Tag: Hetitai

  • Turkijoje rastas seniausio taikos traktato fragmentas: jame – net karo pabėgėlių taisyklės

    Turkijoje rastas seniausio taikos traktato fragmentas: jame – net karo pabėgėlių taisyklės

    Turkijoje, senovinės Hetitų imperijos sostinės Hatušos griuvėsiuose, archeologai aptiko molinės lentelės fragmentą, kuris, ekspertų vertinimu, yra vieno seniausių pasaulyje taikos susitarimų kopijos dalis. Išsamesni tyrimai parodė, kad tekstas siejamas su Kadešo taikos sutartimi.

    Ši sutartis datuojama maždaug 1 259 metais prieš mūsų erą ir buvo sudaryta tarp Egipto faraono Ramzio II ir hetitų karaliaus Hatušilijio III. Susitarimas užbaigė ilgai trukusią dviejų regiono galybių kovą dėl įtakos rytinėje Viduržemio jūros dalyje, praėjus apie 15 metų po garsiojo Kadešo mūšio.

    Kas rasta Hatušoje?

    Radavietė – Büyükkale citadelė ir rūmų kompleksas Hatušos centre, kur kasinėjimai vyksta jau ne vieną dešimtmetį. Naujausias fragmentas buvo identifikuotas po maždaug metus trukusių detalių analizių, o mokslininkai nurodo, kad jis atitinka sutarties dalį, apimančią 12–20 straipsnius.

    Pasak tyrėjų, tai nėra „visa sutartis“, o tik vienas iš daugelio į šipulius išlikusių tekstų gabalėlių. Vis dėlto tokie fragmentai yra kritiškai svarbūs, nes leidžia tikslinti vertimus, atkurti praleistas vietas ir patikrinti ankstesnes interpretacijas.

    Ką sutartis sako apie pabėgėlius?

    Ypač dėmesį patraukė tai, kad viename fragmentų aptariamos taisyklės, kaip elgtis su žmonėmis, bėgančiais iš vienos valstybės ir ieškančiais prieglobsčio kitoje. Tekste minimi tiek iš Egipto, tiek iš hetitų valdų pasitraukę asmenys, taip pat aptariamos griežtos priemonės, susijusios su tvarkos palaikymu ir nuosavybe.

    Nors tai negali būti laikoma šiuolaikine pabėgėlių apsaugos samprata, būdinga tarptautinei teisei, pats faktas, kad tokie klausimai buvo įtraukti į taikos susitarimą, rodo plačią derybų apimtį. Sutartis pirmiausia reglamentavo dviejų valdovų ir valstybių įsipareigojimus po konflikto, tačiau kartu palietė ir žmonių judėjimą per sienas.

    Kodėl Kadešo sutartis tokia svarbi?

    Kadešo taikos sutartis išsiskiria tuo, kad yra žinoma iš skirtingų rašytinių tradicijų. Egiptietiška versija buvo iškalta hieroglifais šventyklų sienose Tėbuose, o hetitiška versija buvo rašoma dantiraščiu ant molinių lentelių, kurių fragmentai Hatušoje randami nuo XX amžiaus pradžios.

    Naujasis fragmentas gali papildyti hetitiškos versijos rekonstrukciją, nes iki šiol lentelės išliko labai nepilnos. Tyrėjai pabrėžia, kad pilna naujojo teksto transkripcija dar nepaskelbta, todėl detalės bus tikslinamos, kai bus pateikti moksliniai rezultatai.

    Turkijos kultūros ir turizmo ministras Mehmetas Nuri Ersojus, komentuodamas radinį, teigė, kad jis primena apie taikaus konfliktų sprendimo idėjas dar prieš daugiau nei tris tūkstančius metų.

    „Šis radinys primena, kad taikos siekis ir susitarimų kultūra egzistavo jau prieš daugiau nei tris tūkstančius metų“, – sakė Mehmetas Nuri Ersojus.

  • Turkijoje rastas 4 000 metų indas nustebino mokslininkus: jame aptiko senovinę augaliją

    Turkijoje rastas 4 000 metų indas nustebino mokslininkus: jame aptiko senovinę augaliją

    Turkijoje archeologų tyrimai atnešė netikėtą radinį: moliniame inde, datuojamame maždaug prieš 4 000 metų, išliko sėklų ir augalinių liekanų pėdsakai. Mokslininkai pabrėžia, kad tokie radiniai leidžia geriau suprasti, kokia augalija ir žemdirbystės praktikos buvo paplitusios bronzos amžiuje Anatolijoje.

    Radiniu domimasi ir dėl jo sąsajų su hetitais, viena įtakingiausių senovės Artimųjų Rytų civilizacijų. Hetitų valstybės centras buvo Vidurio Anatolijoje, o sostinė Hatuša, o didžiausias pakilimas siejamas su antruoju tūkstantmečiu prieš mūsų erą.

    Ką pasako sėklos inde

    Archeobotanikai aiškina, kad sėklos ir kitos augalinės liekanos gali atskleisti ne tik mitybą, bet ir ūkininkavimą, prekybinius ryšius bei sandėliavimo įpročius. Tokie duomenys dažnai papildo tai, ko neįmanoma patikimai nustatyti vien pagal pastatų liekanas ar molinėse lentelėse išlikusius tekstus.

    Ypač vertinga tai, kad augalinė medžiaga buvo rasta inde, kuris tūkstantmečius išliko pakankamai sandarus. Dėl to išlieka didesnė tikimybė identifikuoti rūšis ir įvertinti, ar jos buvo augintos vietoje, rinktos laukinėje gamtoje, ar atgabentos iš kitų regionų.

    Kodėl svarbūs būtent indai

    Hetitų laikotarpio keramika archeologams svarbi ne vien kaip buities daiktas. Tokie indai galėjo būti naudojami vaišėse, apeigose ir religinėse ceremonijose, o dalis jų būdavo puošiami reljefais, siejamais su kultu ir aukojimo tradicijomis.

    Todėl sėklos inde gali būti susijusios ir su kasdieniu maisto laikymu, ir su specialia paskirtimi, pavyzdžiui, atsargomis ritualams ar šventėms. Galutinės išvados priklausys nuo tolesnių laboratorinių tyrimų, įskaitant mikroskopinę analizę ir palyginimą su šiuolaikinėmis rūšimis.

    Ką tai reiškia šiandien

    Vienas svarbiausių tokio radinio aspektų yra galimybė palyginti senovines sėklas su dabartine regiono flora, ypač centrinėje Turkijos dalyje. Jei identifikacija bus patvirtinta, tai gali tapti papildomu įrodymu, kad kai kurios rūšys šiame regione buvo žinomos ir naudojamos jau hetitų laikais.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokie radiniai tampa vis svarbesni platesniame kontekste, kai klimato kaita ir dirvožemio pokyčiai skatina iš naujo vertinti senąsias žemdirbystės sistemas. Net nedidelės sėklos kartais pateikia itin daug informacijos apie tai, kaip žmonės prisitaikydavo prie aplinkos prieš tūkstančius metų.

    „Tokios augalinės liekanos leidžia atkurti ne tik tai, ką žmonės valgė, bet ir kaip jie augino, saugojo bei naudojo augalus kasdienybėje ir apeigose“, – teigia tyrėjai.

  • Turkijoje rasta hetitų antspaudo detalė: archeologai sako, kad tai perrašo imperijos ribas

    Vakarų Anatolijoje, Turkijoje, archeologai aptiko hetitų laikotarpio antspaudą, kuris gali pakeisti supratimą apie šios bronzos amžiaus valstybės įtakos ribas. Radinys aptiktas Aşağıseyit Höyük piliakalnyje, o jo datavimas siejamas maždaug su 3 500 metų senumu.

    Antspaudai hetitų pasaulyje buvo ne vien administracinis įrankis. Jie žymėjo valdžią, statusą ir kontrolę, o dažnai priklausydavo elitui ar aukštiems pareigūnams, atsakingiems už regionų valdymą ir prekybos reguliavimą.

    Kas daro šį radinį išskirtinį?

    Svarbiausia čia ne vien pats artefaktas, o jo vieta. Vakarų Anatolija ilgą laiką buvo laikoma regionu, kuriame II tūkstantmetyje prieš mūsų erą egzistavo nedidelės karalystės, su hetitų centru Hatušoje susietos gana laisvais ryšiais.

    Tačiau antspaudas Aşağıseyit Höyük vietovėje gali rodyti stipresnę politinę ar administracinę hetitų įtaką, nei manyta iki šiol. Jei hipotezės pasitvirtins, istorikams tektų iš naujo vertinti, kaip toli į vakarus galėjo siekti imperijos institucinis valdymas.

    Vakarų Anatolijos vaidmuo bronzos amžiuje

    Pats Aşağıseyit Höyük nėra vieno laikotarpio objektas: tai daugiasluoksnė gyvenvietė, kurios istorija apima skirtingas epochas. Ankstesni tyrimai čia atskleidė gyvenamųjų pastatų liekanas, gynybinių struktūrų fragmentus ir gaisrų pėdsakus, siejamus su konfliktais ar stichijomis.

    Tokio tipo kontekstas svarbus vertinant antspaudą: jis gali reikšti, kad vietovė buvo regioninis administracijos ar prekybos mazgas, įtrauktas į platesnį politinį tinklą. Tai ypač aktualu kalbant apie bronzos amžiaus valstybių logistiką, duoklių sistemą ir prekybos maršrutų kontrolę.

    Kodėl mokslininkai neskuba daryti galutinių išvadų?

    Archeologijoje vienas radinys retai tampa galutiniu įrodymu, todėl dabar daug kas priklausys nuo tolimesnių kasinėjimų. Reikšmę turės stratigrafija, lydintys radiniai, dirbinių tipologija ir laboratoriniai tyrimai, kurie padėtų tiksliau įvertinti vietovės funkciją ir ryšius.

    Mokslininkai primena, kad hetitų įtaką Anatolijoje liudija ir kiti šaltiniai, įskaitant dantiraščio lenteles, archyvus bei valdovų antspaudus, rastus skirtinguose regionuose. Vis dėlto radinys Vakarų Anatolijoje išsiskiria tuo, kad gali praplėsti žemėlapį ten, kur iki šiol dominavo prielaidos, o ne aiškesni administracinės kontrolės ženklai.