Tag: Gyvūnų gerovė

  • Juodųjų kačių diena: kodėl jos dar vis vadinamos nelaimės pranašėmis?

    Juodųjų kačių diena atsirado siekiant paneigti žalingus prietarus ir atkreipti dėmesį į tai, kad šiems gyvūnams dažnai tenka nepelnyta stigma. Ši iniciatyva pradėta Italijoje, kur juodos katės ilgus metus buvo išskirtinai prastai vertinamos.

    Šventė buvo įsteigta 2007 metais Italijoje Gyvūnų ir aplinkos apsaugos asociacijos (AIDAA) bei Juodųjų kačių gynybos judėjimo iniciatyva. Kaip impulsas minėtas faktas, kad iki tol kasmet žūdavo net apie 30 tūkstančių juodų kačių.

    Data parinkta neatsitiktinai: Italijoje skaičius 17 tradiciškai laikomas itin nelaimingu – panašiai kaip ir juodos katės. Todėl šventės tikslas buvo ne tik simbolinis, bet ir praktinis: mažinti diskriminaciją bei paskatinti dažniau rinktis juodus katinus prieglaudose.

    Prietarai apie juodas kates gajūs iki šiol, nors dauguma jų atkeliavo dar iš viduramžių. Tuomet buvo tikėta, kad katės – raganų palydovės, piktųjų jėgų simboliai ar net velnio pasiuntiniai.

    Kur gimė „nelaimės“ prietaras

    Vienas labiausiai paplitusių įsitikinimų – kad per kelią perbėgusi juoda katė atneša nesėkmę. Šio prietaro šaknys siejamos su tikėjimu, esą gyvūnas, kertantis žmogui kelią, yra „atsiųstas“ pakenkti.

    Tokios nuostatos ne tik formavo žmonių baimes, bet ir turėjo realių pasekmių: dalis žmonių juodų kačių vengdavo, o kai kur jos tapdavo agresijos ar žiauraus elgesio taikiniu.

    Kai kuriose šalyse juodos katės – sėkmės ženklas

    Įdomu tai, kad ne visur juodos katės laikomos blogu ženklu. Pavyzdžiui, Senovės Egipte jos buvo gerbiamos ir siejamos su deive Bastet.

    Škotijoje tikėta, kad juoda katė prie namų slenksčio gali pranašauti sėkmę ir gerovę. Tai rodo, kad gyvūno „reputacija“ dažnai priklauso ne nuo faktų, o nuo kultūrinių pasakojimų.

    Ką apie juodas kates sako biologija

    Nors dalis žmonių prietarus vis dar priima rimtai, biologai ir gyvūnų elgsenos specialistai pabrėžia: juodos katės neturi jokių ypatingų galių ir savo charakteriu nesiskiria nuo kitų spalvų kačių. Jos gali būti tokios pat meilios, protingos, švelnios ir žaismingos.

    Kailio spalva yra genetikos rezultatas, o ne mistinis atributas. Be to, „juoda“ nėra atskira veislė – tai tik vienas iš kailio atspalvių.

    Tekste pabrėžiama, kad genas, lemiantis juodą spalvą, vadinamas „laukinio tipo“ genu: šiuolaikinės katės jį paveldėjo iš protėvio – Nubijos katės. Juodas genas pasitaiko ir veislinėms katėms – natūraliai, spontaniškai arba tikslingai veisiant.

  • Žiemą sutikote ežį? Specialistai paaiškina, kada jo neliesti, o kada skubiai padėti

  • Baltieji vestuvių balandžiai: ornitologas paaiškino, kokie pavojai jų laukia paleidus

    Baltųjų balandžių paleidimas per vestuves daugeliui atrodo romantiškas simbolis, tačiau tokia tradicija paukščiams gali baigtis visai ne šventiškai. Ornitologas aiškina, su kokiais pavojais susiduria vestuvėms parenkami dekoratyviniai balandžiai ir kodėl jų likimas po ceremonijos ne visada būna sėkmingas.

    Lenkijos portale „Interia“ kalbėjęs sozologas ir ornitologas Michałas Dworakas atkreipia dėmesį, kad vestuvėse dažnai naudojami ne miesto balandžiai, o išvestos dekoratyvinės veislės. Viena populiariausių – povinis balandis, išsiskiriantis įspūdinga vėduoklės formos uodega.

    Šios veislės uodegą gali sudaryti nuo 30 iki 40 plačių plunksnų, kai įprastas balandis jų turi apie 12. Būtent toks išvaizdus, „iškilmingas“ siluetas ir lemia, kad paukščiai pasirenkami vestuvių ceremonijoms.

    Tačiau dekoratyviniai balandžiai dažnai laikomi „subtilesniais“ už laukinėje aplinkoje gyvenančius miesto balandžius, todėl jiems saugiausios – kontroliuojamos sąlygos su reguliariu maistu ir priežiūra. Paleisti nepažįstamoje vietoje jie gali išsekti, tapti lengvu grobiu plėšrūnams ar patirti stresą dėl šurmulio.

    Kaip balandžiai orientuojasi ir kodėl vis tiek nukenčia

    Ekspertas primena, kad balandžiai pasižymi puikia orientacija – navigacijai jie naudoja įvairius signalus, tarp jų ir Žemės magnetinį lauką. Pasak jo, paukščių organizme aptinkamas magnetitas, padedantis rasti kryptį ir sugrįžti į tikslą.

    Neatsitiktinai balandžiai žmogui tarnavo šimtmečius: istoriniuose pasakojimuose minimi kaip žinių nešėjai, o vėliau plačiai naudoti pašto tarnyboje. Per Antrąjį pasaulinį karą dalis pašto balandžių buvo apdovanoti britų Dickino medaliu – gyvūnams skiriamu apdovanojimu už drąsą.

    Vis dėlto gebėjimas orientuotis nereiškia, kad dekoratyvinis balandis be problemų išgyvens laisvėje. Skirtingai nei prisitaikę miesto balandžiai, išvestos veislės dažniau priklauso nuo žmogaus priežiūros ir šėrimo.

    Stresas per ceremoniją ir etikos klausimas

    Triukšmas, minia žmonių, muzika, fotoaparatų blykstės – visa tai balandžiams gali kelti stresą ir diskomfortą. Anot ornitologo, bendroji taisyklė tokia: didelės ceremonijos paukščiams yra varginančios.

    Tiesa, kai kurie paukščiai su augintojais reguliariai dalyvauja renginiuose, kuriuose yra paleidžiami, todėl prie situacijos būna labiau pripratę. Vis dėlto tai nereiškia, kad kiekvienam dekoratyviniam balandžiui tokia patirtis bus lengva.

    Kalbėdamas apie etiką, specialistas pažymi, kad balandžiai yra ūkiniai, veisiami paukščiai, turintys atskirą žiedavimo sistemą, ir jie nepatenka į laukinių paukščių apsaugos sistemą. Tai nekeičia fakto, kad už jų gerovę realiai atsakingi žmonės, kurie juos augina ir naudoja renginiuose.

    Ką daryti radus baltą dekoratyvinį balandį

    Jei gatvėje ar parke pastebėjote baltą dekoratyvinį balandį, jis gali būti nusilpęs po ilgesnio skrydžio. Tokiu atveju paukštis dažnai ieško vietos, kur galėtų pasislėpti ir atgauti jėgas.

    Eksperto teigimu, pirmiausia verta pasirūpinti, kad paukščiui nenutiktų nieko blogo – kad jo neužpultų plėšrūnai, katės ar šunys. Taip pat galima duoti vandens ir stebėti, ar balandis atsigauna.

    Pasak ornitologo, balandžiams atsigauti kartais prireikia kelių ar net keliolikos valandų – po to jie gali nuskrįsti patys. O planuojantiems vestuves specialistas siūlo apsvarstyti alternatyvas: gamtą stebėti natūralioje aplinkoje, o vietoj paukščių paleidimo rinktis, pavyzdžiui, išvyką paukščių stebėjimui.

  • Po šaudynių Krokuvos centre sužeisti du arkliai: paaiškėjo naujausia jų būklė

    Per šaudynes Krokuvos pagrindinėje aikštėje sužeisti du arkliai, buvę šalia savo prižiūrėtojų. Skelbiama, kad abu gyvūnai buvo sužeisti, tačiau jų patirtos traumos nėra sunkios.

    Apie nukentėjusių arklių būklę pranešta po to, kai miestiečiai ėmė klausinėti, kas nutiko gyvūnams, atsidūrusiems įvykių epicentre. Kaip pasakojo vežikė Agnieszka Kawalec, pirmomis akimirkomis po šūvių kilo visiška sumaištis ir buvo neaišku, kaip elgtis.

    Jos teigimu, arkliai išsigando, o vežikai tuo pat metu turėjo spręsti, ar bėgti kartu su gyvūnais, ar kristi ant žemės. Šis chaosas lydėjo pačias pirmąsias atakos sekundes.

    Naujausią informaciją apie arklius pateikė Krokuvos vežikų asociacija. Pasak jos atstovų, gyvūnai greitai buvo išvesti iš pavojingos zonos, o pagalba suteikta nedelsiant.

    Žaizdos pasirodė paviršinės

    Vienam arkliui kulka kliudė krūtinės sritį, tačiau sužeidimas apibūdinamas kaip nubrozdinimas. Kitas arklys buvo pašautas į koją.

    Asociacijos atstovas Erykas Nęcekas patvirtino, kad abu arkliai patyrė paviršinius sužeidimus. Gyvūnams suteikta veterinarinė pagalba, jie yra specialistų priežiūroje.

    Pažymima, kad veterinarai pirmąją pagalbą suteikė dar pačiame miesto centre, iškart po to, kai arkliai buvo patraukti į saugesnę vietą. Šiuo metu jie laikomi saugioje aplinkoje ir stebimi.

    Vežikų būklė – gerokai sunkesnė

    Nors arklių sužeidimai nėra sunkūs, sužeistų vežikų sveikatos būklė apibūdinama kaip labai sunki. Pranešama, kad vienas jų intensyvios terapijos skyriuje tebėra dirbtinėje komoje.

    Gydytojams pavyko pašalinti vieną kulką iš jo peties, tačiau kita, kaip skelbiama, vis dar yra širdyje. Kita sužeista vežikė buvo pašauta keturis kartus, medikams taip pat pavyko pašalinti dar vieną kulką.

    Dar viena sužeistoji vežikė po įvykių patyrė papildomą operaciją. Tuo metu pranešama, kad viena nukentėjusi moteris jau išrašyta iš ligoninės.

    Internete taip pat tęsiamas lėšų rinkimas sužeistiems vežikams paremti. Arklių atveju pabrėžiama, kad svarbiausia – jie jau yra saugūs ir jiems užtikrinama būtina veterinarinė priežiūra.

  • Lenkijoje įregistruota Gyvūnų partija: žada keisti šunų laikymo grandinėse ir prieglaudose tvarką

    Lenkijoje oficialiai įregistruota nauja politinė jėga – Gyvūnų partija, kuri deklaruoja sieksianti realių pokyčių gyvūnų gerovės srityje. Pagrindiniai jos akcentai – šunų laikymas ant grandinių, prieglaudų priežiūra ir sisteminės problemos, dėl kurių gyvūnai vis dar kenčia.

    Kaip skelbia „Rzeczpospolita“, Varšuvos apygardos teismas partiją į politinių partijų registrą įrašė 2026 metų spalio 9 dieną. Taip ji prisijungė prie maždaug šimto legaliai Lenkijoje veikiančių politinių organizacijų.

    Už naujo judėjimo stovi trys ilgus metus gyvūnų apsauga užsiėmusios moterys: prof. Joanna Marcinkowska, menininkė ir Poznanės menų universiteto dėstytoja, Krystyna Pietruszka – Žemutinės Silezijos gyvūnų apsaugos inspektorato (DIOZ) viceprezidentė, bei psichologė ir psichoterapeutė Anna Prokop.

    Steigėjos pabrėžia, kad tai nėra simbolinis gestas ar politinis performansas – jų teigimu, nevyriausybinių organizacijų darbas turi ribas, o parlamentinės partijos ne visada iki galo „atneša“ gyvūnų apsaugos iniciatyvas. Naujos partijos tikslas – kad gyvūnų gerovė nebepriklausytų vien nuo kitų politikų geros valios.

    Ilgai sprendžiama grandinių problema

    Gyvūnų gerovės aktyvistai ne kartą atkreipė dėmesį į kaimo vietovėse dažnai matomą vaizdą: sutvarkyta sodyba, o šalia – suirusi būda ar laikinas voljeras ir šuo ant trumpos grandinės. Tokie atvejai, pasak organizacijų, nėra pavieniai – realus mastas, anot jų, gali būti labai didelis, nors vieningos oficialios statistikos nėra.

    Aktyvistai ir inspektoriai ne kartą kėlė ir teisės paradoksą: jei skausmo ar kančios sukėlimas gyvūnui laikomas nusikaltimu, kaip tuomet vertinti galimybę laikyti šunį pririštą. Vasarą problema, jų teigimu, ypač paaštrėja, kai šunys paliekami be pavėsio ir vandens.

    Situaciją keisti turėtų 2026 metų liepą pasirašytas vadinamasis „grandinės įstatymas“, kuriuo įvedamas draudimas nuolat laikyti šunis ir kates pririštus, taip pat pareiga užtikrinti tinkamą voljerą ir būdą. Vis dėlto šios nuostatos įsigalios tik 2027 metų liepos 28 dieną.

    Iki tol galioja ankstesnė tvarka – gyvūnas gali būti laikomas pririštas ant ne trumpesnės nei trijų metrų grandinės iki 12 valandų per parą. Aktyvistai pabrėžia, kad praktikoje tai sunkiai patikrinama, o pokyčiai į realybę ateina per lėtai.

    Prieglaudos, benamystė ir „pseudoveislynai“

    Gyvūnų partijos kūrėjos taip pat akcentuoja prieglaudų problemą. 2026 metų sausį Lenkijoje plačiai aptarti atvejai, kai dalis gyvūnų laikymo vietų atsidūrė dėmesio centre dėl prastų sąlygų – kalbėta apie neapšiltintas būdas, sergančius, neprižiūrimus gyvūnus ir veterinarinės pagalbos trūkumą.

    Kritikos, pasak straipsnyje cituojamų pašnekovų, sulaukė ir Inspekcija veterinarijos tarnyba, kuri formaliai prižiūri prieglaudas, tačiau esą dažnai suaktyvėja tik tada, kai problema tampa vieša. Po kai kurių įstaigų uždarymo gyvūnų perkėlimo ir išlaikymo našta didžiąja dalimi teko fondams.

    Benamių gyvūnų problema Lenkijoje įvardijama kaip sisteminė, o atsakomybė už benamius šunis ir kates tenka savivaldybėms. Tekste primenama, kad anksčiau atliktos aukščiausiosios audito institucijos (NIK) patikros rodė – dalis savivaldybių savo pareigas, susijusias su benamystės prevencija, vykdo aplaidžiai.

    Dar vienas iššūkis – nelegalios veisyklos ir prekybos apėjimas skelbimais, kai gyvūnai „atiduodami už dyką“, prašant tik „kompensuoti išlaikymo išlaidas“. Formaliu požiūriu tai pateikiama kaip dovanojimas, tačiau praktikoje, anot aktyvistų, dažnai primena užmaskuotą pardavimą, kurį įrodyti teisme sudėtinga.

    Ar vienos temos partija turės svorio?

    Partijos steigėjos kaip pavyzdžius mini kitas Europos šalis, kuriose panašios politinės jėgos jau veikia ir yra pasiekusios parlamentinį atstovavimą – tarp jų išskiriama Nyderlandų Gyvūnų partija. Tačiau Lenkijoje skeptikai abejoja, ar nauja formacija pajėgs laimėti mandatų, atsižvelgiant į stiprią politinės scenos poliarizaciją.

    Klausimų kelia ir dalies steigėjų ryšiai su DIOZ – nors pavadinimas skamba oficialiai, tai privati Vroclave įsikūrusi asociacija. Jos intervencijos, ypač susijusios su gyvūnų paėmimu, kelia ginčus, o pačios organizacijos veikla, kaip minima tekste, yra tapusi 2025 metais pradėto tyrimo objektu.

    Taip pat primenama, kad Gyvūnų partija nėra pirmasis tokio pobūdžio politinis bandymas Lenkijoje – anksčiau veikė Lenkijos gyvūnų apsaugos partija, tačiau ryškiau politinėje arenoje ji neįsitvirtino.

    Vis dėlto vienas dalykas, kaip teigiama, yra aiškus: problemos, dėl kurių kuriama nauja partija – nuo šunų laikymo ant grandinių iki prieglaudų priežiūros, benamystės ir nelegalių veisyklų – nėra išgalvotos, o pokyčiai, net jei įmanomi, dažnai užtrunka metų metus.

  • Myli šunį kaip šeimos narį? Psichologė aiškina, kodėl tai kai kuriuos erzina ir išprovokuoja pašaipas

    Šuns ar katės šeimininkai vis dažniau viešai kalba apie savo augintinius kaip apie artimus šeimos narius – ir dėl to neretai sulaukia pašaipų ar net agresijos. Lenkijoje kilusi diskusija parodė, kad daliai žmonių gyvūnui skiriama šiluma ir rūpestis atrodo „pertekliniai“ arba kelia vidinį pasipriešinimą.

    Pedagogas ir sociologas prof. Mariuszas Jędrzejko interviu platformai „Biznes Misja“ teigė, kad žmonės, kurie vietoj vaikų renkasi augintinį, esą vengia atsakomybės, o šunį „auklėti“ yra lengviau. Jis argumentavo tuo, kad gyvūną galima atiduoti ar uždaryti, kai tuo tarpu vaiko „į narvą neįdėsi“.

    Tokie pasisakymai nėra pavieniai – panašus tonas dažnai pasirodo ir komentarų skiltyse po įrašais apie gyvūnų gerovę ar šeimininkų kasdienybę su augintiniais. Kai kategorišką nuomonę išsako akademinį autoritetą turintis žmogus, daliai auditorijos ji gali skambėti kaip faktas, o ne interpretacija.

    Tuo pat metu žmonės augintinius renkasi dėl labai skirtingų priežasčių: vieni užaugo su gyvūnais, kiti ieško draugijos, treti ilgai svajojo apie šunį ar katę. Ne visi planuoja vaikų – ir sprendimą dėl tėvystės ar motinystės taip pat lemia įvairūs asmeniniai, finansiniai, sveikatos ar vertybiniai motyvai.

    Kai rūpestis augintiniu virsta kitų kritikos taikiniu

    31 metų Basia, ketverius metus auginanti kalytę Sali, sako save vadinanti „šuns mama“ ir dėl to nesijaučianti nejaukiai. Jos teigimu, sprendimas įsigyti šunį nebuvo spontaniškas: ji svarstė laiką, finansus, atsakomybę, skaitė knygas, klausėsi elgsenos specialistų tinklalaidžių.

    Pasak jos, daliai žmonių sunku priimti, kad skiriasi gyvenimo pasirinkimai: vieni pirmiausia siekia karjeros, kiti kuria šeimą su vaikais, treti sąmoningai renkasi gyvenimą su augintiniu. Konfliktas dažnai kyla ne dėl paties šuns, o dėl to, kad kažkieno sprendimas neatitinka kito žmogaus lūkesčių.

    Psichologė Katarzyna Łopian pabrėžia, jog kitų motyvų aiškinimas per „baimės“ ar „patogumo“ prizmę paprastina realybę. Jos teigimu, prielaida, kad vienas pasirinkimas būtinai yra lengvesnis ar „mažiau vertas“, gali žeisti ir nuvertinti žmogaus patirtį.

    Psichologė atkreipia dėmesį ir į dar vieną nuostatą: kai kuriems atrodo, kad žmogaus meilės ir rūpesčio „užtenka“ tik vienai būtybei. Tačiau artimas ryšys su gyvūnu, anot jos, nereiškia, kad žmogus nepajėgus kurti gilių santykių su partneriu, šeima ar vaikais – šie ryšiai tarpusavyje nesikerta.

    Ką rodo tyrimai: ryšys su šunimi panašus, bet ne tapatus

    Tekste minimas 2014 metais žurnale „PLOS ONE“ publikuotas Massachusetts General Hospital mokslininkų tyrimas, kuriame mamos, auginančios 2–10 metų vaikus ir turinčios šunį, magnetinio rezonanso metu žiūrėjo savo vaiko ir savo šuns nuotraukas. Abiem atvejais aktyvavosi su emocijomis, atlygiu ir prisirišimu siejamos smegenų sritys.

    Vis dėlto skirtumų taip pat buvo: viena iš sričių, laikoma svarbia ryšio formavimui, reagavo tik į vaiko vaizdą. Išvada buvo tokia, kad prisirišimas prie šuns ir prisirišimas prie vaiko gali būti panašūs, tačiau nėra identiški.

    Kiti ankstesni tyrimai, kuriuos aptaria straipsnis, rodo, kad šunys į šeimininko išėjimą ir sugrįžimą gali reaguoti panašiai kaip maži vaikai klasikiniame prisirišimo teste, o tarpusavio žiūrėjimas į akis gali būti siejamas su oksitocino lygio pokyčiais abiem pusėms.

    Pašaipos, agresija ir „neįteisintas“ gedulas

    K. Łopian aiškina, kad žeminančios replikos dažnai labiau pasako apie vertinantįjį nei apie žmogų, kuris rūpinasi augintiniu. Ji išskiria galimus mechanizmus: vieni turi griežtą „hierarchiją“, kam „priklauso“ švelnumas ir rūpestis, kitiems tokie vaizdai gali paliesti asmenines patirtis, kurių jie patys vaikystėje negavo.

    Tokiose situacijose gali pasireikšti psichologinės gynybos: nuvertinimas („čia tik šuo“), racionalizavimas (ieškoma „protingų“ paaiškinimų savo nepatogumui) ar projekcija, kai kitiems priskiriami savi motyvai ir baimės. Kritika tuomet tampa būdu nesusidurti su vidiniu diskomfortu.

    Ypač skaudūs, anot specialistės, būna komentarai apie gedulą po augintinio netekties. Straipsnyje aprašomas reiškinys vadinamas „neįteisintu gedulu“ – tai gedulas, kurio aplinka nepripažįsta, neleidžia jo atvirai išgyventi ar palaikyti. Toks nepripažinimas gali sustiprinti netekties skausmą.

    Psichologė pabrėžia: ne kiekviena skirtinga nuomonė yra puolimas, bet tikras puolimas neturėtų versti žmogaus abejoti savo jausmais. Jei rūpestis gyvūnu yra sąmoningas pasirinkimas ir atsakinga priežiūra, kitų pašaipos nėra argumentas, kad šis ryšys „mažiau tikras“.

  • Katės „bučinys“ dažnai praslysta pro akis: šis mirksnis išduoda, ką ji jaučia jums

    Katė pažvelgia, vos primerkia akis ir lėtai nuleidžia vokus. Šis ramus, lėtas mirksėjimas dažnai vadinamas katės „bučiniu“ ir siejamas su palankiu, negrėsmingu bendravimu tarp gyvūno ir žmogaus.

    Specialistai pabrėžia, kad vien akių nepakanka: svarbu matyti visą kūno kalbą. Jei ūsai išsidėstę laisvai, ausys neatloštos, o letenos ir uodega atrodo atpalaiduotos, katė greičiausiai jaučiasi saugi ir rami.

    Mokslininkai iš Sasekso ir Portsmuto universitetų tyrė, ar žmonės gali sąmoningai „kalbėtis“ su katėmis lėtu mirksėjimu. Pirmajame etape stebėtos 21 katė 14 namų ūkių: kai šeimininkas sėdėdavo maždaug metro atstumu ir lėtai primerkdavo akis, katės dažniau atsakydavo tuo pačiu.

    Antrajame bandyme dalyvavo 24 katės, o lėtai mirksėjo jau nepažįstamas žmogus. Po tokio žvilgsnių „apsikeitimo“ katės buvo labiau linkusios prieiti prie nepažįstamojo ir priimti ištiestą ranką, todėl lėtas mirksėjimas laikomas švelniu, draugišku signalu.

    Norint tai išbandyti namuose, verta elgtis paprastai: atsisėsti kiek atokiau, atpalaiduoti veidą ir lėtai užmerkti akis, po akimirkos vėl jas atmerkti. Svarbu neįsistebeilyti tiesiai į katę, o žvilgsnį laikyti šiek tiek nuošaliai, kad signalas neskambėtų kaip spaudimas.

    Kartais katė po to prieina, pauosto pirštus, pasitrina skruostu ar šonu. Tačiau lygiai taip pat ji gali likti ant sofos ir tiesiog stebėti iš atstumo, nes katė dažniausiai pati pasirenka patogų atstumą.

    Pasitikėjimą išduoda ir kiti kasdieniai sprendimai: katė ateina į tą patį kambarį, ilsisi šalia, miega netoliese ar drąsiai prausiasi jūsų akivaizdoje. Ne kiekviena katė sieks glostymo ar lipimo ant kelių, todėl svarbiausia yra savanoriškai ieškomas jūsų artumas.

    Draugiškas pasisveikinimas dažnai matomas iš uodegos: pakelta vertikaliai, o galiukas švelniai užlinkęs, rodo pozityvius ketinimus. Kai katė trinasi snukučiu ar šonu, ji ne tik prašosi dėmesio, bet ir palieka kvapų žymes, kurios jai reiškia saugią, pažįstamą aplinką.

    Atsipalaidavimas poilsio metu taip pat daug pasako: katė gali išsitiesti, atsigulti ant šono, lėtai pasirąžyti ar trumpam parodyti pilvą. Vis dėlto tai nebūtinai kvietimas glostyti, nes pilvas yra jautri vieta, o net rami katė gali staiga aiškiai parodyti ribas.

    Gyvūnų elgesio tyrimai primena, kad žmonės ne visada teisingai atpažįsta subtilius kačių signalus. Dėl to patariama vertinti ne vieną ženklą, o visumą: kūno įtampą, ausų padėtį, uodegą, žvilgsnį, kvėpavimo ritmą ir tai, ar katė pati pasirenka artėti.

    Stresą dažnai išduoda staigūs elgesio pokyčiai: katė nustoja žaisti, atsisako skanėsto, ilgai tūno slėptuvėje, ima perdėtai laižytis ar sustingsta. Jei tokia būsena tęsiasi kelias dienas, atsiranda apetito pokyčių ar problemų su kraiko dėžute, verta pasitarti su veterinarijos gydytoju, nes dirglumas ir atsitraukimas gali reikšti skausmą.

    Pasitikėjimą lengviausia stiprinti rutina ir pagarba riboms. Reguliarus maitinimas, švari kraiko dėžutė ramioje vietoje, slėptuvės, aukštesnės stebėjimo vietos ir neskubrus bendravimas padeda katei jaustis kontroliuojančiai situaciją.

    Jei katė neseniai atvyko į namus, pradžioje pravartu suteikti vieną tylų kambarį ir leisti jai pačiai nuspręsti, kada išeiti iš slėptuvės. Skubėjimas ar nuolatinis lindimas tik pailgina adaptaciją.

    Glostant tinka paprastas principas: po kelių judesių patraukite ranką ir palaukite. Jei katė pati vėl priartina snukutį, galima tęsti, o jei nusisuka ar nueina, geriausia sustoti ir taip parodyti, kad jos signalai jums svarbūs.

    Galiausiai, lėtas mirksėjimas yra tik vienas iš draugiškų ženklų, tačiau jis gali tapti paprastu būdu sumažinti įtampą ir sustiprinti ryšį. Kuo daugiau katė patiria, kad jos sprendimai dėl artumo yra gerbiami, tuo tvirtesnis tampa pasitikėjimas.

  • Varšuvos zoologijos sode sensacija: snieginių leopardų jaunikliai pirmąkart išėjo į voljerą

    Varšuvos zoologijos sodas savaitgalį sulaukė išskirtinio lankytojų dėmesio: snieginių leopardų jaunikliai pradėjo drąsiau rodytis viešumoje ir pirmą kartą išėjo į lauko voljerą. Socialiniuose tinkluose paskelbti vaizdai su mažyliais akimirksniu išplito, o daliai lankytojų tai tapo proga juos pamatyti gyvai.

    Snieginis leopardas, dar vadinamas irbiu, yra viena rečiausių ir labiausiai saugomų didžiųjų kačių rūšių pasaulyje. Natūraliai jie gyvena aukštikalnėse Vidurio ir Pietų Azijoje, todėl nelaisvėje jų veisimas laikomas sudėtingu ir reikalaujančiu tiksliai pritaikytų sąlygų bei specialistų priežiūros.

    Tokie jauniklių pasirodymai voljere zoologijos sodams yra svarbus etapas, nes rodo, kad gyvūnai auga, stiprėja ir pradeda tyrinėti aplinką. Ankstyvuoju laikotarpiu jaunikliai dažnai daugiau laiko praleidžia slėptuvėse su mama, o į atviras erdves išeina palaipsniui, kai sumažėja stresas ir jie įgyja daugiau pasitikėjimo.

    „Tai viena tų akimirkų, kai norisi žiūrėti valandų valandas, nes jie atrodo tiesiog neįtikėtinai“, – sakė viena Varšuvos gyventoja, stebėjusi zoologijos sodo paskelbtus vaizdo įrašus.

    Zoologijos sodai pabrėžia, kad patrauklūs vaizdai socialiniuose tinkluose turi ir praktinę naudą: jie padeda kalbėti apie rūšių nykimą, buveinių praradimą ir brakonieriavimą. Snieginiai leopardai tarptautiniu mastu vertinami kaip pažeidžiama rūšis, todėl edukacija ir parama gamtosaugai išlieka itin svarbi.

    Lankytojams primenama laikytis zoologijos sodo taisyklių: nešerti gyvūnų, nebandyti jų prisivilioti garsais ir gerbti atstumą, kad jaunikliai nepatirtų papildomo streso. Tokiais atvejais ramesnis lankytojų elgesys prisideda prie sėkmingesnio jauniklių prisitaikymo ir geresnės gyvūnų gerovės.

  • Skandalas dėl ZOO Lączna: prokuratūra pradėjo naują tyrimą – įtarė informacijos nutekėjimą

    Žemutinės Silezijos regione veikiantis privatus zoologijos sodas ZOO Lączna vėl atsidūrė prokuratūros akiratyje. Švidnicos apygardos prokurorai tiria du naujus epizodus: galimą informacijos apie planuotus procesinius veiksmus nutekėjimą ir galimus bandymus trukdyti gyvūnų pervežimui.

    Prokuratūra nurodo, kad naujas ikiteisminis tyrimas pradėtas 2026 metų spalio 20 dieną. Pareigūnai aiškinasi, ar kas nors galėjo perspėti su zoologijos sodo veikla susijusius asmenis apie planuojamas apžiūras, dokumentų paėmimą ar kitus veiksmus.

    Nauji įtarimai dėl kliudymo

    Pasak prokuratūros, tikrinama versija, jog informacijos nutekėjimas galėjo sudaryti sąlygas pasirengti pareigūnų vizitams ir apsunkinti įrodymų rinkimą. Tai atskiras tyrimo segmentas, kuris bus vertinamas kartu su jau anksčiau pradėta byla dėl galimo žiauraus elgesio su gyvūnais.

    Taip pat nagrinėjama, ar per gyvūnų perkėlimą iš ZOO Lączna nebuvo sąmoningai daromi veiksmai, trukdantys transportui. Prokurorai mini galimą infrastruktūros niokojimą, įskaitant aptvarų ar tvorų pažeidimus, jei tai galėjo sutrukdyti saugiai išgabenti gyvūnus.

    „Tiriame, ar kas nors sąmoningai siekė trukdyti procesiniams veiksmams ir gyvūnų perkėlimui, įskaitant galimą informacijos nutekėjimą“, – sakė Švidnicos apygardos prokuratūros atstovas Mariuszas Pindera.

    Triukšminga operacija ir sulaikymai

    Šis tyrimas siejamas su neseniai vykdyta didelio masto operacija zoologijos sode netoli Mierošuvo. Prokurorams atliekant apžiūras talkino policija, o veiksmų metu buvo sulaikyti penki asmenys.

    Po šių veiksmų priimtas sprendimas dalį gyvūnų skubiai perkelti į kitas laikinas laikymo vietas. Iš viso pervežti 33 gyvūnai, dalis jų išgabenti į kitas valstybes, siekiant užtikrinti jų saugumą ir tinkamas laikymo sąlygas.

    Penkiems asmenims, tarp jų ir zoologijos sodo savininkui, pateikti įtarimai dėl žiauraus elgesio su gyvūnais. Teismas Valbžyche atmetė prokuratūros prašymą savininką suimti, todėl procesas tęsiamas jam esant laisvėje.

    Įtampa su vietos gyventojais

    Gyvūnų išgabenimas sukėlė dalies vietos bendruomenės pasipriešinimą. Pranešama, kad kelias dienas buvo mėginama blokuoti išvažiavimus iš zoologijos sodo teritorijos, o situaciją kontroliavo policija.

    Incidentai baigėsi vienu administraciniu nubaudimu, o keturi asmenys buvo sulaikyti įtariant fizinį pasipriešinimą pareigūnams. Šios aplinkybės taip pat gali būti vertinamos platesniame įvykių kontekste, aiškinantis, ar buvo koordinuotų bandymų trikdyti institucijų darbą.

    ZOO Lączna, kaip nurodoma viešai skelbiamoje informacijoje, oficialų statusą gavo 2012 metais. Skelbiama, kad zoologijos sode laikyta apie 100 rūšių gyvūnų, tarp jų minimi tigrai, kengūros ir elniai milu.

  • Amsterdamoje paukščiui atkurta visa snapo sistema: pirmoji pasaulyje 3D spausdinta protėzė

    Amsterdamoje paukščiui atkurta visa snapo sistema: pirmoji pasaulyje 3D spausdinta protėzė

    Amsterdamo zoologijos sode „Artis“ gyvenančiam pietiniam raganosiniam krankliui sėkmingai pritaikyta pasaulyje pirmoji 3D spausdinta protėzė, pakeičianti ir viršutinę, ir apatinę snapo dalis. Pasak zoologijos sodo ir veterinarų komandos, tai iki šiol precedento neturintis sprendimas, nes ankstesniais atvejais paukščiams dažniausiai būdavo atkuriama tik viena snapo dalis.

    Po operacijos paukštis naują snapą pradėjo naudoti dar tą pačią dieną. Zoologijos sodo specialistai nurodo, kad jis vėl gali atlikti svarbiausias rūšiai būdingas funkcijas: tvarkyti plunksnas ir patogiai pakelti maistą nuo žemės, o tai tiesiogiai susiję su gyvūno gerove.

    Kaip buvo atkurtas snapas

    Veterinarai aiškina, kad paukščiui buvo lūžusios abi snapo dalys, todėl, nors jis ir buvo prisitaikęs, pilnavertiškai funkcionuoti nebegalėjo. Siekiant kuo tiksliau atkurti natūralią formą, pirmiausia buvo įvertinti likę snapo fragmentai ir atlikta galvos kompiuterinė tomografija.

    Remiantis gautais duomenimis, Utrechto universiteto Veterinarijos medicinos fakulteto Paukščių ir egzotinių gyvūnų katedros specialistai suprojektavo individualiai pritaikytą sprendimą. Protėzės dalys buvo atspausdintos iš plastiko, o tvirtinimui panaudoti titano elementai ir varžtai, kad konstrukcija būtų stabili ir pakankamai atspari kasdienėms apkrovoms.

    Kodėl šis atvejis svarbus

    3D spausdinimas veterinarijoje pastaraisiais metais vis plačiau taikomas dėl galimybės greitai pagaminti individualius implantus ar protezus pagal konkretaus gyvūno anatomiją. Tokie sprendimai ypač aktualūs laukiniams ir zoologijos sodų gyvūnams, kuriems standartinės priemonės dažnai netinka.

    Zoologijos sodo veterinarai pabrėžia, kad šio sprendimo sėkmę lems ilgalaikiai stebėjimai: svarbu, kaip protėzė dėvėsis, ar nekils uždegimų, ar paukštis išlaikys įprastus elgesio įpročius. Jei rezultatai bus stabilūs, komanda planuoja rengti mokslinę publikaciją, kurioje detaliai aprašys operacijos eigą, naudotas medžiagas ir praktinius pastebėjimus.

    Specialistų vertinimu, tokio lygio rekonstrukcija gali tapti reikšmingu postūmiu gyvūnų protezavimo srityje, nes atveria galimybes sudėtingesniems atvejams, kai pažeidžiamos kelios anatominės struktūros vienu metu. Tai taip pat rodo, kaip tikslioji medicina ir inžinerija vis dažniau susijungia su gyvūnų gerovės sprendimais.