CP v2

Tag: Indonezija

  • Dukono ugnikalnis sprogo: rasti žuvusių užsieniečių kūnai, pelenų stulpas kilo 10 km

    Dukono ugnikalnis sprogo: rasti žuvusių užsieniečių kūnai, pelenų stulpas kilo 10 km

    Indonezijoje po Dukono ugnikalnio išsiveržimo gelbėtojai rado žuvusių turistų kūnus. Pasak vietos gelbėjimo tarnybų vadovo Iwano Ramdaniego, aukos aptiktos netoli kraterio briaunos, kur patekti ypač pavojinga dėl besitęsiančio aktyvumo.

    Gelbėjimo operacijoje dalyvauja apie 150 žmonių, pasitelkti du termoviziniai dronai. Paieška sutelkta maždaug 100–150 metrų zonoje nuo kraterio krašto, tačiau darbą apsunkina protarpiais pasikartojantys, nors ir silpnesni, išsiveržimai bei smarkios liūtys.

    Gelbėtojai patvirtino, kad incidentą išgyveno 17 žmonių, tarp jų yra septyni Singapūro piliečiai ir 10 Indonezijos gyventojų. Dalis žmonių iš pavojingos zonos buvo išgabenti dar pirmosiomis valandomis, tačiau prie kraterio krašto likusius asmenis pasiekti užtruko.

    Dukono išsiveržimas įvyko penktadienį, jį lydėjo stiprus garsas ir beveik 10 kilometrų aukščio pelenų stulpas. Nors pagrindinė fazė slūgsta, ugnikalnis toliau išmeta pelenus mažesniu mastu, o aplink kraterį esanti teritorija padengta vulkaninėmis dulkėmis.

    Nuo penktadienio Indonezijos vulkanologijos tarnybos fiksavo mažiausiai keturis papildomus išsiveržimus, vieno jų metu pelenai pakilo maždaug 1,3 kilometro. Dėl to išlieka rizika ne tik dėl karštų dujų ir pelenų debesų, bet ir dėl staigių akmenų bei uolienų išmetimų prie kraterio.

    Šiuo metu keturių kilometrų spinduliu nuo Dukono kraterio galioja trečiasis pavojaus lygis keturių pakopų sistemoje. Turistams buvo kategoriškai uždrausta artintis prie ugnikalnio dar nuo balandžio 17 dienos, kai fiksuotas aiškus seisminio aktyvumo suintensyvėjimas.

    Indonezija yra Ramiojo vandenyno Ugnies žiede, tektoninių plokščių sandūroje esančioje zonoje, kur vyksta didžioji dalis pasaulio žemės drebėjimų ir daug aktyvių ugnikalnių išsiveržimų. Dėl šios priežasties vietos tarnybos nuolat atnaujina rizikos vertinimą ir ragina laikytis draudimų bei perspėjimų.

    Ekspertai pabrėžia, kad net ir sumažėjus išsiveržimo intensyvumui pavojus išlieka, nes pelenai blogina matomumą, gali sutrikdyti kvėpavimą, o lietui užklupus dulkėtos nuosėdos virsta slidžiu, sunkiai įveikiamu purvu. Keliautojai raginami prieš vykstant į aktyvius regionus tikrinti oficialius įspėjimus ir laikytis nustatytų atstumų nuo kraterių.

  • Virš Indonezijos nušvito vaivorykštiniai debesys: žmonės manė, kad tai DI, bet mokslas aiškus

    Virš Indonezijos nušvito vaivorykštiniai debesys: žmonės manė, kad tai DI, bet mokslas aiškus

    Virš Jonggol vietovės Indonezijoje, netoli Džakartos, socialiniuose tinkluose išplito vaizdai, kuriuose matyti neįprastai spalvingi, tarsi vaivorykštę primenantys debesys. Dalis žmonių svarstė, ar vaizdas nėra sukurtas pasitelkus DI, nes spalvos atrodė pernelyg ryškios ir „neteisingos“ įprastam dangui.

    Meteorologai aiškina, kad tai natūralus reiškinys, vadinamas debesų irizacija. Jis atsiranda, kai Saulės šviesa sąveikauja su labai smulkiomis ir panašaus dydžio vandens lašelėmis arba ledo kristalais plonuose debesyse, todėl šviesa išskaidoma į spalvas.

    Kas yra debesų irizacija?

    Skirtingai nei klasikinė vaivorykštė, kuri susiformuoja šviesai lūžtant ir atsispindint lietaus lašuose, irizaciją daugiausia lemia šviesos difrakcija. Dėl jos danguje pasirodo švelnūs rožinės, žalios, geltonos ar melsvos atspalviai, dažnai pereinantys vienas į kitą.

    Panašų efektą žmonės kartais mato muilo burbuluose ar plonoje alyvos plėvelėje ant vandens. Tačiau atmosferoje toks vaizdas užfiksuojamas rečiau, nes turi sutapti keli veiksniai: tinkamas debesų plonumas, vienodesnės smulkios dalelės ir palankus apšvietimo kampas.

    Kodėl spalvas sunku pamatyti?

    Ryškiausios irizacijos spalvos paprastai formuojasi netoli Saulės, todėl jas neretai „užgožia“ akinanti šviesa. Dėl šios priežasties reiškinys geriau pastebimas, kai Saulę iš dalies pridengia storesnis debesis, kalnas, pastatas ar kitas objektas.

    Specialistai pabrėžia, kad net ir dažnai stebint dangų tokio reginio galima ir neįžiūrėti visą gyvenimą. O pasitaikius tinkamoms sąlygoms, vaizdas atrodo toks neįprastas, kad šiais laikais daliai žmonių pirmoji mintis būna apie skaitmeninį redagavimą ar generuotą turinį.

    Ar tai reiškia audrą?

    Spalvingi atmosferos reiškiniai dažnai išprovokuoja spėliones apie artėjančias audras ar pavojingus pokyčius, tačiau pati irizacija nėra tiesioginis audros pranašas. Ji labiau nurodo į konkrečias mikrostruktūrines debesų savybes, o ne į tai, kas būtinai įvyks artimiausiomis valandomis.

    Vis dėlto irizacija gali pasirodyti įvairiomis oro sąlygomis, taip pat ir tuomet, kai atmosfera yra aktyvesnė ir formuojasi didesni debesų masyvai. Todėl vertinant orus patikimiausia remtis prognozėmis, radarų duomenimis ir oficialiais meteorologijos tarnybų pranešimais, o ne vien vizualiais įspūdžiais.

    Jonggol nufilmuoti kadrai tapo priminimu, kad net ir skaitmeninių filtrų epochoje įspūdingiausi vaizdai kartais būna visiškai tikri. Kartais užtenka tiesiog pakelti akis į dangų tinkamu metu.

  • Indonezijoje nufilmuotas istorinis vaizdas: orangutanas pirmą kartą perėjo kelią kanatiniu tiltu

    Indonezijoje nuotolinės kameros pirmą kartą užfiksavo, kaip laukinis orangutanas kelią kirto specialiu kanatiniu, medžių lajų lygyje įrengtu tiltu. Tokios infrastruktūros tikslas – sujungti miško masyvus, kuriuos perskyrė automobilių kelias, ir sumažinti grėsmes vietinei populiacijai.

    Zoologų teigimu, kelio statybos vieną maždaug 350 orangutanų populiaciją padalijo į dvi labiau izoliuotas dalis. Viena grupė liko saugomoje teritorijoje, kita – atskirtame miško plote, o judėjimo tarp jų galimybės smarkiai sumažėjo.

    Ilgalaikė izoliacija laukiniams gyvūnams kelia ne tik kasdienių susidūrimų su žmonėmis riziką, bet ir genetinių problemų grėsmę. Kai individai nebegali laisvai migruoti ir poruotis su kitos teritorijos gyvūnais, didėja giminingo kryžminimosi tikimybė, o tai gali silpninti populiacijos atsparumą ligoms ir aplinkos pokyčiams.

    Orangutanai ypač pažeidžiami dėl lėto gyvenimo ciklo: patelės jauniklius augina ilgai, o naujų individų į populiaciją „įsiliejimas“ vyksta lėtai. Dėl to net santykinai nedidelės kliūtys judėjimui per laiką gali turėti didelį poveikį skaičiui ir genetinei įvairovei.

    Tyrėjai teigia tiltą stebėję fotospąstais ir kameromis apie dvejus metus. Iš pradžių konstrukciją gyvūnai ignoravo, tačiau vėliau ja ėmė naudotis kiti džiunglių gyventojai, o galiausiai užfiksuotas ir orangutanas.

    Vaizdo įraše matyti jaunas patinas: jis juda atsargiai, pusiaukelėje sustoja, apsižvalgo ir tik tada tęsia kelionę. Specialistai tai vertina kaip ženklą, kad gyvūnai pamažu pripranta prie naujo, bet potencialiai gyvybiškai svarbaus maršruto.

    „Galėjote girdėti komandos džiaugsmo šūksnius. Po dviejų ilgų metų tai pagaliau įvyko“, – sakė vienos iš projekte dalyvavusių organizacijų vadovė.

    Gamtosaugininkai pabrėžia, kad lajų tiltai dažnai yra praktiškesnė alternatyva situacijose, kai kelių perplanavimas neįmanomas, o gyvūnams pavojinga leistis ant žemės. Tokios jungtys gali mažinti žūtis keliuose ir padėti atkurti judėjimo koridorius, reikalingus maisto paieškai, teritorijų kaitai ir genetiniams mainams.

    Vis dėlto vien tilto pastatyti neužtenka: svarbu tinkama vieta, nuolatinė stebėsena ir aplinkos apsauga abipus kelio, kad gyvūnai turėtų aiškų, saugų kelią iki konstrukcijos. Zoologai tikisi, kad nufilmuotas perėjimas paskatins panašių sprendimų taikymą ir kituose regionuose, kur kelių plėtra skaiddo miškus.