Tag: Gyvūnų gerovė

  • Skandalas privačiame zoologijos sode Lenkijoje: išvežti 33 gyvūnai, įsikišo generalinis prokuroras

    Lenkijoje įsiplieskė skandalas dėl privataus zoologijos sodo Łącznoje Žemutinės Silezijos regione. Po tarnybų reido iš jo išvežti 33 gyvūnai, o tyrimą dėl galimo žiauraus elgesio prižiūrėti ėmėsi generalinis prokuroras Waldemaras Żurekas.

    Prokuratūra pranešė vertinsianti, kaip iki šiol vyko ikiteisminis tyrimas ir ar pasirinkti veiksmai buvo pagrįsti. Taip pat svarstoma bylą perkelti iš Wałbrzycho apylinkės prokuratūros į aukštesnio lygmens instituciją.

    Reidas ir įtarimai penkiems žmonėms

    Praėjusią savaitę prokurorai, lydimi policijos, atliko procesinius veiksmus zoologijos sodo teritorijoje netoli Mieroszowo. Per patikrinimą sulaikyti penki asmenys, o zoologijos sodo savininkui ir dar keturiems žmonėms pareikšti įtarimai dėl žiauraus elgesio su gyvūnais.

    Institucijų sprendimu dalis gyvūnų skubiai perkelta į kitas vietas, kur, pareigūnų teigimu, jiems galima užtikrinti tinkamą priežiūrą. Iš viso išvežti 33 gyvūnai, dalis jų perkelti ir į užsienį.

    Wałbrzycho teismas nesutiko skirti zoologijos sodo savininkui suėmimo. Tyrimas, pasak prokuratūros, vykdomas jau ne vieną mėnesį, o surinkti duomenys nuosekliai tikslinami.

    Gyventojų pasipriešinimas ir policijos įsikišimas

    Gyvūnų paėmimas sulaukė dalies vietos gyventojų prieštaravimo. Prokuratūros duomenimis, kai kurie žmonės bandė trukdyti gyvūnų transportavimui, todėl teko įsikišti policijai.

    Pranešta, kad vienam asmeniui skirtas administracinis nubaudimas, o keturi asmenys sulaikyti dėl įtariamo pareigūnų neliečiamybės pažeidimo. Aplinkybės aiškinamos atskirai, vertinant kiekvieno dalyvio veiksmus.

    Ekspertų išvados: prastas laikymas ir priežiūros trūkumai

    Apie tyrimo eigą informavęs Świdnicos apygardos prokuroras Marekas Rusinas pristatė pirmines ekspertų išvadas, parengtas po apžiūrų, atliktų reido dienomis. Jose nurodyta, kad gyvūnai galėjo būti laikomi netinkamomis sąlygomis.

    Pasak prokuratūros, dalis paukščių buvo akivaizdžiai prastos būklės, o jiems ne visada užtikrintas rūšiai tinkamas pašaras ir švarus geriamas vanduo. Kitiems gyvūnams, kaip teigiama, trūko nuolatinės prieigos prie vandens ir jie galėjo būti laikomi per ankštose patalpose.

    Ekspertai taip pat atkreipė dėmesį į planavimo ir saugumo problemas: plėšrūnų aptvarai buvo įrengti greta gyvūnų, kurie gali tapti jų grobiu. Be to, nurodyta galimų pažeidimų dėl laikinų aptvarų sprendimų ir darbuotojų saugos bei higienos reikalavimų.

    Po intervencijos zoologijos sodas laikinai liko uždarytas. Likusių gyvūnų priežiūra, remiantis vietos institucijų ir prokuratūros susitarimu, laikinai patikėta Mieroszowo burmistrui Andrzejui Lipińskiui.

    Pradėtas ir atskiras tyrimas dėl galimo trukdymo tarnybų veiksmams. Prokuratūra aiškinasi, kaip į viešumą galėjo nutekėti informacija apie planuotus procesinius veiksmus ir ar tyčia nebuvo gadinamos tvoros bei apsauginiai tinklai.

    Privatus zoologijos sodas Łącznoje oficialų zoologijos sodo statusą, prokuratūros nurodymu, turi nuo 2012 metais. Jo savininkai anksčiau skelbė, kad laikoma apie 100 rūšių gyvūnų, tačiau šią informaciją tyrėjai dar tikslina vertindami faktinę situaciją ir dokumentus.

    Specialistai primena, kad tokiose bylose dažnai vertinama ne tik emocinis visuomenės fonas, bet ir konkretūs priežiūros kriterijai: nuolatinė prieiga prie vandens, rūšiai tinkamas maistas, pakankamas plotas, veterinarinė priežiūra ir saugūs aptvarai. Būtent šie aspektai paprastai tampa esminiais sprendžiant, ar gyvūnų laikymas atitiko teisės aktų reikalavimus.

  • Prokuratūra aiškina, kodėl iš privataus zoologijos sodo Ląčna norėta išvežti gyvūnus

    Privataus zoologijos sodo Ląčna Žemutinės Silezijos regione istorija neslūgsta: prokuratūra teigia, kad dalį gyvūnų siekta skubiai perkelti dėl grėsmių saugumui ir jų gerovei. Tuo metu savininko atstovai kalba apie neaiškų teisinį pagrindą, o vietos bendruomenė organizuoja paramą zoologijos sodui.

    Po prokuratūros ir policijos veiksmų zoologijos sode kilo įtampa, o planuota gyvūnų perkėlimo operacija susidūrė su pasipriešinimu. Tyrėjai viešai nurodo, kad jų sprendimus lėmė ne viena detalė, o visuma aplinkybių, susijusių su laikymo sąlygomis ir galimais pažeidimais.

    Tyrimas ir pareikšti įtarimai

    Prokuratūra skelbia, kad tyrimas dėl galimo žiauraus elgesio su gyvūnais buvo vykdomas ne vieną mėnesį, o situaciją esą nuolat lydėjo signalai apie netinkamas laikymo sąlygas. Spalio 13 dieną atlikus veiksmus sode, keliems asmenims, tarp jų vadovui ir savininkui, pareikšti įtarimai dėl žiauraus elgesio su gyvūnais ir atvejų, galėjusių baigtis gyvūnų žūtimi.

    Tyrėjai taip pat siekė sugriežtinti kardomąsias priemones, tačiau teismas nepatenkino prašymo dėl suėmimo. Prokuratūra pabrėžia, kad tyrimas tęsiasi, o vertinant situaciją remiamasi specialistų išvadomis ir surinktais duomenimis.

    Kodėl norėta perkelti gyvūnus

    Prokuratūros teigimu, sprendimas perkelti dalį gyvūnų buvo susijęs ir su galimomis grėsmėmis visuomenės saugumui. Tarp argumentų minėta rizika, kad tigras galėjo ištrūkti iš aptvaro, jei konstrukcijos nebūtų užtikrinusios pakankamo saugumo.

    Be to, pareigūnai nurodė fiksavę požymių, rodančių problemas su gyvūnų gerove: netinkamą temperatūrą egzotiniams paukščiams, nešvarų vandenį, abejones dėl pašaro kokybės ar jo prieinamumo. Viešai buvo minimos ir netipiškos, gyvūnams potencialiai pavojingos laikymo aplinkybės, taip pat buitiniais metodais įrengta elektros instaliacija.

    „Mums nesuprantami išpuoliai prieš tyrėjus, kai kalbame apie gyvūnų saugumą ir realias rizikas“, – sakė prokuratūros atstovas.

    Fiasko, konfliktas ir laikinas valdymas

    Numatyta gyvūnų perkėlimo operacija, pasak prokuratūros, baigėsi nesėkme. Tyrėjai teigė, kad planai galėjo nutekėti, o proceso metu kilo konfliktinių situacijų, įskaitant fizinius susistumdymus.

    Skelbiama, kad dalis gyvūnų gerovės organizacijų, kurios turėjo prisidėti prie perkėlimo, atsitraukė dėl priešiškumo ir komentarų internete. Galiausiai laikina priežiūra buvo perduota savivaldybei, o prokuratūra tvirtina, kad po šio sprendimo situacija tapo ramesnė.

    Lygiagrečiai administracinėje plotmėje pradėtos procedūros dėl leidimo zoologijos sodui galimo panaikinimo, o tai gali lemti, ar įstaiga galės tęsti veiklą. Prokuratūra akcentuoja, kad tolesni sprendimai priklausys nuo ekspertinių vertinimų ir galutinių tyrimo išvadų.

    Zoologijos sodo savininko atstovai laikosi kitos pozicijos ir tvirtina, kad jiems nebuvo aiškiai pateiktas teisinis pagrindas, kuriuo remiantis gyvūnai turėjo būti išvežami. Tuo pat metu dalis vietos gyventojų renka paramą ir viešai ragina padėti įstaigai, kol vyksta tyrimai ir sprendžiama jos ateitis.

  • Las Vegase kanadietis po 30–40 alaus porcijų pagrobė viešbučio flamingą: gresia iki 5 metų kalėjimo

    Las Vegase kanadiečiui Mitchellui Fairbarnui gresia laisvės atėmimas po to, kai, teisėsaugos duomenimis, jis iš viešbučio voljero išsinešė gyvą flamingą. Byla sulaukė didelio dėmesio, nes prokuratūra veiksmus įvertino kaip žiaurų elgesį su gyvūnu, o pats turistas aiškino buvęs smarkiai apsvaigęs.

    Incidentas įvyko 2026 metais kovo 3 dieną viešbutyje-kazino Flamingo Las Vegas Hotel and Casino. Teisme buvo rodyti vaizdo įrašai, kuriuose matyti, kaip vyras paukštį neša lifte ir koridoriumi, laikydamas už kaklo, o flamingas tuo metu skleidžia nerimo garsus.

    Pasak kaltinamojo, prieš įvykį jis išgėrė maždaug 30–40 alaus porcijų ir tikino nesiekęs paukščiui pakenkti. Vis dėlto kaltinimas rėmėsi argumentu, kad toks paėmimo būdas ir elgesys sukėlė gyvūnui skausmą bei stresą, todėl tai vertintina kaip sąmoningas žiaurumas.

    Gyvūnų specialistai nurodė, kad išgelbėtas flamingas neteko kelių plunksnų, ant plunksnų pastebėta kraujo žymių, fiksuoti sužalojimai sparnų srityje. Veterinarė Tiffany Moore teigė, kad fiziškai paukščio būklė stabilizavosi, tačiau po patirto streso jis tapo labiau nerimastingas.

    Gynyba pabrėžė, jog vyras gailisi dėl sprendimų, priimtų apsvaigus, o iki nuosprendžio paskelbimo jis negali išvykti iš JAV. Skelbiama, kad kaltinamasis laukia bausmės skyrimo būdamas namų arešte, o maksimaliai jam gali grėsti iki 5 metų laisvės atėmimo.

    Ekspertai primena, kad JAV gyvūnų apsaugos bylose svarbi ne tik žala, bet ir paties veiksmo pobūdis: gyvūno paėmimas iš jam pritaikytos aplinkos, netinkamas laikymas ar transportavimas gali būti vertinamas kaip žiaurus elgesys. Turizmo sektoriuje tokie incidentai taip pat skatina viešbučius ir pramogų erdves griežtinti saugumą, o keliautojams primena, kad apsvaigimas nuo alkoholio nuo atsakomybės neatleidžia.

  • Ištraukė triušį iš akvariumo ir nešė prie kasos: kas vyksta Lenkijos gyvūnų parduotuvėse?

    Lenkijos mieste Slupskas gyvūnų prekių parduotuvėje „REX“ įvyko scena, kuri darbuotojams tapo aiškiu signalu, kaip lengvai maži augintiniai vis dar traktuojami kaip prekė. Pirkėjas, nelaukęs konsultacijos, pats ištraukė triušį iš aptvaro ir su gyvūnu rankose nuėjo prie kasos, pareikšdamas norą jį pirkti.

    Parduotuvės darbuotoja Agnieszka Suchocka sureagavo nedelsdama, pareikalavo gyvūną grąžinti ir paaiškino, kad taip elgtis negalima. Pasak jos, vyras neatrodė suprantantis, kuo tokie veiksmai pavojingi, o triušį laikė vis stipriau, todėl gyvūną teko atimti.

    „Triušis dvi ar tris dienas po to buvo aiškiai išsigandęs, vengė rankos ir prisilietimų. Gyvūnas jaučia emocijas, o pakelti jį reikia mokėti“, – sakė Agnieszka Suchocka.

    Triušio tą kartą porai nepardavė, o lankytojų paprašė išeiti. Vėliau, anot darbuotojos, gyvūnas galiausiai pateko į geras rankas, tačiau pati istorija priminė platesnę problemą: impulsiniai pirkiniai, ypač kai kalbama apie graužikus ar triušius, vis dar yra kasdienybė.

    Pašnekovė teigia, kad dalis žmonių į parduotuvę ateina nepasiruošę ir net nepasidomėję gyvūno poreikiais, nors informacijos internete galima rasti per kelias minutes. Dėl to parduotuvėje stengiamasi kiekvienam pirkėjui paaiškinti pagrindus ir paraginti prieš įsigijimą dar kartą įvertinti, ar namuose bus vietos, laiko ir tinkamos sąlygos.

    Diskusijas kursto ir teisinė realybė: Lenkijoje šunų ir kačių prekybai taikomi griežtesni ribojimai, tačiau smulkūs žinduoliai, tokie kaip triušiai ar graužikai, daugeliu atvejų legaliai parduodami gyvūnų prekių parduotuvėse. Tai reiškia, kad įsigyti gyvūną galima greitai, o pirkimo momentu ne visada įvyksta rimtesnis pokalbis apie atsakomybę ir ilgalaikius įsipareigojimus.

    Tekste minima, kad 2026 metų kovo mėnesį įsigaliojo naujos taisyklės, pagal kurias gyvūnų prekių parduotuvės turi būti registruotos ir gauti veterinarinį identifikavimo numerį, o priežiūrą vykdo apskrities veterinarijos gydytojas. Taip pat nurodoma, kad patikrinimai teoriškai turėtų būti periodiniai ir privalomi, tačiau praktikoje, darbuotojų teigimu, jų nuoseklumas kelia klausimų.

    „Deja, taip ir yra“, – sakė Agnieszka Suchocka, paklausta, ar taisyklės ne visada reiškia realias patikras.

    Dėl kontrolės ir vienodų standartų stokos atsiranda didelė pilkoji zona: vienose vietose gyvūnais rūpinamasi atsakingai, kitose, anot pašnekovių, pasitaiko atvejų, kai sergantys gyvūnai laikomi atskirai sandėlyje, o gydymas atidedamas. Darbuotoja pabrėžia, kad jos darbovietėje sergantys gyvūnai gydomi parduotuvės lėšomis, kol dar nėra parduoti.

    Gyvūnų gerovės klausimus kelia ir specialistai. Mikrobiologė bei veterinarijos technikė Adrianna Iwan teigia, kad parduotuvėse smulkūs žinduoliai neretai laikomi per ankštai, patiria nuolatinį triukšmą, ryškią šviesą, lankytojų beldimą į stiklą ir neturi pakankamai slėptuvių. Pasak jos, tokios sąlygos apsunkina natūralių elgesio poreikių tenkinimą ir didina stresą.

    „Gyvūnai nuolat patiria triukšmą, žadinimą, ilgai degančią dirbtinę šviesą, slėptuvių trūkumą ir negali normaliai pailsėti“, – sakė Adrianna Iwan.

    Ji taip pat akcentuoja, kad problemos kyla ir dėl netinkamos mitybos, kai pasirenkami pigiausi mišiniai, o triušiams ar jūrų kiaulytėms ne visada užtikrinamas nuolatinis šieno prieinamumas. Dar vienas aspektas yra socialiniai poreikiai: daliai rūšių būtina pora ar grupė, tačiau pirkėjams tai ne visada paaiškinama, o parduotuvėse kartais laikymo praktika neatitinka gyvūno prigimties.

    Iš pirkėjų pusės situaciją komentuoja Karolina Burda, auginusi žiurkėną ir prieš įsigijimą daug skaičiusi apie priežiūrą. Ji teigia, kad vizualiai kai kurių parduotuvių laikymo sąlygos per metus mažai pasikeitė: maži narvai, ankšta erdvė ir gyvūnų susigrūdimas vis dar pasitaiko, o parduodami narvai ne visada yra saugūs.

    Pašnekovės pabrėžia ir gajų mitą, kad mažas gyvūnas reiškia mažesnę atsakomybę. Praktikoje tokia nuostata dažnai virsta nepakankamu dėmesiu sveikatai, vėluojančiomis veterinarijos konsultacijomis ir netinkamomis laikymo sąlygomis, o smulkių žinduolių būklė gali pablogėti labai greitai.

    Diskusijoje vis dažniau skamba siūlymai, kad geriausia alternatyva yra įsivaikinimas iš patikimų organizacijų arba įsigijimas iš atsakingų veisėjų. Vis dėlto pabrėžiama, kad draudimai ne visada išsprendžia problemą, nes prekyba gali persikelti į neprižiūrimus kanalus, o pirkėjai ir toliau rinksis lengviausią kelią.

    Istorija iš Slupsko parduotuvės „REX“ baigėsi laimingai tik todėl, kad vietoje atsirado žmogus, kuris nebijojo pasakyti ne ir apginti gyvūno. Tačiau klausimas lieka atviras: kiek kitų triušių, žiurkėnų ar jūrų kiaulyčių tokios sėkmės neturi, kai sprendimai priimami impulsyviai, o kontrolė ir žinios lieka antrame plane.

  • Gandras jau 15 metų gyvena pensininkų šeimoje: per mėnesį suėda žuvies už beveik 20 eurų

    Ukrainos Černihivo srityje, Baturyne, pensininkų šeimoje jau 15 metų gyvena gandras, pramintas Buzka. Šeimininkai pasakoja, kad paukštis kadaise buvo sužeistas ir, tikėtina, negalėjo tęsti migracijos, todėl pasirinko likti šalia žmonių.

    Šeimos galva Jurijus Bakurovas prisimena, kad gandras į kiemą tiesiog atėjo pats. Vyras spėja, jog paukštis galėjo susižaloti įsipainiojęs į elektros laidus, kai mokėsi skraidyti, o sužeidimas buvo matomas iš karto.

    „Anūkas sušuko: seneli, pažiūrėk, kas pas mus ateina. Atidariau vartelius, o jis ramiai įėjo į kiemą ir taip liko iki šiol“, – sakė Jurijus Bakurovas.

    Šeimininkai pasakoja, kad gandras kasdien suėda apie 300 gramų smulkių žuvų, dažniausiai salakų. Per mėnesį tam esą prireikia maždaug 800 grivinų, o tai sudaro apie 18 eurų.

    Pasak šeimininkės Veros Bakurovos, paukštis ne tik lesinamas žuvimi, bet kartais susiranda ir kito maisto, pavyzdžiui, kirminų ar pelių. Vis dėlto nuo sodybos gandras toli nenutolsta, neskraido ir, kaip sako šeimininkai, elgiasi tarsi įpratęs prie namų.

    „Kartą bandžiau jį išvyti, bet grįžus radau laukiantį prie vartelių. Kad ir kur nuvarytum, jis vis tiek sugrįžta“, – pasakojo Vera Bakurova.

    Šaltuoju metų laiku gandrai laukinėje gamtoje paprastai migruoja į šiltesnius kraštus, tačiau ši istorija primena, kad sužeisti paukščiai kartais lieka žiemoti žmonių kaimynystėje. Šeimininkai teigia gandro žiemai įrengę vietą tvarte, kur jis gali pasislėpti nuo šalčio ir vėjo.

    Ornitologai pabrėžia, kad laukiniams paukščiams žmonių pagalba turėtų būti atsargi: svarbiausia vengti netinkamo šėrimo ir nebandyti priverstinai laikyti laukinio gyvūno. Tačiau tais atvejais, kai paukštis dėl traumos nebegali normaliai skraidyti ar migruoti, ilgalaikė priežiūra tampa vienintele išeitimi.

  • Kelionė traukiniu su šunimi ar kate: kada vežimas nemokamas, o kada teks pirkti bilietą?

    Kelionės traukiniais su augintiniais tampa įprastos, tačiau taisyklės skiriasi pagal gyvūno dydį ir vežimo būdą. Kad išvengtumėte konflikto vagone ar papildomų išlaidų, svarbu iš anksto žinoti, kada augintiniui reikalingas bilietas, o kada galima vykti nemokamai.

    Vežėjai paprastai taiko paprastą principą: mažas gyvūnas uždaroje pernešyklėje dažniausiai vežamas nemokamai, o šuo, vedamas su pavadėliu, paprastai laikomas atskiru vežamu objektu, todėl jam reikia atskiro bilieto. Tai aktualu ypač piko metu, kai traukiniuose daugiau keleivių ir mažiau erdvės.

    Bilietas ar pernešyklė?

    „POLREGIO“ skelbia, kad nuo 2026 metų pradžios parduota daugiau kaip 88 500 bilietų šunims, tačiau realus kartu keliaujančių gyvūnų skaičius yra didesnis. Taip yra todėl, kad dalis augintinių vežami nemokamai, pavyzdžiui, pernešyklėse.

    Šuniui, keliaujančiam su pavadėliu, taikomas fiksuotas mokestis, nepriklausantis nuo maršruto ilgio. Pagal vežėjo nurodomas sąlygas, tokio bilieto kaina siekia apie 1,30 euro už vieną kelionę.

    Nemokamai dažniausiai vežami maži naminiai gyvūnai, pavyzdžiui, katės ar graužikai, jei jie yra saugioje pernešyklėje. Tokia tvarka mažina riziką, kad gyvūnas ištrūks, sutrikdys kitus keleivius ar apgadins traukinio inventorių.

    Svarbiausios elgesio ir saugumo taisyklės

    Kelionėje su šunimi dažniausiai reikalaujama pavadėlio, o kai kuriais atvejais ir antsnukio, ypač jei vagone daug žmonių. Taip pat rekomenduojama turėti galiojantį dokumentą apie skiepą nuo pasiutligės, nes jo gali būti paprašyta patikrinimo metu.

    Įprastai šuniui vieta yra ant grindų, o ne ant sėdynės, net jei traukinys pustuštis. Tokia taisyklė saugo kitų keleivių komfortą ir padeda išvengti ginčų, ypač kai keliauja alergiški ar gyvūnų bijantys žmonės.

    Patogiausia keliauti be kupė tipo vagonuose, nes ten daugiau erdvės ir lengviau pasirinkti vietą atokiau nuo kitų. Kupė tipo vagonuose, jei bendrakeleiviai pareiškia prieštaravimą, augintinio šeimininkas paprastai turi persėsti į kitą vietą.

    Ką daryti, jei kyla konfliktas vagone?

    Jei dėl gyvūno kelionės sąlygų kyla nesutarimų, situaciją paprastai sprendžia konduktorių komanda, padedanti rasti kitą vietą. Kraštutiniu atveju, jei persėsti nėra galimybės, keleiviui gali tekti išlipti artimiausioje stotyje, o už nepanaudotą kelionės dalį paprastai numatoma galimybė susigrąžinti pinigus.

    Išimtis dažniausiai taikoma žmonėms, keliaujantiems su šunimi asistentu. Tokiais atvejais šuo vežamas nemokamai, tačiau paprastai reikia turėti statusą patvirtinančius dokumentus, o gyvūnas turi būti su specialia amunicija, pavyzdžiui, diržais.

    Prieš kelionę verta pasitikrinti konkretaus vežėjo taisykles ir regionines išimtis, nes jos gali skirtis priklausomai nuo maršruto ar vietinių susitarimų. Praktika rodo, kad iš anksto pasiruošus kelionė su augintiniu gali būti sklandi ir saugi tiek šeimininkui, tiek kitiems keleiviams.

  • Šie 5 paprasti žingsniai padės ežiams išgyventi žiemą: pavasarį jūsų sodas atsidėkos

    Ežiai yra vieni naudingiausių laukinių gyvūnų sode: jie minta vabzdžiais, lervomis, vikšrais ir kitais kenkėjais, todėl gali natūraliai prisidėti prie augalų apsaugos. Specialistai pabrėžia, kad ežiams palankus, mažiau tvarkomas ir chemija neapkrautas kiemas dažniau tampa saugia jų gyvenamąja vieta.

    Rudenį ežiai intensyviai maitinasi ir kaupia riebalų atsargas žiemos miegui, kuris paprastai prasideda atvėsus orams. Kad sėkmingai peržiemotų, suaugusiam ežiui svarbu pasiekti pakankamą kūno masę, o jaunikliai, nespėję sustiprėti, žiemą išgyvena sunkiau.

    Kaip padėti ežiams rudenį

    Paprasčiausia pagalba yra palikti natūralias slėptuves: sode praverčia lapų, šakų ar nupjautos žolės krūvelė nuošalesniame kampe. Tokiose vietose ežiai susisuka lizdą, kur gali saugiai slėptis nuo šalčio ir plėšrūnų.

    Jei norite, galima įrengti ir specialų medinį namelį, pripildytą sausų lapų arba šiaudų. Svarbu jį pastatyti ramioje vietoje, kad slėptuvė nebūtų nuolat trikdoma žmonių ar naminių gyvūnų.

    Rudenį ežiams ypač praverčia vanduo, todėl negili lėkštelė su švariu vandeniu gali tapti realia pagalba, ypač sausringu laikotarpiu. Vandenį reikėtų reguliariai keisti, o indą laikyti taip, kad į jį nepatektų daug lapų ar purvo.

    Jei ežiai užklysta dažnai, kai kurie gyventojai palieka papildomo pašaro, tačiau čia būtinas atsargumas. Dažniausiai rekomenduojamas sprendimas yra nedidelis kiekis aukštos mėsos sudėties drėgno ar sauso kačių pašaro, o pagrindinė taisyklė yra neperšerti ir nepalikti maisto ilgam, kad neprisiviliotų graužikų.

    Dar vienas praktiškas sprendimas yra užtikrinti judėjimo kelius: ežiai dažnai keliauja tarp sklypų ieškodami maisto ir slėptuvių. Dėl to tvorose ar aptvaruose paliekama nedidelė anga prie žemės gali padėti ežiui grįžti į savo slėptuvę ir sumažinti riziką, kad jis įstrigs.

    Dažniausios klaidos, kurios kenkia

    Tvarkantis kiemą rudenį verta elgtis ypač atsargiai: prieš grėbiant lapus, pjaunant žolę ar judinant šakų krūvas patartina įsitikinti, kad ten nėra įsitaisiusio ežio. Dalis ežių sužeidimų įvyksta būtent per sodo darbus, kai gyvūnas nepastebimas.

    Vienas svarbiausių dalykų yra niekada neduoti ežiams pieno.

    „Pienas ežiams gali sukelti stiprų virškinimo sutrikimą ir dehidrataciją, o tai kai kuriais atvejais baigiasi gyvūno žūtimi“, – pabrėžia gyvūnų globos specialistai.

    Taip pat verta mažinti chemijos naudojimą sode: pesticidai ir nuodai kenkėjams gali netiesiogiai paveikti ir ežius, nes užnuodija jų maisto bazę. Natūralesnė, įvairesnė aplinka su krūmynais, lapija ir vabzdžiais rudenį padeda ežiams pasiruošti žiemai ir didina jų išgyvenamumą.

    Kada verta kreiptis pagalbos

    Jei vėlai rudenį ar žiemos pradžioje matote dieną klaidžiojantį labai mažą, apatišką ar sužeistą ežį, tai gali būti ženklas, kad jam reikia pagalbos. Tokiu atveju patartina pasitarti su laukinių gyvūnų globėjais arba veterinarijos specialistais, nes netinkami sprendimai namuose kartais situaciją tik pablogina.

    Ekspertai primena, kad ežiai yra laukiniai gyvūnai, todėl geriausia pagalba dažniausiai yra saugi aplinka ir kuo mažiau streso. Palikę kelias natūralias slėptuves, vandens ir sumažinę pavojus kieme, galite realiai prisidėti prie to, kad pavasarį šie naktiniai sodo pagalbininkai sugrįžtų.

  • Nedarykite šios klaidos su ežiais: vienas įprastas maistas rudenį gali jiems pakenkti

    Ežiai dažnai atrodo lyg prašytų pagalbos, tačiau daugeliu atvejų jie puikiai susitvarko patys. Tai vabzdžiaėdžiai žinduoliai, kurių raciono pagrindą sudaro įvairūs bestuburiai, todėl žmonių duodamas netinkamas maistas gali sukelti virškinimo sutrikimų ir nusilpninti gyvūną.

    Rudenį ežius dažniau galima pamatyti ir dieną, nes jie intensyviai ieško maisto ir kaupia riebalų atsargas žiemai. Būtent dėl to kai kurie žmonės ima juos šerti, nors pernelyg aktyvus šėrimas gali išbalansuoti natūralų elgesį ir net pavėlinti žiemos miego pradžią.

    Kodėl pienas ir duona kenkia

    Dažniausia klaida, kuri vis dar kartojama kiemuose ir soduose, yra ežiams paliekamas pienas ir duona. Dauguma ežių netoleruoja laktozės, todėl pienas jiems gali sukelti viduriavimą, dehidrataciją ir staigų būklės pablogėjimą, ypač vėsesniu oru.

    Duona ir kiti kepiniai ežiui taip pat nėra tinkamas pasirinkimas, nes tai menkavertis maistas, neatitinkantis jų mitybos poreikių. Tokie produktai nesuteikia reikalingų maistinių medžiagų, o ilgainiui gali prisidėti prie išsekimo ar virškinimo problemų.

    Jei jau šeriate, darykite atsakingai

    Jeigu nusprendėte ežį papildomai pamaitinti, svarbiausia laikytis saiko ir rinktis jam tinkamesnį pašarą. Praktikoje dažniausiai rekomenduojamas mėsiškas, be priedų pašaras, pavyzdžiui, katėms skirtas drėgnas maistas, taip pat gali tikti virta mėsa be prieskonių.

    Ne mažiau svarbu visada palikti šviežio vandens dubenėlį, nes vanduo ežiui yra saugiausia ir universaliausia pagalba. Vandenį verta keisti kasdien, o indą laikyti tokioje vietoje, kad prie jo neprieitų plėšrūnai ar nebūtų pavojaus, jog ežys įstrigs.

    Kada ežiui tikrai reikia pagalbos

    Nors dažniausiai geriausia netrukdyti gamtai, kartais ežiams prireikia žmogaus įsikišimo. Pagalbos gali reikėti sužeistiems, labai sulysusiems, vangiems ežiams, taip pat tiems, kurie dieną guli atviroje vietoje ir nebando slėptis.

    Jeigu gyvūnas atrodo apatiškas, šlubuoja, kraujuoja ar akivaizdžiai praradęs svorį, verčiau neeksperimentuoti su šėrimu ir kuo greičiau kreiptis į veterinarą arba laukinių gyvūnų globos įstaigą. Greita reakcija tokiais atvejais dažnai lemia, ar ežys sėkmingai atsigaus ir galės grįžti į gamtą.

  • Mitas griūva? Šveicarų tyrimas parodė, ar šuo iš tiesų daro mus laimingesnius

    Ar augintinis tikrai gerina savijautą?

    Mintis, kad šuo automatiškai mažina vienatvę ir gerina psichologinę savijautą, jau seniai tapo kone aksioma. Vis dėlto naujesni tyrimai rodo, kad ryšys nėra toks paprastas: svarbu ne tik tai, ar žmogus turi šunį, bet ir aplinkybės, santykio kokybė bei kasdieniai įpročiai.

    2026 metais žurnale „PLOS One“ paskelbta Šveicarijoje atlikta analizė rėmėsi 2021 metais vykdyta reprezentatyvia suaugusiųjų apklausa. Tyrėjai įvertino 2 328 respondentų atsakymus, lygindami tuos, kurie gyvena su gyvūnu ar turi reguliarų kontaktą, ir tuos, kurie augintinių neturi.

    Rezultatai nustebino: universalaus efekto nerado

    Tyrime vertinta savijauta, pasitenkinimas gyvenimu, vienatvės jausmas, psichologinis gerbūvis, taip pat sveikatos būklės savivertė ir naudojimasis sveikatos priežiūros paslaugomis. Į analizę įtraukti ir tokie veiksniai kaip amžius, lytis, išsilavinimas, pajamos bei gyvenamoji vieta.

    Pagrindinė išvada daugeliui gali pasirodyti netikėta: gyvūnus auginę ar su jais reguliariai bendravę žmonės statistiškai nepasirodė nei laimingesni, nei mažiau vieniši. Taip pat nenustatyta, kad jie rečiau kreiptųsi į gydytojus ar jaustų didesnį socialinį palaikymą iš kitų žmonių.

    Tyrėjai užfiksavo tik labai nedidelius skirtumus: su augintiniu gyvenę respondentai savo sveikatą vertino menkai prasčiau, o kai kurie nesveiki įpročiai pasitaikė kiek dažniau. Vis dėlto šie skirtumai buvo tokie maži, kad iš jų sunku daryti išvadą apie neigiamą augintinių poveikį.

    Kodėl atsakymas nėra vienareikšmis?

    Šis Šveicarijos tyrimas buvo momentinis, todėl jis parodo situaciją konkrečiu laikotarpiu, bet neatsako į priežasties ir pasekmės klausimą. Gali būti, kad dalis žmonių augintinį įsigyja būtent tada, kai jau jaučiasi vienišesni ar patiria sunkesnį emocinį etapą, o ne atvirkščiai.

    Svarbi ir 2021 metų aplinka, kai daugelio kasdienybę dar veikė pandemijos padariniai. Tuo metu socialiniai ryšiai, darbas ir laisvalaikis dažnai atrodė kitaip nei įprastais metais, o tai galėjo pakeisti ir tai, kaip žmonės vertina savo savijautą bei ryšius.

    Analizėje taip pat matyti, kad gyvūnus turėjusi grupė vidutiniškai buvo jaunesnė, joje buvo daugiau moterų ir dažniau gyvenančių kaimiškose vietovėse. Tokie skirtumai savaime gali lemti kitokį savijautos foną, todėl vien pagal turimą augintinį daryti apibendrinimų nepakanka.

    Ką rodo kiti tyrimai: nauda gali slypėti detalėse

    Mokslinėje literatūroje galima rasti ir optimistiškesnių rezultatų, tačiau jie dažnai paremti stebėjimo tyrimais, kurie negali patikimai įrodyti priežastinio ryšio. Pavyzdžiui, metaanalizė, apėmusi kelių dešimtmečių duomenis, yra siejusi šuns turėjimą su mažesne bendro mirtingumo rizika, tačiau tokie rezultatai gali atspindėti ir tai, kad šuns šeimininkai iš anksto yra aktyvesni.

    Yra ir tyrimų, kurie stebi pokyčius prieš ir po šuns atsiradimo namuose. Australijoje atliktas kelių mėnesių stebėjimas su nedidele dalyvių grupe parodė, kad daliai žmonių po šuns įsigijimo vienatvės jausmas sumažėjo, tačiau imtis buvo per maža, o dalyviai nebuvo atrinkti atsitiktinai.

    Vis dažniau pabrėžiama, kad svarbiausia gali būti ne pats faktas, jog žmogus turi šunį, o tai, kaip klostosi kasdienė rutina. Šuo gali paskatinti daugiau judėti, laikytis režimo, dažniau išeiti į lauką ir lengviau užmegzti trumpus pokalbius, kurie ilgainiui perauga į pažintis.

    Ryšys abipusis: šuo gali būti ir resursas, ir stresas

    Naujesnės krypties tyrimai rodo, kad žmogaus savijauta gali stipriai priklausyti nuo šuns elgesio ir sveikatos. Jei augintinis turi nerimo ar agresijos požymių, serga, o šeimininkas jaučia, kad nepajėgia patenkinti jo poreikių, ryšys gali tapti nuolatinio streso šaltiniu.

    Kartu šuo neretai veikia kaip socialinis katalizatorius: jis sukuria progų užkalbinti kaimyną ar kitą šunų šeimininką, o tai kai kuriems žmonėms yra realus kelias į didesnį bendruomeniškumą. Tačiau trumpas pokalbis dar nebūtinai reiškia stiprų socialinį tinklą, todėl skirtinguose tyrimuose rezultatai gali skirtis.

    Apibendrinant, mokslas vis aiškiau sako: nėra universalaus atsakymo, kad šuo būtinai padarys laimingesnį kiekvieną. Daug ką lemia kontekstas, santykio kokybė, šeimininko lūkesčiai ir kasdieniai įsipareigojimai, o ne vien augintinio buvimas namuose.

    Prieš priimant sprendimą auginti šunį verta savęs paklausti ne tik ar jis pagerins savijautą, bet ir ar turėsite laiko pasivaikščiojimams, dresūrai, veterinarinei priežiūrai ir ramiam buvimui kartu. Būtent šiose detalėse dažniausiai ir slypi realus poveikis kasdieniam gyvenimui.

  • Kodėl katė miega šalia senjoro: 5 priežastys, kurios gali nustebinti net patyrusius

    Katės gali miegoti net 12–16 valandų per parą, todėl jos nuolat ieško šilčiausios ir saugiausios vietos poilsiui. Jei augintinis reguliariai įsitaiso lovoje greta vyresnio žmogaus, dažniausiai tai nėra atsitiktinumas, o kelių veiksnių sutapimas.

    Svarbu suprasti, kad ne visos katės mėgsta miegoti su žmogumi, o pasirinkimas ilsėtis kitame kambaryje nereiškia mažesnio prisirišimo. Katės temperamento skirtumai didžiuliai, tačiau artumas naktį neretai yra aiškus pasitikėjimo signalas.

    Šiluma ir komfortas

    Viena paprasčiausių priežasčių yra šiluma: katės instinktyviai renkasi vietas, kur lengviausia palaikyti kūno temperatūrą. Dėl to jos guli ant saulės įkaitusios palangės, prie radiatoriaus, po antklode ar ant kelių.

    Vyresnis žmogus nebūtinai yra šiltesnis už jaunesnį, tačiau aplinka dažnai būna patrauklesnė katei. Senjorai neretai ilgiau ilsisi lovoje ar krėsle, naudoja storesnę antklodę ar pledą, todėl katei susiformuoja patogi, stabili šilumos zona.

    Ramybė, rutinos ir saugumas

    Katėms svarbus nuspėjamumas, todėl jos greitai prisitaiko prie kasdienių ritualų. Jei žmogus vakare ramiai skaito, žiūri televizorių ir gultis eina panašiu laiku, katei tai tampa patikimu signalu, kad šalia bus ramu ir niekas netrukdys miegui.

    Ne mažiau reikšmingas ir saugumo jausmas: gilaus miego metu katė prasčiau stebi aplinką, todėl vietą renkasi itin atsakingai. Jei ji užmiega šalia žmogaus, tai dažnai reiškia, kad jo artumoje jaučiasi saugi ir gali atsipalaiduoti.

    Didelę reikšmę turi ir kvapas, nes katės pasaulyje uoslė svarbesnė nei rega. Pažįstamas patalynės, drabužių ar paties žmogaus kvapas katei signalizuoja, kad teritorija yra sava ir patikima, todėl ji mielai įsitaiso ten, kur kvapas ryškiausias.

    Katė pastebi pokyčius ir ieško artumo

    Kartais katė pradeda laikytis arčiau, kai žmogus jaučiasi prasčiau ar daugiau laiko praleidžia lovoje. Dažniausiai tai susiję ne su mistiniu gebėjimu diagnozuoti ligas, o su tuo, kad gyvūnas pastebi pasikeitusią eiseną, balso toną, dienotvarkę ir net subtilius kvapo pokyčius.

    Artumas katei gali būti naudingas ir socialiai: ramesnis, mažiau staigių judesių turintis žmogus suteikia daugiau stabilumo. O žmogui katės buvimas šalia dažnai padeda nusiraminti, sumažina vienišumo jausmą ir sukuria kasdienį ryšio ritualą, net jei to nereikėtų vadinti gydymu.

    Ilgainiui stiprus ryšys dažniausiai susiformuoja su tuo šeimos nariu, kuris daugiau laiko praleidžia namuose ir dažniau rūpinasi augintiniu. Jei būtent senjoras maitina katę, glosto, kalbina ar žaidžia, katė jį ima laikyti svarbiausiu ir nuspėjamiausiu savo aplinkos elementu.

    Kurioje lovos vietoje katė miegos, priklauso nuo individualių įpročių: vienos renkasi pagalvę, kitos įsitaiso prie kojų ar šone. Tačiau bendra žinutė paprasta: jei katė reguliariai miega visai šalia, ji šią vietą laiko viena saugiausių ir patogiausių namuose.