CP v2

Tag: Hepatitas B

  • Beethoveno DNR atskleidė netikėtą paslaptį: po 200 metų aiškėja, kas jį galėjo pražudyti

    Beethoveno DNR atskleidė netikėtą paslaptį: po 200 metų aiškėja, kas jį galėjo pražudyti

    Praėjus beveik dviem šimtams metų po Ludwigo van Beethoveno mirties, mokslininkai, ištyrę patvirtintų plaukų sruogų DNR, pateikė naujų užuominų apie kompozitoriaus sveikatą ir galimas mirties priežastis. Tyrimas padėjo patikrinti senas hipotezes ir atskyrė mitus nuo to, ką šiandien leidžia įrodyti genetika.

    Beethovenas mirė 1827 metais, būdamas 56-erių, po ilgos ligos. Istoriniuose šaltiniuose aprašomi jo simptomai apėmė geltą, patinimus ir progresuojančius kepenų pažeidimo požymius, o dar anksčiau jį lydėjo sunkūs virškinamojo trakto negalavimai bei palaipsniui stiprėjantis klausos praradimas, galiausiai atvedęs iki funkcinio kurtumo.

    2023 metais publikuoti genetiniai duomenys rodo, kad Beethovenas greičiausiai turėjo reikšmingų paveldimų rizikos veiksnių, susijusių su kepenų ligomis. Be to, aptikta hepatito B infekcijos pėdsakų, o tai leido tyrėjams svarstyti, kad infekcija, derinyje su kitais rizikos veiksniais, galėjo prisidėti prie mirties.

    Vienas ryškiausių tyrimo posūkių susijęs su anksčiau plačiai aptarinėta švino apsinuodijimo versija. Mokslininkai nustatė, kad sruoga, kuri buvo naudota ankstesnėse analizėse ir siejama su švinu, greičiausiai apskritai nepriklausė Beethovenui, o buvo nežinomos moters plaukai, todėl išvados apie šviną negali būti laikomos patikimu įrodymu apie kompozitoriaus sveikatą.

    Vis dėlto genetika neatsakė į visus klausimus. Tyrėjams nepavyko rasti vienareikšmės genetinės priežasties, kuri paaiškintų Beethoveno kurtumą ar ilgalaikius virškinimo sutrikimus, todėl šios jo gyvenimo paslaptys lieka atviros ir gali būti susijusios su kelių veiksnių kombinacija, įskaitant aplinką, infekcijas ar to meto medicinos praktikas.

    Dar viena netikėta detalė paaiškėjo lyginant Y chromosomos duomenis su šiandieninių giminės linijos palikuonių genetika. Aptiktas neatitikimas leido daryti prielaidą, kad kažkuriuo etapu Beethoveno tėviškoje linijoje galėjo įvykti netėvystės atvejis, nors pats faktas neatskleidžia konkrečių asmenų ir labiau liudija apie sudėtingą genealogiją.

    Tokie tyrimai parodo, kaip šiuolaikinė genetika keičia istorinių asmenybių biografijų supratimą, tačiau kartu primena ir apie ribas: DNR gali patikslinti rizikas ir paneigti klaidinančius pėdsakus, bet ne visada leidžia tiksliai rekonstruoti visą ligų eigą. Beethoveno atvejis tampa pavyzdžiu, kaip kruopščiai patvirtinta biologinė medžiaga ir šiuolaikiniai metodai gali perrašyti ilgai kartotas versijas.

    „Negalime pasakyti visiškai tiksliai, kas nužudė Beethoveną, tačiau galime patvirtinti reikšmingą paveldimą riziką ir hepatito B infekcijos buvimą“, – sakė tyrime dalyvavęs mokslininkas Johannesas Krause.

  • Tyrimas: nuotekose aptikti visi pagrindiniai vėžį sukeliantys virusai, žadama nauja stebėsena

    Tyrimas: nuotekose aptikti visi pagrindiniai vėžį sukeliantys virusai, žadama nauja stebėsena

    Ką aptiko mokslininkai

    Mokslininkai pirmą kartą nuotekų mėginiuose sugebėjo aptikti ir sekti visus pagrindinius žmogui žinomus onkogeninius virusus, siejamus su navikų vystymusi. Tyrėjų teigimu, tai gali atverti naujas galimybes visuomenės sveikatos stebėsenai ir ankstesnei rizikos įvertinimo prevencijai.

    Tyrimą koordinavo Baylor medicinos koledžo mokslininkai Anthony Maresso ir Justin Clark, jis publikuotas žurnale Applied and Environmental Microbiology. Darbas atliktas bendradarbiaujant su Teksaso universiteto sveikatos mokslų centru Hiustone.

    Tyrėjai analizavo nuotekų mėginius, rinktus nuo 2022 metų gegužės iki 2025 metų gegužės daugiau nei 40 vietų 16-oje Teksaso miestų. Skaičiuojama, kad stebėtos teritorijos apėmė maždaug ketvirtadalį valstijos gyventojų, todėl gauti duomenys laikomi tinkami platesnėms tendencijoms vertinti.

    Analizei pasitelkta pažangi genetinės sekoskaitos metodika, vadinama hibridiniu gaudymu, leidžianti vienu tyrimu identifikuoti daugiau nei 3 000 žinomų žmogaus virusų ir aptikti galimas jų mutacijas. Tokie metodai pastaraisiais metais plačiau taikomi ir kvėpavimo takų virusų, pavyzdžiui, SARS-CoV-2, stebėsenai, tačiau onkogeniniams virusams tai iki šiol buvo reta.

    Kodėl tai svarbu prevencijai

    Mokslininkai pabrėžia, kad onkogeniniai virusai pasaulyje gali būti susiję maždaug su vienu iš penkių vėžio atvejų. Tarp geriausiai žinomų yra žmogaus papilomos virusas, siejamas su gimdos kaklelio ir kai kuriais galvos bei kaklo srities navikais, taip pat hepatito B ir C virusai, didinantys kepenų vėžio riziką.

    Viena iš problemų ta, kad tokios infekcijos dažnai ilgą laiką nesukelia jokių simptomų, todėl žmogus gali nežinoti esantis užsikrėtęs. Tai apsunkina ankstyvas prevencines priemones, ypač jei žmonės retai tikrinasi arba nepatenka į tikslines patikrų programas.

    „Onkogeniniai virusai pasaulyje gali sukelti maždaug vieną iš penkių vėžio atvejų“, – sakė molekulinės virusologijos ir mikrobiologijos profesorius Anthony Maresso.

    Nuotekų analizėje aptikti pagrindiniai onkogeniniai virusai, įskaitant žmogaus papilomos virusą, hepatito B ir C virusus, su vėžiu siejamus poliomavirusus, Epstein–Barr virusą ir herpesvirusą, susijusį su Kaposi sarkoma. Tyrėjų vertinimu, toks metodas galėtų tapti papildomu įrankiu šalia įprastos klinikinės diagnostikos ir epidemiologinės stebėsenos.

    Per trejų metų stebėseną mokslininkai taip pat fiksavo kelių onkogeninių virusų žymų išaugimą, ypač po 2024 metų. Kol kas nėra aišku, kas lėmė šį pokytį, tačiau keliama prielaida, kad tam įtakos galėjo turėti intensyvesnės kelionės, dažnesni kontaktai ir pasibaigusios kai kurios pandemijos laikotarpio ribojimo priemonės.

    Dėmesys žmogaus papilomos virusui

    Didelė tyrimo dalis skirta žmogaus papilomos virusui, nes šis virusas turi šimtus tipų, o onkologinę riziką kelia tik dalis jų. Mokslininkai primena, kad gimdos kaklelio vėžio kontekste ypač svarbūs tipai HPV-16 ir HPV-18, siejami su didžiąja dalimi atvejų pasauliniu mastu.

    Tyrime nustatyta, kad plačiausiai paplitę buvo mažesnės rizikos žmogaus papilomos viruso variantai, tačiau reikšmingai augo ir didelės rizikos variantų aptikimas 2024 metų pabaigoje ir 2025 metų pradžioje. HPV-16 nuotekose aptiktas nuosekliai dažniau nei HPV-18, o tai atitinka klinikiniuose tyrimuose dažnai matomą pasiskirstymą.

    „Yra šimtai žmogaus papilomos viruso tipų, bet tik dalis laikomi didelės onkogeninės rizikos“, – sakė Justin Clark.

    Tyrėjai atskirai pažymėjo, kad nuotekose aptikti visi devyni žmogaus papilomos viruso tipai, prieš kuriuos nukreipta vakcina „Gardasil 9“. Jų teigimu, ateityje toks aplinkos stebėjimas teoriškai galėtų padėti vertinti skiepijimo programų aprėptį ir pokyčius populiacijoje, nors tam reikėtų papildomų tyrimų ir aiškių metodikos standartų.

    Mokslininkų išvada paprasta: nuotekų stebėsena gali tapti dar vienu visuomenės sveikatos termometru, leidžiančiu matyti užkrečiamųjų ligų ir su vėžio rizika siejamų virusų paplitimo kryptis. Tačiau, jų pabrėžimu, šis metodas nepakeičia individualios diagnostikos ir prevencijos priemonių, tokių kaip skiepai ir reguliarios patikros.

  • Kepenų vėžį dažnai sukelia šie veiksniai: gydytojai įspėja, kas tyliai žaloja organą

    Kepenų vėžys yra viena pavojingiausių onkologinių ligų, dažnai išsivystanti ilgą laiką nepastebimai. Dalis atvejų siejama su lėtinėmis kepenų ligomis, kurias lemia infekcijos, žalingi įpročiai ir medžiagų apykaitos sutrikimai.

    Medikai pabrėžia, kad didžiausia rizika kyla tuomet, kai kepenys nuolat patiria uždegimą ir randėjimą. Tokia būklė ilgainiui gali pereiti į cirozę, o vėliau padidinti tikimybę susirgti hepatoceliuline karcinoma, dažniausia pirminio kepenų vėžio forma.

    Vienas svarbiausių veiksnių yra lėtinės virusinės infekcijos, ypač hepatitas B ir hepatitas C. Šie virusai ilgainiui pažeidžia kepenų ląsteles, skatina uždegimą ir audinio randėjimą, todėl rizika didėja net ir tuomet, kai žmogus ilgai nejaučia ryškių simptomų.

    Ne mažiau reikšminga rizikos grandis yra kepenų cirozė, kai sveikas audinys pakeičiamas randiniu. Cirozę gali sukelti ilgalaikis alkoholio vartojimas, virusiniai hepatitai arba nealkoholinė suriebėjusių kepenų liga, kuri vis dažniau siejama su antsvoriu, cukriniu diabetu ir metaboliniu sindromu.

    Alkoholis išlieka vienu dažniausių kepenų pažeidimo priežasčių, nes nuolatinis perteklius skatina uždegimą ir randėjimą. Rizika ypač išauga, kai alkoholis derinamas su jau esama lėtine kepenų liga, pavyzdžiui, virusiniu hepatitu ar pažengusia suriebėjusių kepenų liga.

    Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama nealkoholinei suriebėjusių kepenų ligai, kuri gali progresuoti į uždegiminę formą ir sukelti cirozę. Ši būklė neretai nustatoma atsitiktinai atlikus kraujo tyrimus ar echoskopiją, todėl gydytojai ragina neatidėlioti profilaktinių patikrų, ypač turint antsvorį ar sutrikus gliukozės kontrolei.

    Dar vienas svarbus, nors rečiau aptariamas veiksnys yra aflatoksinai, grybelinės kilmės toksinai, galintys atsirasti netinkamai laikomuose produktuose, pavyzdžiui, riešutuose ar kukurūzuose. Ilgalaikis užterštų produktų vartojimas didina kepenų vėžio riziką, o pavojus ypač išauga žmonėms, sergantiems hepatitu B.

    Riziką didina ir rūkymas, nes tabako dūmuose esančios kancerogeninės medžiagos veikia ne tik plaučius, bet ir kepenis, kurios dalyvauja šių medžiagų apykaitoje. Kuo ilgesnė rūkymo trukmė, tuo didesnė tikimybė, kad kepenų ląstelėse kaupsis žalingi pakitimai.

    Rečiau, tačiau reikšmingai prisideda ir paveldimos ar retos medžiagų apykaitos ligos, tokios kaip hemochromatozė, Wilsono liga ar alfa-1 antitripsino stoka. Jos gali sukelti ilgalaikį kepenų pažeidimą, todėl žmonėms, kurių šeimoje buvo tokių ligų atvejų, svarbu dėl ištyrimo pasitarti su gydytoju.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad rizika didėja su amžiumi ir dažniau išryškėja vyresniems nei 60 metų žmonėms, ypač turintiems gretutinių ligų. Laiku diagnozuoti kepenų pažeidimus padeda reguliarios sveikatos patikros, vakcinacija nuo hepatito B, atsakingas alkoholio vartojimas, svorio kontrolė ir ankstyvas lėtinių ligų gydymas.

  • Liga vystosi tyliai ir naikina kepenis: gydytojai įvardijo dažniausias fibrozės priežastis

    Liga vystosi tyliai ir naikina kepenis: gydytojai įvardijo dažniausias fibrozės priežastis

    Kepenų fibrozė – tai procesas, kai dėl ilgalaikio pažeidimo kepenyse ima kauptis randinis, jungiamasis audinys. Iš pradžių organizmas taip bando „užlopyti“ žalą, tačiau užsitęsus uždegimui randėjimas ima keisti kepenų struktūrą ir silpnina jų funkciją.

    Svarbu tai, kad fibrozė nėra atskira liga – dažniausiai tai pasekmė, rodanti, jog kepenis ilgą laiką veikė žalingas veiksnys. Ankstyvose stadijose pokyčiai dar gali būti pristabdomi, o kai kuriais atvejais – iš dalies ir grįžtami, jei pašalinama priežastis.

    Kas dažniausiai sukelia kepenų fibrozę

    Viena pagrindinių priežasčių – ilgalaikis alkoholio vartojimas, kuris toksiškai veikia kepenų ląsteles ir palaiko lėtinį uždegimą. Laikui bėgant tai gali vesti į pažengusią fibrozę ir cirozę, net jei žmogus ilgai nejaučia ryškių simptomų.

    Vis dažniau fibrozė siejama ir su nealkoholine suriebėjusių kepenų liga, kurią skatina antsvoris, nutukimas, 2 tipo cukrinis diabetas bei atsparumas insulinui. Ši būklė pastaraisiais metais tampa viena dažniausių lėtinių kepenų ligų priežasčių išsivysčiusiose šalyse.

    Dar viena reikšminga grupė – lėtiniai virusiniai hepatitai B ir C. Negydomos infekcijos gali metų metus „tyliai“ žaloti kepenis ir didinti cirozės bei kepenų vėžio riziką, todėl ankstyvas nustatymas ir gydymas turi lemiamą reikšmę.

    Fibrozę gali skatinti ir autoimuninės ligos, kai imuninė sistema klaidingai puola kepenų audinį, pavyzdžiui, autoimuninis hepatitas ar pirminis sklerozuojantis tulžies latakų uždegimas. Tokiais atvejais itin svarbi nuolatinė specialisto priežiūra ir gydymo režimo laikymasis.

    Randėjimą gali lemti ir retesni metaboliniai ar genetiniai sutrikimai, susiję su per dideliu medžiagų kaupimu organizme, pavyzdžiui, geležies ar vario apykaitos problemos. Nors šios būklės pasitaiko rečiau, jos gali sukelti sunkius kepenų pažeidimus, jei laiku nediagnozuojamos.

    Riziką didina ir kai kurie vaistai bei toksinės medžiagos, ypač jei jie vartojami ilgai arba be gydytojo priežiūros. Medikai pabrėžia, kad savarankiškas didelių dozių nuskausminamųjų, neaiškios kilmės papildų ar anabolinių medžiagų vartojimas gali turėti rimtų pasekmių kepenims.

    Kodėl simptomų galima nepastebėti

    Didžiausia problema ta, kad fibrozė ilgą laiką gali nepasireikšti specifiniais požymiais. Žmogus kartais jaučia tik bendrą nuovargį, sumažėjusį darbingumą ar diskomfortą pilvo srityje, todėl pokyčiai neretai nustatomi atsitiktinai.

    Pažengus fibrozės procesui, didėja cirozės rizika, o cirozė gali komplikuotis kepenų nepakankamumu ir reikšmingai padidinti kepenų vėžio tikimybę. Dėl šios priežasties ypač svarbu neatidėlioti ištyrimo, jei yra rizikos veiksnių.

    Diagnostika ir ką galima padaryti

    Įprastai pradedama nuo kraujo tyrimų, vertinant kepenų fermentus, tačiau normalūs rodikliai ne visada reiškia, kad fibrozės nėra. Vis dažniau taikomi neinvaziniai metodai, pavyzdžiui, kepenų elastografija, kuri leidžia įvertinti kepenų standumą ir netiesiogiai – randėjimo laipsnį.

    Kai kuriais atvejais gali būti svarstoma kepenų biopsija, nors ji atliekama rečiau nei anksčiau. Taktika parenkama individualiai, įvertinus riziką, gretutines ligas ir kitų tyrimų rezultatus.

    Gydymo esmė – pašalinti kepenų pažeidimo priežastį: atsisakyti alkoholio, kontroliuoti kūno masę ir cukraus apykaitą, gydyti virusinius hepatitus, koreguoti vaistų vartojimą. Vieno universalaus vaisto fibrozės „panaikinimui“ nėra, todėl gydymas orientuotas į ligos priežastį ir kepenų būklės stabilizavimą.

    Mityba ir gyvenimo būdas turi didelę reikšmę, ypač esant suriebėjusių kepenų ligai. Tyrimai rodo, kad sumažinus kūno masę maždaug 10 proc. gali pastebimai gerėti kepenų būklė, o vienu geriausiai ištirtų pasirinkimų laikoma Viduržemio jūros dieta, siejama su mažesniu uždegimu ir geresne medžiagų apykaita.

    Profilaktikai svarbu reguliariai tikrintis, jei yra antsvoris, diabetas, padidėjęs kraujospūdis ar įprotis vartoti alkoholį. Taip pat reikšminga vakcinacija nuo hepatito B, atsargus elgesys siekiant išvengti hepatito C užsikrėtimo ir atsakingas vaistų bei papildų vartojimas.