CP v2

Tag: Gyvūnų gerovė

  • Po pasivaikščiojimo su šunimi – šokas: po purvinų čiužinių krūva rado 6 išsekusius jauniklius

    Po pasivaikščiojimo su šunimi – šokas: po purvinų čiužinių krūva rado 6 išsekusius jauniklius

    Benamiai gyvūnai daugiabučių rajonuose ir pakraščiuose neretai ieško užuovėjos ten, kur žmonės palieka atliekas, senus baldus ar čiužinius. Tokiose vietose jie kartais randa maisto likučių, bet taip pat patenka į pavojų dėl šalčio, parazitų, traumų ir bado.

    Būtent taip nutiko vyrui, kuris įprasto pasivaikščiojimo metu su savo šunimi atkreipė dėmesį į nuošalioje vietoje paliktą purvinų čiužinių krūvą. Iš pradžių tai atrodė kaip eilinė nelegalių šiukšlių krūva, tačiau netrukus jis pastebėjo, kad po čiužiniu kažkas juda.

    Priėjęs arčiau jis rado šešis mažus šuniukus, kurie buvo akivaizdžiai nusilpę ir sušalę. Šalia nebuvo kalės, todėl kilo įtarimas, kad jaunikliai sąmoningai palikti likimo valiai, o jų išgyvenimas priklausė nuo to, ar juos kas nors pastebės laiku.

    Vyras susisiekė su gyvūnų gelbėjimu užsiimančia organizacija Silverstray Social ir pranešė apie radinį. Kad jaunikliai kuo greičiau sušiltų, jis trumpam parsivežė juos į namus, o savanoriai operatyviai atvyko perimti šuniukų ir pasirūpinti saugiu transportavimu.

    Pirminė apžiūra rodė, kad šuniukai galėtų būti maždaug dviejų mėnesių amžiaus, tačiau jų būklė buvo prasta. Savanoriai nurodė, kad gyvūnai buvo itin išsekę ir apniktI parazitų, o tai dažniausiai reiškia ilgalaikį nepriežiūros laikotarpį.

    Vėliau, vertinant pagal dantis, paaiškėjo, kad jaunikliai greičiausiai gerokai vyresni – apie pusės metų amžiaus. Specialistai atkreipė dėmesį, kad dėl sunkaus nepakankamo maitinimo šuniukai galėjo atrodyti gerokai mažesni, nei turėtų būti pagal amžių, todėl pirmasis įspūdis buvo klaidinantis.

    Šuniukai buvo nuvežti į prieglaudą, kur jiems pradėtas gydymas ir nuosekli slauga. Tokiais atvejais svarbiausia stabilizuoti būklę, atkurti skysčių ir maisto balansą, suvaldyti parazitus bei stebėti, ar nėra infekcijų ar lėtinių problemų, kurios paūmėja po ilgo badavimo.

    Savanoriai pabrėžia, kad benamių gyvūnų problema glaudžiai susijusi su neatsakingu laikymu ir nelegaliu atsikratymu vada. Praktikoje tai reiškia, kad gyvūnų gerovę lemia ne tik prieglaudų darbas, bet ir visuomenės įprotis laiku sterilizuoti augintinius, ženklinti juos bei pranešti apie pastebėtus paliktus gyvūnus.

    Nors šiems šešiems šuniukams dar reikės laiko visiškai atsigauti, jų būklė, gavus pagalbą, ėmė gerėti. Organizacija tikisi, kad pasveikę jie galės būti dovanojami į atsakingas šeimas, o ši istorija taps dar vienu priminimu, jog vienas skambutis gelbėtojams kartais iš tiesų išgelbsti gyvybes.

  • PiESEL keis taisykles augintiniams: privalomas ženklinimas palies ir kates, ir šunis

    PiESEL keis taisykles augintiniams: privalomas ženklinimas palies ir kates, ir šunis

    Lenkijoje vis daugiau dėmesio sulaukia socialinė kampanija PiESEL, siūlanti įteisinti privalomą šunų ir kačių ženklinimą mikroschemomis ir registravimą bendroje duomenų bazėje. Iniciatoriai tikina, kad tai būtų sisteminis sprendimas, galintis mažinti gyvūnų benamystę ir apsunkinti nelegalią veisimo veiklą.

    Pagrindinė idėja paprasta: gyvūnas su mikroschema tampa atsekamas, o atsakomybė už jį konkrečiai priskiriama šeimininkui. Tai ypač aktualu, kai augintiniai pasimeta, yra paliekami arba patenka į prieglaudas, kur identifikacija dažnai lemia, ar gyvūnas grįš namo.

    Kodėl mikroschema svarbi?

    Kampanijos atstovai pabrėžia, kad ženklinimas nėra vien formalumas. Pasak jų, privalomas registravimas apsunkintų situacijas, kai gyvūnai dauginami dėl pelno prastomis sąlygomis, o vėliau atsikratoma jaunikliais ar sergančiais gyvūnais.

    „Mikroschema neišspręs visų problemų, bet ji apsunkina galimybę paprastai atsikratyti gyvūno ir mažina piktnaudžiavimą sistema“, – sakė kampanijos koordinatorė Joanna Studzińska.

    Taip pat akcentuojama savivaldybių našta: gyvūnų gaudymas, laikinas apgyvendinimas, veterinarinė pagalba ir ilgalaikė prieglaudų priežiūra finansuojama viešosiomis lėšomis. Iniciatyvos šalininkai teigia, kad aiški identifikacija padėtų efektyviau naudoti biudžetus ir greičiau grąžinti pasimetusius gyvūnus šeimininkams.

    Kodėl kalbama ir apie kates?

    Nors pavadinimas PiESEL daugeliui pirmiausia siejasi su šunimis, iniciatoriai pabrėžia, kad kačių problema dažnai dar didesnė, tik mažiau matoma. Katės dažniau klaidžioja lauke, rečiau patenka į prieglaudas, todėl dingusios neretai niekada nebegrįžta į namus ir tampa benamėmis.

    „Kačių, kaip naminių gyvūnų, yra ne mažiau nei šunų, o jų benamystės mastas, nors ir mažiau pastebimas, yra didesnis“, – sakė Joanna Studzińska.

    Kampanijos šalininkai atkreipia dėmesį ir į praktinį aspektą: gatvėje sutiktą katę dažnai sunku priskirti vienai iš kelių grupių – tai gali būti laisvai gyvenanti, iš namų išėjusi ar iš tiesų benamė katė. Mikroschema, jų teigimu, leistų greitai nustatyti statusą, sumažinti stresą gyvūnui ir išvengti nereikalingo apgyvendinimo prieglaudoje.

    Europos praktika ir teisėkūros kryptis

    Iniciatyvos atstovai primena, kad dalyje Europos valstybių privalomas šunų ir kačių ženklinimas jau seniai laikomas įprasta praktika. Kaip vieną pavyzdžių jie mini Ispaniją, kur teisės aktuose numatytas privalomas gyvūnų identifikavimas ir registravimas, o nepaženklintų gyvūnų perdavimas ar prekyba yra ribojami.

    Pasak kampanijos ambasadorių, vienas svarbiausių tikslų yra, kad pareiga ženklinti galiotų ne tik prieglaudoms ar veislynams, bet ir gyvūnų laikytojams. Būtent „šeimininkiški“ gyvūnai, anot jų, dažniausiai iškrenta iš kontrolės zonos, kai gyvūnas paliekamas, paleidžiamas ar dingsta.

    Kampanijos komanda skelbia tęsianti pokalbius su sprendimų priėmėjais ir savivalda, siekdama, kad privalomas ženklinimas būtų įtvirtintas aiškiomis taisyklėmis, o kontrolės ir atsakomybės mechanizmai veiktų realiai. Iniciatoriai tikina, kad be efektyvaus įgyvendinimo ir priežiūros pati pareiga gali likti tik deklaracija.

    Praktikoje mikroschemos patikra dažnai tampa pirmu žingsniu, kai gyvūnas atsiduria veterinarijos klinikoje ar prieglaudoje. Kampanijos šalininkai pabrėžia, kad kuo plačiau veikia registras ir kuo daugiau gyvūnų paženklinta, tuo didesnė tikimybė greitai rasti šeimininką ir sumažinti benamių gyvūnų skaičių.

  • Šikšnosparnis įskrido į butą? Ekspertai paaiškina, kodėl taip nutinka ir kaip elgtis saugiai

    Šikšnosparnio pasirodymas bute daugeliui sukelia paniką, tačiau dažniausiai tam nėra pagrindo. Lietuvoje gyvenantys šikšnosparniai yra vabzdžiaėdžiai, žmonių sąmoningai nepuola, o į patalpas paprastai patenka atsitiktinai.

    Dažniausia priežastis – medžioklė prie dirbtinių šviesos šaltinių. Vakarais šikšnosparniai gaudo vabzdžius, kurie telkiasi prie apšviestų langų ir balkonų, todėl gyvūnas, sekdamas grobį ar suklaidintas atspindžių, gali įskristi vidun.

    Vasaros pabaigoje ir rudenį dažnėja atvejų, kai į namus užklysta jaunikliai. Tuo metu jie aktyviai ieško slėptuvių poilsiui, o praveriami langai, ventiliacijos angos ar balkonų durys jiems tampa lengvai pasiekiamu keliu.

    Nemažai įtakos turi ir oras: stiprus vėjas, staigi liūtis ar temperatūros pokyčiai gali išmušti šikšnosparnį iš įprasto maršruto. Ieškodamas užuovėjos jis neretai pasirenka laiptinę, balkoną ar net atvirą kambarį, ypač jei viduje šilčiau.

    Jei šikšnosparnis įskrido į kambarį, pirmiausia svarbu išlikti ramiems ir sudaryti jam sąlygas pačiam išskristi. Rekomenduojama išjungti ryškų apšvietimą, uždaryti duris į kitus kambarius, plačiai atverti langą ar balkoną ir trumpam išeiti, kad gyvūnas rastų kelią į lauką.

    Jeigu šikšnosparnis nusileido ant sienos ar užuolaidų ir pats neišskrenda, jo negalima imti plikomis rankomis. Saugiausia užsimauti storas pirštines, uždengti gyvūną dėže ar indu ir atsargiai pakišti standų kartoną, kad šikšnosparnį būtų galima išnešti nepažeidžiant sparnų.

    Ypač svarbu gyvūno nemušti ir nevaryti skraidant, nes taip jis gali susižaloti. Taip pat verta izoliuoti naminius gyvūnus, nes smalsumas dažnai baigiasi stresu ir šikšnosparniui, ir augintiniui.

    Jei šikšnosparnis aptinkamas šaltuoju metų laiku, situacija sudėtingesnė: paleistas į speigą jis gali neišgyventi. Tokiu atveju geriausia kreiptis į gyvūnų globos ar laukinės faunos specialistus, kurie patars, kaip elgtis, arba pasirūpins laikina priežiūra.

    Nors liaudyje šikšnosparnio apsilankymas kartais siejamas su prietarais, racionalus paaiškinimas paprastas: prieš permainas ore vabzdžiai skraido žemiau, o šikšnosparniai seka paskui juos. Dažniausiai tai tėra netyčinis naktinio vabzdžių medžiotojo „vizitas“, kurį galima užbaigti greitai ir humaniškai.

  • Per 40 laipsnių karštį Vengrijoje kelininkas pagirdė ištroškusį gandrą: vaizdas greitai išplito

    Per Vengriją slenkant alinantiems karščiams, netoli Tisakečkes miesto kelininkas Arpadas Nadis sustojo neįprastai situacijai: šalia remonto darbų vietos jis pastebėjo akivaizdžiai nusilpusį, troškulio kamuojamą gandrą. Vyro nufilmuotas ir socialiniuose tinkluose pasidalytas epizodas greitai išplito, primindamas, kad ekstremali temperatūra pavojinga ne tik žmonėms.

    Pasak vyro, paukštis atkreipė dėmesį tuo, kad, regis, bandė skabyti krūmų lapus, tarsi ieškodamas drėgmės. Kelininkai tuo metu dirbo atviroje vietoje, kur karštis siekė apie 38–40 laipsnių, todėl vandens atsargos buvo svarbios ir jiems patiems.

    „Pabandžiau prisivilioti jį šaltu vandeniu, kurį ryte gavome kaip gaivinantį gėrimą. Netikėtai gandras priartėjo ir atsigėrė“, – sakė Arpadas Nadis.

    Jo teigimu, toks trumpas momentas aiškiai parodė, kaip stipriai kaitra išsekina laukinius gyvūnus, ypač kai aplink mažai pavėsio ir natūralių vandens telkinių. Gandras, priėjęs prie žmonių, atrodė ne įžūlus, o priverstas ieškoti pagalbos, nes troškulys tapo stipresnis už įgimtą atsargumą.

    Istorija sulaukė daug reakcijų, o pats vyras pabrėžė, kad ekstremaliomis oro sąlygomis verta pagalvoti ir apie aplinkinius gyvūnus. Jo žinutė paprasta: kartais pakanka dubenėlio vandens, minutės dėmesio ir atsargaus elgesio, kad būtų išvengta nelaimės.

    Karščio bangų metu specialistai taip pat primena, kad vandens palikimas laukiniams paukščiams gali būti naudingas, tačiau svarbu laikytis higienos ir saugumo: indą reikėtų reguliariai plauti, vandenį keisti dažnai, o dubenį statyti pavėsyje ir atokiau nuo intensyvaus eismo. Tai sumažina riziką, kad vanduo perkais ar taps infekcijų židiniu.

    Šis atvejis išryškina platesnę tendenciją: kylant temperatūrai ir dažnėjant karščio bangoms, laukiniams gyvūnams miestuose ir atvirose teritorijose vis dažniau prireikia žmonių pagalbos. Ypač pažeidžiami būna jaunikliai ir dideli paukščiai, kuriems atvirose vietose sudėtinga greitai rasti vandens.

  • Italija svarsto uždrausti turistines arklines karietas Romoje: kodėl „botticelle“ gali tapti istorija

    Italija svarsto uždrausti turistines arklines karietas Romoje: kodėl „botticelle“ gali tapti istorija

    Įstatymo projektas parlamente

    Italijos Deputatų rūmuose pristatytas įstatymo projektas, kuriuo siekiama uždrausti tradicines turistines arklines karietas, vadinamas botticelle. Šios karietos ypač paplitusios Romoje, tačiau draudimas būtų taikomas ir kitose turistų gausiai lankomose meno miestuose.

    Iniciatyvą parlamente pateikė kelių opozicinių politinių jėgų atstovai. Jų siūlymas numato keisti Kelių kodekso nuostatas, kurios dabar leidžia viešas paslaugas, teikiamas gyvūnų traukiamomis transporto priemonėmis.

    Ką siūloma uždrausti?

    Projekte įvardijama, kad draudimas apimtų ne tik turistinį vežimą, bet ir kitas viešai teikiamas, pagal grafiką nereguliuojamas paslaugas, taip pat pramogines ar ceremonines veiklas. Kitaip tariant, būtų atsisakoma praktikos, kai gyvūnai naudojami traukti vežimus už atlygį miesto erdvėse.

    Siūlymo šalininkai pabrėžia, kad atskiri savivaldybių sprendimai, ribojantys darbo valandas ar maršrutus, esą nebeišsprendžia problemos. Todėl siekiama nacionalinio masto reguliavimo, kuris vienodai galiotų visoje šalyje.

    Gyvūnų gerovė ir karščio argumentas

    Pagrindinis argumentas, lydintis iniciatyvą, yra gyvūnų gerovė šiuolaikiniuose miestuose. Anot projekto rėmėjų ir gyvūnų apsaugos aktyvistų, intensyvus eismas, triukšmas ir ilgos valandos ant įkaitusio asfalto neatitinka šiandieninių gerovės standartų.

    Karščio bangos Pietų Europoje pastaraisiais metais dažnėja, o miestų centrai vasarą įkaista labiau dėl vadinamojo šilumos salos efekto. Kritikai teigia, kad būtent ekstremalios temperatūros dienomis žirgams dirbti tampa itin sudėtinga, todėl vien tik laiko ribojimai nebėra pakankami.

    „Atskiri savivaldybių draudimai ir darbo valandų apribojimai nėra pakankami. Reikia nacionalinio įstatymo, kuris panaikintų botticelle ir gyvūnų traukiamas karietas miestuose“, – sakė parlamentarė Patrizia Prestipino.

    Romoje – ir informavimo kampanija

    Lygiagrečiai parlamento iniciatyvai Romoje planuojama viešinimo kampanija, skatinanti rinktis alternatyvas karietoms. Ji numatyta pagrindinėse turistinėse sostinės vietose ir bus pateikiama italų bei anglų kalbomis, orientuojantis į miestą lankantį srautą.

    Romoje šis klausimas jau seniai kelia diskusijas tarp gyvūnų gerovės šalininkų, turizmo sektoriaus ir tradicijos gynėjų. Jei įstatymo projektas būtų priimtas, tai reikštų reikšmingą pokytį vienai iš seniausių sostinės paslaugų, ilgą laiką buvusiai neatsiejama istorinio centro kasdienybės dalimi.

    Projekto rėmėjai tvirtina, kad 2026 metais gyvūnų naudojimas turistiniam transportui didmiesčių centruose vis labiau kertasi su visuomenės lūkesčiais. Tuo metu karietų verslo atstovai paprastai akcentuoja tradicijos ir darbo vietų argumentus, todėl politinė diskusija, tikėtina, bus aštri.

  • Lenkija priešinasi Vokietijos naujoms maisto etiketėms: įspėja dėl smūgio ūkininkams ir eksportui

    Lenkijos žemės ūkio ir kaimo plėtros ministerija Europos Komisijai pateikė išsamią nuomonę, kurioje nepritaria Vokietijos planuojamiems maisto produktų ženklinimo pokyčiams. Varšuva teigia, kad siūlomos taisyklės, skirtos importuojamiems produktams, gali apsunkinti prekybą ir didinti kaštus ūkininkams bei perdirbėjams.

    Pagal Vokietijos projektą etiketėse turėtų atsirasti informacija apie gyvūnų laikymo sąlygas, iš kurių pagamintas konkretus produktas. Taip pat numatoma kai kuriuos reikalavimus išplėsti maitinimo sektoriui ir daliai perdirbtų maisto produktų.

    Kas kelia daugiausia ginčų?

    Lenkijos institucijos akcentuoja, kad nacionalinės taisyklės, taikomos importui, gali veikti kaip papildoma kliūtis bendrosios rinkos principams, ypač laisvam prekių judėjimui. Ministerijos vertinimu, tai gali mažinti kitų ES valstybių gamintojų konkurencingumą Vokietijos rinkoje, įskaitant ir Lenkijos mėsos sektorių.

    Lenkijos pozicija pristatyta po konsultacijų su mėsos pramonės ir gyvulininkystės organizacijomis. Pasak ministerijos, būtent šie sektoriai pirmieji pajustų praktines pasekmes, jei ženklinimas taptų faktiniu reikalavimu norint išlaikyti pardavimus Vokietijoje.

    Kokios išlaidos grėstų gamintojams?

    Lenkijos žemės ūkio viceministras Jacekas Czerniakas pabrėžė, kad projektas neturėtų reikšti pareigos kitų ES šalių gamintojams taikyti Vokietijos nacionalinę ženklinimo sistemą. Jo teigimu, gamintojai, kurie laikosi ES gyvūnų gerovės standartų, neturėtų patirti rinkos nuostolių vien dėl to, kad netaiko papildomų, virš ES reikalavimų einančių nacionalinių taisyklių.

    „Lenkijos ūkininkai ir gamintojai, besilaikantys galiojančių ES gyvūnų gerovės standartų, neturėtų atsidurti nepalankioje rinkos padėtyje vien dėl to, kad netaiko konkrečioje valstybėje narėje priimtų nacionalinių sprendimų, viršijančių ES teisės aktuose nustatytus reikalavimus“, – sakė Jacekas Czerniakas.

    Ministerijos vertinimu, prisitaikymas prie planuojamų pokyčių gali reikšti brangią atskirą ūkių sertifikaciją, korekcijas gyvūnų laikymo praktikoje ir papildomus reikalavimus tiekimo grandinei. Taip pat įvardijamos išlaidos logistikai, pakuočių pakeitimams ir procesų pertvarkymui, kad produktai atitiktų naujas ženklinimo taisykles.

    Varšuva argumentuoja, kad tokio pobūdžio nacionalinės iniciatyvos gali fragmentuoti bendrą ES rinką, kai skirtingos valstybės nustato skirtingus ženklinimo standartus. Lenkija siekia, kad sprendimai dėl ženklinimo būtų derinami ES lygiu, o nacionaliniai modeliai netaptų netiesiogine importo ribojimo priemone.

  • Bebras Stivas tris kartus pabėgo ieškodamas poros: persikėlė į Velsą ir tapo tėvu

    Anglijoje laikytas bebras Stivas kelis kartus pabėgo iš aptvaro, o prižiūrėtojai galiausiai nusprendė, kad tai ne išdaigos, o instinktyvus poros ieškojimas. Po trečio pabėgimo 2024 metų pabaigoje jam buvo ieškoma nauja vieta, kur gyvūnas galėtų gyventi tinkamesnėmis sąlygomis.

    Stivas buvo perkeltas į ūkį Velse, kur jį supažindino su patele vardu Dorė. Netrukus paaiškėjo, kad poravimosi sezonui prasidėjus naujoje vietoje bebras apsiprato, o neseniai Dorė atsivedė jauniklį, tad Stivas pirmą kartą tapo tėvu.

    Ūkio atstovai teigė, kad pažintis buvo tarsi aklas pasimatymas, tačiau ji pasiteisino. Pasak prižiūrėtojų, po persikėlimo Stivas neberodė noro bėgti, nes visą dėmesį skyrė porai ir naujai aplinkai.

    Jauniklio lytis kol kas neatskleidžiama, o vardą planuojama išrinkti įtraukiant lankytojus ir bendruomenę. Tokia praktika dažnai taikoma gyvūnų ūkiuose ir rezervatuose, siekiant didinti visuomenės susidomėjimą rūšies apsauga ir atsakingu lankymu.

    Tuo pat metu ankstesnėje vietoje Anglijoje taip pat pranešta apie naujų bebrų jauniklių gimimą. Prižiūrėtojai tai sieja su sėkmingu veisimosi sezonu ir stabilėjančia populiacija, o bebrų sugrįžimas daugelyje Europos vietovių vertinamas ir kaip gamtai naudinga tendencija, nes šie gyvūnai kuria buveines ir gali prisidėti prie vandens režimo stabilizavimo.

  • Kas iš tikrųjų tiekia didžiąją dalį „Costco“ jautienos: iškilo klausimai dėl gyvūnų gerovės

    Pirkėjai vis dažniau nori žinoti, iš kur atkeliauja jų maistas, o mėsa šiuo požiūriu išlieka viena jautriausių kategorijų. JAV didmeninės prekybos tinklas „Costco“ jautieną perka iš kelių tiekėjų, tačiau reikšminga dalis produkcijos siejama su Šiaurės Kalifornijoje veikiančiu „Harris Ranch“ ūkiu.

    „Harris Ranch“ pradžia siekia 1937 metus, kai tai buvo šeimos ūkis, ilgainiui išaugęs į vieną didžiausių galvijininkystės verslų Vakarų pakrantėje. 2019 metais jo galvijų tiekimo, pašarų aikštelių, skerdimo ir perdirbimo infrastruktūra buvo parduota „Central Valley Meat Co.“, tačiau prekės ženklas ir veikla rinkoje išliko atskirai atpažįstami.

    Svarbu pabrėžti, kad „Costco“ viešai nenurodo, jog visa tinklo jautiena būtų tiekiama vien tik iš „Harris Ranch“, o tiekimo grandinė gali kisti pagal regioną ir laikotarpį. Vis dėlto būtent šis ūkis dažnai įvardijamas kaip vienas pagrindinių tiekėjų, todėl pirkėjams natūraliai kyla klausimas, ką tai reiškia produktų kilmei ir gamybos praktikai.

    Gyvūnų gerovės klausimai

    Pastaraisiais metais „Harris Ranch“ buvo kritikuojamas dėl galimų gyvūnų gerovės pažeidimų. Viešojoje erdvėje pasirodė kaltinimų dėl neva netinkamų laikymo sąlygų ir ūkinės praktikos, o tai dar labiau sustiprino vartotojų lūkestį gauti aiškius, patikrinamus atsakymus.

    „Esame įsipareigoję gyvūnų gerovei ir taikome praktikas, kurios užtikrina galvijų sveikatą bei komfortą“, – teigiama „Harris Ranch“ viešai skelbtoje pozicijoje.

    Diskusijas kaitino ir vakcinavimo tema, nes socialiniuose tinkluose bei dalyje žiniasklaidos buvo keliami klausimai dėl taikomų priemonių ir jų poveikio. „Harris Ranch“ tvirtino nenaudojantis prieštaringai vertinamų mRNR vakcinų ir akcentavo, kad remiasi įprastomis, veterinarijoje taikomomis profilaktikos priemonėmis.

    Ką verta žinoti pirkėjams?

    Praktikoje vartotojui sudėtinga savarankiškai patikrinti visas tiekimo grandinės detales, ypač kai produktai keliauja per skirtingus perdirbėjus ir paskirstymo centrus. Dėl to vis svarbesnės tampa aiškios kilmės deklaracijos, nepriklausomų auditų rezultatai ir skaidrūs gyvūnų gerovės standartai.

    Jei pirkėjui aktualu, iš kur tiksliai atkeliauja konkreti jautienos partija, realiausias kelias yra tikrinti pakuotės ženklinimą ir kilmės informaciją, o taip pat kreiptis į prekybininką dėl papildomų paaiškinimų. Maisto rinkoje vis ryškesnė tendencija, kad skaidrumas ir atsekamumas tampa konkurenciniu pranašumu, ypač kalbant apie mėsos produktus.

  • Kazachstane išskirtinės spalvos Achaltekės žirgas tapo nauju simboliu: kuo ypatinga kumelė Akžal

    Kazachstane išskirtinės spalvos Achaltekės žirgas tapo nauju simboliu: kuo ypatinga kumelė Akžal

    Kumelė, patraukusi visos šalies dėmesį

    Kazachstane vis daugiau dėmesio sulaukia itin reto atspalvio Achaltekės veislės kumelė Akžal, kurios šviesus, tarsi satininis kailis socialiniuose tinkluose tapo diskusijų tema. Žirgas pristatomas ne tik kaip grožio išskirtinumas, bet ir kaip tradicinis klestėjimo bei galios simbolis stepės kultūroje.

    Akžal siejama su vadinamuoju izabeliniu atspalviu, kuris Achaltekės veislėje pasitaiko retai. Dėl specifinės plauko struktūros šviesa lūžta taip, kad kailis įgauna blizgesį, primenantį atlasą, todėl toks žirgas laikomas itin išskirtiniu net patyrusiems augintojams.

    Žirgai Kazachstane: istorija ir tapatybė

    Kazachstanas dažnai minimas kaip vienas svarbiausių Eurazijos regionų, susijusių su ankstyvąja žmogaus ir žirgo istorija. Archeologiniai radiniai siejami su Botajaus kultūra rodo, kad žmonių ryšys su arkliais šiose stepėse formavosi labai anksti, o mokslininkų diskusijos dėl tikslaus prijaukinimo laikotarpio tęsiasi iki šiol.

    Klajoklių visuomenėse žirgas šimtmečius buvo neatsiejamas nuo prekybos, migracijos ir karo žygių, o taip pat nuo kasdienės buities. Ši tradicija išliko ir šiandien: šalyje populiarios žirgų lenktynės, o istorijos muziejuose žirgų tematika užima ryškią vietą.

    Prezidento vizitas ir žinutė visuomenei

    Platesnį Akžal žinomumą paskatino Kazachstano prezidento Kasymo Žomarto Tokajevo įrašas socialiniuose tinkluose po apsilankymo prezidento žirgynuose. Pasak jo, jis skyrė laiko asmeniškai apžiūrėti, kokiomis sąlygomis laikomi ir prižiūrimi per metus dovanoti ar išveisti žirgai.

    „Per gegužės šventines dienas radau laiko užsukti ir savo akimis pamatyti, kaip prižiūrimi per įvairius metus dovanoti žirgai. Iš išvaizdos iškart matyti veislės bruožai: aukštas, grakštaus kaklo, tvarkingų ausų, liekno sudėjimo ir aiškaus žvilgsnio. Jis juda užtikrintai, atrodo protingas ir kilnus“, – sakė Kasymas Žomartas Tokajevas.

    Valstybės vadovas pabrėžė, kad žirgai Kazachstano žmonių gyvenime tradiciškai turi ypatingą vietą, todėl žirgininkystės ir jojimo sporto plėtrai, jo teigimu, verta skirti daugiau dėmesio. Tokios žinutės dažnai pristatomos ne vien kaip kultūrinė tema, bet ir kaip paskata atsakingesniam elgesiui su gyvūnais.

    Pastaraisiais metais šalyje matomos ir laukinės gamtos atkūrimo iniciatyvos, tarp jų – Prževalskio žirgo sugrąžinimo į stepes projektai, kurių tikslas kurti gyvybingas populiacijas saugomose teritorijose. Tai papildo platesnę kryptį, kai žirgas Kazachstane tampa ne tik istorijos ženklu, bet ir modernios gamtosaugos politikos dalimi.

  • Charkivo zoologijos sodas vėl atviras ir nemokamas: darbo laikas, įleidimo taisyklės ir ką verta pamatyti

    Charkivo zoologijos sodas – vienas seniausių Ukrainoje ir seniausių Rytų Europoje: jis pradėjo veikti dar XIX amžiaus pabaigoje. Per daugiau nei šimtmetį jis išaugo iš nedidelės universiteto gamtos ekspozicijos į didelį švietimo ir gamtosaugos centrą, kurį kasmet aplanko tūkstančiai žmonių.

    Šiandien zoologijos sodas lankytojams svarbus ne tik kaip pramoga, bet ir kaip vieta, kur aiškiai matyti požiūrio į gyvūnų gerovę kaita. Pastaraisiais dešimtmečiais daugelyje Europos zoologijos sodų pereinama nuo ankštų narvų prie erdvesnių, natūralesnes buveines primenančių zonų, o Charkive šis pokytis tapo esmine rekonstrukcijos kryptimi.

    Istorija ir rekonstrukcijos kryptis

    Zoologijos sodas įkurtas buvusio Universiteto sodo teritorijoje, dabartiniame Ševčenkos sode. Iš pradžių tai buvo edukacinė erdvė, skirta gyvūnams stebėti ir moksliniams mainams, o kolekcija augo kartu su akademinės bendruomenės parama.

    XX amžiaus pradžioje atsirado nauji voljerai, akvariumas, išsiplėtė didesnių gyvūnų ekspozicijos. Tačiau karai ir politiniai sukrėtimai zoologijos sodui buvo ypač skausmingi: dalis infrastruktūros buvo sugriauta, o gyvūnų kolekcija patyrė didelių nuostolių.

    Po Antrojo pasaulinio karo zoologijos sodas buvo atstatytas ir vėl plėstas, tačiau po 1991 metais prasidėjusio laikotarpio finansavimas dažnai buvo nepakankamas. Lūžis įvyko, kai buvo pradėta didelė rekonstrukcija, o atnaujintas zoologijos sodas atvėrė daugiau erdvės gyvūnams ir lankytojams.

    Kaip patekti šiandien?

    Šiuo metu Charkivo zoologijos sodas veikia kaip nemokama vieša erdvė, o įėjimas lankytojams nekainuoja. Miesto institucijos yra skelbusios, kad platesnio masto karo laikotarpiu nemokamas gali būti ir dalies viešojo transporto naudojimas, tačiau konkrečios taisyklės gali kisti, todėl prieš vykstant verta pasitikrinti aktualią informaciją vietoje.

    Darbo laikas dažniausiai nurodomas nuo 9.00 iki 18.00 valandos, tačiau praktikoje lankytojai į teritoriją įleidžiami iki 17.00 valandos. Tai reiškia, kad atvykus vėliau galima nebespėti patekti į vidų, net jei zoologijos sodas oficialiai uždaromas tik 18.00 valandą.

    Ką verta pamatyti?

    Po atnaujinimo zoologijos sode pristatomos įvairios gyvūnų grupės – nuo plėšrūnų ir kanopinių iki paukščių bei primatų. Skelbiama, kad kolekcijoje yra daugiau kaip 1 000 gyvūnų, atstovaujančių maždaug 200 rūšių.

    Vienas ryškiausių pokyčių po rekonstrukcijos – didesnis dėmesys teminėms biozonoms, kuriose stengiamasi atkartoti natūralesnę aplinką. Lankytojams tai suteikia daugiau galimybių stebėti gyvūnų elgesį, o pačiam zoologijos sodui – stiprinti edukaciją apie biologinę įvairovę ir atsakingą gyvūnų laikymą.

    Planuojantiems apsilankymą svarbu nepainioti skirtingų vietų: Charkive minimi ir kiti gyvūnų parkai, todėl verta iš anksto pasitikslinti adresą ir įėjimą. Tai ypač aktualu keliaujant pirmą kartą, kai paieškos sistemose rodomi keli panašūs objektai.