Tag: Gyvūnų elgsena

  • Antarktidoje nufilmuotas tąsantis „sniego angelą“ ruonis: mokslininkai paaiškino, kodėl taip elgiasi

    Ukrainos poliarininkai Antarktidoje užfiksavo neįprastą vaizdą – ruonis apsivertė ant nugaros ir sniege pasivartė taip, lyg darytų „sniego angelą“.

    Epizodas nufilmuotas netoli Antarkties stoties Akademikas Vernadskis, esančios Galindezo saloje. Vaizdais pasidalijo Nacionalinis Antarkties mokslo centras.

    Kaip paaiškino 31-osios Ukrainos Antarkties ekspedicijos biologas Kyrylas Sulima, toks elgesys ruoniams būdingas – taip jie mėgsta pasikasyti.

    Pasivartęs sniege ruonis nušliaužė prie kitų savo gentainių ir įsitaisė pailsėti ant ledo luito. Visa tai nufilmuota ant pakrantės ledo vienoje iš Galindezo salos įlankų.

    Gyvenimas ant ledo luitų

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad šių ruonių gyvenimas glaudžiai susijęs su ledu. Ant ledo luitų jie ne tik ilsisi, bet ir atsiveda bei augina jauniklius.

    Tokiose vietose ruoniams patogu: jie greičiau išlipa į paviršių, bet kartu išlieka arti vandens, vadinasi – ir maisto.

    Poliarininkai sako, kad kelionių po Antarktidą metu šiuos ruonius galima sutikti ir pavieniui, ir didelėmis grupėmis – kartais jų susiburia kelios dešimtys ar net šimtai.

  • Mokslininkai nufilmavo, kaip aštuonkojai prasispraudžia pro skylutes: paaiškėjo aiški veiksmų seka

    Aštuonkojai garsėja kaip vieni geriausių „pabėgimo meistrų“ gyvūnų pasaulyje, tačiau iki šiol nebuvo iki galo aišku, kaip jiems pavyksta prasigrūsti pro, atrodytų, absurdiškai mažas angas. Dabar tyrėjai jų judesius nufilmavo iš kelių kampų ir išskaidė kadrą po kadro.

    Kaip aprašo „ZME Science“, analizuojant įrašus paaiškėjo, kad tai nėra vien paprastas kūno „suspaudimas“ – aštuonkojai taiko nuoseklią, koordinuotą veiksmų seką. Priklausomai nuo angos dydžio, jie pereina tris arba keturis etapus, o galutinė kūno dalis, kuri praeina pro angą, dažnai būna mantija.

    Tyrime dalyvavo trys paprastieji aštuonkojai (Octopus vulgaris) ir keturi jauni majų aštuonkojai. Gyvūnai buvo filmuojami bandant įveikti skirtingo dydžio skyles skaidriose akrilo pertvarose, kad būtų galima tiksliai matyti judesius.

    Tokie rezultatai padeda geriau suprasti ne tik gyvūnų elgseną, bet ir biomechaniką: kaip lankstus kūnas ir „aštuonios rankos“ sugeba atlikti labai tikslius veiksmus. Ilgainiui tai gali būti naudinga ir inžinerijai – pavyzdžiui, kuriant minkštuosius robotus, galinčius prasiskverbti pro siauras ertmes.

    Kaip vyksta „pabėgimas“ per skylę

    Analizuojant 30 sėkmingų prasiskverbimų, kuriuos atliko paprastieji aštuonkojai, išryškėjo pasikartojanti rutina. Pirmiausia gyvūnas tarsi „žvalgosi“ – vieną čiuptuvą įkiša pro angą ir įvertina situaciją.

    Tuomet pro angą prakiša dar kelis čiuptuvus – dažniausiai iš viso tris–penkis. Įkišti čiuptuvai kitoje pusėje susiriečia atgal, o jų siurbtukai įsikimba į pertvarą.

    Tada aštuonkojis, standindamas ir tiesdamas čiuptuvus, pasitelkia juos kaip atramą: atsispirdamas ir tuo pačiu traukdamas, jis pritraukia likusias galūnes bei kūną arčiau angos. Jei skylė pakankamai didelė, šio trijų etapų plano paprastai užtenka.

    Jei anga ankštesnė, dažnai atsiranda papildomas – ketvirtasis – žingsnis. Tokiu atveju aštuonkojis pirmiausia „susitvarko“ su likusiais čiuptuvais, o tik tada perkelia galvą ir mantiją, matomai sutraukdamas raumenis, kad ši dalis tilptų pro angą.

    Ar tikrai užtenka, kad tilptų snapas?

    Dažnai kartojamas teiginys, kad aštuonkojis gali pralįsti pro bet kokią angą, jei tik pro ją telpa jo snapas. Tačiau stebėjimai rodo, kad realybė sudėtingesnė: pro angą turi prasigrūsti ir storesnės čiuptuvų bazės, kurios gali tapti kliūtimi net tada, kai snapas teoriškai tilptų.

    Tyrėjai taip pat atkreipė dėmesį, kad reikšmės gali turėti ir struktūros aplink centrinę nervų sistemą. Kaip apytikris dydžio rodiklis buvo naudotas atstumas tarp akių.

    Majų aštuonkojai suteikė papildomą užuominą apie ribas: jie nepraėjo pro mažiausias, 10 milimetrų skyles. Kai buvo pasiūlytos skirtingo dydžio angos, gyvūnai pirmiausia tyrinėjo mažesnę, bet galiausiai rinkosi didesnį praėjimą.

    Vis dėlto lieka atviras klausimas, ar aštuonkojis iš anksto „supranta“, kad anga yra neįveikiama, ar tai paaiškėja tik bandant. Patys autoriai pažymi, kad tam reikėtų papildomų eksperimentų.

    Kodėl tai svarbu robotikai

    Mokslininkai jau seniai domisi, kaip aštuonkojai koordinuoja itin lankstų kūną ir aštuonias galūnes, gaudami milžinišką jutiminės informacijos kiekį. Šis tyrimas išsiskiria tuo, kad nagrinėja ne vieno čiuptuvo judesį, o viso kūno „strategiją“, kai reikia įveikti kliūtį.

    Tokia organizuota judesių seka gali tapti įkvėpimu minkštųjų robotų kūrimui. Pavyzdžiui, ateityje tokie robotai galėtų prasiskverbti pro griuvėsius ar siaurus plyšius gelbėjimo operacijose, išlaikydami vietą jutikliams ir įrankiams.

    Tyrimas publikuotas „Journal of Experimental Biology“.

  • Tyrimas parodė, kodėl katės miaukia garsiau, kai šalia yra žmogus

    Tyrimas parodė, kodėl katės miaukia garsiau, kai šalia yra žmogus

    Katės miaukimas dažnai skamba kaip paprastas dėmesio prašymas, tačiau naujas tyrimas rodo, kad jis gali būti ir labai kryptingas signalas žmogui – tarsi raginimas „sutvarkyti“ situaciją, kurios pati katė išspręsti negali.

    Tai paaiškėjo, kai Brazilijos San Paulo universiteto gyvūnų elgsenos tyrėjai stebėjo 38 namines kates skirtingomis sąlygomis: kai žmogus yra šalia ir kai jo kambaryje nėra.

    Eksperimente katėms buvo pateikta problema – mėgstamas skanėstas įdėtas į mažą plastikinę dėžutę su skylutėmis. Kvapas ir grobis pasiekiami, tačiau pačiai katei jų ištraukti nepavyksta – tam praverstų žmogaus „įrankis“, priešpriešiniai nykščiai.

    Rezultatas buvo aiškus: esant žmogui katės balsu „skųsdavosi“ gerokai dažniau, o tyrėjų vertinimu tai atitinka miaukimo kaip komunikacijos priemonės katės ir žmogaus santykyje vaidmenį.

    Katės su žmogumi miaukė kelis kartus dažniau

    Tyrėjai vieną minutę stebėjo kates dviem scenarijais: kai žmogus yra patalpoje ir skiria dėmesį, ir kai katė paliekama viena. Palyginus abi situacijas, miaukimo buvo gerokai daugiau tada, kai šalia buvo kam „adresuoti“ signalą.

    Iš viso užfiksuoti 86 miaukimai, kai patalpoje buvo žmogus, ir 20 miaukimų, kai katė buvo viena. Taip pat nustatyta, kad miaukimo tikimybė, žmogui esant kambaryje, buvo daugiau nei 16 kartų didesnė.

    Kitaip tariant, katės ne šiaip „vokalizavo į aplinką“ – jos dažniau rinkosi balsą būtent tada, kai buvo reali galimybė sulaukti reakcijos ir pagalbos.

    Žvilgsnis į žmogų ir į dėžutę – tarsi prašymas veikti

    Tyrėjai fiksavo ne tik garsus, bet ir elgesį. Miaukdamos katės dažnai žiūrėdavo į žmogų, o kai kada kaitaliodavo žvilgsnį tarp žmogaus ir dėžutės su skanėstu – tai priminė prašymą įsikišti.

    Kai žmogaus nebuvo, katės daugiau laiko praleisdavo stovėdamos ir žiūrėdamos į duris. Toks elgesys leidžia manyti, kad katės prisitaiko prie to, kas gali išspręsti problemą: jei pagalbininko nėra, strategija keičiasi.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tai dar nereiškia, jog katės sąmoningai „supranta“ žmogaus galimybes ar kad kiekvienas miauktelėjimas yra apgalvotas prašymas. Tačiau duomenys rodo, kad miaukimas gali būti nukreiptas į konkretų adresatą – žmogų.

    Svarbi išlyga: tirtos katės buvo linkusios miaukti dėl maisto

    Tyrimas turėjo ir apribojimų. Imtis buvo palyginti nedidelė, be to, atrinktos katės, kurių šeimininkai jau buvo pastebėję ryškesnį miaukimą, kai kalba pasisuka apie maistą.

    Dėl to rezultatai gali ne taip tiksliai atspindėti „tylesnių“ kačių elgesį. Visgi išvada papildo seniau keltą mintį, kad naminės katės miaukimą ypač dažnai naudoja bendraudamos su žmonėmis, o ne tarpusavyje.

    Tyrėjų darbas publikuotas mokslo žurnale „Animal Behaviour“, o ateityje planuojama detaliau lyginti skirtingus miaukimo tipus įvairiose situacijose – galbūt katės naudoja skirtingus garsus skirtingiems prašymams.

  • Aštuonkojai pralenda pro itin mažas skyles: mokslininkai aiškinasi, kaip tai daro

    Aštuonkojai pralenda pro itin mažas skyles: mokslininkai aiškinasi, kaip tai daro

    Aštuonkojai gali prasmukti pro stebėtinai mažas angas – kartais atrodančias per ankštas tokiam gyvūnui. Mokslininkus ir robotikos inžinierius ypač domina, kaip jiems pavyksta taip stipriai deformuoti kūną neprarandant kontrolės.

    Kaip rašoma žurnale „Journal of Experimental Biology“ publikuotame darbe, pagrindinė fizinė riba aštuonkojui pralįsti pro „butelio kaklelį“ yra jo kietas snapas. Visa kita priklauso nuo to, kaip vikriai gyvūnas sugeba koordinuoti minkštą kūną, čiuptuvus ir mantiją.

    Tyrėjų komanda – galvakojų moliuskų specialistai iš Italijos ir Austrijos bei Singapūro nacionalinio universiteto Pažangiosios robotikos centro inžinieriai – siekė suprasti, kokias konkrečias judesių strategijas aštuonkojai pasitelkia skirtingo dydžio angose.

    Praktinė šio darbo reikšmė – ne vien biologijos žinios. Aštuonkojų gebėjimas judėti ankštose erdvėse gali padėti kurti minkštuosius robotus, kurie ateityje būtų naudingesni, pavyzdžiui, paieškos ir gelbėjimo operacijose.

    Kaip buvo tiriamas pralindimas

    Komanda detaliai stebėjo tris jaunus paprastuosius aštuonkojus (Octopus vulgaris), kai šie lindo pro skirtingo dydžio skyles. Elgesys buvo filmuojamas, o įrašai analizuojami ieškant pasikartojančių judesių „blokų“.

    Tyrime vartojama sąvoka „motoriniai primityvai“ reiškia bazinius judesio elementus, kuriuos nervų sistema gali jungti į sudėtingesnius veiksmus. Ši idėja kilo neuro moksle, bet vėliau prigijo ir robotikoje.

    Mokslininkai pastebėjo, kad pasirinkta pralindimo strategija keičiasi priklausomai nuo to, kiek anga yra didelė lyginant su paties aštuonkojo kūnu.

    Trijų ir keturių žingsnių strategijos

    Kai anga būdavo santykinai didesnė, aštuonkojai dažniausiai laikydavosi trijų žingsnių sekos: pirmiausia „žvalgyba“, tada čiuptuvų perstatymas ir galiausiai pralindimas. Tyrėjai šį elgesį apibūdina kaip gana nuoseklų ir pasikartojantį.

    Iš pradžių aštuonkojis čiuptuvais apčiupinėdavo angą ir pradėdavo lįsti, dažnai pirmas prakišdamas vieną čiuptuvą (dažniausiai iš priekinių, kairėje), o po to – iki penkių kitų.

    Vėliau, remdamasis dviem jau prakištais čiuptuvais ir jų siurbtukais „prisikibdamas“ prie pertvaros aplink angą, gyvūnas atsispirdavo ir atsargiai vienu metu prastumdavo mantiją bei likusius čiuptuvus.

    Kai anga būdavo mažesnė, paskutinis etapas išsiskaidydavo į du atskirus veiksmus: pirmiausia perstatomi likę čiuptuvai, o tik tuomet atskirai prakišama mantija. Taip susidarydavo keturių žingsnių strategija.

    Kodėl mantija – sunkiausia dalis

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad galvos ir mantijos pralindimas atrodo ypač jautrus momentas, nes ten yra gyvybiškai svarbūs organai. Tarp jų – trys širdys, virškinimo sistema ir centrinės nervų sistemos dalis, apjuosianti stemplę.

    Dar viena reikšminga detalė – centrinę nervų sistemą dengia standesnis kremzlinis „apvalkalas“. Jo dydį mokslininkai vertino netiesiogiai, matuodami atstumą tarp aštuonkojų akių, ir naudojo kaip orientyrą, kokio dydžio anga teoriškai turėtų būti „įveikiama“.

    Vis dėlto stebėta, kad, pasitelkę keturių žingsnių strategiją, paprastieji aštuonkojai gebėjo pralįsti ir pro angas, kurios buvo šiek tiek mažesnės už atstumą tarp jų akių. Vaizdo įrašuose matyti, kaip jie raumenimis itin tiksliai deformuoja mantiją, kad ši praeitų pro, atrodytų, neįmanomai ankštą vietą.

    Autoriai mano, kad geriau supratus tokias judėjimo strategijas, atsiranda naujų principų minkštųjų robotų dizainui. Skirtingai nei dažnai „gyvatiškos“ formos sprendimai, aštuonkojo įkvėptas modelis teoriškai leistų sutalpinti daugiau jutiklių ir manipuliatorių, neprarandant gebėjimo judėti labai ankštose erdvėse.

  • 70 metų prijaukintų lapių eksperimentas: jų smegenyse aptiktas pokytis siejamas su šunų kilme

    Dar 1959 metais Sibire pradėtas neįprastas eksperimentas parodė, kaip greitai laukinį gyvūną galima pakeisti atranka į draugiškumą žmogui. Per kelias lapių kartas dalis jauniklių ėmė patys ieškoti kontakto su žmonėmis, o elgesys vis labiau priminė šunų.

    Dabar mokslininkai skelbia radę galimą biologinį tokio virsmo pėdsaką smegenyse. Naujas tyrimas rodo, kad lapės, kryptingai veistos dėl paklusnumo ir ramaus elgesio, turi mažiau neuronų smegenų srityje, siejamoje su agresija.

    Šis rezultatas svarbus ne tik lapių istorijai – jis gali padėti geriau suprasti, kaip ilgainiui vilkai tapo šunimis. Mintis paprasta: ankstyviausias prijaukinimo „lūžis“ galėjo būti susijęs su baimės ir agresijos mažėjimu, o tik vėliau atsirado ryškūs išvaizdos pokyčiai.

    Vis dėlto patys autoriai pabrėžia, kad išvada dar nėra galutinis atsakymas: tirtų smegenų imtis buvo nedidelė, todėl kol kas neįmanoma tvirtai pasakyti, ar neuronų skirtumai yra tiesioginė paklusnumo priežastis.

    Sibiro lapių atrankos istorija

    Eksperimentą 1959 metais pradėjo sovietų genetikas Dmitrijus Beliajevas ir jo kolegė Liudmila Trut. Jie pasirinko sidabrines lapes iš kailinių žvėrelių ūkių ir kiekvienoje kartoje poravo tik tas, kurios į žmones reagavo ramiausiai – tai buvo vienintelis atrankos kriterijus.

    Rezultatai pasirodė greičiau, nei daugelis tikėjosi: jau po šešių kartų dalis lapių ėmė aktyviai ieškoti žmogaus dėmesio. Ilgainiui kai kurių gyvūnų elgesyje ir išvaizdoje pasirodė šunims būdingi bruožai, pavyzdžiui, nulėpusios ausys ar trumpesnis snukis.

    1970 metais mokslininkai papildomai pradėjo formuoti ir priešingą liniją – atrinkdami agresyvias, į žmogų priešiškai reaguojančias lapes. Taip per dešimtmečius susiformavo dvi ryškiai kontrastingos populiacijos, suteikusios progą palyginti, kaip atranka veikia ne tik elgesį, bet ir biologiją.

    Kas rasta smegenyse

    Tyrėjai, bendradarbiaudami su Rusijoje prižiūrima lapių kolonija, ištyrė devynerias išsaugotas lapių smegenis: po tris iš „draugiškos“, „agresyvios“ ir laukinių lapių grupių. Daugiausia dėmesio skirta ventromedialiniam pagumburiui – nedidelei sričiai, susijusiai su socialiniu elgesiu ir agresijos reguliavimu.

    Naudodami fluorescencinius žymenis, mokslininkai skyrė skirtingų tipų ląsteles ir nustatė, kad prijaukintų lapių grupėje buvo mažiau neuronų, siejamų su agresyvia reakcija, nei agresyviai veistose lapėse. Tai leidžia manyti, jog atranka į draugiškumą gali keisti pačią smegenų ląstelių sudėtį.

    Tačiau tyrimas turi svarbų apribojimą: imtis maža, tad kol kas negalima tvirtinti, kad būtent šis neuronų sumažėjimas „sukuria“ paklusnumą. Greičiau tai – kandidatinis mechanizmas, kurį reikėtų tikrinti platesniuose tyrimuose.

    Užuominos apie šunų prijaukinimą

    Mokslininkai iki šiol diskutuoja, kaip prasidėjo vilkų prijaukinimas: vieni svarsto, kad mažiau baikštūs vilkai patys laikėsi arčiau žmonių stovyklų dėl maisto likučių, kiti neatmeta ir žmonių įsikišimo auginant vilkų jauniklius. Bet kuriuo atveju, gyvūnai, turėję mažesnę baimę ir agresiją, galėjo įgyti pranašumą.

    Lapių eksperimentas rodo, kad paveldimos elgesio tendencijos, veikiamos kryptingos atrankos, gali keistis palyginti greitai. Straipsnyje taip pat minima, kad atskiras 2026 metų spalio 30 dieną paskelbtas darbas, analizuojantis šunų genetinius duomenis, rado požymių, jog sumažėjusios agresijos ir baimės atranka skirtingose šunų linijose buvo nuoseklesnė nei išvaizdos bruožų atranka, o dalis elgesio pokyčių galėjo įvykti anksti prijaukinimo istorijoje.

    Kartu šios krypties tyrimai stiprina prielaidą, kad pirmasis žingsnis link šuns galėjo būti būtent elgesio virsmas – tolerancija žmogui ir mažesnė agresija, – o tik vėliau sekė ryškūs kūno ir išvaizdos pokyčiai. Nagrinėtas tyrimas publikuotas žurnale „Current Biology“.

  • Etiopijoje stebėta neįprasta draugystė: bulius ir patinas asilas poravosi ne tik dėl sekso

    Etiopijos plynaukštėje mokslininkai užfiksavo neįprastą dviejų patinų – buliaus Achille ir asilo Patroclo – ryšį: gyvūnai leido laiką kartu, vienas kitą laižė, trynėsi ir kartotinai turėjo penetracinį seksą.

    Toks elgesys aprašytas žurnale „Current Biology“ paskelbtame tyrime, kurio autoriai kelia klausimą, kodėl dviejų skirtingų rūšių patinai rinkosi vienas kitą net ir tuomet, kai šalia buvo jų rūšies patelių.

    Tyrėjai pastebi, kad labiau nei pats faktas, jog gyvūnai poravosi, stebina mūsų pačių reakcija: dažnai linkstama manyti, kad seksas gyvūnų pasaulyje visų pirma yra reprodukcijos įrankis, nors praktikoje jis gali turėti ir socialinių funkcijų.

    Stebėjimų metu poravimąsi lydėjo ir akivaizdūs tarpusavio prieraišumo ženklai, todėl daroma prielaida, kad tokios sąveikos galėjo stiprinti jų tarpusavio ryšį, o ne būti atsitiktinis „paklydimas“.

    Atsitiktinis atradimas ir konkretūs skaičiai

    Achille ir Patroclo pora tyrėjų akį patraukė visai kito darbo metu – mokslininkai Etiopijoje stebėjo geladų (gelada beždžionių) elgesį, kai netikėtai pastebėjo buliaus ir asilo sąveiką.

    Vėliau, nusprendę porą stebėti nuosekliau, jie užfiksavo 51 užšokimo bandymą, iš kurių 34 atvejais buvo penetracija. Tyrime pabrėžiama, kad aktyvų vaidmenį demonstravo ir asilas: jis pats pateikdavo užpakalinę kūno dalį ir inicijuodavo kontaktą.

    Tyrėjai taip pat pastebėjo, kad po poravimosi gyvūnai neretai rodydavo „švelnumo“ gestus – trynimąsi, laižymąsi, buvimą greta. Tai sustiprino mintį, kad seksas galėjo būti jų socialinio ryšio dalis.

    Vis dėlto išvados atsargios: detaliai pora stebėta tik keturias dienas, todėl neįmanoma pasakyti, kiek ilgai šis ryšys tęsėsi ir ar jis kartojosi vėliau.

    Ką apie tai sako gyvūnų elgsenos tyrimai

    To paties lyties seksualinis elgesys gyvūnų pasaulyje nėra retenybė: mokslinėje literatūroje minimi pranešimai apie daugiau nei 1 500 rūšių, kuriose fiksuotos tokios sąveikos.

    Straipsnyje primenamas ir 2023 metų tyrimas, kuriame toks elgesys dokumentuotas 261 žinduolių rūšyje, o dažniau jis pasitaikė socialiose rūšyse. Tai siejama su galimu vaidmeniu palaikant tarpusavio ryšius ar mažinant įtampą grupėje.

    Tuo metu tarprūšinis seksualinis elgesys aptinkamas rečiau, bet taip pat žinomas. Pavyzdžiui, minimi atvejai, kai japoninės makakos užšoka ant sikų elnių, nors tokios sąveikos ne visada būna abipusės.

    Achille ir Patroclo atvejis išskirtinis tuo, kad, sprendžiant iš stebėjimų, jų ryšyje atsirado ir akivaizdus tarpusavio „pasirinkimo“ elementas bei po kontakto sekęs prieraišumas.

    Kodėl seksas nebūtinai reiškia reprodukciją

    Evoliucinėje biologijoje dažnai keliamas klausimas, kodėl gyvūnai investuotų laiką ir energiją į seksualinį elgesį, kuris tiesiogiai nesukuria palikuonių. Tokie atvejai neretai aiškinami klaida atpažįstant partnerį, partnerių trūkumu ar „neatrankiu“ poravimusi.

    Tačiau tyrimo autoriai ir su tema siejama mokslinė diskusija pabrėžia: prielaida, kad „numatytasis“ modelis yra tik patinų ir patelių seksas, gali riboti tai, kokius paaiškinimus laikome įmanomais.

    Tekste aptariama ir vadinamoji „queer“ perspektyva moksle, kuri skatina kritiškai įvertinti, kaip žmogiškos nuostatos apie lytį ir seksualumą formuoja klausimus bei kategorijas. Tai nereiškia, kad gyvūnams priskiriamos žmonių tapatybės ar orientacijos.

    Galutinis atsakymas, kodėl būtent Achille ir Patroclo rinkosi vienas kitą, lieka neaiškus. Vis dėlto šis trumpas stebėjimas primena, kad gyvūnų elgsena gali būti įvairesnė, nei įprasta manyti, o socialiniai ryšiai kartais gali būti tokie pat svarbūs kaip ir reprodukcija.

  • Tyrimas: paukščių giesmė ir žmonių kalba laikosi panašių „paslėptų“ taisyklių

    Nors žmonių kalbos ir dainos skamba labai skirtingai, naujas tyrimas rodo netikėtą bendrumą: panašūs „paslėpti“ sekų dėsningumai aptinkami ir paukščių giesmėse.

    Mokslininkai, kurių darbas šią savaitę publikuotas žurnale „Science“, lygino paukščių giesmių struktūrą su žmonių kalbos ir dainavimo pavyzdžiais, ieškodami universalių akustinių modelių.

    Analizėje sugretintos 367 paukščių rūšių giesmės ir 52 žmonių kalbų pavyzdžiai. Tyrėjai siekė suprasti, ar skirtingoms rūšims būdingi panašūs principai gali atsirasti nepaisant milžiniškų biologinių ir kultūrinių skirtumų.

    Išvada paprasta, bet intriguojanti: dalis žmogaus kalbai ir dainavimui būdingų dėsningumų pasirodė esantys plačiai paplitę ir paukščių pasaulyje. Tai leidžia manyti, kad kai kuriuos balsų sekų principus gali formuoti ne vien kultūra ar mokymasis, bet ir patys garso kūrimo mechanizmai.

    Kaip buvo lyginamos giesmės ir kalba

    Tyrimui reikėjo didelio kiekio paukščių įrašų. Tam pasitelkti vieši įrašų archyvai, į kuriuos paukščių garsus kelia gamtos entuziastai iš viso pasaulio.

    Tyrėjai rankiniu būdu sužymėjo atskirus „skiemenis“ daugiau nei 360 rūšių giesmėse ir sukaupė per 70 000 paukščių giesmių skiemenų analizę.

    Šie duomenys palyginti su žmonių kalbos ir dainavimo duomenų rinkiniais iš įvairių pasaulio kalbų ir kultūrų. Kai kuriais atvejais buvo ypač patogu tai, kad tuose rinkiniuose sužymėti to paties žmogaus ir kalbėjimo, ir dainavimo įrašai.

    Ritmas, skiemenų ilgis ir aukščio pokyčiai

    Vienas pastebėtų panašumų – ir žmonės, ir paukščiai dažnai užbaigia frazes ilgesniais skiemenimis. Tokia pabaiga gali suteikti struktūros pojūtį ir padėti „uždaryti“ garsinį sakinį.

    Taip pat nustatyta tendencija skiemenis dėlioti taip, kad gretimuose skiemenyse būtų mažiau staigių tono (aukščio) šuolių. Kitaip tariant, tiek paukščių giesmėse, tiek žmonių vokalizacijoje dažnai siekiama sklandesnių perėjimų.

    Dar viena bendra ypatybė – reguliarus ir nuspėjamas ritmas. Tyrėjai pastebi, kad kai kuriais atvejais paukščių giesmė buvo panašesnė į žmonių dainavimą nei į kalbą, o kitais – priešingai.

    Netikėta išvada apie „vokalinį mokymąsi“

    Mokslininkai tikrino hipotezę, kad sekų dėsningumus turėtų stipriai veikti gebėjimas mokytis balsų iš kitų – vadinamasis vokalinis mokymasis. Žmonėms jis esminis: kalbos struktūrą perimame iš aplinkos, ypač vaikystėje.

    Tarp paukščių taip pat yra rūšių, kurios mokosi giesmės, tačiau yra ir tokių, kurios laikomos nevokaliniais „mokytojais“. Tyrime lygintos dvi vokalinį mokymąsi turinčios paukščių grupės (giesmininkai ir kolibriai) su artimomis grupėmis, kurios paprastai nelaikomos vokaliniais mokiniais (suboskinai ir lakštingaliniai ožiai).

    Vis dėlto ryškaus skirtumo, kuris aiškiai sietų dėsningumus su vokaliniu mokymusi, aptikta mažai. Kitaip tariant, skirtingų rūšių variacija, tyrėjų vertinimu, neatrodė tiesiogiai paaiškinama vien tuo, ar paukštis mokosi „dainuoti“ iš kitų.

    Kas galėtų lemti panašumus

    Tyrėjai pripažįsta, kad norint tiksliai atsakyti, kas sukuria šiuos panašumus, reikės papildomų darbų. Vis dėlto jie siūlo vieną tikėtiną paaiškinimo kryptį.

    Hipotezė tokia: panašūs dėsningumai gali rastis dėl bendrų fizinių garso kūrimo apribojimų. Ir žmonėms, ir paukščiams būtina tiksliai suderinti kvėpavimą su balso aparatu – raumenų judesius ir oro srautą iš plaučių.

    Jeigu šis paaiškinimas pasitvirtintų, panašių vokalinių sekų principų galėtų būti aptinkama ir kitų gyvūnų skleidžiamuose garsuose. Tačiau kol kas tai – tik kryptis būsimoms studijoms, o ne galutinė išvada.

    Ar paukščiai galėjo įkvėpti žmonių dainavimą?

    Tyrime taip pat keliamos platesnės idėjos apie kultūrinę įtaką: giesminiai paukščiai evoliuciškai atsirado maždaug prieš 50 milijonų metų – gerokai anksčiau, nei žmonių giminės linija atsiskyrė nuo kitų beždžionių.

    Vadinasi, paukščių giesmės lydėjo žmonių protėvius per didžiąją evoliucijos dalį. Tyrėjai primena, kad paukščių garsai įvairiais laikais ir skirtingose kultūrose įkvėpė muziką, todėl neatmetama, jog natūralūs garsovaizdžiai galėjo prisidėti ir prie ankstyvųjų žmonių bandymų kurti muziką.

    Ši idėja, kaip pabrėžiama, kol kas išlieka klausimu, į kurį ateities tyrimai galėtų pateikti daugiau atsakymų.

  • Mažosios nendrinės gyvatės nuo plėšrūnų sprunka versdamosi „ratais“ – mokslininkai paaiškino kaip

    Dauguma gyvačių pavojų bando išvengti šliauždamos, tačiau Pietryčių Azijoje gyvenančios mažosios nendrinės gyvatės turi kur kas keistesnį „triuką“ – jos pabėga versdamosi kūnu tarsi ratu.

    Šie smulkūs ropliai gali atlikti nuoseklią kūlvirsčių seriją ir taip judėti gerokai greičiau nei įprastai šliauždami. Apie tai rašo „ZME Science“, remdamasis nauju mokslininkų tyrimu.

    Tyrėjai nustatė ne tik tai, kaip toks judėjimas apskritai įmanomas gyvūnui be galūnių, bet ir dar vieną netikėtą detalę: nors didelė kūno dalis greitai sukasi, galva išlieka palyginti stabili ir nukreipta į judėjimo kryptį.

    Toks sprukimas greičiausiai padeda greitai pasitraukti nuo grėsmės, tačiau mokslininkai pabrėžia, kad dar neatsakyta į keletą esminių klausimų – pavyzdžiui, ar riedėdamos gyvatės iš tiesų gali sąmoningai keisti kryptį.

    Riedėjimas užfiksuotas ir lauke, ir laboratorijoje

    Neįprastas elgesys mokslo literatūroje išsamiau aprašytas palyginti neseniai – 2023 metais, kai mažoji nendrinė gyvatė (Pseudorabdion longiceps) buvo nufotografuota „riedanti“ nuo tariamo pavojaus. Vis dėlto pavienių užuominų apie tokį judėjimą būta ir ankstesniuose gamtos istorijos aprašymuose.

    Norėdami suprasti mechaniką, mokslininkai, vadovaujami Yosuke Kojimos iš Japonijos Toho universiteto, gyvates tyrė Borneo saloje 2019 ir 2022 metais. Laboratorijoje jie keliomis kameromis iš skirtingų kampų fiksavo 13 gyvačių iš trijų rūšių.

    Visos 13 tirtų gyvačių demonstravo riedėjimą, o šešios giminaitės iš kitos grupės, naudotos palyginimui, tokio judėjimo neparodė. Išsamesni greičio ir judesių matavimai buvo atlikti laboratorijoje, nors elgesys stebėtas ir natūralioje aplinkoje.

    Kaip gyvatė „pasidaro ratą“

    Vaizdo analizė parodė gana sudėtingą veiksmų seką. Pirmiausia gyvatė susiriečia į tankią kilpą ir pakelia galvą nuo žemės, o tuomet uodega atsispiria į paviršių ir trumpam „pakelia“ gyvūną į orą.

    Judant į priekį, kūnas suformuoja lanką, kuris persiverčia per galvos sritį ir nusileidęs viena puse į žemę suteikia impulsą kitam vertimuisi. Keičiant puses kairėn ir dešinėn, susidaro nenutrūkstama kūlvirsčių virtinė.

    Tyrėjai išmatavo didžiausią greitį – nuo 1,72 iki 3,69 metro per sekundę. Vidutiniškai didžiausias riedėjimo greitis buvo keturis kartus didesnis nei pasiekiamas įprastai šliauždant „iš šono į šoną“.

    Galva lieka stabili, bet ar gyvatė gali vairuoti?

    Įprastai, kai rieda visas kūnas, kartu „vartosi“ ir galva – tai apsunkina orientaciją. Vis dėlto mažosios nendrinės gyvatės, pasak tyrėjų, turi savotišką išeitį: užpakalinė kūno dalis greitai sukasi, o galva daugiausia išlieka nukreipta į judėjimo kryptį ir neapsiverčia su kiekvienu vertimusi.

    Taip pat pastebėta, kad didesniu greičiu gyvatės galvą stabilizuoja efektyviau – kūno sąlyčio su žeme tašką jos tarsi „pastumia“ arčiau uodegos, todėl galva lieka aukščiau ir sumažėja vertikalus „siūbavimas“.

    Tačiau iš to dar neįmanoma padaryti tvirtos išvados, kad gyvatės riedėdamos gali sąmoningai „vairuoti“. Biomechanikos tyrėjas Jake’as Socha (nedalyvavęs tyrime) atkreipė dėmesį, kad vien vaizdo įrašai negali galutinai parodyti, ar gyvūnas naudoja konkretų jutiminį valdymą.

    Pats Y. Kojima pripažino, kad krypties keitimas dar netirtas – tai viena iš temų ateities darbams. Tarp siūlomų bandymų – paprastas eksperimentas: pastatyti minkštą kliūtį (pvz., putų cilindrą) gyvatei riedant ir stebėti, ar ji pakeis trajektoriją.

    Kodėl taip juda ne visos gyvatės

    Nors riedėjimas suteikia įspūdingą greičio „šuolį“, aktyvus riedėjimas gyvūnų pasaulyje apskritai yra retas reiškinys. Kai kurie gyvūnai rieda pasyviai, pasikliaudami gravitacija, tačiau tokia aktyviai stumiama ir koordinuota „rato“ strategija pasitaiko itin neįprastai.

    Mokslininkai svarsto, kad elgesio retumą gali lemti kompromisai – pavyzdžiui, didelės energijos sąnaudos. Taip pat neatmetama, kad ne visos rūšys turi reikiamą anatomiją ar nervų sistemos koordinaciją tokiems judesiams.

    Kita vertus, tyrime palyginimui naudota tik nedidelė giminaičių imtis, todėl negalima galutinai teigti, kad kitos gyvatės negalėtų riedėti – galbūt toks elgesys tiesiog nebuvo išprovokuotas.

    Tyrimas, kuriame aprašyta mažųjų nendrinių gyvačių judėjimo kinematika ir galvos stabilizavimas, paskelbtas žurnale „Current Biology“ 2026 metų spalio 19 dieną.

  • Eksperimentas: orangutanai net ir vienodam atlygį teikusią vietą rinkosi dėl juoko

    Orangutanai gali teikti pirmenybę ne tam, kur daugiau naudos, o tam, kas siejasi su geromis emocijomis. Naujas eksperimentas parodė, kad net kai atlygis identiškas, šios beždžionės dažniau renkasi variantą, su kuriuo anksčiau buvo susietas juokas.

    Tyrime, apie kurį rašoma „ZME Science“, mokslininkai orangutanams prieš maisto paiešką leisdavo skirtingus garsus: vienu atveju – kitų orangutanų žaidimo metu skambantį juoką ir cypsėjimą, kitu – neutralų, į vėjo ūžesį panašų foną.

    Eksperimente dalyvavo šeši nelaisvėje gyvenantys orangutanai (nuo 8 iki 51 metų), laikomi zoologijos soduose Belgijoje ir JAV. Iš pradžių jie buvo apmokyti ieškoti skanėstų, paslėptų po skirtingomis medžiagomis, pavyzdžiui, medžio drožlėmis, susmulkintu popieriumi ar siūlais.

    Vėliau abi medžiagos keturias dienas buvo siejamos su vienodu atlygiu, o vienintelis skirtumas buvo garsinis „fonas“ prieš paiešką. Penktąją dieną orangutanams 30 kartų buvo leista rinktis, po kuria medžiaga ieškoti maisto, kai atlygio grafikas abiem pasirinkimams išliko toks pats.

    67 proc. pasirinkimų – juoko pusėje

    Rezultatas buvo aiškus: visi šeši orangutanai dažniau rinkosi tą medžiagą, kuri buvo susieta su juoko įrašais. Keturių individų pirmenybė buvo statistiškai reikšminga, o bendrai grupėje „juoko“ pasirinkimas sudarė maždaug 67 proc. visų pasirinkimų.

    Mokslininkai pažymi, kad juoko įrašai, regis, nepadėjo orangutanams greičiau išmokti užduoties. Vietoj to jie galėjo pakeisti tai, kaip gyvūnai įvertino jau išmoktą patirtį – kitaip tariant, suteikė jai didesnę „subjektyvią“ vertę.

    Tyrimo autoriai atkreipė dėmesį, kad toks efektas nustebino ir dėl pačių orangutanų socialumo: jie laikomi mažiausiai socialiais iš didžiųjų beždžionių. Vis dėlto rezultatai leidžia manyti, kad teigiami garsiniai signalai svarbūs net ir santykinai mažiau socialiems gyvūnams.

    Kodėl teigiamas emocijas taip sunku ištirti

    Gyvūnų elgsenos tyrimuose dažniau analizuojamos neigiamos emocijos – baimė, stresas ar kančia – nes jas lengviau pastebėti ir pamatuoti. Teigiamas emocijas, tokias kaip džiaugsmas, įvertinti sudėtingiau: orangutanas negali pasakyti, kad jaučiasi laimingas.

    Vis dėlto mokslininkai gali tikrinti, ar patirtys, kurios žmonėms primintų teigiamas emocijas, vėliau pakeičia gyvūnų elgesį. Šiame darbe užfiksuotas pasirinkimo poslinkis suderinamas su prielaida, kad juokas sukūrė pozityvesnę nuotaiką, nors pats tyrimas tiesiogiai emocinės būsenos nematavo.

    Autoriai taip pat primena, kad imtis buvo labai maža – tik šeši gyvūnai – todėl išvadų negalima per daug apibendrinti. Tačiau gauti duomenys įdomūs tuo, kad parodo: prisiminimų „vertė“ gali būti veikiama ne tik realaus atlygio, bet ir emocinių asociacijų.

    Kas iš to žmogui?

    Tyrėjai svarsto, jog panašūs mechanizmai gali padėti paaiškinti ir žmonių ilgalaikius pasirinkimus. Kartais mums labiau patinka tai, kas siejasi su šiltais prisiminimais ar gera nuotaika, net jeigu objektyviai „nauda“ niekuo neišsiskiria.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale „Biology Letters“.

  • Mokslininkai aptiko vorų „REM“ miegą: jų naktiniai trūkčiojimai primena žmonių sapnus

    Australijos šokliavoris Portia fimbriata miegodamas elgiasi taip, kad primena žmonių REM miegą – fazę, kuri dažnai siejama su sapnais. Tyrėjai užfiksavo, kad vorui ilsintis juda tinklainės struktūros, trūkčioja kojos ir kinta kūno laikysena.

    Naujame darbe mokslininkų komanda, vadovaujama elgsenos ekologės Danielos Rößler, Portia fimbriata stebėjo infraraudonųjų spindulių kameromis. Jie siekė patikrinti, ar tai tik ramus poilsis, ar tikras miegas, turintis atpažįstamų požymių.

    Paaiškėjo, kad vorų naktinis poilsis nėra vienodas: jie keičia ilgesnius nejudrumo periodus su trumpais „aktyvesniais“ epizodais. Būtent per šiuos epizodus matyti intensyvesni, į REM panašūs judesiai, nors vorų nervų sistema nuo žmogaus evoliuciškai nutolusi per šimtus milijonų metų.

    Dar įdomiau tai, kad sutrikdžius miegą, vorai vėliau jį „atsigriebia“ – daugiau ilsisi ir dažniau patenka į REM panašią būseną. Tai leidžia manyti, kad net ir tokiems mažiems plėšrūnams miegas yra biologiškai svarbus, o ne vien pasyvus buvimas be judesio.

    Kaip atpažino, kad voras tikrai miega

    Tyrėjai stebėjo 10 Portia fimbriata individų ir iš viso užfiksavo 109 REM panašius epizodus. Vabzdžiaėdžiai plėšrūnai didžiąją nakties dalį ilsėjosi jiems būdingoje pozoje – vidutiniškai apie 10,7 valandos, su trumpais prabudimais.

    Per naktį jie maždaug 11 kartų pereidavo į neįprastą, REM primenančią būseną, kuri trukdavo apie 83 sekundes. Tuo metu buvo matyti trūkčiojimai, kojų susirietimai ir akyse esančių judrių tinklainės struktūrų judėjimas.

    Įdomi detalė – vorų paros ritmas išliko net esant beveik pastoviai tamsai. Tai rodo, kad jų aktyvumą gali reguliuoti vidinis biologinis laikrodis.

    Žadino garsu ir tikrino reakciją

    Vien to, kad gyvūnas atrodo nejudrus, nepakanka miegui patvirtinti, todėl komanda matavo pažadinimo slenkstį. Vorams leidžiant vis stiprėjantį garsą, buvo lyginama, kaip greitai jie sureaguoja skirtingose būsenose.

    Kai vorai buvo budrūs, vidutinė reakcija siekė apie 1,7 sekundės. REM panašių epizodų metu sureagavusiems vorams prireikė maždaug 4,3 sekundės, o 4 iš 10 per 10 sekundžių langą apskritai nereagavo – tai būdinga gilesniam miegui.

    Tyrėjai pabrėžia, kad vien judesiai dar neįrodo sapnų: smegenų aktyvumas nebuvo matuojamas, todėl neįmanoma pasakyti, ar vorai patiria vaizdinius kaip žmonės. Vis dėlto elgesio požymiai rodo, kad vorai iš tiesų miega, o jų miegas turi aiškiai atpažįstamą, aktyvesnę fazę.

    Miego „atsigriebimas“ po sutrikdymo

    Norėdami patikrinti, ar vorai kompensuoja miego trūkumą, mokslininkai sąmoningai trikdė jų poilsį: į kiekvieną aptvarą paleido po 25 vaisines museles. 12 valandų skraidantys ir ropojantys vabzdžiai nuolat trikdė vorus, versdami keisti padėtį ir nutraukdami įprastą ritmą.

    Pašalinus museles, vorai vėliau ilsėjosi ilgiau – per kitą dieną ir naktį poilsiui skyrė maždaug viena valanda daugiau. Be to, jie beveik 80 proc. daugiau laiko praleido REM panašioje būsenoje: vidutiniškai nuo 9,4 iki 16,9 minutės per parą.

    Šis šuolis įvyko ne todėl, kad kiekvienas epizodas būtų trukęs ilgiau – vorai į REM panašią fazę tiesiog patekdavo dažniau. Atsigavimo metu vidutiniškai fiksuota apie 10 epizodų, palyginti su maždaug šešiais iki miego sutrikdymo.

    Toks reiškinys moksle vadinamas „miego atoveiksmiu“ (sleep rebound) ir dažnai laikomas svarbiu įrodymu, kad organizmas reguliuoja miego poreikį. Tyrimas publikuotas žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“.