CP v2

Tag: Hipoteka

  • Ispanijos būsto rinkoje rekordai: užsieniečiai sudarė 16 proc. pirkimų, kainos – aukštumose

    Ispanijos būsto rinkoje rekordai: užsieniečiai sudarė 16 proc. pirkimų, kainos – aukštumose

    Ispanijos būsto rinkoje užfiksuotas naujas rekordas: trečiąjį metų ketvirtį užsieniečiai sudarė 16,05 proc. visų būstų pirkimų – didžiausią dalį nuo tada, kai pradėta fiksuoti statistika.

    Per liepą–rugsėjį įvykdyta daugiau nei 26 300 sandorių, kuriuose pirkėjai buvo užsieniečiai, skelbia „Euronews“, remdamasis Ispanijos registratorių kolegijos duomenimis.

    Didėjanti tarptautinė paklausa fiksuojama tuo metu, kai kainos pasiekė rekordines aukštumas, o pati rinka rodo lėtėjimo ženklus: bendras sandorių skaičius mažėja jau trečią ketvirtį iš eilės.

    Tendencijos svarbios ne tik vietos gyventojams ar investuotojams – Ispanija yra viena populiariausių Europos šalių antram būstui įsigyti, todėl kainų ir paklausos dinamika dažnai domina ir pirkėjus iš kitų ES valstybių.

    Kas perka būstą Ispanijoje

    Daugiau nei pusę užsieniečių pirkimų – 54,7 proc. – sudarė Europos Sąjungos piliečių sandoriai. Dar 17,8 proc. teko pirkėjams iš kitų Europos šalių.

    Pagal pilietybę tarp užsieniečių pirmavo britai – jų pirkimai sudarė 7,5 proc. visų užsieniečių įsigijimų. Toliau rikiavosi Maroko piliečiai (6,4 proc.) ir Nyderlandų pirkėjai (5,8 proc.).

    Tarptautinės paklausos svoris ypač išryškėjo salose ir Viduržemio jūros pakrantėje. Balearų salose net 37,2 proc. pardavimų atiteko užsieniečiams, o Valensijos regione – 30,4 proc.

    Kainos pasiekė naujas aukštumas

    Registratorių kolegijos kartotinių sandorių kainų indeksas trečiąjį ketvirtį per metus pakilo 15,8 proc., o per ketvirtį – 5,2 proc. Abu rodikliai indeksą iškėlė į naują istorinį rekordą.

    Vidutinė būsto kaina siekė 2 512 eurų už kvadratinį metrą. Senos statybos būstai vidutiniškai kainavo 2 462 eurus už kvadratinį metrą, o naujos statybos – 2 701 eurą.

    Pagal autonominius regionus didžiausios vidutinės kainos fiksuotos Madride – 4 565 eurai už kvadratinį metrą. Nedaug atsiliko Balearų salos (4 502 eurai), po jų sekė Baskų kraštas (3 693 eurai) ir Katalonija (2 989 eurai).

    Tarp provincijų sostinių brangiausias išliko San Sebastianas – 6 662 eurai už kvadratinį metrą. Toliau rikiavosi Madridas (5 597), Barselona (5 124), Palma (4 408) ir Bilbao (3 877).

    Sandorių ir būsto paskolų mažėja trečią ketvirtį iš eilės

    Nors kainos kyla, bendras aktyvumas rinkoje blėsta. Trečiąjį ketvirtį būstų pardavimai, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, sumažėjo 5,9 proc.

    Palyginti su antruoju ketvirčiu, sandorių sumažėjo 2,3 proc. Per liepą–rugsėjį užfiksuota 164 148 pardavimai – tai mažiausias rodiklis per pastaruosius devynis ketvirčius.

    Naujos statybos būstų parduota 34 611 (0,9 proc. mažiau nei ankstesnį ketvirtį), o senos statybos – 129 537, šis segmentas per ketvirtį smuko 2,6 proc.

    Panaši kryptis matoma ir hipotekos rinkoje: per trečiąjį ketvirtį registruotos 124 145 būsto paskolos – 3,9 proc. mažiau nei ketvirtį prieš tai. Šis skaičius atitinka 75,6 proc. per tą patį laikotarpį įvykusių būsto pardavimų.

    Per pastaruosius 12 mėnesių būsto paskolų vis dėlto fiksuota daugiau: jų buvo 519 388, tai 6 proc. daugiau nei per ankstesnį tokį pat laikotarpį. Duomenys rodo paradoksą – kainos ir užsienio paklausa auga, tačiau sandorių skaičius jau kelis ketvirčius mažėja.

  • Lenkijoje nurašys senas ZUS skolas: prezidentas pasirašė įstatymą dėl 315 mln. zlotų

    Lenkijoje prezidentas Karol Nawrocki pasirašė įstatymą, kuriuo numatomas senų įsiskolinimų „ZUS“ (valstybinei socialinio draudimo įstaigai) nurašymas. Iš viso ketinama panaikinti maždaug 315 mln. zlotų vertės skolas.

    Įstatymas taikomas įsipareigojimams, susidariusiems iki 1999 metų sausio 1 dienos, jeigu jie nebuvo užtikrinti hipoteka. Skelbiama, kad pokytis palies daugiau nei 7 tūkst. skolininkų – žmonių ir įmonių.

    Svarbi detalė – skolos bus nurašomos automatiškai, be prašymų ar papildomų procedūrų. Tai reiškia, kad daugeliui žmonių nereikės pildyti dokumentų ar vykti į institucijas.

    Pasak įstatymo rengėjų, sprendimą lėmė paprastas ekonominis skaičiavimas: tokių senų skolų išieškojimas dažnai kainuoja brangiau nei duoda realios naudos, nes didelė jų dalis per laiką tampa sunkiai išieškoma.

    Kam taikomas skolos nurašymas

    Nurašymas numatytas toms „ZUS“ skoloms, kurios atsirado iki 1999 metų sausio 1 dienos. Esminė sąlyga – įsiskolinimai negali būti užtikrinti hipoteka.

    Įstatymas skirtas užbaigti ilgai besitęsiančių, sunkiai išieškomų įsiskolinimų problemą. Nurodoma, kad pokytis apima apie 7 100 įmokų mokėtojų, o bendra nurašomų skolų vertė siekia apie 315 mln. zlotų.

    Kodėl nuspręsta nurašyti skolas

    Sprendimas grindžiamas tuo, kad tokio senumo skolos dažnai yra praktiškai nebeatgaunamos. Laikas, pasikeitę duomenys ir realios skolininkų galimybės reiškia, kad ilgalaikės išieškojimo procedūros ne visada turi prasmę.

    Skelbiama, kad pastaraisiais metais įplaukos iš tokių „ZUS“ skolų išieškojimo siekė apie 4 mln. zlotų per metus, o bandant išieškoti ir toliau, per ateinančius 10 metų tai galėtų kainuoti apie 135 mln. zlotų. Tuo pat metu planuojamos įplaukos būtų apie 13,9 mln. zlotų.

    Ar reikės teikti prašymą ir kas yra išimtis

    Įstatyme numatyta, kad skolos nurašomos „pagal įstatymą“, todėl papildomi prašymai ar formos nereikalingi – „ZUS“ tai turės atlikti automatiškai.

    Taip pat įtvirtinta galimybė nurašymo atsisakyti – tokiu atveju skolininkas gali pateikti atitinkamą valios pareiškimą. Vis dėlto pabrėžiama, kad tai numatyta išskirtiniams atvejams.

    Įstatymas netaikomas skoloms, kurios buvo užtikrintos hipoteka. Tokie įsipareigojimai, kaip aiškinama, paliekami todėl, kad hipoteka suteikia realią galimybę lėšas atgauti iš skolininko turto.

    Minima, kad hipotekos išimtis gali paliesti apie 3,8 tūkst. asmenų ir įmonių, kurių skolos tokiu būdu nurašomos nebus.

  • Lenkijos centrinis bankas paliko palūkanas: infliacija kelia įtampą, paskolos jau brangsta

    Sprendimas: palūkanos paliktos

    Lenkijos centrinio banko priežiūrai pavaldi Pinigų politikos taryba po dviejų dienų posėdžio paliko pagrindines palūkanų normas nepakeistas. Esminė norma ir toliau siekia 3,75 proc., todėl formaliai skolinimosi kaina ekonomikoje kol kas nedidėja.

    Vis dėlto rinkos dalyviai vertina ne tik šiandienos sprendimą, bet ir tai, ką jis signalizuoja artimiausiems mėnesiams. Dėl sugrįžusio infliacijos spaudimo didėja tikimybė, kad artėjant žiemai diskusijos dėl griežtesnės politikos taps rimtesnės.

    Infliacija vėl aukštesnė už tikslą

    Rugsėjo mėnesio metinė infliacija Lenkijoje, pirminiais statistikos duomenimis, pasiekė 4 proc. Tai reikšminga riba, nes viršija Lenkijos centrinio banko 2,5 proc. tikslą ir jo toleruojamą svyravimo intervalą.

    Dalis kainų spaudimo siejama su degalų brangimu, kuris greitai persiduoda logistikai ir platesniam prekių bei paslaugų krepšeliui. Net jei trumpuoju laikotarpiu kai kurios kainų kategorijos reaguoja lėčiau, užsitęsęs brangimas didina riziką, kad infliacija taps labiau „įsišaknijusi“.

    „Taryba paliko palūkanas nepakitusias ir, tikėtina, palauks naujos infliacijos projekcijos, kuri bus aptariama lapkritį“, – sakė ekonomistas Piotr Kuczyński.

    Kodėl paskolos brangsta net be normų kilimo

    Nors bazinės palūkanos nepakeistos, būsto ir kitos ilgalaikės paskolos gali brangti dėl rinkos lūkesčių. Bankai kainodarą dažnai grindžia ne vien centrinių bankų sprendimais, bet ir tuo, kokių palūkanų rinkos tikisi ateityje, todėl fiksuotų palūkanų pasiūlymai reaguoja iš anksto.

    Vietos rinkos vertinimu, vidutinės fiksuotos palūkanos hipotekos pasiūlymuose pakilo iki maždaug 6,4 proc. Tai reiškia, kad naujai besiskolinantys gyventojai dažniau susiduria su griežtesnėmis sąlygomis, o daliai šeimų mažėja ir maksimali galima pasiskolinti suma.

    „Nors palūkanos oficialiai nepakito, fiksuotų palūkanų pasiūlymai jau pabrango, nes rinka įkainoja galimus palūkanų normų didinimus artimiausiais mėnesiais“, – sakė Jarosław Sadowski.

    Atskirą reikšmę turi ir tarpbankinių palūkanų rodikliai, kurie gali kilti net tada, kai centrinis bankas išlaiko tą pačią bazinę normą. Tokiu atveju brangimas pasiekia tiek naujas paskolas, tiek ir dalį kintamų palūkanų produktų per perskaičiavimo mechanizmus.

    Kas bus toliau: lapkritį laukia nauja projekcija

    Kitas Pinigų politikos tarybos posėdis numatytas lapkričio pradžioje, o iki jo svarbiausiu atskaitos tašku taps atnaujinta makroekonominė projekcija. Būtent ji gali lemti, ar tarybos narių tonas taps griežtesnis, ypač jei infliacijos trajektorija pasirodys esanti patvaresnė.

    Kredito turėtojams ir planuojantiems skolintis tai signalas neprarasti budrumo: net ir be oficialaus normų pakėlimo finansavimo kaina gali keistis per rinkos palūkanas ir bankų maržų korekcijas. Artimiausi mėnesiai parodys, ar dabartinis brangimas taps trumpu epizodu, ar naujos tendencijos pradžia.

  • Europos jaunimas užrakintas: kodėl būstą įpirkti dar sunkiau nei prieš 20 metų

    Europos jaunimas užrakintas: kodėl būstą įpirkti dar sunkiau nei prieš 20 metų

    Europa susiduria su ryškėjančia būsto įperkamumo krize, o didžiausią spaudimą jaučia jauni žmonės. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) analizė rodo, kad jaunos kartos vis rečiau pasiekia tokį būsto nuosavybės lygį, kokį tuo pačiu amžiumi turėjo jų tėvai.

    EBPO duomenys, apimantys vidurkį 20 ES šalių, atskleidžia aiškų poslinkį. Apie 1975 metais gimusių žmonių grupėje iki 32 metų būstą turėjo 60 proc., apie 1980 metais gimusiųjų – 58 proc., o apie 1985 metais gimusiųjų – jau tik 52 proc.

    Tai reiškia, kad per vieną dešimtmetį atsirado 8 procentinių punktų atotrūkis tarp kartų, kurios į būsto rinką žengė skirtingomis ekonominėmis sąlygomis. Panaši tendencija matoma ir kitame amžiuje: iki 36 metų apie 1970 ir 1975 metais gimusiųjų būstą turėjo 65 proc., o apie 1980 metais gimusiųjų – 60 proc.

    Ryškūs skirtumai fiksuojami ir dar jaunesniame amžiuje. Iki 29 metų būsto nuosavybė apie 1980 metais gimusiųjų grupėje siekė 52 proc., tačiau apie 1985 metais gimusiųjų – 45 proc., o apie 1990 metais gimusiųjų – 41 proc.

    EBPO vertinimu, šį nuosmukį lemia keli tarpusavyje susiję veiksniai, kurie vienas kitą sustiprina. Pirmiausia tai būsto kainų augimas, daugelyje šalių ilgą laiką lenkiantis gyventojų pajamas, o kartu ir sunkėjantis startas pirmą kartą perkantiems būstą.

    „Tikėtina, kad veikia keli tarpusavyje susiję veiksniai“, – pabrėžė EBPO ekspertai.

    Reikšmingas lūžis įvyko po 2021 metų, kai palūkanų normos išaugo, o paskolų aptarnavimas pabrango. Dėl to daliai jaunų namų ūkių tapo sunkiau atitikti bankų keliamus reikalavimus, sukaupti pradinį įnašą ir išlaikyti pakankamą skolinimosi galimybių ribą.

    Kitas veiksnys – lėtesnis darbo užmokesčio augimas, palyginti su nekilnojamojo turto kainomis, taip pat didesnis nesaugumo jausmas dėl darbo rinkos. Tai ypač aktualu šalyse, kur paplitę terminuoti kontraktai, o jaunų žmonių karjeros pradžia dažniau būna fragmentuota.

    EBPO taip pat atkreipia dėmesį į socialinius pokyčius: didesnį įsitraukimą į aukštąjį mokslą ir vėlesnį įėjimą į darbo rinką. Praktikoje tai reiškia, kad savarankiško gyvenimo pradžia nusikelia, o laikas, per kurį sukaupiamas pradinis įnašas, sutrumpėja.

    Šalių skirtumai – itin ryškūs

    Naujesni EBPO palyginimai rodo, kad daugumoje Europos valstybių trisdešimtmečių būsto nuosavybės dalis sumažėjo, lyginant laikotarpį nuo 1990-ųjų vidurio iki naujausių ikipandeminių metų arba 2022–2023 metų. Tai reiškia, kad problema nėra vienos šalies ar vieno miesto reiškinys.

    Tarp didžiausių kritimų išsiskyrė Airija: 1990-ųjų viduryje būstą turėjo 81 proc. trisdešimtmečių, o naujausiais metais – 53 proc. Graikijoje būsto nuosavybė krito nuo 78 proc. iki 58 proc., Jungtinėje Karalystėje – nuo 74 proc. iki 56 proc., o Ispanijoje – nuo 77 proc. iki 60 proc.

    Ekspertai pabrėžia, kad barjeras dažnai nėra vien pradinio įnašo sukaupimas. Net turint santaupų, daliai gyventojų trūksta galimybių pasiskolinti tiek, kad galėtų nusipirkti būstą savo gyvenamojoje vietoje ar netoli jos, ypač didmiesčiuose, kur kainos atsiplėšusios nuo vietos atlyginimų.

    „Svarbiausia kliūtis yra tai, kiek aukštos būsto kainos, palyginti su pajamomis tiems, kurie suaugo nuo 2000-ųjų pradžios“, – teigė Institute for Fiscal Studies atstovas Jonathanas Cribbas, vertinęs padėtį Jungtinėje Karalystėje.

    Kodėl kai kur nuosavybė augo?

    Vis dėlto bendrame fone yra ir išimčių, kai trisdešimtmečių būsto nuosavybė per kelis dešimtmečius gerokai išaugo. EBPO fiksavo ryškų augimą Slovakijoje ir Čekijoje, kur po socialistinio laikotarpio vyko masinė būsto privatizacija, o dalis gyventojų būstus įsigijo už palyginti nedideles sumas.

    Lenkijoje taip pat užfiksuotas reikšmingas augimas, o Nyderlanduose EBPO duomenys rodė didėjimą. Vis dėlto Nyderlandų akademinėje bendruomenėje akcentuojama, kad po pasaulinės finansų krizės jaunų suaugusiųjų būsto nuosavybė šalyje mažėjo, o 1990–2000 metų augimą skatino politika ir išsiplėtusi hipotekos rinka.

    Ką tai reiškia jaunoms šeimoms?

    Ekspertų vertinimu, mažėjanti būsto nuosavybė tarp jaunų žmonių keičia ir socialinį modelį: ilgėja nuomos laikotarpis, vėliau kuriamos šeimos, sunkiau planuojamas ilgalaikis finansinis stabilumas. Kartu tai didina atotrūkį tarp tų, kurie turi šeimos paramą ar paveldėtą turtą, ir tų, kurie startuoja be finansinio užnugario.

    ES ir nacionalinės valdžios institucijos vis dažniau svarsto priemones, kurios galėtų didinti įperkamą nuomos pasiūlą, spartinti būsto statybų apimtis ir mažinti administracines kliūtis. Vis dėlto ekonomistai pabrėžia, kad vienos priemonės neužtenka: būsto krizę dažniausiai lemia kelių ilgalaikių veiksnių kombinacija.