Tag: Įkrovimo stotelės

  • Lenkijoje daugėja elektromobilių įkroviklių, bet ES TEN-T tikslai dar gerokai atsilieka

    Lenkijoje sparčiai auga viešai prieinamų elektromobilių įkrovimo taškų skaičius ir bendra infrastruktūros galia, tačiau šalis vis dar atsilieka nuo Europos Sąjungos reikalavimų, taikomų prie pagrindinių TEN-T transporto koridorių.

    Kaip rodo Lenkijos Naujojo mobilumo asociacijos (PSNM) duomenys, pagal vadinamąjį AFIR reglamentą vertinama ne tik bendra įkrovimo galia, bet ir tai, ar stotelės tinkamai išdėstytos strategiškai svarbiose transeuropinio transporto tinklo (TEN-T) atkarpose.

    Skaičiuojama, kad pagal šiuo metu registruotų elektromobilių parką Lenkija įsipareigojimus dėl infrastruktūros galios net viršija daugiau nei dvigubai. Per pirmuosius tris metų ketvirčius šalyje įrengta 1 640 naujų greitojo įkrovimo (DC) punktų, o bendra viešosios infrastruktūros galia išaugo iki beveik 724 MW.

    Tačiau daug didesnė problema – reikalavimų įgyvendinimas prie TEN-T tinklo, kur svarbu ne vien stotelių skaičius, o atstumai ir minimali kiekvienos zonos galia. Čia, PSNM vertinimu, tikslų įgyvendinimas kelia rimtų klausimų, ypač kalbant apie sunkųjį transportą.

    TEN-T tinklo „padengimas“ vis dar menkas

    AFIR reglamentas numato, kad prie bazinio TEN-T tinklo reguliariai turi būti įrengiamos įkrovimo zonos, skirtos lengviesiems automobiliams ir furgonams. Jos turi atsirasti ne rečiau kaip kas 60 km kiekviena kelionės kryptimi, o bendra vienos zonos galia turi siekti mažiausiai 400 kW, o iki 2027 metų – mažiausiai 600 kW.

    Nors reikalavimus atitinkančių zonų skaičius Lenkijoje auga ir jų jau yra beveik 100, bendras bazinio TEN-T tinklo „padengimas“ išlieka ribotas. PSNM skaičiavimu, šiuo metu jis siekia 37 proc. vertinant 2025 metų tikslus ir 28 proc. – 2027 metų įsipareigojimus.

    Per pastaruosius pusę metų šie rodikliai paaugo atitinkamai 5 ir 7 procentiniais punktais. Vis dėlto pabrėžiama, kad vertinimo metodika labai griežta: jei atstumas tarp dviejų zonų viršija nustatytą ribą kad ir 1 km, atkarpa tarp jų neįskaičiuojama kaip atitinkanti reikalavimus.

    Dar prasčiau sekasi vadinamojo kompleksinio TEN-T tinklo atkarpose – PSNM nurodo, kad ten reikalavimų įgyvendinimas siekia 15 proc. (2025 metų tikslai) ir 11,6 proc. (2027 metų tikslai).

    Sunkvežimiams skirtų įkrovimo zonų progresas – beveik nulinis

    Atskirai vertinami ir įsipareigojimai dėl elektrinių sunkiasvorių transporto priemonių (eHDV) infrastruktūros. Pagal AFIR iki 2027 metų pabaigos palei pusę bazinio TEN-T tinklo turi veikti eHDV skirtos įkrovimo zonos, kurių kiekvienos galia siektų mažiausiai 2 800 kW, o iki 2030 metų – 3 600 kW.

    PSNM teigimu, šių tikslų įgyvendinimas Lenkijoje kol kas yra beveik nulinis. Šiuo metu viešai prieinami sunkvežimiams skirti įkrovimo punktai veikia 9 vietose, tačiau galios kriterijus atitinka tik 3 lokacijos.

    Be to, esami eHDV įkrovimo hubai yra išsidėstę per dideliais atstumais, jei lyginama su AFIR reikalavimais dėl atkarpų ilgio tarp zonų TEN-T tinkle. PSNM atstovai pabrėžia, kad investicijos vyksta, tačiau rimta sistemine kliūtimi išlieka užsitęsusios prijungimo prie elektros tinklų procedūros ir derinimo procesai.

    Prie situacijos prisideda ir paklausa: Lenkijoje elektrinių sunkvežimių parko plėtra vyksta lėtai – iki šiol, PSNM duomenimis, registruota apie 600 tokių transporto priemonių, o tai riboja ir įkrovimo infrastruktūros plėtros mastą.

  • Grįžus į biurą – ką rinktis kasdieniams 600 km: benzininį ar elektromobilį?

    Grįžus į biurą – ką rinktis kasdieniams 600 km: benzininį ar elektromobilį?

    Grįžus iš nuotolinio darbo į biurą, kasdienės kelionės vėl tampa realiomis išlaidomis – todėl vis daugiau žmonių svarsto, kokį automobilį rinktis. Vienas skaitytojas, priverstas vėl važinėti į darbą, ieško nedidelio automobilio ir dvejoja: pirkti benzininį ar elektrinį.

    Lenkijos portale „Interia“ buvo palyginti keli maži benzininiai ir elektriniai modeliai, skaičiuojant, kiek kainuotų nuvažiuoti 600 km per mėnesį. Skaičiavimai rodo, kad elektra varomas automobilis gali būti gerokai pigesnis eksploatuoti, tačiau lemiamas veiksnys – kur jis įkraunamas.

    Net jei mėnesinis „kuras“ elektromobiliui kainuoja mažiau, tai dar nereiškia, kad pirkimas atsipirks greitai. Mažų elektromobilių pradinė kaina dažnai didesnė, todėl sutaupomus pinigus reikia „atsilošti“ per laiką.

    Praktinis skirtumas ypač ryškus tiems, kurie gyvena daugiabutyje ir neturi savo vietos su galimybe patogiai įkrauti namuose. Tokiu atveju tenka kliautis viešomis įkrovimo stotelėmis, o jų tarifai gali gerokai „suvalgyti“ sutaupymą.

    Kiek kainuoja 600 km per mėnesį?

    Skaičiavimui pasirinktas paprastas scenarijus: 30 km per dieną į abi puses, penkias darbo dienas per savaitę, iš viso 20 darbo dienų per mėnesį. Taip gaunama 600 km mėnesio rida – būtent tokia, kokią turi nemaža dalis į biurą važinėjančių žmonių.

    Skaičiuota pagal benzino 95 kainą 6,45 zl už litrą ir kelis elektros kainų scenarijus: namų tarifą 1,10 zl/kWh bei vidutines viešo įkrovimo kainas – 1,96 zl/kWh (AC) ir 2,69 zl/kWh (DC).

    Tarp benzinių modelių kaip vienas pigiausių pavyzdžių minimas „Dacia Sandero“ TCe 100 (nuo 64 400 zl), o jo faktinės degalų sąnaudos teste siekė apie 5,3 l/100 km. Panašiame kainų segmente pateikiamas ir „MG3“ 1.5 MT5 (nuo 64 500 zl), o jo sąnaudos – apie 6,1 l/100 km.

    Skaičiuojant mėnesio 600 km, „Dacia Sandero“ atveju išeina apie 31,8 litro benzino, o mėnesio išlaidos – maždaug 205 zl. „MG3“ būtų apie 236 zl per mėnesį. Palyginimui paminėti ir kiti modeliai: „Kia Picanto“ – apie 205–225 zl, „Citroen C3“ – apie 217–221 zl per mėnesį.

    Elektromobilis pigesnis, bet tik su tinkama įkrova

    Elektrinių modelių pavyzdžiuose minimas „Dacia Spring“ (apie 81 000 zl), „Leapmotor T03“, „Citroen e-C3“ ir „BYD Dolphin Surf“. Skaičiavimai rodo, kad namuose įkraunamas elektromobilis gali smarkiai sumažinti mėnesio išlaidas energijai.

    Pavyzdžiui, „Dacia Spring“ su 12,4 kWh/100 km sąnaudomis 600 km per mėnesį pareikalautų apie 74,4 kWh. Įkraunant namuose tai kainuotų apie 82 zl per mėnesį, įkraunant viešose AC stotelėse – apie 146 zl, o naudojant greitą DC įkrovimą – jau apie 200 zl.

    „Leapmotor T03“ (16,3 kWh/100 km) mėnesiui būtų reikia apie 97,8 kWh: namuose tai išeitų apie 108 zl, AC stotelėse – apie 192 zl, DC – apie 263 zl. Panaši logika taikoma ir „Citroen e-C3“ bei „BYD Dolphin Surf“: namuose pigiau, viešai – brangiau, o greitas DC įkrovimas dažnai būna brangiausias.

    Išvada paprasta: elektromobilis gali sumažinti mėnesio energijos išlaidas net daugiau nei perpus, bet tik tada, kai realiai yra galimybė krauti pigiau – dažniausiai namuose.

    Ar sutaupymas padengia didesnę pirkimo kainą?

    Mėnesio sąskaitų palyginimas – tik dalis vaizdo. Skaičiavimuose pateikiamas aiškus pavyzdys su „Dacia Sandero“ ir „Dacia Spring“: benzininis modelis kainuoja nuo 64 400 zl, o elektrinis – apie 81 000 zl, tad pradinis skirtumas siekia 16 600 zl.

    Jei „Sandero“ mėnesiui „suvalgo“ apie 205 zl benzino, o „Spring“ namuose kainuoja apie 82 zl elektros, sutaupymas sudaro apie 123 zl per mėnesį. Esant tokioms kainoms, skirtumas pirkimo kainoje atsipirktų tik po maždaug 135 mėnesių, tai yra daugiau nei po 11 metų.

    Jei „Spring“ kraunamas tik viešose AC stotelėse, mėnesio išlaidos būtų apie 146 zl, o sutaupymas prieš benzininį variantą sumenktų iki maždaug 59 zl. Tokiu atveju atsipirkimo laikotarpis išsitęstų iki daugiau nei 23 metų.

    O kraunant vien tik greitu DC įkrovimu, „Spring“ mėnesio kaštai priartėja prie benzininio automobilio – ekonominis argumentas praktiškai išnyksta.

    Šis palyginimas supaprastintas: jame nevertinamas draudimas, aptarnavimas, finansavimo kaina, vertės kritimas ar energijos ir degalų kainų pokyčiai. Vis dėlto jis aiškiai parodo pagrindinę taisyklę: mažo elektromobilio ekonomiškumas labiausiai priklauso nuo to, kur ir už kiek jis įkraunamas.

    Tiems, kurie gyvena daugiabutyje ir neturi galimybės krauti namuose, verta pasidomėti alternatyvomis – pavyzdžiui, ar įkrovimo vietos yra prie darbovietės. Jei darbdavys turi įrengtą infrastruktūrą ar taikomos palankesnės sąlygos, kasdienės kelionės gali kainuoti gerokai mažiau.

    Dar vienas niuansas – esant 30 km kasdieniam maršrutui, elektromobilio nebūtina krauti kiekvieną dieną. Tačiau realus nuvažiuojamas atstumas priklausys nuo oro, šildymo, vairavimo stiliaus, todėl kataloginiai skaičiai ne visada atspindi kasdienybę.

    Galiausiai renkantis automobilį kasdieniams važiavimams vieno klausimo nepakanka – ar „elektra pigiau“. Lygiai taip pat svarbu įvertinti, ar įkrovimas bus patogus ir nebrangus, nes nuo to priklauso, ar skaičiai tikrai veiks jūsų situacijoje.

  • „Tesla“ įspėjo nebandyti „Emergency Drive Away“, bet smalsuoliai vis tiek testavo – kiek kainavo

    „Tesla“ įspėjo nebandyti „Emergency Drive Away“, bet smalsuoliai vis tiek testavo – kiek kainavo

    „Tesla“ pradėjo diegti naują funkciją „Emergency Drive Away“, kuri skirta itin retoms situacijoms: ji leidžia vairuotojui avarijos ar grėsmės atveju skubiai pajudėti nuo „Supercharger“ įkrovimo stotelės net tada, kai automobilis dar prijungtas.

    Kartu bendrovė aiškiai perspėjo: šios funkcijos nereikėtų aktyvuoti be būtinos priežasties, nes ji gali sukelti žalą tiek automobiliui, tiek pačiai įkrovimo įrangai, o po aktyvavimo gali tekti vykti į serviso centrą patikrai.

    Vis dėlto dalis vairuotojų nusprendė patys išbandyti, kas nutinka paspaudus „Activate“. Socialiniuose tinkluose ir forumuose atsiradę pasakojimai rodo, kad pasekmės gali būti labai skirtingos – nuo nemokamo vizito iki kelių šimtų dolerių sąskaitos.

    Tai aktualu visiems, kas naudojasi greitojo įkrovimo tinklais: net jei automobilio nepajudinsite nė per centimetrą, vien pats funkcijos įjungimas gali sukelti sistemos įspėjimus ir priversti kreiptis į servisą.

    Kaip veikia „Emergency Drive Away“

    Aktyvuojant „Emergency Drive Away“ vairuotojui pirmiausia parodomas įspėjimas, kurį reikia patvirtinti. Jame nurodoma galima žala automobiliui ir „Supercharger“ stotelei.

    Jei vairuotojas vis tiek tęsia ir paspaudžia „Activate“, stotelė atrakina jungtį nuo automobilio įkrovimo lizdo, kad automobilis galėtų pajudėti, o įkrovimo rankena būtų „išplėšta“ (atsijungtų sulūždama specialiai tam pritaikyta dalis).

    „Tesla“ pabrėžia, kad tai – avarinis sprendimas, kai svarbiausia yra žmogaus saugumas. Dėl to po tokio aktyvavimo automobilis turi būti patikrintas servise, kol bus panaikintas įspėjimas sistemoje.

    Kiek kainavo bandymai: nuo „goodwill“ iki šimtų dolerių

    Vienas vairuotojas, anot viešai cituojamo įrašo, sulaukė 539 JAV dolerių (apie 500 eurų) mokesčio už tai, kad servisas apžiūrėtų automobilio įkrovimo lizdą ir panaikintų klaidos pranešimą. Teigiama, kad automobilis tuo metu net nebuvo pajudėjęs.

    Kitas vartotojas „Reddit“ rašė, jog bandė funkciją „iš smalsumo“: iš karto įjungė stovėjimo režimą (P) ir stotelės laidą ištraukė rankomis, kad nepažeistų įrangos. Vis tiek atsirado klaida, kurios panaikinti savarankiškai nepavyko, o pati įkrovimo vieta esą buvo laikinai išjungta.

    Šiuo atveju „Tesla“ servisui vizitas buvo priskirtas „goodwill“ (geros valios) kategorijai ir mokestis netaikytas. Tačiau kiti pasakojimai rodo, kad taip pasiseka ne visiems: minimi atvejai, kai po patikros sąskaita siekė 33,15 JAV dolerio (apie 31 eurą) arba 178,20 JAV dolerio (apie 165 eurus), o pradinis įvertis vienam klientui buvo 255 JAV doleriai.

    Rizika gali būti ir didesnė

    Ne visi bandymai baigėsi be žalos. Viename pasakojime teigiama, kad buvo matyti, kaip nuo staiga patraukto kabelio stotelė smarkiai linko, o už automobilio nukrito dalis komponento – tokiais atvejais tikėtina, kad išlaidos būtų didesnės.

    Dar viena detalė, kurią pati „Tesla“ yra minėjusi savo komunikacijoje: jei „Supercharger“ stotelė būtų pažeista, remonto kaina gali siekti iki 25 000 JAV dolerių. Tai reikštų, kad nepagrįstas funkcijos „testavimas“ teoriškai gali virsti itin brangiu eksperimentu.

    Kol kas matyti, kad „Tesla“ bando suderinti du tikslus: kad avarinėje situacijoje funkcija būtų lengvai pasiekiama, tačiau kartu atgrasytų nuo naudojimo be priežasties. Praktika rodo, jog vien perspėjimo ir privalomos patikros ne visada pakanka smalsuoliams sustabdyti.

  • „Tesla“ įspėjo nebandyti „Emergency Drive Away“, bet smalsuoliai vis tiek susimokėjo už patikrą

    „Tesla“ įspėjo nebandyti „Emergency Drive Away“, bet smalsuoliai vis tiek susimokėjo už patikrą

    „Tesla“ pradėjo diegti naują funkciją „Emergency Drive Away“, kuri leidžia avariniu atveju nuvažiuoti nuo „Supercharger“ įkrovimo stotelės net tada, kai automobilis dar prijungtas.

    Gamintojas aiškiai perspėjo šia galimybe naudotis tik tada, kai to tikrai reikia, nes po aktyvavimo gali laukti privalomas apsilankymas servise ir su tuo susijusios išlaidos.

    Vis dėlto dalis vairuotojų nusprendė patikrinti, kas nutiks paspaudus „Activate“ vien iš smalsumo. Apie tokius bandymus ir jų pasekmes rašo portalas „InsideEVs“.

    Patirtis skiriasi: vieniems patikra buvo atlikta nemokamai kaip „goodwill“ vizitas, kiti gavo sąskaitas nuo keliasdešimties iki kelių šimtų dolerių vien už tai, kad sistema būtų patikrinta ir klaidos pranešimas panaikintas.

    Kaip veikia „Emergency Drive Away“

    Aktyvuojant funkciją vairuotojas pirmiausia gauna įspėjimą, kad veiksmas gali sugadinti ir automobilį, ir pačią įkrovimo stotelę. Patvirtinus, „Supercharger“ užraktas atlaisvinamas nuo įkrovimo lizdo, kad būtų galima skubiai pajudėti.

    Idėja paprasta: jei situacija pavojinga, svarbiausia – kuo greičiau pasitraukti, net jei dėl to gali būti apgadinta įranga. Dėl šios priežasties „Tesla“ nurodo, kad po tokio aktyvavimo automobilį reikia pristatyti į serviso centrą patikrai, kol bus panaikintas įspėjimas.

    Kiek kainavo smalsumas

    Vienu atveju vairuotojui, kaip teigiama socialiniuose tinkluose, buvo pritaikytas 539 JAV dolerių mokestis už įkrovimo lizdo patikrą, nors automobilis, pasak jo, nepajudėjo nė per centimetrą.

    Kitas vartotojas „Reddit“ rašė, kad bandė funkciją „iš smalsumo“ ir iškart pastatė automobilį į „park“, o įkrovimo laidą vėliau ištraukė rankomis, kad nieko nesugadintų. Vis dėlto automobilis parodė klaidą, kurios pats panaikinti negalėjo, o įkrovimo stotelė kurį laiką buvo išjungta iš darbo.

    Šiuo atveju patikra buvo pažymėta kaip „goodwill“, todėl mokėti nereikėjo. Tačiau kiti vairuotojai minėjo gavę 255 JAV dolerių preliminarų įkainį, vėliau – 33,15 JAV dolerio sąskaitą, o dar vienu atveju – 178,20 JAV dolerio mokestį už patikrą.

    Rizika – ne tik sąskaita už servisą

    Ne visi bandymai baigėsi be nuostolių. Vienas „Reddit“ vartotojas pasakojo matęs, kaip kitas automobilis aktyvavo funkciją prie viešo įkroviklio ir nuvažiavo – matėsi, kaip stipriai timptelėtas kabelis, o dalis detalių nukrito ant žemės.

    „Tesla“ taip pat perspėja, kad jei dėl tokio veiksmo būtų apgadinta „Supercharger“ stotelė, remonto suma gali būti labai didelė. Bendrovės teigimu, įkrovimo posto remontas tokiais atvejais gali kainuoti iki 25 tūkst. JAV dolerių.

    Šie pavyzdžiai rodo, kad „Emergency Drive Away“ skirta realiai ekstremaliai situacijai, o ne eksperimentams. Net ir nepadarius akivaizdžios žalos, vien „Activate“ paspaudimas gali baigtis serviso patikra ir papildomomis išlaidomis.

  • „Chery“ žada 500 km per 5 min.: pristatė „Volt-dragon“ įkrovimą ir 20 000 stotelių planą

    „Chery“ žada 500 km per 5 min.: pristatė „Volt-dragon“ įkrovimą ir 20 000 stotelių planą

    Kinijos automobilių gamintoja „Chery“ įsitraukia į itin greito elektromobilių įkrovimo varžybas, pažadėjusi per penkias minutes papildyti apie 500 kilometrų nuvažiuojamo atstumo. Bendrovė taip pat skelbia ambicingą planą iki 2029 metų visame pasaulyje įrengti 20 000 įkrovimo stotelių su V2G (automobilio ir tinklo) funkcija.

    Kaip rašo „InsideEVs“, technologija pademonstruota spalio 20 dieną Uhujyje (Wuhu), Kinijoje, vykusioje „Global Innovation Conference“. Čia „Chery“ pristatė savo „Volt-dragon“ sprendimą ir stotį, sujungiančią saulės energijos gamybą, energijos kaupimą ir dvikryptį įkrovimą.

    Oficialiuose pranešimuose gamintojas akcentuoja būtent nuvažiuojamo atstumo papildymą per penkias minutes, tačiau kol kas nepateikia esminių detalių: neįvardija, koks automobilis buvo naudotas bandyme, kokios talpos buvo baterija ir kada tokį našumą realiai galėtų pasiekti pirkėjai.

    Dar viena svarbi nežinomybė – pagal kokį bandymų ciklą skaičiuojamas žadamas 500 kilometrų atstumas. Straipsnyje pažymima, kad tikėtina, jog tai galėtų būti Kinijoje naudojamas CLTC ciklas, tačiau aiškaus patvirtinimo nėra.

    Ką parodė demonstracija Kinijoje

    Kinijos žiniasklaidos pranešimuose apie renginį minimas bandymas kambario temperatūroje, kai įkrovimas esą nuo 10 iki 97 proc. užtruko 6 minutes ir 50 sekundžių. Vis dėlto šis skaičius nebuvo pakartotas „Chery“ angliškoje komunikacijoje.

    Įkrovimo įrangai priskiriamos maksimalios specifikacijos – 1,44 megavato galia ir 1 500 amperų srovė. Tačiau net ir esant tokiai teorinei „viršūnei“, tai dar nereiškia, kad automobilis viso seanso metu išlaikė tokį galingumą.

    Gamintojas taip pat pabrėžia stoties koncepciją: ji skirta ne vien greitam įkrovimui, bet ir energijos integracijai – nuo gamybos ir kaupimo iki galimybės suderinamiems automobiliams grąžinti elektrą atgal į tinklą.

    Patogumas ir planai: lengvesnis kabelis, tyliau veikianti įranga

    „Chery“ teigia siekianti, kad įranga būtų paprastesnė kasdieniam naudojimui. Pasak bendrovės, įkrovimo kabelis ir jungtis kartu svertų apie 2 kilogramus, o darbo triukšmas neviršytų 50 decibelų.

    Ilgesnėje perspektyvoje minimos ir robotizuotos „rankos“, kurios galėtų automatiškai prijungti įkrovimo jungtį. Tačiau kada tokie sprendimai būtų pritaikyti praktikoje, neatskleidžiama.

    Kol kas aiškiausia „Chery“ žinutė – infrastruktūros ambicija: iki 2029 metų planuojama 20 000 V2G funkciją turinčių įkrovimo stotelių. Kaip ir greito įkrovimo atveju, konkretesni įgyvendinimo etapai ar rinkos startas nenurodomi.

    Kinijoje įkrovimo lenktynės skaičiuojamos sekundėmis

    „Chery“ pareiškimas pasirodė kontekste, kai Kinijos gamintojai vis dažniau varžosi nebe valandomis ar minutėmis, o sekundėmis. Pastaraisiais metais skambėjo ne vienas pažadas apie šimtų kilometrų papildymą per trumpą sustojimą, o kartelę dar labiau pakėlė BYD penkių minučių įkrovimo demonstracija.

    Skirtumas tas, kad kai kurie konkurentai jau įvardija konkrečius modelius, kuriuose tokios galimybės numatomos, o „Chery“ šios detalės kol kas nepateikia. Dėl to pagrindinis klausimas lieka atviras: kada ir kuriuose automobiliuose pažadėtas našumas taps prieinamas realiems vartotojams.

  • „Waymo“ robotaksiai užėmė greito įkrovimo stoteles: elektromobilių vairuotojai įsiutę

    „Waymo“ robotaksiai užėmė greito įkrovimo stoteles: elektromobilių vairuotojai įsiutę

    San Diege, Kalifornijoje, dalis „Waymo“ robotaksių vis dažniau kraunasi viešose greito įkrovimo stotelėse ir taip užima vietas, kurių reikia kitiems elektromobilių vairuotojams. Vietos gyventojai pasakoja, kad dėl to tenka laukti iki valandos arba skubiai ieškoti kitos įkrovimo vietos.

    Problema išryškėjo sparčiai augant „Waymo“ parkui ir plečiantis paslaugų geografijai JAV. Nors įmonė turi nuosavus depus automobilių priežiūrai ir įkrovimui, į naujas rinkas įžengusios komandos ne visada iš karto spėja sukurti pakankamą privačią infrastruktūrą.

    Kas vyksta San Diege

    Vairuotojai skundžiasi, kad vienu metu prie tų pačių stotelių gali sustoti keli „Waymo“ automobiliai, o tai akimirksniu sukuria eilę. Tokia situacija ypač skausminga piko metu, kai greitas įkrovimas reikalingas trumpai kelionei pratęsti, o ne ilgam sustojimui.

    „Waymo“ atstovai aiškina, kad prioritetas teikiamas nuosaviems įkrovimo centrams, tačiau dalis automobilių vis tiek naudojasi viešais įkrovikliais. Įmonė taip pat nurodo, kad kai kuriose vietose dirba darbuotojai, padedantys valdyti atvykstančius robotaksius ir stengiantys išvengti vienos stotelės perpildymo.

    „Jie atvažiuoja būriais“, – sakė vienas vietos vairuotojas.

    Kodėl tai kelia įtampą

    Formaliai robotaksiai dažniausiai nepažeidžia taisyklių, nes viešos įkrovimo stotelės yra skirtos visiems elektromobiliams. Vis dėlto praktikoje tai reiškia konkurenciją dėl riboto skaičiaus vietų, ypač jei konkrečiame rajone greitųjų įkroviklių tinklas dar nėra tankus.

    Tokie konfliktai rodo platesnę tendenciją: elektromobilių įkrovimo infrastruktūra turi aptarnauti ne tik privačius vairuotojus, bet ir vis didėjančius komercinius parkus. Robotaksiai, kurjerių automobiliai ir įmonių autoparkai gali sukurti papildomą apkrovą, jei nėra aiškaus atskyrimo tarp viešos ir parkams skirtos įkrovimo infrastruktūros.

    Ne vienintelė vieta, kur kyla skundų

    Panašūs priekaištai viešojoje erdvėje pasirodė ir kituose JAV miestuose, kur gyventojai teigė matantys „Waymo“ automobilius ilgiau užimančius įkrovimo vietas. Be įkrovimo temos, kai kur anksčiau buvo skųstasi ir dėl robotaksių keliamo triukšmo depuose, pavyzdžiui, dėl signalų ir mirksinčių šviesų nakties metu.

    Ekspertai pažymi, kad tokių situacijų daugės, jei robotaksių parkai plėsis greičiau nei bus kuriama dedikuota įkrovimo bazė. Sprendimai paprastai remiasi dviem kryptimis: daugiau viešų greitųjų įkroviklių ir aiškesnė parkų įkrovimo strategija, kad komerciniai automobiliai kuo rečiau konkuruotų su privačiais vairuotojais.

    „Waymo“ teigia, kad dedikuotų įkrovimo centrų plėtra yra prioritetas, tačiau pripažįstama, jog tai užtrunka, ypač įžengiant į naujas rinkas. Tuo metu elektromobilių vairuotojams realybė paprasta: jei vienoje stotelėje susirenka keli robotaksiai, kelionės planus tenka koreguoti čia ir dabar.

  • Elektromobilių įkrovimo kabelių vagystės Europoje auga: sprendimas, kuris vagims kainuoja laiką

    Elektromobilių įkrovimo kabelių vagystės Europoje auga: sprendimas, kuris vagims kainuoja laiką

    Elektromobilių įkrovimo stotelėse vis dažniau taikiniu tampa ne pati įranga, o variniai įkrovimo kabeliai. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip pavieniai incidentai, tačiau rinkoje ryškėja organizuotų grupių veikimo požymiai ir nuosekliai kartojami išpuoliai.

    Ekspertai pastebi, kad nusikaltėlių taktika keičiasi: vietoje atsitiktinių vagysčių vis dažniau fiksuojamos koordinuotos atakos, kai per vieną naktį apvažiuojamos kelios vietos. Tokiose situacijose naudojami galingi pjovimo įrankiai, o vykdytojai dažnai slepia tapatybę.

    Jungtinėje Karalystėje įkrovimo tinklo operatorius „InstaVolt“ yra viešai nurodęs, kad 2025 metais neteko apie 260 kabelių iš 130 įkroviklių. Vokietijoje operatorius EnBW skelbė, kad nuo 2025 metų pradžios vagystės palietė 120 lokacijų, o bendra žala viršijo 1 000 000 eurų.

    Prancūzijoje viešojoje erdvėje minėta, kad kabelių vagystės galėjo paliesti apie 10 proc. šalies įkrovimo tinklo. Ispanijoje teisėsauga yra sulaikiusi įtariamuosius dėl dešimčių kilometrų varinių kabelių vagysčių, kas rodo ir šio nusikaltimo masto, ir logistikos sudėtingumą.

    Kodėl vagys taikosi į kabelius?

    Pagrindinė motyvacija išlieka paprasta: kabeliuose esantis varis turi paklausą, o išardytą žaliavą lengviau realizuoti. Praktikoje kabeliai neretai būna nužievinami, smulkinami, o kai kuriais atvejais net perlydomi, kad dingtų identifikavimo požymiai.

    Tuomet žaliava gali būti įmaišoma į teisėtus metalo laužo srautus ir keliauti per sienas, todėl kilmę atsekti sudėtingiau. Nors daugelyje valstybių griežtinami metalo laužo supirkimo reikalavimai ir pirkėjų patikros, nusikalstamos grupės prisitaiko.

    Sprendimas, kuris keičia vagystės ekonomiką

    Didžiosios Britanijos Kenterberyje veikianti bendrovė „Formula Space“ kuria įkrovimo kabelių apsaugos sprendimus, kurių tikslas nėra padaryti vagystę neįmanomą. Idėja kitokia: paversti kabelio nukirpimą lėtu, triukšmingu ir rizikingu procesu, kad vagims tai tiesiog neapsimokėtų.

    Bendrovės kuriama kabelio apsauginė mova „CableGuard“ montuojama ant įkrovimo kabelio taip, kad pjovimas užtruktų gerokai ilgiau, o įrankiai veiktų mažiau efektyviai. Naujesni sprendimų variantai orientuoti į atakas, kuriose naudojami kampiniai šlifuokliai ir kiti elektriniai pjovimo įrankiai.

    „Operatoriai mums sako, kad problema yra ne tik vagystė, bet ir tai, kaip auga atakų agresyvumas bei padaroma žala“, – sakė „Formula Space“ atstovas Vernas Pollardas.

    Pasak jo, kai kabelį nupjauti užtrunka ne kelias sekundes, o gerokai ilgiau, didėja tikimybė, kad vagystę pastebės apsauga, vaizdo stebėjimas ar praeiviai. Tai ypač svarbu vietose, kur galima greitai iškviesti policiją arba reaguoja nuotolinė stebėjimo tarnyba.

    Kokios vietos pažeidžiamiausios?

    Specialistai pabrėžia, kad riziką dažniausiai lemia ne įkroviklio gamintojas, o vietos aplinka. Dažniau nukenčia nuošalesnės aikštelės, prastai apšviestos teritorijos ir kampai, kurie nematomi nuo pagrindinių srautų ar šalia esančių pastatų.

    Problema ta, kad vien kabelio pakeitimas ne visada padeda. Kai kuriose lokacijose vagys sugrįžta vos per parą ir pakartotinai pavagia naujai įrengtus kabelius, todėl operatoriams tenka ieškoti kompleksinių priemonių.

    Praktikoje tai reiškia geresnį apšvietimą, stebėjimo kameras, operatyvų reagavimą, papildomą kabelių apsaugą ir kai kuriais atvejais sprendimus, kurie padeda identifikuoti pavogtą turtą. Tokia prevencija ypač aktuali, nes kiekviena vagystė reiškia ne tik remonto sąnaudas, bet ir neveikiančias įkrovimo vietas, kurios mažina pasitikėjimą infrastruktūra.

    Augant elektromobilių parkui Europoje ir plečiantis įkrovimo tinklams, kabelių vagystės išlieka nepatogus, bet vis labiau matomas iššūkis. Operatoriams tai tampa ne vien saugumo, bet ir paslaugos patikimumo klausimu, nes vairuotojams svarbiausia, kad stotelė veiktų tada, kai jos reikia.

  • Elektromobilių bumas Lenkijoje: jau 166 057 BEV ir 13 936 vieši įkrovimo taškai

    Lenkijoje elektromobilumas toliau auga: 2026 metų rugsėjo pabaigoje šalyje buvo registruota 166 057 visiškai elektrinių lengvųjų ir komercinių automobilių (BEV). Kartu plėtėsi ir infrastruktūra – veikė 13 936 vieši įkrovimo taškai.

    Naujausi duomenys rodo, kad per pirmus devynis 2026 metų mėnesius BEV parkas padidėjo 34 286 automobiliais. Toks augimas buvo maždaug 6 proc. didesnis nei tuo pačiu 2025 metų laikotarpiu.

    Keičiasi ir rinkos struktūra

    Vertinant lengvųjų automobilių segmentą, 2026 metų rugsėjo pabaigoje Lenkijos keliuose iš viso buvo 321 466 elektromobiliai, įskaitant ir įkraunamus hibridus. Vien baterijomis varomų lengvųjų automobilių skaičius siekė 152 289, o įkraunamų hibridų – 169 177.

    Elektrifikacija akivaizdi ir komerciniame transporte: elektrinių furgonų bei sunkvežimių skaičius pasiekė 15 016. Taip pat augo elektrinių mopedų ir motociklų rinka – jų parkas išaugo iki 33 437.

    Įkrovimo taškų daugėja, bet tempas nevienodas

    Viešai prieinamų įkrovimo taškų 2026 metų rugsėjo pabaigoje buvo 13 936. Iš jų 51 proc. sudarė greitojo nuolatinės srovės (DC) įkrovimo taškai – 7 113, o 49 proc. – lėtesni kintamosios srovės (AC) taškai iki 22 kW.

    Per pirmus tris 2026 metų ketvirčius šalyje įrengta 2 210 naujų viešų įkrovimo taškų, tačiau bendras plėtros tempas buvo mažesnis nei metais anksčiau. Tuo pat metu ryškėjo kitas pokytis – sparčiau daugėjo įkrovimo taškų tranzitinėse vietose, ypač greta TEN-T tinklo maršrutų.

    Daugėja ir nulinės emisijos autobusų

    Nulinės emisijos autobusų parkas 2026 metų rugsėjo pabaigoje išaugo iki 2 949. Didžiąją dalį sudarė elektriniai autobusai – 2 715, o vandeniliniai autobusai siekė 234.

    Rinkos atstovai pabrėžia, kad didelę įtaką naujų elektromobilių registracijoms turėjo pirkimo skatinimo priemonės, o įkraunamų hibridų segmentas augo ir be atskiros paramos. Tuo pat metu tikimasi, kad papildomos paskatos sunkesniam transportui galėtų paspartinti ir elektrinių sunkvežimių plėtrą.

  • Kalifornija vilioja 3 500 eurų nuolaida, bet tikroji bėda kita: skaičiai atskleidė spragą

    Kalifornija vilioja 3 500 eurų nuolaida, bet tikroji bėda kita: skaičiai atskleidė spragą

    Kalifornija skelbia, kad vienkartinė nuolaida elektromobiliui padeda pritraukti pirkėjus, tačiau didžiausias klausimas išlieka kasdienis įkrovimas. Valstija pabrėžia, kad be patikimos ir patogios infrastruktūros net ir dosnios paskatos nepadės užtikrinti ilgalaikio perėjimo prie elektrinio transporto.

    Pagal programą „MyFirstEV“ nuo 2026 metų rugpjūčio mėnesio iki šiol beveik 12 000 pirmą kartą elektromobilį įsigijusių gyventojų pasinaudojo iki 3 500 eurų nuolaida naujam tinkamam modeliui. Naudotam įkraunamam automobiliui taikoma mažesnė, iki 1 750 eurų, nuolaida, jei jis perkamas per gamintojų sertifikuotų naudotų automobilių programas.

    Valstija šiai schemai skyrė apie 129 000 000 eurų, o gamintojai įsipareigojo prisidėti tokia pat suma, todėl bendra priemonių „pagalvė“ viršija 258 000 000 eurų. Vis dėlto praktika rodo, kad atskiroms markėms skirtos kvotos gali būti išsemiamos labai greitai, todėl pirkėjams svarbus ir laikas, ir aiškios taisyklės.

    Įkrovimo tinklas atsilieka

    Kalifornijos energetikos komisija prognozuoja, kad 2030 metais valstijai reikės apie 478 000 viešų įkrovimo jungčių, kad būtų galima aptarnauti maždaug 6 800 000 elektromobilių parką. Skaičiavimuose įvertinti didėjantys nuvažiuojami atstumai, baterijų talpos, spartaus įkrovimo plėtra ir įkrovimas namuose.

    2026 metų birželio 30 dieną Kalifornijoje buvo 224 438 viešos ir ribotos prieigos įkrovimo jungtys, tai sudaro apie 47 proc. prognozuojamo 2030 metų poreikio. Iš jų apie 23 000 buvo sparčiojo įkrovimo, tačiau statistika neapima maždaug 1 200 000 namų įkroviklių.

    Ribotos prieigos įkrovikliai paprastai skirti konkrečiai grupei, pavyzdžiui, daugiabučio gyventojams ar darbuotojams biuro aikštelėje, todėl jie ne visada padeda keliaujantiems ar neturintiems galimybės krauti namuose. Dėl to valstija vis daugiau dėmesio skiria įkrovimui šalia namų, ypač tankiai apgyvendintose teritorijose.

    Kodėl vien nuolaidos neužtenka

    Kalifornija išlieka viena pažangiausių JAV rinkų: trečiąjį ketvirtį grynieji elektromobiliai sudarė apie 16,3 proc. naujų automobilių pardavimų, o įskaičiuojant įkraunamus hibridus ir vandenilinius modelius dalis siekė apie 19,1 proc. Tačiau augimas kelia ir infrastruktūros spaudimą, ypač didmiesčiuose bei regionuose, kur žmonės neturi privačių garažų.

    „Automobilį perkate vieną kartą, o krauti jį reikia nuolat, todėl patogumas kasdienybėje tampa svarbesnis už vienkartinę nuolaidą“, – teigiama Kalifornijos institucijų akcentuojamoje žinutėje.

    Valstija taip pat finansuoja spartaus įkrovimo plėtrą: paskatos viešiems greitojo įkrovimo projektams siekia bent apie 25 800 000 eurų, o parama gali padengti iki 100 proc. tinkamų išlaidų, nustatant aiškią „lubų“ sumą vienai jungčiai. Politika vis dažniau orientuojama į tai, kad įkrovimas būtų pasiekiamas ten, kur automobiliai stovi ilgai, o ne reikalautų atskiros kelionės vien tam, kad vairuotojas lauktų prie stotelės.

    Ateities kryptis: ne tik įkrovimas

    Elektromobilių įkrovimo tinklo plėtra vis labiau siejama ir su elektros sistemos lankstumu, kai automobilis tampa ne tik vartotoju, bet ir potencialiu energijos šaltiniu. Europoje sparčiau plintant dvikrypčio įkrovimo sprendimams, valstijos ir reguliuotojai ieško modelių, kaip vairuotojai galėtų prisidėti prie tinklo stabilumo ir dalį kaštų susigrąžinti.

    Kalifornijos atvejis rodo bendrą tendenciją: kainos paskatos padeda pradėti, bet masinę elektrifikaciją lemia infrastruktūra, patikimumas ir įkrovimo patogumas kasdienėje rutinoje. Kuo rečiau įkrovimas tampa atskira, laiką ryjančia užduotimi, tuo labiau elektromobilis tampa įprastu pasirinkimu.

  • „Voltaback“ pritraukė 2,6 mln. eurų: nori supaprastinti įmonių EV įkrovimo kompensacijas Europoje

    „Voltaback“ pritraukė 2,6 mln. eurų: nori supaprastinti įmonių EV įkrovimo kompensacijas Europoje

    Prancūzijos autoparkų valdymo programinės įrangos startuolis „Voltaback“ pritraukė apie 2,6 mln. eurų investiciją. Raunde dalyvavo Europos investicijų fondas „Serena“ ir keli verslo angelai, tarp jų – „Electra“ bendraįkūrėjas Aurélien de Meaux.

    Įmonė kuria platformą, kuri remiasi prijungtų automobilių duomenimis ir leidžia darbdaviams valdyti autoparką be papildomos aparatinės įrangos. Pirminis „Voltaback“ tikslas buvo vienas praktiškiausių klausimų elektrifikuojant autoparkus – kaip tiksliai ir skaidriai kompensuoti darbuotojams įmonės elektromobilių įkrovimą namuose.

    Namų įkrovimas verslui dažnai tampa administraciniu galvosūkiu: reikia atskirti darbui skirtą elektros suvartojimą nuo asmeninio, apskaičiuoti realią įkrovimo kainą pagal darbuotojo elektros planą ir parengti apskaitai tinkamus dokumentus. „Voltaback“ teigimu, būtent šioje vietoje įmonės susiduria su didžiausiais procesų kaštais ir klaidų rizika.

    Startuolio sprendimas sujungia duomenis iš elektros sąskaitų, skaitiklių ir transporto priemonės telemetrijos, kad atkurti konkrečias namų įkrovimo sesijas ir jų kainą. Sistema sugeneruoja kompensacijos kvitą, o skaičiavimo metodiką, pasak įmonės, patvirtino „Bureau Veritas“, ji yra patentuota ir turi išankstinį Prancūzijos URSSAF išaiškinimą.

    „Jei darbuotojams darbdavys nekompensuoja įkrovimo namuose, jie per metus praranda apie 600 eurų ir dažniau renkasi viešas įkrovimo stoteles. Įmonei tos pačios įkrovos tuomet gali kainuoti iki 1 800 eurų per metus“, – sakė „Voltaback“ bendraįkūrėjas Arnaud Tran.

    Augant elektromobilių daliai įmonių parkuose, tokie sprendimai tampa paklausūs ir dėl kaštų kontrolės, ir dėl atitikties reikalavimams. „Voltaback“ nurodo, kad per pastaruosius 12 mėnesių jų platformą pasirinko apie penktadalis CAC 40 bendrovių; tarp klientų minimos „Veolia“, „Equans“, BNP Paribas, „Sanef“, „Lyreco“, „Loxam“, „Fayat“, „Fives“ ir „Sodexo“.

    Be kompensacijų už namų įkrovimą, platforma plečiama ir į platesnį autoparkų valdymą. Įmonė teigia, kad autoparkų vadovai gali prijungti ir vidaus degimo variklius turinčias transporto priemones, stebėti ridą, skaičiuoti naudą natūra ir rengti tvarumo rodiklių ataskaitas neįdiegdami atskirų telematikos įrenginių.

    Gautas lėšas „Voltaback“ planuoja skirti plėtrai šešiose Europos šalyse ir komandos augimui. Tikslas – tapti universaliu įrankiu įmonėms, kurios vienu metu sprendžia elektromobilių įkrovimo, kompensacijų, atitikties ir mobilumo duomenų valdymo klausimus.