Tag: Gyvūnų gerovė

  • Plėšrus paukštis mieste vis dažnesnis svečias: kas yra paprastasis sakalas ir ką daryti jam nutūpus balkone

    Kodėl sakalai keliasi į miestus?

    Paprastasis sakalas, dar vadinamas kestrelė (Falco tinnunculus), vis dažniau pastebimas Ukrainos miestuose: nutupia ant balkonų, palangių, pastatų atbrailų ar net įskrenda į atvirus langus. Ornitologai pabrėžia, kad daugeliu atvejų tai nėra nelaimės ženklas, o prisitaikymo prie urbanizuotos aplinkos pavyzdys.

    Miestuose šie smulkūs plėšrieji paukščiai randa tinkamas perėjimo vietas, kurios primena natūralias uolas ar šlaitus: pastatų nišas, ventiliacijos angas, palėpes, tiltų konstrukcijas, elektros linijų atramas. Be to, miestuose gausu grobio, ypač smulkių graužikų ir stambių vabzdžių, todėl sakalai gali sėkmingai medžioti ir išauginti jauniklius.

    Ornitologų teigimu, urbanizacija keičia buveines, o daliai rūšių tai sukuria naujų galimybių. Dėl to miestų ekosistemose dažnėja rūšys, kurios toleruoja žmogaus artumą ir geba naudotis žmogaus sukurta infrastruktūra.

    Dar viena priežastis, kodėl sakalai žmonėms „krenta į akis“ dažniau, yra sezoniškumas. Vasarą jaunikliai palieka lizdus, būna mažiau atsargūs, prastėliau skraido ir gali ilgai tupėti vienoje vietoje, nepasitraukdami net žmogui priėjus arčiau.

    Ką daryti, jei sakalas nutūpė balkone?

    Pirmas žingsnis, jei balkone ar kieme pastebėjote sakalą, yra įvertinti, ar paukštis sužeistas. Sužalojimo požymiai gali būti kraujas, nenatūraliai nuleistas ar velkamas sparnas, aiškiai matomas lūžis, nesugebėjimas pakilti, akivaizdus išsekimas.

    Jeigu paukštis atrodo sveikas, dažniausiai jam nereikia jokios pagalbos. Tokiu atveju geriausia jo neliesti, negaudyti ir nebandyti maitinti, o tiesiog leisti pailsėti ir išskristi pačiam, kiek įmanoma sumažinant triukšmą ir žmonių judėjimą šalia.

    Dažna klaida yra manyti, kad ant žemės sėdintis jauniklis yra paliktas. Ornitologai pabrėžia, kad tai įprasta vystymosi stadija: jauniklis jau išlipo iš lizdo, o tėvai jį stebi, saugo ir maitina net tada, kai žmogus jų nemato.

    Išimtys galimos tuomet, kai jauniklis atsidūręs akivaizdžiai pavojingoje vietoje: šalia intensyvaus eismo, teritorijoje su daug benamių ar palaidų šunų ir kačių, arba ten, kur jam gresia nukristi. Tokiu atveju rekomenduojama paukštį labai atsargiai perkelti į artimiausią aukštesnę vietą tame pačiame plote, pavyzdžiui, ant žemesnės stogo dalies ar tvirtesnio pastato atbrailos, jo neišvežant į kitą rajoną.

    Jeigu paukštis sužeistas, reikalinga veterinaro ar laukinių gyvūnų specialistų pagalba. Svarbu suprasti, kad gydymas gali pareikalauti laiko ir lėšų, o netinkamas laikymas ar šėrimas namuose dažnai padaro daugiau žalos nei naudos.

    Kuo naudingas paprastasis sakalas?

    Paprastasis sakalas minta daugiausia smulkiais graužikais ir stambiais vabzdžiais, tokiais kaip žiogai ar skėriai. Kartais jis gali sumedžioti ir mažą paukštį, pavyzdžiui, jauną balandį, tačiau tai nėra pagrindinis grobis.

    Plėšrieji paukščiai reguliuoja grobio populiacijas, todėl jų buvimas miestuose dažnai laikomas geru ženklu ekosistemai. Kadangi jie yra mitybos grandinės viršuje, jų įsitvirtinimas rodo, kad aplinkoje pakanka maisto ir buveinių, leidžiančių sėkmingai perėti.

    Ornitologai pabrėžia, kad šie sakalai nėra pavojingi žmonėms, vaikams, šunims ar katėms. Tai mažas plėšrus paukštis, kurio medžioklės objektai yra nepalyginamai smulkesni, todėl baimintis dėl tiesioginės grėsmės nereikia.

    Suaugę patinai paprastai sveria apie 130–200 gramų, patelės yra stambesnės ir gali sverti apie 150–300 gramų. Nors kūno masė nedidelė, sparnų mojis siekia maždaug 50–70 centimetrų, todėl iš arti paukštis gali pasirodyti didesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

    Dalies populiacijos migracija prasideda vasaros pabaigoje, o žiemojimo vietos gali būti pietų Ukraina, pietų Europa ar šiaurinė Afrika. Pietiniuose regionuose dalis sakalų gali likti visus metus, ypač jei žiemą netrūksta grobio.

    Vienas įspūdingiausių šios rūšies bruožų yra gebėjimas „kaboti“ ore, sparnais virpinant vietoje ir stebint žemę. Šis „pakibimas“ padeda tiksliai nustatyti grobį atvirose erdvėse, tačiau prastomis oro sąlygomis, ypač esant stipriam vėjui ar liūčiai, tai daryti sunkiau.

    „Jei sakalas atrodo sveikas, geriausia jo nejudinti: jis pailsės ir išskris pats, o jauniklius dažniausiai maitina tėvai, net jei jų nematote“, – sako ornitologė.

  • Ispanijoje „ugniagesiais“ tapę asilai: kaip 18 išgelbėtų gyvūnų kasdien mažina gaisrų riziką

    Nacionaliniame parke Donjana, viename svarbiausių Europos pelkių ir paukščių buveinių, veikia netikėta prevencijos komanda – „ugniagesiais“ vadinami asilai. Jų užduotis paprasta: išganyti sausą žolę, krūmokšnius ir piktžoles, kurios karščio metu tampa lengvai užsiliepsnojančiu kuru.

    Projektas pradėtas 2014 metais po to, kai prieglaudos komanda iš blogų laikymo sąlygų išgelbėjo pirmąjį asilą. Idėja išaugo į nuoseklią praktiką, o dabar aplink parko pakraščius reguliariai dirba kelių dešimčių išgelbėtų gyvūnų grupės.

    Kaip veikia natūralios priešgaisrinės juostos?

    Nuo kovo iki lapkričio asilai kasdien maždaug 7 valandas ganosi kruopščiai parinktose teritorijose aplink parką. Tokiu būdu sumažinamas sausos biomasės kiekis, o tai reiškia, kad ugniai atsiranda mažiau „maisto“ ir ji plinta lėčiau.

    Kiekvienam asilui skiriamas maždaug 40 metrų ilgio ir 15 metrų pločio plotas, aptvertas elektriniu piemeniu. Atskirai išganytos atkarpos susijungia į koridorius, kurie veikia kaip natūralios priešgaisrinės juostos.

    Projekto organizatoriai teigia, kad per daugiau nei dešimtmetį suformuotas išvalytų ruožų tinklas padėjo sumažinti didesnių gaisrų riziką ir riboti jų plitimą. Toks metodas ypač naudingas ten, kur mechaninė miško paklotės priežiūra brangi, o technika gali žaloti jautrias buveines.

    Kodėl ši idėja plinta po Ispaniją?

    Donjanos patirtis paskatino panašias iniciatyvas kituose regionuose, įskaitant Kataloniją, kur miškų ir krūmynų valymui taip pat naudojami išgelbėti asilai. Praktika patraukli tuo, kad vienu metu sprendžia dvi problemas: gaisrų prevenciją ir gyvūnų gerovę, suteikiant prieglaudų gyventojams prasmingą „darbą“.

    Tuo pat metu pietų Europoje gaisrų sezonai ilgėja, o karščio bangos ir sausros didina užsidegimo tikimybę. Dėl to vis daugiau dėmesio skiriama prevencijai, o ganomieji gyvūnai laikomi vienu iš tvaresnių būdų sumažinti degios augalijos kiekį, ypač saugomose teritorijose.

    Specialistai pabrėžia, kad tai nėra vienintelis sprendimas: efektyviausia prevencija paprastai remiasi kelių priemonių deriniu, nuo miškotvarkos ir gaisrinių juostų iki kontroliuojamo deginimo ten, kur jis leidžiamas. Vis dėlto Donjanos „ugniagesiai“ rodo, kad kartais paprastas, gamtai artimas metodas gali tapti realia pagalba kovojant su gaisrų grėsme.

  • Sodininkų slaptas sąjungininkas: kaip pritraukti ežį į sodą ir ko jokiu būdu nedaryti

    Sodininkų slaptas sąjungininkas: kaip pritraukti ežį į sodą ir ko jokiu būdu nedaryti

    Ežys sode daugeliui tampa netikėtu, bet labai naudingu svečiu: naktimis jis aktyviai ieško maisto ir taip prisideda prie kenkėjų kontrolės. Ežiai yra mėsėdžiai, todėl jie dažnai minta šliužais, sraigėmis, vabalais, lervomis ir vikšrais.

    Dažnas mitas, kad ežiai mėgsta obuolius, yra labiau vaikiškų knygų įvaizdis nei tikrovė. Vaisiai nėra jų pagrindinis maistas, o sode jie labiau vertinami dėl to, kad padeda mažinti nemalonių kenkėjų gausą.

    Jei norite ežį pritraukti, pirmiausia pasirūpinkite vandeniu: tinka negilus, stabilus dubenėlis su švariu vandeniu, kurį geriausia keisti kasdien. Maistui saugiausia rinktis specialų ėdalą ežiams arba kokybišką drėgną kačių ėdalą, patiektą nedideliais kiekiais.

    Pieno ir virtuvės likučių ežiams duoti nereikėtų, nes jų virškinimo sistema tam nepritaikyta. Net jei gyvūnas atrodo išalkęs, netinkamas maistas gali sukelti rimtų sveikatos problemų.

    Labai svarbi ir vieta, kur paliekate vandenį ar ėdalą: ji turėtų būti rami, apsaugota nuo vėjo ir triukšmo, toliau nuo dažnai naudojamų takų. Tam tinka tankesni krūmai, gyvatvorių pakraščiai ar erdvės po žemesnių medžių lajomis, o dubenėliai turėtų būti sunkesni, kad ežys jų lengvai neapverstų.

    Vien maisto neužtenka, jei sode nėra kur pasislėpti ir saugiai judėti. Ežiams palanku, kai dalis kiemo nėra pernargludinta: nedidelė lapų krūvelė, šakų krūva ar ne iki galo nušienauta vejos juosta gali tapti natūralia slėptuve.

    Jei įmanoma, verta pasirūpinti ir judėjimo „koridoriais“: nedidelėmis angomis tvoros apačioje, kad ežiai galėtų keliauti tarp teritorijų. Taip pat rekomenduojama vengti cheminių augalų apsaugos priemonių, ypač granulių nuo šliužų, nes jos gali būti pavojingos ne tik kenkėjams, bet ir ežiams.

  • Mielas vaizdelis ar žala katei? Mokslininkai įspėja apie pavojingą „Youtube“ ir „TikTok“ madą

    Mielas vaizdelis ar žala katei? Mokslininkai įspėja apie pavojingą „Youtube“ ir „TikTok“ madą

    Katės socialiniuose tinkluose tapo kone universaliu pramogų formatu, tačiau dalis populiarių vaizdo įrašų slepia problemą, kurios žiūrovai dažnai nepastebi. Adelaidės universiteto mokslininkai perspėja, kad internete normalizuojami katėms žalingi žmogaus ir augintinio „žaidimai“, o į streso signalus neretai numojama ranka.

    Tyrimas, publikuotas mokslo žurnale „Anthrozoös“, apėmė 11 socialinių tinklų įrašų iš „YouTube“, „TikTok“, „Instagram“ ir „Facebook“. Visi jie buvo pateikti kaip žaidimas, nors vaizduose matėsi aiškūs katės diskomforto požymiai, pavyzdžiui, šnypštimas, bandymas sprukti ar įtempta kūno laikysena.

    Mokslininkai išanalizavo 1 100 komentarų ir nustatė, kad net matant streso ženklus 75–93 proc. reakcijų buvo teigiamos ir palaikančios. Kitaip tariant, auditorija dažnai vertino situaciją kaip juokingą, mielą ar net naudingą katei, nors elgesys rodė priešingai.

    Kodėl stresas supainiojamas su žaidimu?

    Tyrėjai išskyrė kelias pasikartojančias žiūrovų nuostatas. Viena jų – įsitikinimas, kad „jei katei nepatiktų, ji aiškiai parodytų“, tarsi ankstyvi signalai nebūtų svarbūs. Kitos nuostatos siejosi su klaidingu kūno kalbos interpretavimu, tikėjimu, kad katė „galiausiai pripras“, arba mintimi, jog plėšrūnišką instinktą reikia „iškrauti“ bet kokia kaina.

    „Kai ankstyvi katės nepritarimo signalai neįžvelgiami arba ignoruojami, gyvūnas patiria ūmų stresą, kuris gali tapti lėtinis, jei nepageidaujamos sąveikos kartojasi“, – rašoma tyrime.

    Mokslininkų teigimu, ilgainiui tai gali paveikti katės savijautą ir elgesį, didinti baimę, vengimą, agresiją, o kartu bloginti žmogaus ir augintinio ryšį. Gyvūnų gerovės praktikoje pabrėžiama, kad trumpi, katei priimtini žaidimo epizodai ir galimybė pačiai nutraukti kontaktą yra esminiai saugios sąveikos elementai.

    Rizika kyla ne tik katei

    Tyrime pažymima, kad pavojus aktualus ir žmonėms: 7 iš 11 analizuotų vaizdo įrašų buvo matomi žmogaus sužalojimai. Net jei tokie įkandimai ar įdrėskimai komentaruose dažnai nuvertinami, jie gali komplikuotis infekcijomis, todėl specialistai ragina į traumas žiūrėti rimtai ir prireikus kreiptis į medikus.

    Dar vienas svarbus veiksnys – socialinių tinklų algoritmai, kurie linkę skatinti turinį, generuojantį daug reakcijų. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad didelis įsitraukimas nebūtinai reiškia kokybę ar saugumą, o probleminės situacijos gali būti kartojamos vien dėl peržiūrų ir patiktukų.

    Mokslininkai siūlo neapsiriboti vien pamokomis apie katės kūno kalbą. Jų vertinimu, būtina stiprinti visuomenės medijų raštingumą, aiškinti, kaip atpažinti katės nepritarimą ir kodėl reikia gerbti gyvūno ribas, taip pat skatinti atsakingą turinio kūrimą, kuriame katės gerovė būtų svarbesnė už „viral“ efektą.

  • PiESEL augintiniams Lenkijoje: šunims ir katėms ruošiamas privalomas čipas bei registras

    PiESEL augintiniams Lenkijoje: šunims ir katėms ruošiamas privalomas čipas bei registras

    Kas yra PiESEL?

    Lenkijoje vis garsiau svarstoma idėja sukurti centralizuotą naminių gyvūnų registrą ir įvesti privalomą šunų bei kačių ženklinimą mikroschema. Iniciatyva kampanijoje vadinama PiESEL – tai nuoroda į žmonių asmens kodą, tik pritaikyta augintiniams.

    Pagrindinis tikslas – suteikti gyvūnams aiškią tapatybę ir supaprastinti jų atsekamumą. Tokia sistema, kampanijos šalininkų teigimu, leistų greičiau grąžinti pasiklydusius gyvūnus šeimininkams, mažintų prieglaudų apkrovą ir padėtų kovoti su nelegaliu dauginimu.

    Kaip veiktų registras?

    Pagal iniciatyvos pristatymus, mikroschema būtų siejama su įrašu nacionalinėje duomenų bazėje, kurioje būtų kaupiami šeimininko kontaktai ir pagrindinė informacija apie gyvūną. Tai apimtų ir veterinarinius duomenis, pavyzdžiui, vakcinaciją nuo pasiutligės, sterilizacijos ar kastracijos faktą, o prireikus ir įrašą apie gyvūno mirtį.

    Vienas esminių siūlymų – įpareigoti šeimininkus atnaujinti duomenis pasikeitus kontaktams ar gyvūno statusui. Taip tikimasi sumažinti situacijas, kai dingęs gyvūnas formaliai „neturi šeimininko“, nes registruose palikti pasenę numeriai ar adresai.

    „Privalomas ženklinimas ir vieningas registras leistų pereiti nuo pavienių sprendimų prie prevencijos – kad prieglaudos nebūtų vienintelis atsakas į benamystę“, – teigė iniciatyvos atstovės, pristatančios PiESEL idėją.

    Kodėl tai svarbu prieglaudoms ir savivaldybėms?

    Prieglaudos ir savivaldybės dažnai susiduria su dviem problemomis: nuolat augančiu beglobių gyvūnų skaičiumi ir didelėmis jų išlaikymo sąnaudomis. Mikroschemos ir registro šalininkai pabrėžia, kad dalis į prieglaudas patenkančių gyvūnų iš tiesų yra pasiklydę, tačiau be ženklinimo jų grąžinimas šeimininkui tampa sudėtingas ar neįmanomas.

    Taip pat akcentuojama praktinė problema, kai gyvūnai gali būti nugabenti į prieglaudas toli nuo jų paėmimo vietos, nes nėra griežtos prieglaudų „priskyrimo“ teritorijoms tvarkos. Centralizuota sistema, tikimasi, sumažintų laiką, per kurį randamas šeimininkas, ir padėtų išvengti ilgų gyvūno kelionių.

    Kontrolė ir atsakomybė: nuo nepriežiūros iki nelegalaus veisimo

    Iniciatyvos autoriai pabrėžia, kad ženklinimas svarbus ne tik dėl paieškų. Vieninga duomenų bazė, prieinama atsakingoms tarnyboms, galėtų palengvinti tyrimus dėl žiauraus elgesio su gyvūnais, nepriežiūros ar neteisėto jų dauginimo, nes atsirastų aiškesnė grandinė, leidžianti nustatyti, kam gyvūnas priklauso arba priklausė.

    Praktikoje tai reikštų ir paprastesnę veterinarinės istorijos patikrą, kai kyla įtarimų dėl ilgalaikės nepriežiūros. Šalininkai argumentuoja, kad skaidresnė apskaita gali tapti papildomu prevencijos įrankiu, nes atsakomybės „išvengti“ būtų sunkiau.

    Nors PiESEL iniciatyva Lenkijoje dar yra diskusijų ir siūlymų stadijoje, Europoje bendra kryptis aiški: gyvūnų atsekamumas tampa vis svarbesne priemone mažinant benamystę ir ribojant nelegalų veisimą. Būtent todėl privalomo ženklinimo ir registrų tema daugelyje šalių grįžta į politinę darbotvarkę vis dažniau.

  • Šokas motelyje Kalifornijoje: po išsiregistravimo kambaryje paliko išsigandusį šuniuką

    Šokas motelyje Kalifornijoje: po išsiregistravimo kambaryje paliko išsigandusį šuniuką

    Kalifornijoje vieno motelių darbuotoja, atėjusi tvarkyti kambario po svečių išsiregistravimo, rado tai, ko nesitiki pamatyti niekas: kambaryje paliktą mažą šuniuką. Gyvūnas sėdėjo patalpos viduryje, buvo akivaizdžiai išsigandęs ir laukė žmonių, kurie taip ir nebegrįžo.

    Situacija paaiškėjo greitai: svečiai buvo išvykę, o šuniuko nepasiėmė. Darbuotojai neliko abejingi ir kreipėsi pagalbos į gyvūnų gelbėjimo tarnybas, nes gyvūnas be vandens, maisto ir priežiūros uždaroje patalpoje būtų atsidūręs realiame pavojuje.

    Vasarą tokių atvejų daugėja

    Gyvūnų globos organizacijos ne kartą yra pabrėžusios, kad atostogų sezonu augintinių atsisakymo atvejų padaugėja. Priežastys dažniausiai tos pačios: neapgalvotas sprendimas įsigyti augintinį, nesuplanota priežiūra kelionės metu, finansiniai sunkumai arba klaidingas įsivaizdavimas, kad gyvūną galima palikti bet kur.

    Dažniausiai augintiniai paliekami degalinėse, pakelėse ar miškuose, tačiau pasitaiko ir išskirtinių atvejų, kai gyvūnai paliekami laikino apgyvendinimo vietose. Specialistai primena, kad tai ne tik žiaurus elgesys, bet ir rizika pačiam gyvūnui, kuris gali patirti dehidrataciją, šilumos smūgį ar paniką.

    Gelbėtojai: taip nutinka beveik kas savaitę

    Į įvykio vietą atvykęs gyvūnų gelbėtojas šuniuką rado pasislėpusį už lovų. Iš pradžių gyvūnas buvo atsargus, nes po ilgesnio laiko vienumoje neaišku, ar žmogumi galima pasitikėti, tačiau netrukus smalsumas nugalėjo ir šuniukas leidosi prisiartinti.

    „Deja, tai nutinka gana dažnai… patikėkite arba ne, bet beveik kas savaitę“, – sakė gelbėtojas, komentuodamas situaciją savo įraše.

    Šuniukas buvo nugabentas į Fresno Animal Center, kur jam suteikta laikina priežiūra ir įvertinta sveikata. Pasak gelbėtojų, jaunas šuo greitai parodė draugišką, socialų būdą, o tai padėjo operatyviai ieškoti jam naujų namų.

    Kaip baigėsi istorija

    Paaiškėjo ir dar viena detalė, apsunkinusi situaciją: gyvūną palikę žmonės, kaip teigiama, pateikė netikslius duomenis, o šuniukas neturėjo identifikavimo informacijos. Tai reiškia, kad be mikroschemos ir registracijos atsekti buvusį šeimininką dažnai tampa itin sudėtinga.

    Vis dėlto šį kartą istorija baigėsi laimingai: gelbėjimo įrašas socialiniuose tinkluose sulaukė didelio dėmesio, o netrukus atsirado žmonės, pasiryžę šuniuką priglausti. Gyvūnų gerovės specialistai primena, kad atsakinga priežiūra prasideda nuo paprasto planavimo: kelionės metu augintiniui reikia užtikrinti priežiūrą, o kilus sunkumams – kreiptis pagalbos, o ne palikti gyvūną likimo valiai.

  • Turistas Ispanijoje paglostė šunį ir ant antkaklio rado žinutę: viskas apsivertė aukštyn kojomis

    Turistas Ispanijoje paglostė šunį ir ant antkaklio rado žinutę: viskas apsivertė aukštyn kojomis

    Netikėtas radinys prie šuns antkaklio

    Atostogų Ispanijoje metu turistas gatvėje pastebėjo ant žemės gulintį šunį ir, manydamas, kad gyvūnui reikia pagalbos, priėjo jį paglostyti. Iš arčiau apžiūrėjęs antkaklį jis pamatė pritvirtintą laminuotą lapelį su aiškia žinute praeiviams.

    Nuotrauka, kuria vyras pasidalijo socialiniuose tinkluose, greitai išplito ir surinko beveik 1 000 000 peržiūrų. Komentaruose žmonės prisipažino, kad patys dažnai tokiose situacijose skuba „gelbėti“ gyvūną, neįvertinę konteksto.

    Ką iš tiesų reiškė žinutė?

    Ant lapelio buvo prašoma šuns nemaitinti, nes jis laikosi dietos, o apačioje nurodytas ir šuns vardas. Tokia pastaba, pasak internautų, buvo ir šmaikšti, ir praktiška, nes aiškiai sustabdo spontanišką norą pavaišinti augintinį.

    Istorijos esmė paprasta: ne kiekvienas gatvėje gulintis šuo yra benamis ar sergantis. Karštame klimate gyvūnai neretai ilsisi ant vėsesnių akmenų ar šaligatvio, o kai kurie, kaip šioje situacijoje, dar ir išnaudoja praeivių dėmesį papildomiems skanėstams gauti.

    Augintinių antsvoris – auganti problema

    Veterinarai pabrėžia, kad antsvoris šunims nėra vien estetinė problema: jis didina sąnarių apkrovą, apsunkina širdies ir kvėpavimo sistemos darbą, gali didinti cukrinio diabeto ir kitų lėtinių ligų riziką. Dažna priežastis yra ne vien per didelės porcijos, bet ir nuolatiniai užkandžiai bei žmonių maistas.

    Būtent todėl šeimininkai vis dažniau ieško būdų, kaip apsaugoti augintinį nuo geranoriškų, bet žalingų „vaišintojų“ viešose vietose. Prisegta žinutė prie antkaklio tampa paprastu sprendimu, kuris padeda išvengti konfliktų ir kartu primena, kad geriausia pagalba – paklausti šeimininko arba bent jau nepakenkti.

    Ši istorija taip pat primena, kad keliaujant verta būti atidiems: jei gyvūnas atrodo ramus, turi antkaklį ar prižiūrimą išvaizdą, pirmas impulsas maitinti ar „gelbėti“ gali būti nereikalingas. O jei kyla abejonių dėl gyvūno būklės, saugiausia kreiptis į vietos gyvūnų gerovės tarnybas.

  • Stotelės tualete prie greitkelio – sukrečiantis radinys: paliktas šuo su visu „kraiteliu“

    Stotelės tualete prie greitkelio – sukrečiantis radinys: paliktas šuo su visu „kraiteliu“

    Vokietijoje, Brėmene, moteris, sustojusi pakelės aikštelėje prie greitkelio, tikėjosi trumpai užsukti į tualetą, tačiau viduje jos laukė šokiruojantis vaizdas. Moterų tualete ji rado mažą šunį, paliktą vieną su guoliu, pavadėliu, žaislais, antkakliu ir pašaru.

    Iš aplinkybių buvo akivaizdu, kad gyvūnas paliktas tyčia, o ne pabėgęs ar pasiklydęs. Moteris nusprendė nedelsti ir, pasiėmusi šunį kartu su jo daiktais, apie situaciją pranešė vietos gyvūnų globos organizacijoms.

    Čipas buvo, duomenų – ne

    Paaiškėjo, kad šuo turi mikroschemą, tačiau joje nebuvo registruotų šeimininko duomenų. Gyvūnui buvo duotas vardas Kalle, o globėjai spėja, kad jis nėra jauniklis ir gali būti šicu bei Džeko Raselo terjero mišrūnas.

    Toks atvejis dar kartą primena, kodėl vien čipo nepakanka: praktikoje svarbiausia, kad gyvūno registracija būtų sutvarkyta ir duomenys būtų atnaujinami. Kai mikroschema neatsieta nuo kontakto informacijos, suradus augintinį gerokai sunkiau greitai nustatyti atsakingą asmenį.

    Prieglaudoje bandoma atkurti pasitikėjimą

    Galiausiai Kalle pateko į vietos prieglaudą, kur juo pasirūpino darbuotojai ir savanoriai. Jie įvertino šuns sveikatą ir elgesį, o pagrindinis tikslas tapo grąžinti jam pasitikėjimą žmonėmis.

    Globėjai pastebėjo, kad po patirtų išgyvenimų šuo buvo prislėgtas ir uždaras, o tai dažna palikimo ar staigaus atsiskyrimo pasekmė. Tokiems gyvūnams neretai prireikia laiko apsiprasti, priprasti prie rutinos ir naujų žmonių, kol jie vėl ima jaustis saugūs.

    Kodėl žmonės taip pasielgia?

    Viešoje erdvėje šis atvejis sukėlė daug diskusijų apie galimas tokio sprendimo priežastis: dalis komentatorių spėliojo apie atostogas ar pasikeitusias gyvenimo aplinkybes. Vis dėlto gyvūnų gerovės specialistai nuosekliai pabrėžia, kad net ir ištikus sunkumams palikti augintinį viešoje vietoje yra neatsakinga ir gali kelti grėsmę jo gyvybei.

    Organizacijos primena, kad susidūrus su neplanuota situacija geriausia ieškoti legalių sprendimų: tartis su prieglaudomis, laikinos globos tinklais ar gyvūnų gelbėtojais. Tai padeda išvengti kančios ir užtikrina, kad augintinis turės realią galimybę rasti naujus namus.

  • Religiniais įsitikinimais prisidengusi tetos kritika peržengė ribas: puolė net šunį

    Religiniais įsitikinimais prisidengusi tetos kritika peržengė ribas: puolė net šunį

    Kai kritika virsta patyčiomis

    Šeimos santykiai neretai tampa įtempti, kai vienas giminaitis nuolat aiškina, kaip kiti turi gyventi, auklėti vaikus ar rūpintis augintiniais. Tokiose situacijose kritika lengvai perauga į nuolatinį menkinimą, o pokalbiai prie bendro stalo tampa emociniu išbandymu.

    Ši istorija išplito socialiniuose tinkluose, kai moteris papasakojo apie tetą, kuri savo kategoriškumą grindė religingumu. Pasak autorės, teta nuolat ieškojo progų išsakyti priekaištus ir „pamokyti“ kitus, nors realiai tai atrodė kaip sistemingas žeminimas.

    Augintiniai namuose – norma, ne kaprizas

    Konfliktas ypač paaštrėjo dėl šuns. Moteris pabrėžė, kad yra veterinarijos technikė ir baigusi šunų elgsenos kursus, todėl žino, kokios gyvūnų gerovės praktikos yra laikomos šiuolaikiškomis ir saugiomis.

    Pastaraisiais metais požiūris į augintinius Europoje akivaizdžiai keičiasi: vis dažniau jie laikomi šeimos nariais, o ne vien kiemo sargais. Gyvūnų gerovės specialistai pabrėžia, kad ilgalaikis pririšimas grandine, socialinės aplinkos stoka ir neadekvati priežiūra siejami su elgesio bei sveikatos problemomis.

    Pasakyti žodžiai, po kurių ji išėjo

    Per vieną šeimos susibūrimą teta, pasak pasakojimo autorės, ėmė viešai menkinti jos šunį ir aiškinti, kad gyvūnas neturėtų būti namuose. Moteris teigė, kad tokios pastabos buvo ne pavienės, o kartojosi ir anksčiau, vis labiau aštrėdamos.

    „Ji pasakė, kad mano šuo esą nenormalus, nes gyvena namuose, o mėsą vadino šėtonišku dalyku“, – pasakojo moteris.

    Po šių žodžių ji nusprendė nebetylėti ir, užuot įsivėlusi į konfliktą, pasirinko išeiti iš šventės kartu su savo augintiniu. Pasak jos, tai buvo riba, po kurios nebenorėjo toleruoti nei asmeninių įžeidimų, nei išpuolių prieš gyvūną.

    Moteris taip pat užsiminė, kad tetos griežtas, bauginimu paremtas bendravimo stilius paveikė ir jos pačios šeimą, o suaugę vaikai, anot autorės, sunkiai prisitaikė savarankiškame gyvenime. Ji pabrėžė, kad nenori, jog panašus požiūris kada nors būtų taikomas ir gyvūnui.

    Specialistai tokiose situacijose dažnai pataria aiškiai įvardyti ribas ir saugoti savo emocinę gerovę: ne kiekvieną konfliktą būtina „išspręsti vietoje“, tačiau svarbu nepalikti įžeidimų be reakcijos, ypač kai jie kartojasi. Šioje istorijoje moteris pasirinko paprastą, bet aiškų sprendimą – pasitraukti ir nutraukti situaciją, kuri tapo žeidžianti.

  • 4 paros be vandens ir su dviem antsnukiais: policija atskleidė, kas paliko šunį mirti

    4 paros be vandens ir su dviem antsnukiais: policija atskleidė, kas paliko šunį mirti

    Netoli Varšuvos esančiame Józefove pareigūnai sulaukė pranešimo apie miške, prie medžio pririštą vokiečių aviganį. Šuo, pasak gelbėtojų, apie 4 paras neturėjo nei vandens, nei maisto, o dėl kaitros jo būklė sparčiai blogėjo.

    Situaciją aptiko miške vaikščiojusi moteris, kuri nedelsdama nuvežė gyvūną pas veterinarą ir apie įvykį pranešė policijai. Specialistai nustatė ryškius išsekimo ir dehidratacijos požymius, o šuo, gavęs galimybę atsigerti, išgėrė apie 10 litrų vandens.

    Du antsnukiai ir tyčinis žiaurumas

    Gelbėtojai atkreipė dėmesį į itin žiaurų detalę: šuniui buvo uždėti du antsnukiai. Tai, pareigūnų vertinimu, smarkiai sumažino jo galimybes išsilaisvinti ir rodo, kad gyvūnas buvo paliktas sąmoningai, siekiant, kad jis nepabėgtų.

    Karščio bangų metu tokie atvejai ypač pavojingi, nes šunys prasčiau reguliuoja kūno temperatūrą ir greitai perkaista. Veterinarai pabrėžia, kad net kelių valandų vandens stoka aukštoje temperatūroje gali tapti kritinė, o kelios paros be vandens dažnai baigiasi mirtimi.

    Įtariamąją padėjo nustatyti čipas

    Policija nurodė, kad identifikuoti šuns savininkę padėjo mikroschema, kuria buvo paženklintas gyvūnas. Nustatyta 43 metų moteris, įtariama palikusi šunį miške, o teismas pritaikė jai policijos priežiūrą.

    Bylą kuruoja Otwocko prokuratūra, o įtariamajai pareikšti įtarimai dėl žiauraus elgesio su gyvūnu. Pagal Lenkijoje galiojančią praktiką už tokio pobūdžio nusikaltimus gali grėsti laisvės atėmimas iki 5 metų.

    Šuniui rastas naujas namas

    Išgelbėtas aviganis, kuriam suteiktas vardas Misiek, buvo apžiūrėtas veterinarijos klinikoje, paskiepytas ir nukirmintas. Taip pat įvertinta jo bendra sveikata ir pasirengimas keliauti į naują aplinką, kad po patirtos traumos būtų užtikrintas stabilus režimas.

    Galiausiai šuniui surasta nauja šeima, galinti suteikti saugias sąlygas ir nuolatinę priežiūrą. Gyvūnas, kaip skelbiama, pradėjo naują gyvenimo etapą namuose su kiemu, o dėl ankstesnio elgesio su juo spręs teisėsauga.

    Specialistai primena, kad gyvūno palikimas be vandens ir priežiūros karščių metu yra ne tik neatsakingas, bet ir pavojingas nusikaltimas. Tokiais atvejais gyventojai raginami nedelsti, fiksuoti situaciją ir kreiptis į policiją ar gyvūnų gerovės organizacijas.