CP v2

Tag: Gyvūnų elgsena

  • Prie Černobylio gyvūnai žymi tuos pačius medžius: kuo svarbūs meškų, elnių ir šernų ženklai

    Černobylio radiacinio ir ekologinio biosferos rezervato specialistai fiksuoja neįprastą, bet gamtoje logišką reiškinį: meškos, elniai ir šernai palieka žymes ant tų pačių medžių. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip atsitiktinis elgesys, tačiau mokslininkai tokias vietas vadina gyvūnų komunikacijos taškais.

    Rezervato darbuotojas ir laukinės gamtos stebėtojas Serhijus Žyla pasakoja, kad vienoje vietoje, prie eglių netoli Lubiankos kaimo, kameromis užfiksuota kelių rūšių „apsilankymų“ seka. Tokią „bendrą lentą“ kartais papildo ir kiti miško gyventojai, pavyzdžiui, briedžiai.

    Meškų žymėjimas paprastai būna pats ryškiausias: gilūs nagų įbrėžimai, įkandimų žymės, nutrinta žievė ir kvapas. Atsistojusios ant užpakalinių kojų, jos trinasi nugara, kaklu ir galva į kamieną, taip pat gali jį kandžioti.

    Tokios žymės veikia kaip teritorinis ir socialinis signalas kitiems meškinams: kas čia lankėsi, kokio dydžio gyvūnas, ar jis aktyvus šiame plote. Pasak S. Žylos, stebėjimo kameros fiksavo, kad meška intensyviai žymi net sakais įsigėrusį medinį stulpą.

    Elniai dažniausiai medžius žymi vasaros pabaigoje ir rudenį, rujos laikotarpiu. Patinai trina ragus į kamienus, kad nusivalytų „aksomą“ ir kartu pademonstruotų jėgą varžovams bei patelėms.

    Įprastai elniai renkasi plonesnius kamienus, tačiau Černobylio rezervate užfiksuota, kad jie žymi ir senas egles, kurias jau būna „pažymėjusios“ kitos rūšys. Šernų žymės paprastai būna žemiau, neretai šalia purvo vonių ar takų, todėl jas atskirti lengviau.

    Specialistai aiškina, kad miške tiesioginiai gyvūnų susitikimai nėra dažni, todėl kvapo, įbrėžimų ir kitų pėdsakų palikimas tampa svarbia „nuotoline“ komunikacija. Tokios vietos padeda perduoti informaciją apie buvimą teritorijoje, reprodukcinę būklę, konkurenciją ir net galimus pavojus.

    Įdomu tai, kad kanopiniai paprastai vengia vietų, kur neseniai lankėsi stambūs plėšrūnai, tačiau rujos metu elgesys gali keistis. Didesnis hormoninis aktyvumas ir konkurencija dėl partnerių kartais nusveria atsargumą.

    „Miške, kur gyvūnai ne visada susitinka tiesiogiai, žymės ant medžių tampa svarbiu bendravimo būdu. Tai tarsi socialinis tinklas, tik vietoj telefono čia yra medis“, – sakė Serhijus Žyla.

  • Šuo mirksi į jus ne šiaip sau: mokslininkai atskleidė, ką tai gali reikšti jūsų ryšiui

    Šuo mirksi į jus ne šiaip sau: mokslininkai atskleidė, ką tai gali reikšti jūsų ryšiui

    Jei pastebėjote, kad jūsų šuo dažniau mirksi, kai žiūrite jam į akis, tai gali būti ne atsitiktinumas. Italijos Parmos universiteto mokslininkų tyrimas rodo, kad šunų mirksėjimo dažnis kinta priklausomai nuo to, ar mirksi žmogus, kurį gyvūnas mato, ir ar tas žmogus jam yra artimas.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad mirksėjimas pirmiausia yra fiziologinis refleksas, saugantis ir drėkinantis akis. Vis dėlto vis daugiau duomenų leidžia manyti, kad mirksėjimas gali tapti ir subtiliu socialiniu signalu, susijusiu su dėmesiu, įsitraukimu ar santykio artumu.

    Kaip vyko eksperimentas

    Mokslininkai iš pradžių į tyrimą įtraukė 38 šunis, tačiau galutinėje analizėje liko 35, nes keli gyvūnai per daug blaškėsi neįprastoje aplinkoje. Šunims buvo rodomi trumpi vaizdo įrašai, kuriuose matėsi trys žmonės: šeimininkas ir du nepažįstamieji.

    Kiekvienam žmogui buvo parengtos dvi įrašo versijos: vienoje jis mirksėjo kas kelias sekundes, kitoje žiūrėjo į kamerą beveik nemirksėdamas ir išlaikydamas neutralią išraišką. Šunų elgesys buvo filmuojamas, o tyrėjai vėliau vertino, kaip kinta mirksėjimas skirtingomis sąlygomis.

    Ką parodė rezultatai

    Bendras vaizdas buvo aiškus: šunys dažniau mirksėjo tada, kai ekrane matomas žmogus mirksėjo, nei tada, kai žvilgsnis buvo sustingęs. Tačiau ryškiausias skirtumas atsirado tuomet, kai šunys žiūrėjo į savo šeimininką.

    Šunų mirksėjimo dažnis didėjo stebint mirksintį šeimininką, o žiūrint į nepažįstamuosius toks efektas buvo gerokai silpnesnis arba visai nepastebimas. Tai leidžia manyti, kad šunims svarbi ne vien pati akių vokų judesio dinamika, bet ir tai, kas yra žmogus, kurį jie mato.

    Tyrime taip pat užfiksuotas skirtumas, susijęs su šeimininko lytimi: šunys dažniau mirksėjo stebėdami mirksinčią šeimininkę nei mirksintį šeimininką. Vis dėlto autoriai ragina šį rezultatą vertinti atsargiai, nes tyrimas nebuvo skirtas atskirti lyties poveikio nuo kitų veiksnių, pavyzdžiui, kas dažniau rūpinasi šunimi kasdien.

    Kodėl tai dar nereiškia pokalbio akimis

    Nors iš pirmo žvilgsnio tai gali skambėti kaip gyvūno bandymas bendrauti, tyrėjai neskuba daryti tokių išvadų. Jie patikrino, ar šunys mirksi tuo pačiu metu kaip žmogus, vertindami mirksnį, įvykusį per 1,5 sekundės nuo žmogaus mirksnio.

    Maždaug 57,3 proc. fiksuotų šunų mirksėjimų pateko į šį intervalą, tačiau statistiškai tai nesiskyrė nuo atsitiktinumo. Kitaip tariant, šunys mirksėjo dažniau, kai mirksėjo jų žmogus, bet nepakankamai tiksliai, kad būtų galima teigti, jog jie patikimai sinchronizuoja mirksnius.

    Autoriai atkreipia dėmesį, kad šunys stebėjo ne gyvą žmogų, o vaizdo įrašą, todėl trūko realaus grįžtamojo ryšio, kuris gali būti svarbus tikram elgesio suderinimui. Tolimesniems tyrimams, jų teigimu, reikėtų derinti elgesio analizę su žvilgsnio sekimu, susijaudinimo rodikliais ir fiziologiniais matavimais.

    Vis dėlto bendras signalas aiškus: šunys yra itin pastabūs mūsų veido mikrojudesiams ir į artimo žmogaus žvilgsnio detales reaguoja kitaip nei į nepažįstamųjų. O tai papildo vis gausėjantį mokslinių duomenų lauką, rodantį, kad šunų ir žmonių ryšys remiasi ne vien balsu ar gestais, bet ir labai subtiliais neverbaliniais ženklais.

  • Černobylio rezervate nufilmuota usūrinė mangutė: kodėl šis gyvūnas drąsiai kerta vandens telkinius

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate darbuotojai užfiksavo neįprastą kadrą: per vandens telkinį plaukiančią usūrinę mangutę, dar vadinamą usūrine lape ar mangutu. Vaizdo įrašas greitai išplito socialiniuose tinkluose, o specialistai paaiškino, kad šiam šuninių šeimos gyvūnui vanduo nėra rimta kliūtis.

    Rezervato atstovų teigimu, mangutė gerai jaučiasi vandenyje ir kelionių metu gali įveikti upes bei kitus vandens barjerus. Tokie plaukimai dažniausiai susiję su maisto paieška, naujų teritorijų žvalgymu arba judėjimu įprastais maršrutais.

    Usūrinė mangutė yra prisitaikiusi gyventi drėgnose buveinėse: užliejamose pievose, šlapiuose miškuose, pelkėse ir vandens telkinių pakrantėse. Dėl to jos kasdienybėje nemažai kontaktų su vandeniu, o plaukimas laikomas natūralia elgsena, padedančia išvengti kliūčių ir taupyti laiką.

    Specialistai primena, kad šis gyvūnas dažniausiai aktyvus prieblandoje ir naktį. Dieną jis linkęs slapstytis, o pavojaus atveju renkasi pasyvią gynybą: traukiasi į tankmę, o kartais sustingsta ir apsimeta negyvas.

    Suaugusios mangutės kūno ilgis gali siekti iki maždaug 80 centimetrų, uodega dažniausiai būna 15–25 centimetrų, o svoris skiriasi pagal sezoną. Vasarą gyvūnas neretai sveria apie 4–6 kilogramus, o žiemą, priklausomai nuo sukauptų atsargų, gali priaugti iki maždaug 10 kilogramų.

    Mangutė turi tvirtą kūną, trumpas kojas ir nedidelę galvą su trumpu snukiu, o ilgesni šonų plaukai sukuria būdingą „žandų“ įspūdį. Nors bėga lėtai ir giliame sniege dėl trumpų kojų gali greitai pavargti, vandenyje ji dažnai pasirodo esanti gerokai vikresnė.

    „Plaukimas jam nėra niekuo išskirtinis: vandenyje jis jaučiasi užtikrintai ir keliaudamas gali įveikti upes bei kitas vandens kliūtis“, – teigė rezervato specialistai.

    Šis gyvūnas yra visaėdis, todėl jo mityba labai plati: nuo smulkių graužikų, varliagyvių ir žuvų iki vabzdžių, moliuskų, uogų bei vaisių. Būtent toks lankstumas leidžia mangutei prisitaikyti prie skirtingų sąlygų ir rasti maisto įvairiose vietose.

    Gyvenamąją vietą mangutė dažnai renkasi pragmatiškai: gali apsigyventi kitų gyvūnų urvuose, natūraliose slėptuvėse tarp šaknų ar sąvartyne, o kartais pasinaudoja ir žmonių paliktais statiniais. Černobylio zonoje, kur dalis teritorijų yra menkai trikdomos žmogaus veiklos, tokiems gyvūnams susidaro palankesnės sąlygos ramiai judėti ir daugintis.

    Gamtoje Černobylio apylinkėse neretai fiksuojami ir kiti gyvūnai, įveikiantys vandens kliūtis. Tyrėjai yra užfiksavę, kad šernai taip pat gali perplaukti plačias upes, kai ieško maisto ar keliasi į naujas teritorijas.

  • Nufilmuota stulbinanti delfinų medžioklė su kriauklėmis: mokosi iš motinų ir perduoda įgūdį?

    Nufilmuota stulbinanti delfinų medžioklė su kriauklėmis: mokosi iš motinų ir perduoda įgūdį?

    Australijos Kvinslando pakrantėje, Hervey Bay vandenyse, mokslininkai nufilmavo retai pastebimą delfinų medžioklės būdą, vadinamą kriaukliavimu. Tai elgsena, kai delfinai pasitelkia dideles tuščias jūros sraigių kriaukles kaip „spąstus“ žuvims.

    Tyrime daugiausia dėmesio skirta Indo-Ramiojo vandenyno didiesiems delfinams, pasižymintiems aukštu intelektu ir gebėjimu naudoti įrankius. Iki šiol kriaukliavimas buvo formaliai dokumentuotas tik Vakarų Australijos Shark Bay regione, todėl nauji vaizdai iš rytinės pakrantės laikomi itin reikšmingais.

    Vaizdo įrašus ir nuotraukas pristatė Sunshine Coast universiteto tyrėjai, o rezultatai publikuoti mokslo žurnale „Marine Mammal Science“. Medžiaga fiksuota tiek iš laivo, tiek iš drono, todėl elgseną pavyko įvertinti detaliau nei ankstesniais atvejais.

    Kaip veikia kriaukliavimas?

    Medžiodami delfinai veja nedidelę žuvį į didelę tuščią kriauklę, kurioje grobis laikinai įstringa. Tuomet delfinas įkiša snukį į angą, pakelia kriauklę virš vandens ir ją pakreipia taip, kad žuvis „išsipiltų“ tiesiai į burną.

    Mokslininkai pabrėžia, kad šis būdas nėra įgimtas visiems delfinams: jam reikia įgūdžio, praktikos ir žinojimo, kur rasti tinkamų kriauklių. Be to, svarbus manevravimas, nes grobis gali išsprūsti dar prieš delfinui jį praryjant.

    Įgūdis gali būti perduodamas šeimoje

    Didžiausią susidomėjimą kelia tai, kad naujuose Hervey Bay įrašuose užfiksuota suaugusi patelė ir jos jauniklis, kriaukliavę beveik paeiliui. Tyrėjai aprašo situaciją, kai pirmiausia kriauklę pakėlė motina, o po kelių minučių tą patį veiksmą pakartojo jauniklis.

    „Kai pamačiau kriauklę pakeltą virš vandens, iš karto supratau, kas vyksta“, – sakė elgsenos ekologė Alexis Levengood. Jos teigimu, tokia seka leidžia įtarti, kad jaunikliai gali mokytis stebėdami motinas, o ne vien bendraamžius.

    Ankstesni darbai Shark Bay regione rodė, kad dalis delfinų medžioklės triukų gali plisti per socialinius ryšius, kai elgseną perima kiti būrio nariai. Nauji stebėjimai sustiprina hipotezę, kad egzistuoja keli perdavimo keliai, o tai primena gyvūnų kultūros reiškinį, kai žinios ir įgūdžiai „keliauja“ tarp kartų.

    Tyrėjai tikisi, kad didesnis visuomenės dėmesys ir dažnesni stebėjimai padės nustatyti, ar kriaukliavimas paplitęs ir kituose regionuose. Pasak jų, jei skirtingos populiacijos panašų metodą atranda nepriklausomai, tai gali atskleisti, kokios sąlygos ir aplinkos veiksniai skatina tokias išradingas medžioklės strategijas.

  • Katė akivaizdžiai rinkosi jos vaikiną: šeimininkė sugalvojo triuką, bet planas žlugo

    Katė akivaizdžiai rinkosi jos vaikiną: šeimininkė sugalvojo triuką, bet planas žlugo

    Dalis kačių šeimininkų pripažįsta, kad pasikeitus šeimos rutinai augintinio dėmesys gali krypti visai ne ten, kur tikimasi. Taip nutiko ir Tiffany, kuri pastebėjo, kad jos katinas Maple daugiau švelnumo rodo ne jai, o jos vaikinui Jintrinui.

    Gyvūnų elgsenos specialistai pabrėžia, kad katės nėra „pavydžios“ žmogaus prasme, tačiau jos jautriai reaguoja į pokyčius aplinkoje. Naujas žmogus namuose, pasikeitęs dienos režimas, mažiau bendrų ritualų ar stresas gali lemti, kad katė rinksis tą, su kuo jaučiasi saugiausiai ir ramiausiai.

    Kodėl katė pasirenka „mėgstamiausią“?

    Katės dažnai labiau prisiriša prie žmogaus, kuris mažiau spaudžia kontaktui ir leidžia pačiai inicijuoti bendravimą. Joms svarbūs prognozuojami veiksmai, švelnus balsas, pagarba asmeninei erdvei ir aiški kasdienė tvarka, todėl naujas partneris kartais tampa patrauklesnis net netyčia.

    Prisirišimą stiprina ir kvapas. Katės puikiai atpažįsta žmones pagal kvapą, o daiktai, įgėrę šeimininko ar šeimos nario kvapo, joms gali suteikti saugumo jausmą ir veikti kaip savotiška komforto zona.

    Triukas suveikė ne taip, kaip tikėjosi

    Tiffany pastebėjo, kad Maple itin noriai trinas prie daiktų, kurie kvepia Jintrinu, todėl sugalvojo „pervilioti“ katiną gudrybe. Ji pasiėmė dar neskalbtus vaikino sportinius marškinėlius ir tikėjosi, kad Maple atbėgs glaustytis jau prie jos.

    Tačiau realybė buvo kitokia: katinas nepuolė į glėbį, o veikiau atsargiai stebėjo situaciją ir neparodė didesnio entuziazmo. Po kelių nesėkmingų bandymų Tiffany nusprendė nebespausti augintinio ir susitaikyti su tuo, kad katės simpatijų neįmanoma išsireikalauti.

    „Labai džiaugiuosi, kad mano katinas ir mano vaikinas taip gerai sutaria ir kad mūsų namuose kasdien tiek daug meilės“, – sakė Tiffany.

    Ką pataria elgsenos specialistai?

    Norint sustiprinti ryšį su kate, dažniausiai veiksmingiausia grįžti prie paprastų, kasdienių ritualų: reguliarus šėrimas, ramūs žaidimai, skanėstai už pageidaujamą elgesį ir galimybė katei pačiai rinktis kontaktą. Svarbu nebausti ir nekelti balso, nes tai neretai tik didina įtampą ir tolina gyvūną.

    Jei katės elgesys staiga pasikeitė, ji tapo irzli, vengia žmonių, pradėjo šlapintis ne vietoje ar agresyviai reaguoti į prisilietimus, specialistai rekomenduoja pirmiausia pasitarti su veterinaru. Skausmas ar sveikatos problemos gali atrodyti kaip „charakteris“ ar „pavydas“, nors iš tiesų tai būna signalas, kad gyvūnui bloga.

  • Katė prieš kamerą parodė, kaip pasiilgo šeimininkės: įrašas sugraudino milijonus

    Katė prieš kamerą parodė, kaip pasiilgo šeimininkės: įrašas sugraudino milijonus

    Išvykimas studijuoti ar ilgesnė kelionė dažnai reiškia ne tik pokyčius žmogui, bet ir stresą namuose likusiam augintiniui. Socialiniuose tinkluose išplitęs vaizdo įrašas parodė, kaip katė reaguoja į šeimininkės išsikraustymą, ir per trumpą laiką sulaukė milžiniško dėmesio.

    Šiuo atveju jauna mergina, pradėjusi studijas, paliko katę tėvų namuose. Kad ryšys nenutrūktų, šeima virtuvėje įrengė kamerą su mikrofonu, o šeimininkė kartais galėjo stebėti augintinę ir prabilti jai balsu.

    Katė greitai perprato, kad balsas sklinda iš prie lubų pritvirtinto įrenginio, ir pradėjo į jį reaguoti. Vieną dieną ji priėjo prie kameros ir atliko gestą, kurį daugelis žiūrovų suprato kaip akivaizdų ilgesio ženklą.

    Įrašas sulaukė beveik 6 000 000 peržiūrų, o komentaruose žmonės dalijosi panašiomis patirtimis, kai tenka išsiskirti su gyvūnu. Dalis žiūrovų prisipažino, kad tokie vaizdai verčia svarstyti, ar ilgesnės išvykos apskritai vertos emocinės kainos.

    Veterinarijos elgsenos specialistai pabrėžia, kad katės, nors dažnai laikomos savarankiškomis, gali stipriai prisirišti prie žmogaus ir jautriai reaguoti į rutinos pokyčius. Ilgesys ir nerimas dažniau pasireiškia, kai keičiasi namų ritmas, sumažėja dėmesio ar atsiranda naujų dirgiklių.

    Tokiose situacijose svarbu išlaikyti įprastą šėrimo ir žaidimų režimą, užtikrinti slėptuves bei ramias vietas, o išvykusio šeimininko kvapas ant drabužio ar pledo kartais padeda gyvūnui nusiraminti. Nuotolinės kameros gali būti naudingos stebėjimui, tačiau jos nepakeičia kasdienio kontakto, todėl svarbiausia yra patikima priežiūra ir stabilumas namuose.

    Nors dauguma kačių ilgainiui prisitaiko, emocinis krūvis neretai tenka pačiam šeimininkui. Virusinis įrašas dar kartą priminė, kad ryšys su augintiniu nėra vien įprotis, o reali, abipusė prisirišimo forma, kurią išsiskyrimas gali sustiprinti.

  • Šuns reakcija į įvartį prajuokino internetą: futbolą žiūri lyg tikras sirgalius

    Šuns reakcija į įvartį prajuokino internetą: futbolą žiūri lyg tikras sirgalius

    Socialiniuose tinkluose sparčiai plinta vaizdo įrašas, kuriame šuo su neįtikėtinu entuziazmu stebi per televizorių rodomas futbolo rungtynes. Keturių kojų sirgalius seka žaidimą taip įsitraukęs, tarsi suprastų kiekvieną aikštėje vykstantį epizodą. Įrašas per trumpą laiką surinko daugybę peržiūrų ir komentarų.

    Įraše matyti, kaip gyvūnas akimis gaudo kamuolį ir reaguoja į pavojingas atakas prie vartų. Didžiausia akimirka ateina tada, kai įmušamas įvartis: šuo iš džiaugsmo pašoka ir, praradęs pusiausvyrą, nuslysta nuo sofos. Būtent ši netikėta pabaiga ir tapo pagrindine vaizdo įrašo sėkmės priežastimi.

    Kodėl šunys taip reaguoja?

    Specialistai primena, kad šunims judantys objektai ekrane gali sužadinti įgimtą persekiojimo instinktą. Greitai judantis kamuolys, staigūs žaidėjų šuoliai ir dažnai pasikartojantys vaizdo priartinimai sukuria dinamiką, kuri kai kuriuos gyvūnus ypač suaktyvina. Tokiu atveju šuo gali reaguoti ne į patį sportą, o į judesio modelius, panašius į grobio bėgimą.

    Ne mažiau svarbus ir šeimininko elgesys. Gyvūnai jautriai pagauna žmogaus emocijas, o triukšmingas palaikymas, garsesnės frazės ar staigūs judesiai per įvarčio epizodą šuniui tampa signalu, kad vyksta kažkas itin reikšmingo. Todėl džiaugsmas ar sujaudinimas neretai persiduoda ir augintiniui.

    Ką verta žinoti šeimininkams?

    Nors tokie vaizdo įrašai atrodo nekalti, per didelis susijaudinimas gali baigtis traumomis, ypač jei šuo šokinėja nuo baldų ar slysta ant lygių grindų. Jei augintinis linkęs audringai reaguoti, verta pasirūpinti saugia aplinka, o esant nuolatiniam stresui ar pernelyg intensyviam lojimui, nukreipti dėmesį žaislu ar trumpa dresūros užduotimi.

    Vis dėlto internautai tokius kadrus dažniausiai vertina kaip smagią kasdienybės akimirką, atpažįstamą daugeliui gyvūnų mylėtojų. Šis įrašas dar kartą priminė, kad augintiniai neretai tampa tikrais šeimos nariais, dalyvaujančiais net ir emocingiausiuose sporto vakaruose.

  • Prie Černobylio nufotografuotas vilkas su atverta nasrų: specialistai paaiškino, kas vyksta

    Černobylio radiacinio ir ekologinio biosferos rezervato teritorijoje užfiksuotas vilkas, kurio plačiai praverta burna nuotraukoje gali pasirodyti grėsminga. Rezervato specialistai sako, kad vaizdas klaidina ir iš tiesų rodo visiškai įprastą gyvūno elgesį.

    Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad plėšrūnas šiepia dantis ar ruošiasi pulti. Tačiau tyrėjai aiškina, jog tai paprasčiausias žiovulys, dažnas tiek laukiniams, tiek prijaukintiems šuniniams.

    „Gali pasirodyti, kad vilkas grėsmingai išsišiepė, bet iš tikrųjų jis tiesiog žiovauja“, – teigė rezervato specialistai.

    Žiovulys vilkams siejamas su perėjimu iš poilsio į aktyvumą arba atvirkščiai, taip pat gali padėti atsipalaiduoti. Specialistų vertinimu, tikėtina, kad nufotografuotas gyvūnas buvo ką tik pabudęs, todėl ir užfiksuotas būtent šiuo momentu.

    Ekologiniu požiūriu vilkas Černobylio zonoje laikomas vienu svarbiausių plėšrūnų, padedančių palaikyti gamtinę pusiausvyrą. Jis reguliuoja kanopinių gyvūnų populiacijas ir netiesiogiai veikia visą ekosistemą, nes plėšrūnų buvimas keičia grobio elgseną ir pasiskirstymą teritorijoje.

    Pastaraisiais metais Černobylio zona ne kartą atsidūrė mokslininkų dėmesio centre dėl čia stebimos laukinės gamtos sugrįžimo. Ilgalaikis žmonių veiklos sumažėjimas sudarė sąlygas daugeliui rūšių įsitvirtinti, nors mokslininkai pabrėžia, kad radiacinė aplinka gali turėti skirtingą poveikį atskiroms rūšims ir jų sveikatai.

    Rezervate fiksuojami ir kiti gyvūnai bei paukščiai, o stebėsenos nuotraukos dažnai padeda paaiškinti elgseną, kuri iš pažiūros atrodo neįprasta. Specialistai ragina tokius kadrus vertinti atsargiai, nes vienas momentas nuotraukoje ne visada atspindi realią gyvūno būseną ar ketinimus.

  • Kodėl kai kurios gyvūnų patelės palieka jauniklius: biologai įvardijo dažniausias priežastis

    Socialiniuose tinkluose emocijų dažnai sukelia vaizdai, kai gyvūnų patelė nusisuka nuo ką tik gimusio jauniklio. Vis dėlto biologai pabrėžia, kad jauniklių palikimas ar atstūmimas gyvūnų pasaulyje nėra retenybė, o dažnai paaiškinamas išlikimo logika ir ribotais ištekliais.

    Viena geriausiai ištirtų strategijų yra vadinamasis vados mažinimas, ypač paplitęs tarp paukščių. Kai maisto trūksta, tėvai gali investuoti į stipresnius jauniklius, o silpnesniems resursų nebeužtenka, todėl jie žūsta arba būna paliekami.

    Tokia elgsena evoliuciškai gali būti naudinga, nes didina tikimybę, kad bent dalis palikuonių pasieks savarankiškumą. Kitaip tariant, geriau užauginti vieną ar kelis stiprius jauniklius, nei rizikuoti prarasti visą vadą dėl per mažo maisto.

    Mokslininkų aprašomuose lauko tyrimuose fiksuota, kad sumažinus vados dydį kai kurių rūšių patelės kitą sezoną dažniau išgyvena ir sėkmingiau vėl peri. Tai siejama su mažesne energijos kaina: šėrimas, šildymas ir apsauga reikalauja daug jėgų, ypač nepalankiomis sąlygomis.

    Specialistai išskiria ir kitas dažnas priežastis, kodėl patelė gali atstumti jauniklį: staigūs aplinkos pokyčiai, triukšmas, plėšrūnų grėsmė, sutrikęs maitinimosi režimas ar ekstremalios oro sąlygos. Karščio bangos ar ilgesnės sausros gali sumažinti maisto prieinamumą ir padidinti jauniklių mirtingumą, o tai dar labiau „stumdo“ tėvus rinktis griežtesnę išteklių paskirstymo strategiją.

    Nemažą vaidmenį turi ir patelės patirtis. Pirmą kartą atsivedusios patelės kai kuriose rūšyse dažniau daro priežiūros klaidų, vėluoja pradėti žindyti ar ne taip efektyviai gina jauniklius, todėl kartais jauniklis paliekamas kaip „neperspektyvus“ esant papildomam stresui.

    Tyrimai su nelaisvėje laikomais gyvūnais rodo, kad atstumtų jauniklių patirtys gali turėti ilgalaikių pasekmių elgsenai suaugus. Užaugę individai, patyrę atstūmimą, vėliau kartais patys dažniau demonstruoja panašius priežiūros sutrikimus, ypač jei aplinka kelia stresą.

    Mokslininkai tai aiškina kompleksu veiksnių: nuo socialinio mokymosi iki biologinių mechanizmų, susijusių su streso reguliavimu organizme. Tokiais atvejais kalbama ir apie epigenetinius procesus, kai aplinkos patirtis gali paveikti genų raišką, o tai susiję su elgesio reakcijomis vėlesniame gyvenime.

    Žmogui jauniklio palikimas dažnai atrodo kaip beprasmis žiaurumas, tačiau gamtoje prioritetas yra reprodukcinė sėkmė ir išlikimas. Jei patelė išsekina save bandydama išmaitinti visus, gali neišgyventi pati arba kitą sezoną nebesusilaukti palikuonių.

    Biologai pabrėžia, kad tokios strategijos nėra „blogos“ ar „geros“ moraline prasme: tai prisitaikymas prie ribotų resursų. Dėl to jauniklių atstūmimas kai kuriais atvejais tampa ne išimtimi, o vienu iš būdų, kaip rūšys išsilaiko kintančioje aplinkoje.

  • Mokslininkai išskaidė paukščių giesmes: 3 160 rūšių dainos sudėliotos iš 8 pagrindinių motyvų

    Mokslininkai paskelbė vieną plačiausių iki šiol paukščių giesmių tyrimų: išanalizavę apie 116 000 įrašų iš 3 160 rūšių jie nustatė, kad giesmės dažniausiai sudarytos iš aštuonių bazinių akustinių motyvų.

    Tarp šių motyvų minimi, pavyzdžiui, trelės, švilpesiai ir harmoningos natos. Tyrėjų teigimu, būtent šių pasikartojančių struktūrų deriniai sukuria tūkstančių rūšių atpažįstamą ir dažnai labai sudėtingą „muziką“.

    Didžiausias dėmesys tyrime skirtas žvirbliniams, kurie sudaro beveik 60 proc. visų paukščių ir apima daugiau nei 6 500 rūšių. Šių paukščių giesmės dažniausiai naudojamos porai pritraukti arba varžovams atbaidyti, o jų forma gali svyruoti nuo trumpų pasikartojančių natų iki ilgesnių melodinių frazių.

    Tyrėjai pabrėžia, kad iki šiol buvo neaišku, kaip skirtingose buveinėse gyvenančios rūšys suformuoja taip smarkiai besiskiriančius giedojimo raštus. Naujoji analizė leidžia kalbėti apie bendrą „konstruktorių“: motyvai, panašu, atsirado ankstyvame giesmės evoliucijos etape ir vėliau ne kartą prisitaikė prie vietinių sąlygų.

    Skirtingai nei daugelyje ankstesnių darbų, kurie dažnai apsiriboja tokiais parametrais kaip garso aukštis ar dažnis, šiame tyrime nagrinėta smulki giesmės struktūra laike ir dažnių srityje. Tai suteikė galimybę palyginti įrašus didžiuliu mastu ir atsekti pasikartojančias formas net ir tarp tolimai giminingų rūšių.

    Pasak autorių, kiekviena rūšis paprastai naudoja maždaug penkis iš aštuonių motyvų. Dauguma rūšių remiasi vienu vyraujančiu motyvu, tačiau kitos pasitelkia labiau subalansuotą derinį, priklausantį nuo to, kokio aiškumo ir kokiu atstumu reikia komunikacijai konkrečioje aplinkoje.

    Tyrime akcentuojami ir ryškūs buveinių skirtumai. Vienodo, tolygaus švilpesio tipo motyvai dažniau siejami su tropiniais miškais, kur tanki augmenija slopina garso sklidimą, o itin greitos trelės dažnesnės vidutinio klimato juostose, kur svarbi artimo nuotolio komunikacija ir intensyvus sezoninis poravimasis.

    Nepriklausomi ekspertai pažymi, kad toks požiūris gali praplėsti supratimą ne tik apie paukščių komunikaciją, bet ir apie sudėtingų akustinių sistemų evoliuciją apskritai. Metodika, pagrįsta struktūrų palyginimu dideliuose duomenų rinkiniuose, ateityje gali būti pritaikoma ir kitoms gyvūnų grupėms, kur garsas atlieka svarbų vaidmenį.