Tag: Indonezija

  • Indija per pusmetį iškasė 444,54 mln. tonų anglies – nors tai 1,10 proc. mažiau

    Indijos anglies gavyba 2026 metų balandžio–rugsėjo laikotarpiu sumažėjo 1,10 proc. ir siekė 444,54 mln. tonų.

    Tai pirmieji šeši 2026–2027 finansinių metų mėnesiai, o duomenis skelbia Indijos anglies ministerija.

    Didžiausią dalį šio kiekio sudarė valstybinė bendrovė Coal India Ltd. – ji išgavo 321 mln. tonų, tai yra 2,47 proc. mažiau nei tuo pačiu laikotarpiu prieš metus.

    Palyginimui, Lenkijos kasyklos per visus 2025 metus išgavo 42,8 mln. tonų akmens anglies – kelis kartus mažiau nei Indija per pusmetį.

    Mažėjo ir energetinės anglies importas

    Įmonės „BigMint“ vertinimu, Indijos energetinės anglies importas 2026 metų balandžio–rugsėjo laikotarpiu traukėsi 14 proc. – iki maždaug 75 mln. tonų.

    Didžiausia importo dalis teko Indonezijai – 55 proc.

  • Jakartos įlankoje gaudomos žaliosios midijos gali kaupti šviną ir mikroplastiką

    Indonezijos sostinės Jakartos įlankoje jau dešimtmečius gaudomos azijinės žaliosios midijos yra vienas pigiausių baltymų šaltinių, tačiau jų vartojimas kelia vis daugiau klausimų dėl taršos. Mokslininkų tyrimai rodo, kad šie moliuskai, filtruodami vandenį, gali sukaupti žmogui potencialiai kenksmingų medžiagų.

    Apie šią problemą rašo leidinys „Hamu es Gyemant“, atkreipdamas dėmesį į tai, kad midijos Jakartoje išlieka itin paklausios būtent dėl mažos kainos. Vietos gyventojams tai prieinamas produktas, o žvejų šeimoms – svarbus pragyvenimo šaltinis.

    Midijos dažniausiai auginamos ant virvių, pritvirtintų prie jūros dugno, o derlius renkamas neriant į 4–5 metrų gylį. Teigiama, kad vienas nėrimas gali trukti iki 45 minučių, o oras neretai tiekiamas per senus kompresorius – jų gedimai gali kelti rimtą pavojų nardytojams.

    Didžiausia rizika siejama su aplinka, kurioje šie moliuskai auga: į Jakartos įlanką ilgą laiką patekdavo buitinės nuotekos, plastiko atliekos ir pramonės teršalai. Kadangi žaliosios midijos maitinasi filtruodamos vandenį, jų audiniuose gali kauptis sunkieji metalai, pavyzdžiui, švinas ir gyvsidabris, taip pat mikroplastikas.

    Tyrimai rodo taršos pėdsakus

    Taršos pasekmes patvirtina ir moksliniai darbai. 2018 metais publikuotame tyrime apie 60 proc. tirtų midijų buvo užfiksuotos kriauklių deformacijos, kurias mokslininkai siejo su kompleksiniu sunkiųjų metalų ir kitų aplinkos veiksnių poveikiu.

    Kitas tyrimas, paskelbtas 2025 metais, analizavo mėginius iš penkių Jakartos turgų. Juose aptikta mikroplastiko dalelių ir potencialiai kenksmingų junginių – tai sustiprino diskusiją dėl tokio produkto saugumo.

    Tuo pačiu pabrėžiama, kad rizikos lygis gali priklausyti nuo suvalgomo kiekio ir konkrečios taršos koncentracijos. Kitaip tariant, svarbios ne tik pačios medžiagos, bet ir tai, kiek jų iš tiesų patenka į žmogaus organizmą per mitybą.

    Kodėl midijos vis tiek išlieka paklausios

    Nepaisant galimų grėsmių, žaliosios midijos Jakartoje išlieka populiarios – jos dažnai būna pigesnės už mėsą ir padeda užtikrinti kasdienį baltymų poreikį mažesnes pajamas gaunantiems žmonėms.

    Be to, jų gavyba yra vienas iš svarbiausių vietos žvejų pragyvenimo šaltinių. Dėl to problema tampa ne tik sveikatos, bet ir socialine: griežtesni ribojimai galėtų atsiliepti šeimų pajamoms, o taršos mažinimas reikalautų ilgalaikių sprendimų.

  • Mokslininkai manė, kad nuodingasis lėtaloris išnyko – jis rastas žmonių soduose Indonezijoje

    Indonezijos Bangkos saloje gyvenantis nuodingas primatas – Bangkos lėtaloris – ilgą laiką buvo laikytas galbūt jau išnykusiu. Tačiau pastaraisiais metais jis vis dažniau „pasirodydavo“ žmonių aplinkoje: užklysdavo į kiemus, sodus ar net į namus.

    Naujas mokslinis darbas, apie kurį skelbia „Reuters“, sugrąžino šią rūšį į tyrėjų akiratį. Mokslininkai išnagrinėjo daugiau nei 90 lėtaločių, kuriuos 2015–2025 metais Bangkoje priėmė gelbėtojai; 86 iš jų vėliau buvo paleisti į laisvę.

    Ši rūšis pirmą kartą aprašyta 1906 metais, tačiau atskira rūšimi pripažinta tik 2013-aisiais. 2020 metais Tarptautinė gamtos apsaugos sąjunga (IUCN) Bangkos lėtalorį įvardijo kaip kritiškai nykstantį ir galbūt išnykusį.

    Paskutinis istorinis mokslinis paminėjimas siekė 1937 metus, tad beveik šimtmetį gyvūnas tarsi buvo dingęs iš mokslo „radaro“. Vis dėlto vietos gelbėtojams jis buvo žinomas ir fiksuotas – trūko tik nuosekliai apibendrintų duomenų.

    Kaip „dingęs“ primatas atsidūrė žmonių kiemuose

    Duomenis tyrėjams padėjo sukaupti Bangkoje veikiantis laukinės gamtos gelbėjimo centras. Jo registruose – metų metus fiksuoti atvejai, kai lėtaloriai būdavo randami gyvenvietėse arba sužeisti.

    Išsamiau išnagrinėtos 43 gelbėtų gyvūnų istorijos parodė, kad 16 jų pateko į namus ar sodus. Dar keli buvo rasti keliuose, plantacijose, o penki – iš nelaisvės arba susiję su prekyba laukiniais gyvūnais.

    Septyniems lėtaločiams nustatyti nudegimai, panašūs į patirtus nuo elektros srovės – daugeliu atvejų tai siejama su elektros linijomis. Mažiausiai trys iš gelbėtų gyvūnų neišgyveno.

    Vienas iš labiausiai įsiminusių epizodų fiksuotas 2024 metų spalį, kai lėtaloris buvo rastas sode valgantis gvajavas. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad tokie radiniai patvirtina rūšies buvimą, bet savaime dar neatsako į klausimą, kiek šių gyvūnų iš tiesų liko gamtoje.

    Kuo ypatingi lėtaloriai ir kodėl jie nuodingi

    Bangkos lėtaloris yra nedidelis – apie 26 centimetrų ilgio – naktinis primatas, judantis lėtai ir itin atsargiai. Išsigandęs jis neretai sustingsta, taip susiliedamas su aplinka.

    Nors išvaizda gali pasirodyti „mielai“ primenanti animacinių filmų personažą, lėtaloriai išskirtiniai tuo, kad tai vieninteliai žinomi nuodingi primatai. Grėsmės atveju jie pakelia rankas ir laižo liauką prie alkūnės – išskyros susimaišo su seilėmis ir sudaro nuodą, perduodamą įkandimu.

    Žmonėms toks įkandimas, kaip nurodoma publikacijoje, gali sukelti stiprų skausmą, tinimą, o kai kuriais atvejais – pavojingas alergines reakcijas. Kodėl konkrečiai Bangkos lėtaloriui reikalingas nuodas, dar nėra išsamiai ištirta, nes apskritai apie šios rūšies elgseną gamtoje žinoma nedaug.

    Rastas, bet vis dar ant išnykimo ribos

    Tyrėjai pabrėžia, kad dažnesni susidūrimai su žmonėmis nėra vien gera žinia. Bangka – tankiai gyvenama sala, o miškų nykimą čia skatina kasyba, žemės ūkis ir plečiamos aliejinių palmių plantacijos.

    Publikacijoje cituojamas 2017 metų vertinimas, pagal kurį 2000–2012 metais Bangkos lėtaloris galėjo netekti 62 proc. miškų buveinių. Likęs kraštovaizdis apibūdinamas kaip suskaidytas: miškų fragmentai, kasybos teritorijos ir plantacijos, kur judėjimą tarp medžių dar labiau apsunkina keliai bei atviros erdvės.

    Mokslininkai taip pat įspėja, kad gelbėjimo įrašai negali patikimai parodyti realaus populiacijos dydžio: pranešimų daugiau ten, kur žmonės dažniau susiduria su gyvūnais ir žino, kur kreiptis. Be to, dalis aptikimų gali būti susiję su anksčiau žmonių sugautais ar perkeltais gyvūnais.

    Kyla ir kitas svarbus klausimas: kas nutinka po paleidimo į laisvę. Duomenų apie 86 paleistų lėtaločių išlikimą po paleidimo nėra, todėl vien gelbėjimo statistika dar nereiškia, kad grėsmė rūšiai sumažėjo.

    Tyrėjai rekomenduoja sistemingus populiacijos tyrimus, genetinius testus ir labiau stebimus paleidimus, taip pat svarsto apsaugos veisimo programos poreikį ir ragina stiprinti likusių miškų apsaugą.

    Publikacija apie Bangkos lėtalorį paskelbta žurnale „Spixiana“.

  • Indonezijos birža krito 11 proc.: „MSCI“ svarsto pažeminimą, investuotojai skaičiuoja nuostolius

    Indonezijos birža krito 11 proc.: „MSCI“ svarsto pažeminimą, investuotojai skaičiuoja nuostolius

    Staigus išpardavimas biržoje

    Indonezijos akcijų rinka penktadienį patyrė vieną didžiausių smūgių per kelis dešimtmečius: pagrindinės akcijos pigo apie 11 proc. Rinkos dalyviai reagavo į „MSCI“ signalą, kad šalies statusas pasauliniuose indeksuose gali būti peržiūrėtas.

    Toks kritimas investuotojams svarbus ne tik psichologiškai. „MSCI“ indeksai yra orientyras daugybei pasaulinių fondų, todėl bet koks statuso pokytis gali sukelti priverstinius portfelių pertvarkymus ir kapitalo nutekėjimą.

    Ką reiškia „MSCI“ siūlomas perklasifikavimas

    „MSCI“ pranešė pradedanti konsultaciją dėl siūlymo Indoneziją iš besiformuojančių rinkų grupės perkelti į vadinamąją savarankišką rinką. Tai reikštų, kad šalis atsidurtų už pagrindinių „MSCI“ rinkų grupių ribų, o dalis investuotojų turėtų peržiūrėti pozicijas.

    Indeksų teikėjas rinkas paprastai skirsto į išsivysčiusias, besiformuojančias, pasienio ir savarankiškas. Perėjimas į savarankišką kategoriją dažnai sumažina pasyvias investicijas, nes šalis tampa mažiau atstovaujama plačiuose pasauliniuose indeksuose.

    Įvardytos rizikos ir terminai

    „MSCI“ nurodė, kad rinkos dalyviai kelia reikšmingų abejonių dėl Indonezijos akcijų rinkos investuojamumo. Tarp minimų problemų įvardijamas nepakankamas aiškumas dėl akcininkų struktūrų ir įtarimai dėl koordinuotos prekybos.

    „MSCI“ pažymėjo, kad nors Indonezijos institucijos skelbė reformas, pažanga, indekso teikėjo vertinimu, nėra pakankama, o rinkos veikimo sutrikimų rizika išlieka.

    „MSCI“ tikisi tęsti siūlomą perklasifikavimą, jei konsultacija neatskleis aiškių ir reikšmingų pagerėjimo įrodymų rinkos valdyme ir veikime, kurie leistų persvarstyti sprendimą.

    Galutinis sprendimas, kaip skelbiama, turėtų būti paskelbtas iki 2027 metų birželio pabaigos. Iki tol rinkai svarbiausia bus tai, ar pavyks įtikinti tarptautinius investuotojus dėl skaidrumo ir priežiūros pokyčių.

    Kapitalo nutekėjimas ir valiutos spaudimas

    Rinkos nervingumas sustiprėjo tuo metu, kai, remiantis tarptautinių rinkų duomenimis, šiais metais iš Indonezijos akcijų rinkos jau fiksuojami reikšmingi grynieji išėjimai. Toks fonas didina riziką, kad bet koks neigiamas „MSCI“ sprendimas gali dar labiau paspartinti pardavimus.

    Jakartos biržos indeksas nuo metų pradžios buvo smukęs apie 39 proc., o Indonezijos rupija – apie 8 proc. Centrinis bankas yra kartojęs, kad sieks rupijos stabilumo, tačiau investuotojų pasitikėjimą labiausiai lems kapitalo srautai ir rinkos priežiūros patikimumas.

  • Šokas „Azja Express“: dalyviai valgė gyvatės karį, partneriui ant kaklo – gyvas pitonas

    TVN realybės šou „Azja Express“ naujausioje serijoje dalyviams teko viena labiausiai žiūrovus sukrėtusių užduočių per visą sezoną. Kelionė šiame etape vedė per Indoneziją, o įtampa augo ne dėl autostopo, bet dėl vietinio ekstremalaus maisto iššūkio.

    Formate poros paprastai priverstos išgyventi turint minimalų biudžetą, todėl tenka kliautis vietos gyventojų pagalba, greita orientacija ir ištverme. Tokios sąlygos dažnai išryškina konfliktus, nuovargį ir sprendimų kainą, nes kiekviena delsimo minutė gali lemti rezultatą.

    Gyvatės patiekalas ir pitonas

    Šįkart išbandymas vyko Javos saloje, kur dalyviams buvo pateiktos griežtos taisyklės. Vienas poros narys turėjo suvalgyti visą aštraus, tiršto kario porciją iš gyvatės mėsos, o kitas tuo pat metu privalėjo stovėti nejudėdamas, ant kaklo laikydamas gyvą pitoną.

    Užduotis pareikalavo ne tik ryžto, bet ir psichologinės kontrolės, nes reakcija į gyvūną šalia kūno dažnam sukelia paniką. Laidos kontekste tokie iššūkiai vertinami kaip greičio testas, tačiau žiūrovams jie dažnai atrodo kaip riba tarp pramogos ir ekstremalios provokacijos.

    Kas su tuo susitvarkė, o kam pritrūko laiko

    Dalis porų užduotį įvykdė pakankamai greitai, pasidalijusios vaidmenimis ir nepamesdamos tempo. Tuo metu kitiems didžiausiu kliuviniu tapo baimė ropliams ir pasibjaurėjimas pačiu patiekalu, o delsimas virto prarastomis minutėmis bendroje lenktynėje.

    Laidoje parodyta, kad emocinis lūžis gali prasidėti per kelias sekundes, o įtampa tarp partnerių išauga akimirksniu. Galiausiai būtent šis išbandymas nulėmė, jog viena pora finišą pasiekė paskutinė ir turėjo palikti projektą.

    Ar tai tabu, ar vietos virtuvės dalis?

    Europiečiams gyvatės mėsa dažnai kelia atmetimo reakciją, tačiau kai kuriose Pietryčių Azijos vietose ji laikoma egzotišku, bet įprastu pasirinkimu. Indonezijoje, ypač didmiesčiuose ir turistų lankomose vietovėse, galima rasti gatvės maisto prekystalių ar nedidelių užeigų, kur siūlomi įvairūs neįprasti patiekalai.

    Vietos tradicijose gyvatės mėsa kartais siejama ir su liaudies medicina, nors tokie teiginiai moksliškai nėra patvirtinti vienareikšmiškai ir dažniau atspindi kultūrinį paveldą. Vis dėlto „Azja Express“ tipo formatai ir toliau remiasi būtent tokiu susidūrimu su svetimomis tradicijomis, nes tai sukuria stipriausias emocijas ir didžiausią įtampą ekrane.

  • Tarp Indijos ir Ramiojo vandenynų užfiksuota neįprastai balta manta: biologai aiškina, kas tai

    Indonezijai priklausančiame Radža Ampato salyne, esančiame ties Ramiojo ir Indijos vandenynų sandūra, mokslininkų dėmesį patraukė neįprastos išvaizdos vandenyno manta. Gyvūnas išsiskyrė itin šviesia, beveik balta nugaros rašto dalimi, todėl jį lydėjusi komanda jūroje praminė „vaiduokliška“ manta.

    Neįprastą mantą pastebėjo jūrų biologas Markas Erdmannas, vadovaujantis ryklių ir rajų apsaugai skirtos organizacijos ReShark veiklai. 2026 metų kovą, dalyvaujant gamtosauginiame reise Dampiero sąsiauryje, laivas priartėjo prie manto būrio, kuris maitinosi vandenyje esančiais smulkiais organizmais.

    Radža Ampato regione dažniausiai sutinkamos mantos turi įprastą juodai baltą raštą, o dalis individų būna beveik visiškai tamsūs. Šį kartą pastebėtas gyvūnas turėjo gerokai daugiau baltos spalvos, todėl kontrastas jūros fone atrodė ypač ryškus ir iš tolo traukė akį.

    Stebėtojai pasakojo, kad maitindamasi manta vandenyje apsiversdavo ir manevruodavo taip, kad kuo efektyviau sugautų grobį. Būtent judėjimas ir kontrastingas raštas pilkšvame vandenyje sustiprino įspūdį, kad pro šalį plaukia šviesus šešėlis.

    Jūrų biologai pabrėžia, kad mantas galima atpažinti pagal unikalius pilvo raštus, kurie kiekvienam individui skiriasi panašiai kaip žmogaus pirštų atspaudai. Dėl to nuotraukos ir vaizdo įrašai tampa svarbūs ne tik smalsumui patenkinti, bet ir ilgalaikiam stebėjimui.

    Neįprastai šviesus raštas gali būti susijęs su natūralia pigmentacijos variacija, kuri kartais pasitaiko laukinėje gamtoje. Tyrėjai tokius atvejus vertina atsargiai: vien iš vaizdo neįmanoma patikimai nustatyti tikslios priežasties, todėl didžiausią vertę turi pakartotiniai stebėjimai ir identifikacija pagal pilvo raštą.

    Radža Ampatas laikomas vienu turtingiausių jūrų biologinės įvairovės regionų pasaulyje, todėl kiekvienas neįprastas stebėjimas prisideda prie geresnio vietos ekosistemų supratimo. Specialistai primena, kad mantos yra jautrios žmogaus veiklai, o atsakingas turizmas ir saugomos teritorijos čia turi tiesioginę reikšmę rūšių išsaugojimui.

  • Mokslininkus pribloškė radinys Indonezijoje: dantys išdavė 25 tūkst. metų „stimuliantą“

    Mokslininkus pribloškė radinys Indonezijoje: dantys išdavė 25 tūkst. metų „stimuliantą“

    Mokslininkai skelbia aptikę seniausią iki šiol tiesioginį įrodymą, kad žmonės reguliariai vartojo psichoaktyviai veikiančias medžiagas. Indonezijos Sulavesio saloje rastų priešistorinių žmonių dantys atskleidė požymius, siejamus su betelio, arba arekos riešutų, kramtymu ar laikymu burnoje.

    Tyrime analizuoti dviejų asmenų palaikai, rasti Leang Bulu Bettue urve. Tai buvo medžiotojų ir rinkėjų bendruomenės nariai, gyvenę gerokai iki žemdirbystės atsiradimo šiame regione, o jų dantys išsiskyrė neįprastai giliomis vagomis ir specifiniu nusidėvėjimu.

    Mokslininkų vertinimu, tokie pakitimai sunkiai paaiškinami vien mityba ar įprastais darbo įrankiais. Labiausiai tikėtina versija yra pasikartojantis kietų arekos riešutų naudojimas, kai jie ilgą laiką laikomi burnoje, sukeliant būdingą emalio ir dentino dilimą.

    Kas yra betelis ir kodėl svarbu

    Arekos riešutuose yra arekolino – medžiagos, veikiančios nervų sistemą ir galinčios sukelti stimuliuojantį, nuotaiką keičiantį efektą. Dėl to betelio vartojimas daugelyje Azijos ir Okeanijos vietovių iki šiol siejamas su socialiniais ritualais ir kasdieniais įpročiais.

    Archeologams šis radinys svarbus todėl, kad medžiotojų ir rinkėjų laikotarpiu psichoaktyvių augalų naudojimas palieka labai mažai patvarių pėdsakų. Augalinės kilmės medžiagos greitai suyra, o dantų paviršiaus pokyčiai tampa viena iš nedaugelio galimybių fiksuoti tokio elgesio pėdsakus.

    Galimos priežastys: nuo ritualų iki skausmo malšinimo

    Viena iš hipotezių yra praktinė: betelis galėjo būti naudojamas dantų skausmui ar diskomfortui mažinti, nes kai kurios jo savybės gali suteikti trumpalaikį nuskausminantį pojūtį. Tačiau ilgalaikis vartojimas, kaip rodo šiuolaikinės medicinos žinios apie arekos produktus, gali būti siejamas su burnos ertmės audinių pažeidimais.

    Tyrėjai pabrėžia, kad iš dviejų atvejų neįmanoma tiksliai atsakyti, kodėl konkretūs žmonės rinkosi šią medžiagą. Vis dėlto pats faktas, kad aiškūs požymiai datuojami maždaug prieš 25 000 metų, leidžia manyti, jog žmonių susidomėjimas savijautą keičiančiais augalais galėjo būti gerokai senesnis, nei manyta iki šiol.

    Kaip tai keičia ankstesnį vaizdą

    Iki šiol dažnai minėti ankstyviausi tiesioginiai psichoaktyvių medžiagų vartojimo pėdsakai buvo gerokai jaunesni, pavyzdžiui, su ankstyvo alkoholio vartojimo įrodymais siejami radiniai. Sulavesio dantų analizė perkelia diskusiją tūkstančiais metų atgal ir rodo, kad tokie įpročiai neprivalėjo atsirasti tik kartu su žemdirbyste ar sėslumu.

    Pasak mokslininkų, šis atradimas nebūtinai reiškia, kad Sulavesio gyventojai buvo pirmieji, vartoję psichoaktyvias medžiagas. Greičiau tai yra seniausias iki šiol išlikęs ir aiškiai interpretuojamas įrodymas, o panašūs įpročiai galėjo egzistuoti ir kitur, tik nepaliko atpažįstamų pėdsakų.

  • Indonezijoje vėl suaktyvėjo Anak Krakatau: vulkaniniai pelenai sustabdė skrydžius ir uždarė 6 oro uostus

    Indonezijoje vėl išsiveržė Anak Krakatau ugnikalnis, 2018 metais siejamas su mirtinu cunamiu Sundos sąsiauryje. Dėl į atmosferą pakilusių vulkaninių pelenų laikinai sustabdytas šešių šalies oro uostų darbas, o Džakartos pagrindiniame oro uoste atšaukta ir atidėta šimtai reisų.

    Didžiausi trikdžiai fiksuoti tarptautiniame Sukarno–Hatta oro uoste, aptarnaujančiame sostinės regioną. Oro uosto operatoriai pranešė, kad skrydžių grafikai koreguoti dėl saugos reikalavimų, kai pelenai pasiekė oro uosto zoną ir pablogino matomumą.

    Vulkaniniai pelenai yra pavojingi lėktuvų varikliams ir korpusui: smulkios dalelės gali patekti į turbinas, lydytis aukštoje temperatūroje ir trikdyti variklio darbą. Dėl to oro bendrovės, remdamosi meteorologų ir civilinės aviacijos tarnybų vertinimais, dažnai renkasi prevenciškai atšaukti arba nukreipti skrydžius.

    Situaciją apsunkina tai, kad pelenų debesis gali greitai keisti kryptį ir aukštį, o rizika priklauso ne tik nuo išsiveržimo intensyvumo, bet ir nuo vėjo. Indonezijos institucijos ragino keleivius sekti oro linijų pranešimus, o daliai žmonių oro uostuose buvo organizuojama papildoma pagalba.

    Vietos tarnybos pranešė apie pelenų kritimą dalyje Javos ir aplinkinių teritorijų, todėl kai kur buvo ribojamos lauko veiklos, laikinai koreguotos mokyklų veiklos. Gyventojams rekomenduota dėvėti kaukes, saugoti akis, uždengti vandens talpas ir būti atsargiems keliuose, nes pelenai mažina matomumą.

    Laivams Sundos sąsiauryje taip pat patarta laikytis atstumo nuo ugnikalnio kraterio. Tokios priemonės taikomos siekiant sumažinti riziką, jei išsiveržimo pobūdis keistųsi arba pasireikštų pavojingi šalutiniai reiškiniai.

    Anak Krakatau yra aktyvus ugnikalnis, susiformavęs po istorinio Krakatau išsiveržimo XIX amžiuje. Regionas priklauso Ramiojo vandenyno Ugnies žiedui, kur dažni tiek žemės drebėjimai, tiek ugnikalnių išsiveržimai, todėl Indonezija nuolat palaiko padidintą stebėseną.

    Katastrofų valdymo institucijos teigė, kad šiuo metu tiesioginės cunamio grėsmės nematoma, tačiau 2018 metais Anak Krakatau aktyvumas lėmė nuošliaužą ir sukėlė cunamį, nusinešusį daugiau nei 400 gyvybių Javoje ir Sumatroje. Dėl šios patirties tarnybos pabrėžia ankstyvo perspėjimo ir prevencinių ribojimų svarbą.

  • „Rusal“ grįžta į Indoneziją: naujas boksitų ir aliuminio oksido projektas po sankcijų smūgio

    Rusijos aliuminio gamintoja „Rusal“ pranešė atnaujinanti planus Indonezijoje statyti boksitų gavybos ir aliuminio oksido gamybos kompleksą. Bendrovė tai pristato kaip veiklos diversifikavimo Ramiojo vandenyno regione tęsinį ir bandymą sustiprinti žaliavų bazę Azijoje.

    Tokios ambicijos nėra naujos: dar 2007 metais „Rusal“ su Indonezijos valstybine bendrove „Antam“ pasirašė ketinimų memorandumą dėl projekto, numatančio iki 1,2 milijono tonų aliuminio oksido per metus gamybą Vakarų Kalimantane. Tuomet planuota bendra įmonė, kurioje „Rusal“ būtų turėjusi 51 proc. akcijų, o projekto vertė buvo vertinama maždaug 1,9 milijardo eurų.

    Planais tuomet taip ir nebuvo pajudėta, nes investicijas pristabdė pasaulinė finansų krizė ir pasikeitusi Indonezijos politika dėl žaliavų eksporto. Šalis ėmė riboti neapdorotų rūdų, įskaitant boksitus, išvežimą siekdama pritraukti perdirbimą į vietą ir kurti didesnę pridėtinę vertę šalies viduje.

    Kas pasikeitė po 2022 metų?

    „Rusal“ sugrįžimą į Indoneziją paskatino tiekimo grandinių lūžis po Rusijos karo Ukrainoje ir po jo sekusių sankcijų. Bendrovė neteko dalies anksčiau naudotų aliuminio oksido šaltinių, o tai tiesiogiai smogė vienai kritiškiausių grandžių aliuminio gamyboje, nes be aliuminio oksido neįmanoma užtikrinti stabilios pirminio aliuminio gamybos.

    Įmonė yra nurodžiusi, kad sankcijos ir ribojimai 2022 metais nutraukė aliuminio oksido tiekimą iš Australijos, kuris sudarė reikšmingą dalį jos poreikio. Kartu „Rusal“ neteko prieigos prie su Ukraina siejamo aliuminio oksido gamybos aktyvo, o tai privertė ieškoti pakaitinių tiekimo kanalų ir naujų investicinių krypčių.

    Žaliavų paieška Azijoje

    Siekiant sumažinti priklausomybę nuo vieno regiono, „Rusal“ 2024 metais įsigijo 30 proc. Kinijos aliuminio oksido gamintojo „Hebei Wenfeng New Materials“ akcijų. Taip pat buvo skelbta apie įsipareigojimą perimti iki 50 proc. Indijos aliuminio oksido rafinerijos „Pioneer Aluminum Industries“ akcijų.

    Numatomas projektas Indonezijoje būtų dar vienas žingsnis kuriant nuoseklią žaliavų tiekimo strategiją, apimančią boksitų gavybą ir aliuminio oksido gamybą arčiau augančių Azijos rinkų. Indonezija šiame kontekste išsiskiria dideliais boksitų ištekliais ir valstybės siekiu plėtoti vietinį perdirbimą.

    Tuo pat metu tokios investicijos išlieka jautrios geopolitikai, partnerių pasirinkimui ir reguliacinei aplinkai, todėl projekto grafikas bei galutinė struktūra priklausys nuo derybų su Indonezijos institucijomis ir galimų partnerių. Rinkoje taip pat stebima tendencija, kad didieji metalų gamintojai vis aktyviau investuoja į žaliavų šaltinius, siekdami mažinti kainų svyravimų ir logistikos riziką.

  • Indonezijos Wetar saloje aptiko 4 000 metų raudonus ženklus: tai keičia austroneziečių istoriją

    Indonezijos Wetar saloje aptiko 4 000 metų raudonus ženklus: tai keičia austroneziečių istoriją

    Indonezijos Wetar saloje archeologai aptiko nedidelę akmens plokštelę su raudonais koncentrinių ratų ir spindulių motyvais, primenančiais saulę. Radiokarboniniai tyrimai rodo, kad radinys sukurtas maždaug prieš 4 090–3 900 metų, todėl jis laikomas vienu ankstyviausių tokio tipo simbolių regione.

    Svarbi detalė ta, kad plokštelė rasta archeologiniame sluoksnyje, kuriame neaptikta keramikos. Tai leidžia daryti išvadą, jog austroneziečių meninė tradicija Wetar saloje galėjo egzistuoti dar iki neolito keramikos paplitimo, o tai koreguoja ankstesnes prielaidas apie kultūrinių naujovių seką šioje salų grandinėje.

    Tyrėjai pabrėžia, kad pats simbolis yra labai atpažįstamas austroneziečių meno kontekste. Tokiai tradicijai priskiriami ir kiti dažni motyvai, pavyzdžiui, žmonių figūros, valtys, rankų atspaudai bei įvairūs geometriniai raštai, gerai žinomi iš urvų, uolų priedangų ir pakrančių skardžių.

    Didžiausia šio radinio intriga ta, kad piešinys yra ne ant uolos, o ant pernešamo daikto. Iki šiol idėja, kad tokie ženklai galėjo keliauti kartu su žmonėmis, buvo labiau hipotezė, o Wetar plokštelė pateikia tiesioginį įrodymą, kad simboliai buvo perkeliami ant objektų ir galėjo būti gabenami jūrų kelionėse.

    „Negalime tiksliai pasakyti, ką šis ženklas reiškė tuometiniams žmonėms, tačiau tokie motyvai galėjo žymėti priklausymą bendruomenei, socialinius ryšius arba turėti apsauginę ir ritualinę prasmę“, – sakė tyrėjai, apibendrindami interpretacijų ribas.

    Šis kontekstas ypač svarbus kalbant apie austroneziečių ekspansiją, kuri laikoma viena didžiausių jūrinės migracijos istorijų. Per kelis tūkstantmečius austroneziškai kalbančios bendruomenės pasklido po didelę Pietryčių Azijos salų ir Ramiojo vandenyno teritoriją, o kartu su technologijomis ir įrankiais galėjo plisti ir simboliai bei tikėjimai.

    Mokslininkai taip pat atkreipia dėmesį, kad uolų piešinius dažnai sudėtinga tiksliai datuoti, nes trūksta aiškaus archeologinio konteksto. Šiuo atveju plokštelė aptikta gerai išlikusioje stratigrafijoje, todėl jos amžius nustatytas patikimiau, o išvados apie kultūros sklaidą remiasi tvirtesniais duomenimis.

    Tyrimo rezultatai paskelbti moksliniame leidinyje Proceedings of the National Academy of Sciences. Autoriai tikisi, kad nauji radiniai regione padės geriau suprasti, kaip ankstyvieji jūrininkai kartu su daiktais pernešdavo ir idėjas, kurios formavo bendrą tapatybę toli nuo pradinių gyvenviečių.