Tag: Gyvūnų gerovė

  • Šuo įkaitusiame automobilyje: kada teisėtai daužyti stiklą ir ką daryti pirmiausia

    Šuo įkaitusiame automobilyje: kada teisėtai daužyti stiklą ir ką daryti pirmiausia

    Karštomis dienomis uždarytas automobilis saulėje įkaista labai greitai, todėl jame paliktam šuniui kyla reali perkaitimo ir šilumos smūgio grėsmė. Gyvūnai vėsinasi kur kas prasčiau nei žmonės, o užtenka kelių minučių, kad būklė imtų sparčiai blogėti. Dėl to vis dažniau keliama dilema: ar liudininkas gali išdaužti stiklą ir nepatirti teisinių pasekmių.

    Gyvūnų gerovės specialistai pabrėžia, kad svarbiausia yra greita situacijos įvertinimo ir veiksmų seka. Pirmiausia verta apžiūrėti, ar automobilis tikrai užrakintas, ar nėra praviro lango, o salonas akivaizdžiai įkaitęs. Jei matyti, kad gyvūnas patiria stresą, intensyviai alsuoja, yra apatiškas ar nereaguoja, delsti pavojinga.

    Ką daryti pamačius šunį automobilyje?

    Praktikoje rekomenduojama nedelsiant skambinti numeriu 112 ir kuo tiksliau nurodyti vietą, automobilio duomenis bei gyvūno būklę. Jei netoliese yra prekybos ar paslaugų vieta, galima paprašyti per garsiakalbį iškviesti vairuotoją, tačiau tai neturi tapti pretekstu ilgai laukti. Kuo ilgiau gyvūnas išlieka karštoje aplinkoje, tuo didesnė negrįžtamų pasekmių rizika.

    Jeigu yra galimybė, situaciją verta fiksuoti telefonu: užfiksuoti laiką, automobilį, aplinkybes ir gyvūno būklę. Tokia medžiaga gali padėti tiek gelbėjimo tarnyboms, tiek vėliau aiškinantis, ar veiksmai buvo būtini. Vis dėlto filmavimas neturi pakeisti realių veiksmų, kai gyvybei gresia akivaizdus pavojus.

    Ar galima išdaužti stiklą?

    Stiklo išdaužymas laikomas kraštutine priemone, taikoma tik tada, kai nėra kito būdo greitai išlaisvinti gyvūną. Teisinėje logikoje tokie atvejai dažniausiai siejami su būtinuoju reikalingumu, kai siekiama apsaugoti aukštesnę vertybę, tai yra gyvybę ir sveikatą. Tai nereiškia, kad bet kada leidžiama gadinti turtą, tačiau realios grėsmės atveju veiksmų pagrįstumas vertinamas pagal situacijos skubumą ir alternatyvų nebuvimą.

    Jeigu nusprendžiama veikti, svarbu daryti tai saugiai ir proporcingai: pasirinkti stiklą, kurio išdaužymas sukeltų mažiausiai pavojaus gyvūnui ir aplinkiniams, ir vengti veiksmų, galinčių sužaloti šunį. Geriausia, kad tuo pat metu jau būtų iškviestos tarnybos, o šalia būtų liudytojų, galinčių patvirtinti aplinkybes. Po išlaisvinimo šunį reikia perkelti į pavėsį ir stebėti jo būklę iki atvykstant pagalbai.

    Kokios gali būti pasekmės?

    Nors turto sugadinimas paprastai užtraukia atsakomybę, gelbėjimo situacijose lemiamas tampa būtinybės kriterijus: ar grėsmė buvo reali ir neatidėliotina, ar nebuvo kitų būdų padėti. Todėl svarbu, kad veiksmai būtų pagrįsti racionaliu vertinimu, o ne emocine reakcija. Kuo aiškiau matyti, kad gyvūnas prastai jaučiasi ir laikas kritinis, tuo stipresnis argumentas, kad buvo veikiama siekiant išgelbėti gyvybę.

    Taip pat primenama, kad gyvūno palikimas įkaitusiame automobilyje gali būti vertinamas kaip neatsakingas elgesys su gyvūnu, o tam tikrais atvejais ir kaip žiaurus elgesys, jei sukeliamos kančios. Dėl to pareigūnai, atvykę į vietą, paprastai vertina ne tik liudininko veiksmus, bet ir gyvūno laikymo aplinkybes. Karštis automobilyje yra viena dažniausių vasaros rizikų, todėl prevencija čia svarbiausia: gyvūnų nepalikti net trumpam, net ir su pravertu langu.

  • Ar galima gauti nedarbingumą dėl sergančio šuns ar katės? Darbo kodeksas atsako aiškiai

    Ar galima gauti nedarbingumą dėl sergančio šuns ar katės? Darbo kodeksas atsako aiškiai

    Kai suserga šuo ar katė, šeimininkams dažnai tenka rinktis tarp darbo ir būtinos priežiūros namuose ar veterinarijos klinikoje. Vis dėlto Lietuvos darbo teisėje nedarbingumo pažymėjimai siejami su darbuotojo liga arba slauga, kai reikia prižiūrėti vaiką ar šeimos narį.

    Gyvūnai, nors daugeliui yra šeimos dalis, teisės aktuose neprilyginami šeimos nariams, todėl vien dėl augintinio ligos nedarbingumo pažymėjimas paprastai neišduodamas. Tai reiškia, kad oficialiai apmokamas nedarbingumas dėl sergančio augintinio Lietuvoje nėra numatyta praktika.

    Kokios išeitys realiai įmanomos

    Dažniausias sprendimas tokiose situacijose yra kasmetinės atostogos, jei jų dar turite. Nors įprastai atostogos planuojamos iš anksto, staigi liga ar skubus vizitas pas veterinarą dažnai tampa priežastimi tartis su darbdaviu dėl laisvos dienos ar kelių dienų.

    Jei atostogų dienos išnaudotos, kita galimybė yra nemokamos atostogos. Jos suteikiamos darbuotojo prašymu, tačiau svarbu įvertinti, kad už šį laiką darbo užmokestis nemokamas, o sprendimas praktikoje priklauso ir nuo darbdavio pozicijos.

    Dar viena išeitis, kuri vis dažniau taikoma biuruose ir paslaugų sektoriuje, yra nuotolinis darbas arba lankstesnis darbo grafikas. Tokiu atveju darbuotojas gali suderinti skubius vizitus klinikoje, vaistų pirkimą ar slaugą namuose ir kartu išvengti visiško darbo praleidimo.

    Kodėl tema vis dažniau keliama

    Diskusijas kursto tai, kad augintinių laikymas Europoje auga, o kartu stiprėja požiūris į gyvūnų gerovę ir emocinę jų reikšmę žmonėms. Dalis darbdavių jau savanoriškai taiko vadinamąją augintinio netekties ar priežiūros dieną kaip papildomą naudą, tačiau tai nėra visuotinė taisyklė ir dažniausiai priklauso nuo įmonės vidaus politikos.

    Kai kuriose Europos valstybėse viešojoje erdvėje buvo svarstomos platesnės galimybės darbuotojams gauti laisvadienių dėl augintinių priežiūros, tačiau vieningos, visoje Europoje taikomos tvarkos nėra. Lietuvoje ši sritis kol kas remiasi įprastomis darbo teisės priemonėmis: atostogomis, susitarimu su darbdaviu ir darbo organizavimo lankstumu.

    Jei augintinio būklė sunki, verta iš anksto pasiruošti: aptarti su darbdaviu galimus scenarijus, įsivertinti atostogų likutį ir, jei įmanoma, pasitelkti artimuosius ar gyvūnų priežiūros paslaugas. Tai praktiškiausias kelias, kol teisinis reglamentavimas aiškiai nenumato nedarbingumo dėl sergančio gyvūno.

  • 500 eurų už šunį ar katę: kas gali gauti kompensaciją už sterilizaciją ir čipavimą?

    500 eurų už šunį ar katę: kas gali gauti kompensaciją už sterilizaciją ir čipavimą?

    Lenkijoje savivaldybės vis dažniau kompensuoja šunų ir kačių sterilizaciją bei mikroschemų implantavimą, o gyventojai tai neretai vadina 500 plius gyvūnams. Reali parama paprastai siekia iki maždaug 115 eurų, tačiau ji taikoma ne visoje šalyje, o tik ten, kur vietos valdžia yra patvirtinusi tokias programas.

    Šios priemonės esmė paprasta: savivaldybė apmoka procedūras, kurios mažina nepageidaujamų vadų skaičių ir ilgainiui padeda mažinti beglobių gyvūnų problemą. Praktikoje tai reiškia, kad gyventojui nereikia mokėti už pačią sterilizaciją ir gyvūno paženklinimą mikroschema, jei laikomasi nustatytos tvarkos.

    Kam ir kada skiriama parama

    Dažniausia sąlyga yra gyvenamoji vieta: paramą gali gauti tik tie, kurie deklaruoja gyvenantys savivaldybėje, finansuojančioje programą. Dalis savivaldybių prašo papildomų įrodymų, pavyzdžiui, dokumento apie būsto nuomą, studijas vietos mokymo įstaigoje ar mokesčių mokėjimą toje teritorijoje.

    Taikomi ir reikalavimai pačiam gyvūnui. Įprasta praktika, kad gyvūnas turi būti ne jaunesnis nei 6 mėnesių amžiaus ir tinkamas bendrajai nejautrai, o galutinį sprendimą priima veterinarijos gydytojas po apžiūros.

    Pagal kai kurių savivaldybių taisykles parama gali būti suteikiama iki dviejų kartų per metus. Tai reiškia, kad per vienus metus gyventojas gali kreiptis dėl kompensacijos, pavyzdžiui, dviem skirtingiems gyvūnams, arba tuo pačiu metu spręsti ir sterilizacijos, ir ženklinimo klausimą, jei tvarka tai leidžia.

    Kodėl akcentuojamas čipavimas

    Mikroschema padeda greičiau grąžinti pasimetusį gyvūną šeimininkui ir mažina savivaldybių bei prieglaudų patiriamas išlaidas. Be to, daugelyje vietų čipavimas tampa būtina sąlyga norint gauti bet kokią su augintiniu susijusią kompensaciją, nes tai leidžia tiksliai identifikuoti gyvūną.

    Savivaldybės tokiomis programomis dažniausiai siekia dviejų tikslų: mažinti beglobių gyvūnų skaičių ir skatinti atsakingą augintinių laikymą. Sterilizacija yra viena efektyviausių priemonių, nes ji veikia priežastį, o ne pasekmes, kai gyvūnai jau atsiduria gatvėje ar prieglaudose.

    Kur kreiptis ir ką verta pasitikrinti

    Norint pasinaudoti kompensacija, pirmiausia reikia pasitikrinti savo savivaldybės taisykles ir kvietimų laikotarpius, nes paraiškos dažnai priimamos ribotą laiką arba iki kol baigiasi tam numatytos lėšos. Informacija paprastai teikiama savivaldybės aplinkos apsaugos ar gyvūnų gerovės padaliniuose.

    Prieš registruojantis procedūrai verta išsiaiškinti, ar savivaldybė dirba su konkrečiu veterinarijos klinikų sąrašu ir ar reikalinga išankstinė registracija. Taip pat svarbu pasitikslinti, ar kompensacija apima tik sterilizaciją ir čipavimą, ar dar ir registraciją duomenų bazėje, nes šios detalės skirtingose vietovėse gali skirtis.

  • Turite šunį? Politikai siūlo griežtą pokytį: grandinės gali būti uždraustos visiškai

    Turite šunį? Politikai siūlo griežtą pokytį: grandinės gali būti uždraustos visiškai

    Lenkijoje bręsta teisės aktų pakeitimai, kurie gali iš esmės pakeisti dalies šeimininkų kasdienybę: Seime svarstoma idėja visiškai uždrausti šunų laikymą pririštų grandine prie būdos. Iniciatyvą viešai aptarė Piliečių koalicijos (KO) politikai, pastaraisiais metais aktyviai keliantys gyvūnų gerovės klausimus.

    Šiuo metu galiojančios taisyklės leidžia gyvūną laikyti pririštą iki 12 valandų per parą, tačiau tik tuo atveju, jei tai nesukelia kančios ir nepažeidžia gyvūno sveikatos. Taip pat numatyta, kad pririšimo priemonė turi užtikrinti būtinas judėjimo galimybes, o minimalus ilgis negali būti trumpesnis nei 3 metrai.

    Kas keistųsi pagal siūlymus?

    Pagal aptariamą projektą būtų siekiama, kad grandinės kaip nuolatinė laikymo priemonė išvis nebeliktų, o šunys nebūtų laikomi pririšti prie būdos. Politikai taip pat kalba apie ketinimus peržiūrėti reikalavimus voljerams ir aptvarams, kad gyvūnams būtų užtikrintas pakankamas plotas ir tinkamos sąlygos.

    Seimo narė, vadovaujanti parlamentinei grupei, dirbančiai gyvūnų teisių apsaugos srityje, pabrėžė, kad pokyčiai neturėtų paliesti įprastų situacijų, kai pavadėlis naudojamas vedžiojant ar trumpam kontroliuojant gyvūną. Pagrindinis taikinys – ilgalaikis šuns laikymas pririšto kieme.

    „Norime, kad grandinės liktų praeityje. Tai svarbus žingsnis gyvūnų gerovei“, – sakė Katarzyna Piekarska.

    Ką tai reikštų šeimininkams?

    Jei draudimas būtų priimtas, daliai šeimininkų tektų keisti gyvūno laikymo būdą: įrengti saugius aptvarus, pritaikyti voljerus ar užtikrinti, kad šuo turėtų galimybę laisvai judėti teritorijoje. Ekspertai gyvūnų gerovės srityje dažnai pabrėžia, kad ilgalaikis pririšimas didina streso lygį, gali skatinti agresiją ir kelia traumų riziką.

    Kartu politikai akcentuoja ir prevencijos priemones: vien tik draudimo neužtenka, jei nėra informavimo ir kontrolės. Todėl kalbama apie visuomenės švietimo kampanijas, kurios aiškintų, kodėl keičiasi reikalavimai ir kokios laikymo alternatyvos laikomos atsakingomis.

    Kontrolė ir atsakomybė

    Pagal dabar galiojančią tvarką reikalavimų nesilaikymas laikomas pažeidimu, už kurį gali grėsti bauda arba areštas, priklausomai nuo pažeidimo pobūdžio ir masto. Politikai, pristatantys iniciatyvą, pabrėžia, kad itin svarbus bus atsakingų tarnybų vaidmuo, nes tik reali priežiūra užtikrina, kad taisyklės neliktų popierinės.

    „Labai svarbus atsakingų tarnybų vaidmuo, kurios privalės reaguoti, jei šeimininkas ignoruos įstatymą“, – sakė Katarzyna Piekarska.

    Gyvūnų gerovės tema Lenkijoje pastaruoju metu apima ir kitas iniciatyvas, tarp jų – fejerverkų naudojimo ribojimą, draudimą montuoti paukščiams pavojingus spyglius ant pastatų bei prekybos gyvomis žuvimis sugriežtinimą. Tokie siūlymai rodo platesnę kryptį, kai gyvūnų apsaugos standartai artinami prie griežtesnių Europos praktikos principų.

  • Po pasivaikščiojimo su šunimi – šokas: po purvinų čiužinių krūva rado 6 išsekusius jauniklius

    Po pasivaikščiojimo su šunimi – šokas: po purvinų čiužinių krūva rado 6 išsekusius jauniklius

    Benamiai gyvūnai daugiabučių rajonuose ir pakraščiuose neretai ieško užuovėjos ten, kur žmonės palieka atliekas, senus baldus ar čiužinius. Tokiose vietose jie kartais randa maisto likučių, bet taip pat patenka į pavojų dėl šalčio, parazitų, traumų ir bado.

    Būtent taip nutiko vyrui, kuris įprasto pasivaikščiojimo metu su savo šunimi atkreipė dėmesį į nuošalioje vietoje paliktą purvinų čiužinių krūvą. Iš pradžių tai atrodė kaip eilinė nelegalių šiukšlių krūva, tačiau netrukus jis pastebėjo, kad po čiužiniu kažkas juda.

    Priėjęs arčiau jis rado šešis mažus šuniukus, kurie buvo akivaizdžiai nusilpę ir sušalę. Šalia nebuvo kalės, todėl kilo įtarimas, kad jaunikliai sąmoningai palikti likimo valiai, o jų išgyvenimas priklausė nuo to, ar juos kas nors pastebės laiku.

    Vyras susisiekė su gyvūnų gelbėjimu užsiimančia organizacija Silverstray Social ir pranešė apie radinį. Kad jaunikliai kuo greičiau sušiltų, jis trumpam parsivežė juos į namus, o savanoriai operatyviai atvyko perimti šuniukų ir pasirūpinti saugiu transportavimu.

    Pirminė apžiūra rodė, kad šuniukai galėtų būti maždaug dviejų mėnesių amžiaus, tačiau jų būklė buvo prasta. Savanoriai nurodė, kad gyvūnai buvo itin išsekę ir apniktI parazitų, o tai dažniausiai reiškia ilgalaikį nepriežiūros laikotarpį.

    Vėliau, vertinant pagal dantis, paaiškėjo, kad jaunikliai greičiausiai gerokai vyresni – apie pusės metų amžiaus. Specialistai atkreipė dėmesį, kad dėl sunkaus nepakankamo maitinimo šuniukai galėjo atrodyti gerokai mažesni, nei turėtų būti pagal amžių, todėl pirmasis įspūdis buvo klaidinantis.

    Šuniukai buvo nuvežti į prieglaudą, kur jiems pradėtas gydymas ir nuosekli slauga. Tokiais atvejais svarbiausia stabilizuoti būklę, atkurti skysčių ir maisto balansą, suvaldyti parazitus bei stebėti, ar nėra infekcijų ar lėtinių problemų, kurios paūmėja po ilgo badavimo.

    Savanoriai pabrėžia, kad benamių gyvūnų problema glaudžiai susijusi su neatsakingu laikymu ir nelegaliu atsikratymu vada. Praktikoje tai reiškia, kad gyvūnų gerovę lemia ne tik prieglaudų darbas, bet ir visuomenės įprotis laiku sterilizuoti augintinius, ženklinti juos bei pranešti apie pastebėtus paliktus gyvūnus.

    Nors šiems šešiems šuniukams dar reikės laiko visiškai atsigauti, jų būklė, gavus pagalbą, ėmė gerėti. Organizacija tikisi, kad pasveikę jie galės būti dovanojami į atsakingas šeimas, o ši istorija taps dar vienu priminimu, jog vienas skambutis gelbėtojams kartais iš tiesų išgelbsti gyvybes.

  • PiESEL keis taisykles augintiniams: privalomas ženklinimas palies ir kates, ir šunis

    PiESEL keis taisykles augintiniams: privalomas ženklinimas palies ir kates, ir šunis

    Lenkijoje vis daugiau dėmesio sulaukia socialinė kampanija PiESEL, siūlanti įteisinti privalomą šunų ir kačių ženklinimą mikroschemomis ir registravimą bendroje duomenų bazėje. Iniciatoriai tikina, kad tai būtų sisteminis sprendimas, galintis mažinti gyvūnų benamystę ir apsunkinti nelegalią veisimo veiklą.

    Pagrindinė idėja paprasta: gyvūnas su mikroschema tampa atsekamas, o atsakomybė už jį konkrečiai priskiriama šeimininkui. Tai ypač aktualu, kai augintiniai pasimeta, yra paliekami arba patenka į prieglaudas, kur identifikacija dažnai lemia, ar gyvūnas grįš namo.

    Kodėl mikroschema svarbi?

    Kampanijos atstovai pabrėžia, kad ženklinimas nėra vien formalumas. Pasak jų, privalomas registravimas apsunkintų situacijas, kai gyvūnai dauginami dėl pelno prastomis sąlygomis, o vėliau atsikratoma jaunikliais ar sergančiais gyvūnais.

    „Mikroschema neišspręs visų problemų, bet ji apsunkina galimybę paprastai atsikratyti gyvūno ir mažina piktnaudžiavimą sistema“, – sakė kampanijos koordinatorė Joanna Studzińska.

    Taip pat akcentuojama savivaldybių našta: gyvūnų gaudymas, laikinas apgyvendinimas, veterinarinė pagalba ir ilgalaikė prieglaudų priežiūra finansuojama viešosiomis lėšomis. Iniciatyvos šalininkai teigia, kad aiški identifikacija padėtų efektyviau naudoti biudžetus ir greičiau grąžinti pasimetusius gyvūnus šeimininkams.

    Kodėl kalbama ir apie kates?

    Nors pavadinimas PiESEL daugeliui pirmiausia siejasi su šunimis, iniciatoriai pabrėžia, kad kačių problema dažnai dar didesnė, tik mažiau matoma. Katės dažniau klaidžioja lauke, rečiau patenka į prieglaudas, todėl dingusios neretai niekada nebegrįžta į namus ir tampa benamėmis.

    „Kačių, kaip naminių gyvūnų, yra ne mažiau nei šunų, o jų benamystės mastas, nors ir mažiau pastebimas, yra didesnis“, – sakė Joanna Studzińska.

    Kampanijos šalininkai atkreipia dėmesį ir į praktinį aspektą: gatvėje sutiktą katę dažnai sunku priskirti vienai iš kelių grupių – tai gali būti laisvai gyvenanti, iš namų išėjusi ar iš tiesų benamė katė. Mikroschema, jų teigimu, leistų greitai nustatyti statusą, sumažinti stresą gyvūnui ir išvengti nereikalingo apgyvendinimo prieglaudoje.

    Europos praktika ir teisėkūros kryptis

    Iniciatyvos atstovai primena, kad dalyje Europos valstybių privalomas šunų ir kačių ženklinimas jau seniai laikomas įprasta praktika. Kaip vieną pavyzdžių jie mini Ispaniją, kur teisės aktuose numatytas privalomas gyvūnų identifikavimas ir registravimas, o nepaženklintų gyvūnų perdavimas ar prekyba yra ribojami.

    Pasak kampanijos ambasadorių, vienas svarbiausių tikslų yra, kad pareiga ženklinti galiotų ne tik prieglaudoms ar veislynams, bet ir gyvūnų laikytojams. Būtent „šeimininkiški“ gyvūnai, anot jų, dažniausiai iškrenta iš kontrolės zonos, kai gyvūnas paliekamas, paleidžiamas ar dingsta.

    Kampanijos komanda skelbia tęsianti pokalbius su sprendimų priėmėjais ir savivalda, siekdama, kad privalomas ženklinimas būtų įtvirtintas aiškiomis taisyklėmis, o kontrolės ir atsakomybės mechanizmai veiktų realiai. Iniciatoriai tikina, kad be efektyvaus įgyvendinimo ir priežiūros pati pareiga gali likti tik deklaracija.

    Praktikoje mikroschemos patikra dažnai tampa pirmu žingsniu, kai gyvūnas atsiduria veterinarijos klinikoje ar prieglaudoje. Kampanijos šalininkai pabrėžia, kad kuo plačiau veikia registras ir kuo daugiau gyvūnų paženklinta, tuo didesnė tikimybė greitai rasti šeimininką ir sumažinti benamių gyvūnų skaičių.

  • Šikšnosparnis įskrido į butą? Ekspertai paaiškina, kodėl taip nutinka ir kaip elgtis saugiai

    Šikšnosparnio pasirodymas bute daugeliui sukelia paniką, tačiau dažniausiai tam nėra pagrindo. Lietuvoje gyvenantys šikšnosparniai yra vabzdžiaėdžiai, žmonių sąmoningai nepuola, o į patalpas paprastai patenka atsitiktinai.

    Dažniausia priežastis – medžioklė prie dirbtinių šviesos šaltinių. Vakarais šikšnosparniai gaudo vabzdžius, kurie telkiasi prie apšviestų langų ir balkonų, todėl gyvūnas, sekdamas grobį ar suklaidintas atspindžių, gali įskristi vidun.

    Vasaros pabaigoje ir rudenį dažnėja atvejų, kai į namus užklysta jaunikliai. Tuo metu jie aktyviai ieško slėptuvių poilsiui, o praveriami langai, ventiliacijos angos ar balkonų durys jiems tampa lengvai pasiekiamu keliu.

    Nemažai įtakos turi ir oras: stiprus vėjas, staigi liūtis ar temperatūros pokyčiai gali išmušti šikšnosparnį iš įprasto maršruto. Ieškodamas užuovėjos jis neretai pasirenka laiptinę, balkoną ar net atvirą kambarį, ypač jei viduje šilčiau.

    Jei šikšnosparnis įskrido į kambarį, pirmiausia svarbu išlikti ramiems ir sudaryti jam sąlygas pačiam išskristi. Rekomenduojama išjungti ryškų apšvietimą, uždaryti duris į kitus kambarius, plačiai atverti langą ar balkoną ir trumpam išeiti, kad gyvūnas rastų kelią į lauką.

    Jeigu šikšnosparnis nusileido ant sienos ar užuolaidų ir pats neišskrenda, jo negalima imti plikomis rankomis. Saugiausia užsimauti storas pirštines, uždengti gyvūną dėže ar indu ir atsargiai pakišti standų kartoną, kad šikšnosparnį būtų galima išnešti nepažeidžiant sparnų.

    Ypač svarbu gyvūno nemušti ir nevaryti skraidant, nes taip jis gali susižaloti. Taip pat verta izoliuoti naminius gyvūnus, nes smalsumas dažnai baigiasi stresu ir šikšnosparniui, ir augintiniui.

    Jei šikšnosparnis aptinkamas šaltuoju metų laiku, situacija sudėtingesnė: paleistas į speigą jis gali neišgyventi. Tokiu atveju geriausia kreiptis į gyvūnų globos ar laukinės faunos specialistus, kurie patars, kaip elgtis, arba pasirūpins laikina priežiūra.

    Nors liaudyje šikšnosparnio apsilankymas kartais siejamas su prietarais, racionalus paaiškinimas paprastas: prieš permainas ore vabzdžiai skraido žemiau, o šikšnosparniai seka paskui juos. Dažniausiai tai tėra netyčinis naktinio vabzdžių medžiotojo „vizitas“, kurį galima užbaigti greitai ir humaniškai.

  • Per 40 laipsnių karštį Vengrijoje kelininkas pagirdė ištroškusį gandrą: vaizdas greitai išplito

    Per Vengriją slenkant alinantiems karščiams, netoli Tisakečkes miesto kelininkas Arpadas Nadis sustojo neįprastai situacijai: šalia remonto darbų vietos jis pastebėjo akivaizdžiai nusilpusį, troškulio kamuojamą gandrą. Vyro nufilmuotas ir socialiniuose tinkluose pasidalytas epizodas greitai išplito, primindamas, kad ekstremali temperatūra pavojinga ne tik žmonėms.

    Pasak vyro, paukštis atkreipė dėmesį tuo, kad, regis, bandė skabyti krūmų lapus, tarsi ieškodamas drėgmės. Kelininkai tuo metu dirbo atviroje vietoje, kur karštis siekė apie 38–40 laipsnių, todėl vandens atsargos buvo svarbios ir jiems patiems.

    „Pabandžiau prisivilioti jį šaltu vandeniu, kurį ryte gavome kaip gaivinantį gėrimą. Netikėtai gandras priartėjo ir atsigėrė“, – sakė Arpadas Nadis.

    Jo teigimu, toks trumpas momentas aiškiai parodė, kaip stipriai kaitra išsekina laukinius gyvūnus, ypač kai aplink mažai pavėsio ir natūralių vandens telkinių. Gandras, priėjęs prie žmonių, atrodė ne įžūlus, o priverstas ieškoti pagalbos, nes troškulys tapo stipresnis už įgimtą atsargumą.

    Istorija sulaukė daug reakcijų, o pats vyras pabrėžė, kad ekstremaliomis oro sąlygomis verta pagalvoti ir apie aplinkinius gyvūnus. Jo žinutė paprasta: kartais pakanka dubenėlio vandens, minutės dėmesio ir atsargaus elgesio, kad būtų išvengta nelaimės.

    Karščio bangų metu specialistai taip pat primena, kad vandens palikimas laukiniams paukščiams gali būti naudingas, tačiau svarbu laikytis higienos ir saugumo: indą reikėtų reguliariai plauti, vandenį keisti dažnai, o dubenį statyti pavėsyje ir atokiau nuo intensyvaus eismo. Tai sumažina riziką, kad vanduo perkais ar taps infekcijų židiniu.

    Šis atvejis išryškina platesnę tendenciją: kylant temperatūrai ir dažnėjant karščio bangoms, laukiniams gyvūnams miestuose ir atvirose teritorijose vis dažniau prireikia žmonių pagalbos. Ypač pažeidžiami būna jaunikliai ir dideli paukščiai, kuriems atvirose vietose sudėtinga greitai rasti vandens.

  • Italija svarsto uždrausti turistines arklines karietas Romoje: kodėl „botticelle“ gali tapti istorija

    Italija svarsto uždrausti turistines arklines karietas Romoje: kodėl „botticelle“ gali tapti istorija

    Įstatymo projektas parlamente

    Italijos Deputatų rūmuose pristatytas įstatymo projektas, kuriuo siekiama uždrausti tradicines turistines arklines karietas, vadinamas botticelle. Šios karietos ypač paplitusios Romoje, tačiau draudimas būtų taikomas ir kitose turistų gausiai lankomose meno miestuose.

    Iniciatyvą parlamente pateikė kelių opozicinių politinių jėgų atstovai. Jų siūlymas numato keisti Kelių kodekso nuostatas, kurios dabar leidžia viešas paslaugas, teikiamas gyvūnų traukiamomis transporto priemonėmis.

    Ką siūloma uždrausti?

    Projekte įvardijama, kad draudimas apimtų ne tik turistinį vežimą, bet ir kitas viešai teikiamas, pagal grafiką nereguliuojamas paslaugas, taip pat pramogines ar ceremonines veiklas. Kitaip tariant, būtų atsisakoma praktikos, kai gyvūnai naudojami traukti vežimus už atlygį miesto erdvėse.

    Siūlymo šalininkai pabrėžia, kad atskiri savivaldybių sprendimai, ribojantys darbo valandas ar maršrutus, esą nebeišsprendžia problemos. Todėl siekiama nacionalinio masto reguliavimo, kuris vienodai galiotų visoje šalyje.

    Gyvūnų gerovė ir karščio argumentas

    Pagrindinis argumentas, lydintis iniciatyvą, yra gyvūnų gerovė šiuolaikiniuose miestuose. Anot projekto rėmėjų ir gyvūnų apsaugos aktyvistų, intensyvus eismas, triukšmas ir ilgos valandos ant įkaitusio asfalto neatitinka šiandieninių gerovės standartų.

    Karščio bangos Pietų Europoje pastaraisiais metais dažnėja, o miestų centrai vasarą įkaista labiau dėl vadinamojo šilumos salos efekto. Kritikai teigia, kad būtent ekstremalios temperatūros dienomis žirgams dirbti tampa itin sudėtinga, todėl vien tik laiko ribojimai nebėra pakankami.

    „Atskiri savivaldybių draudimai ir darbo valandų apribojimai nėra pakankami. Reikia nacionalinio įstatymo, kuris panaikintų botticelle ir gyvūnų traukiamas karietas miestuose“, – sakė parlamentarė Patrizia Prestipino.

    Romoje – ir informavimo kampanija

    Lygiagrečiai parlamento iniciatyvai Romoje planuojama viešinimo kampanija, skatinanti rinktis alternatyvas karietoms. Ji numatyta pagrindinėse turistinėse sostinės vietose ir bus pateikiama italų bei anglų kalbomis, orientuojantis į miestą lankantį srautą.

    Romoje šis klausimas jau seniai kelia diskusijas tarp gyvūnų gerovės šalininkų, turizmo sektoriaus ir tradicijos gynėjų. Jei įstatymo projektas būtų priimtas, tai reikštų reikšmingą pokytį vienai iš seniausių sostinės paslaugų, ilgą laiką buvusiai neatsiejama istorinio centro kasdienybės dalimi.

    Projekto rėmėjai tvirtina, kad 2026 metais gyvūnų naudojimas turistiniam transportui didmiesčių centruose vis labiau kertasi su visuomenės lūkesčiais. Tuo metu karietų verslo atstovai paprastai akcentuoja tradicijos ir darbo vietų argumentus, todėl politinė diskusija, tikėtina, bus aštri.

  • Lenkija priešinasi Vokietijos naujoms maisto etiketėms: įspėja dėl smūgio ūkininkams ir eksportui

    Lenkijos žemės ūkio ir kaimo plėtros ministerija Europos Komisijai pateikė išsamią nuomonę, kurioje nepritaria Vokietijos planuojamiems maisto produktų ženklinimo pokyčiams. Varšuva teigia, kad siūlomos taisyklės, skirtos importuojamiems produktams, gali apsunkinti prekybą ir didinti kaštus ūkininkams bei perdirbėjams.

    Pagal Vokietijos projektą etiketėse turėtų atsirasti informacija apie gyvūnų laikymo sąlygas, iš kurių pagamintas konkretus produktas. Taip pat numatoma kai kuriuos reikalavimus išplėsti maitinimo sektoriui ir daliai perdirbtų maisto produktų.

    Kas kelia daugiausia ginčų?

    Lenkijos institucijos akcentuoja, kad nacionalinės taisyklės, taikomos importui, gali veikti kaip papildoma kliūtis bendrosios rinkos principams, ypač laisvam prekių judėjimui. Ministerijos vertinimu, tai gali mažinti kitų ES valstybių gamintojų konkurencingumą Vokietijos rinkoje, įskaitant ir Lenkijos mėsos sektorių.

    Lenkijos pozicija pristatyta po konsultacijų su mėsos pramonės ir gyvulininkystės organizacijomis. Pasak ministerijos, būtent šie sektoriai pirmieji pajustų praktines pasekmes, jei ženklinimas taptų faktiniu reikalavimu norint išlaikyti pardavimus Vokietijoje.

    Kokios išlaidos grėstų gamintojams?

    Lenkijos žemės ūkio viceministras Jacekas Czerniakas pabrėžė, kad projektas neturėtų reikšti pareigos kitų ES šalių gamintojams taikyti Vokietijos nacionalinę ženklinimo sistemą. Jo teigimu, gamintojai, kurie laikosi ES gyvūnų gerovės standartų, neturėtų patirti rinkos nuostolių vien dėl to, kad netaiko papildomų, virš ES reikalavimų einančių nacionalinių taisyklių.

    „Lenkijos ūkininkai ir gamintojai, besilaikantys galiojančių ES gyvūnų gerovės standartų, neturėtų atsidurti nepalankioje rinkos padėtyje vien dėl to, kad netaiko konkrečioje valstybėje narėje priimtų nacionalinių sprendimų, viršijančių ES teisės aktuose nustatytus reikalavimus“, – sakė Jacekas Czerniakas.

    Ministerijos vertinimu, prisitaikymas prie planuojamų pokyčių gali reikšti brangią atskirą ūkių sertifikaciją, korekcijas gyvūnų laikymo praktikoje ir papildomus reikalavimus tiekimo grandinei. Taip pat įvardijamos išlaidos logistikai, pakuočių pakeitimams ir procesų pertvarkymui, kad produktai atitiktų naujas ženklinimo taisykles.

    Varšuva argumentuoja, kad tokio pobūdžio nacionalinės iniciatyvos gali fragmentuoti bendrą ES rinką, kai skirtingos valstybės nustato skirtingus ženklinimo standartus. Lenkija siekia, kad sprendimai dėl ženklinimo būtų derinami ES lygiu, o nacionaliniai modeliai netaptų netiesiogine importo ribojimo priemone.