškia nei prisirišimo, nei emocinio ryšio su žmogumi.

    Aukštesnis lygis prasideda tada, kai paukštis ima atpažinti konkretų asmenį. Eksperimentuose su balandžiais nustatyta, kad jie gali skirti žmones ne vien pagal drabužius ar judesius, bet ir pagal veido bruožus, todėl skirtingai reaguoja į draugiškai ir priešiškai besielgiantį žmogų net ir pasikeitus aprangai.

    Jei žmogus paukščiui tampa „ypatingas“, tai gali pasimatyti iš elgesio: jis prisileidžia arčiau, nebėga taip greitai kaip nuo kitų, skleidžia tam tikrus garsus. Svarbu tai, kad tokios reakcijos kartais išlieka ir tuomet, kai žmogus neatneša lesalo, tačiau tai dar nereiškia, kad susiformavo tikra draugystė.

    N. Atamas pabrėžia, kad emocinį ryšį, kuris panašus į prisirišimą, labiau linkusios kurti itin socialios ir ilgaamžės rūšys. Pagal vadinamąją socialinio intelekto hipotezę, tokios rūšys kasdien turi atpažinti daug grupės narių ir su jais palaikyti sudėtingus santykius, todėl jų pažintiniai gebėjimai paprastai būna geriau išvystyti.

    Varnos, kovai ir kiti varninių šeimos paukščiai dažnai minimi kaip vieni iš „protingiausių“ dėl gebėjimo mokytis ir perduoti informaciją. Tyrimuose Šiaurės Amerikoje parodyta, kad varnos gali ilgam įsidėmėti žmogų, kuris elgėsi agresyviai, atpažinti jį vėliau ir net perduoti signalą kitiems paukščiams.

    Eksperimentuose, kuriuose naudotos kaukės, varnos puldavo „pavojingu“ laikomą veidą ir po ilgesnio laiko tarpo. Be to, agresyvi reakcija pasireikšdavo ir paukščiams, kurie su tuo žmogumi anksčiau nebuvo susidūrę, o tai rodo, kad informacija apie grėsmę gali būti perduodama socialiai.

    Mokslininkė įspėja, kad pernelyg artimas laukinių paukščių prisijaukinimas jiems dažnai tampa rizika. Pripratę prie žmonių paukščiai gali dažniau patekti į pavojingas situacijas šalia kelių, automobilių ar naminių gyvūnų, o taip pat tapti lengvesniu taikiniu piktavaliams.

    Dar viena problema yra ligų plitimas, kai daug paukščių nuolat renkasi prie tų pačių lesyklų. Tankus susibūrimas ir nepakankamai prižiūrimos šėrimo vietos gali sudaryti palankias sąlygas infekcijoms, todėl lesinti patariama saikingai ir užtikrinant švarą.

    Kalbant apie nelaisvėje laikomus, itin socialius paukščius, pavyzdžiui, papūgas, stiprus prisirišimas prie žmogaus kartais atsisuka prieš patį gyvūną. Kai trūksta bendravimo, judėjimo ir užimtumo, gali didėti streso lygis, atsirasti elgesio problemų, įskaitant plunksnų pešiojimą.

    Apibendrindama N. Atamas sako, kad stebėti paukščius ir juos saikingai lesinti dažniausiai yra normalu, tačiau daryti laukinį paukštį priklausomą nuo žmogaus ir pernelyg „rankinį“ – pavojinga. Paukščių atpažinimas ir jų atmintis yra įspūdingi gebėjimai, bet juos geriausia vertinti kaip prisitaikymą išgyventi, o ne kaip žmogaus ir paukščio draugystės pažadą.